2017-06-12 Nr. AB-11767-3-61-3-03358-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1583-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03358-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti: 1) 7 857,47 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. nesumažintus pareiginės algos dydžio koeficientus; 2) neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos buvo privalu apskaičiuoti ir išmokėti, taikant iki 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XI-1839 nustatytus pareiginės algos dydžio koeficientus.

Pareiškėjas nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas, ir skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. jam buvo neteisėtai sumažintas pareiginės algos koeficientas, nes buvo pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlis. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo nepagrįstai atidėtas padidintų koeficientų įsigaliojimo momentas.

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra, Prokuratūra) ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudaro 7 857,47 Lt. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais, t. y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Atsakovai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu nepripažino, jog Įstatymo priedėlis prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovai akcentavo, kad Prokuratūra ginčo laikotarpiu veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, todėl jos veiksmai yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui atlyginimas buvo sumažintas pagal įstatymą, kuris Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais ir sprendė, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas darė išvadą, jog institucijai, kurioje pareiškėjas dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas nurodė, kad tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016.

III. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

Pareiškėjo teigimu, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; vadovaujantis Konstitucijos 6 straipsniu Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėjui teisės aktais nėra nustatyta teisinė pareiga laukti, kol įstatymų leidėjas savo nuožiūra nuspręs, kada ir kokiu mastu atkurti jo pažeistas teises. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios. Grąžinimo įstatymas buvo priimtas jau po kreipimosi į teismą dienos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ilgai delsė apginti pažeistas pareiškėjo teises ir atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, iš esmės paneigė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikoma, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus priteisimo pareiškėjas pažymi, kad Grąžinimo įstatyme nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Nors Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Konstitucijai taip pat prieštaravo ir įstatymai, kuriais nepagrįstai buvo atidėtas pareiginių algų koeficientų, įsigaliojusių po prokuratūros reformos, t. y. kuriais buvo padidinti pareiginių algų koeficientai, įsigaliojimas, tačiau Grąžinimo įstatymu nebuvo nustatytas kompensacinis netektų pajamų, susijusių su prokuratūros reforma ir padidėjusiais pareiginės algos koeficientais, atlyginimo mechanizmas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus.

Pareiškėjas akcentuoja, kad kadangi prokuratūros sistema buvo reorganizuojama ir nauji pareiginių algų koeficientai turėjo būti taikomi nuo 2013 m. sausio 1 d., t. y. jau pasibaigus ekonomikos krizei (dėl to Konstitucinis Teismas ir pripažino jų įsigaliojimo atidėjimą prieštaraujančiu Konstitucijai), todėl šiuo atveju taip pat negali būti taikomas Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas koeficientas, kuris, be kita ko, neatitinka proporcingumo principo, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas vienas koeficientas, taikomas visiems valstybės pareigūnams, tarnautojams, teisėjams, susijęs su darbo užmokesčio sumažinimu, o dėl prokuratūros reorganizacijos nustatyti pareiginių algų koeficientai visiškai nesusiję su proporcingai ar neproporcingai sumažintu kitų asmenų darbo užmokesčiu.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo 2015 m. birželio 30 d. priimtame Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui S. K. (prokurorui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas: nuo 2009 m. kovo 23 d. ėjo (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, nuo 2010 m. liepos 19 d. – (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, nuo 2011 m. kovo 1 d. – (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, vėliau šių pareigų pavadinimas keitėsi į (duomenys neskelbtini) prokuroro. Prokuratūros parengtos pažymos patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. liepos mėnesio buvo taikomas 9,03 pareiginės algos koeficientas, nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio – 8,45 pareiginės algos koeficientas, nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio – 8,88 pareiginės algos koeficientas, o nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio – 9,72 pareiginės algos koeficientas.

Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtos pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį apskaičiuodavo taikydama tuo metu galiojusiuose teisės aktuose įtvirtintus pareiginės algos koeficientus. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų / netaikant padidintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo darbo užmokestis 2009–2012 metais buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, t. y. dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo, o 2013 metais – dėl to, kad nebuvo taikomi padidinti pareiginių algų koeficientai, nes padidintų koeficientų įsigaliojimą nustatančio teisės akto įsigaliojimas buvo atidėtas, tačiau ir šis teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, sprendė, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjo dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo patirti praradimai turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, laikosi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjas tokią savo poziciją grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, todėl negali būti taikoma, be to, Grąžinimo įstatymu nebuvo nustatytas kompensacinis netektų pajamų, susijusių su prokuratūros reforma ir padidėjusiais pareiginės algos koeficientais, atlyginimo mechanizmas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jam darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime įvertino tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytus prokurorų pareiginės algos koeficientus ir konstatavo, jog įvykdžius Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarką, buvo ne tik pakeista prokuratūros sandara ir įsteigtos naujos prokurorų pareigybės, bet ir, atsižvelgiant į šią pertvarką, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio 2 straipsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyti nauji prokurorų pareiginės algos koeficientai, o ginčijamame Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.) – dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d.), kuriame įtvirtinti sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta taikyti šio įstatymo 2 straipsnyje (2009 m. balandžio 23 d., 2011 m. gruodžio 21 d. redakcijos) nustatytus nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus (t. y. iki prokuratūros pertvarkos vėl taikyti prokurorų pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki 2009 m. balandžio 30 d., o atlikus prokuratūros pertvarką – atsižvelgiant į ją nustatytus prokurorų pareiginės algos koeficientus), tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtų Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 straipsniais buvo atidėtas.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, jog konstatavus, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, be kita ko, pripažino, kad: Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. liepos 17 d., 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916; 2010 m. liepos 2 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 86-4531; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7041), 2 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 163-7750) 2 dalis tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2012 m. gegužės 1 d., Žin., 2011, Nr. 163-7747) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija, Žin., 2011, Nr.163-7747; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7989) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti nurodytų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnių nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi Grąžinimo įstatymas apima ir pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų 2013 metais patirtų praradimų kompensavimą.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, susijusius su tiek iki prokuratūros pertvarkos, tiek ir po jos nustatytais prokurorų pareiginės algos koeficientais, į Grąžinimo įstatyme įtvirtiną teisinį reglamentavimą, kuris apima ir 2013 metais prokurorų patirtų praradimų kompensavimą, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio nepriemokos už 2013 metus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes ginčo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas, paduodamas skundą, realizavo apeliaciniame skunde akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jam nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, iš esmės paneigė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas paaiškina, kad Generalinė prokuratūra 2016 m. kovo mėnesį pateikė naujus darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimus, pagal kuriuos darbo užmokesčio nepriemokos, pritaikius Grąžinimo įstatymą, sumažėjo netgi 95–100 proc., t. y. pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą kompensavimo mechanizmą tam tikrais atvejais darbo užmokesčio nepriemoka yra lygi 0 Eur. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas nepagrįstai taikomas tik daliai prokurorų. Šiuo atveju Konstitucinis Teismas konkrečiai nurodė, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nenustatė konkrečios proporcijos, kuria negalioja Įstatymo priedėlio III skirsnis. Pagal šį kompensavimo mechanizmą pareiškėjui priskaičiuota darbo užmokesčio nepriemoka už ketverius metus yra tik 264,46 Eur, iš kurių už pusę 2012 metų nepriemoka sudaro 0 Eur, o už 2013 metus iš viso neapskaičiuota.

Pareiškėjo teigimu, Grąžinimo įstatyme nepagrįstai nustatyta vienoda formulė, taikoma tiek teisėjams, tiek prokurorams, tiek kitiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kompensavimo mechanizmą nustatytas neproporcingas prokurorų atlyginimų mažinimo mastas, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų prokurorų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, prokurorų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Akcentuotina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog Grąžinimo įstatyme nustatyta vienoda formulė, taikoma tiek teisėjams, tiek prokurorams, tiek kitiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

Pažymėtina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė