2018-11-06 Nr. ANB-728-4-50-3-00278-2017-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-52-895/2018

Teisminio proceso Nr. 4-50-3-00278-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.44 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens D. B., kuriam byla nutraukta, administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimu D. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 630 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas BUAB „Ū“ ir Ko, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius, laiku, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., neįvykdė pakartotinio Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir RAAD) 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-22 imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „Ū“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Utenos r., (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visos laikomų atliekų talpyklos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai. Tokiais veiksmais D. B. pažeidė 2002 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

2. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nutarimu D. B. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukė.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. birželio 5 d. nutartimi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarimo esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas visapusišku byloje surinktų įrodymų įvertinimu. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas kreditoriai, o ne bankroto administratorius sprendžia bankrutuojančios įmonės ūkinius, komercinius bei finansinius klausimus. Bankroto administratorius atlieka išspręstų klausimų vykdymo funkciją. Taigi, šiuo konkrečiu atveju D. B. net neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kadangi iki to laiko, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., dar nebuvo kreditorių išspręsti ir patvirtinti BUAB „Ū“ ir Ko finansiniai klausimai. Minimi klausimai iš esmės nebuvo išspręsti ir 2016 m. gruodžio 1 d. vykusiame pirmame kreditorių susirinkime. O klausimai, susiję su įmonės teritorijoje esančiomis atliekomis bei jų tvarkymu, buvo detaliai svarstyti antrame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2016 m. gruodžio 13 d. Taigi, D. B. iš tiesų nei 2016 m. spalio 13 d. privalomajame nurodyme Nr. (17-KE)-15, nei 2016 m. lapkričio 9 d. skirtame pakartotiniame nurodyme Nr. (17-KE)-22 nustatytų reikalavimų negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – lėšų, skirtų bankrutuojančios įmonės teritorijoje laikomoms visoms atliekoms užsandarinti, neturėjimo. Pažymėtina, kad jeigu D. B. būtų pradėjęs savo iniciatyva, be kreditorių žinios, savavališkai disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis tam, kad būtų įvykdytas RAAD nurodyme numatytas reikalavimas, jis būtų pažeidęs ĮBĮ nuostatas bei kreditorių finansinius interesus. Todėl šiuo konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo asmens D. B. atsakomybė pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį negalima.

III. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimas dėl 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo buvo teisėtas, pagrįstas ir teisingas.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bankroto administratoriaus atsakomybės institutą – pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalis, numatančias imperatyvą vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais bei formuojama praktika. Taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – rėmėsi neoficialiais įrodymais (pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. administratoriaus veiklos ataskaita, kuri kreditorių susirinkime net nepatvirtinta, todėl teismas rėmėsi negaliojančiu dokumentu), o oficialius faktus ir tai liudijančius teismų sprendimus, rašytinius dokumentus, kad administratorius nesikreipė į teismą su pagrindimu dėl administravimo išlaidų sumos padidinimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, nekėlė klausimo ir vėliau kreditorių susirinkimuose dėl aplinkosaugos reikalavimų ar tam reikalingų lėšų – apeliacinės instancijos teismas tiesiog ignoravo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio, 53 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktikos dėl bankroto administratoriaus atsakomybės už bankrutuojančią įmonę. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. e1-111-320/2017 nustatytą faktą, kad bankroto administratorius buvo tinkamas privalomojo nurodymo adresatas ir privalėjo jį vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo bylos dalyko – nors ši byla dėl konkretaus privalomojo nurodymo neįvykdymo ir Utenos rajono apylinkės teismas nagrinėjo tik 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-22 neįvykdymo klausimą – tuo tarpu Panevėžio apygardos teismas nutarime, pažeisdamas proceso taisykles ir teisingumo principą, pasisakė ir dėl 2016 m. spalio 13 d. nurodymo Nr. (17-KE)-15, motyvuodamas, kad ir šis yra nepagrįstas ir negalėjo būti įvykdytas. Nors privalomųjų nurodymų teisėtumas ir pagrįstumas yra ne bendrosios kompetencijos teismo, o administracinio teismo kompetencija.

Panevėžio apygardos teismui nepagrįstai pasisakius dėl 2016 m. spalio 13 d. Nr. (17-KE)-15 privalomojo nurodymo ir motyvavus jį buvus nepagrįstą, yra sudaromos prielaidos ir kitiems bankroto administratoriams išvengti atsakomybės už savo neveikimą. Tokia teismų praktika neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir požiūrio į konstitucinę pareigą laikytis įstatymų bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą ir teisingumo vykdymo principų.

5.3. Įmonei iškėlus bankroto bylą, pradeda veikti specialus ĮBĮ, kuris turi prioritetą prieš bendrąsias normas. Bankroto administratorius pagal ĮBĮ tampa atsakingas už su jo administruojamu ūkio subjektu susijusių teisės aktų reikalavimų laikymąsi bei pasekmes. D. B., kaip atsakingam už situaciją bankrutuojančioje įmonėje asmeniui, einant bankroto administratoriaus pareigas, 2016 m. lapkričio 6 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-22 buvo nurodyta imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „Ū“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini) Utenos r., lauke laikomų atliekų talpyklos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenei ir aplinkai. Atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnis nurodo imtis visų galimų priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės sveikatai ir aplinkai mažinti.

5.4. D. B. nesiėmė jokių veiksmų, kad įvykdytų privalomąjį nurodymą. Utenos RAAD, net ir pasibaigus privalomojo nurodymo terminui ir administratoriui neprašant jo pratęsti, laukė, kad galbūt bus imtasi veiksmų dėl privalomojo nurodymo įvykdymo, bet nesulaukus D. B. buvo patrauktas atsakomybėn už privalomojo nurodymo neįvykdymą. Tai akivaizdus D. B. kaltės įrodymas, nes kaltė gali pasireikšti ir neveikimu. D. B. neatliko tiekėjų apklausos, nei pagrindė papildomų administravimo išlaidų poreikį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. B2-3657-567/2016 ir priimant 2016 m. birželio 16 d. nutartį, nesikreipė į teismą su prašymu peržiūrėti išlaidų sąmatą, nekėlė klausimo ir vėliau, 2016 m. gruodžio 1 d. ir 13 d. kreditorių susirinkimuose, neatsižvelgė ir į tai, kad dar iki privalomojo nurodymo davimo 2016 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3657-567/2016 jau buvo panaikintas areštas įmonės turtui pagal kelis turto arešto aktus, kaip trukdęs vykdyti įmonės administratoriaus pareigas, nei kreipėsi į Utenos RAAD su konkrečiais siūlymais problemai spręsti, nei prašė pagalbos ir nesvarstė jokių kitų realių variantų, kad būtų vykdomas nurodymas.

5.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (pvz., 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), kad būtent bankroto administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Panevėžio apygardos teismas neįvertino, kad D. B. nepateikė įrodymų, kad būtų kėlęs privalomųjų nurodymų ar kitokį aplinkosaugos klausimą.

5.6. D. B. turėjo galimybių įvykdyti privalomąjį nurodymą, tereikėjo imtis priemonių. O nespėjus jų įgyvendinti – motyvuotai prašyti departamento pratęsti terminą. Būtent todėl kreditorių susirinkimų protokolai teismų sprendimais panaikinti, grąžinus BUAB „Ū“ ir Ko susirinkimuose spręsti šiuos klausimus, nes būtent D. B. kreditorių susirinkimuose nepasirūpino pagrįsti reikiamų išlaidų privalomųjų nurodymų ir teismų sprendimams vykdyti poreikio. Toks jo neveikimas nepateisinamas. Panevėžio apygardos teismas nesusipažino su BUAB „Ū“ ir Ko veiklavietėje esančia padėtimi, nors buvo pateiktos fotonuotraukos ir vaizdinė medžiaga.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo nutarimą visiškai išteisinti D. B., ignoravo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą Nr. e1-111-320/2017, kuriame pasisakyta būtent apie privalomąjį nurodymą, pripažįstant jį teisėtu bei pagrįstu visa apimtimi – tiek adresato, tiek termino.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi administratoriaus pateikta veiklos ataskaita, kuri yra negaliojanti, nes nebuvo patvirtinta kaip tinkama kreditorių susirinkime. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne tik dėl byloje nagrinėjamo konkretaus privalomojo nurodymo neįvykdymo, bet ir išplėtė savo tyrimo dalyką bei pasisakė ir dėl kitų privalomųjų nurodymų kaip neva negalimų įvykdyti, nors tų privalomųjų nurodymų vykdymo (neįvykdymo) ir teisėtumo bei pagrįstumo klausimus nagrinėja kiti teismai.

6. Administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens D. B. atstovas advokatas Rimvydas Jasevičius atsiliepimu į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą. Advokatas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Panevėžio apygardos teismas tinkamai taikė įstatymus, teisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, teisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą nutarimą.

6.2. Privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-22 buvo fiziškai neįmanoma įvykdyti per jame nustatytą 14 dienų terminą, tai pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis numato bankroto administratoriaus teises, tarp jų ir veikti bankrutuojančios įmonės vardu, valdyti, naudoti jos turtą, disponuoti šiuo turtu ir bankuose esančiomis įmonės lėšomis. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis numato, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).

Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Privalomojo nurodymo įvykdymo terminu BUAB „Ū“ ir Ko kreditorių susirinkimas administravimo išlaidų sąmatos dar nebuvo patvirtinęs, o ir pinigų įmonė nei kasoje, nei banko sąskaitose neturėjo, todėl bankrutuojanti įmonė neturėjo jokios galimybės įvykdyti Utenos RAAD privalomąjį nurodymą, tai konstatavo apeliacinės instancijos teismas nutarime.

ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas, taip pat turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, išskyrus šios dalies 1 ir 4 punktuose ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šios dalies 2 punkte nurodytas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka tos pačios apimties ir detalumo, kaip buvo siūloma varžytynių metu (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Bankrutuojanti įmonė turto išvis negali pardavinėti. UAB „Ū“ ir Ko dar iki šiol neturi bankrutavusios įmonės statuso, todėl dar negali pardavinėti savo turto. To negalėjo padaryti D. B. ir taip gauti lėšų privalomajam nurodymui įvykdyti, todėl taip greitai bankrutuojanti įmonė pinigų privalomajam nurodymui įvykdyti gauti negalėjo. Privalomojo nurodymo įvykdymas priklausė tik nuo pinigų turėjimo. Privalomasis nurodymas buvo duotas ne D. B., kaip fiziniam asmeniui, o juridiniam asmeniui bankrutuojančiai UAB „Ū“ ir Ko, todėl D.

B. savo asmeninėmis lėšomis neturėjo pareigos vykdyti privalomojo nurodymo. 2016 m. lapkričio 9 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-22 iš bankrutuojančios UAB „Ū“ ir Ko buvo reikalaujama to, ko D. B., vadovaudamasis ĮBĮ, negalėjo padaryti.

6.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartyje byloje Nr. N-756-1283-2010 išaiškinta, kad asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, jeigu tokių reikalavimų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma tinkamai įvykdyti per privalomajame nurodyme nustatytą terminą. Taip pat ir pagal oficialiąją konstitucinę doktriną konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lex non cogit ad impossibilia).

6.4. Nepagrįstas Utenos RAAD prašymo teiginys, kad D. B. privalėjo imtis tam tikrų priemonių, kad privalomasis nurodymas būtų bent pradėtas vykdyti. BUAB „Ū“ ir Ko, atstovaujama D. B., apskundė privalomąjį nurodymą, prašydama Panevėžio apygardos administracinio teismo jį panaikinti. Kol vyko skundo nagrinėjimas Panevėžio apygardos administraciniame teisme, Utenos RAAD D. B. administracinėn atsakomybėn netraukė. Esminė bylos aplinkybė yra ta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimas iki šiol yra neįsiteisėjęs. Nebuvo įsiteisėjęs ir Utenos RAAD surašant administracinio nusižengimo protokolą (2017 m. spalio 27 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad daug privalomųjų nurodymų Utenos RAAD priėmė tik D. B. nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. sausio 29 d. būnant BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratoriumi. Nei įmonės buvusiems vadovams, nei iki D. B. buvusiam bankroto administratoriui, nei po D. B. esamam įmonės bankroto administratoriui Utenos RAAD jokių privalomųjų nurodymų nėra priėmęs, nors tos pačios problemos yra ir dabar.

IV. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Laurio Martišiaus prašymas atmestinas.

8. Kaip minėta, pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą, pagal kurį D. B. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 630 Eur bauda. D. B. buvo nubaustas už tai, kad jis, būdamas BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius, laiku, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., neįvykdė pakartotinio Utenos RAAD 2016 m. lapkričio 9 d. privalomojo nurodymo imtis priemonių, užtikrinančių, kad BUAB „Ū“ ir Ko atliekų tvarkymo aikštelėje visos laikomų atliekų talpyklos būtų užsandarintos taip, kad jose esančios pavojingos atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką, t. y. užtikrinti, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai.

9. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 28 d. nutarimu D. B. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje, ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukė.

10. Pasak pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, netinkamai taikė įstatymus, neteisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nutarimą.

11. ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

12. Pagal ANK 5 straipsnį administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7, 8, 9 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).

13. Taigi tam, kad būtų konstatuota asmens kaltė pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį, nepakanka nustatyti faktą, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, tačiau taip pat būtina nustatyti, jog pažeidėjas tokius veiksmus atliko esant jo kaltei, t. y. tyčia arba dėl neatsargumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens kaltę dėl laiku neįvykdytų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų gali šalinti ir tai, kad asmuo neturi (neturėjo) objektyvių galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Vadinasi, vien tai, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, dar nereiškia, kad asmens veikoje yra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinio nusižengimo sudėtis. Taikant ANK 317 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo turėjo realią, objektyvią galimybę laiku šiuos reikalavimus įvykdyti.

14. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: 1) pakartotiniame privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. B., kaip BUAB „Ū“ ir Ko bankroto administratorius, privalėjo įvykdyti iki 2016 m. lapkričio 23 d.; 2) 2016 m. lapkričio 23 d. D. B. pateikė bankrutuojančios įmonės UAB „Ū“ ir Ko administratoriaus veiklos ataskaitą; ataskaitoje nurodyta, jog apie bankroto bylos iškėlimą ir pretenzijų pateikimą registruotais laiškais, elektroniniais laiškais informuoti visi žinomi įmonės kreditoriai, valstybinės institucijos, akcininkai; 3) įmonės kreditoriai 2016 m. lapkričio 14 d. raštu informuoti apie pirmąjį kreditorių susirinkimą, vyksiantį 2016 m. gruodžio 1 d.; taip pat informuoti ir apie pakartotinį kreditorių susirinkimą, vyksiantį 2016 m. gruodžio 6 d.; 4) įmonės kreditorių susirinkimas įvyko 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. jau po 2016 m. lapkričio 23 d., kai D. B. turėjo įvykdyti RAAD pakartotiniame privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus; 5) šiuo konkrečiu atveju D. B. net neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kadangi iki to laiko, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., dar nebuvo kreditorių išspręsti ir patvirtinti BUAB „Ū“ ir Ko finansiniai klausimai; 6) minimi klausimai iš esmės nebuvo išspręsti ir 2016 m. gruodžio 1 d. vykusiame pirmame kreditorių susirinkime; 7) klausimai, susiję su įmonės teritorijoje esančiomis atliekomis bei jų tvarkymu, buvo detaliai svarstyti ir jais diskutuota jau antrame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2016 m. gruodžio 13 d.; 8) D. B. 2016 m. lapkričio 9 d. skirtame pakartotiniame nurodyme Nr. (17-KE)22 nustatytų reikalavimų negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių – lėšų, skirtų bankrutuojančios įmonės teritorijoje laikomoms visoms atliekoms užsandarinti, neturėjimo.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o remiasi žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjo teiginius dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinėja tik tiek, kiek jie susiję su ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 662 straipsnio 13 dalyje nustatytomis atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

16. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo priimtą nutarimą, kurio teisėtumas ginčijamas prašyme, konstatuoja, kad šios instancijos teismas laikėsi ANK 569 straipsnio reikalavimų, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus ir juos analizuodamas bei vertindamas esminių proceso teisės pažeidimų nepadarė.

17. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad D. B. neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, teisingai pripažino, jog D. B. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties, ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukė pagrįstai. Būtent nagrinėjamoje byloje tai, kad D. B. neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, kartu reiškė ir kaltės jo veikoje nebuvimą. Kaip minėta, administracinė atsakomybė be asmens kaltės yra negalima – asmens kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal bendruosius teisės principus iš asmens negalima reikalauti neįmanomų dalykų.

18. Konstatavus, kad D. B. veikoje nėra ANK 317 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties dėl to, kad jis neturėjo realios galimybės įgyvendinti jam pakartotiniame nurodyme nustatytų reikalavimų, o tai kartu reiškė ir kaltės jo veikoje nebuvimą, kiti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įstatymo taikymo neturi esminės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėti.

19. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių proceso ar materialiosios teisės pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus prašyme nurodytus argumentus tenkinti jo prašymą, apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo panaikintas Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teisena D. B. nutraukta, paliktinas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Artūras Ridikas

Armanas Abramavičius