2022-08-03 Nr. AB-19815-3-61-3-01814-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3428-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01814-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. A. A. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 22S25768 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad jis nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau negali pasilikti ar sugrįžti į savo kilmės šalį, nes jį persekios politinės partijos atstovai, kurie ruošiasi jį nužudyti. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), todėl mano, jog pagrįstai baiminasi būti persekiojamas. Pažymėjo, kad dėl (duomenys neskelbtini) jo šeima ir aplinkos žmonės yra persekiojami kilmės šalies politinių organizacijų smogikų, kurie tęsia represinę veiklą šalyje ir dėl nesiliaujamo smurto bei grėsmės pareiškėjas nusprendė išvykti iš kilmės šalies. Tvirtino, kad, bijodamas pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga, negali sugrįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjo teisės nėra ginamos teisėsaugos institucijų. Pareiškėjas nepasitiki ir nemato galimybės apginti savo pažeistų teisių, vadovaujantis kilmės šalyje galiojančiu teisiniu reguliavimu.

5. Pareiškėjo nuomone, jis nurodė atsakovui faktinius duomenis, kurie pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvius duomenis, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Taip pat pareiškėjas nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tiek iš jo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas netinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjo individualią situaciją, neištyrė jo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių politinių organizacijų prievartos problematikos, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.

7. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Migracijos departamento Sprendimo dalimis, kuriomis nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir uždrausta atvykti į Lietuvą maksimaliam terminui. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo dalis dėl išsiuntimo yra nepagrįsta objektyviais įrodymais, grindžiama tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali slėptis.

8. Pareiškėjo teigimu, vien aplinkybė, kad jo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti pakankamas pagrindas taikyti jam maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino jo paaiškinimų ir nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie paskatino jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), buvo abstraktus, bendro pobūdžio, paremtas visuotinai žinoma informacija apie kilmės šalį. Atsakovas nurodė, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą kilmės valstybės informacijos kontekste, tyrimo metu buvo nustatyta, jog po (duomenys neskelbtini) pareiškėjo kilmės valstybėje pasikeitė valdžia ir nėra duomenų, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyktų su „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) partija siejamų žmonių persekiojimai, žudymai ir pan. Šiuo atveju nei pareiškėjo pasakojimas, nei surinkta kilmės valstybės informacija neleido identifikuoti potencialaus persekiotojo, jo motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

12. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, remiantis turima informacija pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl ko vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Taigi pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (su asmenų grupe) pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Atsakovas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvą atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, nustatytas draudimo atvykti terminas neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo B. A. A. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 22S25768 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) piliečiui B. A. A., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; teismas atmetė kitą skundą dalį.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas tariamu (duomenys neskelbtini) ir bendra situacija jo kilmės šalyje. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad jis pats jokiai politinei partijai niekada nepriklausė, (duomenys neskelbtini) susirinkimuose nedalyvaudavo ir nežino, kas vykdavo jų metu. Pareiškėjas tvirtino, kad jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes grėsė pavojus jo gyvybei, o bijo grįžti į kilmės valstybę.

17. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bendrais teiginiais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos teismas negalėjo daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo duoti paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir nėra tikslūs: pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jis pats nepriklauso jokiai politinei partijai, o (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) partijos narys. Tačiau atsakovo atstovui pasitikslinus, kiek laiko (duomenys neskelbtini) priklausė šiai partijai, pareiškėjas atsakė, kad jis nežino, ar (duomenys neskelbtini) iš tiesų buvo šios partijos narys. Pareiškėjas nurodė, kad jis pats niekada nedalyvavo (duomenys neskelbtini) susirinkimuose ir nežino, kas vykdavo jų metu, nors pirminiame apklausos protokole pažymėjo, kad tokie susirinkimai vyko (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Tačiau atstovui pasiteiravus, kaip įvyko incidentas, pareiškėjas nedetalizavo savo pasakojimo, kalbėjo nenuosekliai, iš esmės vartojo tuos pačius teiginius ir negalėjo įvardinti priežasčių, dėl kurių (duomenys neskelbtini).

19. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, tai neatitinka pabėgėlio statuso, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

20. Teismas taip pat sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju tikimybė. Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleido teismui spręsti, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ir kitų šaltinių pateikta informacija, kurioje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) politinė situacija yra pasikeitusi, todėl neliko jokių priežasčių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti persekiojamas dėl politinių motyvų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui termino savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai kirsdamas valstybės sieną, jis neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl jam pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai grįžti į kilmės šalį. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvoje padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvą 3 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėjas B. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad jį persekioja politinės partijos atstovai, kurie ruošiasi jį nužudyti. Pasak pareiškėjo, jis visiškai pagrįstai bijo gresiančio smurto, nes kilmės šalyje (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Reguliarus kariškių ir policijos smurtas prieš civilius atspindi giliai išsišaknijusią nebaudžiamumo kultūrą. Valdžia vykdo savavališkus areštus, nukreiptus prieš oponentus ir pilietinės visuomenės narius. (duomenys neskelbtini) įvyko (duomenys neskelbtini).

27. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), neatliko tyrimo, ar pareiškėjui yra saugu gyventi jo kilmės šalyje, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Be to, Sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra pakankamai seni, t. y. 2020 metų, kai (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėjas nurodo, kad jo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Mano, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

29. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad jis išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgdamas į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remdamasis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Pažymi, kad, tyrimo metu įvertinus pareiškėjo pasakojimą kilmės valstybės informacijos kontekste, nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, bendro pobūdžio, nenustatyti tikėtini persekiotojo tikslai ir motyvai persekioti pareiškėją, o jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas mano, kad pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju negalima spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statuso.

33. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tyrimo metu įvertinus šiuo metu (duomenys neskelbtini) esamą saugumo situaciją, nenustatyta, kad šalyje vyktų veiksmai, prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y. kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatytos. Taigi pareiškėjas taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

34. Atsakovo teigimu, nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja jo rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Pažymi, kad jis rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Be to, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo, nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

35. Atsakovas sutinka su teismo argumentais, kuriais buvo pakeistos ginčijamo Sprendimo dalys dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovo nuomone, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti į bylą raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir nagrinėja bylą rašytinio proceso tvarka.

V. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 22S25768 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas. Atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas tenkino skundą iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

42. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas neištaisė šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų.

43. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė (duomenys neskelbtini) tariamu priklausymu (duomenys neskelbtini) partijai ir bendra situacija jo kilmės šalyje. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas buvo sumuštas ir jam grasinta mirtimi. Pažymėjo, kad jis pats nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvaudavo (duomenys neskelbtini) partijos susirinkimuose ir nežino, kas vykdavo jų metu. Pareiškėjas tvirtino, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes grėsė pavojus jo gyvybei, bijo grįžti į kilmės valstybę.

53. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, įvertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas atitiko surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini). Tačiau po (duomenys neskelbtini) šalyje situacija iš esmės pasikeitė. Tyrimo metu nerasta duomenų, kad po (duomenys neskelbtini) vyksta susirėmimai tarp (duomenys neskelbtini) įvykdžiusios (duomenys neskelbtini) ir senąją vyriausybę palaikančių asmenų ar kad prieš kurią nors konflikto pusę būtų vykdomi pavieniai išpuoliai. Taip pat nerasta informacijos, kad asmenys, dirbę, palaikę nuverstą valdžią, patiria grasinimus, areštus ar kitokio smurtinio poveikio veiksmus. Po (duomenys neskelbtini) paleido politinius kalinius, nepersekiojo senajai vyriausybei dirbusių asmenų, į valstybę grįžo į užsienį pabėgę (duomenys neskelbtini) oponentai, todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie politinės partijos atstovų persekiojimą ir dėl to jam gresiantį persekiojimą neatitinka nustatytos realios situacijos jo kilmės valstybėje.

54. Vertindama pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, teisėjų kolegija pažymi, kad, pasikeitus politinei situacijai (duomenys neskelbtini), nebeliko jokių priežasčių teigti, jog pareiškėjas dėl politinių motyvų kilmės valstybėje galėtų būti persekiojamas. Pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje iš esmės siejo su (duomenys neskelbtini), tačiau pokalbio su Migracijos departamento darbuotoju metu teigė, jog tiksliai nežino, ar (duomenys neskelbtini) priklausė šiai partijai, ar tik (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis nepriklauso jokiai politiniai partijai, nežino, kas vykdavo (duomenys neskelbtini) partijos susirinkimų metu, nes juose nedalyvaudavo. Pareiškėjas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas, paklaustas, kaip įvyko minėtas incidentas, nedetalizavo savo pasakojimo, kalbėjo nenuosekliai, iš esmės vartojo tuos pačius teiginius ir negalėjo įvardinti priežasčių, dėl kurių jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat teigė, jog nenorėjo palikti savo (duomenys neskelbtini), tačiau kartu tvirtino, jog negali grįžti į kilmės šalį, nes (duomenys neskelbtini) yra nesaugu ir jis nežino, kas jo ten laukia.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, t. y. pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas persekiojimas. Pareiškėjo pateiktas pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), pasikeitus politiniai situacijai (duomenys neskelbtini), nepagrindžia prielaidos, jog šiuo metu kilmės šalyje nenustatyti asmenys turi motyvą ir tikslą persekioti pareiškėją. Prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys, susijusios su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Be to, bendra saugumo padėtis per se (savaime) nesąlygoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, prieglobsčio prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, po (duomenys neskelbtini) nevyksta veiksmai, dėl kurių šalyje būtų beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

57. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Teismas taip pat vertino, kad atsakovas pagrįstai nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl šios sprendimo dalys paliekamos nepakeistos.

59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

60. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis