2021-09-15 Nr. AB-21272-3-61-3-01335-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3557-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01335-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. K. padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 3I-116/4U-382 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui O. K.“ (toliau – ir Sprendimas) dalis, kuriomis uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išvykimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS) perspėjimą apie nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje. Taip pat prašė priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Ginčijamu Sprendimu nuspręsta: 1) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi); 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laiku neišvykus iš Lietuvos Respublikos – nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijose trejus metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o laiku neišvykus savanoriškai, nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos). Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktais. Šios Sprendimo dalys priimtos neatsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir yra neproporcingos;

1.2. Motyvuojant priimtą Sprendimą dėl užsieniečiui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi termino nurodyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją ir tai sudaro rimtą pagrindą manyti, jog pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekia tik formaliai atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Pareiškėjas su tokiu aplinkybių vertinimu kategoriškai nesutinka, kadangi duomenis apie kvalifikaciją ir jo atitiktį darbo vietai Migracijos departamentui pateikė darbdavys, jam, kaip darbuotojui, nebuvo ir nėra žinomi reikalavimai, keliami darbuotojo kvalifikacijai pagrįsti;

1.3. Pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra darbas. Paskutinį kartą pareiškėjas atvyko į Lietuvą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Taka“ kvietimu. Dar dirbdamas Lietuvoje UAB „Bonorsa“ pareiškėjas gavo pasiūlymą dirbti kitoje įmonėje – UAB „Taka“. Šios įmonės atstovai paaiškino pareiškėjui, kad įdarbinimui jų įmonėje jis turės be kitų dokumentų pateikti ir mokymo įstaigos išduotą jo kvalifikaciją – betonuotojas – patvirtinantį dokumentą. Darbdavys nurodė mokymo įstaigos „Mokymo gamybinis centras.

Profesinė sauga“ (toliau – ir mokymo įstaiga) kontaktus, į kuriuos turi kreiptis pareiškėjas. Dar būdamas Lietuvoje pareiškėjas registravosi mokymo įstaigoje, nuotoliniu būdu išklausė teorijos kursą, o grįžęs į Ukrainos Respubliką dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose, išlaikė kvalifikacijos egzaminus bei gavo šios įstaigos išduotą pažymėjimą. Pareiškėjas šį dokumentą pateikė darbdaviui, kaip ir visus kitus dokumentus, kuriuos nurodė darbdavys. Atvykęs į Lietuvos Respubliką nacionalinės vizos pagrindu jis dirbo UAB „Taka“.

Netrukus darbdavys pradėjo tvarkyti įdarbinimo dokumentus tiems patiems akcininkams priklausančioje UAB „Balturtas“. Darbdavys, siekdamas pareiškėją įdarbinti, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui ir parengė visus reikalingus dokumentus bei pateikė juos per „MIGRIS“ sistemą. Darbdavys pareiškėjui pateikė pasirašyti lietuvių kalba sudarytą dokumentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kurį jis pasirašė. Su darbdavio atstovu buvo nuvykęs į Migracijos valdybos skyrių.

Priimtas Sprendimas taip pat buvo siunčiamas tiesiogiai darbdaviui, bet ne pareiškėjui. Taigi pareiškėjas nesprendė, kokiu pagrindu jis bus įdarbinamas įmonėje, ir nežinojo, kokie dokumentai yra reikalingi jo įdarbinimui. Sprendimą, kokiu pagrindu ketina įdarbinti užsienietį, priėmė darbdavys, bet ne darbuotojas. Pareiškėjui nebuvo ir nėra žinomos įdarbinimo Lietuvoje sąlygos ir keliami reikalavimai leidimui laikinai gyventi gauti, visi įdarbinimo klausimai buvo sprendžiami išimtinai darbdavio, darbdavys nusprendė, kokioje mokymo įstaigoje pareiškėjas turi išklausyti mokymo kursą ir kad pateiktas pažymėjimas yra tinkamas pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu galima kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Tai, kad tokius duomenis atsakovui teikia ne darbuotojas, bet darbdavys ir jam tenka atsakomybė dėl tokios informacijos teisingumo, patvirtina ir Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktis, kuriame įtvirtinta, kad Migracijos departamentui yra pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas, kaip darbuotojas, negalėjo atlikti ir neatliko jokių veiksmų, kuriais jis neva siekė formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir taip legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje, todėl jam ir negali kilti atsakomybė –draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus ir atitinkamų duomenų įvedimas į C.SIS;

1.4. Atsakovas Sprendime taip pat teigia, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją. Tačiau tokios išvados negalimos iš tų duomenų, kuriuos Migracijos departamentas surinko ir nurodo Sprendime. Pareiškėjas šiuo atveju pateikė darbdaviui dokumentą, kurį jis gavo iš mokymo įstaigos, o darbdavys atliko jo vertinimą ir pripažino, kad šis pažymėjimas yra tinkamas užsieniečio kvalifikacijai ir jos atitiktį darbo vietai pagrįsti siekiant įdarbinti pareiškėja. Šiuo atveju darbdavys, bet ne darbuotojas turėjo pareigą išsiaiškinti, ar toks dokumentas yra profesinį ir techninį išsilavinimą patvirtinantis dokumentas. Juo labiau rengdamas įdarbinimo dokumentus Migracijos departamentui siekiant įdarbinti užsienietį, turėjo išsiaiškinti, ar toks dokumentas yra tinkamas darbuotojo kvalifikaciją ir atitiktį darbo vietai pagrįsti. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas, kaip darbuotojas, neprivalėjo ir nevertino, ar jo turimas privačios mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas yra pakankamas dokumentas jo kvalifikacijai pagrįsti, kaip to reikalauja Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktis. Todėl išvada, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis siekdamas atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir taip legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje, yra nepagrįsta;

1.5. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, klaidingai vertino faktą, kas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie pareiškėjo turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai. Šiuo atveju ne pareiškėjas, bet darbdavys pripažino, kad privačios mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus siekiant įdarbinti užsienietį bei pagrįsti jo kvalifikacijos atitiktį darbo vietai, ir pateikė juos Migracijos departamentui. Darbdavio padarytos klaidos įdarbinant pareiškėja, t. y. pateikiant netinkamus dokumentus Lietuvos Respublikos institucijoms, negali būti pripažįstamos silpnesniosios šalies – užsieniečio darbuotojo – klaidomis. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai nėra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl nekyla jokios abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų ir sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįsta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta taikyti jam atsakomybę – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo sprendimo priėmimo dienos bei į C.SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje;

1.6. Priimtas Sprendimas iš dalies (kuria nustatomas draudimas atvykti ir tokių duomenų įvedimas į C.SIS) yra naikintinas, kadangi Sprendimas grindžiamas klaidingu aplinkybių vertinimu, daromos išvados negalimos iš nustatytų faktų bei teisės aktų reikalavimų.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą kvalifikaciją, vieną svarbiausių dokumentų, kai yra kreipiamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu. Pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas leidimui gauti ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse;

2.2. Vien tai, kad dokumentus pateikė ne pats pareiškėjas, o darbdavys, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti. Nepaisant to, kad, kaip teigia pats pareiškėjas, prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo pateikė darbdavys, šis prašymas buvo pasirašytas paties pareiškėjo, jis turėjo apsilankyti Migracijos departamente ir patvirtinti, kad visi dokumentai atitinka tikrovę bei pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Tosėl visa pateikta informacija jam turėjo būti žinoma. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, elgėsi nesąžiningai, sąmoningai piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis bei siekė apgauti Migracijos departamentą, kad jam nepagrįstai ir neteisėtai būtų išduotas leidimas laikinai gyventi;

2.3. Pareiškėjo ir jo darbdavio tarpusavio santykiai neturi įtakos Migracijos departamento Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei pareiškėjas mano, kad darbdavys, pateikdamas tikrovės neatitinkančius dokumentus, kažko neišsiaiškino ar pasielgė neteisingai ir taip pažeidė jo teises, jis turi teisę jas ginti nustatyta tvarka kreipiantis į kitas kompetentingas valstybės institucijas. Ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas;

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, turėjo pakankamą teisinį pagrindą svarstyti klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio nustatymo. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, o šiuo atveju Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, sudariusios teisinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, leidžia pripažinti pareiškėją esant nesąžiningu, nepatikimu ir piktnaudžiaujančiu nustatytomis migracijos procedūromis;

2.5. Pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) 12 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas trejų metų draudimo atvykti laikotarpis. Tvarkoje įtvirtinti kriterijai laikytini proporcingais, t. y. Tvarkoje, įtvirtinant konkrečius draudimo atvykti laikotarpius, buvo atsižvelgta į proporcingumo principą. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus (12 punktą) ir Migracijos departamentas nenustatė teisinio pagrindo nukrypti nuo šių kriterijų (tokių pagrindų nenurodo ir pareiškėjas). Pareiškėjo atveju buvo tinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos (t. y. specialios teisės normos), reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Vertinant objektyviai Migracijos departamento nustatytas aplinkybes ir imperatyvų teisinį reguliavimą, pareiškėjui ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas imperatyviai teisės akte numatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas;

2.6. Ginčijamo Sprendimo dalis dėl pareiškėjo duomenų įvedimo į C.SIS yra pagrįsta šiomis aplinkybėmis: individualiai įvertinus, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės; tai, kad, įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į C.SIS; pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimą, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo duomenys į C.SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais;

2.7. Panašiose kaip ši bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimus, kuriais atmesti pareiškėjų (užsieniečių) skundai, ir Migracijos departamento sprendimai, kuriais užsieniečiams, piktnaudžiavusiems migracijos procedūromis ir kartu su prašymais dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikusiems tikrovės neatitinkančius duomenis – suklastotus kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, – uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejų metų laikotarpiui bei įvestas perspėjimas į C.SIS dėl draudimo atvykti į Šengeno valstybes trejų metų laikotarpiui, pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą (pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti toks asmuo tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto (faktiškai; iš tikrųjų) pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė;

2.8. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus ir perspėjimo į C.SIS įvedimo teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad UAB „Balturtas“ 2021 m. sausio 4 d. ketindama įdarbinti pareiškėją betonuotoju kaip pareiškėjo darbdavys Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėjo dokumentų skaitmenines kopijas, tuo pačiu ir pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Kilus abejonių dėl pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento autentiškumo, Migracijos departamentas 2021 m. sausio 26 d. kreipėsi į Kijevo miesto tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamentą, prašydamas pranešti, ar pareiškėjui buvo išduotas profesinę kvalifikaciją patvirtinantis liudijimas, ar šio dokumentų blanko forma atitinka nustatytus standartus. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 28 d. gavo Kijevo miesto valstybės administracijos Kijevo tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamento oficialių raštą, kuriame nurodyta, kad pagal norminius Ukrainos teisės aktus įmonės, organizacijos, įstaigos bei švietimo įstaigos turi teisę išduoti valstybinius standartus atitinkančius dokumentus apie profesinį ir techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik atestacijos išlaikymo atveju. Mokymo įstaiga Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos užsakymų pagrindu turi licenciją švietimo veiklos organizavimui profesinio mokymo srityje, tačiau ji atestavimo procedūros nepraėjo, todėl pareiškėjo pateiktas profesinę kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas neatitinka nustatytos kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų blanko formos. Įvertinęs faktines aplinkybes, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą kvalifikaciją, ir priėmė skundžiamą Sprendimą.

6. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodo skundžiantis tik dalį Sprendimo, kurioje pareiškėjui trejus metus nuo jo išvykimo ar išsiuntimo draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS perspėjimą apie nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, tačiau skunde dėsto argumentus, susijusius su jo kvalifikaciją patvirtinančiu pažymėjimu ir jo dokumentų Departamentui pateikimo aplinkybėmis.

7. Teismas pažymėjo, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygos yra numatytos Įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose, kurie yra viešai prieinami kiekvienam asmeniui, todėl pareiškėjui šios sąlygos turėjo būti žinomos. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad dokumentus pateikė ne pats pareiškėjas, o darbdavys, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti. Nors prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo pateikė darbdavys, tačiau šis prašymas buvo pasirašytas paties pareiškėjo, todėl jis savo parašu patvirtino, jog visi dokumentai atitinka tikrovę ir pateikta informacija jam turėjo būti žinoma.

8. Teismas pabrėžė, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkių metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, turėjo pakankamą teisinį pagrindą svarstyti klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio nustatymo.

9. Teismas nurodė, kad Tvarkos 11 punkte nustatyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ryšiai, susiję su jo darbu Lietuvoje registruotose įmonėse, tačiau jie nėra ilgalaikio pobūdžio, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Tvarkos 12 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas trejų metų draudimo atvykti laikotarpis. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus (12 punktą) ir nei Migracijos departamentas, nei teismas nenustatė teisinio pagrindo nukrypti nuo šių kriterijų (tokių pagrindų esant nenurodo ir pareiškėjas).

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad pareiškėjo duomenų įvedimas į C.SIS yra pagrįstas aplinkybėmis, jog pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo: kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitiko tikrovės; kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, o šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į C.SIS; kad pareiškėjas nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimą, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo duomenys į C.SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais.

11. Teismas konstatavo, kad ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas. Netenkinus skundo, taip pat netenkinamas ir pareiškėjo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Teismo sprendimo argumentai yra nepagrįsti ir iš esmės neatsakantys į pareiškėjo byloje keliamą esminį klausimą – kam tenka pareiga įvertinti duomenis apie asmens turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai, t. y. darbdaviui ar darbuotojui. Taip pat, ar gali kilti atsakomybė darbuotojui tuo atveju, jeigu darbdavys netinkamai atlieka savo pareigą ir neįsitikinęs dėl turimos kvalifikacijos atitikties darbo vietai, pateikia Migracijos departamentui neteisingus duomenis. Vadovaujantis Įstatymo 44 straipsmnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 29.23.3 punktu, pirma, darbuotojo kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai, susiję su įdarbinimu, yra teikiami ne Migracijos departamentui, bet darbdaviui, kuriam įstatymo leidėjas yra delegavęs pareigą įvertinti kvalifikacijos atitiktį darbo vietai. Antra, tik po to, kai darbdavys atlieka potencialaus darbuotojo pateiktų dokumentų vertinimą bei pripažįsta, kad asmens turima kvalifikacija atitinka darbo vietai keliamus reikalavimus bei per „MIGRIS“ sistemą pateikia tarpininkavimo raštą, darbuotojas įgyja teisę pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo įmonėje pagrindu. Taigi darbuotojas, pateikdamas kvalifikacijos ir kitus dokumentus darbdaviui, turi užtikrinti, kad jie būtų tikri, nesuklastoti ir atitiktų faktinę padėtį, tačiau įvertinti, ar turimos kvalifikacijos pakanka darbo vietai, tenka ne darbuotojui, bet darbdaviui. Šiuo atveju pats darbdavys nurodė mokymo įstaigos kontaktus, į kuriuos turi kreiptis pareiškėjas. Dar būdamas Lietuvoje pareiškėjas registravosi mokymo įstaigoje, nuotoliniu būdu išklausė teorijos kursą, o grįžęs į Ukrainos Respubliką dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose, išlaikė kvalifikacijos egzaminus bei gavo šios įstaigos išduotą pažymėjimą. Tai tik patvirtina, kad šiuo atveju darbdavys aplaidžiai vykdė savo pareigą įsitikinti, ar konkrečios mokymo įstaigos išduodami išklausyto mokymo kurso ir įgytą kvalifikaciją patvirtinantis pažymėjimas yra tinkamas reikalingai kvalifikacijai pagrįsti;

12.2. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, priešingai nei nurodoma Sprendime, asmuo neteikia Migracijos departamentui kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir nepatvirtina, kad jo turima kvalifikacija atitinka darbo vietai keliamus reikalavimus. Kreipiantis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi yra teikiamas asmens galiojantis kelionės dokumentas, darbdavio pateikto tarpininkavimo rašto numeris, užsieniečio pasižadėjimas, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiui asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kv. m, (ne)teistumo pažymą ir duomenys apie sumokėtą valstybės rinkliavą. Nustačius faktą, kad šią pareigą darbdavys vykdė netinkamai, atsakomybė už darbdavio netinkamą pareigos vykdymą negalėjo būti perkelta darbuotojui. Nagrinėjamu atveju būtent darbdaviui kyla pareiga žinoti teisės aktų reikalavimus ir užtikrinti jų tinkamą laikymąsi. Todėl pareiškėjas, kaip darbuotojas, negalėjo atlikti ir neatliko jokių veiksmų, kuriais jis neva siekė formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1dalies 3 punkto nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir taip legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje, todėl jam ir negali kilti atsakomybė – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus ir atitinkamų duomenų įvedimas į C.SIS;

12.3. Darbdavio padarytos klaidos siekiant įdarbinti pareiškėją, t. y. pateikiant netinkamus dokumentus Lietuvos Respublikos institucijoms, negali būti pripažįstamos silpnesniosios šalies – užsieniečio darbuotojo – klaidomis. Nėra jokių duomenų, kad užsienietis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai nėra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl nekyla jokios abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų ir sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Todėl yra nepagrįsta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta taikyti jam atsakomybę – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo Sprendimo priėmimo dienos bei į C.SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje;

12.4. Teismo sprendimas yra naikintinas, kadangi sprendimas grindžiamas ydingu aplinkybių vertinimu ir teisės aktų aiškinimu bei taikymu.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad:

13.1. Vien pareiškėjo teiginiai, kad kažkas kitas, o ne jis pats, yra atsakingas už dokumentų pateikimą šioje konkrečioje situacijoje, neatleidžia jo nuo pareigos susipažinti su dėl jo paties situacijos teikiamais dokumentais bei nesudaro pagrindo teigti, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtus ar nepagrįstus sprendimus. Nepaisant to, kad, kaip teigia pats pareiškėjas, prašymą dėl leidimo išdavimo pateikė darbdavys, šis prašymas buvo pasirašytas paties pareiškėjo, jis turėjo apsilankyti Migracijos departamente ir patvirtinti, kad visi dokumentai atitinka tikrovę bei pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, todėl visa pateikta informacija jam turėjo būti žinoma;

13.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015 pažymėjo, kad dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų vykdyti teisėtą verslą Lietuvos Respublikoje realumu, visų pirma yra atsakingas pats užsienietis. Migracijos departamento vertinimu, šie išaiškinimai aktualūs ir pareiškėjo byloje – perkėlus atsakomybę už dokumentus, anot pareiškėjo, pateikusiam asmeniui, bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios. Byloje taip pat gali būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 pateiktus išaiškinimus, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą užsieniečio valia nėra esminis elementas, o pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pagal Aprašo 8.2 punktą būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi;

13.3. Pareiškėjo atveju buvo tinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos, t. y. specialios teisės normos, reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Vertinant objektyviai Migracijos departamento nustatytas aplinkybes ir imperatyvų teisinį reguliavimą, pareiškėjui ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas imperatyviai teisės akte numatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas.

13.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo dalių, kuriuomis pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išvykimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvęstas perspėjimas apie nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, skundą atmetė. Nors pareiškėjas skunde reiškė reikalavimą panaikinti tik minėtas Migracijos departamento Sprendimo dalis, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jo kvalifikaciją patvirtinančiu pažymėjimu ir jo dokumentų Migracijos departamentui pateikimo aplinkybėmis, kurios, jo nuomone, nebuvo pagrindas priimti jo atžvilgiu neigiamą sprendimą, vertino visų Migracijos departamento Sprendime nurodytų išvadų pagrįstumą ir priėjo prie išvados, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad vertinimas, ar asmens turima kvalifikacija atitinka darbo vietai keliamus reikalavimus, priklauso darbdavio kompetencijai, todėl pareiškėjui nekyla atsakomybė už darbdavio netinkamą pareigos vykdymą, t. y. netinkamų dokumentų pateikimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neatliko jokių veiksmų, kuriais jis neva siekė formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Be to, nesant pareiškėjo piktnaudžiavimui nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo Sprendimo priėmimo dienos bei į C.SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (ginčui aktuali nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 2 d. galiojusi redakcija).

19. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

20. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad Įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

21. Byloje surinkti duomenys patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad 2021 m. sausio 4 d. UAB „Balturtas“, kaip darbdavys, ketindamas įdarbinti pareiškėją betonuotoju, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėjo dokumentų skaitmenines kopijas, tuo pačiu ir pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Taip pat byloje nustatyta, kad tikslu įsitikinti pateikto pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, išduoto ribotos atsakomybės bendrovės TOV Mokymo gamybinio centro „Profesijna bezpeka“, autentiškumu, Migracijos departamentas 2021 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu raštu „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsį į Kijevo miesto valstybės administracijos Kijevo tarybos Vykdomosios institucijos Švietimo ir mokslo departamento direktorių. Į šį pakslausimą buvo atsakyta Kijevo miesto tarybos vykdomosios institucijos (Kijevo miesto valstybinė administracija) Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. raštu, kuriame nurodyta, kad: ši įmonė, remiantis Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymais, turi licencijas profesinio (profesinio techninio) išsilavinimo mokymo veiklai rengti; pagal Ukrainos norminius teisės aktus mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos, įstaigos turi teisę išduoti profesinio techninio išsilavinimo valstybinio pavyzdžio dokumentus (diplomus, pažymėjimus), jei išlaikomas atestacijos egzaminas. Ribotos atsakomybės bendrovė TOV Mokymo gamybinis centras „Profesijna bezpeka“ atestavimo procedūros neatliko, išduoti dokumentai (pažymėjimai) nenumatyti pagal standartų reikalavimus. Ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu pripažinta, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenis apie turimą pareiškėjo kvalifikaciją, kas sudaro pagrindą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų pagrindu.

22. Migracijos departamento sprendime padaryta išvada, kad pateiktas pareiškėjo kvalifikacijos pažymėjimas neatitinka tikrovės, t. y. pažymėjime nurodyta mokymo įstaiga atestavimo procedūros nepraėjo: pateikti profesinę kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neatitinka nustatytos kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų blanko formos, grindžiama 2021 m. sausio 28 d. raštu, kuriuo buvo atsakyta į Migracijos departamento 2021 m. sausio 26 d. raštą „Dėl informacijos“. Šiuo aspektu nustatyta, kad Migracijos departamentas 2021 m. sausio 26 d. rašte nurodė, kad ne kartą kreipėsi į ribotos atsakomybės bendrovę TOV Mokymo gamybinį centrą „Profesijna bezpeka“, norėdamas gauti jų išduotų dokumentų patvirtinimą, tačiau mokymo įstaiga taip ir neatsakė į užklausas, todėl prašoma tarpininkauti gaunant oficialų atsakymą į šiuos klausimus: a) ar yra informacijos apie tai, kad ribotos atsakomybės bendrovėje TOV Mokymo gamybinis centras „Profesijna bezpeka“ mokęsi šie piliečiai; b) ar ribotos atsakomybės bendrovė TOV „Profesijna bezpeka“ išdavė prie šios užklausos pridėtus pažymėjimus? Ar pridėti dokumentai atitinka standarto reikalavimus?; c) ar įmanoma pateikti dokumento, kurį išdavė TOV Mokymo gamybinis centras „Profesijna bezpeka“, pavyzdį ir kaip jis turi atrodyti? Kokie suteikiami numeriai, ar dokumente įklijuojama nuotrauka ir kokie rekvizitai turi būti išduotuose diplomuose?

23. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad Migracijos departamentas neturėjo vadovautis oficialiu Švietimo ir mokslo departamento raštu, nes tiek Migracijos departamento 2021 m. sausio 26 d. raštas, tiek Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. raštas gali būti įrodymais administracinėje byloje (pateikti jų vertimai į lietuvių kalbą, šie vertimai patvirtinti juos išvertusio asmens parašu, o šių vertimų patikimumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti) (ABTĮ 9 str. 2 d.).

24. Kita vertus, nors Migracijos departamentas 2021 m. sausio 26 d. rašte nurodė, kad mokymo įstaiga neatsakė į paklausimus dėl kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų tikrumo, byloje nėra duomenų, ar atsakovas kreipėsi į mokymo įstaigą dėl pareiškėjo kvalifikacijos pažymėjimo patvirtinimo. Kaip jau minėta, Švietimo ir mokslo departamentas 2021 m. sausio 28 d. raštu konkrečiai neatsakė į Migracijos departamento klausimus, tačiau patvirtino, jog mokymo įstaiga turi licencijas organizuoti mokymo veiklą profesinio (profesinio-techninio) mokymo srityje pagal Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus. Mokymo įstaigos atestacijos procedūra nėra atlikta, išduoti dokumentai (pažymėjimai) nenumatyti pagal standartų reikalavimus. Taigi iš Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. rašto negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo kvalifikacijos pažymėjimas neatitinka tikrovės vien dėl to, jog jis neatitinka Ukrainoje taikomų standartų. Migracijos departamentas nesurinko įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas mokymo įstaigoje nesimokė ir / ar neįgijo atitinkamos kvalifikacijos. Taigi darytina išvada, kad vien Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. raštas negalėjo būti pakankamas pagrindas Migracijos departamentui Sprendimu konstatuoti, jog Migracijos departamentui pateiktas kvalifikacijos pažymėjimas neatitinkantį tikrovės.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatas) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas neatitinka gero administravimo principo ir VAĮ 8 straipsnio (nagrinėjamu atveju 10 str.) imperatyvų.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir priimdamas Sprendimą, turėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės pareiškėjo prašymui objektyviai išnagrinėti ir kritiškai, nešališkai jas įvertinti bei Sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Aprašo 80 punkte nustatyta, jog Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Migracijos departamentas, neturėdamas pakankamai duomenų, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenis apie pariškėjo turimą kvalifikaciją, prieš priimdamas Sprendimą turėjo pareigą apklausti pareiškėją (kreiptis dėl papildomų paaiškinimų) ir pateiktus paaiškinimus, kartu su kitais surinktais duomenimis, įvertinti priimant sprendimą dėl jo prašymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2400-756/2020). To nepadaręs, Migracijos departamentas padarė esminį administracinio akto (administracinio sprendimo) priėmimo procedūrinį pažeidimą, dėl ko nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir Sprendimo pagrįstumas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

28. Nors pareiškėjas skunde nekėlė reikalavimo dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsižvelgiant į skunde nurodytus argumentus, kuriais iš esmės yra nesutinkama su visomis neigiamomis pasekmėmis, kurias sukėlė pareiškėjui Migracijos departamento Sprendimas, į tai, kad byloje yra nustatytas esminis Migracijos departamento Sprendimo priėmimo pažeidimas, yra pagrindas, vadovaujantis teisingumo principu, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą visa apimtimi ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

29. Kadangi Migracijos departamento sprendimas naikintinas ir pareiškėjo prašymas perduodamas nagrinėti iš naujo, kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl draudimo atvykti 3 metus į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į C.SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje įrašymo į apeliacine tvarka nevertinami.

30. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.

32. ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalys nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 93 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

33. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme patyrė 573 Eur bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą, pateikimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Patirtas išlaidas patvirtina 2021 m. balandžio 19 d. PVM sąskaita faktūra, 2021 m. balandžio 21 d. kasos pajamų orderis, 2021 m. balandžio 22 d. mokėjimo nurodymas. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas pareiškėjas grindžia 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaita faktūra ir 2021 m. liepos 7 d. kasos pajamų orderiu bei 2021 m. liepos 7 d. mokėjimo pavedimu, kurie patvirtina, kad pareiškėjas patyrė 311 Eur išlaidų. Iš viso pareiškėjas teismo procese patyrė 884 Eur bylinėjimosi išlaidų.

34. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje galutiniu procesiniu sprendimu pareiškėjo skundas yra tenkinamas, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinos pareiškėjo patirtos 884 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų galimų priteisti maksimalių dydžių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 3I-116/4U-382 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui O. K.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo O. K. (O. K.) naudai 884 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė