2013-06-19 Nr. AB-3007-3-61-3-02063-2010-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1203/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02063-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. liepos 7 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti 2010 m. birželio 21 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimą Nr. 1D-4975 (2); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 133,84 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui 2010 m. vasario 28 d. neišmokėjo 133,84 Lt valstybinės pensijos dalį. Manė, jog minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, juo nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų VRM veiksmų jam nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, teigė, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (LR CK 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, tuo metu galiojo. Be to, pareiškėjas reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, pagal 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 992 atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formulė, pagal kurią pareiškėjo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8464 (K = 0,8464). Pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas: 871,36 Lt * 0,8464 = 737,52 Lt, t. y. pareiškėjui 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 737,52 Lt dydžio pensija. Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1283,82 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: 2008 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-4929 pareiškėjui skirta neterminuota pensija nuo 2008 m. lapkričio 1 d. (b. l. 5, 19-20). 2008 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-4930 dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo pareiškėjui skirtas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nuo 2008 m. lapkričio 1d. (b. l. 21). 2010 m. balandžio 1 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 23). Išnagrinėjusi 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjo prašymą, Vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 1D-4975 (2), kuriame nurodė, kad pareiškėjui paskirta 871,36 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) nustatytas koeficientas yra 0,8464 (K = 0,8464). Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 6-7,22).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; Žin., 2010, Nr. 132-6717 ir kt) (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 15 straipsniu bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamais išaiškinimais dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalies konstitucingumo, Konstitucijos 107 straipsniu. Išdėstė, jog atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Tuo tarpu tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Pažymėjo, jog pareiškėjas skundą teismui padavė 2010 m. liepos 7 d., todėl pagal sisteminį teisės aiškinimą atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją dar nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu.

Nurodė, jog Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. 11D(P)-6511 patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis – 511,36 Lt, o kartu su bazinės pensijos priedu (360,00 Lt) 2010 m. sausio mėn. – 2011 m. liepos mėn. buvo 871,36 Lt, 2011 m. rugpjūčio mėn., sumažinus paskirto bazinės pensijos priedo dydį – 720,39 Lt, 2011 m. rugsėjo mėn., nemokant paskirto bazinės pensijos priedo – 511,36 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 23412, 55 Lt (b. l. 43). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio imtinai pensija su priedu perskaičiuota ir išmokėta – 16555,84 Lt. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pareiškėjui taip pat taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos bei tuo pagrindu laikotarpiui nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. jam išmokėta 4852,50 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 43). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui A. S. nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 6136,32 Lt. Bylos duomenys tvirtina, kad faktiškai A. S. išmokėta 4852,50 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 1283,82 (6136,32 - 4852,50 = 1283,82) Lt suma.

Akcentavo ir tai, jog pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 1283,82 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Pridūrė, jog Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, sprendė, jog neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4975(2), tačiau šiuo aspektu nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Pabrėžė, jog nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Vertino, jog VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją, todėl juos atmetė pagrįstai. Be to, VRM sprendimų teisėtumas pareiškėjo A. S. teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., kai paskirtai valstybinei pensijai buvo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl teismas pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2010 m. birželio 21 d. sprendimo panaikinimo atmetė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58 – 62), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti bei solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti po 133,84 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Apeliaciniame skunde iš esmės išdėsto aplinkybes bei pakartoja motyvus, jau nurodytus pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Taip pat nurodo manąs, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria jo skundas buvo atmestas, yra nepagrįstas. Akcentuoja, jog jis kreipdamasis į teismą priteisti iš atsakovų susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką prašė solidariai. Taip pat pažymi, jog neišmokėtos valstybinės pensijos nepriteisimas iš dalies diskriminuoja jį tarp kitų Lietuvos Respublikos pensininkų, nes jiems pensijos buvo atkurtos beigi išmokami praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 73 – 75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo pakeisti jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo Nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d. bei į tai, kad iki minėto Nutarimo įsigaliojimo vienas įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas – 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Taip pat pažymi, jog teismas, nepagrįstai priteisdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas atitinkamą sumažintos valstybinės pensijos dalies sumą, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai neanalizavo atsakovų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo pagal pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas, ar KT nutarime pateiktų išaiškinimų dėl šių nuostatų konstitucingumo. Pabrėžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas, visiškai nepagrįstai nagrinėjo Laikinojo įstatymo 6, 7 ir 8 straipsnių taikymo pagrįstumą ir KT nutarime pateiktus išaiškinimus dėl šių normų atitikimo Konstitucijai, nors, kaip nurodyta aukščiau, šios normos pareiškėjo atžvilgiu (jam paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui ir mokėjimui) nebuvo taikomos.

Pareiškėjas atsiliepimu į Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 86 – 88) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei išspręsti bylą iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisiant visą likusią jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje jam buvo priteista valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi jo atžvilgiu nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau nesutinka su tuo, jog minėtoji nepriemoka nebuvo jam priteista pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pažymi, jog Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis valstybinių pareigūnų ir karių pensijų reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Remiasi Konstitucijos 29 straipsniu bei Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu bei pažymi, jog elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Todėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų jį tarp kitų Lietuvos pensininkų.

Atsakovai atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 79 – 80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmesti apelianto skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo argumentais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų tinkamai įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų atsakovas prašo palikti galioti.

Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Mano, jog teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ministerijos atsakymo panaikinimo ir neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas valstybinės pensijos dalies priteisimo, kadangi apeliantas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojais privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 82 – 83) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prisidėjimą prie apeliacinio skundo (b. l. 84), kuriuo prisidėjo prie atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pateikto apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui 2008 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-4929 skirta neterminuota pensija nuo 2008 m. lapkričio 1 d. (b. l. 5, 19 – 20). 2008 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-4930 dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo pareiškėjui skirtas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nuo 2008 m. lapkričio 1 d. (b. l. 21). 2010 m. balandžio 1 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 23). Išnagrinėjusi 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjo prašymą, Vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 1D-4975 (2), kuriame nurodė, kad pareiškėjui paskirta 871,36 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) nustatytas koeficientas yra 0,8464 (K = 0,8464). Pareiškėjas 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2010 m. birželio 21 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-4975 (2) ir solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 133,84 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog pareiškėjo skundas tenkinas iš dalies bei priteisė jam 1283,82 Lt valstybinės pensijos nepriemokos.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Tačiau svarbu pabrėžti, jog toks mechanizmas turi būti nustatomas tik asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija yra sumažinama dideliu mastu, t. y. daugiau nei 20 procentų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Iš bylos duomenų – ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo bei Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos (b. l. 43) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo mažinama tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki tol mokėtą 871,36 Lt (kartu su baziniu 360 Lt priedu) perskaičiuojant pagal Laikinojo įstatymo 1 priede numatytą formulę. Būtent – 871,36 Lt, mokėti pareiškėjui, mažinti pritaikius 0,8464 koeficientą ir gaunant 737,52 Lt (871,36 Lt * 0,8464) per mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje bylos dalyje (ir, pastebėtina, kitais ginčo periodais, kuriais pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį mažinta valstybinė pensija) pareiškėjui pagrįstai nebuvo priteista sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi, vadovaujantis aukščiau cituotu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinė pensija buvo mažinta teisėtai. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas ir pagrįstai nebuvo priteistas. Pridurtina ir tai, jog teisėkūros subjektui taip pat nekilo pareigos įtvirtinti sumažintos pensijos kompensavimo mechanizmo, nes neigiamas valstybinės pensijos pokytis neviršijo 20 proc. ribos (mažinimo koeficientas buvo lygus 0,8464), kas suponuoja, jog pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo mažinama dideliu mastu.

Tačiau iš bylos duomenų taip pat matyti, jog nuo 2011 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant ne tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Šioje bylos dalyje, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pakartotinis valstybinės pensijos mažinimas buvo atliekamas nepagrįstai, kadangi minėtoji teisės norma minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta antikonstitucine. Bylos medžiaga rodo, jog pareiškėjui, neatsižvelgiant į minėtąją normą turėjo būti išmokėta 6136,32 Lt suma (511,36 Lt (gavusis panaikinus bazinės pensijos priedą) * 12 (mėnesių skaičius už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio iki 2012 m. rugpjūčio), tačiau ją nepagrįstai sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą pareiškėjui realiai buvo išmokėta tik 4852,5 Lt suma. Būtent šių sumų skirtumas 1283,82 Lt (6136,32 Lt – 4852,5 Lt) ir yra valstybinės pensijos nepriemoka, kurią pirmosios instancijos teismas pareiškėjui visiškai pagrįstai priteisė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas apeliaciniame skunde nurodo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo Laikinojo įstatymo 6, 7 ir 8 straipsnių taikymo pagrįstumą, nors jos ginče yra netaikytinos. Teisėjų kolegija pritaria tokiai atsakovo pozicijai. Pastebėtina, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, sudarė prielaidas perskaičiuoti paskirtas senatvės pensijas. Analogiškai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, kuri minėtuoju Konstitucinio Teismo nutarimu, buvo pripažinta antikonstitucine, nustatė sumažintų senatvės pensijų mokėjimą. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui perskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl aukščiau paminėtosios nuostatos buvo netaikytinos ginčui ratione materiae pagrindu. Atsižvelgus į tai, akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai postulavo, jog pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 8 dalimis, nes tai prieštarauja objektyviai bylos medžiagai. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtųjų aplinkybių nelaiko sudarant esminį proceso teisių pažeidimą (ABTĮ 142 str. 2 d.), kadangi minėtąsias su konkrečios bylos sprendimu iš esmės nesusijusias aplinkybes pirmosios instancijos teismas iš esmės analizavo ginčijamo sprendimo motyvacinės dalies pradžioje, tačiau prieidamas prie galutinių išvadų apie pareiškėjui priteistiną valstybinės pensijos nepriemokos dydį, teismas jau tinkamai rėmėsi ginčui taikytinomis teisės normomis, be to, padarė visiškai teisingą išvadą apie valstybinės pensijos dalies nepriemokos, susidariusios dėl nepagrįsto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimą pareiškėjui. Atsižvelgus į tai, su konkrečios bylos sprendimu nesusiję motyvai nelaikytini lemiančiais neteisingo bylos išsprendimo ir vertintina, jog teisėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas tuo pagrindu nenaikintinas.

Šiame kontekste atsakytina ir į Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas savo ruožtu apeliaciniame skunde akcentuoja, jog valstybinės pensijos nepriemoka, be kita ko, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta generalinio delikto doktrina, yra kvalifikuotina kaip turtinė žala, sąlygojusi jo nuostolius. Todėl, pareiškėjo vertinimu, susidariusią nepriemoką jam reikėtų priteisti solidariai iš Vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybės. Šiuo aspektu nurodytina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo išvados, kad atsakovas bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, bet ne Vidaus reikalų ministerija. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės. Tuo tarpu kvalifikuoti pareiškėjui priteistą nepriemoką kaip turtinę žalą, vadovaujantis privatinės teisės normomis, analizuojamu atveju nėra pagrindo, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjo teisė yra apginama priteisiant jam susidariusią piniginę nepriemoką, tokiu būdu išpildant bendrąjį ubi ius – ibi remedium principą. Pastebėtina, jog iš esmės analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012.

Apibendrinant pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu, apeliacinius skundus atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei pareiškėjo A. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan