b956d997-ab4e-4b39-a550-e1caa9dadbf8 · Lietuvos apeliacinis teismas

Pranešėjas V                                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-483/2016                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00179-2009-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.4.2; 1.1.4.4.3; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.2; 1.1.10.1; 1.2.14.4.2; 1.2.14.5.2; 1.2.17.14; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.3; 2.3.4; 2.4.6.4.1.

   (S)                         LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gegužės 18 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, teisėjų Rūtos Mickevičienės ir Svajūno Knizlerio, sekretoriaujant Živilei Vološinienei,vertėjaujant Žanai Tadorovskajai, Jekaterinai Chochlanovai,dalyvaujant prokurorams Remigijui Matevičiui, Linui Kuprusevičiui,nuteistiesiems A.

U., R. M., M. R. (M. R.), A. G., R. P. (R. P.), gynėjams advokatams Sauliui Juzukoniui, Giedriui Baziuliui, Nerijui Stukui, Vidmantui Plėdžiui, Nerijui Plėdžiui, Ievai Kubilienei, Tomui Meidui, Mariui Zamulskiui,iÅ¡teisintojo P. Č. gynėjui advokatui Romualdui DrakÅ¡ui,nukentėjusiesiems V. L. V., V. G., J. G., Al. G.,nukentėjusiosios V. L. V. atstovui M. G.,civilinio ieÅ¡kovo AB „(bankas)“ atstovams advokatams Daliui Baranauskui ir Vaidui Krulikui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų R.

M., R. P., M. R., A. G. ir jų gynėjų, nuteistojo A. U. gynėjo, civilinio ieškovo AB „(bankas)“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:             A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:             - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 5 metams;             - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 3 metams;             - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 3 metams;             - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 3 metams.              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir A.

U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.              R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:             - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams;              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

             - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;             - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams.              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

             M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:             - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams;              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 3 metams;             - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 3 metams;             - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 3 metams;             - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V.

G., J. G. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 4 metams;             - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 4 metams;             - pagal BK 210 straipsnį - laisvės atėmimu 1 metams.             Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, bei M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

             M. R. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 227 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.             A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:             - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams;              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

             - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;              - pagal BK 210 straipsnį - laisvės atėmimu 1 metams.              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, bei A.

G. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.              A. G. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „M.“) išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.             R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:             - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G., J. G. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 2 metams;

             - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 2 metams.              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.              R. P. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.             P. Č. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.             IÅ¡ nuteistųjų M. R. ir R. P. civilinei ieÅ¡kovei V. L. V. priteista solidariai 48 480 Lt (14 040,78 eurų) turtinei žalai atlyginti.             AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys atmestas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : A. U. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-05-06, tikslu daryti sunkius nusikaltimus – prievartauti didelės vertės svetimÄ turtÄ ir apgaule įgyti didelės vertės svetimÄ turtÄ , subÅ«rė organizuotÄ grupę, susidedančiÄ iÅ¡ jo paties, kaip organizatoriaus ir vadovo, konspiracijos tikslais turėjusio Nr. 1, R.

M., turėjusio Nr. 2, M. R., turėjusio Nr. 3, A. G., turėjusio Nr. 4, bei Å¡iai organizuotai grupei vadovavo. Vadovaudamas organizuotai grupei, jis koordinavo narių veiklÄ naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini) @gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, vadinamose „ofisais“.

Tokiu bÅ«du buvo organizuojami nusikaltimai, aptariama veiksmų eiga, paskirstomos užduotys organizuotos grupės nariams, nusprendžiama, kaip bus paskirstomos nusikalstamu bÅ«du gautos piniginės lėšos. Taip pat jis organizavo susiraÅ¡inėjimÄ internete su finansinių problemų turinčiomis įmonėmis – AB „(bankas)“ klientais konspiracijos tikslais organizuotos grupės narių sukurtose bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com.

Tokiu bÅ«du iÅ¡ įmonių bÅ«davo gaunama informacija, reikalinga tolesnei nusikalstamai veiklai prieÅ¡ jas vykdyti, bei teikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie neva galimus banko veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. A. U. vadovaujant organizuotai grupei, jo nurodymu, R. M., M. R. ir A. G., vykdydami parengtÄ nusikalstamos veikos planÄ , turėjo skirtingÄ vaidmenį bei atliko tam tikras užduotis: R. M., dirbęs AB „(bankas)“ Baltijos paskolų pertvarkymo tarnyboje projektų vadovu ir pagal savo darbines funkcijas turėjęs priėjimÄ prie informacijos apie banko klientų – finansinių sunkumų turinčių stambių verslo subjektų - finansinę padėtį bei įsipareigojimus bankui ir tiesiogiai kontaktavęs su transporto įmonėmis, rinko ir teikė informacijÄ kitiems organizuotos grupės nariams apie finansinių problemų turinčius AB „(bankas)“ klientus bei sÄ moningai vilkino derybas tarp banko ir įmonių.

Po to, R. M. kartu su M. R. ir A. G., prisistatydami konsultantais, teikiančiais tarpininkavimo paslaugas, prievartavo didelės vertės svetimÄ turtÄ bei pasikėsino apgaule užvaldyti didelės vertės svetimÄ turtÄ .Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informacijÄ apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, ir perdavus jÄ organizuotos grupės nariams, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009-07-29, A.

U., naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės turto prievartavimÄ , nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „I.“, sÄ moningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. M. R., prisistatęs D., ir A. G., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartÄ , vertė UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtÄ , t. y. laikotarpiu nuo 2009-07-29 iki 2009-11-04 skambindami telefonu, raÅ¡ydami grasinančio turinio trumpÄ sias žinutes, elektroniniais laiÅ¡kais, o taip pat 2009-09-23 dienos metu ir 2009-11-04 apie 10.30 val., UAB „I.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), reikalavo iÅ¡ Al. G. perduoti jiems 40 000 eurų, neva už tarpininkavimÄ pratęsiant komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, kurių terminas baigiasi 2009-08-30.Be to, A.

U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informacijÄ apie UAB „S.“ finansinę padėtį bei lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „S.“, ir perdavus jÄ organizuotos grupės nariams, laikotarpiu nuo 2009-08-25 iki 2009-10-12 A. U., naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymÄ apgaule, nurodydamas R.

M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „S.“, sÄ moningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei kartu su M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009-10-24 iki 2009-12-13 M. R., prisistatęs D., ir A. G. telefoninių pokalbių metu, bei kartu su R. M. susiraÅ¡inėdami elektroninėje paÅ¡to dėžutėje (duomenys neskelbtini)@gmail.com, žadėjo nukentėjusiajam tarpininkauti pratęsiant lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „S.“, kurių terminas baigiasi 2009-10-30, ir tokiu bÅ«du apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, reikalavo sumokėti jiems 30 000 eurų, tai yra pasikėsino įgyti UAB „S.“ priklausantį didelės vertės turtÄ .

AB „(bankas)“ sutartis pratęsus, įtikinėjo UAB „S.“ direktorių G. G., kad lizingo sutartys buvo pratęstos dėl sėkmingos jų, kaip tarpininkų, veiklos, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „S.“ direktorius G. G. atsisakė atsiskaityti už tariamai suteiktas paslaugas.Be to, A. U., R. M. ir M. R. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informacijÄ apie UAB „J.“ finansinę padėtį bei lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „J.“, ir perdavus jÄ organizuotos grupės nariams, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-10-08, A.

U., naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymÄ apgaule, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „J.“, sÄ moningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei kartu su M. R. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009-10-08 iki 2010-02-22 M. R., prisistatęs D., telefoninių pokalbių metu, bei kartu su R.

M. susiraÅ¡inėdami elektroninėje paÅ¡to dėžutėje (duomenys neskelbtini)@gmail.com, žadėjo tarpininkauti pakeičiant lizingo sutarčių, sudarytų tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „J.“, sÄ lygas – atidėti įmokų mokėjimÄ , ir tokiu bÅ«du, apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, pasikėsino įgyti UAB „J.“ priklausantį didelės vertės turtÄ â€“ 70 000 Lt (20 273,40 eurus), tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „J.“ direktorius J.

D. atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas.Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informacijÄ apie UAB „T.“ finansinę padėtį bei lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „T.“, ir perdavus jÄ organizuotos grupės nariams, laikotarpiu nuo 2009-05-06 iki 2009-10-27 A. U., naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymÄ apgaule, nurodydamas R.

M. per projektų vadovÄ , tiesiogiai dirbantį su UAB „T.“, vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009-11-03 iki 2009-11-25 M. R. ir A. G. telefoninių pokalbių metu, bei kartu su R. M. susiraÅ¡inėdami elektroninėje paÅ¡to dėžutėje (duomenys neskelbtini)@gmail.com, žadėjo tarpininkauti pakeičiant lizingo sutarčių, sudarytų tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „T.“, sÄ lygas – atidėti įmokų mokėjimÄ , ir tokiu bÅ«du apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, pasikėsino įgyti UAB „T.“ priklausantį didelės vertės turtÄ â€“ 15 000 eurų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „T.“ direktorius V.

Č. atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas.M. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad iÅ¡ anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslÄ apgaule užvaldyti teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ , 2009-08-18 dienos metu prie restorano „Carskoje selo“, esančio Å eimyniÅ¡kių 3A, Vilniuje, M. R. paskolino V. G. 20-čiai dienų 48 000 Lt (13 901,76 eurÄ ), o J. G. pasiraÅ¡ius paprastÄ jį vekselį Å¡iai sumai, R. P. apgaule, motyvuodamas tuo, jog reikalingas laidavimas skolos grÄ Å¾inimui, įtikino J.

G. pasiraÅ¡yti antrÄ paprastÄ jį vekselį 48 000 Lt (13 901,76 euro) sumai jo vardu, taip įgydamas teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ . V. G. laiku neatsiskaičius su M. R., 2009-09-10 R. P. realizavo J. G. pasiraÅ¡ytÄ paprastÄ jį vekselį 48 000 Lt (13 901,76 euro) sumai, pateikdamas jį Vilniaus r. 3-ojo notarų biuro, esančio A. Juozapavičiaus g. 9A, Vilniuje, notarui T. P. V. vykdomajam įraÅ¡ui gauti, kurį 2009-09-10 pateikė antstoliui R. V. antstolių kontoros, esančios Aguonų g. 10, Vilniuje, patalpose, tariamos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimui iÅ¡ J.

G. 2009-11-12 V. G. atsiskaičius su M. R., R. P., žinodamas apie tai, neinformavo antstolio R. V., pradėjusio tariamos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo procesÄ , ir kartu su M. R. teigė V. G., jog papildomi 48 000 Lt (13 901,76 euras) yra „bauda“ už ne laiku grÄ Å¾intÄ skolÄ , tokiu bÅ«du realizuodami apgaule įgytÄ teisę į didelės vertės svetimÄ , J. G. priklausantį turtÄ bei padarydami J. G. 48 000 Lt (13 901,76 euro) turtinę žalÄ .Be to, M. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad iÅ¡ anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslÄ apgaule užvaldyti teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ , 2009-08-26 dienos metu prie restorano „Carskoje selo“, esančio Å eimyniÅ¡kių 3A, Vilniuje, M.

R. paskolino V. G. 20-čiai dienų 77 000 Lt (22 300,74 eurų), o V. L. V. pasiraÅ¡ius paprastÄ jį vekselį Å¡iai sumai, R. P. apgaule, motyvuodamas tuo, jog reikalingas laidavimas skolos grÄ Å¾inimui, įtikino V. L. V. pasiraÅ¡yti antrÄ paprastÄ jį vekselį 77 000 Lt (22 300,74 eurų) sumai jo vardu, taip įgydamas teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ . V. G. laiku neatsiskaičius su M. R., 2009-09-16 realizavo V. L. V. pasiraÅ¡ytÄ paprastÄ jį vekselį 77 000 Lt (22 300,74 eurų) sumai, pateikdamas jį Vilniaus r. 1-ojo notarų biuro, esančio Verkių g. 1/Žalgirio g. 101, Vilniuje, notarei D.

S. vykdomajam įraÅ¡ui gauti, kurį 2009-09-25 pateikė antstoliui V. Č. antstolių kontoros, esančios Aguonų g. 10, Vilniuje, patalpose, tariamos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimui iÅ¡ V. L. V. 2009-11-12 V. G. atsiskaičius su M. R., R. P., žinodamas apie tai, neinformavo antstolio V. Č., pradėjusio tariamos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo procesÄ , ir kartu su M. R. teigė V. G., jog papildomi 77 000 Lt (22 300,74 eurai) yra „bauda“ už ne laiku grÄ Å¾intÄ skolÄ , tokiu bÅ«du realizuodami apgaule įgytÄ teisę į didelės vertės svetimÄ , V.

L. V. priklausantį turtÄ bei padarydami V. L. V. 77 000 Lt (22 300,74 eurų) turtinę žalÄ .Be to, M. R. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio mėn., tyrimo metu nenustatytoje vietoje Vilniaus apskrityje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebÅ«damas AB „(bankas)“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ â€“ įvairaus formato bylas (failus) su duomenimis apie įmonių sudarytas sutartis su AB „(bankas)“ (sutarties data, numeris, įmonės turimas turtas, jo buvimo vieta, likutinė ir rinkos vertės, sudarytų kredito sutarčių palÅ«kanų normos ir mėnesinių įmokų dydis, kiti duomenys), kuriÄ neteisėtai laikė savo neÅ¡iojamame kompiuteryje „Dell“, serijos Nr. HJ442A01, iki 2010-02-22, kai Å¡is kompiuteris buvo rastas ir paimtas pas jį asmens kratos metu.A.

G. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2009-01-05, tyrimo metu nenustatytoje vietoje Panevėžyje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebÅ«damas AB „(bankas)“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ - 30 lapų su tuometinės UAB „(bankas) lizingas“ klientų duomenimis (įmonės pavadinimas/asmens vardas ir pavardė, įmonės/asmens kodas, veiklos pavadinimas, sutarčių su UAB „(bankas) lizingas“ skaičius, įsiskolinimo likutis, vidutinė įmoka, mėnesinės įmokos dydis, lizingo bendrovės vadybininko duomenys), kuriuos neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2010-02-22, kai Å¡ie duomenys buvo rasti ir paimti kratos metu.Nuteistasis R.

M. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir R. M. išteisinti. Nurodo, jog nuosprendyje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, teismo padarytos išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso bei nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimai.Nepaisant BPK 305 straipsnyje nurodyto imperatyvo, kas privalo būti išdėstoma aprašomojoje dalyje ir teismų suformuotų šios normos aiškinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai nėra nurodyta / išskirta / aptarta, kokios konkrečios nusikalstamos veikos R.

M. yra inkriminuotos, kokiais jo veiksmais ir kaip tai pasireiškė, kokiais įrodymais byloje, tai nustatyta. Teismas visiškai neatliko įrodymų vertinimo, jų neanalizavo, negretino, net nenurodė, kokias aplinkybes ir kaip šie įrodymai tvirtina ar neigia. Todėl mano, kad toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažinti R. M. kaltu šiuo atveju negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes baudžiamojo proceso pažeidimai yra akivaizdūs ir esminiai, kadangi apriboja R. M. galimybę tinkamai gintis baudžiamajame procese, ginčijant teismo argumentus pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, R.

M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra naikintinas.R. M. inkriminuotas dalyvavimas organizuotoje grupėje grindžiamas išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais operatyvinio stebėjimo duomenimis bei tyrėjų prielaidomis, kurios prieštarauja kitiems įrodymams:

a) R. M. pareikÅ¡ti kaltinimai grindžiami policijos tyrėjos D. B. 2010-06-01 tarnybiniu praneÅ¡imu prokurorui R. M. (T. 3, b. l. 46), kuriame liudytojos UAB „R.“ direktorės A. A. parodymų pagrindu, jog liudytoja mokėjimų atidėjimo klausimus sprendė darbine tvarka su R. M. ir gavo neigiamÄ atsakymÄ , buvo pripažintas organizuotos grupės nariu Nr.

2. Nurodo, jog banko Kredito komitetas pritarė R. M. teikimui tenkinti bendrovės praÅ¡ymÄ , jei tam neprieÅ¡taraus UAB „SEB Lizingas“ ir apie tai direktorei buvo praneÅ¡ta (T. 3, b. l. 44-45), kas įrodo tyrėjos tarnybinio praneÅ¡imo neatitikimÄ tikrovei;

b) Tyrėjas N. K. 2010-12-20 tarnybiniame praneÅ¡ime (T. 4, b. l. 90-91) R. M. įvardina nusikalstamos grupės nariu <... R. M. turėjo Nr. 2, M. R. turėjo Nr. 3, A. G. turėjo Nr. 4, P. Č. prie nusikalstamos grupės prisijungė 2009-09-21 ir turėjo numeris Nr. 2. ...>, nurodydamas, kad: <...Tyrimo metu nepavyko nustatyti organizuotos nusikalstamos grupės narių Nr. 5 ir Nr. 6 konkrečios nusikalstamos veiklos, nes pradėjus ikiteisminį tyrimÄ jie savo veiklÄ jau buvo nutraukę, o iÅ¡ daugiau kaip 100 apklaustų liudytojų nei vienas neįvardino buvusių AB „(bankas)“ darbuotojų, kurie slėpėsi po Nr. 5 ir Nr. 6...>, tačiau savo prielaidų nepagrindė. Tačiau nei vienas iÅ¡ tų pačių daugiau nei 100 apklaustųjų R. M. taipogi neįvardino kaip asmens Nr.

2. Beje, šis numeris tarnybiniame pranešime priskiriamas ir kaltinamajam P. Č., kuris taip pat galėjo prisijungti prie visų duomenų bazių. Apkaltinti R. M. nusikaltimų padarymu pakako vos dviejų policijos pareigūnų raštų ir buvo įvardintas kaip organizuotos grupės narys Nr. 2;

c) Kaltinimas dėl R. M. „susiraÅ¡inėjimo“ su kitais kaltinamaisiais elektroninio paÅ¡to dėžutėse neparemtas jokiais įrodymais. Kratų pas kaltinamuosius (tame tarpe ir pas R. M.) metu iÅ¡imtų kompiuterių iÅ¡tirti duomenys paneigia faktÄ , jog R. M. bendravo su kitais kaltinamaisiais vadinamuose „ofisuose“, jiems siuntė ar gavo elektroninius praneÅ¡imus. Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu gautas UAB „D.“, kurios internetinio tiekimo paslauga naudojosi R. M. 2010-06-02 raÅ¡tas (Bylos 5 tome 2010-06-02 Lietuvos Kriminalinės Policijos Biuro Nusikaltimų Elektroninėje Erdvėje Tyrimo Valdyba, atsakydama į 2010-04-09 paklausimÄ Organizuotų Nusikaltimo Tyrimo Valdybai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-9-179-09, konstatavo faktÄ , kad UAB „D.“, administruojanti IP adresÄ (duomenys neskelbtini), neturi duomenų kas naudojosi IP adresu (duomenys neskelbtini));

d) Kaltinimas, jog R. M. bendravo su kitais kaltinamaisiais telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), grindžiamas vien operatyvinio stebėjimo duomenimis ir neturi jokio pagrindo. Lietuvoje veikiančių mobilaus ryÅ¡io operatorių informacija patvirtino faktÄ , jog R. M. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) nėra naudojęsis, Å¡is numeris nėra jam priklausęs ar priskirtas (priedai pateikti prie R. M. duotų parodymų 2013-04-15 Vilniaus apygardos teisme). Tyrėjas N. K. 2010-12-07 tarnybiniame praneÅ¡ime konstatavo, jog R.

M. naudojosi telefonais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamajam nepriskyrė. Tariamai, tarp R. M. (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) 2009-10-31 vykęs telefoninis pokalbis užfiksuotas kontrolės protokole (įrašas Nr. 1720) (T. 2, b. l. 27), negali būti pripažintas įrodymu, nes buvo klausomasi neteisėtai, t. y. 2009-10-15, pasibaigus teismo duotai pokalbio kontrolės sankcijai.

Be to, iš pokalbio stenogramos matyti, jog pokalbis vyksta lietuvių kalba, tuo tarpu M. R. yra rusakalbis. Pokalbio turinys nesusijęs su inkriminuojamomis veikomis. Prie kontrolės protokolo Nr. 1720 nėra nurodyta Cell ID, t. y. vieta diske, kuriame yra saugomas šis įrašas, kai tuo tarpu prie kitų asmenų tarpusavio pokalbių yra nurodyta, kur saugomas įrašas. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. R. išklotinėje kontaktų tarp šių numerių aplamai nėra užfiksuota (T. 11, b. l. 134-138);

e) Kaltinimas, jog R. M. su kitais kaltinamaisiais prisistatydavo konsultantu, teikiančiu tarpininkavimo paslaugas, nepagrįstas jokiais įrodymais. R. M. niekada kartu su kitais kaltinamaisiais nebuvo nuvykęs pas banko klientus. Su jam priskirtų įmonių vadovais bendravo oficialiai, tik kaip banko vadybininkas. Išdėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. dalyvavus organizuotoje grupėje.Teismo argumentas dėl UAB „I.“ epizodo grindžiamas prieštaringais nukentėjusio Al. G. parodymais, tariamu kaltinamųjų bendravimu vadinamuose „ofisuose“ ir paneigiamas šiais įrodymais:

a) R. M. niekada nebuvo organizuotos grupės nariu ir nebendradarbiavo su kitais kaltinamaisiais;

b) R. M. neteikė jokios informacijos kitiems kaltinamiesiems. InformacijÄ A. G. pateikė pats įmonės vadovas Al. G., tai patvirtina jų tarpusavio susiraÅ¡inėjimas (T. 1, b. l. 134-135). R. M., 2009-07-03 perėmęs įmonę iÅ¡ buvusio vadybininko, tÄ pačiÄ dienÄ , kreipėsi į Al. G. dėl duomenų apie įmonės finansinę padėtį pateikimo, tai yra standartinė banko procedÅ«ra, kuri įeina į vadybininko funkcijas. IÅ¡samaus atsakymo – R. M. negavo (buvo pateiktas tik įmonės balansas, tai įmonė ir taip privalo pateikti kas ketvirtį).

Nuo 2009-07-07 iki 2009-07-13 R. M. atostogavo. 2009-08-04 parengė ir pateikė siÅ«lymÄ pratęsti sutartis (kai siÅ«lymas pateikiamas, jis automatiÅ¡kai patalpinamas sistemoje ir jį mato visi banko darbuotojai), kurį patvirtino Å¡vedų konsultantas ir tÄ pačiÄ dienÄ dokumentai buvo perduoti banko Kredito komitetui, kuris 2009-08-10 patenkino pasiÅ«lymÄ pratęsti sutartis, apie tai tÄ pačiÄ dienÄ R. M. informavo Al. G. 2009-08-21 Al. G. buvo pateiktos pasiraÅ¡yti sutartys, tai įrodo, kad kliento praÅ¡ymas vilkinamas nebuvo.

Al. G. su A. G. derėjosi dėl 4 sutarčių pratęsimo, o buvo pratęstos visos 11 sutarčių, kas įrodo, jog R. M. nežinojo apie kitų kaltinamųjų atliekamus veiksmus ir paneigia kaltinimus dėl bendrininkavimo organizuotoje grupėje;

c) nukentėjusysis Al. G. savo parodymuose akivaizdžiai painioja datas, teigdamas, jog „lizingo bendrovei nepateikus atsakymo, 2009-08-08 parašė pakartotinį praÅ¡ymÄ , kurį užregistravo“ (T. 1, b. l. 119), nes nukentėjusiojo praÅ¡ymas banko programoje užregistruotas 2009-08-12, t. y. jau po banko Kredito komiteto 2009-08-10 sprendimo tenkinti kliento praÅ¡ymÄ . IÅ¡dėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informacijÄ kitiems kaltinamiesiems, su jais bendrininkavus, sÄ moningai vilkinus derybas ir tuo pasikėsinus pagrobti didelės vertės turtÄ .Teismo argumentai dėl UAB „S.“ epizodo grindžiami tariamu kaltinamųjų susiraÅ¡inėjimu ir paneigiami Å¡iais įrodymais:

a) R. M. nebuvo organizuotos grupės nariu ir nebendradarbiavo su kitais kaltinamaisiais;

b) paskolos pratęsiamo per 31 darbo dienÄ (kliento praÅ¡ymas dėl paskolų gautas 2009-10-15, banko Kredito komitetas jį patenkino 2009-10-26, sutartys pasiraÅ¡ytos 2009-11-13) negalima laikyti vilkinimu. Nukentėjusysis G. G. pretenzijų nereiÅ¡kė, su M. R. bendravo savarankiÅ¡kai (apie tai R. M. neinformavo) ir tada, kai jau buvo priimtas banko sprendimas dėl sutarčių pratęsimo ir G. G. apie tai jau buvo informuotas;

c) susiraÅ¡inėjimų tarp kaltinamųjų „ofisuose“ analizė nepatvirtino R. M. dalyvavimo. IÅ¡dėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informacijÄ kitiems kaltinamiesiems, su jais bendrininkavus, sÄ moningai vilkinus derybas ir tuo pasikėsinus į didelės vertės turtÄ .Teismo argumentai dėl UAB ,,J.“ epizodo grindžiami tariamo susiraÅ¡inėjimu ir paneigiami Å¡iais įrodymais:

a) R. M. niekada nebuvo organizuotos grupės nariu, nebendradarbiavo su M. R. nei telefonu, nei „ofisuose“;

b) UAB „J.“ praÅ¡ymas dėl paskolų pertvarkymo iÅ¡spręstas per 12 darbo dienų (UAB „J.“ praÅ¡ymas gautas 2009-09-05, banko Kredito komitetas sprendimÄ priėmė 2009-08-26, sutartys pasiraÅ¡ytos 2009-10-15), kas negali bÅ«ti traktuojama kaip vilkinimas (juolab R. M. nuo 2009-08-27 iki 2009-09-14 atostogavo). Nukentėjusysis J. D. su M. R. konsultavosi dėl paskolų atidėjimų, apie tai neinformavęs R. M. (praÅ¡ymas pateiktas R. M. atostogų metu K. R., tačiau jis apie sprendimÄ J. D. neinformavo);

c) banko sprendimas apie naujÄ finansavimo suteikimÄ (o ne paskolų atidėjimÄ ) buvo žymiai palankesnis įmonei, kas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog J. D. ir M. R. konsultuojantis dėl paskolų atidėjimo nebuvo žinoma banko pozicija, kuriÄ Å¾inojo R. M., rengęs dokumentus, ir tai paneigia kaltinimÄ dėl informacijos perdavimo kitiems nuteistiesiems. IÅ¡dėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informacijÄ kitiems nuteistiesiems, su jais bendrininkavus, sÄ moningai vilkinus derybas ir tuo pasikėsinus į didelės vertės turtÄ .Teismo argumentai dėl UAB ,,T.“ epizodo grindžiami iÅ¡imtinai operatyvinio stebėjimo analize ir paneigiami Å¡iais argumentais:

a) R. M. niekada nebuvo organizuotos grupės nariu, nebendradarbiavo su kitais kaltinamaisiais nei telefonu, nei „ofisuose“;

b) kadangi R. M. niekada nebuvo paskirtas UAB „T.“ vadybininku, todėl ir negalėjo įtakoti sprendimų priėmimo ar vilkinti derybas. Liudytojas K. K. (T. 2, b. l. 147-151) neigė, kad R. M. domėjosi įmonės veikla, prašė informacijos. Nukentėjusysis V. Č. (T. 2, b. l. 99-100) teigė, jog savo iniciatyva susirado konsultantus ir bendravo elektroniniu paštu su M. R.;

c) kitų įrodymų, jog R. M. bendravo su V. Č. ar kitais nuteistaisiais, byloje nėra. IÅ¡dėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informacijÄ kitiems nuteistiesiems, su jais bendrininkavus.Banko lokaliniuose aktuose nėra apibrėžtas darbo funkcijų atlikimo laikas, nustatant iki kada turi bÅ«ti pateikti dokumentai. R. M. parengtoje laiko diagramoje (Priedas Nr.

1) iÅ¡dėstyti orientaciniai klientų praÅ¡ymų nagrinėjimo terminai. Priede Nr. 2 pateikiama R. M. inkriminuojamų epizodų su klientais suvestinė lentelė. Å is dokumentas įrodo, jog nei vienu atveju nebuvo vilkinami sprendimų priėmimai, nes vilkinimas reiÅ¡kia veiksmÄ , atsisakymÄ vykdyti aiÅ¡kiai nustatytus terminus. Å ie teikiami įrodymai paneigia kaltinimus dėl sprendimų priėmimo vilkinimo (į tai nebuvo atsižvelgta pirmoje instancijoje).Mano, kad nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytos nuostatos, nes teismo padarytos iÅ¡vados neatitinka esamų byloje įrodymų.

Priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį, teismas nesilaikė svarbios įrodymų vertinimo sÄ lygos, kad įrodymai turi bÅ«ti vertinami ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet vertinama jų visuma. Ä®statymas neleidžia teismo iÅ¡vados grįsti prielaidomis, spėjimais, arba nekreipti dėmesio į esančių teisinančių įrodymų visumÄ . Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, liko nepaÅ¡alinti esminiai prieÅ¡taravimai tarp byloje surinktų įrodymų, kas sukelia abejones ir neaiÅ¡kumus dėl įvykio aplinkybių - o in dubio pro reo - (abejonėse - kaltinamajam) principas imperatyviai reikalauja, jog visos abejonės, kurių negalima paÅ¡alinti, visais atvejais turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (T. 37, b. l. 8-16).Nuteistasis R.

P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo:

1) atlikti įrodymų tyrimÄ ;

2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-05-05 priimtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį dalyje dėl R. P. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir R. P. iÅ¡teisinti;

3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-05-05 priimtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį dalyje dėl priteisimo iÅ¡ M. R. ir R. P. solidariai ieÅ¡kovei V. L. V. 48480 Lt (14 040,78 eurų) turtinei žalai atlyginti ir pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį atmesti.Nurodo, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Byloje nenustatytas bÅ«tinas sukčiavimo požymis - apgaulė. Teismas nemotyvavo, kokiais duomenimis nustatė ir kokiais argumentais remiantis padarė iÅ¡vadÄ , kad R. P. prieÅ¡ nukentėjusiuosius panaudojo apgaulę.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio neaiÅ¡ku, prieÅ¡ kÄ ir kokiÄ apgaulę panaudojo R. P. Nuosprendyje apraÅ¡oma surinkta bylos medžiaga be jokių teismo vertinimų ar iÅ¡vadų (54 - 67 lapuose), o 68 lape tik lakoniÅ¡kai nurodoma, kad iÅ¡ apraÅ¡ytų įrodymų nustatyta apgaulė.Sprendžiant iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio argumentų galima daryti prielaidÄ , kad R. P. apgaulę panaudojo prieÅ¡ V. L. V. Tačiau teismas, iÅ¡vardinęs visus su epizodu susijusius liudytojus ir kitus įrodymus, nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis padarė iÅ¡vadÄ dėl V.

L. V. apgaulės. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje apraÅ¡yti pačios V. L. V. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, tvirtina visiÅ¡kai prieÅ¡ingai. IÅ¡ V. L. V. parodymų matyti, kad ji nepasitikėjo ir neturėjo pagrindo pasitikėti R. P., nes matė jį pirmÄ kartÄ , jo nepažinojo, su juo visiÅ¡kai nebendravo. R. P. V. L. V. neįkalbinėjo, neįtikinėjo, nepranešė jokių neteisingų duomenų, nemelavo, nieko nenutylėjo ir neiÅ¡kraipė, apskritai nepateikė V.

L. V. jokių paaiÅ¡kinimų apie pinigų perdavimÄ ar vekselių pasiraÅ¡ymo aplinkybes, o V. L. V. nieko neklausė, todėl R. P. objektyviai negalėjo panaudoti prieÅ¡ V. L. V. jokios apgaulės. V. L. V. nurodė, kad vekselius pasirašė žento V. G. praÅ¡ymu ir juo pasitikėdama bei jo paaiÅ¡kinimais, kad tai tik formalumas ir jokių nuostolių nepatirs. Skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta iÅ¡vada dėl R. P. ar M. R. apgaulės panaudojimo ne tik nemotyvuota, bet aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja aukščiau cituojamiems parodymams.

Kadangi V. L. V. vekselius pasiraÅ¡inėjo jų neskaitydama, nieko nesuprasdama ir nesigilindama, nepraÅ¡iusi R. P. jokios informacijos ar paaiÅ¡kinimų, o R. P. jos neklaidino, nemelavo, nenutylėjo jokios V. L. V. praÅ¡ytos informacijos, V. L. V. apskritai nepasakė nė vieno žodžio, apgaulė negalėjo bÅ«ti atlikta. V. L. V. neatidumas, naivumas, patiklumas ir teisinis neraÅ¡tingumas negali bÅ«ti laikomi prieÅ¡ jÄ atliktais apgaulės veiksmais. Objektyviai nėra įmanoma suklaidinti ar apgauti asmens, kai asmuo pasiraÅ¡o dokumentÄ net neskaitęs, nesuvokęs ir nebandęs suvokti jo turinio.

Asmens nesidomėjimas pasiraÅ¡omu dokumentu ir nesuvokimas pasiraÅ¡ymo pasekmių objektyviai eliminuoja apgaulės galimybę, nes nežinojimas negali bÅ«ti paveiktas apgaulės ar klaidinimo. V. L. V. 2010-04-16 apklausos protokole nurodė, kad žentas V. G. jos paprašė laiduoti, tačiau vėliau, to paties žento V. G. praÅ¡ymu ji pasirašė vekselius ne kaip laiduotoja, o kaip skolininkė. Minėta aplinkybė taip pat sudaro pagrindÄ spręsti, kad apgaulę prieÅ¡ V. L. V. panaudojo V. G. Teismas, nenustatęs, kad R.

P. arba M. R. prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ V. L. V. panaudojo bÅ«tinÄ sukčiavimo požymį - apgaulę, Å¡ių aplinkybių nenagrinėjęs ir jų nepagrindęs, neturėjo pagrindo konstatuoti sukčiavimo nusikalstamos veikos, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį.Apgaulė sukčiavimo atveju turi bÅ«ti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamÄ Ä¯takÄ asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtÄ , tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2009).

Nukentėjusioji V. L. V. savo parodymuose aiÅ¡kiai nurodė, kad esminę reikÅ¡mę jos apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius turėjo ne kokie nors R. P. ir/ar M. R. veiksmai ar neveikimas, o jos žento V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas žentu V. G. Dėl susiklosčiusios situacijos V. L. V. nebebendrauja su žentu V. G., nurodo, kad nuo V. G. veiksmų nukentėjo ir jos dukra, tuo tarpu jokių pretenzijų R. P. ar M. R. dėl apgaulės neturi. V. L. V. santykių su žentu V. G. pablogėjimas tai pat reiÅ¡kia, kad ji nebendrauja su jÄ Ä¯tikinusiu pasiraÅ¡inėti vekselius, savo skolinių įsipareigojimų neįvykdžiusiu ir tokiu bÅ«du apgavusiu žentu V.

G. V. L. V. net nenurodo, kad kreditoriui R. P. vekselis iÅ¡raÅ¡ytas nepagrįstai. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios V. L. V. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolÄ R. P. ir ėmėsi priemonių jÄ grÄ Å¾inti. IÅ¡ ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad vykdomoji byla dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ V. L. V. pradėta 2009-09-25, V. L. V. apie pradėtÄ vykdomÄ jÄ bylÄ buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policijÄ iÅ¡tirti vekselių iÅ¡raÅ¡ymo aplinkybių, neprieÅ¡taravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių.

Tokiu atveju, kai vekselio iÅ¡raÅ¡ymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sÄ Å¾iningas, teisingas, protingas, apdairus ir rÅ«pestingas asmuo turėtų iÅ¡ karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada Å¡is bus perduotas pagal indosamentÄ . IÅ¡dėstyti argumentai patvirtina, kad esminė aplinkybė V. L. V. apsispręsti buvo pasitikėjimas žentu V. G. ir jo įkalbinėjimai laiduoti ar tai pasiraÅ¡yti vekselius, V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nei nustatyta, nei apskritai nurodyta R.

P. ar M. R. veiksmų, kurie bÅ«tų turėję esminę įtakÄ ar bent didesnę nei pasitikėjimas žentu V. G. įtakÄ V. L. V. apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius. Nustačius, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi V. L. V. veiksmus pasiraÅ¡yti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikÅ¡mę V. L. V. apsisprendimui turėjusius R. P. ar M. R. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nesilaikė teismų praktikoje nustatytų BK 182 straipsnio taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimų ir nepagrįstai konstatavo R.

P. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio argumentų dėl nusikalstamos veikos J. G. atžvilgiu neaiÅ¡ku, kokiais veiksmais ir prieÅ¡ kÄ panaudojo apgaulę R. P. bei M. R. Susidaro įspÅ«dis, kad apgautas buvo antstolis R. V., nes jam nepraneÅ¡ta apie V. G. atsiskaitymÄ su M. R., tačiau antstolis R. V. nėra nukentėjusysis Å¡ioje byloje, jis nepareiÅ¡kė nei civilinio ieÅ¡kinio, nei kokių nors pretenzijų apeliantui ar M.

R. Teismas nuosprendyje nenurodo, kuo susijusios aplinkybės, kad su kreditoriumi M. R. atsiskaitė skolininkas V. G., o kreditorius R. P. vykdo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ skolininkės J. G. Nesutampant nei kreditoriams, nei skolininkams, tai yra visiÅ¡kai skirtingos prievolės, kurių vienos įvykdymas neturi įtakos kitos vykdymui. Sprendžiant iÅ¡ aplinkybių, kad nukentėjusiÄ jÄ byloje pripažinta J. G., skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad apgaule įgyta teisė į J. G. priklausantį turtÄ , nors ir nenurodyta, galima prielaida, kad apgaulė buvo panaudota J.

G. atžvilgiu, apgaule įtikinant jÄ pasiraÅ¡yti vekselį kreditoriui R. P. 48 000 Lt sumai. Teismas nenurodo, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis galėtų bÅ«ti padaryta iÅ¡vada dėl J. G. apgaulės. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje apraÅ¡yti pačios J. G. (V. G. motinos) parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, tvirtina visiÅ¡kai prieÅ¡ingai. Atsižvelgiant į J. G. parodymus, akivaizdu, kad ji nepasitikėjo ir neturėjo pagrindo pasitikėti R. P., nes R.

P. matė primÄ kartÄ , jo nepažinojo, su juo nebendravo. R. P. J. G. neįkalbinėjo, neįtikinėjo, nepranešė jokių neteisingų duomenų, nemelavo, nieko nenutylėjo ir neiÅ¡kraipė, apskritai nepateikė J. G. jokių paaiÅ¡kinimų apie pinigų perdavimÄ ar vekselių pasiraÅ¡ymo aplinkybes, o J. G. nieko neklausė, todėl R. P. objektyviai negalėjo panaudoti prieÅ¡ J. G. jokios apgaulės. J. G. aiÅ¡kiai nurodo, kad atvyko pasiraÅ¡yti ir vekselius pasirašė sÅ«naus V. G. praÅ¡ymu, sÅ«nus visÄ laikÄ sėdėjo už nugaros, užtikrino, kad nieko baisaus nebus, pasirašė, nes pasitikėjo sÅ«numi.

Vėliau J. G. nurodė, kad sÅ«nus V. G. jÄ tikino, kad kaip nors iÅ¡sisuks, padengs skolas, o paskui įtikino parduoti butÄ skolų padengimui. Kadangi J. G. vekselius pasiraÅ¡inėjo nieko neskaitydama, nieko nesuprasdama ir nesigilindama, nepraÅ¡iusi R. P. jokios informacijos ar paaiÅ¡kinimų, o R. P. jos neklaidino, nemelavo, nenutylėjo jokios J. G. praÅ¡ytos informacijos, apgaulė negalėjo bÅ«ti atlikta. J. G. neatidumas, naivumas, patiklumas, besÄ lyginis pasitikėjimas sÅ«numi ir teisinis neraÅ¡tingumas negali bÅ«ti laikomi prieÅ¡ jÄ atliktais apgaulės veiksmais.

Objektyviai nėra įmanoma suklaidinti ar apgauti asmens, kai asmuo pasiraÅ¡o dokumentÄ net neskaitęs, nesuvokęs ir nebandęs suvokti jo turinio. Asmens nesidomėjimas pasiraÅ¡omu dokumentu ir nesuvokimas pasiraÅ¡ymo pasekmių objektyviai eliminuoja apgaulės galimybę, nes nežinojimas negali bÅ«ti paveiktas apgaulės ar klaidinimo. Teismas, nenurodęs, prieÅ¡ kÄ R. P. ar M. R. panaudojo apgaulę, taip pat nenustatęs, kad R. P. arba M. R. prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ J. G. panaudojo bÅ«tinÄ sukčiavimo požymį - apgaulę, Å¡ių aplinkybių nenagrinėjęs ir nepagrindęs, neturėjo pagrindo konstatuoti sukčiavimo nusikalstamos veiklos, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį.

Nukentėjusioji J. G. savo parodymuose aiškiai nurodė, kad esminę reikšmę jos apsisprendimui pasirašyti vekselius turėjo ne kokie nors apelianto R. P. ir/ar nuteistojo M. R. veiksmai ar neveikimas, o jos sūnaus V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas sūnumi V. G. J. G. nenurodė, kad kreditoriui R. P. vekselis išrašytas nepagrįstai, nenurodė, kad nebuvo gauti pinigai pagal vekselį, nes pinigų perdavime ji nedalyvavo, visus pinigus paimdavo jos sūnus V. G., neskaitė, kas parašyta vekseliuose, apskritai nesuprato kas yra vekselis ir, kokios jo pasirašymo pasekmės. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios J.

G. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolÄ R. P. ir ėmėsi priemonių jÄ grÄ Å¾inti. IÅ¡ ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad vykdomoji byla dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ J. G. pradėta 2009-09-10, J. G. apie pradėtÄ vykdomÄ jÄ bylÄ buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policijÄ iÅ¡tirti vekselių iÅ¡raÅ¡ymo aplinkybių, neprieÅ¡taravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių. IÅ¡dėstyti argumentai patvirtina, kad esminė aplinkybė J.

G. apsispręsti buvo pasitikėjimas sÅ«numi V. G. ir jo įkalbinėjimai laiduoti ar tai pasiraÅ¡yti vekselius, V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nei nustatyta, nei nurodyta R. P. ar M. R. veiksmų, kurie bÅ«tų turėję esminę įtakÄ ar bent didesnę nei pasitikėjimas sÅ«numi V. G. įtakÄ apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius. Nustačius, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi J. G. apsisprendimÄ pasiraÅ¡yti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikÅ¡mę apsisprendimui turėjusius R.

P. ar M. R. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nesilaikė teismų praktikoje nustatyto BK 182 straipsnio taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimų ir nepagrįstai konstatavo apelianto R. P. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.Nuosprendis apelianto atžvilgiu pagrįstas bylos aplinkybių neatitinkančiomis bei nelogiÅ¡komis teismo iÅ¡vadomis. Teismas iÅ¡vadÄ dėl apelianto kaltės padarė vertindamas surinktus įrodymus: nukentėjusiųjų V.

G., J. G., V. L. V., liudytojų V. Č., R. V., V. Ši., V. M., M. M. parodymus bei su tuo susijusius dokumentus, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolus. Tačiau didelė dalis minėtų įrodymų ne patvirtina, o paneigia apelianto R. P. kaltę.Nukentėjusiosios V. L. V. ir J. G. neužsiminė, kad prieš jas apgaulę panaudojo R. P. arba M. R., priešingai - abi nukentėjusiosios nurodė, kad pasirašyti vekselius jas įtikino V. G., todėl minėtų nukentėjusiųjų parodymai patvirtina ne R.

P. ar tariamo bendrininko M. R., bet V. G. nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, sudėtį. Nepaisant to, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, tariamai Å¡ių nukentėjusiųjų parodymai patvirtina apelianto R. P. nusikalstamos veikos padarymÄ .Liudytojo antstolio V. Č. parodymai nei patvirtina, nei paneigia kÄ nors susijusio su vekselių pasiraÅ¡ymu ar apgaulės panaudojimu. Apklausiamas teisme antstolis V. Č., kuris vykdė skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ J. G., patvirtino, kad tai buvo įprasta vykdomoji byla, kažko ypatingo nebuvo (T. 30, b. l. 106).

Liudytojo V. Č. parodymai neleidžia daryti iÅ¡vados apie R. P. atliktus nusikalstamus veiksmus.Antstolio R. V. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, patvirtina, kad V. G. jau vykdymo proceso metu žadėjo atsiskaityti su R. P., o V. L. V. ne R. P., o savo žentÄ V. G. kaltino apgaule liudytojo R. V. akivaizdoje. Teismas Å¡ių parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, netyrė Å¡ių įrodymų prieÅ¡taravimų V. G. parodymams. Be to, iÅ¡ parodymų turinio matyti, kad jie ne patvirtina, o paneigia R.

P. nusikalstamus veiksmus, patvirtina V. G. ir V. L. V. pažadus ir ketinimus atsiskaityti pagal tariamai apgaule pasiraÅ¡ytÄ vekselį, o teismas minėtus parodymus vertino visiÅ¡kai prieÅ¡ingai jų turiniui ir nelogiÅ¡kai, nurodydamas, tariamai jie yra pagrindas iÅ¡vadai apie R. P. atliktÄ nusikalstamÄ veikÄ .Liudytojų V. Å i., V. M. ir M. M. parodymuose nėra jokių užuominų ar duomenų apie 2009 m. rugpjūčio mėnesį atliktÄ vekselių pasiraÅ¡ymÄ , kuomet R. P. ar M. R. tariamai panaudojo apgaulę prieÅ¡ J.

G. ar V. L. V. Liudytojai V. Å i., V. M. ir M. M. liudijo tik apie 2009 m. lapkričio mėnesį įvykusį J. G. buto ir V. G. brolio namo apžiÅ«rėjimÄ ir notarinėmis sutartimis įformintus pardavimus, taip pat vėlesnes su buto ir namo neatpirkimu susijusias aplinkybes. Kadangi minėti trys liudytojai nedalyvavo vekselių pasiraÅ¡yme ar pinigų pagal vekselius perdavime, jie ir negalėtų paliudyti jokių su nukentėjusiųjų apgaule susijusių aplinkybių. Todėl teismo iÅ¡vada, kad liudytojų V.

Å i., V. M. ir M. M. parodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie R. P. ir M. R. kaltę, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nurodo, kad iÅ¡vadÄ apie R. P. nusikalstamÄ veikÄ daro remdamasis nukentėjusiųjų ir liudytojų pateiktais dokumentais bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolais. Tačiau iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kokie konkretÅ«s dokumentai ar pokalbiai telefonu patvirtina nusikaltimo padarymÄ . PrieÅ¡ingai, teismo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡vardinti sukčiavimo prieÅ¡ V.

G., J. G., V. L. V. daiktiniai įrodymai gali bÅ«ti pagrindu ne apkaltinti, o tik iÅ¡teisinti apeliantÄ . RaÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad J. G. ir V. L. V. pasirašė vekselius, kad vekseliai buvo pateikti vykdymui ir nei J. G., nei V. L. V. vykdymui neprieÅ¡taravo. Nė vienas raÅ¡ytinis įrodymas nepatvirtina, kad J. G., V. L. V. ar V. G. atžvilgiu buvo panaudota apgaulė. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolai patvirtina ne apelianto padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , o jos nebuvimÄ .

IÅ¡ pokalbių stenogramų matyti, kad visÄ laikÄ buvo kalbama, jog V. G. turi atsiskaityti su M. R. ir R. P., o pats V. G. tai žadėjo. Nė viename pokalbyje nekalbama apie kokį nors vekselių pasiraÅ¡ymÄ apgaule ar pan., todėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolai nesudaro pagrindÄ iÅ¡vadai dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos.Nuosprendyje pateikiamos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad R. P. ir M. R. įtikino V. L. V. pasiraÅ¡yti antrÄ paprastÄ jį vekselį 77000 Lt sumai, tačiau neužsiminta ir jokia bylos medžiaga nenustatyta, kad buvo pirmasis paprastasis vekselis 77000 Lt sumai.

Teismas Å¡iÄ tariamai nusikalstamos veikos aplinkybę sugalvojo pats, neparėmęs iÅ¡vados jokiais įrodymais. Kadangi teismas nuosprendžio iÅ¡vadas grindė įrodymais, kurie tokių aplinkybių nepatvirtina, bylos įrodymus ir aplinkybes vertino prieÅ¡ingai jų turiniui, teismo iÅ¡vados dėl R. P. padaryto nusikaltimo neatitinka bylos aplinkybių, yra nepagrįstos ir nelogiÅ¡kos.Teismas nepagrįstai vadovavosi nepatikimais nukentėjusiojo V. G. parodymais. Teismo iÅ¡vada, kad jis remiasi V. G. parodymais ir atmeta kaltinamųjų pozicijÄ dėl nukentėjusiojo V.

G. parodymų patikimumo, nes teisme nenustatyta V. G. suinteresuotumo apkalbėti kaltinamuosius, yra neteisinga ir nelogiÅ¡ka, demonstruojanti visiÅ¡kÄ teismo nesiorientavimÄ bylos aplinkybėse. Tiek V. G. uoÅ¡vienė V. L. V., tiek motina J. G. vekselius pasirašė V. G. praÅ¡ymu, nes V. G. reikėjo pinigų. V. G., apkalbėdamas nuteistuosius ir meluodamas, kad negavo pinigų, o vekseliai pasiraÅ¡yti apgaule, siekia, kad jo uoÅ¡vienei V. L. V. nereikėtų mokėti pagal vekselį 77000 Lt, o motinai J. G. - 48 000 Lt.

Taigi V. G. turi finansinį suinteresuotumÄ meluoti. Be to, V. L. V. nurodė, kad nebebendrauja su V. G., kad jis apgavo ir savo žmonÄ (V. L. V. dukterį), todėl V. G., apkalbėdamas kaltinamuosius, siekia vaidinti sukčiavimo aukÄ ir reabilituotis motinos, uoÅ¡vienės ir žmonos akyse. Teismas atmetė argumentus dėl V. G. nepatikimumo, kadangi jis teistas, tačiau nieko nepasisakė, nenagrinėjo ir ignoravo didelę kiekį kitų V. G. nepatikimumÄ pagrindžiančių įrodymų. Byloje yra duomenų, kurie patvirtina nukentėjusiojo V.

G. kaip liudytojo nepatikimumÄ ir nesÄ Å¾iningumÄ . V. G. parodymai nepatikimi ir dėl tos priežasties, kad yra nenuoseklÅ«s, neatitinka faktinių aplinkybių ir jais nėra jokio pagrindo tikėti. V. G. 2010-01-14 apklausoje nurodė, kad daug kartų praeityje skolinosi pinigų iÅ¡ M. R. ir R. P. laidavimu bÅ«du, tačiau problemų nekildavo, nes skolas grÄ Å¾indavo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad V. G., taip dažnai vekseliais forminęs savo paskolas, buvo gerai susipažinęs su vekselių teisiniu reguliavimu ir teisinėmis iÅ¡raÅ¡ymo pasekmėmis, todėl nebÅ«tų pasielgęs neapdairiai ir iÅ¡rašęs pats ar įkalbėjęs iÅ¡raÅ¡yti savo motinÄ ir uoÅ¡vienę kelis vekselius už vienÄ gautÄ paskolÄ .

Savo versijai apie dvigubus vekselius patvirtinti V. G. nepateikia jokių įrodymų.V. G. jau po to, kai R. P. V. L. V. vekselį pateikė vykdymui, ėmėsi priemonių surinkti pinigus vekseliams apmokėti: 2010-11-12 įkalbėjo brolio žmonÄ D. G. už 260 000 Lt parduoti namÄ ir motinÄ J. G. už 120 000 Lt parduoti butÄ . Pats V. G. 2010-01-14 apklausos metu nurodė, kad 2009 m. rugsėjo ar spalio mėnesį pasiskolino iÅ¡ M. R. 125 000 Lt su 10% palÅ«kanų, t. y. turėjo grÄ Å¾inti 137 500 Lt sumÄ .

Tačiau siekė parduoti brolienės D. G. ir motinos J. G. turtÄ už bendrÄ 380000 Lt sumÄ . Akivaizdu, kad vien brolienės D. G. namo pardavimas už 260 000 Lt bÅ«tų visiÅ¡kai padengęs skolÄ M. R. ir nebÅ«tų jokios bÅ«tinybės parduoti ir motinos J. G. butÄ už 120 000 Lt. Tuo tarpu V. G. veiksmai skoloms grÄ Å¾inti įtikinant D. G. ir J. G. parduoti turtÄ už bendrÄ 380 000 Lt sumÄ , patvirtina, kad V. G. siekė atsiskaityti ir su R. P., t. y. apmokėti tariamai apgaule gautus vekselius, galimai ir su kitais savo kreditoriais. 2010-01-14 apklausoje V.

G. tiesiogiai nurodė, kad „R. P. nesuplėšė savo vekselių ir jam liko skolingas 125 000 Lt. Kadangi neturėjo pinigų grÄ Å¾inti skolÄ , R. P. surado asmenis, kurie jam paskolino minėtÄ pinigų sumÄ â€œ. 2010-01-22 apklausoje V. G. nurodė, kad ,,pokalbyje dalyvavo R. P. ir M. R. Jie norėjo, kad sumokėtų daugiau, neatsimena kiek, nusprendė, kad jie pasilieka vekselį ir turi sumokėti 125 000 Lt“, t. y. pats V. G. tiesiogiai patvirtino, kad buvo susitaręs apmokėti R. P. vekselius 125 000 Lt sumai.

Be to, tiek 2010-01-14, tiek 2010-01-22 apklausose V. G. patvirtino, kad brolienės D. G. ir motinos J. G. turto pardavimo sutartys buvo sudarytos siekiant V. G. atsiskaityti su R. P. pagal motinos J. G. ir uoÅ¡vienės V. L. V. iÅ¡raÅ¡ytus vekselius 125 000 Lt sumai. V. G. 2010-04-15 papildomos apklausos protokole nurodoma, kad V. G. M. R. pinigus grÄ Å¾ino praėjus apie pusantro mėnesio po paskolos gavimo, įvykusio 2009 m. vasarÄ . Taip pat V. G. nurodo, kad pinigus M. R. jis grÄ Å¾ino pats kavinėje Savanorių pr., PC „Hyper RIMI“.

Minėtos aplinkybės neteisingos, nes pinigus M. R. tik po 2009-11-12 turto pardavimo sutarčių pasiraÅ¡ymo, t. y. praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po paskolų gavimo, per kaltinamÄ jį R. P. perdavė V. G. žmona R. G. ir sÅ«nus M. G., taigi V. G. ir vėl nurodo neteisingas, iÅ¡sigalvotas aplinkybes.Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, patvirtinančius V. G. nesÄ Å¾iningumÄ , kaip liudytojo nepatikimumÄ ir sistemingÄ melavimÄ artimiesiems, valstybės įstaigoms, teismams, dokumentų klastojimÄ , į tai, kad duodamas parodymus V.

G. kiekvienoje apklausoje nurodo vis skirtingas skolos grÄ Å¾inimo M. R. aplinkybes (atsiskaitymo vietÄ ), teismas neturėjo jokio pagrindo tikėti V. G. parodymais. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismas ne tik besÄ lygiÅ¡kai tikėjo visomis V. G. melagingai nurodomomis aplinkybėmis, bet iÅ¡imtinai tik jo parodymų pagrindu nuteisė R. P.Skundžiamame nuosprendyje nėra suprantamai atskleistos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. IÅ¡ nuosprendžio neaiÅ¡ku, kokios yra tariamos nusikalstamos veikos prieÅ¡ J.

G. aplinkybės, kodėl apie V. G. atsiskaitymÄ su M. R. reikėjo informuoti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ J. G. apelianto R. P. naudai vykdžiusį antstolį R. V. Skundžiame nuosprendyje pateikiamos nusikalstamos veikos aplinkybės leidžia tik spėlioti, kÄ teismas turėjo mintyje ir kokiuose veiksmuose įžvelgė nusikaltimÄ . Tuo tarpu nesugebėdamas skundžiamame nuosprendyje apraÅ¡yti jokių tariamai nusikalstamos veikos aplinkybių, teismas turėjo pripažinti, kad nusikalstama veika nepadaryta. Nuosprendis nėra pagrįstas jokiais konkrečiai nurodytais ir apelianto R.

P. atžvilgiu individualizuotais motyvais. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kuo grindžiama iÅ¡vada dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos. Nuosprendis dalyje, kurioje R. P. pripažintas kaltu, nėra argumentuotas ir pagrįstas konkrečia bylos medžiaga. Teismas savo iÅ¡vadÄ grindė ne konkrečiais įrodymais, o be jokių paaiÅ¡kinimų ar iÅ¡vadų tiesiog iÅ¡vardinęs visus su epizodu susijusius įrodymus. Kaip nurodyta aukščiau Å¡iame skunde, dauguma iÅ¡vardintų įrodymų nepatvirtina nieko, kas apraÅ¡oma kaip nusikalstamos veikos aplinkybės, nepatvirtina jokio apgaulės elemento R.

P. veiksmuose. Byloje surinktų įrodymų išvardinimas (paminėjimas), niekaip nepakomentuojant jų turinio ir nepaaiškinant, kas iš tų įrodymų leido teismui daryti vienas ar kitas išvadas, negali būti pripažįstamas motyvuotu veikos kvalifikavimu. Paties apelianto ir jo gynėjo motyvuoti, bylos medžiaga pagrįsti paaiškinimai, pateikti baigiamosios kalbose, teismo neįvertinti ir neišnagrinėti. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas atmeta apelianto gynėjo baigiamojoje kalboje pateiktus paaiškinimus ir argumentus.

Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė apelianto R. P. pateiktÄ Ä¯rodymÄ ir jo netyrė. Teismui buvo pateiktas kompaktinis diskas su 2009 m. lapkričio gale įraÅ¡ytu telefoniniu V. G. pokalbiu su M. R., kurio metu V. G. kelis kartus pakartojo, kad atsiskaitys su kaltinamuoju R. P. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad minėtas įrodymas nevertinamas, nes jis neatitinka BPK 20 straipsnio numatytų reikalavimų, jokių konkretesnių duomenų teismas nuosprendyje nenurodė, todėl teismas nepagrįstai atmetė apelianto pateiktÄ Ä¯rodymÄ .

Byloje nėra dokumento, kuris atitiktų civiliniam ieÅ¡kiniui keliamus reikalavimus ir galėtų bÅ«ti vertinamas kaip V. L. V. civilinis ieÅ¡kinys, todėl teismas iÅ¡nagrinėjo ir tenkino net nepareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį. Kadangi įstatymo nustatyta tvarka civilinis ieÅ¡kinys nebuvo pareikÅ¡tas, teismas privalėjo klausimÄ dėl civilinio ieÅ¡kinio palikti nenagrinėtÄ (T. 37, b. l. 19-35).Nuteistasis M. R. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį dalyje dėl M.

R. nuteisimo ir M. R. iÅ¡teisinti. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis dalyje, kurioje M. R. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl naikintinas.Pagal kaltinamajame akte suformuotÄ ir skundžiamame teismo sprendime pacituotÄ kaltinimÄ , bei remiantis surinktais įrodymais, M. R. negalėjo bÅ«ti pripažintas kaltu padaręs BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ dėl Å¡ių motyvų:

1) Nukentėjusiojo Al. G. (UAB „I.“ direktoriaus) parodymuose M. R., prisistatęs kaip D., minimas tik kaip asmuo, neva rašęs grasinančio pobÅ«džio žinutes. Taip pat nurodoma, kad į UAB „I.“ bÅ«stinę atvyko A. G. ir nepažįstamas asmuo, kaip vėliau paaiÅ¡kėjo M. R., tačiau pareikalavus, kad D. pateiktų asmens dokumentÄ , jis pasiÅ¡alino. Tačiau daugiau jokių faktinių duomenų, įrodančių M. R. kaltę Å¡iame epizode, nesurinkta. Å ie faktai patvirtina tik tai, kad Al. G. papraÅ¡ius palikti įmonės patalpas, M. R. iÅ¡kart pasiÅ¡alino. Todėl tokius M. R. veiksmus negalima traktuoti kaip turto prievartavimÄ , nes M. R. veiksmai parodo etiketÄ , kultÅ«rÄ , nebendravimÄ su kitu asmeniu, jeigu kitas asmuo to nepageidauja;

2) Atsižvelgiant į tai, kad Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties privalomas elementas - versti perduoti turtÄ ar turtinę teisę, nesant teisėto pagrindo, M. R. veiksmuose negali bÅ«ti turto prievartavimo nusikalstamos sudėties elemento, nes turto M. R. duoti nevertė, o tik pasiÅ«lė atsiskaityti su kreditoriumi A. G.;

3) Remiantis tiek paties nukentėjusiojo Al. G. parodymais, tiek ir M. R. ir A. G. parodymais, byloje neatmesta aplinkybė, jog Al. G. siekė gauti iÅ¡ A. G., kaip finansinių žinių turinčio specialisto, konsultacijÄ UAB „I.“ suprastėjusios finansinės padėties klausimais, paslaugas gavo, bet už jas neatsiskaitė. Byloje surinkti duomenys patvirtina ir tai, jog teismui buvo pateiktas A. G. Al. G. suteiktų konsultavimo paslaugų juodraÅ¡tinis variantas. Remiantis Å¡iomis faktinėmis aplinkybėmis, matyti, kad A. G. turėjo pagrįstÄ reikalavimo teisę Al. G. atžvilgiu perduoti jam pinigų sumÄ už suteiktas konsultavimo paslaugas. Å iuo atveju M. R. tik lydėjo A. G. į susitikimÄ su Al. G., tačiau Å¡iam pareikalavus iÅ¡eiti, M. R. patalpas paliko;

4) Šiame epizode M. R. vaidmuo nėra pagrindinis. Remiantis kaltinamųjų ir paties nukentėjusiojo parodymais, M. R. atsirado epizodo pabaigoje, kai iškilo atsiskaitymo klausimas tarp A. G. ir Al. G., M. R. Al. G. kontaktus gavo iš A. G. Nuosprendyje nenurodytas M. R. ir A. G. vaidmuo šiame epizode, jo įtaka Al. G. atžvilgiu. M. R. tik lydėjo A. G. į UAB „I.“ patalpas. Negalima abejoti nukentėjusiojo Al. G. teiginiu, kad vos atvykus į patalpas, Al. G. nurodė M. R. išeiti, jis nesipriešino ir išėjo. M. R. niekaip negalėjo paveikti ar įbauginti Al. G., priešingai, šis geru noru paliko patalpas ir daugiau jokio kontakto su nukentėjusiuoju neturėjo;

5) Remiantis byloje surinktais įrodymais, nėra paneigta, kad M. R., bendraudamas su UAB „I.“ direktoriumi Al. G. įmonės patalpose, buvo įsitikinęs, jog veikia įgyvendindamas savo ir savo skolininko A. G. teises: jis buvo vekselio pagrindu paskolinęs A. G. 30 000 eurų, tačiau A. G. vėlavo grÄ Å¾inti pinigus. M. R. buvo faktiÅ¡kai suinteresuotas Al. G. skolos grÄ Å¾inimu A. G., tačiau byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad pats M. R. bÅ«tų reikalavęs grÄ Å¾inti įsiskolinimÄ jam, o ne A. G., kaip kreditoriui. M. R. nesiekė įgyti jokios turtinės teisės, kuri jam nepriklauso;

6) IÅ¡ byloje surinktos medžiagos matyti, kad siųstos žinutės nebuvo grasinančio pobÅ«džio, o tik pasiÅ«lymas, priminimas, arba teisėtos pretenzijos per kitÄ asmenį, jog nuteistajam A. G. turi bÅ«ti grÄ Å¾inta skola, kuri teisėtai priklauso A. G., taip netiesiogiai įgyvendinant savo teisę į paskolintÄ A. G. pinigų sumÄ , tačiau nepiktybiÅ¡ku bÅ«du, o taikiai. Tokiu atveju pats M. R. turėjo faktinį suinteresuotumÄ , jog Al. G. įmonė grÄ Å¾intų A. G. įsiskolinimÄ , nes tuo atveju, skola bÅ«tų grÄ Å¾inta ir pačiam M. R.;

7) M. R. siųstose SMS žinutėse Al. G. nebuvo paminėti jokie veiksmai, kuriuos M. R. atliks Al. G. atžvilgiu, jeigu nebus atsiskaityta su A. G. Būtent vienas iš šios nusikalstamos (terorizavimo) veikos sudėties elementų yra „grasinti“. Nukentėjusysis Al. G. nurodė, kad buvo siųstos grasinamojo pobūdžio žinutes, tas pats nurodyta ir kaltinamajame akte, tačiau niekur nėra nurodyta, kuo pasireiškė tariamas M. R. grasinimas, grasinimo pobūdis, t. y. net pats nukentėjusysis nenurodė, kokius veiksmus grasino atlikti M. R. Šiame epizode nebuvo privalomojo turto prievartavimo elemento - grasinimo. Todėl M. R. nepagrįstai nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį;

8) Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo Al. G., taip pat A. G. ir M. R. parodymų matyti, jog jie vieni kitiems neprieštarauja. Taigi, vien M. R. atvykimas į UAB „I.“ patalpas nereiškia turto prievartavimo, nes M. R. vos paprašytas ir nepareiškęs jokių reikalavimų ar pretenzijų išėjo iš patalpų;

9) Nukentėjusysis nesikreipė į policijÄ dėl neva jo atžvilgiu atlikto turto prievartavimo. IÅ¡ byloje surinktų duomenų matyti, kad tarp A. G. ir Al. G. vyko tęstinis bendravimas, todėl neatmestas ir paslaugų teikimo Al. G. įmonei faktas, tai yra, kad tarp Å¡ių asmenų buvo susiklostę civiliniai santykiai.Vertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktus parodymus, matyti, jog M. R. veiksmuose nėra BK 181 straipsnio 3 dalies požymių. Pirma, M. R. nesuvokė, jog grasina ir, kad nukentėjusysis siųstas žinutes, kuriose nėra užuominos apie bÅ«simų veiksmų atlikimÄ Al. G. atžvilgiu, priima kaip grasinimÄ , o nukentėjusysis ir teismas sprendimu nedetalizavo, kuo pasireiÅ¡kė grasinantis pobÅ«dis.

Antra, M. R. SMS žinutes Al. G. siuntė nežinant A. G., t. y. savo iniciatyva, todėl negali bÅ«ti bendrininkavimo požymio. Trečia, nuvykus į UAB „I.“ patalpas M. R., net neįvykus pokalbiui, buvo iÅ¡praÅ¡ytas iÅ¡ UAB „I.“ patalpų ir pats savanoriÅ¡kai pasiÅ¡alino, todėl M. R. veiksmuose taip pat nėra bendrininkavimo. Ketvirta, net jei ir A. G. veiksmai bÅ«tų pripažinti kaip turto prievartavimas, jie atitiktų savavaldžiavimo sudėtį, kai tyčia yra nukreipta į savo teisės įgyvendinimÄ , o ne į svetimos.Nors ir skundžiamame nuosprendyje formaliai iÅ¡dėstyta, kas teorijoje laikoma turto prievartavimu ir savavaldžiavimu, kokie kriterijai skiria Å¡ias veikas, tačiau konstatuojant, kad M.

R. ir kiti nuteistieji padarė BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ , iÅ¡vados negrindžiamos konkrečiais, BPK nustatyta tvarka patikrintais, iÅ¡samiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, neatskleidžiami turto prievartavimo bÅ«tini sudėties požymių, neanalizuojami ir nedetalizuojami, kaip konkrečiai pasireiÅ¡kė kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų nusikalstamas elgesys, kokie požymiai kokiais duomenimis įrodyti, kokie įrodymai paneigia aplinkybę, kad UAB „I.“ buvo teikiamos konsultavimo paslaugos, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o nuteistasis A.

G. ir M. R., kaip lydintis asmuo, buvo įsitikinę reikalavimo teisėtumu.Nuosprendyje nurodoma, jog „teismas nenustatė, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo Al. G. bÅ«tų susiklostę turtinės teisės ir pareigos, atsiradusios Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Nuteistųjų M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Å .“. IÅ¡ tokių abstrakčių teismo teiginių neaiÅ¡ku, apie kuriuos nuteistuosius yra kalbama, tarp kurių nuteistųjų (visų kartu ar kurio nors vieno) ir, kokie santykiai turėjo bÅ«ti nustatinėjami, kas turėjo tai įrodyti, kuo remiantis padaryta iÅ¡vada, jog tokie santykiai neegzistavo ir kuo tai grindžiama, kokiais motyvais remiantis buvo padaryta tokia iÅ¡vada, kÄ teismas vertino ir nustatinėjo, kokius duomenis vertino, ar tikrino jų atitiktį BPK 20 straipsnio reikalavimams, ar tinkamai juos sugretino, ar iÅ¡vadÄ priėmė tik iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai nustatęs byloje esančias aplinkybes, nepriklausomai nuo Å¡alutinių veiksnių.

Teismas turėjo neabejotinai paneigti aplinkybę, kad tarp nuteistųjų ir Al. G. egzistavo civiliniai teisiniai santykiai, tačiau to ne tik kad nepadarė, bet apskritai ignoravo. NeaiÅ¡ku, kÄ norima pasakyti nurodant, jog „M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Å .“, t. y. nesuvokiama, ar tai rodo, kad apskritai nebuvo reikalaujama atlygio, ar kad atlygio buvo reikalaujama ne už konsultacijas, o už kažkÄ kitÄ , jau net nekalbant apie tai, jog tokį formalų pasisakymÄ bÅ«tų galima laikyti tinkamu motyvu, tariamai įrodančiu, kad nustatytas bÅ«tinas nusikaltimo sudėties požymis - veika.

Nors teismas teigia, kad nenustatė buvus turtinių teisių ir pareigų tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo Al. G., tačiau prieštaraudamas savo paties deklaratyviems pareiškimams nuosprendyje tai paneigia aiškindamas, jog „iš byloje surinktų duomenų viseto, matyti, kad UAB ,,I.“ kreipėsi į A. G. dėl konsultacijų“, kas patvirtina aplinkybę, jog tarp A. G. ir UAB „I.“ direktoriaus buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. G. teikė jam konsultacines atlygintinas paslaugas, todėl nuteistųjų reikalavimas atsiskaityti buvo teisėtas ir pagrįstas, išplaukiantis iš sutartinių santykių.Reikalavimas ir jo neteisėtumas yra vienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, o grasinimas yra būdas, kuriuo ta veika padaroma.

Teismas ne tik neanalizavo kiekvieno Å¡io požymio atskirai, tačiau netgi nesuvokė jų reikÅ¡mės bei to, kad abu Å¡ie požymiai nepagrindžia vienas kito, o turi bÅ«ti nustatyti atskirai, yra du individualÅ«s nusikaltimo sudėties požymiai, todėl ir iÅ¡vada dėl M. R. kaltės prievartavus turtÄ ne tik deklaratyvi, tačiau absoliučiai neteisinga ir nepagrįsta, prieÅ¡taraujanti ne tik bylos duomenims, bet ir bendriems logikos dėsniams. IÅ¡ teismo teiginių nuosprendyje susidaro įspÅ«dis, kad veikos buvimas buvo įrodinėjamas pačia veika bei jos padarymo bÅ«dÄ apibÅ«dinančia fraze, o ne nuosekliu visų bylos aplinkybių įvertinimu, iÅ¡tyrimu, palyginimu tarpusavyje, nusikaltimo sudėties požymių kiekvieno iÅ¡ kaltininkų veiksmuose nustatymu bei pagrindimu BPK reikalavimus atitinkančiais duomenimis.

Teismas nekonkretizavo bei neindividualizavo, kaip konkrečiai pasireiÅ¡kė kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų elgesys, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kuris kaltinamasis realizavo.IÅ¡vada, kad kaltinimas pasitvirtino, o asmenys kalti dėl jiems inkriminuotų veikų, negali bÅ«ti tinkamai pagrįsta to paties kaltinimo, iÅ¡ kurio sprendžiama, kuo asmuo kaltinamas, tekstu. Esant tokiai teismo argumentacijai, visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis teismas taip teigia, todėl nėra jokių galimybių patikrinti tokio teiginio realų pagrįstumÄ , neaiÅ¡ku, kaip jį paneigti norint įrodyti tiesÄ byloje, kas užkerta keliÄ tinkamai pasinaudoti teise į gynybÄ ir teise į apeliacijÄ .

Teismas konstatuodamas, kad, jo nuomone, kaltinimas pasitvirtino, tačiau nenurodydamas, kodėl taip teigia, ne tik nepaiso BK, BPK reguliavimo, tačiau net nesivargina paaiÅ¡kinti tokio savo sprendimo, kuriuo, beje, asmenys yra nuteisiami paskiriant jiems itin dideles laisvės atėmimo bausmes. Tokiu bÅ«du yra ne tik suvaržoma teisė į gynybÄ , tačiau ir pažeidžiamas rungtyniÅ¡kumo bei lygiateisiÅ¡kumo principas. Teismas sprendimÄ priėmė turėdamas labai Å¡aliÅ¡kÄ asmeninę nuomonę dėl kaltinamųjų kaltumo, kas aiÅ¡kiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principÄ .

Nuosprendyje teismas, tariamai pagrįsdamas savo teiginius, kelis kartus pakartojo, kad teismas remiasi visuma byloje esančių duomenų, tačiau kokie tiksliai tie duomenis ir kokios aplinkybės, kokie nusikaltimo bei bendrininkavimo sudėties požymiai ir kurių tiksliai nuteistųjų veiksmuose nustatyti, taip ir neaišku, todėl teigtina, jog nuosprendis nemotyvuotas ir tinkamai nepagrįstas.Be bendrų būtinų turto prievartavimo požymių, norint konstatuoti, kad buvo padaryta nuteistiesiems inkriminuota veika, būtina nustatyti ir tai, jog M.

R. bei kiti nuteistieji veikė organizuota grupe, t. y. kad jų veiksmuose nustatytas dar vienas nusikaltimo sudėties požymis, darantis jÄ kvalifikuota. Apeliantas pacitavo BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatÄ ir teismų praktikÄ dėl organizuotos grupės bei nurodė, kad teismas nuosprendyje tiesiog formaliai iÅ¡dėstė, kas teorijoje laikoma organizatoriumi, bei pasisakė, jog A. U. veiksmai kvalifikuotini, kaip organizatoriaus. Teismas kalba iÅ¡skirtinai tik apie A. U., ir tik deklaratyviai nurodo, jog jis buvo organizatorius, kas neva turėtų įrodyti, jog visi kaltinti asmenys veikė organizuota grupe.

Teismas aiÅ¡kina, jog A. U. bendrininkavimas neva įrodytas pas jį namuose rastuose daiktuose esančia informacija, tačiau taip ir nedetalizuoja, kokie gi tie duomenys, kokius konkrečius bendrininkavimo požymius patvirtina, kaip tiksliai reiÅ¡kėsi A. U. elgesys, kaip reiÅ¡kėsi kitų asmenų elgesys, kokie duomenys pagrindžia buvus visus organizuotos grupės požymius dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Tokių formalių teismo pasisakymų, kurie neparemti bylos duomenimis, negalima laikyti tinkama nuosprendžio argumentacija, kas reiÅ¡kia, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ reikalavimÄ .Teismas nevertino ir nenustatinėjo, ar M.

R. elgesyje nustatyti visi organizuotos grupės sudėties požymiai, nesiaiÅ¡kino, kas laikoma organizuota grupe, tad akivaizdu, jog negalėjo tinkamai aiÅ¡kinti bei taikyti BK nuostatų, susijusių su organizuota grupe, kas reiÅ¡kia, kad kvalifikuojantis požymis nenustatytas, o iÅ¡vada, kad nuteistieji kalti dėl turto prievartavimo veikus organizuota grupe, padaryta itin aplaidžiai bei atmestinai vertinant byloje esančius duomenis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neįsigilinus į teisinį reguliavimÄ .

Organizuota grupė ir bendrininkų grupė yra dvi skirtingos bendrininkavimo formos, tad jų sudėties požymiai taip pat skiriasi. Norint konstatuoti, kad veikta organizuota grupe, turi bÅ«ti ne tik atskleisti bei nustatyti visi Å¡ios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, tačiau tuo pačiu nurodyta, kas rodo, jog veikta ne paprasta bendrininkų grupe, o sudėtingesne bendrininkavimo forma. Kalbant apie teismo nurodytÄ bendrininkų grupę, tai net ir tokiu atveju nuosprendyje turėjo bÅ«ti atskleisti Å¡ios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų konkretus vaidmuo darant veikÄ , santykis su veikos sudėties požymiais bei bendrininkavimo sudėties požymiais, ko Å¡iuo atveju padaryta taip pat nebuvo.

Teiginys, kad nustatytas bendras susitarimas veikti bendrai nusikalstamai, nepagrįstas absoliučiai jokiais motyvais bei bylos duomenimis. Konstatuojant, kad nuteistieji bendrais veiksmais realizavo dalį bendros veikos sudėties požymių, nenurodoma, apie kokiÄ konkrečiÄ veikÄ ir kokius nusikaltimo sudėties požymius kalbama, neaiÅ¡ku, koks kiekvieno iÅ¡ nuteitųjų vaidmuo darant veikÄ , koks indėlis, kokius požymius kiekvienas iÅ¡ jų realizavo, kokie duomenys tai patvirtina ir t. t. Absoliučiai nesuvokiamas ir nelogiÅ¡kas teismo teiginys, jog nuteistųjų dalyvavimÄ , šįkart jau organizuotoje grupėje, nors prieÅ¡ tai kalbėta apie bendrininkų grupę, įrodo nusikalstami jų veiksmai.

Tokiu bÅ«du teismas, asmenų veiksmų neteisėtumo faktÄ bando grįsti argumentu, kad jų veiksmai neteisėti. Tai negali bÅ«ti laikomi tinkamais motyvais, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad kaltinti asmenys yra kalti. Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiÅ¡kino bei taikė BK 25 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies nuostatas, savo iÅ¡vadas grindė vien asmenine nuomone.M. R. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, prieÅ¡ UAB „S.“ nesukčiavo.

Teismas sprendime nevertino jokių nuteistÄ jį teisinančių įrodymų, netyrė byloje nustatytų faktinių aplinkybių, aklai perrašė kaltinamÄ jį aktÄ .Nukentėjusysis G. G. parodė, kad spalio mėnesio pabaigoje, lapkričio pradžioje jam paskambino asmuo, prisistatęs D., ir nurodė, kad padėtų pratęsti lizingo sutartis už 30 000 eurų dydžio atlygį. Nukentėjusysis savo parodymuose nedetalizavo, kÄ reiÅ¡kia teiginys „padėti pratęsti lizingo sutartis“, t. y., ar tai reiÅ¡kia įtakoti priimamus sprendimus banke, ar padėti paruoÅ¡ti bankui dokumentus, pateikiant bankui gerÄ Ä¯monės finansinę perspektyvÄ ateityje, siekiant tarpusavio bendradarbiavimo.

Teismas nesiaiÅ¡kino ir netyrė tokių aplinkybių, todėl priimtas nuosprendis skundžiamoje dalyje yra neteisėtas.Nuosprendyje nurodyta „reikalaujant jiems sumokėti 30 000 eurų“ prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo parodymams, nes nukentėjusysis nenurodė, kad iÅ¡ jo buvo reikalauta sumokėti 30000 eurų sumÄ . G. G. savo parodymuose nurodė, kad jam buvo pasiÅ«lyta pratęsti lizingo sutartis už 30 000 eurų atlygį, todėl kritikuotina teismo pozicija pasiÅ«lymÄ sumokėti pinigų sumÄ už ateityje teiktinas paslaugas vertinti kaip „reikalavimÄ â€œ atlikti tam tikrus veiksmus.

Iš nukentėjusiojo G. G. parodymų matyti, kad klientui buvo pasiūlyta paslauga ir nurodyta, kiek tai kainuos. Sutarties klientas nenorėjo pasirašyti, todėl toliau nuteistasis su juo nebendravo ir jokių jam nepriklausančių sumų nepasikėsino įgyti. Šiai nuteistojo pozicijai neprieštarauja paties UAB „S.“ vadovo G. G. parodymai. Šiuo atveju, tarp šalių susiklostė civiliniams santykiams būdingi veiksmai: M. R. pasiūlė sudaryti sutartį, G. G. atsisakė, todėl tokiuose nuteistųjų veiksmuose negalima konstatuoti pasikėsinimo sukčiauti požymių.

Apgaulė, kaip Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo bÅ«das, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veikÄ pagal BK 182 straipsnį turi bÅ«ti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje iÅ¡skiriami Å¡ie apgaulės kriterijai:

1) objektyvios tiesos iškraipymas;

2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidÄ );

3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sÄ moningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ (kasacinė byla Nr. 2K- 335/2010). Tuo tarpu byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad nuteistasis bÅ«tų siekęs suklaidinti nukentėjusįjį ar iÅ¡kraipyti objektyviÄ tiesÄ , juolab paslaugos buvo teikiamos juridiniams asmenims, kurie yra profesionalai verslo srityje, ir tokius asmenis nėra lengva suklaidinti, jiems taikomas didesnis rÅ«pestingumo kriterijus.M. R. nepasiÅ«lė jokių paslaugų teikimo, kurių jis nepajėgtų suteikti, ir tokių, kurių jis negalėtų įtakoti, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties elementų.

Bylos medžiagoje nėra surinkta jokių duomenų, iš kurių būtų matyti, kokias konkrečiai paslaugas M. R. siūlė suteikti G. G., tačiau nurodytas bendras paslaugos apibūdinimas „pratęsti lizingo sutartis“. Byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad M. R. vykdė A. U. nurodymus. A. U. nukentėjusiojo G. G. parodymuose apskritai neminimas, todėl neaišku, kodėl kaltinime padaryta tokia prielaida, kad ir šis asmuo dalyvavo. Šiuo atveju R. M. buvo G. G. įmonės vadybininkas banke.Kaip jau paminėta anksčiau, M.

R. faktiÅ¡kai negalėjo suteikti jokių paslaugų, kurių jis pagal savo galimybes negalėtų suteikti. Konsultavimo paslaugų teikimas negarantuoja palankaus rezultato. BÅ«tent įvertinus G. G. teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiÅ¡kinimus, yra nustatyta aplinkybė, jog G. G. bendravimas su M. R., kuris buvo prisistatęs D. vardu, vyko po to, kai Kredito komitetas priėmė teigiamÄ sprendimÄ kliento įmonei dėl sutarčių pratęsimo, apie kÄ UAB „S.“ buvo informuota iÅ¡ karto, ir po to, kai tarp banko ir UAB „S.“ buvo pasiraÅ¡ytos sutartys.

Å ie byloje nustatyti faktai paneigia bet kokį M. R. siekį sukčiauti UAB „S.“ atžvilgiu ir siÅ«lymÄ pratęsti sutartis, dėl kurių pratęsimo banko sprendimas buvo priimtas.Teismas, konstatuodamas, kad M. R. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ dėl UAB „S.“, kuri nutruko pasikėsinimo stadijoje, aiÅ¡kintas ir taikytas netinkamai, kadangi:

1) nenustatyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko M. R., kokį nusikaltimo sudėties požymį realizavo tariamai darant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ ;

2) nenustatyti duomenys, kuriais remiantis bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog M. R. veikė neteisėtai;

3) neatskleista tarpininkavimo tarp kliento bei banko reikšmė, dėl ko negalima įvertinti, ar tai nusikalstama veikla;

4) nepaneigta, jog banko sprendimÄ , nors ir lemdavo komitetas, tačiau įtakoti galėjo tinkamai parengti dokumentai, praktikos turintis ir reikalÄ iÅ¡manantis klientas;

5) nepašalinti byloje esantys prieštaravimai tarp G. G. ir M. R. nurodytų aplinkybių, nenustatytas tikrasis susitarimo turinys;

6) neatsižvelgta į G. G. M. R. siųstÄ elektroninį laiÅ¡kÄ , iÅ¡ kurio galima suprasti, kad jis kreipiasi dėl konsultacijų, pateikia informacijÄ , susijusiÄ su įmone;

7) nenustatytas apgaulės turinys, nesurinkti duomenys, rodantys, jog veikta apgaule;

8) nevertinta, kad tarp G. G. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų bÅ«ti reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktikÄ dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo;

9) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iÅ¡ nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai.Teismas taip ir nepaneigė to, jog tarp G. G. bei M. R. susiklostę santykiai buvo reguliuojami civilinės teisės, kad M. R. realiai siekė padėti bendrovei suteikiant jai kokybiÅ¡kas paslaugas, tai patvirtina susiraÅ¡inėjimai el. paÅ¡tu, kur kalbama apie UAB „S.“ ir nurodoma, kad pirmiausia reikia iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar įmanoma, kÄ nors padaryti ir padėti įmonei (T. 7, b. l. 49). IÅ¡ G. G. pridėto el. laiÅ¡ko baudžiamojoje byloje (T. 2, b. l.

44) matyti, jog M. R. raÅ¡o G. G. kaip senam pažįstamam bei verslo partneriui, su kuriuo jį ir sieja verslo, o jeigu tiksliau - atlygintinių paslaugų teikimo, reikalai. Tai, jog G. G. bendravo ir naudojosi M. R. paslaugomis, patvirtina pats laiÅ¡ko turinys bei tokie pasakymai, kaip kad „kaip praėjusį kartÄ kalbėjome...“, „mes galėtume padėti jums ir toliau ruoÅ¡iant pasiÅ«lymÄ bankui ir sudėliojant jums realias - priimtinas – sÄ lygas“. Tai, jog kalbama bÅ«tent apie tokias paslaugas, t. y. konsultacijas, dokumentų ruoÅ¡imÄ , kad Å¡ie atitiktų banko politikÄ ir reikalavimus, patvirtina tame pačiame laiÅ¡ke esantis teiginys, kur M.

R. pasiÅ«lo pagalbÄ bÅ«tent ruoÅ¡iant dokumentus ir sÄ lygas. Tai, kad G. G. rodė iniciatyvÄ bendrauti, patvirtina telefoninių pokalbių iÅ¡klotinės, iÅ¡ kurių matyti, kaip pats G. G. yra skambinęs M. R., po ko pastarajam perskambinus, G. G. turi prisistatyti Gintu nuo UAB „S.“ (T. 11, b. l. 70), kadangi M. R. neatsimena, koks tai Gintas. Byloje nenustatyta, jog M. R. veikė esant susitarimui su kitais nuteistaisiais, prieÅ¡ingai - M. R. aiÅ¡kiai nurodė, jog veikė individualiai. Tai, kad su G. G. bendravo tik M.

R., patvirtino ir pats nukentėjusysis, kas rodo, jog nėra jokio pagrindo kalbėti, kad asmenys veikė organizuota grupe.Be objektyviųjų sudėties požymių, svarbu nustatyti ir subjektyviÄ jÄ sukčiavimo pusę, apie kuriÄ teismas neužsiminė. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininkÄ praneÅ¡damas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iÅ¡kraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ .

Å iuo atveju, net jeigu formaliai ir bÅ«tų nustatyta, kad M. R. elgesys atitinka visus objektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, ko, kaip minėta, nėra ir bÅ«ti negali, byloje esančių duomenų pagrindu bÅ«tina neginčijamai nustatyti ir tai, kad jis suvokė, jog melavo G. G. dėl to, kad tinkamai parengus dokumentus, pakonsultavus klientÄ , kaip reikia kalbėti ir pan., gali priklausyti banko sprendimas, ir tÄ suprasdamas, žinodamas, kad negalėdamas padėti klientui, prašė iÅ¡ jo turtinės naudos, bei to norėjo.Dėl sukčiavimo UAB „J.“ atžvilgiu (BK 24 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis) nurodoma, kad iÅ¡ J.

D. parodymų matyti, kad M. R. susitiko su UAB „J.“ vadovu, Å¡is iÅ¡dėstė situacijÄ , o M. R. nurodė paslaugų kainÄ , kaip ir epizode su UAB „S.“. Todėl vien dėl to, kad M. R. pasiÅ«lė konsultavimo paslaugas, o klientas jų atsisakė, nepagrįstas yra Å¡ių susiklosčiusių civilinių santykių kriminalizavimas.Nuosprendyje nurodytu laikotarpiu tarp UAB „J.“ ir banko vyko derybos dėl naujos faktoringo sutarties pasiraÅ¡ymo. Jokių derybų dėl įmokų mokėjimo termino atidėjimo nevedė nei bankas, nei UAB „J.“ su banku.

UAB „J.“ ir J. D. žinojo, koks konkretus klausimas buvo svarstomas banke, t. y. nukentėjusysis žinojo, jog banke tuo metu nebuvo vedamos jokios derybos dėl įmokų mokėjimo termino atidėjimo, todėl M. R., net ir bendrininkaudamas su kitais dalyviais, negalėtų lizingo sutarčių pratęsti, kaip tai teigiama nuosprendyje.Teismas nenustatė, kad M. R. ir J. D. bendravo apie savarankiÅ¡kÄ sutarčių pratęsimÄ banke, nes pats J. D. pagal medžiagoje nustatytus faktus žinojo, kad banke nėra vedamos derybos dėl mokėjimų atidėjimo.

IÅ¡ byloje esančios AB „(bankas)“ pažymos matyti, kad UAB „J.“ į AB „(bankas)“ kreipėsi 2009-09-05 ir jau po mėnesio buvo pasiraÅ¡ytos naujos sutartys. Tuo tarpu J. D. bendravimas su M. R., remiantis paties J. D. parodymais, vyko 2009 metų vasarÄ . Nuosprendyje nusikalstamos veikos epizodas, kuriame dalyvavo M. R., nurodomas kaip laikotarpis nuo 2009-10-08 iki 2010-02-22. Tačiau teismas nevertino, kad sprendimÄ dėl skolų restruktÅ«rizavimo bankas priėmė 2009 m. rugpjūčio mėnesį, o apie tai, kaip patvirtino pats J.

D. sužinojo iÅ¡ banko vadybininko R. M. Taigi J. D. jau tuo metu žinojo, kad sprendimai paskolų klausimu yra priimti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. spalio, M. R. su R. M. neva kalbėdami nukentėjusiajam apie neva jau priimto sprendimo įtakÄ , reikalautų 70000 Lt sumos.M. R. nepasiÅ«lė jokių paslaugų teikimo, kurių jis negali savarankiÅ¡kai suteikti, ar negali įtakoti, todėl negalima teigti, jog UAB „J.“ atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika.

Bylos nagrinėjimo metu surinktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis bÅ«tų siekęs suklaidinti nukentėjusįjį ar iÅ¡kraipyti objektyviÄ tiesÄ , juolab, kad juridinio asmens vadovui taikomi padidinti rÅ«pestingumo kriterijai, atstovaujant juridinį asmenį.Dėl sukčiavimo prieÅ¡ UAB „T.“ (BK 24 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis) nurodo, jog teismas, nurodydamas faktÄ , kad M. R. su kitais nuteistaisiais pasikėsino įgyti didelės vertės svetimÄ turtÄ , atmetė paties UAB „T.“ direktoriaus parodymus:

„Kaip matyti iš V. Č. parodymų, jis pats sukūrė elektroninio pašto dėžutę, bendravo elektroniniu paštu. Jis pats ieškojo konsultantų, kurie padėtų jam spręsti klausimus dėl paskolų restruktūrizavimo banke. Pats V. Č. siuntė savo finansinius duomenis M. R.“. Taigi, matyti, kad santykiai, susiklostę tarp M. R. ir UAB „T.“ vyko UAB „T.“ direktoriaus V. Č. iniciatyva, jis pats siuntė ir demonstravo savo įmonės finansinius duomenis, prašė konsultacijų.Teismas visiškai neatsižvelgė, kad V.

Č. ir A. G. buvo asmeniÅ¡kai pažįstami, tad visais klausimais galėjo bendrauti tiesiogiai. Ignoruota tai, kad V. Č. M. R. veiksmų nevertina, kaip nusikalstamų („nepasirodė, kad M. R. sukčiauja, pretenzijų neturiu (...) atrodė kompetentingas (...) buvo vedamos derybos“), į tai nekreipta jokio dėmesio, nors tai aiÅ¡kiai ir neginčijamai patvirtina, kad nepadaryta nusikalstama veika. Nuosprendyje nepasisakyta, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kokie konkrečiai kaltintų asmenų veiksmai atitinka, koks kiekvieno jų indėlis tariamai darant nusikalstamÄ veikÄ , kokie duomenys tai patvirtina ir pan.

NeaiÅ¡ku ir tai, kodėl teismas traktuoja, jog veikta neteisėtai ar apgaule, kai net pats V. Č. tai neigia, nurodydamas, kad M. R. jį konsultavo, aiÅ¡kino, kaip ir kÄ reikia daryti, nepamena, kad bÅ«tų minėti įtakingi asmenys banke, paneigė, kad jam bÅ«tų siÅ«lytos kokios nors paslaugos su lizingu.Remiantis V. Č. parodymais, jam paskambino lietuviÅ¡kai kalbantis asmuo ir pasiÅ«lė atidėti įmokų mokėjimÄ trims mėnesiams už 50 000 ar 60 000 Lt atlygį. Tačiau analizuojant elektroninio paÅ¡to dėžutės (duomenys neskelbtini)@gmail.com turinį, V.

Č. susiraÅ¡inėjime nurodo, kad „nuo pokalbio pradžios jÅ«s sakėte, kad kaina bus 10 procentų nuo sutaupytos sumos. Jei mums to reikės, tai nebent po naujų metų. Tas susitarimas galiotų“. Taigi, Å¡ie žodžiai nurodo, kad apmokėjimas priklausė nuo pasiekto rezultato. Bendraujant su V. Č. nebuvo jokios kalbos apie kokiÄ nors M. R. turimÄ Ä¯takÄ banke. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, nuosprendyje nurodytas teiginys, jog M. R., neturint jokių realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, žadėjo pratęsti lizingo sutartis banke, yra nepagrįstas, nes jeigu M.

R. siektų įgyti turtÄ ar turtinę teisę, žinodamas, kad negali pasiekti įmonei sėkmingo rezultato, jis nereikalautų užmokesčio, priklausančio nuo rezultato. Taigi, M. R. veiksmuose nėra apgaulės elemento, kaip bÅ«tino, siekiant konstatuoti sukčiavimo sudėtį.Teismas nuosprendyje tiesiog formaliai nurodė, jog „byloje nustatyta, kad A. U. davė nurodymÄ R. M. surinkti informacijÄ apie UAB „T.“. Byloje yra objektyvių duomenų, kurie leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad R. M. surinko informacijÄ apie UAB „T.“ finansinę padėtį ir jÄ perdavė organizuotos grupės nariams.

Kaip matyti iš bylos medžiagos sprendimų procedūra užtruko ilgiau negu įprasta banke. Darytina išvada, kad vilkinamas sprendimų priėmimas banke. Faktiniai duomenys patvirtina, kad (...) A. G. susirašinėjo elektroninio pašto dėžutėje. Nustatyta, kad dėžutėje susirašinėjo su M. R., A. G., R. M. ir V. Č.. (...) žadėjo tarpininkauti (...) kaip matyti iš V. Č. parodymų, jis pats sukūrė pašto dėžutę, bendravo elektroniniu paštu, pats ieškojo konsultantų, kurie padėtų spręsti klausimus dėl paskolų restruktūrizavimo banke.

Pats V. Č. siuntė savo dokumentus M. R. Apie nuteistųjų dalyvavimÄ organizuotoje grupėje nurodyta aukščiau“. Tai yra visi argumentai, tariamai pagrindžiantys M. R. bei kitų nuteistųjų kaltę sukčiavus UAB „T.“ atžvilgiu. IÅ¡ paminėtų teismo argumentų neaiÅ¡ku, kokie duomenys rodo, jog A. U. davė nurodymÄ , kad R. M. surinktų informacijÄ , kad jis surinko ir kaip tÄ padarė, neaiÅ¡ku, kas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog buvo vilkinami procesai banke, kad taip nutiko dėl kokių nors tyčinių R.

M. veiksmų. Byloje yra AB „(bankas)“ pateikta informacija, iÅ¡ kurios matyti, kad UAB „T.“ į bankÄ kreipėsi 2009-08-17, po ko sprendimas buvo priimtas 2009-08-26, ir 2009-11-20, po ko sprendimas priimtas 2009-12-02, kas rodo, kad sprendimų priėmimai nebuvo vilkinami, o priimami įprasta banke nustatyta tvarka bei terminais. Ä®vertinus tai, kad nors byloje yra aiÅ¡kiai nustatyta, kada buvo kreipiamasi į bankÄ ir kada buvo priimti sprendimai dėl UAB „T.“, nuosprendyje vis tiek nurodoma prieÅ¡ingai.

Todėl darytina iÅ¡vada, jog teismas visus kaltintus asmenis nuteisė nesigilinęs į bylos medžiagÄ , ir galimai net neskaitęs jos.Medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos – sukčiavimo organizavimÄ grupėje bei minėtų asmenų vieningÄ tyčiÄ . Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis ne kartÄ pabrėžė, jog konsultavimo paslaugas siÅ«lė teikti ir anksčiau yra teikęs vienas, tačiau konsultuodavosi su kitais jam pažįstamais asmenimis.

Nuteistasis neneigia, kad su minėtais asmenimis yra pažįstamas. BÅ«tent A. U. buvo jo kaimynas nuo 2008 m. vasaros. Pas R. M. porÄ kartų yra buvęs jo namuose, turėjo savo kompiuterį, jungėsi prie interneto, nes reikėjo prisijungti prie paÅ¡to dėžučių, tačiau Å¡ie asmenys nebuvo M. R. veiklos partneriai, ir nebuvo sukurta jokia organizuota grupė. Elektroninio paÅ¡to dėžutes kÅ«rė M. R., tačiau kaltinamajame akte nurodyti asmenys susiraÅ¡inėjimo procese nedalyvavo.Pažymėtina, kad konstatuojant, kad M.

R. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ dėl UAB „T.“, BPK 20 straipsnis aiÅ¡kintas ir taikytas netinkamai, kadangi:

1) nenustatyta, kaip pasireiÅ¡kė M. R. elgesys, kÄ konkrečiai jis padarė ir kodėl tai laikoma nusikalstamu elgesiu;

2) nevertinti ir nepaneigti M. R. parodymai, kad A. G. neatliko absoliučiai jokių veiksmų, neteikė konsultacijų V. Č. dėl UAB „T.“, jis vienas teikė konsultacijas, taip netinkamai nusikalstamos veikos padarymÄ konstatuojant kaip bendrininkavimÄ ;

3) ignoruota aplinkybė, jog V. Č. parodė, kad pats kreipėsi į M. R. dėl konsultacijų, kad jam jos buvo teikiamos; kad jis pats sukūrė pašto dėžutę (duomenys neskelbtini)@gmail.com, siekiant bendrauti su konsultantu, kad neturi absoliučiai jokių pretenzijų nė vienam iš nuteistųjų;

4) nenustatyta, kokia įprasta procedūra buvo banke, kiek laiko užtrukdavo, ignoruoti R. M. parodymai bei byloje esantys duomenys, kad derybos nebuvo vilkinamos, procesas vyko kaip įprastai;

5) nevertinta, kad tarp V. Č. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų bÅ«ti reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktikÄ dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo;

6) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iÅ¡ nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai. Dėl anksčiau iÅ¡vardintų priežasčių negalima teigti, kad M. R. sukčiavo prieÅ¡ UAB „T.“ ir yra pagrindas jį nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.Teismo nuosprendyje nurodyti duomenys apie dvigubÄ skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ V. G. ir J. G. neatitinka faktinės tikrovės, kaltinimas nepagrįstas objektyviais duomenimis, remiamasi tik duotais nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra faktiÅ¡kai suinteresuoti skolos R.

P. anuliavimu.Teismas nuosprendžiu nepaneigė, kad tarp nuteistųjų R. P., M. R. ir nukentėjusiųjų V. G., J. G. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Klausimas, ar vienas vekselis „nedubliuoja“ kitÄ , turi bÅ«ti sprendžiamas tik bendrosios kompetencijos teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju buvo sudarytos dvi paskolų sutartys dėl skirtingų sumų su skirtingais paskolos davėjais: M. R. (60 000 Lt) ir R. P. (48 000 Lt), todėl antstoliui pateiktas vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimas pagal vekselį nėra laikytinas nei bauda, nei pakartotinis skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas.

Å iuo atveju M. R. skola buvo sugrÄ Å¾inta ir jis pretenzijų neturėjo. Pats R. P. V. G. paskolino 48 000 Lt. Tai, jog R. P. pateikė vykdyti antstoliui iÅ¡ieÅ¡kojimÄ 48 000 Lt sumai pagal pasiraÅ¡ytÄ vekselį, nereiÅ¡kia, jog jam ar M. R. kyla baudžiamoji atsakomybė, nes skola R. P. nebuvo grÄ Å¾inta. Å is ginčas sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, nes nukentėjusieji nepateikė jokių duomenų, kad skola R. P. yra grÄ Å¾inta.Teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais.

Nukentėjusiojo V. G. parodymai, pagal kuriuos „papildomi 48 000 Lt yra bauda“, neprivalo bÅ«ti vertinami, nes Å¡is asmuo buvo R. P. tiesioginis skolininkas, tai žmogus, kurio naudai buvo skolinami pinigai, jo iniciatyva vekselį suraÅ¡ant jo motinai. V. G. - tai asmuo, kuris siekia iÅ¡vengti grÄ Å¾inti pasiskolintÄ didelę pinigų sumÄ . Teismas nevertino V. G. parodymų, jog skolintasi buvo daug kartų ir daug kartų pinigų sumos buvo grÄ Å¾intos, iÅ¡ Å¡ių parodymų matyti, kad tarp paskolos gavėjo ir paskolos davėjo vyko sklandÅ«s paskoliniai santykiai, tačiau V.

G., neturint piniginių lėšų skolai grÄ Å¾inti, nepagrįstai R. P. reikalavimas skolÄ grÄ Å¾inti įvertintas kaip sukčiavimas, t. y. kaip reikalavimas grÄ Å¾inti du kartus tÄ pačiÄ sumÄ , nors vekseliai buvo iÅ¡raÅ¡yti skirtingoms pinigų sumoms. M. R. pinigai buvo grÄ Å¾inti ir vekseliai suplėšyti, o tuo tarpu R. P. pinigų sumos nebuvo grÄ Å¾intos. BK 182 straipsnyje nurodytos veikos - svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės iÅ¡vengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę - dažnai susijusios su sutartiniais santykiais.

Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai Å¡alių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iÅ¡ sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iÅ¡ civilinio sandorio iÅ¡plaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004). Taigi tai, jog tiek M. R., tiek R. P. skirtingais vekseliais įgijo teises į paskolintas sumas, nereiÅ¡kia, jog Å¡ie naudojo apgaulę prieÅ¡ nukentėjusius asmenis, teisėtai negali realizuoti savo įgytų teisių, ir turi bÅ«ti baudžiami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes skolos remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentavimu privalo bÅ«ti grÄ Å¾inamos, ir tai neturi jokio ryÅ¡io su baudžiamÄ ja atsakomybe.Teismas neatsižvelgė, kad skolinius santykius skolos gavėjo pusėje kuravo nukentėjusysis V.

G., esantis įmonės direktorius, pinigus skolindamasis savo verslui, kuriam yra taikomi didesni atidumo, rÅ«pestingumo reikalavimai. Teismas neįvertino, kad tai asmuo, kuris turėjęs daugybę skolinių santykių net ir su pačiais nuteistaisiais, t. y. turintis daug patirties skoliniuose santykiuose, pats savarankiÅ¡kai atsakingas už savo finansinių įsipareigojimų valdymÄ .IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio argumentų nesuprantama, kokiais veiksmais ir prieÅ¡ kÄ M. R. panaudojo apgaulę. Susidaro įspÅ«dis, kad apgautas buvo antstolis R.

V., nes jam nepraneÅ¡ta apie V. G. atsiskaitymÄ su M. R., tačiau antstolis R. V. nėra nukentėjusysis Å¡ioje byloje, jis nepareiÅ¡kė nei civilinio ieÅ¡kinio, nei kokių nors pretenzijų R. P. ar M. R. Be to, teismas nuosprendyje nenurodė, kuo susijusios aplinkybės, kad su kreditoriumi M. R. atsiskaitė skolininkas V. G., o kreditorius R. P. vykdo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ skolininkės J. G. Nesutampant nei kreditoriams, nei skolininkams, t. y. visiÅ¡kai skirtingos prievolės, kurių vienos įvykdymas neturi įtakos kitos vykdymui.Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apgaule įgyta teisė į nukentėjusiosios J.

G. turtÄ , todėl galima prielaida, kad apgaulė buvo panaudota J. G. atžvilgiu, apgaule įtikinant jÄ pasiraÅ¡yti vekselį 48 000 Lt sumai kreditoriui R. P. Teismas nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis galėtų bÅ«ti padaryta iÅ¡vada dėl J. G. apgaulės. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje apraÅ¡yti pačios J. G. (V. G. motinos) parodymai tvirtina visiÅ¡kai prieÅ¡ingai. Apgaulė sukčiavimo atveju turi bÅ«ti esminė. Nukentėjusioji J. G. savo parodymuose nurodė, kad esminę reikÅ¡mę jos apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius turėjo ne nuteistojo M.

R. veiksmai ar neveikimas, o jos sÅ«naus V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas sÅ«numi V. G. J. G. nenurodė, kad kreditoriui R. P. vekselis iÅ¡raÅ¡ytas nepagrįstai, kad nebuvo gauti pinigai pagal vekselį, nes pinigų perdavime ji nedalyvavo, visus pinigus paimdavo jos sÅ«nus V. G., neskaitė kas paraÅ¡yta vekseliuose, apskritai nesuprato kas yra vekselis ir kokios jo pasiraÅ¡ymo pasekmės. Tuo tarpu nukentėjusiosios J. G. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolÄ R. P. ir ėmėsi priemonių jÄ grÄ Å¾inti.

Vykdomoji byla dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ J. G. pradėta 2009-09-10, J. G. apie pradėtÄ vykdomÄ jÄ bylÄ buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policijÄ , kad iÅ¡tirtų vekselių iÅ¡raÅ¡ymo aplinkybes, neprieÅ¡taravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių. Tokiu atveju, kai vekselio iÅ¡raÅ¡ymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sÄ Å¾iningas, teisingas, protingas, apdairus ir rÅ«pestingas asmuo turėtų iÅ¡ karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada Å¡is bus perduotas pagal indosamentÄ .

Esminė aplinkybė J. G. apsispręsti buvo pasitikėjimas sÅ«numi V. G. ir sÅ«naus V. G. įkalbinėjimai laiduoti ar tai pasiraÅ¡yti vekselius, sÅ«naus V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyti ir nurodyti M. R. ar R. P. veiksmai, kurie bÅ«tų turėję esminę įtakÄ ar bent didesnę nei pasitikėjimas sÅ«numi V. G. įtakÄ , apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius. Nustačius, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi sÅ«naus veiksmus pasiraÅ¡yti vekselius, buvo V.

G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikÅ¡mę sÅ«naus apsisprendimui turėjusius M. R. ar R. P. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nesilaikė teismų praktikoje nustatytų BK 182 straipsnio taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimų ir nepagrįstai konstatavo M. R. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.Teismas padarė iÅ¡vadÄ dėl M. R. kaltės vertindamas surinktus įrodymus: nukentėjusiųjų V. G., J. G., V. L. V., liudytojų V.

Č., R. V., V. Ši., V. M., M. M. parodymus bei su tuo susijusius dokumentus, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolus. Tačiau didelė dalis minėtų įrodymų ne patvirtina, o paneigia M. R. ir R. P. kaltę. Nukentėjusiosios V. L. V. ir J. G. neužsiminė, kad prieš jas apgaulę panaudojo R. P. arba M. R., priešingai - abi nukentėjusiosios nurodė, kad pasirašyti vekselius jas įtikino V. G., todėl minėtų nukentėjusiųjų parodymai patvirtina ne R. P. ar tariamo bendrininko M.

R., bet V. G. atliktÄ BK 182 straipsnyje numatytÄ sudėtį.Antstolio R. V. parodymai patvirtina, kad V. G. jau vykdymo proceso metu žadėjo atsiskaityti su R. P., o V. L. V. kaltino apgaule ne R. P., o savo žentÄ V. G. Teismas skundžiamame nuosprendyje Å¡ių parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, netyrė Å¡ių įrodymų prieÅ¡taravimų V. G. parodymams.Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad grÄ Å¾inus skolÄ , M. R. savo vekselius suplėšė, o R.

P. savuosius pasiliko, sakydamas, kad pagal jo vekselius papildomus 125 000 Lt reikės sumokėti už pavėlavimÄ atsiskaityti su M. R. ir, kad taip jis elgiasi M. R. paliepimu. R. P. savo vekselius perdavė vykdyti. IÅ¡ byloje nustatytu aplinkybių matyti, kad V. G. su M. R. atsiskaitė, nes „vekselius M. R. suplėšė“. Tačiau neaiÅ¡ku, kokiais argumentais remiantis teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad M. R. bendrininkavo su R. P., kad Å¡iam bÅ«tu grÄ Å¾inta skola. Teismas iÅ¡vadÄ apie bendrininkavimÄ padarė tik remdamasis nukentėjusiojo V.

G. žodžiais, t. y., jog R. P. sakė, kad „turėsi sumokėti už pavėlavimÄ atsiskaityti su M. R., nes taip liepė M. R.“ - ir dėl tokių V. G. žodžių M. R. nuteisė dvigubai ilgesne laisvės atėmimo bausme nei patį tiesioginį kreditorių R. P. Nors M. R. pokalbyje su V. G. ir nedalyvavo, tačiau teismas, remdamasis suinteresuoto skolos negrÄ Å¾inimu asmens V. G. teigimu, padarė iÅ¡vadÄ , jog M. R. bendrininkavo su R. P., kai Å¡is reikalavo nukentėjusiojo grÄ Å¾inti skolÄ .

Manytina, asmens nuteisimas, remiantis tik suinteresuoto nukentėjusiojo asmens parodymu, yra nesuderinamas su teisinės visuomenės principais Europos žmogaus teisių konvencijos deklaruojamomis vertybėmis. Å iuo atveju apskritai, jokiais įrodymais, be V. G. liudijimo nebuvo paneigta, jog V. G. negrÄ Å¾ino skolos R. P., ir kad tai buvo ne sukčiavimas, o tiesiog paprastas skolinio įsipareigojimo neįvykdymas.Teismas, iÅ¡vardinęs visus su epizodu susijusius liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis padarė iÅ¡vadÄ , kad M.

R. ir R. P. panaudojo apgaulę prieÅ¡ V. L. V. Tuo tarpu, skundžiamame nuosprendyje apraÅ¡yti pačios V. L. V. parodymai tvirtina visiÅ¡kai prieÅ¡ingai. Kadangi V. L. V. vekselius pasiraÅ¡inėjo jų neskaitydama, nieko nesuprasdama ir į juos neįsigilindama, nepraÅ¡iusi nuteistųjų jokios informacijos ar paaiÅ¡kinimų, ji negalėjo bÅ«ti suklaidinta ir apgaulė negalėjo bÅ«ti atlikta. V. L. V. neatidumas, naivumas, patiklumas ir teisinis neraÅ¡tingumas negali bÅ«ti laikomi prieÅ¡ jÄ atliktais apgaulės veiksmais.

Neįmanoma suklaidinti ar apgauti asmens, kai asmuo pasiraÅ¡o dokumentÄ net neskaitęs, nesuvokęs ir nebandęs suvokti jo turinio. Asmens nesidomėjimas pasiraÅ¡omu dokumentu ir nesuvokimas pasiraÅ¡ymo pasekmių objektyviai eliminuoja apgaulės galimybę, nes nežinojimas negali bÅ«ti paveiktas apgaulės ar klaidinimo. V. L. V. 2010-04-16 apklausos protokole nurodė, kad žentas V. G. jos paprašė laiduoti, tačiau vėliau, to paties žento V. G. praÅ¡ymu ji pasirašė vekselius ne kaip laiduotoja, o kaip skolininkė.

Minėta aplinkybė taip pat sudaro pagrindÄ spręsti, kad apgaulę prieÅ¡ V. L. V. panaudojo V. G. Teismas, nenustatęs, kad M. R. arba R. P. prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ V. L. V. panaudojo bÅ«tinÄ sukčiavimo požymį - apgaulę, Å¡ių aplinkybių nenagrinėjęs ir nepagrindęs, neturėjo pagrindo konstatuoti sukčiavimo nusikalstamos veiklos, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį.Nukentėjusioji V. L. V. savo parodymuose aiÅ¡kiai nurodė, kad esminę reikÅ¡mę jos apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius turėjo ne M.

R. ar R. P. veiksmai, ar neveikimas, o jos žento V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas žentu V. G. Dėl susiklosčiusios situacijos V. L. V. nebebendrauja su žentu V. G., nurodo, kad nuo V. G. veiksmų nukentėjo ir jos dukra, tuo tarpu jokių pretenzijų dėl apgaulės R. P. ar M. R. neturi. V. L. V. santykių su žentu V. G. pablogėjimas tai pat reiÅ¡kia, kad ji nebendrauja su jÄ Ä¯tikinusiu pasiraÅ¡inėti vekselius, savo skolinių įsipareigojimų neįvykdžiusiu ir tokiu bÅ«du apgavusiu žentu V.

G. V. L. V. nenurodo, kad kreditoriui R. P. vekselis iÅ¡raÅ¡ytas nepagrįstai. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios V. L. V. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolÄ R. P. ir ėmėsi priemonių jÄ grÄ Å¾inti. Vykdomoji byla dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ V. L. V. pradėta 2009-09-25, V. L. V. apie pradėtÄ vykdomÄ jÄ bylÄ buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policijÄ dėl vekselių iÅ¡raÅ¡ymo aplinkybių iÅ¡tyrimo, neprieÅ¡taravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių.

Esminė aplinkybė V. L. V. apsispręsti buvo pasitikėjimas žentu V. G. ir žento V. G. įkalbinėjimai laiduoti ar pasiraÅ¡yti vekselius, žento V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nei nustatyta, nei apskritai nurodyta M. R. ar R. P. veiksmų, kurie bÅ«tų turėję esminę įtakÄ ar bent didesnę nei pasitikėjimas žentu V. G. įtakÄ V. L. V. apsisprendimui pasiraÅ¡yti vekselius. Nustatęs, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi V.

L. V. veiksmus pasiraÅ¡yti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikÅ¡mę V. L. V. apsisprendimui turėjusius R. P. ar M. R. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nesilaikė teismų praktikoje nustatytų BK 182 straipsnio taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimų ir nepagrįstai konstatavo M. R. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.Pagal BK 210 straipsnyje numatytÄ nusikaltimÄ asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo veiksmuose nustatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai.

Minėta nusikalstama veika padaroma neteisėtai įgyjant arba perduodant komercinę paslaptį sudarančiÄ informacijÄ . Neteisėtumas pasireiÅ¡kia tuo, kad kaltininkas, įgydamas tokiÄ informacijÄ , suvokia, kad neturi savininko leidimo su ja susipažinti, ir nepaisant to įveikia nustatytas apsaugos priemones bei gauna tÄ informacijÄ . Be to, kaltininkas turi veikti tiesiogine tyčia, t. y. jis supranta, kad neteisėtai įgyja arba perduoda kitam asmeniui komercinę paslaptį sudarančiÄ informacijÄ , ir nori taip veikti.

Taigi, asmuo, siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 210 straipsnį, turi:

1) neteisėtai įgyti ar perduoti komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ ;

2) nusikalstamÄ veikÄ padaryti tiesiogine tyčia;

3) bendrovės informacija turi bÅ«ti komercinė paslaptis.Teismas nevertino nei vieno M. R. argumento, taip neužtikrindamas teisės nuteistajam apsiginti. Taigi, norint M. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 210 straipsnį, kaltinamasis turi žinoti, kad tam tikra informacija laikoma konfidencialia ir veikti tiesiogine tyčia. Teismas nevertino, jog kaltinamasis galėjo nežinoti, kad jo kompiuteryje rasta informacija sudaro komercinę banko paslaptį. Å iuo atveju, informacijos gavimo metu kaltinamasis asmuo apskritai nežinojo „komercinės paslapties sÄ vokos“, todėl juo labiau negalėjo suvokti, kad jÄ gauna neteisėtai.

Taip pat, fizinis asmuo, nedirbantis banke, negalėjo faktiÅ¡kai žinoti, kuri banko informacija yra konfidenciali, o kuri ne, be to, nuspręsti, kuriÄ informacijÄ laikyti konfidencialia - yra banko prerogatyva. M. R. nebuvo pasirašęs su AB „(bankas)“ jokios konfidencialumo ar kitos sutarties, juo labiau, nei iÅ¡ vieno byloje liudijusio asmens ar nukentėjusiojo neprašė ir nereikalavo pateikti konfidencialios banko informacijos. Nuteistasis nuo 2007 m. užsiima individualia veikla - finansiniu tarpininkavimu, nekilnojamu turtu, nuoma, kita verslo konsultacine veikla, nekilnojamojo turto agentÅ«rų veikla. 2008 m. sudarė su „Nordea Bank“ bendradarbiavimo sutartį kreditų srityje, pagal kuriÄ bankui ieÅ¡kojo klientų imti kreditus, o bankas už tai jam mokėjo atlyginimÄ . 2009 m. sudarė bendradarbiavimo sutartį kreditų srityje su Kredito unija „(duomenys neskelbtini)“, pagal kuriÄ kredito įstaigai ieÅ¡kojo klientus imti kreditus, o kredito įstaiga mokėjo už tas paslaugas.

Tokia pačia veikla užsiiminėjo ir su kitais bankais bei kredito unijomis. Dirbo vienas, tačiau su visais konsultavosi. Kas norėjo, tas atsakydavo - per prievartÄ jis negavo jokios informacijos iÅ¡ AB „(bankas)“ darbuotojų. Todėl teismas neatmetė fakto, kad M. R. nevykdė komercinio Å¡nipinėjimo, užsiėmė legalia finansinių konsultacijų veikla, dėl ko patys klientai jam pateikdavo informacijÄ , susijusiÄ su turimais kreditais banke, įsiskolinimu.V. Č. parodė, jog jis pats (V.

Č.) sukÅ«rė elektroninio paÅ¡to dėžutę, bendravo elektroniniu paÅ¡tu, jis pats (V. Č.) ieÅ¡kojo konsultantų, kurie padėtų jam spręsti klausimus dėl paskolų restruktÅ«rizavimo banke. Taip pat, jog pats V. Č. siuntė savo finansinius duomenis M. R., nepaneigė akivaizdaus fakto, kad patys klientai savanoriÅ¡kai pateikdavo raÅ¡ytinius ar elektroninius duomenis M. R., o ne prieÅ¡ingai - M. R. vykdė Å¡nipinėjimÄ AB „(bankas)“. Byloje nepaneigti faktai, kad M. R. savo iniciatyva siekė kiek galima bendradarbiauti su AB „(bankas)“, susieti su juo savo finansinę veiklÄ ne Å¡nipinėjant, o kaip tik legaliu bÅ«du.

BÅ«tent M. R. norėjo bendradarbiavimo sutartį pasiraÅ¡yti ir su AB „(bankas)“, tačiau bankas atsisakė tokiÄ sutartį pasiraÅ¡yti, nors panaÅ¡ias sutartis nuteistasis jau buvo pasirašęs su kitomis kredito įstaigomis. Dėl Å¡ių priežasčių nuteistasis negalėjo suvokti, kad jo gauta informacija buvo konfidenciali. Jis manė, jog tai yra natÅ«rali verslo praktika. M. R. negalėjo gauti savo asmeniniame kompiuteryje laikytų duomenų, susijusių su banko klientais, neteisėtai, nes dar dirbdamas banke A.

U. M. R. praÅ¡ymu supažindino jį su banko darbuotojais - J. K. ir R. B. Jie dirbo su probleminėmis paskolomis bei užsiiminėjo banko nekilnojamu turtu. IÅ¡ jų M. R. yra gavęs duomenis apie banko parduodamÄ nekilnojamÄ turtÄ . Su jais jis yra ne kartÄ susitikęs kartu su klientais banke sprendžiant klientų problemas. Su jais kalbėjosi ne kartÄ telefonu, susiraÅ¡inėjo el. laiÅ¡kais. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad nuteistasis už informacijÄ , laikomÄ komercine paslaptimi, bÅ«tų atsiskaitęs, ar dėl informacijos įgijimo bÅ«tų praturtėjęs, ar gavęs kitokiÄ naudÄ .Konstatuojant, kad M.

R. padarė BK 210 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , BPK 20 straipsnis aiÅ¡kintas ir taikytas netinkamai, kadangi:

1) nenustatyta, kas, kada, kokiu būdu atspausdino dokumentus su informacija apie AB „(bankas)“ klientus;

2) nenustatyta, ar juos atspausdinęs asmuo, turėjo tokiÄ teisę ar ne; ar tÄ darė papraÅ¡ytas M. R., ar kitų asmenų;

3) nesiaiškinta, kokiu būdu tie dokumentai pateko pas M. R., nurodant, kad jis neteisėtai juos įgijo, nenustatyta, kaip tiksliai (perkant, gaunant dovanų ar pan.) tai įvyko, koks veikos turinys;

4) nenustatyta, ar informacija buvo naudojamasi, neatsižvelgta į tai, jog M. R. nelaikė jos svarbia, buvo įsitikinęs, kad nepažeidžia jokių teisės aktų, veikė legaliai;

5) nenurodyta, kokie teisės aktai buvo pažeisti;

6) nenustatyta, kokios tiksliai naudos tariamai siekė M. R., ir kaip tos naudos tariamas gavimas susijęs su gauta komercine paslaptimi;

7) nebandyta tikrinti, ar dokumentuose esanti informacija apie kuriÄ nors įmonę (pvz.: turimi kreditiniai įsipareigojimai) galėjo bÅ«ti prieinama kitiems asmenims, informacinėje ar kitoje elektorinėje erdvėje, sužinota aktyviomis teisėtomis pastangomis;

8) nesiaiÅ¡kinta, kokį pranaÅ¡umÄ bankas turėjo disponuodamas informacija apie klientus, kokiÄ naudÄ iÅ¡ to gavo ar siekė gauti M. R.;

9) nenurodyti duomenys, patvirtinantys kaltinimÄ bei nusikaltimo sudėties požymius;

10) nevertinta, iÅ¡ kur M. R., niekada nebuvęs banko darbuotojas, neva galėjo žinoti, kad turima informacija yra komercinė paslaptis. Teismo iÅ¡vada, jog M. R. padarė BK 210 straipsnyje numatytÄ nusikaltimÄ , padaryta netinkamai aiÅ¡kinant bei taikant baudžiamojo įstatymo normas, neatskleidus nei vieno nusikaltimo sudėties požymio, neįvertinus nei vieno nuteistojo gynybinio argumento, iÅ¡vadų nepagrindus faktiniais byloje esančiais, patikimais, neprieÅ¡taringais duomenimis.M. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lyginant su kitais nuteistaisiais panaÅ¡iomis ar tokiomis pačiomis teismo nurodytomis aplinkybėmis, skiriasi, t. y.

M. R. paskirtos bausmės yra didesnės, nepagrindžiant bÅ«tent tokios laisvės atėmimo bausmės trukmės paskyrimo pagrindo. Pavyzdžiui, už UAB „S.“, UAB „T.“ ir UAB „J.“ epizodus (BK 182 straipsnio 2 dalis) A. G. ir R. M. paskirtos 2 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmės, M. R. atitinkamai 3 metai. Nurodyta, kad visi paminėti nuteistieji turi sunkinančiÄ aplinkybę, nusikaltimÄ padarė organizuotoje grupėje, 3 veikos nutruko pasikėsinimo stadijoje, neteisti (M. R. nuosprendis neįsiteisėjęs), tačiau nuosprendyje konstatuota, kad M.

R. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, kai tuo tarpu tomis pačiomis aplinkybėmis A. G. ir R. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė net pusę metų trumpesnė nei M. R. Būtent M. R. paskirta 3 metai laisvės atėmimo bausmės dėl minėtų epizodų (BK 182 straipsnio 2 dalis), taip pat, kaip ir nuteistajam A. U., kai tuo tarpu teismas konstatavo, kad šiose veikose A. U. buvo nusikalstamų veikų organizatorius. M. R. buvo nubaustas tokia pačia bausme, kaip ir organizatorius A.

U. Nuosprendis nėra pagrįstas, nėra priimtas atsižvelgiant į bausmės skyrimo taisykles. Nėra motyvuota, dėl kokių priežasčių M. R. skiriama tokia pati bausmė, kaip ir nusikalstamos veikos organizatoriui.Tomis pačiomis aplinkybėmis, nemotyvuojant, M. R. buvo paskirta ilgesnė laisvės atėmimo bausmė ir už nusikaltimÄ , numatytÄ BK 181 straipsnio 3 dalyje. Å iuo atveju, M. R. buvo paskirta 4 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, kai tuo tarpu A. G. ir R. M. paskirta 4 m. laisvės atėmimo bausmė už tÄ pačiÄ nusikalstamÄ veikÄ , neargumentuojant, kodėl M.

R. skiriama didesnė bausmė, o nurodant, kad skiriama artima sankcijoje numatytam vidurkiui.Labiausiai nepagrįstas ir nemotyvuotas yra bausmės paskyrimas už sukčiavimus prieš V. G., J. G., ir V. L. V. Nuosprendžiu M. R. už 2 epizodus paskirta po 4 m. laisvės atėmimo bausmė, kai tuo tarpu R. P. už tuos pačius epizodus paskirta po 2 m. laisvės atėmimo bausmės, visiškai nemotyvuojant tokios bausmės paskyrimo priežasties. Šiuo atveju, remiantis nuosprendžiu, tiek M. R., tiek ir R. P. šias nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, abu bausti administracine tvarka, tačiau neteisti.

Tačiau R. P. teismas skyrė mažesnę nei sankcijoje numatytÄ bausmę, o M. R. - artimÄ vidurkiui. Tokiu atveju, už tuos pačius nusikaltimus, padarytus bendrininkų grupe, neindividualizuojant kiekvieno bendrininko indėlio į nusikalstamos veikos padarymÄ , skiriant dvigubai ilgesnę bausmę vienam nuteistajam negu kitam, nėra suderinama su jokiais žmogaus teisių principais bei bausmių skyrimo taisyklėmis. Matyti, kad nuosprendis priimtas visiÅ¡kai neįsigilinus į bylos esmę, o galbÅ«t suklydus suraÅ¡inėjant nuosprendį.Dėl minėtų priežasčių M.

R. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga ir pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad net 3 veikos nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje, tik viename nusikaltimo epizode nurodytas materialinės žalos dydis.Teismas labai pavirÅ¡utiniÅ¡kai ir abstrakčiai pasisako, kodėl skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau neindividualizuoja, kodėl ir kuo remiantis, kokia bausmė ir už kuriÄ konkrečiai nusikaltimÄ skiriama M. R. Nors nurodoma, kad jis teisiamas už sunkių nusikaltimų padarymÄ , tačiau privalėjo bÅ«ti atsižvelgta, jog BK 210 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra nesunkus nusikaltimas.

Nuosprendyje neatsižvelgta į bausmės paskirtį bei tikslus, nesivadovauta teisingumo bei proporcingumo principais, nevertintas veikos bei paties M. R. pavojingumo laipsnis, neanalizuota ir neatskleista kaltės forma bei rÅ«Å¡is, koks M. R. vaidmuo bei indėlis darant kiekvienÄ iÅ¡ veikų. Atitinkamai, tai leidžia teigti, kad į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, skiriant bausmes, atsižvelgta nebuvo.Teismas, nurodydamas, kad nustatyta sunkinanti baudžiamÄ jÄ atsakomybę aplinkybė, netinkamai aiÅ¡kino bei taikė BK 60 straipsnio 1 dalies nuostatas, ignoravo to paties straipsnio 2 dalies nuostatÄ , kur aiÅ¡kiai nurodyta, jog skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokiÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kuri įstatyme numatyta, kaip nusikaltimo sudėties požymis.

M. R. pareikÅ¡ti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra kvalifikuotos, t. y. veika padaryta veikiant organizuota grupe. Tokiu atveju, kai kaltinamiesiems inkriminuotas kvalifikuojantis požymis (numatytas BK 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje), jis nėra traktuojamas kaip sunkinanti atsakomybę aplinkybę, o nustatinėjamas bei įrodinėjimas aiÅ¡kinantis, ar apskritai padaryta nusikalstama veika. Å iuo atveju, netaikant BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo atsižvelgta į baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę bei paskirta griežtesnė bausmė negu turėjo bÅ«ti.

Teismas, skirdamas bausmes M. R., neatsižvelgė ir nevertino to, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas, neturi žalingų įpročių (nepiktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis), kad dėl veikos nekilo jokių neigiamų padarinių (civilinis ieškinys atmestas), o veikos nėra smurtinio pobūdžio, nors bausmė savo griežtumu ir prilygsta bausmių, paskiriamų asmenims, kaltinamiems nusikaltimų gyvybei ar sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, dydžiui.Nuosprendžiu M.

R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė netinkamai aiškinant bei taikant BK nuostatas, pažeidžiant BK ir BPK nuostatas, todėl yra aiškiai per griežta. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, net jeigu bus laikoma, jog M. R. veiksmai turėtų būti laikomi nusikalstamais ir reguliuojami baudžiamosios, o ne civilinės teisės normomis, atsižvelgus į BK 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 2 bei 3 dalis, turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nenusijusi bausmė.Teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kas teismų praktikoje pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

IÅ¡analizavus byloje esančius duomenis, palyginus juos su teismo nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis, teigtina, kad Vilniaus apygardos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, nepaÅ¡alino byloje esančių prieÅ¡taravimų, kas sukliudė iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes, tinkamai aiÅ¡kinti bei taikyti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priimti teisėtÄ , pagrįstÄ bei teisingÄ sprendimÄ , paremtÄ ne asmenine nuomone, o visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtos bylos medžiaga, patikimais duomenimis, kurių pakanka konkrečioms iÅ¡vadoms pagrįsti.

Nors duomenis vertina bei įrodymais juos pripažįsta tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimÄ , visgi jis neturi bÅ«ti tapatinamas su intuicija ar laisve vertinti įrodymus tik pagal asmeniÅ¡kus norus. Vertindamas įrodymus bei jais grįsdamas nuosprendyje iÅ¡dėstytas iÅ¡vadas, teismas pirmiausia privalo ypač kruopščiai patikrinti bei iÅ¡analizuoti visus su nusikalstama veika susijusius duomenis, palyginti juos tarpusavyje, įvertinti, ar jų pakanka norint konstatuoti, kad asmuo kaltas, ar tie duomenys patikimi, gauti teisėtais bÅ«dais bei atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

IÅ¡ nuosprendžio turinio bei padarytų iÅ¡vadų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, jeigu kokius nors duomenis ir vertino bei pripažino įrodymais, apie kÄ , beje, nieko nepasisakė, tÄ jis darė vadovaudamasis savo asmenine intuicija, o ne iÅ¡samiu visų byloje esančių duomenų įvertinimu. IÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti kruopščiai iÅ¡tirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi bÅ«ti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.

Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumÄ vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali bÅ«ti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, iÅ¡samiai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesÄ , turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigÅ«nams), prokurorams.Teismas, konstatuodamas, kad M.

R. bei kiti nuteistieji veikė organizuota grupe, tokiÄ savo iÅ¡vadÄ padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nes:

1) bylos duomenimis nenustatyta, kad M. R. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, nevertinti A. G., paties M. R., R. M., A. U. parodymai, kuriais neigiama veikus bendrininkaujant, nepaneigta aplinkybė, jog nuteistieji veikė individualiai, nesant veiksmų bendrumo;

2) netirta ir nepaneigta aplinkybė, kad M. R., bendraudamas su Al. G., G. G., V. Š., veikė nederindamas savo veiksmų su kitais, A. G., A. U., R. M. apie tai nieko nežinant ir negalint to kontroliuoti;

3) nenustatytas ir neatskleistas konkretaus susitarimo veikti nusikalstamai ir veikti bÅ«tent organizuota grupe tarp nuteistųjų turinys, apimtis, nesiaiÅ¡kinta ir nežinoma, kada ir kokiu bÅ«du jis susiformavo, kaip vystėsi bei reiÅ¡kėsi, nesiaiÅ¡kinta, ar susitarimas susiformuodavo prieÅ¡ nusikalstamÄ veikÄ ar egzistavo trunkamÄ jį laikÄ , buvo laikino ar pastovaus pobÅ«džio;

4) nesiaiškinta ir nenustatyta, kiek laiko bendrai veikta, kada susibūrė tariama organizuota grupė, kiek laiko kiekvienas iš jų jai priklausė;

5) nenustatyta, kad kiekvienas iÅ¡ nuteistųjų joje turėjo konkretų vaidmenį ar užduotį, nesiaiÅ¡kinta, koks kiekvieno indėlis darant konkrečiÄ nusikalstamÄ veikÄ , kada ir kokiu bÅ«du buvo pasiskirstyta vaidmenimis bei užduotimis; koks buvo bendradarbiavimo mechanizmas, intensyvumas;

6) nenustatyta kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų tyčia veikti bendrai nusikalstamai, t. y. nenurodyta, koks tikslus tos tyčios turinys, kokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ ;

7) neanalizuota ir nepaneigta, jog M. R. veikė teisėtai, turėjo valstybės institucijų išduotus veiklos legalizavimo dokumentus, teikė atlygintinas konsultavimo paslaugas, neatskleistas M. R. santykis su veikomis bei visais organizuotos grupės požymiais;

8) nepaneigti M. R. bei A. U. parodymai, kad jie bendravo kaip seni pažįstami ir kaimynai, o ne nusikalstamais tikslais;

9) nenustatyta, kada ir kurie nuteistieji jungėsi prie elektroninio paÅ¡to dėžučių, kÄ tiksliai ir kada parašė, nepaneigta, jog tÄ padaryti galėjo bet kuris į jų namus patekti bei pasinaudoti kompiuteriu galėjęs asmuo;

10) neatsižvelgta į tai, kad byloje esančios elektroninių susirašinėjimų detalės gali reikšti tik tiek, jog į jas žiūrėta, dėl ko tos nuotrupos ir galėjo būti išsaugotos kompiuterio atmintyje, kas nėra nusikalstama;

11) nenustatyta, kÄ kiekvienas iÅ¡ byloje esančių elektroninių susiraÅ¡inėjimu reiÅ¡kia, ar jo radimas kompiuterio, telefono atmintyje reiÅ¡kia, kad laiÅ¡kas raÅ¡ytas, ar tiesiog skaitytas.Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis priimtas bei suraÅ¡ytas pažeidžiant jam keliamus BPK 302-307 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus.Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendyje daug gramatinių, stiliaus, skyrybos bei logikos klaidų. Nors tai nėra pagrindas nuosprendį panaikinti, tačiau iÅ¡ to matyti, kad skundžiamas nuosprendis suraÅ¡ytas paskubomis, tinkamai neįsigilinus ir neįvertinus byloje esančios medžiagos, nesilaikant jo suraÅ¡ymui keliamų reikalavimų.

Pavyzdžiui, įžanginėje nuosprendžio dalyje, kur turi bÅ«ti nurodoma, kuo kaltinamasis kaltinamas, nenurodyta, dėl kokių nusikalstamų veikų jis kaltinamas. Toje vietoje, kur turi bÅ«ti analizuojami M. R. parodymai, visuose epizoduose nurodoma, kad kaltinamojo parodymai vertinami kaip gynybiniai, siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, taip grubiai pažeidžiant rungtyniÅ¡kumo principÄ ir bet kokias kaltinamojo teises proceso metu, nevertinant nei vieno kaltinamojo M. R. parodymo.Antra, nuosprendis suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatÄ , jog nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus.

Nuosprendis turi būti logiškas, aiškus bei pakankamai išsamus. Tačiau jis neturi būti perkrautas pernelyg detaliais parodymais, jame negali būti paaiškinimų kartojimo, o įrodymai turi būti ne tik išdėstomi, tačiau tuo pačiu turi būti atlikta jų analizė atskleidžiant kiekvieno iš jų turinį bei tarpusavio ryšį, nurodant, kokias faktines aplinkybes jie patvirtina, kokį nusikaltimo sudėties požymį įrodo. Nuosprendyje negali būti prieštaravimų, visi jie turi būti pašalinti, išvados turi būti aiškiai apibrėžtos paaiškinant, kodėl ir kokiais duomenimis teismas vadovaujasi, kodėl ir kokias aplinkybes laiko įrodytomis, o kurias - ne.

IÅ¡ 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio matyti, jog didžiÄ jÄ nuosprendžio dalį sudaro tiesiog aklai perkelti kaltinamųjų bei liudytojų parodymai visiÅ¡kai jų neanalizuojant, netgi nepaÅ¡alinus tarp jų esančių prieÅ¡taravimų, jau net nekalbant apie motyvuotÄ pagrindimÄ , kokias iÅ¡vadas ir kodėl tie duomenys įrodo. Kita nuosprendžio dalys yra iÅ¡ kaltinamojo akto perkeltas tekstas, pamirÅ¡tant iÅ¡taisyti netgi tai, jog kalbama ne apie įtariamuosius, kas nurodoma nuosprendyje (pvz.: nuosprendžio 38-41 lapai), o apie kaltinamuosius.

Nuosprendyje kaip argumentas kelis kartus tiesiog pakartojama kaltinamojo akto formuluotė, tariamai įrodanti nuteistųjų kaltę, tačiau kaltinimo grindimo tuo pačiu kaltinimu negalima laikyti tinkamu nuosprendžio motyvavimu bei argumentavimu. Nuosprendyje teismo neva argumentavimas apsiriboja vien tik deklaratyvių iÅ¡vadų iÅ¡dėstymu (pvz.: „teismas, įvertinęs visetÄ surinktų įrodymų, ir juos patikrinęs daro iÅ¡vadÄ , kad kaltinimas pasitvirtino“, nuosprendžio 44 lapas), nepaaiÅ¡kinus, kodėl jos tokios, nepatikrinus byloje esančių duomenų, nepalyginus jų, nepaÅ¡alinus prieÅ¡taravimų, nesusiejus iÅ¡vadų su konkrečiai duomenimis ar nusikalstamos veikos sudėties požymiais, konkrečiais kaltininko veiksmais ir t. t.

Nuosprendyje ignoruojami kaltinamuosius teisinantys duomenys, patvirtinantys visų nuteistųjų nurodytas aplinkybes, jau net nekalbant apie tai, kad būtų atlikta jų analizė, ar kad jie būtų įvertinti ar motyvuotai atmesti paaiškinant, kodėl ir kuo remiantis daroma tokia išvada.Trečia, teismas, nurodydamas, kad kartu su organizuotos grupės nariais M. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neatliko byloje esančių duomenų teisinio vertinimo, neanalizavo M. R. elgesio atitikties nusikalstamos veikos sudėčiai, savo išvadų nemotyvavo, nepagrindė išsamiai išnagrinėtais bei tinkamai įvertintas byloje esančiais įrodymais.

Nuosprendyje nenurodyta, kokias aplinkybes teismas laiko nustatytomis, kokie duomenys jas patvirtina, nepaneigti kaltinimÄ paneigiantys duomenys, nepateikti veikos kvalifikavimo motyvai, taip pažeidžiant nuosprendžiui keliamus BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto įtvirtintus reikalavimus.Ketvirta, teismas, atmesdamas A. U., M. R., R. M., A. G. parodymus kaip tariamai gynybinę pozicijÄ , ne tik nepaaiÅ¡kino, kodėl, ir kokiais duomenimis remiantis daro tokiÄ iÅ¡vadÄ , nenurodė, kuo yra paneigtos kaltinamųjų nurodytos aplinkybės byloje, tačiau leido susidaryti įspÅ«džiui, jog byla nagrinėta iÅ¡ anksto įsitikinus kaltinamųjų kaltumu, net nesigilinus į esamÄ situacijÄ , preziumuojant, kad kaltinamieji kalti, dėl ko visi teisinantys duomenys buvo atmesti, o abejonės ir netgi aiÅ¡kios situacijos, kur matyti, kad tarp asmenų buvos susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, aiÅ¡kintos kaltinamųjų nenaudai.Penkta, teismas, paskirdamas M.

R. griežtÄ subendrintÄ 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, neatsižvelgė į BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu, neindividualizavo ir nemotyvavo, kodėl už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ paskiriama bÅ«tent nuosprendyje nurodyta bausmė, neatskleidė, kuo remiantis, padarė tokias iÅ¡vadas, neteisingai nurodė, jog nustatytas atsakomybę sunkinantis požymis, t. y. kad veikta organizuota grupe, kas lėmė, jog nuosprendis priimtas bei suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas (T. 37, b. l. 37-64).Nuteistasis A.

G. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir priimti naujÄ , A. G. iÅ¡teisinantį nuosprendį. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis dalyje, kurioje A. G. yra pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl naikintinas.Teismas netinkamai aiÅ¡kino bei taikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 24 straipsnio, 25 straipsnio, 181 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 210 straipsnio nuostatas, nuosprendyje padarytų iÅ¡vadų nepagrindė bylos nagrinėjimo metu iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Norint konstatuoti, kad A.

G. neteisėtai prievartavo didelės vertės svetimÄ turtÄ , veikdamas organizuotoje grupėje, byloje esančių duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio reikalavimus, pagrindu turėjo bÅ«ti nustatyti visi Å¡io nusikaltimo sudėties požymiai, t. y. veika, pasireiÅ¡kusi tuo, jog kitas asmuo be teisėto pagrindo buvo verčiamas suteikti turtinę naudÄ ; bÅ«das - psichinės prievartos panaudojimas, siekiant gauti neteisėtos turtinės naudos; tiesioginė tyčia, pasireiÅ¡kusi tuo, kad A. G. suvokė, jog verčia kitÄ asmenį vykdyti pareikÅ¡tÄ neteisėtÄ turtinę pretenzijÄ panaudodamas psichinę prievartÄ , ir norėjo taip veikti.

Kadangi kaltinamiesiems inkriminuoti kvalifikuojantys turto prievartavimo požymiai, be paminėtų nusikaltimo sudėties požymių, bÅ«tina nustatyti tiek visus organizuotos grupės - kaip bendrininkavimo formos - sudėties požymius, tiek tai, jog turtas buvo didelės vertės.Nors Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje formaliai ir iÅ¡dėstė, kas teorijoje laikoma turto prievartavimu ir kas savavaldžiavimu, kokie kriterijai skiria Å¡ias veikas, tačiau konstatuodamas, kad A. G. ir kiti kaltinamieji padarė BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ , ne tik nepagrindė savo iÅ¡vados konkrečiais, BPK nustatyta tvarka patikrintais, iÅ¡samiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, tačiau neatskleidė turto prievartavimo bÅ«tinų sudėties požymių, neanalizavo ir nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiÅ¡kė kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų nusikalstamas elgesys, kokie požymiai kokiais duomenimis įrodyti, kokie įrodymai paneigia aplinkybę, kad UAB „I.“ buvo teikiamos konsultavimo paslaugos, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o A.

G. buvo įsitikinęs savo reikalavimo teisėtumu.Nuosprendyje nurodoma, jog „teismas nenustatė, kad tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo Al. G. bÅ«tų susiklosčiusios turtinės teisės ir pareigos, atsiradusios Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Kaltinamųjų M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Å .“. IÅ¡ tokių abstrakčių teismo teiginių neaiÅ¡ku, apie kuriuos kaltinamuosius yra kalbama, tarp kurių kaltinamųjų (visų kartu ar kurio nors vieno) ir kokie santykiai turėjo bÅ«ti nustatinėjami, kas turėjo tÄ Ä¯rodyti, kuo remiantis padaryta iÅ¡vada, jog tokie santykiai neegzistavo ir kuo tai grindžiama, kokiais motyvais remiantis buvo padaryta tokia iÅ¡vada, kÄ teismas vertino ir nustatinėjo, kokius duomenis vertino, neaiÅ¡ku, ar tikrino jų atitiktį BPK 20 straipsnio reikalavimams, ar tinkamai juos sugretino, ar iÅ¡vadÄ priėmė tik iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai nustatęs byloje esančias aplinkybes, nepriklausomai nuo Å¡alutinių veiksnių.

Teismas turėjo neabejotinai paneigti aplinkybę, kad tarp kaltinamųjų ir Al. G. egzistavo civiliniai teisiniai santykiai, tačiau to nepadarė. NeaiÅ¡ku, kÄ norima pasakyti nurodant, jog „M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Å .“, t. y. nesuvokiama, ar tai rodo, kad apskritai nebuvo reikalaujama atlygio, ar kad atlygio buvo reikalaujama ne už konsultacijas, o už kažkÄ kitÄ , tokį formalų pasisakymÄ negalima laikyti tinkamu motyvu, tariamai įrodančiu, kad nustatytas bÅ«tinas nusikaltimo sudėties požymis - veika.

Nors teismas teigia, kad nenustatė buvus turtinių teisių ir pareigų tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo Al. G., tačiau prieštaraudamas savo paties deklaratyviems pareiškimams nuosprendyje tai paneigia aiškindamas, jog „iš byloje surinktų duomenų viseto matyti, kad UAB „I.“ kreipėsi į A. G. dėl konsultacijos“, kas tik patvirtina aplinkybę, jog tarp A. G. ir UAB „I.“ direktoriaus buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. G. teikė jam konsultacines atlygintinas paslaugas, tad reikalavimas atsiskaityti buvo teisėtas ir pagrįstas, išplaukiantis iš sutartinių santykių, kas reiškia, jog A.

G. veiksmai negali bÅ«ti laikomi neteisėta veika BK 181 straipsnio 3 dalies prasme. Teismas, nors ir nenustatė civilinių santykių tarp Al. G. ir kaltinamųjų, tačiau to ir nepaneigė, nenurodė, kas leidžia teigti, kad reikalavimas neabejotinai neteisėtas, nukreiptas įgyti svetimÄ turtÄ . Be to, Vilniaus apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nevertino ir to, jog tarp A. G. ir Al. G. galėjo bei buvo susiklostę žodiniai civiliniai teisiniai santykiai, nepaneigė (netgi patvirtino), jog Al. G. buvo teikiamos konsultacijos ir A.

G. turėjo teisę reikÅ¡ti neatsiskaitančiam skolininkui pretenzijas. Tai, ar kaltininkas turėjo teisę reikÅ¡ti turtines pretenzijas nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui, sprendžiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnį, kuriame nurodoma, jog civilinės teisės ir pareigos atsiranda iÅ¡ CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ar kitokių sandorių, taip pat įstatyme nenumatytų, bet jiems neprieÅ¡taraujančių sandorių. CK 6.716 straipsnyje įtvirtinta, kad „paslaugų sutartimi viena Å¡alis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos Å¡alies (kliento) užsakymÄ suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobÅ«džio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukÅ«rimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrÄ veiklÄ ), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

IÅ¡ CK 1.71 ir 1.72 straipsnių matyti, kad sutartis gali bÅ«ti sudaroma įvairiomis formomis, t. y. žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniais veiksmais laikomi ir tokie atvejai, kai viena iÅ¡ Å¡alių pradeda vykdyti savo įsipareigojimus, o kita Å¡alis tam neprieÅ¡tarauja, atlieka kitus susijusius veiksmus, pvz., atlygintinių paslaugų teikimo atveju, jeigu klientas atsiunčia informacijÄ , bÅ«tinÄ paslaugoms teikti, teikėjas pradeda teikti paslaugas, o klientas dėl to nepareiÅ¡kia jokių prieÅ¡taravimų, toliau bendradarbiauja, tai laikytina konkliudentiniais veiksmais, rodančiais Å¡alių valiÄ sudaryti civilinius teisinius santykius.

Iš A. U. parodymų teisme (jog žinojo, kad A. G. užsiiminėjo finansinėmis, buhalterinėmis ir kitomis konsultacijomis, turėjo tokios įmonės akcijų, kad A. G. buvo užsiminęs, jog jį rekomenduotų įmonėms, kurioms reikia konsultacijų, kad Al. G. reagavo labai teigiamai, kai nurodė, jog gali rekomenduoti asmenį, teikiantį konsultacijas), M. R. parodymų teisme (A. G. pradėjo jam pasakoti, kad konsultuoja UAB „I.“, jog jis pastarajam sakė, kad gali būti, jog nepasirašęs sutarties, už konsultacijas negaus pinigų (...), matė pas A.

G. Al. G. vizitinę kortelę), R. M. parodymų (nurodė, kad pats Al. G., savo iniciatyva, kreipėsi į kitus asmenis - A. G., E. P., - tikėdamasis ir ieÅ¡kodamas palankesnio sprendimo. Jis pats savavaliÅ¡kai persiuntė konfidencialiÄ informacijÄ tretiesiems asmenims), A. G. parodymų, jo į bylÄ pateiktų dokumentų, patvirtinančių, kad jis oficialiai vertėsi konsultavimo paslaugomis, buvo pasirašęs ketinimų protokolÄ dėl tokia veikla užsiimančios įmonės akcijų pirkimo, iÅ¡ dokumentų, kuriuose yra atlikta analizė dėl UAB „I.“ finansinės padėties, yra įmonės finansinės padėties įvertinimas, pasiÅ«lymai, kaip pratęsti sutartis, iÅ¡ elektroninio laiÅ¡ko, kurį Al. G. siuntė A.

G. (T. 1, b. l. 135), matyti, jog A. G. Al. G. teikė konsultavimo paslaugas, t. y. kad buvo analizuojama UAB „I.“ finansinė bÅ«klė, vertinamos jos galimybės pratęsti lizingo sutartis, siÅ«loma, kokius dokumentus reikėtų pateikti bankui, kÄ kalbėti, kad sutartys bÅ«tų pratęstos, buvo ruoÅ¡iami reikalingi dokumentai, jau net nekalbant apie susitikinėjimÄ su klientu bei jo nuolatinį konsultavimÄ Å¾odžiu. Aplinkybę, jog su Al. G. buvo susitinkama ir kalbama apie įmonės finansinę padėtį, apie jos galimybes pratęsti lizingo sutartis, tai, jog Al. G. buvo konsultuojamas, patvirtino ir pats Al. G., nurodęs, jog jis buvo susitikęs su A.

G. ir kalbėjo apie įmonės finansinę padėtį, tai rodo ir jo paties pateikti elektroniniai laiÅ¡kai (T. 1, b. l. 134-135), iÅ¡ kurių taip pat matyti, kad A. G. Al. G. konsultavo, analizavo įmonės finansines galimybes, siuntė pasiÅ«lymus, kaip geriau pasielgti. A. G. siųstame laiÅ¡ke matosi, kad tai nėra koks nors nusikalstamas pasiÅ«lymas UAB „I.“, bet įmonės galimybių banke įvertinimas norint pratęsti lizingo sutartis, į kurį atsakydamas kitame laiÅ¡ke Al. G. pratęsė ankstesnę jų dviejų kalbÄ apie tai, kokių UAB „I.“ sÄ lygų norėtų lizingo sutartims banke, ir ko reikėtų siekti jį konsultuojant, kokios sÄ lygos buvo ir kokios jam netiktų (T. 1, b. l. 135).

IÅ¡ to matyti, kad A. G. pagal Al. G. jam pateiktÄ informacijÄ bei užklausÄ , jam atsiųstus dokumentus, įsipareigojo Å¡iam suteikti nematerialaus pobÅ«džio informacijÄ (paslaugas), už tai Al. G. įgijo pareigÄ atsiskaityti, kitaip sakant - juos siejo civiliniai teisiniai santykiai. Tai nurodė ir pats A. G. nuosekliuose parodymuose, neneigdamas, jog jis susisiekė su Al. G., siekdamas teikti atlygintines konsultacines paslaugas. Tai, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, rodo ir paties Al. G. parodymai, kurie, beje, dėl kai kurių aplinkybių, vertintini kritiÅ¡kai.

Nukentėjusiuoju pripažintas Al. G., kalbėdamas apie tai, ar jam buvo teikiamos mokamos konsultavimo paslaugos, tyrimo metu bei teisme vis keitė savo parodymus, nurodydamas skirtingas aplinkybes, pvz., savo pareiškime, kuriuo grindžiamas kaltinimas, Al. G. nurodė, jog „reikalavimas susimokėti jam buvo iš viso nesuvokiamas, nes jis nuo bet kokių paslaugų atsisakė“ (T. 1, b. l. 119), vėliau 2009-10-29 parodymuose Al. G. teigė, kad jis „nurodė A. G., jog dar nemokės, nes ne visos sutartys pasirašytos, nurodė ir tai, kad A.

G. nesvaigtų dėl tokio dydžio atlygio“ (T. 1, b. l. 143-144). Savo 2009-12-04 parodymuose jis jau kalbėjo apie tai, kaip pasiÅ«lė A. G. sudaryti raÅ¡ytinę sutartį dėl pinigų ir atsiskaitymo (T. 1, b. l. 145), teisme aiÅ¡kino, jog „abejoja, negali pasakyti, ar A. G. atliko darbÄ kaip konsultanto. Mano, nieko blogo, kad konsultuoja, ir viskas remiasi sutartiniais pagrindais, bet jų nekonsultavo. Nežino, kÄ A. G. darė. Nors atsakymus jam pateikė, tačiau nemano, kad tai konsultacija, aiÅ¡kino, jog siuntė A.

G. sutartis todėl, kad jiems reikėjo surasti sprendimÄ (...), matė vizitinę kortelę, kad teikia finansines konsultacijas, iÅ¡ pradžių taip ir suprato. Kai pradėjo reikalauti pinigų, pasidarė keista, nes normalaus konsultavimo nebuvo“. IÅ¡ to galima spręsti, kad Al. G. suvokė, jog tarp jo ir A. G. buvo susiklostę civiliniai teisniai santykiai (pvz., siÅ«lė sudaryti sutartį, derėjosi dėl kainos, persiuntė dokumentus, nurodė, kokių paslaugų nori, negalėjo aiÅ¡kiai paneigti, kad A.

G. darė įmonės finansinės bÅ«klės vertinimÄ , patvirtino, kad atsiuntė laiÅ¡kÄ su informacija), tačiau tiesiog nesutiko, jog už atliktÄ darbÄ turi sumokėti nurodytÄ pinigų sumÄ . Nepaisant to, teismas Å¡ių aplinkybių nevertino, neanalizavo anksčiau paminėtų duomenų, nepaÅ¡alino tarp Al. G. parodymų esančių prieÅ¡taravimų, o tiesiog formaliai nurodė, kad nenustatė egzistavus civilinius teisinius santykius. Nevertinta ir nepaneigta aplinkybė, jog Al. G., gavęs paslaugas iÅ¡ A.

G., tiesiog siekė iÅ¡vengti turtinės prievolės, dėl ko jam buvo tikslinga, nors ir abstrakčiai bei abejojant pasakė, jog Al. G. negavo norimų konsultacijų, kÄ galima vertinti nebent kaip galimai nekokybiÅ¡kai įvykdytÄ prievolę, už kÄ kyla civilinė teisinė atsakomybė, o ne kaip nusikalstamÄ elgesį. Tai, kad įmonės finansinės padėties vertinimas, analizė, konsultacijos, dokumentų ruoÅ¡imas yra atlygintinės paslaugos, akivaizdu bet kokiam vidutiniam protingam asmeniui, kuris, bÅ«damas analogiÅ¡koje situacijoje, suvoks, kad dėl įmonės finansinės padėties, dėl galimybių pratęsti lizingo sutartis, raÅ¡ytinių pasiÅ«lymų gavimo ir pan., jis turi pareigÄ atsiskaityti, ko savo 2009-10-29 parodymuose Al. G. neneigė, o tiesiog nurodė, kad jam netiko mokėtina suma bei rezultatas, jis netgi nurodė A.

G., kad susimokės, tačiau vėliau. Aplinkybę, jog buvo tartasi dėl paslaugų apmokėjimo, patvirtina ir el. laiškuose (T. 6, b. l. 57, 73; T. 7, b. l.

33) užfiksuota informacija, iš kurios matyti, jog Al. G. sutiko mokėti, tačiau nesutiko su apmokėjimo dydžiu bei laiku, per kurį turi susimokėti. Iš viso to sprendžiant, matyti, jog Al. G. ir A. G. siejo civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę A. G. teikiant konsultavimo paslaugas, o Al. G. jas priimant ir jomis naudojantis. Vien tai, kad tai buvo daroma nesudarius rašytinės sutarties, dar nėra pagrindas teigti, jog tokie santykiai nebuvo susiklostę. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, jog A.

G. Al. G. draugiÅ¡kai iÅ¡sakytas praÅ¡ymas atsiskaityti nebuvo neteisėtas, kadangi jis iÅ¡plaukia iÅ¡ Å¡alių žodinio susitarimo, kurio tiek A. G., tiek Al. G. laikėsi ir, kuris tenkino abi Å¡alis, kuriam neprieÅ¡taravo nė viena (A. U. parodė, kad Al. G. neužsiminė apie kokias nors problemas su A. G.) iki to momento, kol Al. G. gavo paslaugas ir rezultatÄ bei pradėjo vengti savo pareigos, t. y. susimokėti už gautas paslaugas. Ä®vertinus tai, jog pagrindas reikalauti atsiskaityti už suteiktas paslaugas akivaizdžiai egzistavo, teigtina, jog esminio vertimo kaip nusikalstamos veikos požymio - neteisėtumo - A.

G. veiksmuose nėra.Reikalavimas ir jo neteisėtumas yra vienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, o grasinimas yra bÅ«das, kuriuo ta veika padaroma. Teismas ne tik neanalizavo kiekvieno Å¡ių požymių atskirai, tačiau netgi nesuvokė jų reikÅ¡mės bei to, kad abu Å¡ie požymiai nepagrindžia vienas kito, o turi bÅ«ti nustatyti atskirai, yra du individualÅ«s nusikaltimo sudėties požymiai. Akivaizdu, jog ir iÅ¡vada dėl A. G. kaltės prievartavus turtÄ ne tik deklaratyvi, tačiau absoliučiai neteisinga ir nepagrįsta, prieÅ¡taraujanti ne tik bylos duomenims, bet ir bendriems logikos dėsniams.

IÅ¡ teiginių nuosprendyje susidaro įspÅ«dis, kad veikos buvimas buvo įrodinėjamas pačia veika bei jos padarymo bÅ«dÄ apibÅ«dinančia fraze, o ne nuosekliu visų bylos aplinkybių įvertinimu, iÅ¡tyrimu, palyginimu tarpusavyje, nusikaltimo sudėties požymių kiekvieno iÅ¡ kaltininkų veiksmuose nustatymu bei pagrindimu BPK reikalavimus atitinkančiais duomenimis. Teismas nesivargino konkretizuoti bei individualizuoti, kaip konkrečiai pasireiÅ¡kė kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų elgesys, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kuris kaltinamasis realizavo.Grasinimas, kaip ir veika, pasireiÅ¡kusi neteisėtu reikalavimu perleisti turtÄ , taip pat turi bÅ«ti nustatytas bei pagrįstas byloje esančiais duomenimis, ko teismas nepadarė.

Al. G. savo 2009-10-29, 2010-02-22 parodymuose (T. 1, b. l. 143, 144, 147), apklausiamas teisme pabrėžė, kad „A. G. su juo visÄ laikÄ kalbėjo ramiai ir gražiai, negrasino nei sužaloti, nei kitaip pakenkti, nenaudojo jokios kitos psichinės prievartos, elgėsi mandagiai“. Tai, jog A. G. nebuvo žinoma apie kokias nors žinutes, jog jis realiai nesiekė įbauginti ar kitaip iÅ¡gÄ sdinti Al. G., neveikė iÅ¡ vien su M. R., tai nurodė ir pats A. G., duodamas parodymus teisme. Å ias aplinkybes patvirtina ir liudytojo V.

Å . parodymai (T. 1, b. l. 187), kad Al. G. bendravo su A. G. visiÅ¡kai nejausdamas jokios baimės, kur tiesiogiai pasakyta, kad „visÄ laikÄ A. G. buvo draugiÅ¡kas, negrasino panaudoti smurto ar kitokios psichinės prievartos, iÅ¡ jo grasinimų nebuvo“, kas rodo, jog A. G. veiksmuose nenustatytas ir Å¡is nusikalstamos veikos sudėties požymis. Byloje nėra duomenų, rodančių, jog A. G. ir M. R. veikė iÅ¡ vien ir siekė įbauginti Al. G., V. Å . Tai aiÅ¡kiai parodė ir M. R., nurodydamas, jog „pas A.

G. matė Al. G. vizitinę kortelę. Nusirašė jo telefono numerį. Grįžęs namo parašė žinutę Al. G., apie tai A. G. nieko nesakė (...), po to, kai jam liepė išeiti iš UAB „I.“ patalpų, jam pasirodė, kad toks buvo A. G. ir jo skolininko susitarimas, nes A. G. pokalbyje nedalyvavo ir jo neginė, nieko neaiškino (...), po to A. G. paskambino ir paklausė, ar jis siuntė Al. G. žinutes, atsakė, kad siuntė“, į tai teismas visiškai neatsižvelgė ir to nevertino.

Teigiant, kad buvo prievartaujamas turtas, būtina nustatyti, kad kaltinamųjų veiksmai turėjo bauginantį poveikį. Šiuo atveju, įvertinus toliau nurodomus ir byloje esančius duomenis, matyti, jog A. G. veiksmai neturėjo absoliučiai jokio bauginančio poveikio. Kad Al. G. bei V. Š. nebuvo įbauginti, rodo ir aplinkybės, jog jie patys ne tik šaukė ant M. R., bet ir išviję jį iš savo patalpų, vėliau kartu su A. G. ėjo jo ieškoti. Jeigu būtų kalbama apie M. R., už kurio veiksmus A.

G. neatsako ir negali atsakyti, siųstas žinutes, matyti, kad jos taip pat neiÅ¡gÄ sdino Al. G., V. Å ., nes pastarieji ir toliau susitikimo su M. R. metu elgėsi itin drÄ siai ir įžūliai, t. y. iÅ¡varė šį asmenį iÅ¡ savo patalpų, vėliau ėjo jo ieÅ¡koti (T. 1, b. l. 147). Vien tai, kad A. G. susisiekė ir bendravo su Al. G., nurodė Å¡iam atitinkamÄ pinigų sumÄ už suteiktas paslaugas, nerodo, jog jis siekė bei veikė nusikalstamai. Tokio pobÅ«džio turtinės pretenzijos yra įprasta ir dažnai naudojama praktika verslo santykiuose norint atgauti skolÄ , kai skolininkas neatsiskaito, po ko, iÅ¡naudojus Å¡iÄ galimybę, yra kreipiamasi į teismÄ su ieÅ¡kiniu.

Al. G. teisme parodė, jog pokalbio metu A. G. nurodė, kad apie žinutes jis nieko nežino, tiek jis, tiek V. Å . nurodė, kad A. G. su jais visÄ laikÄ bendravo korektiÅ¡kai, draugiÅ¡kai, kad iÅ¡ jo nebuvo jokių grasinimų, kas patvirtina faktÄ , jog A. G. nei pats, nei per kitus asmenis negrasino Al. G., nežinojo, kad tai galėtų daryti kažkas kitas, jo elgesio paminėti asmenys nelaikė bauginančiu.Sprendžiant, ar buvo padaryta BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika, atribojant turto prievartavimÄ nuo savavaldžiavimo, nustatinėjant, ar galima teigti, kad jeigu ne turto prievartavimas, tai buvo padarytas savavaldžiavimas, ne mažiau svarbÅ«s yra ir subjektyvieji nusikalstamų veikų sudėties požymiai.

Teismas, teigdamas, jog A. G. kaltas dėl turto prievartavimo, nenurodė, kuo remiantis daroma tokia iÅ¡vada, kokie duomenys atskleidžia tiesioginės tyčios turinį, bet to, neanalizavo, jau net nekalbant apie turto prievartavimo bei savavaldžiavimo atribojimÄ , palyginimÄ , aiÅ¡kinimÄ si, kaip, pirma, tiksliai kvalifikuoti veikÄ , antra, ar kaltininko elgesys atitinka tos veikos sudėtie požymius. Å iuo atveju, įvertinus anksčiau paminėtus teiginius, akivaizdu, kad A. G. buvo įsitikinęs, jog jį ir Al. G. siejo civiliniai teisiniai santykiai, kad jis teikė pastarajam konsultavimo paslaugas, už kurias klientas neabejotinai turėjo pareigÄ atsiskaityti.

Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas ne tik kad neįrodė, jog A. G. veikė tiesiogine tyčia, nepaneigė, kad jis buvo įsitikinęs savo išsakomo reikalavimo teisėtumu, tačiau apskritai neanalizavo subjektyviosios šio nusikaltimo sudėties pusės. A. G. veiksmai, tokie kokie jie nustatyti byloje esančiais duomenimis, neatitinka ne tik BK 181 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, bet ir BK 294 straipsnio nusikaltimo sudėties požymių, kadangi tai yra civilinės teisės normomis reguliuojami teisiniai santykiai, kas matyti iš nurodomų teismų praktikos pavyzdžių (LAT 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011;

LAT 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012; LAT 2013 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2013, kt).Vilniaus apygardos teismas, bandydamas pagrįsti savo sprendimÄ pripažinti A. G. bei kitus nuteistus asmenis kaltais, nurodė, jog „teismas, įvertinęs visetÄ surinktų įrodymų ikiteisminio tyrimo metu ir juos patikrinęs teisme, daro iÅ¡vadÄ , kad kaltinimas pasitvirtino, nes A. U., veikdamas kartu su kaltinamaisiais (...) organizavo didelės vertės turto prievartavimÄ , nurodydamas R.

M. sÄ moningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius veiksmus. (...) M. R. ir A. G., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartÄ , vertė UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turto“. IÅ¡vada, kad kaltinimas pasitvirtino, o asmenys kalti dėl jiems inkriminuotų veikų, negali bÅ«ti tinkamai pagrįsta to paties kaltinimo, iÅ¡ kurio sprendžiama, kuo asmuo kaltinamas, tekstu. Esant tokiai argumentacijai, visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis teismas taip teigia, todėl nėra jokių galimybių patikrinti tokio teiginio realų pagrįstumÄ , neaiÅ¡ku, kaip jį paneigti, norint įrodyti tiesÄ byloje, kas užkerta keliÄ tinkamai pasinaudoti teise į gynybÄ ir teise į apeliacijÄ .

Teismas, konstatavęs, kad jo nuomone kaltinimas pasitvirtino, tačiau nenurodęs, kodėl taip teigia, ne tik nepaisė BK, BPK reguliavimo, tačiau tuo pačiu net nesivargino paaiÅ¡kinti tokio savo sprendimo, kuriuo, beje, asmenys yra nuteisiami paskiriant jiems itin dideles laisvės atėmimo bausmes. Tokiu bÅ«du yra ne tik grubiai suvaržoma teisė į gynybÄ , tačiau tuo pačiu pažeidžiamas rungtyniÅ¡kumo bei lygiateisiÅ¡kumo principas. Paminėtos formuluotės, neparemtos jokiais faktiniais duomenimis, matyti, kad teismas sprendimÄ priėmė turėdamas labai Å¡aliÅ¡kÄ asmeninę nuomonę dėl kaltinamųjų kaltumo, kas aiÅ¡kiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principÄ .

Nuosprendyje teismas, tariamai pagrįsdamas savo teiginius, kelis kartus pakartojo, kad teismas remiasi visuma byloje esančių duomenų, tačiau kokie tiksliai tie duomenys ir kokios aplinkybės, kokie nusikaltimo bei bendrininkavimo sudėties požymiai ir kurių kaltinamųjų veiksmuose nustatyti, taip ir neaiÅ¡ku, tad teigtina, jog nuosprendis nemotyvuotas ir tinkamai nepagrįstas.Toliau nuosprendyje nurodoma, kad „kaip matyti iÅ¡ byloje surinktos medžiagos, kaltinimas pasitvirtino: R. M. gavo nurodymÄ surinkti informacijÄ apie UAB „I.“.

Byloje įrodyta, kad R. M. jÄ surinko. Ja disponavo organizuotos grupės nariai. IÅ¡ Al. G. parodymų matyti, kad jis dėl to paties bendravo su A. U., A. G., R. M.“. Pažymėtina, kad ir Å¡ioje dalyje, teismas taip pat nekonkretizuoja nei to, kokia medžiaga remiasi taip teigdamas, nei kaip reiÅ¡kėsi kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų elgesys ir kodėl jis yra nusikalstamas, kodėl daroma iÅ¡vada, kad veikta organizuota grupe. Nurodoma, jog ,,visetas surinktų duomenų patvirtina, kad R. M. sÄ moningai vilkino derybas tarp banko ir UAB „I.“.

Nors nebuvo nustatyta tiksli data, kuomet R. M. pradėjo dirbti, kaip tiesioginis vadybininkas su minėta įmone, tačiau tai nustatyta vadovaujantis kaltinamojo ir Al. G. duotais paaiÅ¡kinimais, tai buvo 2009 m. liepos mėnesio pradžioje“. NeaiÅ¡ku, kÄ Å¡iuo teiginiu teismas norėjo pasakyti, apie kokius nusikaltimo sudėties požymius, ar kokius nusikalstamus veiksmus čia kalbama. NeaiÅ¡ku ir tai, kuo tai paremta ir kaip tai įrodo, jog A. G. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Svarbu tai, kad bylos duomenimis buvo tiksliai nustatyta, kada R.

M. pradėjo dirbti su įmone, taip pat paaiÅ¡kinta ir tai, jog sprendimų priėmimas bei derybos nebuvo vilkinami, nurodyti konkretÅ«s terminai bei priežastys, paaiÅ¡kinančios, kodėl tai užtruko vienokį ar kitokį terminÄ , apie kÄ jau pasisakyta. Visos Å¡ios nurodytos aplinkybės ne tik nepaneigtos, tačiau apskritai net nevertintos, kas leidžia manyti, kad nuosprendis priimtas net neperskaičius ir neįsigilinus į visÄ byloje esančiÄ medžiagÄ , nežinant byloje nustatytų faktų, kas rodo, jog nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, pagrįstas vien prielaidomis, o ne konkrečiais duomenimis.Be bendrų bÅ«tinų turto prievartavimo požymių, norint konstatuoti, kad buvo padaryta kaltinamiesiems inkriminuota veika, bÅ«tina nustatyti ir tai, jog A.

G. bei kiti kaltinamieji neabejotinai veikė organizuota grupe, t. y. kad jų veiksmuose nustatytas dar vienas nusikaltimo sudėties požymis, darantis jÄ kvalifikuota. Apeliantas, pacitavęs BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatÄ ir teismų praktikÄ dėl organizuotos grupės, nurodė, kad teismas nuosprendyje tiesiog formaliai iÅ¡dėstė, kas teorijoje laikoma organizatoriumi, bei pasisakė, jog A. U. veiksmai kvalifikuotini, kaip organizatoriaus, nes „bylos duomenimis patvirtinta, kad jis subÅ«rė jų dalyvius ir visi nariai susitarė daryti bendrus nusikalstamus veiksmus (...) A.

U. bendrininkavimas nustatytas jo namuose rastuose daiktuose esančia informacija apie susiraÅ¡inėjimÄ elektroniniais laiÅ¡kais (...), kad jis subÅ«rė organizuotÄ grupę ir organizavo jos veiklÄ nurodo kaltinamųjų bendri nusikalstami veiksmai. Kaltinamojo A. U. parodymai, kad name rasti kompiuteris ir USB raktas neapsaugoti, skirti bendram naudojimui, kad M. R. jais naudojosi A. U. namuose, vertintini kritiÅ¡kai kaip viena iÅ¡ gynybinių versijų, siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės (...) M. R. parodymai, kad jis naudojosi A.

U. namuose kompiuteriu ir jungėsi prie elektroninio pašto vertintini, kaip bendrakaltinamojo, suinteresuoto bylos baigtimi, siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Vilniaus apygardos teismas kalba išskirtinai tik apie A. U. ir tik deklaratyviai nurodo, jog jis buvo organizatorius, kas neva turėtų įrodyti, jog visi kaltinti asmenys veikė organizuota grupe. Teismas aiškina, jog A. U. bendrininkavimas neva įrodytas pas jį namuose rastuose daiktuose esančia informacija, tačiau taip ir nedetalizuoja, kokie gi tie duomenys, kokius konkrečius bendrininkavimo požymius patvirtina, kaip tiksliai reiškėsi A.

U. elgesys, kaip reiÅ¡kėsi kitų asmenų elgesys, kokie duomenys pagrindžia buvus visus organizuotos grupės požymius dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Akivaizdu, jog tokių formalių teismo pasisakymų, kurie neparemti bylos duomenimis, negalima laikyti tinkama nuosprendžio argumentacija, kas reiÅ¡kia, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ reikalavimÄ .Teismas nevertino ir nenustatinėjo, ar A. G. elgesyje nustatyti visi organizuotos grupės sudėties požymiai, nesiaiÅ¡kino, kas laikoma organizuota grupe, tad akivaizdu, jog negalėjo tinkamai aiÅ¡kinti bei taikyti BK nuostatų, susijusių su organizuota grupe, kas reiÅ¡kia, kad kvalifikuojantis požymis nenustatytas, o iÅ¡vada, kad kaltinamieji kalti dėl turto prievartavimo veikus organizuota grupe, padaryta itin aplaidžiai bei atmestinai vertinant byloje esančius duomenis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neįsigilinus į teisinį reguliavimÄ .

Nuosprendyje teismas, galimai siekdamas parodyti, kad kaltinamieji veikė bendrai, nurodė, jog „bendrininkų grupės požymis yra, kad joje turi bÅ«ti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai bent du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (jų dalį). Konkrečiai Å¡ioje byloje nustatytas kaltinamųjų susitarimas veikti bendrai, jų suvokimas, kad kėsinasi į tÄ patį objektÄ bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius. Taip pat konstatuojama, kad bendrais veiksmais kaltinamieji realizavo dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių.

Todėl laikoma, kad kaltinamieji R. M., M. R., A. G. veikė kaip bendravykdytojai. Minėtų kaltinamųjų neigimas dalyvavus organizuotoje grupėje paneigia jų nusikalstami veiksmai, t. y. prievartavimas didelės vertės svetimo turto bei pasikėsinimas apgaule užvaldyti didelės vertės svetimÄ turtÄ â€œ. Organizuota grupė ir bendrininkų grupė yra dvi skirtingos bendrininkavimo formos, tad jų sudėties požymiai taip pat skiriasi. Norint konstatuoti, kad veikta organizuota grupe, turi bÅ«ti ne tik atskleisti bei nustatyti visi Å¡ios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, tačiau tuo pačiu nurodyta, kas rodo, jog veikta ne paprasta bendrininkų grupe, o sudėtingesne bendrininkavimo forma.

Kalbant apie teismo nurodytÄ bendrininkų grupę, tai net ir tokiu atveju nuosprendyje turėjo bÅ«ti atskleisti Å¡ios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų konkretus vaidmuo darant veikÄ , santykis su veikos sudėties požymiais bei bendrininkavimo sudėties požymiais, ko Å¡iuo atveju padaryta taip pat nebuvo. Teiginys, kad nustatytas bendras susitarimas veikti bendrai nusikalstamai, nepagrįstas absoliučiai jokiais motyvais bei bylos duomenimis. Konstatuojant, kad kaltinamieji bendrais veiksmais realizavo dalį bendros veikos sudėties požymių, nenurodoma, apie kokiÄ konkrečiÄ veikÄ ir kokius nusikaltimo sudėties požymius kalbama, neaiÅ¡ku, koks kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų vaidmuo darant veikÄ , koks indėlis, kokius požymius kiekvienas iÅ¡ jų realizavo, kokie duomenys tai patvirtina ir t. t.

Nesuvokiamas ir nelogiÅ¡kas teismo teiginys, jog kaltinamųjų dalyvavimÄ , šįkart jau organizuotoje grupėje, nors prieÅ¡ tai kalbėta apie bendrininkų grupę, įrodo nusikalstami jų veiksmai. Tokiu bÅ«du teismas, asmenų veiksmų neteisėtumo faktÄ bando grįsti argumentu, kad jų veiksmai neteisėti. Tai prieÅ¡tarauja bet kokioms logikos taisyklės, teisinam reguliavimui, jau net nekalbant apie tai, kad tokie teiginiai yra absurdiÅ¡ki ir visiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, tad tikai negali bÅ«ti laikomi tinkamais motyvais, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad kaltinti asmenys, tarp jų ir A.

G. yra kalti. Nuosprendyje tiesiog pakartojamos bendro pobÅ«džio frazės, nedetalizuojant, neindividualizuojant, kaip reiÅ¡kėsi kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų elgesys, tad neaiÅ¡ku, koks konkretus ir kokiais duomenimis paremtas A. G. elgesys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad jis veikė organizuota grupe ir tÄ suvokė bei norėjo taip veikti. Tai įvertinus teigtina, jog Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiÅ¡kino bei taikė BK 25 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies nuostatas, savo iÅ¡vadas grindė vien asmenine nuomone, todėl iÅ¡vada, jog A.

G. kaltas dėl BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, yra neteisėta ir nepagrįsta.Norint konstatuoti, kad A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „S.“, UAB „T.“) numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , byloje esančių duomenų pagrindu bÅ«tina nustatyti, kad jo veiksmuose yra visi Å¡io nusikaltimo sudėties požymiai.Esminiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, kurie privalo bÅ«ti nustatyti byloje esančių duomenų pagrindu, tai veika, pasireiÅ¡kusi neteisėtu ir neatlygintinu svetimo turto įgijimu; bÅ«das - apgaulė, naudojama įgyti svetimÄ turtÄ ; ir tiesioginė tyčia, pasireiÅ¡kianti tuo, jog kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra suklaidinamas tam, jog bÅ«tų apgaule neteisėtai ir neatlygintinai gauta turtinės naudos, numato, kad dėl to nukentėjusysis patirs turtinę žalÄ ir to nori.

Atitinkamai, be bÅ«tinų Å¡io nusikaltimo sudėties požymių, turi bÅ«ti nustatyti ir organizuotos grupės sudėties požymiai, atskleista, kaip pasireiÅ¡kė kiekvieno iÅ¡ kaltintų asmenų elgesys, kas rodo, kad veikta organizuota grupe, kurie kaltinamieji kokius nusikaltimo sudėties požymius realizavo, kaip tiksliai kiekvienas iÅ¡ jų prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo.Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad A. G. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, nuosprendyje tiesiog formaliai pakartojo kaltinamojo akto tekstÄ .

Apeliantas, pacitavęs nuosprendžio motyvus, nurodė, kad A. G. nusikalstamas elgesys neapraÅ¡ytas, nenurodyta, kÄ konkrečiai jis padarė, kodėl tai kvalifikuotina kaip sukčiavimas, kas tai įrodo, ir kuo remiantis, daroma iÅ¡vada, jog tai baudžiamosios, o ne civilinės teisės reguliavimo dalykas. Byloje nėra nustatyta, kad A. G. bÅ«tų realiai kÄ nors daręs su UAB „S.“, kad bÅ«tų teikęs konsultacijas, bendravęs su G. G., ruošęs kokius nors dokumentus, ar kÄ nors pastarajam žadėjęs. Bylos duomenimis nepaneigti A.

G. parodymai, kad jis „neteikė konsultacinių paslaugų minėtai įmonei, nebendravo su G. G., neruošė jokių dokumentų Å¡iai įmonei, nors iÅ¡ kitų, finansinėmis paslaugomis besiverčiančių asmenų ir yra girdėjęs apie minėtÄ Ä¯monę, kad ji nemoki, dėl ko nenorėjo ir nedirbo su ja, nesiÅ«lė ir neteikė jai jokių konsultacinių paslaugų“. Teismas nevertino aplinkybės, jog G. G. taip pat nekalba apie A. G., kad nurodė, jog nėra jo matęs, nėra su juo bendravęs, kas aiÅ¡kiai rodo, jog A.

G. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų teigti, jog jis kokiu nors bÅ«du realizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Teismas, konstatuodamas, kad R. M. A. U. nurodymu neva surinko informacijÄ ir jÄ perdavė kitiems asmenims, nekonkretizavo, kokio turinio ir kokiu bÅ«du reiÅ¡kėsi tas nurodymas, kokie konkretÅ«s R. M. veiksmai leidžia teigti, kad jis tÄ informacijÄ iÅ¡ tiesų surinko, neaiÅ¡ku, kokiu bÅ«du ir kada jÄ perdavė kitiems asmenims, kokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ , kokie duomenys tai įrodo.

Nenurodyta, iÅ¡ ko sprendžiama, kad kiti kaltinti asmenys (tarp jų ir A. G.) tÄ informacijÄ neabejotinai turėjo, nepaneigta, kad pats G. G. galėjo tuos duomenis perduoti M. R., neaiÅ¡ku, apie kokius konkrečiai elektroninius laiÅ¡kus bei kokį bendravimÄ telefonu kalbama. Byloje yra daugybė elektroninių laiÅ¡kų, kuriuose kalbama apie daugybę skirtingų reikalų, nesusijusių su inkriminuotomis veikomis, iÅ¡ kurių matyti, kad kaltinamieji buvo pažįstami ilgÄ laikÄ , o ne susibÅ«rė tikslu nusikalstamai veikti, tad deklaratyvus nurodymas, jog kaltinimo pakartojimÄ neva įrodo byloje esantys laiÅ¡kai, yra niekinis ir absoliučiai nieko neįrodantis.

Tas pats pasakytina ir kalbant apie argumentÄ , kad iÅ¡ surinktų duomenų matyti, jog G. G. su R. M. neva bendravo dėl nusikalstamų tikslų, kad R. M. vilkino derybas. NeaiÅ¡ku, nei apie kokius duomenis kalbama, nei kodėl daroma iÅ¡vada, kad R. M. vilkino derybas, o su G. G. bendravo dėl nusikalstamų tikslų. Byloje neneigiama, kad paminėti asmenys bendravo, tačiau tai vyko teisėtai, kadangi R. M. tiesiog vykdė savo pareigas banke, kÄ jis aiÅ¡kiai parodė duodamas parodymus teisme. Vien ta aplinkybė, jog jis bendravo su banko klientu, nereiÅ¡kia, kad buvo veikiama nusikalstamai.

Svarbu ir tai, jog teismo konstatavimas, kad R. M. vilkino derybas, yra prieÅ¡ingas byloje nustatytiems faktiniams duomenims. IÅ¡ banko pateikto raÅ¡to matyti, jog derybos tarp UAB „S.“ ir banko vilkinamos nebuvo, kadangi įmonė į bankÄ kreipėsi 2009-10-15, o sprendimas dėl sutarčių pratęsimo buvo priimtas operatyviai, t. y. 2009-10-26. Teigdamas prieÅ¡ingai, teismas privalėjo tokiÄ iÅ¡vadÄ pagrįsti ir įrodyti, kad įprastai sprendimai banke visgi bÅ«davo priimami greičiau, nurodyti aplinkybes, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima suprasti, jog net jeigu procesas ir užtruko ilgiau (nors nustatyta, kad ne), tai buvo nulemta tyčinių R.

M. veiksmų. Å iuo atveju, teismas net nesigilino į banke vykstančias procedÅ«ras, o tik remdamasis savo asmenine nuomone nurodė, jog derybos vilkintos. Nesuvokiama, kokį nusikaltimo sudėties požymį įrodo teiginys, jog A. G. kompiuteryje rastas susiraÅ¡inėjimas. Pats A. G. nurodė, jog apie el. paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@.gmail.com jis nieko nežinojo, prisijungęs prie jo nebuvo, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad A. G. bÅ«tų jungęsis prie paminėto elektroninio paÅ¡to, rašęs į jį, kad tai buvo daroma siekiant nusikalstamų tikslų.

Tačiau net ir tokiu atveju, jeigu tai bÅ«tų daryta, tai nereiÅ¡kia, kad A. G. veiksmai nusikalstami. Nors nuosprendyje, atkartojant kaltinamojo akto tekstÄ ir nurodoma, kad A. G. žadėjo tarpininkauti pratęsiant sutartis su banku, tačiau neaiÅ¡ku, kokiu bÅ«du tÄ darė, kokie duomenys leidžia daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ , kas rodo, kad jis apskritai bendravo su G. G., o net jeigu darant prielaidÄ , jog A. G. tariamai žadėjo tarpininkauti pratęsiant sutartis su banku, tai kodėl tokie veiksmai yra nusikalstami.

Teismas, teigdamas, kad kaltinamieji žadėjo tarpininkauti realiai neturėdami galimybių įtakoti banko priimamų sprendimų, ne tik nepaaiÅ¡kino, kodėl taip teigia, tačiau tuo pačiu nepaneigė aplinkybės, jog tinkamai paruoÅ¡ti dokumentai, pakonsultuotas klientas, supažindintas su banke vykstančiomis procedÅ«romis ir pan., galėjo lemti palankesnį bendrovės vertinimÄ bei teigiamÄ banko sprendimÄ Ä¯monės atžvilgiu. Remiantis analogija, vadovaujantis teismo logika ir byloje padarytomis iÅ¡vadomis, kiekvienas advokato praktika užsiimantis asmuo taip pat turėtų bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi galutinį sprendimÄ byloje lemia ir priima tik teismas.

Vadinasi, advokato konsultacija klientui, teisinis situacijos įvertinimas, paremtas ilgamete patirtimi bei žinant teismų praktikÄ , nurodymas, jog jeigu dokumentai bus parengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitiks teismų formuojamÄ praktikÄ , tai jie bus priimti nagrinėti teisme, tai lems teigiamÄ teismo sprendimÄ , turėtų bÅ«ti traktuojami ne kaip teisėtas teisinių paslaugų teikimas, o sukčiavimas, kÄ iÅ¡ esmės nurodė Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas, jog kaltinamieji kalti dėl Å¡ių jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Akivaizdu, jog susidarytų absurdiÅ¡ka situacija, kadangi kiekvienu atveju, kai tik teismas netenkintų ieÅ¡kinio ar kito procesinio dokumento, nebÅ«tų pasiektas kliento norimas rezultatas, pastarasis galėtų kreiptis į teismÄ ir reikalauti nuteisti visus teisininkus už sukčiavimÄ . Teismas taip ir nepaneigė to, jog tarp G. G. bei M. R. susiklostę santykiai buvo reguliuojami civilinės teisės, kad M. R. realiai siekė padėti bendrovei suteikiant jai kokybiÅ¡kas paslaugas, kÄ patvirtina susiraÅ¡inėjimai el. paÅ¡tu, kur kabama apie UAB „S.“ ir nurodoma, kad pirmiausia reikia iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar įmanoma kÄ nors padaryti ir apskritai padėti įmonei (T. 7, b. l. 49).

Iš G. G. pridėto el. laiško baudžiamojoje byloje (T. 2, b. l.

44) matyti, jog M. R. raÅ¡o G. G. kaip senam pažįstamam bei verslo partneriui, su kuriuo jį ir sieja verslo, o jeigu tiksliau - atlygintinių paslaugų teikimo, reikalai. Tai, jog G. G. bendravo ir naudojosi M. R. paslaugomis, patvirtina pats laiÅ¡ko turinys bei tokie pasakymai, kad „kaip praėjusį kartÄ kalbėjome (...)“, „mes galėtume padėti jums ir toliau ruoÅ¡iant pasiÅ«lymÄ bankui ir sudėliojant jums realias - priimtinas – sÄ lygas“. Tai, jog kalbama bÅ«tent apie tokias paslaugas, t. y. konsultacijas, dokumentų ruoÅ¡imÄ , kad Å¡ie atitiktų banko politikÄ ir reikalavimus, patvirtina tame pačiame laiÅ¡ke esantis teiginys, kur M.

R. pasiÅ«lo pagalbÄ bÅ«tent ruoÅ¡iant dokumentus ir sÄ lygas. Kad G. G. rodė iniciatyvÄ bendrauti, patvirtina telefoninių pokalbių iÅ¡klotinės, kur matyti, kaip pats G. G. yra skambinęs M. R., po ko pastarajam perskambinus, G. G. turi prisistatyti Gintu nuo UAB „S.“ (T. 11, b. l. 70), kadangi M. R. neatsimena, koks tai Gintas. Byloje nenustatyta, jog M. R. veikė esant susitarimui su kitais kaltintais asmenimis, prieÅ¡ingai - M. R. aiÅ¡kiai nurodė, jog veikė individualiai. Tai, kad su G. G. bendravo tik M.

R., patvirtino ir pats nukentėjusysis, kas rodo, jog nėra jokio pagrindo kalbėti, kad A. G. ar kiti asmenys bÅ«tų kaip nors prisidėjęs prie Å¡ios veikos.Be objektyviųjų sudėties požymių, svarbu nustatyti ir subjektyviÄ jÄ sukčiavimo pusę, apie kuriÄ teismas iÅ¡ viso nekalba. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininkÄ , praneÅ¡damas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iÅ¡kraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ .

Å iuo atveju, net jeigu formaliai ir bÅ«tų nustatyta, kad A. G. elgesys atitinka visus objektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, ko, kaip minėta, nėra ir bÅ«ti negali, byloje esančių duomenų pagrindu bÅ«tina neginčijamai nustatyti ir tai, kad jis suvokė, jog meluoja G. G. dėl to, kad tinkamai parengus dokumentus, pakonsultavus klientÄ , kaip reikia kalbėti ir pan., gali priklausyti banko sprendimas, ir tÄ suprasdamas, žinodamas, kad negalėdamas padėti klientui, praÅ¡o iÅ¡ jo turtinės naudos, bei to nori.

Tokios aplinkybės nenustatytos, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad A. G. kaltas dėl jam inkriminuotos veikos.Byloje nenustatyta, jog A. G. realizavo bent vienÄ nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymį, kad žinojo bei pritarė M. R. veiksmams, susijusiems su paslaugų teikimų UAB „S.“, kad veikė kartu su kitais asmenimis organizuotoje grupėje, jog susiklostę santykiai reguliuojami baudžiamosios, o ne civilinės teisės normomis.Kalbant apie kaltinimÄ , susijusį su UAB „T.“, pakartotina tai, jog kaip ir UAB „S.“ sukčiavimo atveju, taip ir Å¡iuo atveju, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie galimÄ A.

G. dalyvavimÄ darant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Byloje nėra duomenų, jog apskritai bÅ«tų buvusi padaryta nusikalstama veika. Svarbu tai, kad jokių nusiskundimų dėl kaltinime apraÅ¡ytų aplinkybių neturi ir tariamai nukentėjęs V. Č., kuris nurodė, jog jam jokia nebuvo padaryta žala, jis neturi absoliučiai jokių pretenzijų, konsultacijos jam buvo teikiamos. Nuosprendyje neatskleisti ir nemotyvuoti nusikaltimo sudėties požymiai, iÅ¡vados ir vėl neparemtos BPK 20 straipsnį atitinkančiais duomenimis.IÅ¡ teismo argumentų neaiÅ¡ku, kokie duomenys rodo, jog A.

U. davė nurodymÄ , kad R. M. surinktų informacijÄ , kad jis surinko ir, kaip tÄ padarė, neaiÅ¡ku, kas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog buvo vilkinami procesai banke, kad taip nutiko dėl kokių nors tyčinių R. M. veiksmų. Byloje yra AB „(bankas)“ pateikta informacija, iÅ¡ kurios matyti, kad UAB „T.“ į bankÄ kreipėsi 2009-08-17, po ko sprendimas buvo priimtas 2009-08-26, ir 2009-11-20, po ko sprendimas priimtas 2009-12-02, kas rodo, kad sprendimų priėmimai nebuvo vilkinami, o priimami įprasta banke nustatyta tvarka bei terminais.

Ä®vertinus tai, kad nors byloje yra aiÅ¡kiai nustatyta, kada buvo kreipiamasi į bankÄ ir kada buvo priimti sprendimai dėl UAB „T.“, nuosprendyje vis tiek nurodoma prieÅ¡ingai. Todėl darytina iÅ¡vada, jog teismas visus kaltintus asmenis nuteisė nesigilinęs į bylos medžiagÄ , ir galimai net neskaitęs jos (kÄ patvirtina ir aplinkybė, jog A. G. nuteistas už veikos, kuria net nekaltintas, padarymÄ ).Nenustatyta ir tai, kokie duomenys leidžia teigti, kad A. G. bÅ«tų prisijungęs ir rašęs apie UAB „T.“, kad bÅ«tų kaip nors prisidėjęs teikiant V.

Č. paslaugÄ , ar kad jo veiksmai atitinka kokį nors nusikaltimo sudėties požymį. Nevertinta aplinkybė, kad V. Č. ir A. G. buvo asmeniÅ¡kai pažįstami, tad visais klausimais galėjo bendrauti tiesiogiai. Ignoruota tai, kad V. Č. M. R. veiksmų nevertina kaip nusikalstamų („nepasirodė, kad M. R. sukčiauja, pretenzijų neturiu (...), atrodė kompetentingas (...), buvo vedamos derybos“), į kÄ nekreipta jokio dėmesio, nors tai aiÅ¡kiai ir neginčijamai patvirtina, kad nepadaryta nusikalstama veika.

Nuosprendyje nepasisakyta, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kokie konkrečiai kaltintų asmenų veiksmai atitinka, koks kiekvieno jų indėlis tariamai darant nusikalstamÄ veikÄ , kokie duomenys tÄ patvirtina ir pan. NeaiÅ¡ku ir tai, kodėl teismas traktuoja jog veikta neteisėtai ar apgaule, kai net pats V. Č. tÄ neigia, nurodydamas, kad M. R. jį konsultavo, aiÅ¡kino, kaip ir kÄ reikia daryti, nepamena, kad bÅ«tų buvę minėti įtakingi asmenys banke, paneigė, kad jam bÅ«tų buvę siÅ«lytos kokios nors paslaugos su lizingu, pabrėžė, jog jam skambinęs asmuo buvo ne A.

G., nes jo balsÄ bÅ«tų pažinęs. Visa tai akivaizdžiai rodo, jog, visų pirma, A. G. nerealizavo nė vieno minėto nusikaltimo sudėties požymių, antra, jis neveikė kartu su kitais asmenimis organizuotoje grupėje, trečia, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti iÅ¡vadÄ , jog buvo veikiama ne banko vardu, ketvirta, tarp M. R. ir V. Č. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.Teismų praktikoje pripažįstama, jog laikoma, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai Å¡alių veiksmai sandorių sudarymo meto ir iÅ¡ sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iÅ¡ civilinio sandorio iÅ¡plaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų.

BÅ«tent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau Å¡io sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti Å¡ios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sÄ lygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties Å¡alių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytÄ Å¾alÄ atlyginti civilinės teisės priemonėmis (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012).

Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi bÅ«ti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtÄ ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sÄ moningai sudarė situacijÄ , kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo bÅ«das bÅ«tų esmingai pasunkintas.

Å iuo atveju, įvertinus tai, jog iÅ¡ byloje esančių duomenų (M. R. parodymų, elektroninių laiÅ¡kų, kuriuose nurodoma, kad pirmiausia reikia iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar įmanoma, kÄ nors padaryti ir apskritai padėti įmonei UAB „S.“ (T. 7, b. l. 49), aiÅ¡kiai matyti, jog buvo realiai siekiama pagelbėti įmonėms, tinkamai įvertinti bei paruoÅ¡ti dokumentus, suteikti tokias konsultacijas, kad klientas bÅ«tų patenkintas, kas rodo, kad nebuvo veikiama apgaule, kad buvo siekiama prisiimti prievolę bei tinkamai jÄ vykdyti.

Atitinkamai, remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta anksčiau, teigtina, kad nuteistieji nesukčiavo.Nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 210 straipsnį už tai, kad „neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomÄ AB „(bankas)“ informacijÄ , kuriÄ neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje“. Pagal BK 210 straipsnyje numatytÄ nusikaltimÄ asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo veiksmuose nustatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai. Minėta nusikalstama veika padaroma neteisėtai įgyjant arba perduodant komercinę paslaptį sudarančiÄ informacijÄ .

Neteisėtumas pasireiÅ¡kia tuo, kad kaltininkas, įgydamas tokiÄ informacijÄ , suvokia, kad neturi savininko leidimo su ja susipažinti, ir nepaisant to įveikia nustatytas apsaugos priemones bei gauna tÄ informacijÄ . Be to, kaltininkas turi veikti tiesiogine tyčia, t. y. jis supranta, kad neteisėtai įgyja arba perduoda kitam asmeniui komercinę paslaptį sudarančiÄ informacijÄ , ir nori taip veikti.Vilniaus apygardos teismas, aiÅ¡kindamas, kad A. G. kaltas dėl BK 210 straipsnyje numatyto nusikaltimo, nurodė, jog „kaip nustatyta bylos duomenimis A.

G., nedirbdamas AB „(bankas)“ banke, neteisėtai įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ , kuriÄ neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje“, tačiau neaiÅ¡ku ne tik tai, kaip konkrečiai pasireiÅ¡kė A. G. elgesys (t. y. ar jis pats įsilaužė į banko sistemÄ ir atsispausdino tuos duomenis, ar paprašė, kad juos kažkas atspausdintų, ar juos įgijo pirkimo - pardavimo bÅ«du, o gal jam juos kas nors padovanojo ar Å¡iaip mainų pagrindu perdavė), neaiÅ¡ku, ar juos atspausdino asmuo, turtintis teisę tÄ daryti, ar visiÅ¡kai paÅ¡alinis asmuo, kuriam griežtai uždrausta tÄ daryti, nekonkretizuota, kokius konkrečiai teisės aktus bei nuostatas pažeidė A.

G. Teismas nepaneigė, kad dokumentai pas A. G. galėjo būti palikti vakarėlio metu, kur dalyvavo daug banko darbuotojų, net nebandė aiškintis su šia veika susijusių aplinkybių, nors buvo pateiktas ne vienas prašymas iškviesti bei apklausti byloje papildomus asmenis. Nenustatyta, kada ta informacija buvo įgyta, iš ko ir kokiu būdu, nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis ji įgyta, kas turi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui. Nenustatyta ir tai, kad A. G. naudojosi ar kitaip disponavo ta informacija.

Nepaisant to, teismas teigia, jog „A. G., siekdamas finansinės naudos, suvokė, kad jam perduota informacija yra įgyta neteisėtai“. Tačiau nesuvokiama, kuo remiantis daroma iÅ¡vada, kad A. G. siekė finansinės naudos, kaip ta informacija turėjo prie to prisidėti, ar ji buvo naudojama tuo tikslu ir jeigu taip, tai kas tÄ Ä¯rodo. Akivaizdu, kad prielaidomis paremtas nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Nuosprendyje nenurodyti duomenys, leidžiantys teigti, kad A. G. bÅ«tų tyčia siekęs tokiÄ informacijÄ Ä¯gyti, bÅ«tų žinojęs, jog tokia informacija konfidenciali bei naudinga, ir bÅ«tų norėjęs taip veikti.

Tai, jog A. G. nepadarė Å¡ios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, rodo ne tik faktas, kad byloje nėra jokių objektyvių neginčijamų duomenų, rodančių jo kaltę, bet ir jo paties nuosekliai iÅ¡dėstytos aplinkybės, kur nurodoma, jog kaltinime nurodyto sÄ raÅ¡o jis neprašė nei vieno iÅ¡ lizingo ar banko darbuotojų, pas jį galėjo atsidurti galimai 2009 m. sausio mėn., po vieno iÅ¡ vakarėlių, kai banko darbuotojus iÅ¡ lizingo A. G. sutiko kavinėje, po ko vakarėlį pratęsė pas jį.

BÅ«tent po to ir buvo rastas sÄ raÅ¡as, į kurį nebuvo atkreiptas dėmesys, nes jame nebuvo jokios ypatingos informacijos, tokį sÄ raÅ¡Ä galėjo bet kas atspausdinti, jis nebuvo ypatingai saugomas ar prižiÅ«rimas, nes sÄ raÅ¡as tik bendro informacinio pobÅ«džio. Akivaizdu, kad A. G. ne tik nerealizavo nė vieno objektyvaus Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymio, tačiau tuo pačiu nesuvokė, kad tai galėtų bÅ«ti slapta ar kaip nors naudinga informacija, pas jį atsidÅ«rusi visiÅ¡kai atsitiktinai.

Atsižvelgiant į tai, teismo iÅ¡vada, jog A. G. padarė BK 210 straipsnyje numatytÄ nusikaltimÄ , padaryta netinkamai aiÅ¡kinant bei taikant baudžiamojo įstatymo normas, absoliučiai neatskleidus nusikaltimo sudėties požymių, iÅ¡vadų nepagrindus faktiniais byloje esančiais, patikimais, neprieÅ¡taringais duomenimis.Teismas nuosprendyje tariamai argumentuodamas bausmės paskyrimÄ , nurodė, kad „nustatyta A. G. baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinanti aplinkybė - tai, kad kaltinamasis nusikalstamas veikas padarė organizuotoje grupėje.

Jis teisiamas už sunkių nusikaltimų padarymÄ . Teismas įvertinęs kaltinamojo padarytų nusikaltimų pobÅ«dį, sunkumÄ , kaltinamojo asmenybę, mano, kad jam skirtina sankcijoje numatyta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas. Dėl bausmės nustatymo teismas vadovaujasi bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, nustatytomis BK 61 straipsnyje“.Teismas labai pavirÅ¡utiniÅ¡kai ir abstrakčiai pasisakė, kodėl skyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau neindividualizavo, kodėl ir kuo remiantis, kokia bausmė ir už kuriÄ konkrečiai nusikaltimÄ skiriama A.

G. Nors nurodoma, kad A. G. teisiamas už sunkių nusikaltimų padarymÄ , tačiau privalėjo bÅ«ti atsižvelgta, jog BK 210 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra nesunkus nusikaltimas.Nuosprendyje neatsižvelgta į bausmės paskirtį bei tikslus, nesivadovauta teisingumo bei proporcingumo principais, absoliučiai nevertintas veikos bei paties A. G. pavojingumo laipsnis, neanalizuota ir neatskleista kaltės forma bei rÅ«Å¡is, koks A. G. vaidmuo bei indėlis darant kiekvienÄ iÅ¡ veikų. Atitinkamai, tai leidžia teigti, kad į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, skiriant bausmes, atsižvelgta nebuvo.Teismas, nurodydamas, kad nustatyta sunkinanti baudžiamÄ jÄ atsakomybę aplinkybė, ne tik netinkamai aiÅ¡kino bei taikė BK 60 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau galimai dėl kvalifikacijos trÅ«kumo ar kitų priežasčių ignoravo įstatyminį reguliavimÄ , įtvirtintÄ to paties straipsnio 2 dalyje, kur aiÅ¡kiai nurodyta, jog „skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokiÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kuri įstatyme numatyta, kaip nusikaltimo sudėties požymis“.

A. G. pareikÅ¡ti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra kvalifikuotos, t. y. veika padaryta veikiant organizuota grupe. Tokiu atveju, kai kaltinamiesiems inkriminuotas kvalifikuojantis požymis (numatytas BK 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje), jis nėra traktuojamas kaip sunkinanti atsakomybę aplinkybę, o nustatinėjamas bei įrodinėjimas aiÅ¡kinantis, ar apskritai padaryta nusikalstama veika. Å iuo atveju BK 60 straipsnio 2 dalies nuostata nepritaikyta, nors turėjo bÅ«ti taikoma, kas lėmė tai, jog buvo atsižvelgta į baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę bei paskirta griežtesnė bausmė negu turėjo bÅ«ti.A.

G. nuteistas už nusikaltimo padarymÄ , dėl kurio jis net nebuvo kaltintas paskiriant už tai 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atitinkamai, paskirtas bausmes bendrinant apėmimo ir dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskiriant A. G. galutinę subendrintÄ 4 metų ir 6 mėnesių bausmę, buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė.Teismas, skirdamas bausmes A. G., neatsižvelgė ir nevertino to, kad jis dirba, tad turi legalų pragyvenimo Å¡altinį, yra teigiamai charakterizuojamas, neturi žalingų įpročių (nepiktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis), kad dėl veikos nekilo jokių neigiamų padarinių (civilinis ieÅ¡kinys atmestas), o veikos nėra smurtinio pobÅ«džio, nors bausmė savo griežtumu ir prilygsta bausmių, paskiriamų asmenims, kaltinamiems nusikaltimų gyvybei ar sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, dydžiui.Visa tai, kas iÅ¡dėstyta, leidžia teigti, jog nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, A.

G. paskirta netinkamai aiÅ¡kinant bei taikant BK nuostatas, pažeidžiant BK ir BPK nuostatas, tad yra aiÅ¡kiai per griežta. Manytina, kad atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, net jeigu bus laikoma, jog A. G. veiksmai dėl kokių nors priežasčių turėtų bÅ«ti laikomi nusikalstamais ir reguliuojami baudžiamosios, o ne civilinės teisės normomis, atsižvelgus į BK 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 2 dalį bei 3 dalį, turi bÅ«ti paskirta su laisvės atėmimu nenusijusi bausmė.Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiÅ¡kino bei taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, dėl ko pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos įrodymams keliamus reikalavimus, kas sukliudė priimti visapusiÅ¡kÄ , teisėtÄ , pagrįstÄ bei teisingÄ nuosprendį.Nuosprendis priimtas bei suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 305-307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio suraÅ¡ymui keliamus reikalavimus, BPK 7 straipsnyje įtvirtintÄ rungtyniÅ¡kumo bei lygiateisiÅ¡kumo principus, kas suvaržė A.

G. teisę į teisingÄ teismÄ .Kadangi A. G. buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kurios padarymu jis net nebuvo kaltintas, darytina iÅ¡vada, jog jis priimtas pažeidžiant BPK 255 straipsnio 1 dalies, kaltinamojo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), teisę į gynybÄ (BPK 10 straipsnį, 44 straipsnio 7 dalį), teisę į teisingÄ teismÄ (BPK 6 straipsnį, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį), rungimosi bei lygiateisiÅ¡kumo principus (BPK 7 straipsnį).Teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kas pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

IÅ¡analizavus byloje esančius duomenis, palyginus juos su teismo nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis, teigtina, kad Vilniaus apygardos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, nepaÅ¡alino byloje esančių prieÅ¡taravimų, kas sukliudė iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes, tinkamai aiÅ¡kinti bei taikyti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priimti teisėtÄ , pagrįstÄ bei teisingÄ sprendimÄ , paremtÄ ne asmenine nuomone, o visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtos bylos medžiaga, patikimais duomenimis, kurių pakanka konkrečioms iÅ¡vadoms pagrįsti.

Nors duomenis vertina bei įrodymais juos pripažįsta tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimÄ , visgi jis neturi bÅ«ti tapatinamas su intuicija ar laisve vertinti įrodymus tik pagal asmeniÅ¡kus norus. Vertindamas įrodymus bei jais grįsdamas nuosprendyje iÅ¡dėstytas iÅ¡vadas, teismas pirmiausia privalo ypač kruopščiai patikrinti bei iÅ¡analizuoti visus su nusikalstama veika susijusius duomenis, palyginti juos tarpusavyje, įvertinti, ar jų pakanka norint konstatuoti, kad asmuo kaltas, ar tie duomenys patikimi, gauti teisėtais bÅ«dais bei atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

IÅ¡ nuosprendžio turinio bei padarytų iÅ¡vadų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, jeigu kokius nors duomenis ir vertino bei pripažino įrodymais, apie kÄ , beje, nieko nepasisakė, tÄ jis darė vadovaudamasis savo asmenine intuicija, o ne iÅ¡samiu visų byloje esančių duomenų įvertinimu. IÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti kruopščiai iÅ¡tirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi bÅ«ti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai (LAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008).

Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumÄ vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali bÅ«ti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, iÅ¡samiai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesÄ turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigÅ«nams), prokurorams (LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-398/2013;

LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).Teismas, konstatuodamas, kad A. G. bei kiti kaltinamieji veikė organizuota grupe, tokiÄ savo iÅ¡vadÄ padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nes:

1) bylos duomenimis nenustatyta, kad A. G. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, nevertinti A. G., M. R., R. M., A. U. parodymai, kuriais neigiama veikus bendrininkaujant, nepaneigta aplinkybė, jog nuteistieji veikė individualiai, nesant veiksmų bendrumo;

2) netirta ir nepaneigta aplinkybė, kad M. R., bendraudamas su Al. G., G. G., V. Š., veikė nederindamas savo veiksmų su kitais, A. G., A. U., R. M. apie tai nieko nežinant ir negalint to kontroliuoti;

3) nepaneigti A. G., M. R., Al. G., V. Å ., V. Č., G. G. parodymai, iÅ¡ kurių matyti, jog konkrečius veiksmus atliko tik M. R., apie pastarojo veiksmus A. G. nieko nežinojo (pvz., kalbant apie grasinančio turinio žinučių raÅ¡ymÄ bei siuntimÄ );

4) nenustatytas ir neatskleistas konkretaus susitarimo veikti nusikalstamai ir bÅ«tent organizuota grupe tarp nuteistųjų turinys, apimtis, nesiaiÅ¡kinta ir nežinoma, kada ir kokiu bÅ«du jis susiformavo, kaip vystėsi bei reiÅ¡kėsi, nesiaiÅ¡kinta, ar susitarimas susiformuodavo prieÅ¡ nusikalstamÄ veikÄ ar egzistavo trunkamÄ jį laikÄ , buvo laikino ar pastovaus pobÅ«džio;

5) nesiaiškinta ir nenustatyta, kiek laiko bendrai veikta, kada susibūrė tariama organizuota grupė, kiek laiko kiekvienas iš jų jai priklausė;

6) nenustatyta, kad kiekvienas iÅ¡ nuteistųjų joje turėjo konkretų vaidmenį ar užduotį, nesiaiÅ¡kinta, koks kiekvieno indėlis darant konkrečiÄ nusikalstamÄ veikÄ , kada ir kokiu bÅ«du buvo pasiskirstyta vaidmenimis bei užduotimis; koks buvo bendradarbiavimo mechanizmas, intensyvumas;

7) nenustatyta kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų tyčia veikti bendrai nusikalstamai, t. y. nenurodyta, koks tikslus tos tyčios tarinys, kokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti tokiÄ iÅ¡vadÄ ;

8) neanalizuota ir nepaneigta, jog A. G. veikė teisėtai, teikė atlygintinas konsultavimo paslaugas, neatskleistas A. G. santykis su veikomis bei visais organizuotos grupės požymiais;

9) nepaneigti A. G. bei A. U. parodymai, kad jie bendravo kaip seni pažįstami, o ne nusikalstamais tikslai, kad A. U., turėdamas daug pažįstamų, tiesiog rekomenduodavo A. G. kaip konsultantÄ Ä¯vairioms įmonėms;

10) nenustatyta, kada ir kurie nuteistieji jungėsi prie elektroninio paÅ¡to dėžučių, kÄ tiksliai ir kada parašė, nepaneigta, jog tÄ padaryti galėjo bet kuris į jų namus patekti bei pasinaudoti kompiuteriu galėjęs asmuo;

11) neatsižvelgta į tai, kad byloje esančios elektroninių susirašinėjimų detalės gali reikšti tik tiek, jog į jas žiūrėta, dėl ko tos nuotrupos ir galėjo būti išsaugotos kompiuterio atmintyje, kas nėra nusikalstama;

12) nenustatyta, kÄ kiekvienas iÅ¡ byloje esančių elektroninių susiraÅ¡inėjimu reiÅ¡kia, ar jo radimas kompiuterio, telefono atmintyje reiÅ¡kia, kad laiÅ¡kas raÅ¡ytas, ar tiesiog skaitytas.IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta, matyti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta daug svarbių aplinkybių, nevertinti ir juos atmetant nepaneigti teisinantys duomenys, o iÅ¡vada, kad veikta organizuota grupe, paremta vien prielaida, o ne faktiniais duomenimis.Teismas, teigdamas, A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , netinkamai aiÅ¡kino ir taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, kadangi:

1) nenustatyta, kokius konkrečius veiksmus atliko A. U. tariamai nurodydamas A. G. bei kitiems kaltinamiesiems atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus;

2) neatskleista, koks to nurodymo turinys, kaip jis reiškėsi, nenustatyti duomenys, kuriais remiantis daroma tokia išvada;

3) nenustatyta, kad reikalavimas Al. G. atsiskaityti buvo neteisėtas, nepaneigti A. G., A. U., M. R. parodymai, jog A. G. teikė konsultavimo paslaugas Al. G., tačiau šis vengė už tai atsiskaityti;

4) nevertinta aplinkybė, kad A. G. vertėsi teisėta veikla - teikė atlygintines konsultavimo paslaugas, neanalizuoti byloje esantys tai patvirtinantys duomenys (pvz., paties Al. G. parodymai dėl to);

5) neatsižvelgta į tai, kad pagal CK nuostatas, sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių atsiranda ne tik rašytinės, tačiau ir žodinės sutarties pagrindu;

6) nevertinti ir nepašalinti prieštaravimai tarp Al. G. parodymų, jo bei nuteistųjų nurodytų aplinkybių;

7) netikrinta aplinkybė, kad Al. G. neigia, jog jam buvo tinkamai suteiktos konsultacijos, tik dėl to, jog tokiu būdu siekia išvengti prievolės atsiskaityti;

8) neatsižvelgta į tai, kad Al. G. nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kada kreipėsi į bankÄ , kam ir kada pateikė informacijÄ , yra neteisingos, prieÅ¡taraujančios tiek R. M. nurodytoms, tiek kitoms faktinėms aplinkybėms;

9) nevertinta aplinkybė, jog A. G. nieko nežinojo apie Al. G. telefonu siųstas trumpÄ sias žinutes; nepaneigti A. G., M. R., paties Al. G. parodymai, kur nurodoma, jog A. G. apie tai nieko nežinojo;

10) nevertinti ir neanalizuoti į bylÄ pateikti dokumentai, iÅ¡ kurių matyti, kad A. G. rengė dokumentus bei analizę dėl UAB „I.“, neatsižvelgta į tai, jog Å¡ia veikla A. G. užsiima iki Å¡iol;

11) nepaneigti A. G., R. M. parodymai, elektroninis laiÅ¡kas, iÅ¡ ko matyti, kad informacijÄ apie įmonę A. G. perdavė pats Al. G.;

12) nepaneigta, jog A. G. turėjo teisėtÄ reikalavimo teisę Al. G. už suteiktas konsultacines paslaugas, ar kad bent jau buvo tuo įsitikinęs;

13) nenustatyta, neanalizuota, kad A. G. elgesys Al. G. ar V. Å . atžvilgiu turėjo jiems kokį nors bauginantį poveikį, nenustatyta, kad A. G. naudojo psichinę prievartÄ , jos turinys;

14) nevertinta ir nenustatyta, kad M. R. elgesys turėjo Al. G., V. Å . bauginantį poveikį, paveikė jų valiÄ ;

15) neatsižvelgta į tai, kad V. Š. išvarė M. R. iš patalpų, šaukė ant jo, kas rodo, kad jis nebuvo įbaugintas, kad tai buvo paprastas lygių asmenų konfliktas, o ne tarto prievartavimas;

16) ignoruota aplinkybė, jog V. Å . iÅ¡varius M. R. iÅ¡ patalpų, A. G. toliau draugiÅ¡kai bendravo su Al. G., kÄ parodė ir jis pats; neatsižvelgta į tai, kad vėliau A. G., Al. G. bei V. Å . ėjo ieÅ¡koti M. R., ko įbauginti asmenys tikrai nedarytų.Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta daug svarbių aplinkybių, nusikaltimo sudėties požymių, be to, byloje esantys duomenys tik paneigia, jog A. G. galėjo padaryti BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , tad nuosprendis priimtas ne tik nesant kaltinančių duomenų, tačiau ignoruojant teisinančius, o iÅ¡vadų negrindžiant niekuo, vien tik asmenine nuomone, galimai įtakota žiniasklaidos ar kitų institucijų bylÄ nagrinėjusiam teisėjui daromo spaudimo, kas reiÅ¡kia, kad duomenys byloje vertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus bei konstitucinę teisę, kad bylÄ nagrinėtų, duomenis joje vertintų teisingas, nepriklausomas bei neÅ¡aliÅ¡kas teismas, besivadovaujantis vien tik teise, o ne asmeniniais motyvais.Teismas, konstatuodamas, kad A.

G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ dėl UAB „S.“, BPK 20 straipsnio aiÅ¡kintas ir taikytas netinkamai, kadangi:

1) nenustatyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko A. G., kokį nusikaltimo sudėties požymį realizavo tariamai darant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ ;

2) nenustatyti duomenys, kuriais remiantis bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog A. G. veikė neteisėtai;

3) neatsižvelgta į G. G. parodymus, kad jis nebendravo su A. G., jo nepažinojo, nebuvo matęs, kÄ patvirtino ir M. R. bei A. G.;

4) nenustatyta, kad A. G. jungėsi prie paÅ¡to dėžutės (duomenys neskelbtini)@gmail.com, siuntė laiÅ¡kus į jÄ , nesurinkti konkretÅ«s duomenys, įrodantys Å¡iÄ aplinkybę;

5) neatskleista tarpininkavimo tarp kliento bei banko reikšmė, dėl ko negalima įvertinti, ar tai nusikalstama veikla;

6) nepaneigta, jog banko sprendimÄ , nors ir lemdavo komitetas, tačiau įtakoti galėjo tinkamai parengti dokumentai, praktikos turintis ir reikalÄ iÅ¡manantis klientas;

7) nepašalinti byloje esantys prieštaravimai tarp G. G. ir M. R. nurodytų aplinkybių, nenustatytas tikrasis susitarimo turinys;

8) neatsižvelgta į G. G. M. R. siųstÄ elektroninį laiÅ¡kÄ , iÅ¡ kurio galima suprasti, kad jis kreipiasi dėl konsultacijų, pateikia informacijÄ , susijusiÄ su įmone;

9) nenustatytas apgaulės turinys, nesurinkti duomenys, rodantys, jog veikta apgaulė;

10) nevertinta, kad tarp G. G. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų bÅ«tų reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktikÄ dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo;

11) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iÅ¡ nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai.Konstatuojant, kad A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ dėl UAB „T.“, BPK 20 straipsnis aiÅ¡kintas ir taikytas netinkamai, kadangi:

1) nenustatyta, kaip pasireiÅ¡kė A. G. elgesys, kÄ konkrečiai jis padarė ir kodėl tai laikoma nusikalstamu elgesiu;

2) neatsižvelgta į V. Č. parodymus, kad su A. G. jis dėl kaltinime nurodytų aplinkybių nebendravo, tačiau tuo metu bendravo asmeniškai kitais klausimais; ignoruoti A. G. parodymai, kad tokiu atveju, jeigu jis būtų veikęs nusikalstamai, tai su V. Č. galėjo bendrauti asmeniškai, nebūtų reikėję kurti pašto dėžučių;

3) nevertinti ir nepaneigti M. R. parodymai, kad A. G. neatliko absoliučiai jokių veiksmų, neteikė konsultacijų V. Č. dėl UAB „T.“, jis vienas teikė konsultacijas;

4) ignoruota aplinkybė, jog V. Č. parodė, kad pats kreipėsi į M. R. dėl konsultacijų, kad jam jos buvo teikiamos; kad jis pats sukūrė pašto dėžutę paskutinisl000@email.com, siekiant bendrauti su konsultantu, kad neturi jokių pretenzijų nė vienam iš nuteistųjų;

5) nenustatyta, kokia įprasta procedūra buvo banke, kiek laiko užtrukdavo, ignoruoti R. M. parodymai bei byloje esantys duomenys, kad derybos nebuvo vilkinamos, procesas vyko kaip įprastai;

6) nevertinta, kad tarp V. Č. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų bÅ«ti reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktikÄ dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo;

7) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iÅ¡ nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai.Konstatuojant, kad A. G. padarė BK 210 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , BPK 20 straipsnio aiÅ¡kintas ir taikytas netinkamai, kadangi:

1) nenustatyta, kas, kada, kokiu būdu atspausdino dokumentus su informacija apie AB „(bankas)“ klientus;

2) nenustatyta, ar juos atspausdinęs asmuo, turėjo tokiÄ teisę ar ne; ar tÄ darė papraÅ¡ytas A. G., ar kitų asmenų;

3) nesiaiškinta, kokiu būdu tie dokumentai pateko pas A. G., nurodant, kad jis neteisėtai juos įgijo, nenustatyta, kaip tiksliai (perkant, gaunant dovanų ar pan.) tai įvyko, koks veikos turinys;

4) nepaneigta, kad dokumentai galėjo likti pas A. G. pas jį vykusio vakarėlio metu, kuriame dalyvavo ir banko darbuotojai; neiškviesti ir neapklausti asmenys, dalyvavę tame vakarėlyje;

5) neatsižvelgta į aplinkybę, jog tuo metu, kai dokumentai atspausdinti, A. G. jau nebedirbo banke, tad negalėjo įsilaužti į banko sistemas bei neteisėtai pasisavinti informacijos;

6) nenustatyta, ar informacija buvo naudojamasi, neatsižvelgta į tai, jog A. G. nelaikė jos svarbia, buvo įsitikinęs, kad nepažeidžia jokių teisės aktų;

7) nenurodyta, kokie teisės aktai buvo pažeisti;

8) nenustatyta, kokios tiksliai naudos tariamai siekė A. G.;

9) nebandyta tikrinti, ar dokumentuose esantis informacija apie kuriÄ nors įmonę (pvz., turimi kreditiniai įsipareigojimai) galėjo bÅ«ti prieinama kitiems asmenims, informacinėje ar kitoje elektorinėje erdvėje, sužinota aktyviomis teisėtomis pastangomis;

10) nesiaiÅ¡kinta, kokį pranaÅ¡umÄ bankas turėjo disponuodamas informacija apie klientus, kokiÄ naudÄ iÅ¡ to gavo ar siekė gauti A. G.;

11) nenurodyti duomenys, patvirtinantys kaltinimÄ bei nusikaltimo sudėties požymius.Ä®vertinus visa tai, kas pasakyta, darytina iÅ¡vada, kad Vilniaus apygardos teismas byloje esančius duomenis vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, kadangi padarytos iÅ¡vados neparemtos iÅ¡samiu visų bylos aplinkybių nustatymu bei iÅ¡nagrinėjimu, atliktas vertinimas turi spragų, yra itin pavirÅ¡utiniÅ¡kas, nepaaiÅ¡kinantis padarytų iÅ¡vadų, duomenys arba visai nevertinti arba vertinti atsietai vienas nuo kito, nuosprendis grindžiamas iÅ¡imtinai vien tik kaltinamojo akto tekstu (nors kaltinamasis aktas yra dokumentas, apibrėžiantis bylos nagrinėjimo teisme ribas), ignoruojant teisinančius duomenis bei faktÄ , kad byloje dėl A.

G. tariamai nusikalstamų veikų apskritai nėra jokių duomenų, rodančių kokį nors jo dalyvavimÄ realizuojant kokius nors BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus sudėties požymius, iÅ¡vados dėl nuteistųjų kaltės pagrįstos prielaidomis tokiu bÅ«du pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principÄ . Teismas, skundžiamÄ nuosprendį grįsdamas prielaidomis, taip pat atskirais ir tik nuteistuosius kaltinančiais įrodymais bei neiÅ¡analizavęs byloje esančių įrodymų visumos, nuosprendyje bÅ«damas nenuoseklus, pažeidė ne tik BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, bet ir vienÄ svarbiausių baudžiamojo proceso principų - rungimosi principÄ (BPK 7 straipsnis).

Nenustačius anksčiau išdėstytų aplinkybių, nepašalinus prieštaravimų bei byloje esančių abejonių, privalu vadovautis vienu kertiniu baudžiamajame procese galiojančiu principu - in dubiopro reo, kuris teigia, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.Susipažinus su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu, teigtina, kad jis priimtas bei surašytas pažeidžiant jam keliamus BPK 302-307 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus.Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendyje gausu gramatinių, stiliaus, skyrybos bei logikos klaidų.

Ir nors tai nėra pagrindas nuosprendį panaikinti, tačiau iš to matyti, kad skundžiamas nuosprendis surašytas paskubomis, tinkamai neįsigilinus ir neįvertinus byloje esančios medžiagos, nesilaikant jo surašymui keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, įžanginėje nuosprendžio dalyje, kur turi būti nurodoma, kuo kaltinamasis kaltinamas, nenurodyta, dėl kokių nusikalstamų veikų jis kaltinamas; rezoliucinėje dalyje pasisakant dėl taikomų kardomųjų priemonių panaikinimo, klaidingai nurodoma, jog A.

G. atžvilgiu taikoma kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje - bus panaikinta, kai įsigalios nuosprendis, nors to paties teismo nutartimi Å¡i kardomoji priemonė jau seniai panaikinta ir nebetaikoma; apraÅ¡omojoje dalyje pasisakoma, kas numatyta BK 181 straipsnio 2 dalyje, nors A. G. kaltintas to paties straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymu ir t. t. Tokios teismo klaidos nuosprendyje ne tik neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų, tačiau leidžia teigti, jog nuosprendis priimtas bei suraÅ¡ytas nesigilinus į byloje esančius duomenis, bylÄ nagrinėjimus itin pavirÅ¡utiniÅ¡kai, neįvertinus, kaip konkrečiai reiÅ¡kėsi kiekvieno iÅ¡ kaltinamųjų elgesys, nemotyvuojant iÅ¡vadas.Antra, nuosprendis suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatÄ , nes didžiÄ jÄ nuosprendžio dalį sudaro tiesiog aklai į jį perkelti kaltinamųjų bei liudytojų parodymai visiÅ¡kai jų neanalizuojant, netgi nepaÅ¡alinus tarp jų esančių prieÅ¡taravimų, jau net nekalbant apie motyvuotÄ pagrindimÄ , kokias iÅ¡vadas ir kodėl tie duomenys įrodo.

Kita dalis nuosprendžio tėra iÅ¡ kaltinamojo akto perkeltas tekstas pamirÅ¡tant iÅ¡taisyti netgi tai, jog kalbama ne apie įtariamuosius, kas nurodoma nuosprendyje (pvz., nuosprendžio 38-41 lapai), o apie kaltinamuosius. Nuosprendyje kaip argumentas kelis kartus tiesiog pakartojama kaltinamojo akto formuluotė, tariamai įrodanti nuteistųjų kaltę, tačiau kaltinimo grindimo tuo pačiu kaltinimu negalima laikyti tinkamu nuosprendžio motyvavimu. Nuosprendyje teismo neva argumentavimas apsiriboja vien tik deklaratyvių iÅ¡vadų iÅ¡dėstymu (pvz., „teismas, įvertinęs visetÄ surinktų įrodymų, ir juos patikrinęs daro iÅ¡vadÄ , kad kaltinimas pasitvirtino“, nuosprendžio 44 lapas), nepaaiÅ¡kinus, kodėl jos tokios, nepatikrinus byloje esančių duomenų, nepalyginus jų, nepaÅ¡alinus prieÅ¡taravimų, nesusiejus iÅ¡vadų su konkrečiai duomenimis ar nusikalstamos veikos sudėties požymiais, konkrečiais kaltininko veiksmais ir t. t.

Be viso to, nuosprendyje ignoruojami kaltinamuosius teisinantys duomenys, patvirtinantys visų nuteistųjų nurodytas aplinkybes, jau net nekalbant apie tai, kad bÅ«tų atlikta jų analizė, ar kad jie bÅ«tų įvertinti ar motyvuotai atmesti paaiÅ¡kinant, kodėl ir kuo remiantis daroma tokia iÅ¡vada.Trečia, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , konstatuodamas, jog kaltinamieji veikė organizuota grupe, tinkamai nemotyvavo tokios savo iÅ¡vados, nepagrindė jos konkrečiais byloje iÅ¡tirtais duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.Ketvirta, teismas, nurodydamas, kad kartu su organizuotos grupės nariais A.

G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neatliko byloje esančių duomenų teisinio vertinimo, neanalizavo A. G. elgesio atitikties nusikalstamos veikos sudėčiai, savo iÅ¡vadų nemotyvavo, nepagrindė iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtais bei tinkamai įvertintais byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje nenurodyta, kokias aplinkybes teismas laiko nustatytomis, kokie duomenys jas patvirtina, nepaneigti kaltinimÄ paneigiantys duomenys, nepateikti veikos kvalifikavimo motyvai, taip pažeidžiant nuosprendžiui keliamus BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintus reikalavimus.Penkta, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas prielaidomis, kadangi BPK 20 straipsnio atitinkančiais duomenimis nėra įrodyta, jog A.

G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kad jo elgesys atitinka objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikalstamų veikų sudėties požymius, bendrininkavimo sudėties požymius. Å iuo atveju, byloje nepaÅ¡alinus prieÅ¡taravimų dėl esminių aplinkybių, susijusių su tiek A. G., tiek kitiems kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiais, apkaltinamÄ jį nuosprendį grindus iÅ¡imtinai praktiÅ¡kai vien kaltinamojo akto tekstu, o ne motyvuotais argumentais, paremtais konkrečiais faktiniais duomenimis, ignoruojant kaltinamuosius teisinančius duomenimis, buvo grubiai pažeisti BPK 302-305 straipsnių reikalavimai.Å eÅ¡ta, teismas, atmesdamas A.

U., M. R., R. M., A. G. parodymus, kaip tariamai gynybinę pozicijÄ , ne tik nepaaiÅ¡kino, kodėl, ir kokiais duomenimis remiantis daro tokiÄ iÅ¡vadÄ , nenurodė, kuo yra paneigtos kaltinamųjų nurodytos aplinkybės byloje, tačiau leido susidaryti įspÅ«džiui, jog byla nagrinėta iÅ¡ anksto įsitikinus kaltinamųjų kaltumu, net nesigilinus į esamÄ situacijÄ , preziumuojant, kad kaltinamieji kalti, dėl ko visi teisinantys duomenys buvo atmesti, o abejonės ir netgi aiÅ¡kios situacijos, kur matyti, kad tarp asmenų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, aiÅ¡kintos kaltinamųjų nenaudai.Septinta, teismas, paskirdamas A.

G. itin griežtÄ subendrintÄ 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, neatsižvelgė į BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu, neindividualizavo ir nemotyvavo, kodėl už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ paskiriama bÅ«tent nuosprendyje nurodyta bausmė, neatskleidė, kuo remiantis, padarė tokias iÅ¡vadas, neteisingai nurodė, jog nustatytas atsakomybę sunkinantis požymis, t. y. kad veikta organizuota grupe, kas lėmė, kad nuosprendis priimtas bei suraÅ¡ytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant nagrinėjimo teisme ribas, nurodoma, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylÄ nagrinėti teisiamajame posėdyje. IÅ¡ prokuroro suraÅ¡yto 2011 m. vasario 11 d. kaltinamojo akto matyti, kad A. G. Å¡ioje baudžiamojoje byloje kaltintas BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje (UAB „I.“), BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „S.“, UAB „T.“), BK 24 straipsnio 5 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „M.“), BK 210 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu.

Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nusprendė A. G. pripažinti kaltu dėl dar vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „J.“), padarymu bei paskyrė už tai 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu, t. y. pripažįstant asmenį kaltu dėl veikos, kurios padarymu net nebuvo kaltintas, buvo ne tik pažeistos BPK 255 straipsnio nuostatos, baudžiamojo proceso paskirtis, tačiau tuo pačiu itin grubiai suvaržyta A.

G. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), teisė į gynybÄ (BPK 10 straipsnis, 44 straipsnio 7 dalis), teisė į teisingÄ teismÄ (BPK 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, EŽTK 6 straipsnis), rungimosi bei lygiateisiÅ¡kumo principai (BPK 7 straipsnis).A. G., nežinodamas, jog yra kaltinamas pasikėsinimu sukčiauti UAB „J.“ atžvilgiu, nesinaudojo teise į gynybÄ , nedavė dėl to parodymų, neapklausinėjo liudytojų, neatliko jokių veiksmų, siekiant paneigti tariamÄ kaltę dėl nurodytos nusikalstamos veikos, kas aiÅ¡kiai rodo, jog ne tik, kad buvo pažeista jo teisė į gynybÄ , tačiau ir tai, kad 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas nekaltas asmuo, niekuo neprisidėjęs prie nuosprendyje apraÅ¡ytos veikos.

Tokiu bÅ«du buvo pažeista baudžiamojo proceso paskirtis „ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas“, rungtyniÅ¡kumo, lygiateisiÅ¡kumo principai, suvaržyta teisė į teisingÄ teismÄ . Taigi, įvertinus tai, kas pasakyta, faktÄ , jog A. G. pripažintas kaltu bei nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme už tariamai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , kurios padarymu apskritai nebuvo kaltintas, teigtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis naikintinas, kadangi priimtas ignoruojat BK, BPK reguliavimÄ (T. 37, b. l. 65-91).Nuteistojo A.

U. gynėjas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir priimti naujÄ , A. U. iÅ¡teisinantį nuosprendį. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis dėl nuteistojo A. U. yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ , padarius esminius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija), BK ir BPK pažeidimus, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bendrininkavimo padarius nusikalstamÄ veikÄ , turto prievartavimo ir sukčiavimo bylose, be to, nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, o nuosprendį priėmęs teismas buvo Å¡aliÅ¡kas ir neobjektyvus.Å ioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam A.

U. suformuluoti kaltinimai yra neaiÅ¡kÅ«s, jų formuluotės abstrakčios ir nepatvirtintos byloje surinktais faktiniais duomenimis, o nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės (kurios de facto yra pažodžiui perraÅ¡ytos iÅ¡ kaltinamojo akto) rodo, kad kaltinamojo teisė žinoti už kÄ yra nuteistas, pažeista. BÅ«tent, pareikÅ¡tas A. U. kaltinimas suformuluotas taip, kad, remiantis kaltinimu, jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai atskleidžiami apraÅ¡ant galimų jo bendrininkų - R.

M., M. R. ir A. G. veiksmus. Tokia kaltinimo konstrukcija savaime yra ydinga ir pažeidžianti kaltinamojo A. U. teisę į gynybÄ , nes jis įpareigojamas gintis ne nuo kaltinimo dėl savo paties veiksmų, bet gintis ir ginčyti kitų kaltinamųjų veiksmus ir jų juridinį įvertinimÄ . Veiksminga gynyba nuo tokio pobÅ«džio kaltinimo yra neįmanoma, kadangi kaltinamasis neprivalo ir negali žinoti kitų kaltinamųjų atliktų veiksmų ar kitų kaltinamųjų veiksmų motyvų.Visų kaltinimų, pagal kuriuos A.

U. nuteistas, atskaitos taÅ¡kas yra kaltinimo formuluotės apie jo tariamÄ bendrininkavimÄ daryti nusikalstamas veikas, tačiau jos yra nekonkrečios, o teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti faktiniai duomenys (kurių dalį teismas nepagrįstai pripažino įrodymais) nepatvirtina, kad A. U. subÅ«rė organizuotÄ grupę, buvo organizatoriumi ir vadovavo organizuotai grupei. Dar daugiau, byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad ir kiti kaltinamieji dalyvavo organizuotos grupės veikloje, kitaip tariant, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių organizuotos grupės buvimÄ .A.

U. veiksmai, kiek jie susiję su kvalifikavimu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (kaip nusikaltimų organizatoriaus) nei praneÅ¡ime apie įtarimÄ , nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nesukonkretinti. Teismas nustatė, kad A. U. tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-05-06 (nuosprendyje nėra pateikta jokių argumentų, kodėl kaltinime pasirinkta Å¡i data, nors nusikalstamos veikos pradžios laikas yra esminė aplinkybė, kuri turi bÅ«ti nustatyta ir aptarta nuosprendyje), turint tikslÄ daryti sunkius nusikaltimus subÅ«rė organizuotÄ grupę, vadovavo Å¡iai organizuotai grupei, koordinavo narių veiklÄ naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete.

Nė vienas iÅ¡ Å¡ių trijų inkriminuotų organizatoriaus požymių A. U. neapibÅ«dintas, t. y. nenurodytas nė vienas konkretus A. U. veiksmas, kuris leistų spręsti, jog buvo suburta organizuota grupė, jai vadovauta ir koordinuota jos veikla. Toliau teismas nuosprendyje apraÅ¡ydamas tariamÄ A. U. dalyvavimÄ organizuotoje grupėje vartoja vien abstrakčias formuluotes, kurios teisiniu ir lingvistiniu požiÅ«riu yra „tuščios“, reikalaujančios patvirtinimo konkretesnėmis sÄ vokomis: iÅ¡ įmonių bÅ«davo gaunama informacija (visiÅ¡kai neaiÅ¡ku - kokia), teikiama tikrovės neatitinkanti informacija (visiÅ¡kai neaiÅ¡ku - koks informacijos turinys ir kas tai darė), A.

U. nurodymu vykdomas parengtas nusikalstamos veikos planas (visiÅ¡kai neaiÅ¡ku - koks planas, ir kodėl toks planas, jei jis egzistavo, parengtas A. U. nurodymu). Daugiau nuosprendyje nustatytose bylos aplinkybės apie nuteistÄ jį A. U. nepasisakoma, tik aptariami kitų kaltinamųjų veiksmai. Toks kaltinimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir neteisingas, pagrįstas A. U. kaltumo prezumpcija, kÄ besÄ lygiÅ¡kai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis ir BPK 44 straipsnio 6 dalis, iÅ¡ Å¡ių konstitucinių imperatyvų kylanti principinė baudžiamojo proceso nuostata, kad kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumÄ .Å i baudžiamoji byla iÅ¡ viso negalėjo bÅ«ti nagrinėjama teisiamajame posėdyje, kadangi visi Å¡ie A.

U. pareikÅ¡to kaltinimo trÅ«kumai atsispindėjo jam suraÅ¡ytame kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismui buvo žinomi nuo pat bylos gavimo teisme. BPK 219 straipsnio 3 dalis nustato esminius reikalavimus kaltinamojo akto turiniui — jame turi atsispindėti nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«dai, padariniai ir kitos aplinkybės. Tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo metu buvo suraÅ¡ytas iÅ¡ esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir Å¡is pažeidimas trukdo nagrinėti bylÄ , ji turėjo bÅ«ti perduota prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis).

Juo labiau, pagal pareikÅ¡tus kaltinimus A. U. negalėjo bÅ«ti nuteistas. Todėl vien A. U. pareikÅ¡tų kaltinimų nekonkrečios, abstrakčios ir iÅ¡ esmės pažeidžiančios nuteistojo teisę į gynybÄ formuluotės (valstybinį kaltinimÄ palaikęs prokuroras pirmosios instancijos teisme keisti kaltinimo neprašė) yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo A. U. atžvilgiu priimtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį.Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iÅ¡ bendrininkavimo formų padarant nusikalstamÄ veikÄ .

Bendrininkavimo sÄ voka ir požymiai apibrėžti BK 24 straipsnio 1 dalyje. Kadangi visais atvejais A. U. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų organizavimu (pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (3 epizodai)), byloje turėjo bÅ«ti nustatyti ne tik kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties požymiai, bet, pirmiausia, bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. To pirmosios instancijos teismas nepadarė ir nuosprendžio Å¡ioje dalyje (t. y. dėl kaltinimo A.

U., jog jis buvo nusikalstamų veikų organizatoriumi) nemotyvavo.Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, būtinas bendrininkavimo požymis yra nusikalstamos veikos padarymu kaltinamų asmenų susitarimas dalyvauti bendroje nusikalstamoje veikoje. Sis būtinasis bendrininkavimo požymis, kaip ir kiekvienas kitas tiek bendrininkavimo, tiek konkrečios nusikaltimo sudėties požymis, turi būti įrodytas ne prielaidomis, prezumpcijomis ir spėjimais, o patikimų ir neabejotinų įrodymų visuma. Teismas nuosprendyje apskritai neanalizavo nei kaltinamųjų tarpusavio susitarimo, nei kitų bendrininkavimo požymių.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kaltinamojo A.

U. dalyvavimÄ organizuotos grupės veikloje ir jo, kaip organizatoriaus vaidmenį, grindžia kratos metu A. U. gyvenamojoje vietoje rastuose standžiajame diske „Samsung“, USB rakte-atmintinėje ir mobiliojo ryÅ¡io telefono „iPhone“ elektroninio paÅ¡to kataloge esančia informacija apie galimÄ susiraÅ¡inėjimÄ elektroniniais laiÅ¡kais. Toliau teismas nuosprendyje papildo, kad tai, jog A. U. subÅ«rė organizuotÄ grupę ir organizavo jos veiklÄ , nurodo kaltinamųjų R. M., M. R. ir A. G. bendri nusikalstami veiksmai.

Pastarasis teismo argumentas yra visiÅ¡kai niekinis, nelogiÅ¡kas ir net nevertas rimtesnio dėmesio, nes daugiausia, kÄ gali įrodyti kitų kaltinamųjų veiksmai (atkreiptinas dėmesys, kad teismas nemini paties A. U. nusikalstamų veiksmų, nes jų nenustatė), tai tik jų pačių tarpusavio santykius, o ne santykius ir ryÅ¡ius su A. U. Tuo tarpu A. U. kaltę grįsdamas vienintele įrodinėjimo priemone - skaitmeninėse laikmenose esančia informacija, teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas apie Å¡ių duomenų turinį, o pačius duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais, nes jie neatitinka įrodymų leistinumo principo.Tam kad baudžiamojoje byloje iÅ¡tirti duomenys galėtų bÅ«ti pripažinti įrodymais, jie turi atitikti jiems keliamus BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, t. y. jie turi bÅ«ti susiję su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, gauti įstatymų nustatyta tvarka bei teisėtais bÅ«dais, jie turi bÅ«ti tikslÅ«s, patikimi ir neprieÅ¡tarauti kitiems byloje surinktiems duomenims, be to, turi patvirtinti arba paneigti bylai reikÅ¡mingas aplinkybes.

Taigi, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, įrodymai baudžiamojoje byloje yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įrodymais teismas gali pripažinti tik tokius faktinius duomenis, kurie gauti teisėtai.Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, kratos A. U. gyvenamojoje vietoje metu rasta UAB raktas-atmintinė. USB rakto-atmintinės apžiūros metu surašytas apžiūros protokolas su priedais (T. 9, b. 1. 1-7). Apžiūros metu minėtoje USB rakte-atmintinėje rastas ištrintas ir atstatytas failas „gmail-savi.doc“.

Siame faile rasti elektroninio paÅ¡to dėžučių prisijungimo slaptažodžiai. Tačiau visi tolimesni ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, atlikusio elektroninio paÅ¡to dėžučių apžiÅ«rÄ , veiksmai yra neteisėti, suraÅ¡yti elektroninio paÅ¡to dėžučių apžiÅ«ros protokolai yra niekiniai, o apžiÅ«ros metu gauti faktiniai duomenys negalėjo bÅ«ti pripažinti leistinais įrodymais Å¡ioje baudžiamojoje byloje. Pirmiausia, akivaizdžiai matyti, kad visų elektroninių paÅ¡tų adresai yra „google“ sistemoje naudojamuose „gmail“ serveriuose.

Elektroninių dėžučių apžiūros, kaip matyti iš apžiūros protokolų, buvo atliktos identiškai, jas atliekant dalyvavo vienintelis asmuo - ikiteisminio tyrimo pareigūnas (įtariamasis A. U. juose nedalyvavo ir apie jas net nebuvo informuotas). Iš 2010-04-30 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūra atlikta tokiu būdu: ikiteisminio tyrimo pareigūnas per internetinį puslapį https//www.google.com/accounts panaudodamas slaptažodį „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo rastas apžiūrint A.

U. gyvenamojoje vietoje kratos metu paimtÄ USB raktÄ -atmintinę, prisijungė prie elektroninio paÅ¡to (duomenys neskelbtini)@gmail.com. AnalogiÅ¡ku bÅ«du buvo atliekamos ir kitos elektroninių dėžučių apžiÅ«ros (pavyzdžiui, 2010-05-03 apžiÅ«ros protokolas, iÅ¡ kurio matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas prie elektroninio paÅ¡to adreso (duomenys neskelbtini)@gmail.com prisijungė panaudodamas kratos A. U. gyvenamojoje vietoje metu USB rakte - atmintinėje rastÄ slaptažodį „(duomenys neskelbtini)“ ir kt.).

Tačiau tokio veiksmo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas, negavęs valstybės, kurios jurisdikcijoje buvo Å¡i informacija, institucijų leidimo, negalėjo atlikti.Informacijos, konkrečiai, duomenų, laikomų kompiuterinėje sistemoje (o „google“ sistemos serveriai yra JAV teritorijoje), kuri yra kitos Å¡alies teritorijoje, gavimo ir užtikrinimo tvarkÄ reglamentuoja 2001-11-23 Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų (Žin., 2004-03-07, Nr. 36-1188). BÅ«tent, pagal Å¡ios Konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, Å¡alis gali praÅ¡yti kitÄ Å alį operatyviai iÅ¡saugoti duomenis, laikomus kompiuterinėje sistemoje, kuri yra tos kitos Å alies teritorijoje ir, dėl kurios praÅ¡ančioji Å¡alis ketina pateikti savitarpio pagalbos praÅ¡ymÄ , susijusį su tokiu duomenų paieÅ¡ka arba panaÅ¡ia prieiga, areÅ¡tu ar panaÅ¡iu poėmiu arba su jų atskleidimu, arba praÅ¡yti kitaip pasirÅ«pinti tokių duomenų iÅ¡saugojimu.

Kad bÅ«tų galima teikti skubiÄ pagalbÄ tyrimui arba nusikaltimo įrodymų rinkimui elektroniniu pavidalu, yra sukurtas 24/7 tinklas (Konvencijos 35 straipsnis), kuris veikia ir Lietuvoje prie Kriminalinės policijos biuro. Todėl ikiteisminio tyrimo metu, siekiant apžiÅ«rėti informacijÄ , esančiÄ elektroninio paÅ¡to dėžutėse „google“ sistemos serveriuose, buvo bÅ«tina kreiptis į JAV institucijas panaudojant arba Elektroninių nusikaltimų konvencijoje įsteigtÄ mechanizmÄ , arba dviÅ¡alės Lietuvos Respublikos ir JAV sutarties pagrindu.

Tik tokiu bÅ«du buvo galima teisėtai surinkti informacijÄ , esančiÄ Å¡ioje byloje figÅ«ruojančiose elektroninio paÅ¡to dėžutėse.BPK nuostatos numato, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksÄ . Nei BPK 155 straipsnio, nei kitų straipsnių, reglamentuojančių procesinių prievartos priemonių taikymÄ , negalima taikyti užsienio valstybės teritorijoje esančių subjektų atžvilgiu be atitinkamo kompetentingų tos valstybės institucijų patvirtinimo.

Å iuo atveju BPK 155 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė - susipažinimas su informacija, buvo pritaikyta neteisėtai, ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiam juridiniam asmeniui (kompanijai „Google“). 2010 m. balandžio 22 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarimas susipažinti su elektroninio paÅ¡to, esančio „google“ sistemoje naudojamo „gmail“ serverio informacija, be atitinkamo teisinės pagalbos praÅ¡ymo JAV, ir negauto atsakymo į teisinės pagalbos paklausimÄ dėl kompetentingų JAV institucijų leidimo susipažinti su JAV jurisdikcijoje esančio serverio informacija, nėra procesinio veiksmo (apžiÅ«ros) teisėtumÄ patvirtinantis dokumentas.

Ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas neteisėtai panaudodamas slaptažodžius ir neautorizuodamas savęs (t. y. „google“ sistema minėtų elektroninių paÅ¡to dėžučių apžiÅ«ros metu ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no neidentifikavo, sistema pagal panaudotas slaptažodžius „manė“, kad prie „gmail“ paÅ¡to jungiasi tikrasis paÅ¡to naudotojas, todėl ir leido prisijungti) prisijungdamas prie kitos valstybės - Jungtinių Amerikos Valstijų - jurisdikcijoje esančios informacijos saugyklos (duomenų bazės) pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pasiraÅ¡ydama ir ratifikuodama 2001-11-23 KonvencijÄ dėl elektroninių nusikaltimų ir nacionalinės teisės nuostatas, galimai net padarė BK 198¹ straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Dėl Å¡ių priežasčių visi elektroninių paÅ¡to dėžučių apžiÅ«rų metu (T. 9, b. 1. 11-187) gauti faktiniai duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyto įrodymų teisėtumo reikalavimo ir pirmosios instancijos teismas negalėjo jų pripažinti įrodymais ir jais grįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį nei kaltinamajam A. U., nei kitiems kaltinamiesiems Å¡ioje baudžiamojoje byloje.Skaitmeninėse laikmenose esančios informacijos turinys taip pat neįrodo A. U. dalyvavimo nusikaltimų padaryme.

Baudžiamojoje byloje tokių faktinių duomenų, kurie leistų kratos A. U. gyvenamojoje vietoje rastÄ informacijÄ susieti bÅ«tent su A. U. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje, nėra. PrieÅ¡ingai, byloje yra A. U. teisinantys įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiÅ¡kai neaptarė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatÄ , kad apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitas įrodymus.Pirma, byloje apklaustų asmenų parodymai paneigia, kad A.

U. elektroniniu paštu susirašinėjo su kitais kaltinamaisiais, duodamas jiems neteisėtus nurodymus dėl turto prievartavimo, sukčiavimo ar kito nusikaltimo. Pats A. U. kategoriškai paneigė, kad jis naudojosi taip vadinamais „ofisais“ bei paaiškino pažinties ir bendravimo su M. R. aplinkybes, iš kurių matyti, kad pastarasis naudojosi jo kompiuteriu. Šiuos parodymus visiškai patvirtina M. R. - pastarasis parodė, kad jis naudojosi A. U. namuose esančiu kompiuteriu ir jungėsi prie elektroninių pašto dėžučių.

Teismas nuosprendyje Å¡iuos A. U. ir M. R. parodymus vertino kritiÅ¡kai, kaip gynybinę versijÄ . Tačiau teismas taip kritikuodamas Å¡ių kaltinamųjų parodymus akivaizdžiai ignoravo ir pažeidė bendrÄ sias įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančias taisykles. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, gauti faktiniai duomenys turi bÅ«ti įvertinti atsižvelgiant į visų kitų byloje surinktų įrodymų visumÄ . BÅ«tina faktinių duomenų pripažinimo įrodymais sÄ lyga yra jų patikimumas - juos turi patvirtinti iÅ¡ kitų Å¡altinių gauti faktiniai duomenys.

Tuo tarpu Å¡iuo atveju, bÅ«tent kaltinamųjų A. U. ir M. R. parodymai dėl to, kad A. U. nesinaudojo elektroninio paÅ¡to dėžutėmis yra neprieÅ¡taraujantys ir vienas kitÄ papildantys. Todėl teismas turėjo pagrindÄ jais remtis. Teismo samprotavimų apie Å¡ių kaltinamųjų parodymus kaip apie jų gynybinę versijÄ nepatvirtina jokie kiti surinkti įrodymai, jokios kitos bylos aplinkybės. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ kaltinamųjų parodymų matyti, kad A. U. namuose esantys stacionarus kompiuteris, USB raktai buvo skirti bendram naudojimui, niekaip neapsaugoti.

Net iÅ¡ AB „(bankas)“ 2010-04-14 raÅ¡to dėl informacijos suteikimo (T. 4, b. 1. 194) matyti, kad iÅ¡ kaltinamojo A. U. IP adreso (duomenys neskelbtini) jungtasi prie 5 asmenų banko sÄ skaitų, todėl aiÅ¡ku, kad kompiuterį naudojo ne tik kaltinamasis, bet ir kiti asmenys. Todėl iÅ¡tyrus baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad kaltinimas dėl A. U. bendrininkavimo organizuotoje grupėje visiÅ¡kai nepasitvirtino, nes ne tik nėra nurodyti aiÅ¡kÅ«s ir konkretÅ«s veiksmai, kuriais pasireiÅ¡kė tariamas A.

U. veiksmų koordinavimas, ar užduočių skirstymas, tačiau ir visÄ tai turintys patvirtinti įrodymai nėra patikimi, kadangi nenustatyta, kas ir kuriuo metu jungėsi prie „gmail“ elektroninio paÅ¡to dėžučių. IÅ¡ bylos duomenų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad prie minėtų el. paÅ¡to dėžučių jungėsi M. R., bet tikrai ne A. U.Teismas nuosprendyje nepateikė gilesnės skaitmeninėse laikmenose esančios informacijos turinio analizės, tačiau bylos medžiagoje esantys dokumentai rodo, kad minėti duomenys yra neinformatyvÅ«s, nesusiję su A.

U., dalis jų net nustatyta tvarka neiÅ¡versti į lietuvių kalbÄ . Nors A. U. yra kaltinamas keturių nusikalstamų veikų padarymu, t. y. turto prievartavimo iÅ¡ UAB „I.“ organizavimu, pasikėsinimu sukčiauti prieÅ¡ UAB „S.“, UAB „J.“ ir UAB „T.“, tačiau byloje pateiktas didelis kiekis duomenų, kurie susiję su įvairiais susiraÅ¡inėjimais ir elektroninio paÅ¡to dėžutėmis, neturi visiÅ¡kai nieko bendro su nusikalstamomis veikomis, kurios buvo nagrinėjamos Å¡ioje baudžiamojoje byloje.

Dalis bylos 9 ir 10 tomuose esančių elektroninių laiÅ¡kų yra paraÅ¡yti rusų kalba, bet nėra iÅ¡versti į lietuvių kalbÄ , tuo pažeidžiant BPK 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Å i 9 ir 10 tomuose esanti medžiaga ne tik, kad yra nesusijusi su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, tačiau neatitinka ir įrodymams keliamo teisėtumo reikalavimo, todėl ja remtis priimant nuosprendį nebuvo galima. Å ie trÅ«kumai atsispindėjo ir ikiteisminio tyrimo metu suraÅ¡ytame kaltinamajame akte - nors jame nurodoma, kad organizavimo veiksmus patvirtina 19 tome esantys 40 lapų informacijos (T. 19, b. 1. 159-198), tačiau minėtoje medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų nusikalstamos veikos organizavimÄ , matomos tik trumpos laiÅ¡kų iÅ¡traukos, iÅ¡ kurių nėra aiÅ¡ku, kas laiÅ¡kÄ parašė, koks yra sakinio kontekstas, ar sakiniai yra kaip nors susiję su nuskalstamomis veikomis, kurių padarymu A.

U. ir kiti kaltinamieji yra kaltinami. Toliau seka failų, kuriuose rasta informacija, sÄ raÅ¡as. Å i medžiaga taip pat nepatvirtina ir negali patvirtinti jokių veikos aplinkybių. Taigi Å¡ie A. U. teisinantys įrodymai nuosprendyje in abstracto pateikti kaip jį kaltinantys įrodymai. Tuo pirmosios instancijos teismas iÅ¡kraipė byloje surinktus faktinius duomenis ir jų vertinimÄ .Antra, byloje nėra duomenų, kad elektroniniai laiÅ¡kai bÅ«tų buvę siunčiami iÅ¡ A. U. mobiliojo telefono, kas tik sustiprina iÅ¡vadÄ apie tai, kad jis pats Å¡ių laiÅ¡kų nerašė.Trečia, informacijos, esančios minėtų kratų metu paimtose laikmenose, turinys vienareikÅ¡miÅ¡kai nesusieja A.

U. su kitais kaltinamaisiais ir nukentėjusiaisiais. Nėra jokių įrodymų, kad Nr. 1 vadinamas A. U. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta (to nepavyko padaryti ir teisiamajame posėdyje), kas, kada ir kokiems asmenims suteikė numerius, vartojamus susiraÅ¡inėjimo elektroniniais laiÅ¡kais metu.Kiti „įrodymai“ dėl galimo A. U. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje ir susitarimo su kitais kaltinamaisiais apskritai yra tik nepasitvirtinusios hipotezės. Nukentėjusysis Al. G. kaltinamÄ jį A. U. įvardija vieninteliu atveju - pasak jo, pastarasis jam buvo pranešęs, kad paskambins konsultantas.

Tačiau neaiÅ¡ku, kodėl Å¡ie nukentėjusiojo Al. G. parodymai turėtų bÅ«ti laikomi įkaltinančiais A. U. Kaltinamasis A. U. paaiÅ¡kino ir niekada neslėpė, kad jam buvo žinoma, kad jo buvęs kolega A. G. ketina užsiimti konsultavimo veikla. A. U. perdavė Al. G. telefono numerį A. G. Pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis, nustatyta, kad kaltinamasis A. U. su nukentėjusiuoju Al. G. buvo pažįstami, apie pastarojo sudarytas transporto priemonių lizingo sutartis žinojo. BÅ«tinybė dėl pagalbos reikaluose su banku pirmiausia buvo reikalinga pačiam nukentėjusiajam Al. G., kuris apie tai ne kartÄ buvo užsiminęs privačiuose pokalbiuose A.

U. Å i aplinkybė taip pat paneigia, kad A. U. organizavo turto prievartavimÄ ar tuo tikslu telkė kitus bendrininkus. Jokiuose A. G. ir Al. G. pokalbiuose daugiau nebuvo minima A. U. pavardė. Tokių aplinkybių, kurios leistų susieti A. U. su inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis, nenurodo ir kaltinamasis M. R. PrieÅ¡ingai, nukentėjusiojo Al. G. parodymai rodo, kad kaltinamasis M. R. nelaikė kaltinamojo A. U. savos „komandos“ dalimi. Pasak Al. G., M. R. nurodė, kad dėl jo atsisakymo mokėti tariamÄ atlygį, nukentės jį rekomendavęs žmogus, tai patvirtina ir M.

R. siunčiamų žinučių Al. G. turinys. IÅ¡ 2009-10-14 ir 2019-10-21 M. R. žinučių nukentėjusiajam Al. G. matyti, kad M. R. net grasina jį rekomendavusiam žmogui (kitaip tariant, pagal kaltinimo logikÄ A. U.) - 2009-09-29 apžiÅ«ros protokolas (T. 1, b. 1. 158-159). Nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis A. U. bÅ«tų kaip nors sietinas su Al. G. minima „komanda“, apskritai, Å¡i nukentėjusiojo vartojama sÄ voka tėra subjektyvi jo prielaida ir neaiÅ¡ku netgi, kokį kaltinamųjų M.

R., A. G. ir R. M. tarpusavio ryšį ji atspindi.Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti apie kaltinamojo A. U. susitarimÄ su kitais asmenimis daryti nusikalstamas veikas. PareikÅ¡tame A. U. kaltinime tėra nurodoma, kad A. U. aptarė veiksmų eigÄ ir paskirstė užduotis organizuotos grupės nariams, tačiau, kaip jau minėta, nėra aiÅ¡ku nei kokios užduotys buvo paskirstytos, nei kodėl tokia iÅ¡vada yra daroma. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis.

Pažymėtina, kad pagal LAT suformuotÄ teismų praktikÄ bendrininkavimo padarant nusikalstamÄ veikÄ bylose, netgi aplinkybė, jog kaltinamasis žino apie kitų asmenų daromus nusikaltimus, negali bÅ«ti pagrindas pripažinti buvus susitarimÄ daryti nusikaltimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2012). Nagrinėjamu atveju A. U. nei žinojo, nei suvokė apie kitų asmenų ketinimus atlikti neteisėtus veiksmus, todėl jis negalėjo bÅ«ti laikomas inkriminuojamų nusikalstamų veikų bendrininku.Kaltinamajame akte A.

U. inkriminuojamas netgi ne paprasto bendrininko, bet organizatoriaus vaidmuo. Jis kaltinamas subÅ«ręs organizuotÄ grupę ir jai vadovavęs. Byloje nėra surinkta faktinių duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kad A. U. veiksmai buvo kokio nors nusikalstamo sumanymo pradžia, kad jo indėlis įgyvendinant esminius nusikalstamos veikos požymius, organizuojant ir plėtojant nusikalstamÄ sumanymÄ , buvo svarbus - bÅ«tent taip remiantis įstatymu ir susiklosčiusia teismų praktika, apibÅ«dinamas organizatoriaus vaidmuo.

PrieÅ¡ingai, kaip minėta, byloje nėra įrodymų netgi apie kaltinamojo A. U. suvokimÄ dalyvaujant kokioje nors neteisėtoje veikloje. Todėl A. U. negali bÅ«ti laikomas nei inkriminuojamų nusikalstamų veikų organizatoriumi, nei kokios nors bendrininkavimo formos (inter alia organizuotos grupės) dalyviu.Teismas nuosprendyje A. U. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį nuteisė už tai, kad jis organizavo didelės vertės turto prievartavimÄ iÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. Teismas neanalizavo A.

U. veiksmų tariamai prievartaujant turtÄ ir jų net nenustatė, tačiau nuteisė už kitų kaltinamųjų tariamai atliktus veiksmus. Baudžiamojoje byloje ir pareikÅ¡tuose kaltinamuose nėra nurodyti jokie A. U. veiksmai, kuriuos galima bÅ«tų priskirti objektyviesiems BK 181 straipsnio 3 dalyje (kaip ir 182 straipsnio 2 dalyje) numatytų nusikaltimų sudėčių požymiams. Tačiau teismo iÅ¡vados net ir analizuojant kitų kaltinamųjų veiksmus, neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.Teismas nuosprendyje konstatavo, kad R.

M. surinko informacijÄ apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, sÄ moningai vilkino derybas tarp banko ir įmonės. Tačiau padarydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas visiÅ¡kai neįvertino aplinkybių, kad pats kaltinamasis R. M. dirbo banke ir informacijÄ apie UAB „I.“ privalėjo žinoti vykdydamas savo darbines funkcijas. IÅ¡ AB „(bankas)“ pirmosios instancijos teismui pateikto oficialaus 2012-10-30 raÅ¡to Nr. SR/12-42982 matyti, kad UAB „I.“ dėl turimų sutarčių su AB „(bankas)“ pratęsimo kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 6 d.

AB „(bankas)“ kredito komiteto sprendimas dėl UAB „I.“ buvo priimtas po keturių dienų - 2009 m. rugpjūčio 10 d. Taigi jokio derybų vilkinimo net ir negalėjo bÅ«ti nustatyta.Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad UAB „I.“ lizingo sutarčių Nr. LT (duomenys neskelbtini), LT (duomenys neskelbtini), LT (duomenys neskelbtini), LT (duomenys neskelbtini) terminai baigėsi 2009 m. rugpjūčio 30 d. Nukentėjusysis UAB „I.“ direktorius Al. G. 2009-10-19 pareiÅ¡kime kreipdamasis į Lietuvos Kriminalinės policijos biurÄ dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad jo vadovaujama įmonė 2009 m. liepos mėnesį kreipėsi į lizingo bendrovę su praÅ¡ymu pratęsti sutartis ketveriems metams.

Tačiau duomenų, patvirtinančių šį Al. G. teiginį byloje nėra. IÅ¡ teismui pateikto minėto oficialaus AB „(bankas)“ 2012-10-30 raÅ¡to Nr. SR/12-42982 matyti, kad 2009 metais dėl lizingo sutarčių termino pratęsimo UAB „I.“ kreipėsi tik 2009 m. rugpjūčio 6 d. Jokių kitų faktinių duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie Å¡ios įmonės direktoriaus ar kitų įmonę UAB „I.“ atstovavusių asmenų kreipimÄ si dėl lizingo sutarčių pratęsimo, byloje nėra.

Nukentėjusysis Al. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ir pats pripažino, kad jokio oficialaus praÅ¡ymo pratęsti lizingo sutartis nebuvo pateikęs, neoficialiai jį davęs R. M. Ir pastarieji Al. G. parodymai vertintini kritiÅ¡kai, jų nepatvirtina nei R. M., nei, kaip jau minėta, oficialÅ«s AB „(bankas)“ dokumentai.Antra, prieÅ¡ingai, oficialÅ«s AB „(bankas)“ asmenys patys ne vienÄ kartÄ nukentėjusiajam Al. G. priminė, kad jo sudarytų lizingo sutarčių terminas baigiasi ir, kad norint jas pratęsti (nes iÅ¡ UAB „I.“ veiklos buvo matyti, kad laiku įvykdyti lizingo sutarčių ji buvo finansiÅ¡kai nepajėgi), reikia įvykdyti atitinkamas sÄ lygas, pateikti reikiamÄ dokumentacijÄ , į kÄ nei nukentėjusysis Al. G., nei kiti įgalioti UAB „I.“ asmenys niekaip nereagavo.

Oficialiai iÅ¡siųstame 2009 m. gegužės 29 d. elektroniniame laiÅ¡ke AB „(bankas)“ darbuotojas J. B. Al. G. informavo, kad pagal paskolų komiteto sprendimÄ , UAB „I.“ siÅ«lomas patvirtintas 6 mėnesių atidėjimas lizingo įmokoms, pratęsiant sutarčių terminÄ 6 mėnesiams, aptartos palÅ«kanų ir kitos sÄ lygos. UAB „I.“ nereaguojant, R. M., AB „(bankas)“ kaip Baltijos Å¡alių paskolų pertvarkymo tarnybos projektų vadovas (perėmęs vadybininko J. B. tvarkytas bylas), 2009 m. liepos 3 d.

įmonės direktoriui Al. G. iÅ¡siuntė naujÄ elektroninį laiÅ¡kÄ , kuriuo paprašė pateikti informacijÄ - UAB „I.“ balanso duomenis, paaiÅ¡kinimus apie vykdomus verslÄ ir pinigų srautus, planus restruktÅ«rizacijos metu ir pan. Nėra abejonių, kad Al. G. sutarčių pratęsimo klausimas buvo itin aktualus, nors 2009 m. liepos mėnesį bankui jis jokių papildomų praÅ¡omų duomenų, iÅ¡skyrus balansÄ , nepateikė. Al. G. sužinojęs, kad jį gali pakonsultuoti A. G., nedelsdamas 2009 m. liepos mėn. 29 d. pastarajam paskambino, o netrukus ir susitiko.

Tolesni bylos duomenys rodo, kad Al. G. susitarė dėl konsultavimosi su A. G. ir bendravo su juo ne tik UAB „I.“ sutarčių pratęsimo, bet ir kitais klausimais. Apie tai, kad tarp jų vyko bendravimas, tame tarpe ir UAB „I.“ lizingo sutarčių pratęsimo klausimais, įrodo ne tik A. G. ir, iš dalies Al. G. parodymai, bet ir nukentėjusiojo Al. G. rašytas elektroninis laiškas pačiam A. G. bei pastarojo 2009-08-05 elektroninis laiškas Al. G., kuriame išdėstyti argumentai dėl lizingo sutarčių pratęsimo problematikos.

Byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad Al. G. su A. G. ieškojo sprendinių dėl lizingo sutarčių pratęsimo, todėl nėra jokių prielaidų abejoti tuo, kad tokiu būdu A. G. konsultavo Al. G. Nelogiška, kad tai būtų neatlygintinos paslaugos. Jų rezultatas UAB „I.“ buvo teigiamas, sutartys pratęstos, beje, niekaip sprendimo nevilkinant - oficialus 2014-08-06 UAB „I.“ prašymas buvo patenkintas 2014-08-10.Trečia, jokių grasinimų iš R. M. ir A. G. pusės Al. G. neužfiksuota.

Pats M. R., siųsdamas SMS žinutę, teigė, kad Al. G. nesumokėjus, jis iÅ¡sireikalaus turtÄ iÅ¡ rekomendavusio asmens (pagal kaltinimo logikÄ - A. U.).Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio iÅ¡vados apie tai, kad nuteistasis A. U. organizavo tris savarankiÅ¡kus pasikėsinimus sukčiauti (BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“, UAB „T.“, UAB „J.“ epizodai)), neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o Å¡iuose epizoduose kaltinimai A.

U. suformuluoti taip, kad juose net formaliai neatsispindi sukčiavimo nusikaltimo sudėtis.Iš nuosprendžio išvadų (nuosprendžio 45-46 lapai) matyti, kad teismas neanalizuoja objektyvių A. U. veiksmų (nes tokių veiksmų nenustatė), deklaratyviai apibūdina kitų kaltinamųjų atliekamus veiksmus ir kaltinamojo A. U. kaltę grindžia jo dalyvavimo organizuotoje grupėje prezumpcija. Toks nuosprendžio surašymas aiškiai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punkte nustatytų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai.Nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje neatskleista, kuo pasireiškė kaltinamųjų apgaulė nukentėjusiųjų G.

G., J. D. ir V. Č. atžvilgiu. Juo labiau, nėra jokio pagrindo iÅ¡vadai kad tariamai panaudota apgaulė buvo esminė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimÄ atiduoti turtÄ kaltinamiesiems. Å iÄ prielaidÄ paneigia pačių pareikÅ¡tų kaltinimų konstrukcija. Visuose trijuose epizoduose kaltinimų formuluotės beveik identiÅ¡kos ir visi trys kaltinimai užsibaigiami tuo, kad nuteistieji „(...) pasikėsino įgyti (...) didelės vertės turtÄ , tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes (...) nukentėjusieji (...) atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas“.

Tačiau Å¡i formuluotė sukčiavimo nusikaltimo sudėties konstatavimui yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga, nes nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nukentėjusiųjų atsisakymas perduoti turtÄ nesiejamas su prieÅ¡ juos galimai panaudota apgaule. Dar daugiau, nei pareikÅ¡tuose kaltinimuose, nei nuosprendžio iÅ¡vadose neatskleidžiamas tariamai prieÅ¡ nukentėjusiuosius panaudotos apgaulės turinys.Nei vienas nukentėjusysis net neparodė, kad jų manymu, jie buvo klaidinami, piktnaudžiaujama jų pasitikėjimu ir pan.

Nei vienas nukentėjusysis jokių pretenzijų A. U. nereiÅ¡kė. Paties A. U. vaidmuo taip vadinamuose sukčiavimuose neatskleistas, todėl bet kuriuo atveju jis dėl pareikÅ¡tų kaltinimų turėjo bÅ«ti iÅ¡teisintas. Tačiau kaltinamasis A. U., kaip minėta, Å¡ioje byloje buvo priverstas gindamas save analizuoti ir vertinti kitų kaltinamųjų veiksmus. Pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu, tad tÄ patį nuteistajam A. U. tenka daryti ir apeliaciniame skunde.Taigi, kiekvienu konkrečiu iÅ¡ trijų epizodų atveju analizuojant nukentėjusiųjų parodymus, matyti, kad jie niekaip nepatvirtina kitų kaltinamųjų ketinimų užvaldyti jų turtÄ , pateikiant tam tikrÄ neteisingÄ informacijÄ ar kažkokias aplinkybes nutylint.UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ epizoduose teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad A.

U. nurodymu R. M. surinko informacijÄ apie UAB „S.“ finansinę padėtį ir vilkino derybas su nukentėjusiaisiais G. G., J. D., V. Č. Tačiau Å¡ios iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių. Teismo iÅ¡vada apie tai, kad R. M. vilkino derybas su G. G., J. D., V. Č., ne tik kad nepagrįsta, bet ir prieÅ¡tarauja paties teismo nustatytoms aplinkybės. Visų pirmÄ , byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jog R. M. vilkino derybas (pvz., gauti ir iÅ¡siųsti elektroniniai laiÅ¡kai, telefoniniai pokalbiai su nukentėjusiais, gauti ir iÅ¡siųsti dokumentai ar pan.), to savo parodymuose nepatvirtino ir R.

M., tuo labiau ir patys nukentėjusieji savo parodymuose nuosekliai neparodė, kaip konkrečiai R. M. „vilkino“ derybas. Priešingai, iš AB „(bankas)“ pirmosios instancijos teismui pateikto oficialaus 2012-10-30 rašto Nr. SR/12-42982 matyti, kad ne tik UAB „I.“ dėl turimų sutarčių pratęsimo kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 6 d. ir sprendimas dėl UAB „I.“ buvo priimtas po keturių dienų - 2009 m. rugpjūčio 10 d., o pačios sutartys pasirašytos 2009-08-21 ir 2009-10-06; bet ir UAB „S.“ dėl turimų sutarčių termino pratęsimo kreipėsi 2009-10-15 ir sprendimas priimtas 2009-10-26, o sutartys buvo pasirašytos 2009-11-13;

UAB „J.“ dėl sutarčių pratęsimo kreipėsi 2009-09-05, sprendimas buvo priimtas apskritai ankščiau 2009-08-26, o sutartys pasirašytos 2009-10-09, UAB „T.“ dėl sutarčių pratęsimo kreipėsi 2009-08-17 ir 2009-10-06, sprendimai buvo priimti atitinkamai 2009-08-26 ir 2009-12-02, o sutartys buvo pasirašytos 2009-09-08, 2009-12-07 ir 2009-12-08. Taip pat minėtame banko rašte nurodyta, jog R. M. apskritai nebuvo paskirtas UAB „T.“ vadybininku. Taip pat svarbu pažymėti, jog „vilkinimo“ aplinkybė nebuvo niekur nurodyta ir apklaustų liudytojais AB „(bankas)“ darbuotojų, antai liudytojas M.

G. savo parodymuose (nuosprendžio 29-33 lapai) nurodė sprendimų priėmimo tvarkÄ ir terminus, kurie akivaizdžiai ilgesni, negu buvo priimti sprendimai dėl nukentėjusiųjų sutarčių pratęsimo. Taigi jokio derybų vilkinimo net ir negalėjo bÅ«ti nustatyta. Jeigu, pagal teismo logikÄ , kaltinamieji neturėjo įtakos pratęsiant lizingo sutarčių su AB „(bankas)“ galiojimÄ , nėra jokios prasmės tame, kad kaltinamieji atidėliotų ar kitaip trukdytų nukentėjusiajam G. G. pratęsti sutartis (tas pats pasakytina ir apie kaltinamųjų veiksmus nukentėjusiųjų J.

D. ir V. Č. atžvilgiu). Tuo labiau nėra atskleistas pasikėsinimo sukčiauti baigtumo momentas. Taigi, kaltinimuose dėl pasikėsinimo sukčiauti UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu apskritai nėra įrodyta ar nustatyta apgaulė, nėra įrodytos kitos kaltinimui pagrįsti nurodytos faktinės aplinkybės.Nuosprendžio dalis dėl bausmių paskyrimo aiškiai neatitinka BK 54 straipsnyje išdėstytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, prieštarauja teisingumo principui ir pačiai bausmės, kaip valstybės taikomos prievartos priemonės, paskirčiai.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo vadovautis baudžiamajame įstatyme numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais - atsižvelgti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę ir kitas įstatyme iÅ¡vardintas aplinkybes. Bausmės paskirtis nurodyta BK 41 straipsnyje, iÅ¡ Å¡io straipsnio 2 dalies matyti, kad baudžiamasis įstatymas nenumato vieno svarbiausio bausmės tikslo, teismų praktika ir baudžiamosios teisės doktrina laikosi nuostatos, kad bausmės negali nulemti vien nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai - ji turi bÅ«ti siejama su nusikaltusiu asmeniu, jo socialinėmis, psichologinėmis ir moralinėmis savybėmis.Tuo tarpu iÅ¡ apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas nepagrįstai iÅ¡skyrė vienintelį bausmės tikslÄ - nubaudimÄ , nes tik taip galima paaiÅ¡kinti itin griežtų realių laisvės atėmimo bausmių skyrimÄ A.

U. (kaip, beje ir kitiems kaltinamiesiems). Teismas nustatė, kad buvo padaryti trys pasikėsinimai padaryti sukčiavimus, tačiau iÅ¡ paskirtų bausmių dydžių akivaizdu, kad teismas visiÅ¡kai nelaikė nusikalstamos veikos stadijÄ teisiÅ¡kai reikÅ¡minga aplinkybe bausmės paskyrimui. Teismas de facto neatsižvelgė ir į A. U. asmenybę - į tai, kad jis dirba, anksčiau neteistas, iÅ¡laiko Å¡eimÄ , augina mažamečius vaikus, charakterizuojamas iÅ¡imtinai teigiamai. Nei kvalifikuodamas veikas, nei motyvuodamas bausmės dydį teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl A.

U. kaltės formos ir kt. Taigi didžioji dalis BK 54 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nuosprendyje neapraÅ¡yta ir neapibÅ«dinta.Proceso trukmė Å¡ioje baudžiamojoje byloje pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ asmens teisę į bylos nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ . Inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimai padarytos 2009-2010 metais, kaltinamasis A. U. sulaikytas 2010 m. kovo 31 d.

Bylos ikiteisminis tyrimas ir, ypač, teisminis nagrinėjimas užsitęsė daugiau kaip ketverius metus tikrai ne dėl kaltinamojo A. U. ar jo gynėjo veiksmų. Baudžiamajame procese kaltinamasis A. U. veikė sÄ Å¾iningai, jo nevilkino. IÅ¡ bylos dokumentų matyti, kad procesas užtruko dėl teismo kaltės - iÅ¡ pradžių dėl objektyvios aplinkybės (teisėjo R. Skirtuno ligos ir reikalingumo paskirti kitÄ teisėjÄ ), o po to ir dėl subjektyvių aplinkybių. Kaip viena iÅ¡ tokių aplinkybių yra tai, kad dar 2013 m. gruodžio mėnesį teisėjas R.

Kisielius išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, po to netikėtai byloje (kuri jau ir taip tęsėsi keletÄ metų) atnaujino įrodymų tyrimÄ labai abejotinais motyvais dėl reikalingumo tikslinti civilinį ieÅ¡kinį, po to nuosprendžio paskelbimas buvo numatytas 2014 m. balandžio 28 d., bet ir šį kartÄ nuosprendis nebuvo priimtas, jo paskelbimas buvo atidėtas iki 2014 m. gegužės 5 d. (tuo pažeidžiant net BPK 302 straipsnio 4 dalyje nustatytÄ maksimalų 45 dienų terminÄ , skirtÄ nuosprendžio paskelbimui), galiausiai nuosprendis paskelbtas 2014 m. gegužės 5 d., t. y. praėjus daugiau kaip ketveriems metams nuo A.

U. sulaikymo. Å iuo atveju daugiau kaip ketverius metus nežinioje dėl savo procesinio likimo buvęs kaltinamasis A. U. už inkriminuotas nusikalstamas veikas nuosavybei, kuriomis nepadaryta jokios turtinės žalos, tuo labiau buvo atmestas AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys, pasiųstas atlikti penkerių metų ir Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Toks bausmės paskyrimas yra aiÅ¡kiai neteisingas. Ilga proceso trukmė lėmė tai, jog nuteistasis ilgÄ laikÄ buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties bÅ«senos, kas yra nepateisinama.

IÅ¡ pradžių A. U. buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė - suėmimas, nors po to ji buvo pakeista į Å¡velnesnes kardomÄ sias priemones, tačiau net ir dėl Å¡velnesnių kardomųjų priemonių A. U. patyrė nepatogumų, ilgÄ laikÄ buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti, jis turėjo kreiptis į teismÄ dėl leidimo iÅ¡vykti, turėjo problemų įsidarbinant, be to, per visÄ trukusį ikiteisminį tyrimÄ ir teisminį nagrinėjimÄ jo visam Å¡eimos turtui buvo taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir pan.Nors A.

U. inkriminuojami nusikaltimas priskiriami prie sunkių, tačiau, kaip minėta, nuteistasis apibÅ«dinamas tik teigiamai: praeityje neteistas, vedęs, turi Å¡eimÄ , dirba, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislapstė, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pat Å¡iol jokių naujų veikų nepadarė, atsižvelgus į nepateisinamai ilgÄ proceso trukmę, įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieÅ¡tarauja teisingumo principui ir turėtų didesnį neigiamÄ poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį.

Jeigu pirmos instancijos teismas laikė, jog A. U. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tai šioje dalyje turėjo vadovautis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011 ir kt.) ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (T. 37, b. l. 93-104).Civilis ieškovas AB „(bankas)“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kurioje buvo atmestas AB „(bankas)“ civilinis ieškinys, panaikinti ir priteisti solidariai iš A.

U., R. M., M. R. ir A. G. AB „(bankas)“ naudai 1 000 000 Lt (289 620,01 eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis toje dalyje, kurioje buvo atmestas AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys yra nepagrįstas, priimtas netinkamai iÅ¡siaiÅ¡kinus ir nustačius civilinio ieÅ¡kinio pagrindÄ bei bylos aplinkybes, pagrindžiančias civilinį ieÅ¡kinį ir neteisėtas, t. y. priimtas netinkamai kvalifikavus nustatytas faktines aplinkybes.Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltais A.

U., R. M., M. R. ir A. G. tokių nusikalstamų veikų padarymu, dėl kurių AB „(bankas)“ patyrė neturtinę žalÄ . Pirmosios instancijos teismas netinkamai iÅ¡siaiÅ¡kino, kad AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo grindžiamas neva tik dėl Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo 55 straipsnyje nustatytos banko paslapties pavieÅ¡inimo ir konfidencialios informacijos, sudarančios banko paslaptį, atskleidimo. AB „(bankas)“ patirta neturtinė žala buvo grindžiama ir tuo, jog A.

U., R. M., M. R. ir A. G., darydami nusikalstamas veikas, turėjo suprasti ir suprato, kad nusikalstamų veikų padarymas, atsižvelgiant į jų santykį su AB „(bankas)“, ne tik pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ ir visuomenės saugomas vertybes, bet ir daro neigiamÄ poveikį AB „(bankas)“ reputacijai, t. y. AB „(bankas)“ daro neturtinę žalÄ . A. U., R. M., M. R. ir A. G. nusikalstamais veiksmais buvo pažeisti banko veiklos, kaip atskiros profesinės veiklos rÅ«Å¡ies, apdairumo ir rÅ«pestingumo standartai.Bankų veiklos standartai įpareigoja bankus ir jų darbuotojus veikti taip, kad bÅ«tų užtikrinta bendroji banko pareiga garantuoti savo veiklos patikimumÄ efektyvumÄ ir saugumÄ .

A. U., R. M., M. R. ir A. G., AB „(bankas)“ darbuotojų ir buvusių darbuotojų (iÅ¡skyrus M. R.), nusikalstama veika sukėlė didesnį neigiamÄ poveikį ir didesnį atgarsį žiniasklaidoje, nei analogiÅ¡kas veikas bÅ«tų padarę ne su bankų veikla susiję asmenys. AB „(bankas)“ darbuotojų ir buvusių darbuotojų A. U., R. M., M. R. ir A. G. darydami nusikalstamas veikas suprato, kad savo veiksmais iÅ¡ esmės žemina AB „(bankas)“ dalykinę reputacijÄ ir daro neturtinę žalÄ .Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad A.

U., R. M., M. R. ir A. G., pasinaudodami informacija, kuri pagal LR Bankų įstatymo 55 straipsnį laikoma banko paslaptimi, siekė suklaidinti finansinių sunkumų turinčius klientus. Minėtų asmenų veika klientams ir visuomenei sudarė įspūdį, kad AB „(bankas)“, kuri yra viena Baltijos ir Šiaurės šalių regiono finansų institucijų lyderių, yra nepatikima organizacija, kurioje sprendimai klientų atžvilgiu priimami neteisėtos AB „(bankas)“ esamų ar buvusių darbuotojų materialinės naudos įtakoje.

A. U., R. M., M. R. ir A. G. veikos įtakoje buvo formuojama nuomonė, esÄ AB „(bankas)“ veikla yra nesÄ Å¾ininga ir diskriminacinė AB „(bankas)“ klientų, nesuteikusių materialinės ar kitokios naudos AB „(bankas)“ darbuotojams, priimantiems sprendimus, atžvilgiu ir kad vienintelė iÅ¡eitis siekiant pagerinti AB „(bankas)“ klientų, turinčių finansinių problemų, padėtį yra kreipimasis į A. U., R. M., M. R. ir A. G. dėl atlygintino tarpininkavimo sprendžiant finansines problemas.

A. U., R. M., M. R. ir A. G. suklaidinti AB „(bankas)“ klientai susidariusia klaidinga neigiama nuomone apie AB „(bankas)“ pasidalino ir dalinasi tiek su savo Å¡eimos nariais, tiek su verslo partneriais, tiek su pažįstamais, kurie savo ruožtu, tokiÄ klaidingÄ neigiamÄ nuomonę platina toliau.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų ir nukentėjusiųjų, t. y. UAB „T.“ direktoriaus V. Č., UAB „I.“ direktoriaus Al. G., UAB „B.“ ir UAB „O.“ steigėjo G.

T., UAB „S.“ direktoriaus G. G., UAB „I.“ komercijos direktorius V. Š. parodymus, jog:

1) nors jų vadovaujamos įmonės turėjo paskolų ir kituose bankuose, tačiau niekas jiems panašių paslaugų kaip A. U., R. M., M. R. ir A. G. nesiūlė;

2) kad jie prarado pasitikėjimÄ AB „(bankas)“ darbuotojais, dirbančiais Lietuvoje ir kad tas nepasitikėjimas atsirado bÅ«tent dėl bendravimo su A. U., R. M., M. R. ir A. G.;

3) kad jų duomenimis informacija apie AB „(bankas)“ klientus lengvai patenka iš AB „(bankas)“ darbuotojų asmenims, kurie neturi teisės jos gauti;

4) kad jie nusivylė AB „(bankas)“, kaip finansų institucija;

5) kad dėl A. U., R. M., M. R. ir A. G. neteisėtų veiksmų susidarė neigiamÄ nuomonę apie AB „(bankas)“;

6) kad susidarė nuomonę, jog AB „(bankas)“ darbuotojai už palankius sprendimus reikalauja atlygio;

7) kad bendraujant su A. U., R. M., M. R. ir A. G. buvo sunku atskirti, kur yra AB „(bankas)“ pozicija, o kur ne.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad aukščiau nurodyti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina, kad A. U., R. M., M. R. ir A. G., veikdami grupėje atliko veikas, žeminančias AB „(bankas)“ dalykinę reputacijÄ , nes savo neteisėta veika sudarė įspÅ«dį, kad AB „(bankas)“ darbuotojai, skirtingai nei kitų Lietuvoje veikiančių bankų darbuotojai, sprendimus, susijusius su klientų finansiniais įsipareigojimais, priima tik piniginio atlygio įtakoje, kad AB „(bankas)“ nesaugo LR Bankų įstatymo 55 straipsnyje numatytos banko paslaptį sudarančios informacijos bei yra nepatikima finansų institucija.AB „(bankas)“ neturtinę žalÄ taip pat patyrė ir dėl neigiamo visuomenės požiÅ«rio, kuris susiformavo gaunant informacijÄ apie A.

U., R. M., M. R. ir A. G. nusikalstamas veikas per visuomenės informavimo priemones, informuojančias apie Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ . Kaltinamieji A. U., R. M., M. R. ir A. G., atlikdami neteisėtas veikas, turėjo suprasti ir suprato, kad neigiamomis jų neteisėtos veikos pasekmėmis bus laikomas ir informacijos apie teisminį procesÄ skleidimas visuomenės informavimo priemonėse (spaudoje, radijo ir televizijos laidose, interneto svetainėse), nes kiekviena informacija bus siejama ne tik su neteisėta A. U., R.

M., M. R. ir A. G. veika, bet ir su AB „(bankas)“, kaip su dalies teisiamųjų darbdaviu ir su AB „(bankas)“, kaip finansų institucija.Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 30 d., kai Žinių radijas paskelbė praneÅ¡imÄ â€ž48 valandoms į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areÅ¡tinę uždarytas „Lietuvos paÅ¡to“ generalinis direktorius A. U.“ iki 2012 m. spalio 17 d., kai interneto svetainėje buvo paskelbtas praneÅ¡imas „Lietuvos paÅ¡to vadovų byla toliau nagrinėjama uždarame posėdyje“ visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta ne mažiau kaip 110 praneÅ¡imų, susijusių su tiek su ikiteisminiu tyrimu Å¡ioje byloje, tiek su teisminiu jos nagrinėjimu ir juose taip pat kalbama ne tik apie pačius teisiamuosius, bet ir apie AB „(bankas)“, kas formavo neigiamÄ požiÅ«rį į AB „(bankas)“ ir kėlė abejones AB „(bankas)“, kaip patikimos finansų institucijos, reputacija.Informuodamos apie šį baudžiamÄ jį procesÄ visuomenės informavimo priemonės naudojo skambius pavadinius tokius kaip „Banko aidas pavijo paÅ¡te“ (2010 m. kovo 31 d. - leidinys „Respublika“, „Teisiamųjų suole - elitinės gaujos nariai“ - 2011 m. gegužės 26 d. interneto svetainė www.15min.lt, „Buvusių AB „(bankas)“ darbuotojų byla dėl komercinio Å¡nipinėjimo bus nagrinėjama nevieÅ¡ai“ - 2011 m. rugpjūčio 2 d. interneto svetainė www.vz.lt, „Kaip Å¡nipinėjo įtakingi AB „(bankas)“ darbuotojai, liks paslaptyje“ - 2012 m. spalio 17 d. interneto svetainė www.balsas.lt) ir kt.A.

U., R. M., M. R. ir A. G., darydami nusikalstamas veikas, suprato, kad atsižvelgiant į jų darbinio pobÅ«džio santykius su AB „(bankas)“, apraÅ¡ant jų padarytas nusikalstamas veikas bus naudojami įvairÅ«s neigiami epitetai tiek jų tiek AB „(bankas)“ atžvilgiu, kas iÅ¡ esmės menkins AB „(bankas)“ dalykinę reputacijÄ .Neigiama informacija apie AB „(bankas)“ visuomenei buvo skleidžiama ne tik minėtomis visuomenėmis informavimo priemonėmis, bet ir skaitytojų komentarais po kiekvieno informacijos paskleidimo interneto svetainėse.

Kaip matyti iÅ¡ teismui pateiktų žiniasklaidos praneÅ¡imų su komentarais, jų bÅ«davo labai daug, pvz. 2010 m. kovo 30 d www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis „Dėl turto prievartavimo ir sukčiavimo sulaikytas Lietuvos paÅ¡to vadovas A. U.“ buvo komentuotas 235 kartus, 2010 m. balandžio 22 d. www.alfa.lt paskelbtas straipsnis „VSD „degina“ susisiekimo ministrÄ Masiulį“ buvo komentuotas 130 kartų, ir t.t. A. U., R. M., M. R. ir A. G. veiksmų pasėkoje AB „(bankas)“ dalykinė reputacija buvo pažeminta ne tik tiesiogiai suklaidintų AB „(bankas)“ klientų, bet žymiai didesnės visuomenės dalies akyse.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad aptariamos publikacijos žiniasklaidoje taip pat turėjo įtakos AB „(bankas)“ klientų skaičiui bei palÅ«kanų pajamų ir paslaugų bei komisinių pajamų mažėjimui 2010 m. antrame ketvirtyje, palyginus su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu ir, kad minėtas aplinkybes patvirtino AB „(bankas)“ pateiktos Finansinės bÅ«klės ataskaitos.Bendrai žalÄ padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai.Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad LR Bankų įstatymo 55 straipsnyje nurodyta informacija, kuri laikoma banko paslaptimi buvo neteisėtai atskleista ir panaudota daug kartų, banko paslaptį sudaranti informacija, kuria buvo neteisėtai disponuojama, buvo įvairaus pobÅ«džio, t. y. kaltinamieji A.

U., R. M., M. R. ir A. G. bendrai neteisėtai disponavo ir atskleidė fizinių ir juridinių AB „(bankas)“ klientų identifikacinius duomenis, konkrečių AB „(bankas)“ sudarytų sutarčių palÅ«kanų normas, mėnesines įmokas ir kitÄ informacijÄ , sudarančiÄ banko paslaptį. Taip pat A. U., R. M., M. R. ir A. G. bendrai atlikdavo aktyvius neteisėtus veiksmus AB „(bankas)“ klientų, nesutikusių minėtiems asmenims suteikti neteisėtÄ materialinę naudÄ , atžvilgiu, inicijuodavo sutarčių nutraukimus ir tokiu bÅ«du sudarė sÄ lygas susiformuoti nuomonei, kad sprendimai AB „(bankas)“ klientų atžvilgiu priimami neteisėtos AB „(bankas)“ darbuotojų ir / ar kitų asmenų materialinės naudos įtakoje.

Dėl minėtų priežasčių A. U., R. M., M. R. ir A. G. yra solidariai atsakingi ir AB „(bankas)“ patirtÄ neturtinę žalÄ privalo atlyginti solidariai.CK 1.114 straipsnyje numatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, įskaitant ir dalykinę reputacijÄ bei gerÄ vardÄ . CK 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala taip pat yra ir asmens (įskaitant ir juridinį) reputacijos pablogėjimas teismo įvertinta pinigais, kuri atlyginama visais atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo.

CK 6.6 straipsnyje numatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (T. 37, b. l. 1-5).Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, civilinio ieÅ¡kovo AB „(bankas)“ atstovas prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistieji A. U., R. M., A. G., M. R., R. P. ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusieji V.

G., J. G., V. L. V. bei jos atstovas prašė M. R. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo, nuteistojo A. U. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami visiÅ¡kai, nuteistųjų A. G., M. R., R. P. ir jų gynėjų, civilinio ieÅ¡kovo AB „(bankas)“ apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies.Dėl Å¡aliÅ¡kumo ir BPK pažeidimų.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimÄ , turi teisę, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas.

Å i teisė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Taigi teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas yra viena iÅ¡ asmens konstitucinės teisės į teisingÄ teismÄ sudėtinių dalių. Vertinant neÅ¡aliÅ¡kumÄ subjektyviuoju aspektu, turi bÅ«ti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo. Objektyvus neÅ¡aliÅ¡kumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas bÅ«tų organizuojamas, proceso veiksmai bÅ«tų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bÅ«tų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspÅ«dis, kad proceso metu vienai iÅ¡ proceso Å¡alių reiÅ¡kiamas iÅ¡ankstinis prieÅ¡iÅ¡kumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.

NeÅ¡aliÅ¡kumo principas negali bÅ«ti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylÄ Å¡aliÅ¡kai. Nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais.

Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas.Apeliantų argumentai dėl pirmosios instancijos teisėjo šališkumo pagrįsti vien jų nesutikimu su priimtu nuosprendžiu. Visi apeliantų argumentai dėl teismo šališkumo susiję su tuo, kad, jų nuomone, teismas netinkamai įvertino įrodymus bei nuosprendį surašė su trūkumais.

Tokie motyvai neįrodo teisėjo Å¡aliÅ¡kumo.Apeliaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis ne visiÅ¡kai atitinka BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimÄ (BPK 20 straipsnis) ir nuosprendžio suraÅ¡ymo reikalavimus (BPK 302-307 straipsniai), tačiau padaryti procesiniai pažeidimai nelaikytini esminiais, t. y. dėl kurių teismo sprendimÄ reikėtų naikinti. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant paÅ¡alinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje esančius trÅ«kumus, buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, buvo apklausti nuteistieji M.

R., R. P., nukentėjusieji V. L. V., V. G., Al. G., liudytojai M. G., A. S., R. B., V. Š., M. G., buvo perskaityti liudytojų R. B., V. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašyti, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme duoti nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kiti surinkti ir ištirti įrodymai, plačiau ir išsamiau negu to reikalaujama BPK 331, 332 straipsniuose, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis nevisiškai atitiko BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Byloje įrodymų visetas buvo iÅ¡analizuotas, siekiant paÅ¡alinti tarp įrodymų esančius prieÅ¡taravimus, iÅ¡tirtos nuteistųjų iÅ¡keltos versijos, buvo įvertinti nuteistuosius teisinantys ir kaltinantys įrodymai, bei įvertinus įrodymus tiek atskirai, tiek lyginant tarpusavyje ir susiejus juos į visumÄ buvo padarytos atitinkamos motyvuotos iÅ¡vados. Dėl turto prievartavimo iÅ¡ UAB „I.“ direktoriaus Al. G.Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija, kad R. M. teikė informacijÄ kitiems nuteistiesiems, sÄ moningai vilkino derybas ir bendradarbiavo su kitais nuteistaisiais, t. y. veikė organizuotoje grupėje, teigia, jog informacijÄ A.

G. pateikė pats įmonės vadovas Al. G.Nuteistojo A. U. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. U. dalyvavimas Å¡ioje nusikalstamoje veikoje yra grindžiamas tik prielaidomis, nes pastarasis Al. G. rekomendavo kaip konsultantÄ A. G., jokių patikimų ir leistinų įrodymų, pagrindžiančių A. U. kaltę, byloje nėra.Nuteistųjų M. R., A. G. ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis iÅ¡vadomis. Teigiama, kad M. R. ir A. G. veiksmuose nėra bÅ«tinų nusikalstamos veikos požymių – vertimo perduoti turtÄ ar turtinę teisę, nesant teisėto pagrindo, bei grasinimo.

Nurodoma, kad tarp A. G. ir UAB „I.“ direktoriaus buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. G. teikė jam konsultacines atlygintinas paslaugas, todėl kaltinamųjų reikalavimas atsiskaityti buvo teisėtas ir pagrįstas, iÅ¡plaukiantis iÅ¡ sutartinių santykių. Keliamas klausimas dėl veikos kvalifikavimo kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis). M. R. nurodo, kad susitikimo metu ir raÅ¡ytomis žinutėmis Al. G. negrasino, o tik pasiÅ«lė atsiskaityti su A. G., nes A. G. turėjo pagrįstÄ reikalavimo teisę Al. G. atžvilgiu perduoti jam pinigus už suteiktas konsultavimo paslaugas.

Apeliantas kelia versijÄ , kad A. G. buvo jam skolingas 30 000 eurų, todėl norėdamas susigrÄ Å¾inti skolÄ iÅ¡ A. G., veikė įgyvendindamas A. G. teisę, reikalavo iÅ¡ Al. G. grÄ Å¾inti skolÄ A. G., o ne sau. M. R., norėdamas sumenkinti savo vaidmenį Å¡iame epizode, teigia, kad jo vaidmuo nėra pagrindinis, M. R. tik lydėjo A. G. į susitikimÄ su Al. G., tačiau Å¡iam pareikalavus iÅ¡eiti, M. R. nesiprieÅ¡indamas paliko įmonės patalpas ir daugiau jokio kontakto su nukentėjusiuoju neturėjo.

Ginčijamas M. R. ir A. G. bendrininkavimas, nes A. G. nežinojo apie M. R. rašytas žinutes Al. G., bei kvalifikuojantis nusikalstamos veikos požymis – veikimas organizuotoje grupėje su kitais nuteistaisiais. Nuteistasis A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2004 metų iki 2009-03-25 dirbo AB „(bankas)“ Verslo bankininkystės tarnybos vadovo pareigose bei buvo Valdybos pirmininko pavaduotojas, taip pat buvo UAB „(bankas) lizingas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas bei Lietuvos lizingo asociacijos valdybos narys.

Per visus darbo metus užmezgė daug ryÅ¡ių, tame tarpe ir su A. G., kuris buvo UAB „(bankas) lizingas“ Panevėžio filialo vadovas. Išėjęs iÅ¡ darbo palaikė draugiÅ¡kus santykius su A. G., kuris paskui pradėjo teikti finansines konsultacijas. A. G. prašė jį rekomenduoti kaip specialistÄ . R. M. pažįsta kaip buvusį kolegÄ , kurį nukreipė pas M. R. dėl nekilnojamojo turto konsultacijų, artimų santykių su R. M. nepalaikė. M. R. nuo 2008 m. vasaros yra jo kaimynas, palaiko su juo draugiÅ¡kus santykius.

M. R. teikė finansines ir nekilnojamojo turto konsultacijas. M. R. supažindino su keliais banko darbuotojais. Kartais M. R. ateidavo pas jį į svečius su savo kompiuteriu, su kuriuo narÅ¡ydavo internete, arba naudodavosi jo namuose esančiais kompiuteriais, norėdamas pasitikrinti el. paÅ¡tÄ , bei spausdintuvu, taip pat USB raktais. Nesutinka, kad buvo nusikalstamų veikų organizatorius, nes vienu metu niekada nebuvo susitikęs su A. G., M. R. ir R. M. bei neaptarinėjo su jais verslo ar nusikalstamų planų, neskirstė vaidmenų ir pinigų.

Daug metų pažįsta UAB „I.“ direktorių Al. G., su juo santykiai buvo labai geri, susitikdavo įvairiuose renginiuose. Al. G. jam tiesiogiai skambindavo įvairiais finansiniais klausimais bei minėjo, kad turi finansinių sunkumų ir nesklandumų su UAB „(bankas) lizingas“. Paskambinęs Al. G. rekomendavo A. G. kaip konsultantÄ . Al. G. sutiko pasikalbėti su A. G., todėl perdavė A. G. Al. G. telefono numerį, daugiau Å¡iuo klausimu nesidomėjo. Al. G. ir A. G. neminėjo apie jų tarpusavio bendravimo problemas (T. 35, b. l. 149-152).

Nuteistasis A. U. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad su Al. G. turėjo bendrų reikalų ir dažnai bendraudavo, susitikdavo ne dėl banko reikalų. Al. G. jam papasakojo apie problemas su banku, todėl pasiÅ«lė Al. G. kreiptis į A. G. (T. 39, b. l. 99).Nuteistasis R. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2002-08-02 dirbo UAB „(bankas) lizingas“ vadybininku, nuo 2008 m. pabaigos perėjo į AB „(bankas)“ Projektų finansavimo ir lėšų valdymo departamentÄ , nuo 2009-05-25 dirbo AB „(bankas)“ Baltijos Å¡alių paskolų pertvarkymo tarnybos projektų vadovu.

Jo, kaip projektų vadovo pareigos, buvo rinkti iÅ¡ įmonių informacijÄ (tai užtrukdavo apie 2 savaites), kuriÄ pateikdavo banko analitikams, teisininkams, kitiems darbuotojams, kurie paruoÅ¡davo finansines ataskaitas, iÅ¡vadas, įmonės prognozes (tai užtrukdavo apie 2 savaites). Paskui kreipdavosi į Å¡vedų konsultantÄ , paruoÅ¡davo siÅ«lymÄ Kredito komitetui (tai užtrukdavo apie 1-2 savaites). Kredito komitetui priėmus klientui teigiamÄ sprendimÄ , byla buvo perduodama Kreditų kontrolės ir Sutarčių ruoÅ¡imo skyriams, sutarties paruoÅ¡imas užtrukdavo apie 1-2 savaites.

Apie paruoÅ¡tÄ sutartį informuodavo klientÄ ir tardavosi dėl jos pasiraÅ¡ymo. Visas procesas mažiausiai užtrukdavo apie 40 darbo dienų. Prie duomenų bazių galėjo prisijungti bet kuris banko darbuotojas, dirbantis su klientais. Nei viena iÅ¡ įmonių jam nereiÅ¡kė pretenzijų, negavo drausminių nuobaudų. Neigė vilkinęs derybas, dalyvavęs organizuotos grupės veikloje, rinkęs ir perdavinėjęs kitiems nuteistiesiems informacijÄ apie banko klientus, vykdęs A. U. nurodymus. Su A.

U. buvo kolegos, juos siejo tik darbiniai santykiai. Su M. R. jį supažindino A. U., su M. R. buvo susitikęs norėdamas nusipirkti butÄ . A. G. pažįsta kaip buvusį kolegÄ , tačiau su juo bendravo retai, nes jis gyveno Panevėžyje, nekalbėjo su juo apie įmones, nesidalino informacija. 2009-06-05 buvęs UAB „I.“ vadybininkas J. B. paruošė Å¡ios įmonės priėmimo ir perdavimo aktÄ , tačiau dėl trÅ«kumų Å¡is aktas nebuvo pasiraÅ¡ytas ir buvo taisomas. Jis (R. M.) UAB „I.“ vadybininku banko sistemoje priskirtas 2009-08-19, iki tol įmonės vadybininkas buvo J.

B. 2009-07-03 iÅ¡ M. G. gavo nurodymÄ perimti UAB „I.“ į AB „(bankas)“ Baltijos Å¡alių paskolų pertvarkymo tarnybÄ , todėl el. paÅ¡tu kreipėsi į Al. G. su konkrečiais klausimais ir praÅ¡ymu, kad iÅ¡dėstytų savo pageidavimus dėl skolos restruktÅ«rizavimo, tačiau iÅ¡samaus atsakymo negavo, buvo pateikti tik balansas, pelno ir nuostolių ataskaitos. Laikotarpiu nuo 2009-07-07 iki 2009-07-13 atostogavo, jį pavadavo A. R. Po atostogų, vadovaudamasis visa turima informacija apie klientÄ , gauta iÅ¡ buvusio vadybininko ir banko padalinių, paruošė siÅ«lymÄ , kurį patvirtino Å¡vedų konsultantas, ir jį pateikė svarstyti Kredito komitetui.

UAB „I.“ praÅ¡ymas dėl sutarčių pratęsimo suraÅ¡ytas 2009-08-06 data, o UAB „(bankas) lizingas“ gautas ir užregistruotas 2009-08-12, t. y. jau po to, kai 2009-08-10 buvo priimtas Kredito komiteto sprendimas, ir kai žodžiu informavo Al. G. apie priimtÄ sprendimÄ . 2009-08-14 raÅ¡tu informavo Al. G. apie priimtÄ sprendimÄ . Al. G. negalėjo užregistruoti pakartotinio praÅ¡ymo 2009-08-08, nes tai buvo Å¡eÅ¡tadienis, o UAB „(bankas) lizingas“ savaitgaliais nedirbo. Anksčiau Al. G. neteikė jam jokio praÅ¡ymo dėl įmonės lizingo sutarčių pratęsimo, net žodžiu.

PasiÅ«lymas Kredito komitetui buvo pateiktas svarstyti iki 2009-08-04, o sprendimas priimtas 2009-08-10, sutartys buvo paruoÅ¡tos 2009-08-21. Sprendimas dėl sutarčių pakeitimo buvo priimtas dėl vienuolikos lizingo sutarčių, pagal jo (R. M.) ir Å¡vedų konsultanto siÅ«lymÄ , o ne tik dėl keturių sutarčių, nes dėl kitų sutarčių terminai taip pat jau ėjo į pabaigÄ . Al. G. buvo iÅ¡sivežęs sutartis, nes neturėjo su savimi įmonės antspaudo. Laikotarpiu nuo 2009-08-27 iki 2009-08-31 Al. G. kreipėsi į E. P., valdybos narį, atsakingÄ už rizikos valdymÄ , dėl sutarties sÄ lygų pakeitimo.

Al. G. prašė, jog jam panaikintų „sutarčių suriÅ¡imÄ â€œ. Kadangi nuo 2009-08-27 iki 2009-09-14 atostogavo, jį tuo metu pavadavo K. R., tai E. P. susisiekė su K. R. ir kalbėjosi dėl UAB „I.“ sprendimo sÄ lygų pakeitimo. Al. G. 2009-08-31 grÄ Å¾ino pasiraÅ¡ytas sutartis. Sutartys pasiraÅ¡ytos ir pristatytos laiku, iki pirminių sutarčių pabaigos. Sprendimas įmonei buvo priimtas per kuo įmanomÄ trumpiausiÄ laikÄ , sutarčių pakeitimai pasiraÅ¡yti anksčiau nei pasibaigė ankstesnių sutarčių terminai, todėl nevilkino proceso.

Al. G. parodė, jog pats iÅ¡siuntė A. G. banko siÅ«lomas sÄ lygas ir sprendimus. Neigia rinkęs ir siuntęs informacijÄ apie Å¡iÄ Ä¯monę kitiems kaltinamiesiems, nesiderėjo su Al. G., neprievartavo iÅ¡ jo turto (T. 35, b. l. 153-159).Nuteistasis M. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 m. pradžioje A. G. paskolino 20 000 eurų vekselio pagrindu, 2 mėnesių terminui. A. G. laiku negrÄ Å¾ino skolos, tikino, kad artimiausiu laiku iÅ¡ kliento gaus pinigus už suteiktas konsultacijas ir grÄ Å¾ins skolÄ .

A. G. jam papasakojo, kad konsultuoja UAB „I.“, turėjo labai daug konsultacijų, paruošė daug dokumentų, paskyrė tam labai daug laiko ir, kad įmonė jam už konsultavimo paslaugas skolinga 20 000 – 30 000 eurų. A. G. prasitarė, kad jis su klientu nėra pasirašęs sutarties, klientas vengė A. G., neatsakinėjo į A. G. skambučius ir neatrašinėjo į el. laiškus, todėl sunerimo, kad A. G. negaus pinigų ir su juo neatsiskaitys. Pas A. G. matė UAB „I.“ direktoriaus Al. G. vizitinę kortelę, iš kurios perrašė telefono numerį ir išsiuntė SMS.

Žinutė nebuvo grasinančio pobÅ«džio, o tik priminimas apie atsiskaitymÄ už suteiktas paslaugas, kad „supažindino gerbiami žmonės, nereikia kariauti, jog pinigus galima bus ir prisiteisti“. Po kelių dienų klausė A. G., ar su juo atsiskaitė, bet A. G. atsakė, kad ne. Nebepasitikėjo A. G., nes jis nebuvo grÄ Å¾inęs skolos. A. G. norėdamas atgauti M. R. pasitikėjimÄ , pasiÅ«lė kartu važiuoti į UAB „I.“ ir paklausyti pokalbio apie tai, kad jam nesumokėjo honoraro.

Ä® KaunÄ atvažiavo savo automobiliu, kurį paliko degalinėje, ir įsėdo į A. G. automobilį, nes nežinojo tikslaus įmonės adreso. UAB „I.“ patalpose juos sutiko įmonės direktorius. Juos pakvietė į kabinetÄ , po kurio laiko užėjo kitas asmuo, kurio anksčiau nematė, ir pareikalavo jo (M. R.) prisistatyti bei parodyti dokumentus. To asmens balso tonas buvo įžeidžiantis ir netikėtas. Prisistatė, bet dokumentų neparodė, jam liepė iÅ¡eiti, tai ir padarė. A. G. jo neginė ir nieko neaiÅ¡kino, todėl pamanė, kad toks buvo A.

G. ir Al. G. planas. Po to jam paskambino A. G. ir paklausė, ar siuntė SMS Al. G. Atsakė, kad taip, bet jo žinutė nebuvo grasinanti, prašė nepavesti A. G. su įmone supažindinusių žmonių. A. G. jam pinigus grÄ Å¾ino 2009 m. pabaigoje, vekselis buvo suplėšytas (T. 35, b.l. 162-163). Nuteistasis M. R. apeliacinės instancijos teisme pripažino skambinęs Al. G. (T. 39, b. l. 100).Nuteistasis A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad paprašė A. U., kad rekomenduotų jį kaip specialistÄ , teikiantį konsultacijas finansiniais, buhalteriniais ir pan. klausimais.

Viena iÅ¡ tokių įmonių buvo UAB „I.“, kurios direktoriaus telefono numerį jam davė A. U., nurodęs, kad rekomendavo jį (A. G.) kaip konsultantÄ . Susisiekė su UAB „I.“ direktoriumi Al. G. ir prisistatė konsultantu. KitÄ dienÄ su Al. G. susitiko Kaune, Savanorių pr., picerijoje. Pirmojo susitikimo metu Al. G. papasakojo apie savo įmonės finansinę - kreditinę padėtį, paprašė persiųsti jam (A. G.) dokumentus, kad galėtų pats įvertinti padėtį. TÄ pačiÄ dienÄ Al. G. atsiuntė jam visus reikiamus įmonės dokumentus, įskaitant Al. G. atsiųstus banko pasiÅ«lymus, kurie jo netenkino, nurodė savo pageidavimus.

Susipažinęs su medžiaga, pateikė Al. G. savo nuomonę, realų pasiÅ«lymÄ , atitinkantį įmonės finansinę padėtį, kurį galima bÅ«tų teikti bankui ir, kurį įmonė bÅ«tų pajėgi vykdyti finansiÅ¡kai. Po pateikto vertinimo Al. G. labai norėjo susitikti. Susitikimo metu kalbėjo apie lizingo sutarčių pratęsimÄ ir konsultavimo sutarties pasiraÅ¡ymÄ bei atsiskaitymÄ už suteiktas paslaugas. UAB „I.“ direktorius nenorėjo pasiraÅ¡yti sutarties dėl konsultavimo paslaugų, nes reikėtų mokėti PVM, o tuo metu įmonės finansinė padėtis ir taip buvo sunki.

Susitarė žodžiu, kad konsultavimo paslaugų kaina bus 40 000 eurų. Al. G. nepatiko pasiÅ«lyta kaina, bet vis tiek pageidavo jo paslaugų, pasakė, kad A. G. gali pradėti daryti analizę, ruoÅ¡ti dokumentus ir kt. Po susitikimo, Å¡eÅ¡tadienį atliko situacijos analizę. Pirmadienį paskambinęs Al. G. nurodė, kad sutarta suma jam netinka, bet jau bÅ«damas padaręs didelę darbo dalį, nenorėdamas prarasti kliento, sumÄ sumažino iki 30 000 eurų, kas tenkino Al. G. PrieÅ¡ svarstymÄ Kredito komitete, kuris turėjo įvykti tÄ pačiÄ savaitę, jau buvo viskÄ paruošęs. Al. G. iÅ¡dėstė visÄ pozicijÄ , pateikė pasiÅ«lymus, apibÅ«dino banko tvarkÄ , paaiÅ¡kino kÄ ir kaip reikia kalbėti, kad įtikintų komisijÄ .

Buvo atlikęs visÄ darbÄ , už kurį Al. G. privalėjo sumokėti. Po Kredito komiteto svarstymo paskambino Al. G. pasidomėti kaip sekėsi, kokios sÄ lygos patvirtintos, pakalbėti apie atlygį už suteiktas paslaugas. Al. G. pradėjo jo vengti, neatsilipinėjo į skambučius. Nuvažiavus į UAB „I.“, Al. G. jam pasakė, kad kol nepasiraÅ¡ys visų sutarčių, kalbėti apie atlygį yra anksti. Vėliau Al. G., nurodęs, kad nors ir skolingas už paslaugas, tačiau suma per didelė, prašė mažesnės sumos, sakė, jog vien už konsultacijas ir pasakojimus yra didelė suma, jog jo įmonės finansinė padėtis ir taip sunki.

Al. G. vengė atsiskaityti. A. G., žinodamas, kad konsultavimo sutartis nepasiraÅ¡yta, bijodamas negauti atlygio, derėjosi dėl mažesnės sumos – 20 000 – 25 000 eurų, kuriÄ siÅ«lė sumokėti per kelis kartus. 2009 m. pradžioje M. R. jam paskolino 20 000 eurų. Vėlavo grÄ Å¾inti skolÄ , todėl M. R. jam dažnai skambindavo ir teiravosi, kada bus grÄ Å¾inti pinigai. Sakė, kad grÄ Å¾ins skolÄ , kai vienas klientas atsiskaitys už suteiktas paslaugas, galimai papasakojo apie Al. G. ir jam suteiktas konsultacijas.

Po tam tikro laiko M. R. pradėjo juo abejoti ir pykti. Pasiūlė M. R., kad jeigu Al. G. sutiks, Al. G. galėtų sumokėti pinigus M. R. už jo (A. G.) suteiktas paslaugas. Taip pat pasiūlė M. R. kartu nuvažiuoti į UAB „I.“ ir pasiklausyti pokalbio su Al. G., ar pastarasis skolingas jam (A. G.). Al. G. jį ir M. R. sutiko maloniai ir draugiškai. Pokalbio su Al. G. metu užėjo V. Š., kuris jį pertraukė ir paprašė M. R. prisistatyti. Kadangi V. Š. balso tonas buvo labai piktas ir grubus, M.

R. iÅ¡ karto užsiplieskė ir susiginčijo, po ko M. R. buvo iÅ¡praÅ¡ytas iÅ¡ kabineto. Al. G. paaiÅ¡kino ir parodė, kad gavo SMS žinutes, apie kurias jis (A. G.) nieko nežinojo, todėl nieko negalėjo paaiÅ¡kinti, nuėjo ieÅ¡koti M. R., tačiau jo nerado. Al. G. ir V. Å . pasakė, kad po tokio įvykio, apie atlygį net nekalbės. Al. G. jau buvo parašęs pareiÅ¡kimÄ policijai, todėl laikė, kad už paslaugas neprivalo atsiskaityti. Al. G. ir V. Å . elgesys jį labai nustebino, nesuvokė kas vyksta ir, kodėl susidarė tokia situacija (T. 35, b. l. 167-170).Nuteistasis A.

G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad bendravo su UAB „I.“ direktoriumi Al. G. dėl lizingo sutarčių pratęsimo, Al. G. jam siųsdavo visas finansines ataskaitas, o jis (A. G.) pateikdavo analizes, pasiÅ«lymus kaip geriau kreiptis į bankÄ , kaip formuluoti praÅ¡ymus, kad bankas priimtų teigiamÄ sprendimÄ , visa tai siųsdavo Al. G. elektroniniu paÅ¡tu. Daug laiko praleido dirbdamas su UAB „I.“. Pradinė kaina buvo 40 000 eurų, o paskui prašė pasakyti, kiek Al. G. vertina jo darbÄ , tačiau konkretaus atsakymo negavo.

Jokių sutarčių su įmone nepasirašė. Neprisimena, ar pats kreipėsi į Al. G., ar jį susirado Al. G. Mano, kad jo bendravimas su Al. G. prasidėjo anksčiau nei Al. G. pateikė praÅ¡ymÄ bankui. Su banko darbuotojais jokių santykių nepalaikė (T. 39, b. l. 87, 101).Nukentėjusysis Al. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 m. liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, likus vienam mėnesiui iki sutarčių pabaigos, kartu su kitais dokumentais įteikė R. M. į rankas ir raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ dėl keturių lizingo sutarčių pratęsimo, tačiau dvi ar tris savaites negavęs jokio atsakymo, papildomai tokį patį praÅ¡ymÄ užregistravo banke.

Nepamena, ar bandė susisiekti su vadybininku, ar jam skambino. Tokius praÅ¡ymus teikdavo ir anksčiau, tačiau niekada jų neregistravo, tiesiogiai pateikdavo vadybininkui. Apie pratęstas lizingo sutartis sužinojo 2009-08-14 iÅ¡ banko vadybininko R. M. (T. 1, b. l. 136). PasiraÅ¡ytas sutartis iÅ¡sivežė, nes neturėjo su savimi spaudo, sutarčių niekam nerodė, vėliau jas grÄ Å¾ino R. M. Bankui pagal lizingo sutartis moka laiku, visada pateikdavo vadybininkui praÅ¡omus dokumentus. Susitikimo su pažįstamu A.

U. metu teiravosi banko vadovo kontaktų, nes tuo metu turėjo sunkumų, banko darbuotojai nebendravo su UAB „I.“ atstovais. A. U. davė E. P. telefono numerį, taip pat A. U. teiravosi, ar galėtų su juo (Al. G.) susisiekti konsultantas, tačiau nesakė, jog atsiųs konsultantÄ . Susitiko su E. P., norėdamas sužinoti, kodėl nesprendžiamas jo praÅ¡ymas, kokia jo įmonės padėtis, prašė, kad jų įmonę apžiÅ«rėtų Å¡vedų konsultantas. Paskui į jo įmonę atvyko Å¡vedų konsultantas kartu su K.

R. Mano, kad praÅ¡ymo svarstymas pajudėjo po Å¡vedų konsultanto apsilankymo įmonėje, nes neužilgo buvo pratęstos sutartys. A. G. rekomendavo žinomas asmuo A. U., todėl su A. G. susitiko kitÄ dienÄ po pokalbio su A. U. A. G. pateikė vizitinę kortelę, kurioje buvo nurodyta UAB „E.“, jog teikia finansines konsultacijas, žinojo, kad A. G. anksčiau dirbo UAB „(bankas) lizingas“ Panevėžio filialo vadovu. A. G. papasakojo apie įmonės finansinę situacijÄ . A. G. iÅ¡ pradžių iki sutarčių pratęsimo prašė 40 000 eurų, o paskui 80 000 Lt už palankų įmonei sprendimÄ - keturių lizingo sutarčių pratęsimÄ .

Nustebo, kai A. G. pradėjo reikalauti pinigų, nes normalaus konsultavimo nebuvo, nebuvo pasiraÅ¡yta sutartis dėl teikiamų paslaugų, nors siÅ«lė A. G. sudaryti konsultavimo paslaugų teikimo sutartį. Nurodė, jog abejoja ar A. G. atliko konsultanto darbÄ . Paskui nurodė, kad A. G. UAB „I.“ nekonsultavo. 2009-08-04 A. G. iÅ¡siuntė visas įmonės sutartis su banku (T. 1, b. l. 135). Nežino, kÄ toliau A. G. darė, ar A. G. su kuo nors derino ir iÅ¡ kur gavo informacijÄ , kuriÄ jam (Al. G.) atsiuntė.

Al. G. nuomone, A. G. 2009-08-05 el. paÅ¡tu atsiųstas atsakymas su smulkiai iÅ¡dėstyta įmonės situacija nėra konsultacija. Paslauga nebuvo suteikta, nes banko sprendimas neatitiko įmonės praÅ¡ymo ir buvo nelabai naudingas įmonei. Nemano, kad susiraÅ¡inėjimas ar bendravimas buvo intensyvesnis nei įprastai. IeÅ¡kojo sprendimų, nes jau ėjo į pabaigÄ sutarčių terminai, įmonės finansinė padėtis buvo sudėtinga, todėl daug su kuo konsultavosi. IÅ¡ bendravimo su A. G. tikėjosi finansinių konsultacijų, finansinių rodiklių pristatymo.

IÅ¡ pradžių į susitikimus A. G. atvykdavo vienas, tačiau po grasinančių nepažįstamo asmens skambučių ir žinučių, kad jei neatsiskaitys su konsultantu, tai jis (Al. G.) turės problemų su bankais, sugriaus jo įmonę, su A. G. atvyko ir D. (M. R.), kurį matė pirmÄ kartÄ ir kuris prašė pinigų bei labai užtikrintai elgėsi. Nepažįstamas asmuo prisistatė D. S. vardu, pareikalavus nepateikė dokumentų, sakė, jog turi ryÅ¡ių policijoje, todėl buvo iÅ¡praÅ¡ytas iÅ¡ kabineto.

M. R. išėjo, nekonfliktavo. M. R. sakė, jog negalima pavesti „aukštas pareigas užimančio žmogaus“, Al. G. suprato, kad kalbama apie A. U., tačiau tai buvo tik jo prielaida. Paskui išaiškėjo, kad Al. G. skambindavo ir rašydavo D. (M. R.). Išsigando skambučių, nes pokalbis buvo labai nemalonus, tapo neramu, nes iš pradžių nežinojo, kas tai per žmogus, kuris prašo sumokėti. A. G. sakė, jog nežinojo, kad M. R. skambindavo ir rašydavo grasinančias žinutes Al. G.

A. G. pastoviai elgėsi mandagiai, psichologinio smurto nenaudojo, tačiau pastoviai primindavo, kad tarsis su komanda. A. G. ir M. R. nieko nesumokėjo. Nepranešė kaltinamiesiems, jog atsisako jų paslaugų. Nebuvo tokio atvejo, kad bankas nepratęstų sutarčių dėl kaltinamųjų veiksmų. Netenkino banko priimtų sprendimų sÄ lygos, prašė pratęsti keturias sutartis keturiems metams, tačiau pratęsė trims metams ir visas vienuolika sutartis, be to, sÄ lygos krizės metu buvo nepakeliamos, nes visos sutartys tapo „suriÅ¡tos“, t. y. negalima buvo iÅ¡pirkti vieno automobilio, reikėjo iÅ¡pirkinėti vienu metu visus automobilius.

Manė, jog yra vilkinamas sprendimo priėmimas, nors nežinojo, per kokį terminÄ banke priimami sprendimai (T. 35, b. l. 107-111, T. 30, b. l. 86-90). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokole užfiksuota, kad Al. G. atpažino M. R. kaip asmenį, prisistačiusį D. A. S. vardu, kuris 2009-11-04 buvo atvažiavęs į UAB „I.“ kartu su A. G. (T. 1, b. l. 153-155).Nukentėjusysis Al. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad yra UAB „I.“ direktorius. Pažįsta A. G. ir M.

R. (prisistačiusį D. S. vardu). R. M. buvo UAB „I.“ vadybininkas AB „(bankas)“. A. U. pažįsta nuo 1996 metų, kai tik įsikÅ«rė AB „(bankas) lizingas“, nes buvo jų klientai. Artėjo lizingo sutarčių pabaigos terminai, todėl birželio mėnesį kreipėsi į AB „(bankas)“ ir savo vadybininkÄ R. M., žodžiu paprašė pratęsti keturias lizingo sutartis, tačiau procesas užtruko ilgai, o R. M. vis atsakydavo, kad praÅ¡ymas svarstomas. Anksčiau bankas tokius klausimus iÅ¡spręsdavo per pusdienį, 1-2 dienas, bet nežino per kokį terminÄ privalo bÅ«ti priimtas sprendimas.

Paklausė A. U., kaip buvusio banko darbuotojo, pas kÄ kreiptis, norint paspartinti sprendimo priėmimÄ , A. U. patarė kreiptis pas E. P., banko rizikos tarybos narį, bei rekomendavo A. G., kaip asmenį, kuris galėtų padėti spręsti reikalus su banku, bei nurodė, kad A. G. Al. G. paskambins. Susitikęs su A. G., pastarasis prisistatė konsultantu ir padavė vizitinę kortelę, pasikalbėjo apie įmonės finansinę padėtį, iÅ¡siuntė A. G. el. paÅ¡tu įmonės dokumentus, buvo su juo susitikęs 2-3 kartus.

A. G. prieÅ¡ pradėdamas darbÄ pasakė, kad galimas lizingo sutarčių pratęsimas kainuotų 40 000 eurų, paskui įvardijo 80 000 Lt sumÄ . Nieko neatsakė, nes nesuprato už kÄ tokia suma. Nežino, ar A. G. reikalavo tokiÄ pinigų sumÄ už darbÄ ar kitų asmenų vardu, nes A. G. neįvardijo pinigų paskirties, bet kai reikėjo priimti sprendimÄ , A. G. sakydavo, kad reikia pasitarti su „komanda“. Nematė priežasties mokėti A. G., nes prašė standartinių banko procedÅ«rų, su A.

G. tik apsikeitė informacija, jokios pagalbos nebuvo. Konkrečios užduoties A. G. nebuvo. Siūlė A. G. pasirašyti konsultavimo paslaugų sutartį, bet jis atsisakė. Su A. G. neaptarė užmokesčio už jo paslaugas. A. G. dirbo banke, todėl norėjo, kad jis pakonsultuotų dėl lizingo sutarčių pratęsimo. Manė, kad A. G. galės patarti kaip bendrauti su banku. Po A. G. atlikto įmonės vertinimo, kito prašymo bankui neteikė. Iki sutarčių pratęsimo, A. G. nebuvo pasakęs, kad sutartys bus pratęstos.

Mano, jog sutartys buvo pratęstos po jo vizito pas E. P. ir Å¡vedų konsultanto apsilankymo jo įmonėje. Su A. G. buvo susitikęs porÄ kartų, o M. R. matė vienÄ kartÄ , kai jis atvyko į UAB „I.“ po banko sprendimo priėmimo kartu su A. G., tada M. R. nieko nepaaiÅ¡kinęs, įžūliai reikalavo pasiraÅ¡yti vekselį, elgėsi agresyviai. Galima buvo suprasti, kad reikalavo pasiraÅ¡yti vekselį už palankų sprendimÄ - lizingo sutarčių pratęsimÄ , tačiau tai nebuvo pasakyta tiesiogiai.

Susitikimo metu dalyvavo ir V. Å ., kuris paprašė M. R. pateikti dokumentus, tačiau pastarasis atsisakė, sakydamas, jog yra iÅ¡ policijos, todėl paprašė M. R. iÅ¡eiti iÅ¡ kabineto. Apie vekselio sumÄ ir už kÄ reikalauja pinigus nekalbėjo, nes M. R. nepateikė dokumentų, o paskui išėjo. Susitikimo metu M. R. negrasino. Jo manymu, jam skambindavo ir grasinančias žinutes raÅ¡ydavo M. R., nes kalbėjo rusiÅ¡kai, sakė, jeigu nesumokės, tai bankas juos „suvalgys“, sugriaus verslÄ , kalbėjo nemandagiai, pokalbis buvo nemalonus, buvo nurodyta 80 000 Lt suma, fiziniu susidorojimu negrasino.

Kalbėjosi su A. G. apie M. R. skambučius ir žinutes, tačiau A. G. apie tai nieko nežinojo. A. G. jam niekada negrasino, visada elgėsi mandagiai, nesipyko. Bankas pratęsė vienuolika lizingo sutarčių, nors prašymas buvo dėl keturių, t. y. daugiau sutarčių nei prašė ir jas „surišo“, kas pasunkino jo įmonės padėtį, nes negalėjo išpirkti vieno automobilio, vienu metu turėjo išpirkinėti visus automobilius. A. G. ir M. R. nei R. M., nei A. U. pavardžių neminėjo.

R. M. konsultacijų neteikė, jis buvo įmonės vadybininkas, su kurio privalėdavo periodiÅ¡kai bendrauti. Apie banko sprendimÄ pranešė R. M. (T. 39, b. l. 98-103).Liudytojas V. Å . teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 lapkričio mėn. įmonės direktorius Al. G. pasikvietė jį į derybų kambarį, nes atvažiavo A. G. ir M. R., kurie griežtu, pakeltu tonu reikalavo pinigų, nes tariamai UAB „I.“ yra skolinga „kažkokiems įtakingiems žmonėms“ 40 000 ar 80 000 eurų, A.

G. davė suprasti, kad tai A. U., todėl turi pasiraÅ¡yti vekselį tai sumai. Tai buvo netikėta. Al. G. neminėjo, kad yra kažkam skolingi. M. R. prisistatė svetimu vardu – D. A. S., jog yra iÅ¡ policijos, paprašė D. pateikti asmens dokumentÄ , tačiau pastarasis atsisakė, todėl buvo papraÅ¡ytas apleisti įmonės patalpas. Tuo metu A. G. labai pasimetė, nes nesitikėjo tokio elgesio. A. G. jiems negrasino. Pamanė, kad juos reketuoja, prievartauja turtÄ , reikalaudami pasiraÅ¡yti vekselį 40 000 eurų sumai.

Pinigų sumÄ paminėjo A. G. ir M. R. Å i suma buvo už tariamai suteiktas paslaugas, apie kurias Al. G. jam nieko nesakė. Tik M. R. kalbėjo apie vekselį ir siÅ«lė sudaryti vekselio mokėjimo grafikÄ , tačiau vekselio nematė, turbÅ«t nespėjo iÅ¡traukti. Matė, kad A. G. ne kartÄ lankydavosi jų įmonėje, atvažiuodavo pas direktorių, nežino ar Al. G. konsultavosi su A. G. Nežino apie tarpininkavimo sutartį, vykusias derybas. PrieÅ¡ pokalbį Al. G. minėjo, kad jį spaudžia, grasina žinutėmis.

Jų įmonės vadybininkas banke buvo R. M. Ä®monė neturėjo jokių finansinių problemų su AB „(bankas)“, pastoviai teikė informacijÄ bankui apie įmonės padėtį. Al. G. rašė praÅ¡ymÄ AB „(bankas)“ dėl įmonės lizingo sutarčių pratęsimo. Ä® jų įmonę buvo atvažiavęs Å¡vedų konsultantas (T. 35, b. l. 118-122).Liudytojas V. Å . apeliacinės instancijos teisme parodė, kad yra UAB „I.“ akcininkas. Pažįsta nuteistuosius A. U., R.

M., A. G. ir M. R. (prisistačiusį D. S. vardu). A. G. matė kelis kartus besilankantį pas UAB „I.“ direktorių Al. G. 2009 ar 2010 metais, atvažiavus A. G. ir M. R., UAB „I.“ direktorius Al. G. pasikvietė jį (V. Å .) į derybų kambarį. Jam atėjus, A. G. ar M. R. pareikalavo pasiraÅ¡yti vekselį labai didelei sumai – 40 000 eurų, kas jam buvo labai netikėta, nes Å¡iems asmenims nebuvo skolingi. Nesutiko mokėti tokios pinigų sumos. Jam susidarė įspÅ«dis, jog A. G. jautė pasitenkinimÄ , kad atvyko į įmonę kartus su M.

R., kuris turėjo, matyt, priversti sumokėti reikalaujamÄ pinigų sumÄ . Su A. G. atvykęs asmuo prisistatė D. S., paprašė pateikti jo asmens dokumentÄ , tačiau D. S. tai atsisakė padaryti, sakydamas, kad yra iÅ¡ Policijos biuro, elgėsi agresyviai. Paprašė D. S. (M. R.) iÅ¡eiti iÅ¡ kabineto. A. G. negrasino. Pasikalbėję su A. G., paprašė atsivesti asmenį, su kuriuo buvo atėjęs, bet jis jau buvo iÅ¡vykęs. Mano, kad A. G. ir M. R. turėtų reikalavimo teisę pasiraÅ¡yti vekselį, jeigu bÅ«tų sudarytas raÅ¡ytinis susitarimas, tačiau jokios raÅ¡ytinės sutarties su A.

G., tuo labiau su M. R., nebuvo. UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“ buvo pasiraÅ¡iusios lizingo sutartis trejiems metams. Parašė praÅ¡ymÄ UAB „(bankas) lizingas“ pratęsti lizingo sutartis iki penkerių metų. Po to A. G. pradėjo dažnai lankytis jų įmonėje, nors jie su banku neturėjo jokių problemų, visas įmokas mokėjo laiku. Nežino, ar A. G. kaip nors prisidėjo prie praÅ¡ymo bankui ar Kredito komiteto sprendimo, nes su juo bendravo Al. G., tiesiogiai jų susitikimuose nedalyvaudavo.

UAB „I.“ vadybininkas banke buvo R. M., kuris taip pat dažnai lankydavosi jų įmonėje, žinojo visÄ Ä¯monės finansinę padėtį. A. U. pažinojo kaip vienÄ iÅ¡ banko vadovų. Neprisimena, ar A. G. pasakė A. U. pavardę, ar jÄ spėjo, atsižvelgdamas į A. G. pasakymÄ , jog „jis atstovauja garbingiems asmenims“. Mano, kad reikalavimas pasiraÅ¡yti vekselį buvo siejamas su tuo, kad jeigu nori pratęsti lizingo sutartis 5 metams, tai reikia sumokėti. Nežino, ar A. G. ruošė įmonei kažkokius dokumentus.

VisÄ laikÄ tiesiogiai bendravo su banku, jiems jokių tarpininkų (konsultantų) nereikėjo, nes jų praÅ¡ymas buvo paprastas – pratęsti lizingo sutartis. Nežinojo, kad Al. G. kreipėsi pagalbos pas A. G. ir jam el. paÅ¡tu siųsdavo finansines ataskaitas. Al. G. jam rodė grasinančias žinutes, tačiau jų turinio neprisimena, pasiÅ«lė Al. G. kreiptis į policijÄ (T. 39, b. l. 85-89).Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo V. Å . ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas parodė, kad apie reikalaujamus iÅ¡ įmonės 40 000 eurų už lizingo sutarčių pratęsimÄ jis žino iÅ¡ UAB „I.“ direktoriaus Al. G. 2009-11-04 apie 10.30 val., dalyvavo pokalbyje tarp direktoriaus ir dviejų į įmonę atvykusių asmenų – A.

G. ir asmens, prisistačiusio D. A. S. Susitikimo metu A. G. ir D. sakė, kad UAB „I.“ skolinga „labai garbingiems žmonėms“, A. G. davė suprasti, jog tarp tų asmenų yra ir A. U., todėl privalo atsiskaityti, o jie atvyko spręsti šį skolos klausimÄ . D. siÅ«lė sudaryti skolos grÄ Å¾inimo grafikÄ . D. prisipažino siuntinėjęs Al. G. grasinančio pobÅ«džio žinutes rusų kalba. Paprašė D. pateikti asmens dokumentÄ , bet jis atsisakė, todėl buvo iÅ¡praÅ¡ytas.

Pokalbis buvo trumpas ir vyko griežtu tonu. Mano, kad A. G. ir rusakalbis vyras nesitikėjo tokio pokalbio ir griežto tono, todėl pasimetė (T. 1, b. l. 186-187). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ protokole užfiksuota, kad V. Å . atpažino M. R. kaip asmenį, kuris 2009-11-04 apie 10.30 val., atvyko į UAB „I.“ kartu su A. G. ir prisistatė D. A. S. vardu, reikalavo sumokėti skolÄ â€žgarbingiems asmenims“ (T. 1, b. l. 188-190).Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas prievartavo didelės vertės turtÄ arba didelės mokslinės, istorinės ar kultÅ«rinės reikÅ¡mės turinčias vertybes arba prievartavo turtÄ dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Objektyviai BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta veika pasireiÅ¡kia neturint teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai kito asmens vertimu savo ar kitų asmenų naudai perduoti turtÄ , suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobÅ«džio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, grasinant prieÅ¡ nukentėjusį ar kitÄ asmenį panaudoti fizinį smurtÄ , sunaikinti ar sugadinti jo turtÄ , paskelbti kompromituojančiÄ ar kitokiÄ informacijÄ , kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokiÄ psichinę prievartÄ , esant kvalifikuojamiesiems turto prievartavimo požymiams.

Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitÄ asmenį vykdyti pareikÅ¡tÄ neteisėtÄ turtinę pretenzijÄ , panaudodamas psichinę prievartÄ (grasindamas), ir nori taip veikti. Nusikaltimo sudėtis yra formali, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiÅ¡kiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Pagal turto prievartavimo teisinį apibrėžimÄ Å¡iuo nusikaltimu gali bÅ«ti pripažinti tik be teisėto pagrindo reiÅ¡kiami reikalavimai. Klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindÄ reikÅ¡ti turtines pretenzijas, sprendžiamas, atsižvelgiant į CK 1.136 straipsnyje nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus.

Tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančiÄ turtinę teisę (tikrÄ ar tariamÄ ), veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius (BK 294 straipsnis). Savavaldžiavimo atveju asmuo ne siekia užvaldyti svetimÄ turtÄ , bet reikalauja patenkinti ar kitaip vykdo savo ar kito asmens turtines pretenzijas, turėdamas tam tikrÄ ar tariamÄ teisę. BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje įtvirtintos veikos yra atribojamos atsižvelgiant į tai, ar kaltininkas reikalavimÄ perduoti turtÄ reiÅ¡kė vykdydamas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamÄ ar pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ savo ar kito asmens tikrÄ ar tariamÄ teisę, ar neturėdamas tokios teisės. Abu Å¡iuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtÄ ar turtinę teisę ir galimi tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimÄ .

Taigi iÅ¡oriÅ¡kai objektyvieji turto prievartavimo ir savavaldžiavimo požymiai yra panaÅ¡Å«s. Å ias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp Å¡alių, taigi vienos Å¡alies reikalavimo teisė į turtÄ , kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarkÄ , nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.

Taigi sprendžiant klausimÄ , ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, bÅ«tina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtÄ ir teisėtÄ pagrindÄ reikalauti iÅ¡ nukentėjusio asmens perduoti turtÄ . BÅ«tent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimÄ , kokiÄ normÄ taikyti – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis). Atribojant turto prievartavimÄ nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbÅ«s yra subjektyvieji veikų požymiai.

Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitÄ asmenį esantį turtÄ , o esant turto prievartavimui – kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iÅ¡ kito asmens perduoti jam turtÄ jis neturi. Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančiÄ teisę, o prievartaudamas turtÄ kaltininkas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ .

Paneigiant turto prievartavimÄ ir veikÄ kvalifikuojant kaip savavaldžiavimÄ (BK 294 straipsnis) bÅ«tina nustatyti, kad kaltininkas, reikÅ¡damas prievartines turtines pretenzijas, iÅ¡ tikrųjų turėjo teisinį pagrindÄ (realios teisės įgyvendinimas) arba sÄ Å¾iningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu bÅ«tų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. BÅ«tina nustatyti, jog kaltininkas sÄ Å¾iningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra.Byloje nustatyta, kad tarp UAB „I.“ bei A.

G. nebuvo sudaryta konsultavimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis, nebuvo apibrėžtos teikiamų paslaugų ribos ir aptarta kaina už A. G. teikiamas paslaugas. Nukentėjusysis Al. G. parodė, kad A. G. iÅ¡ pradžių iki lizingo sutarčių pratęsimo reikalavo 40 000 eurų, o paskui 80 000 Lt už palankų įmonei sprendimÄ - keturių lizingo sutarčių pratęsimÄ . Liudytojas V. Å . parodė, kad 2009-11-04 UAB „I.“ patalpose M. R. ir A. G. reikalavo 40 000 eurų už palankaus įmonei sprendimo priėmimÄ .

Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. G. savo veiksmais prisidėtų prie to, kad UAB „(bankas) lizingas“ UAB „I.“ atžvilgiu priimtų palankų sprendimÄ , tarpininkavo pratęsiant lizingo sutartis. IÅ¡ nuteistojo R. M. parodymų matyti, kad UAB „I.“ praÅ¡ymas dėl lizingo sutarčių pratęsimo suraÅ¡ytas 2009-08-06 data, o AB „(bankas)“ gautas ir užregistruotas 2009-08-12, t. y. jau po to, kai 2009-08-10 buvo priimtas Kredito komiteto sprendimas, ir kai žodžiu informavo Al. G. apie priimtÄ sprendimÄ , o 2009-08-14 raÅ¡tu informavo Al. G. apie Kredito komiteto priimtÄ sprendimÄ .

Al. G. negalėjo užregistruoti pakartotinio praÅ¡ymo 2009-08-08, nes tai buvo Å¡eÅ¡tadienis, o UAB „(bankas) lizingas“ savaitgaliais nedirbo. R. M. nurodė, kad anksčiau Al. G. neteikė jam jokio praÅ¡ymo ir pageidavimų dėl lizingo sutarčių pratęsimo, net žodžiu. SiÅ«lymÄ Kredito komisijai paruošė vadovaudamasis visa turima medžiaga, gauta iÅ¡ buvusio vadybininko ir banko padalinių. PasiÅ«lymas kreditų komitetui buvo pateiktas svarstyti iki 2009-08-04, o sprendimas priimtas 2009-08-10, sutartys buvo paruoÅ¡tos 2009-08-21.

Sprendimas dėl sutarčių pakeitimo buvo priimtas dėl vienuolikos lizingo sutarčių, pagal jo (R. M.) ir Å¡vedų konsultanto siÅ«lymÄ , o ne tik dėl keturių sutarčių, nes dėl kitų sutarčių terminai taip pat jau ėjo į pabaigÄ (T. 35, b. l. 153-159). Å iuos nuteistojo R. M. parodymus patvirtina ir raÅ¡ytinė bylos medžiaga. IÅ¡ 2009-08-06 UAB „I.“ praÅ¡ymo dėl keturių lizingo sutarčių pratęsimo keturiems metams matyti, kad jis buvo pateiktas ir užregistruotas UAB „(bankas) lizingas“ tik 2009-08-12 (T.1, b. l. 132). 2009-08-14 R.

M. el. paÅ¡tu informavo Al. G. apie priimtÄ Kredito komiteto sprendimÄ dėl vienuolikos lizingo sutarčių pratęsimo (T. 1, b. l. 136). UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“ susitarimas dėl lizingo sutarčių vykdymo paruoÅ¡tas 2009-08-21 (T. 1, b. l. 162). Kaip matyti iÅ¡ R. M. parodymų, procesas dėl UAB „I.“ lizingo sutarčių pratęsimo buvo pradėtas ir užbaigtas 2009-08-10 Kredito komiteto sprendimu iki UAB „I.“ praÅ¡ymo dėl lizingo sutarčių pratęsimo 2009-08-12 pateikimo ir užregistravimo UAB „(bankas) lizingas“.

Be to, Kredito komiteto sprendimas buvo priimtas ne dėl keturių lizingo sutarčių, kaip prašė UAB „I.“, o dėl vienuolikos lizingo sutarčių. Å ias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo Al. G. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme, kad A. G. siÅ«loma paslauga nebuvo suteikta, nes banko sprendimas neatitiko įmonės praÅ¡ymo ir nebuvo naudingas įmonei. Be to, iki sutarčių pratęsimo, A. G. nebuvo pasakęs, kad sutartys bus pratęstos. Netenkino UAB „(bankas) lizingas“ priimtų sprendimų sÄ lygos, prašė pratęsti keturias sutartis keturiems metams, tačiau UAB „(bankas) lizingas“ pratęsė trims metams ir visas vienuolika sutarčių, be to, sÄ lygos krizės metu buvo nepakeliamos, nes visos sutartys tapo „suriÅ¡tos“, kas pasunkino jo įmonės padėtį, t. y. negalėjo iÅ¡pirkti vieno automobilio, vienu metu turėjo iÅ¡pirkinėti visus automobilius (T. 35, b. l. 107-111, T. 30, b. l. 86-90;

T. 39, b. l. 98-103). Taip pat iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Al. G. 2009-07-31 el. paÅ¡tu iÅ¡siuntė A. G. keturių sutarčių numerius, kurių terminai jau ėjo į pabaigÄ (T. 1, b. l. 134). 2009-08-04 Al. G. el. paÅ¡tu persiuntė A. G. UAB „(bankas) lizingas“ 2009-05-28 Verslo bankininkystės projektų vadovo J. B. pasiÅ«lymÄ dėl lizingo sutarčių pratęsimo; 2009-08-05 A. G. el. paÅ¡tu atrašė Al. G., nurodydamas pagrindines UAB „I.“ problemas ir AB „(bankas) lizingas“ planuojamus veiksmus (T. 1, b. l. 135).

IÅ¡ susiraÅ¡inėjimo el. laiÅ¡kais datų matyti, kad susiraÅ¡inėjimas tarp Al. G. ir A. G. vyko tuo metu, kai siÅ«lymas dėl lizingo sutarčių pratęsimo jau buvo paruoÅ¡tas ir pateiktas svarstyti Kredito komitetui (iki 2009-08-04). Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad A. G. ir M. R. reikalavo iÅ¡ Al. G. sumokėti 40 000 eurų už paslaugÄ â€“ įmonės lizingo sutarčių pratęsimÄ , neatlikę realiai jokių tarpininkavimo tarp kliento ir banko veiksmų pratęsiant įmonės lizingo sutartis, t. y. neturėdami jokio teisėto pagrindo.

M. R. ir A. G. reikalavimas buvo neteisėtas, nebuvo susijęs su realiai egzistuojančiais civiliniais teisiniais santykiais tarp Å¡alių. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistieji A. G. ir M. R. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų savo ar kito asmens naudai iÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. Taip pat nuteistieji, realiai neatlikę jokių konsultavimo - tarpininkavimo veiksmų pratęsiant lizingo sutartis, suvokė, kad jie neturi jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iÅ¡ Al. G. 40 000 eurų už palankaus UAB „I.“ sprendimo priėmimÄ , t. y. suprato savo turtinio reikalavimo neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ .

Byloje nustatyta, kad A. G. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iÅ¡ UAB „I.“ direktoriaus Al. G. pinigus už tariamÄ konsultavimÄ - tarpininkavimÄ pratęsiant įmonės lizingo sutartis, už palankų įmonei Kredito komiteto sprendimo priėmimÄ ir tai suvokė, todėl neįtikima, kad A. G. galėjo pasakyti M. R., kad Al. G. yra jam skolingas už konsultavimo - tarpininkavimo paslaugas su UAB „(bankas) lizingas“. IÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. ir liudytojo V. Å . parodymų matyti, kad M.

R. susitikimo metu elgėsi pakankamai aktyviai, labai užtikrintai, įžūliai ir agresyviai, nieko nepaaiÅ¡kinęs, prisistatęs svetimo asmens vardu ir kad yra iÅ¡ policijos, atsisakęs pateikti dokumentus, griežtu, pakeltu tonu, sakydamas, jog negalima pavesti „aukÅ¡tas pareigas užimančio žmogaus“, iÅ¡ pirmÄ kartÄ matomo asmens Al. G. reikalavo pasiraÅ¡yti vekselį 40 000 eurų sumai, nes tariamai UAB „I.“ yra skolinga „įtakingiems žmonėms“ 40 000 eurų už palankaus įmonei sprendimo priėmimÄ , todėl privalo atsiskaityti, o M.

R. ir A. G. atvyko spręsti šį skolos klausimÄ . Todėl iÅ¡ esmės paneigti nuteistųjų parodymai, kad M. R. atvažiavo į įmonės buveinę įsitikinti skolos A. G. egzistavimu už suteiktas paslaugas. Be to, iÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. ir liudytojo V. Å . parodymų matyti, kad suma buvo reikalaujama ne už A. G. suteiktas konsultavimo paslaugas, o už skolÄ â€žÄ¯takingiems, aukÅ¡tas pareigas užimantiems žmonėms“, už palankaus įmonei sprendimo priėmimÄ . IÅ¡ aptartų įrodymų ir M.

R. elgesio matyti, kad jis norėjo priversti Al. G. perduoti jam pinigus (teisę į įmonės turtÄ pasiraÅ¡ant vekselį), nors tam neturėjo jokio teisėto pagrindo ir tai suvokė. Taigi, M. R. ir A. G. reikalavimas buvo neteisėtas (teisiÅ¡kai nepagrįsta turtinė pretenzija), o dėl to, kad jis buvo lydimas naudojant psichinę prievartÄ , taip verčiant nukentėjusįjį Al. G. perduoti jiems UAB „I.“ priklausantį didelės vertės – 40 000 eurų turtÄ , teisingai kvalifikuotas kaip turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 3 dalis), o ne pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas).

Byloje iÅ¡ nuteistojo A. G. parodymų matyti, kad A. G. buvo kelis kartus susitikęs su Al. G. kaip konsultantas, bendravo dėl lizingo sutarčių pratęsimo, aptarė UAB „I.“ finansinę padėtį, Al. G. persiuntė el. paÅ¡tu A. G. įmonės dokumentus bei banko pasiÅ«lymÄ , nurodė savo pageidavimus. A. G., įvertinęs jam pateiktus dokumentus, pateikė Al. G. savo pasiÅ«lymÄ dėl praÅ¡ymo bankui suformulavimo. Tai patvirtina nukentėjusiojo Al. G. parodymai bei aukščiau paminėtas Al. G. ir A.

G. susirašinėjimas elektroniniu paštu. Tačiau nukentėjusysis Al. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad nustebo, kai A. G. pradėjo reikalauti tokios pinigų sumos, nes normalaus konsultavimo nebuvo, nebuvo pasirašyta sutartis dėl teikiamų paslaugų. Nurodė, kad A. G. UAB „I.“ nekonsultavo. Al. G. nuomone, A. G. 2009-08-05 el. paštu atsiųstas atsakymas su smulkiai išdėstyta įmonės situacija, nėra konsultacija. Nemano, kad susirašinėjimas ar bendravimas buvo intensyvesnis nei įprastai (T. 35, b. l. 107-111, T. 30, b. l. 86-90).

Nukentėjusysis Al. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nematė priežasties mokėti A. G., nes prašė standartinių banko procedūrų, su A. G. tik apsikeitė informacija, jokios pagalbos nebuvo. Žinojo, kad A. G. anksčiau dirbo banke, todėl norėjo, kad jis pakonsultuotų dėl lizingo sutarčių pratęsimo. Manė, kad A. G. galės patarti kaip bendrauti su banku (T. 39, b. l. 98-103). Šias aplinkybes patvirtina ir nuteistojo A. G. parodymai, kad nukentėjusysis Al. G. nurodė, kad vien už konsultacijas ir pasakojimus reikalaujama pinigų suma yra per didelė.

Net jei ir bÅ«tų reikalaujama pinigų iÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. už aukščiau paminėtus A. G. atliktus veiksmus, kurie buvo trumpalaikiai, mažareikÅ¡miai ir neintensyvÅ«s, iÅ¡ esmės neturėję jokios įtakos pratęsiant UAB „I.“ lizingo sutartis, M. R. ir A. G. pareikÅ¡tas nukentėjusiajam Al. G. 40 000 eurų reikalavimas yra aiÅ¡kiai didesnis už atliktų veiksmų apimtį. Nelygiavertis prievolei prievartinis reikalavimas perduoti turtÄ kvalifikuojamas kaip turto prievartavimas, nes tokiu atveju reikalaujama perduoti svetimÄ turtÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–259/2004; 2K-53/2014).

Dėl to visiÅ¡kai pagrįstai nuteistųjų M. R. ir A. G. veika kvalifikuota kaip didelės vertės turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 3 dalis), nes reikalaujamų pinigų suma virÅ¡ijo 250 MGL. Kvalifikuojant nuteistųjų M. R. ir A. G. veikÄ , neturi reikÅ¡mės A. G. ir M. R. nurodyta aplinkybė, kad A. G. buvo skolingas M. R. 20000 eurų (M. R. apeliaciniame skunde nurodo 30 000 eurų), kadangi pinigai buvo reikalaujami iÅ¡ asmens, nesusijusio jokiais skoliniais santykiais nei su A. G., nei su M. R.Nuteistieji ginčija turto prievartavimo požymio buvimÄ , teigdami, jog nukentėjusiajam nebuvo grasinama.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. R. ir A. G. buvo nuteisti už tai, kad atvirai, panaudodami psichinę prievartÄ , vertė UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtÄ , t. y. laikotarpiu nuo 2009-07-29 iki 2009-11-04 skambindami telefonu, raÅ¡ydami grasinančio turinio trumpÄ sias žinutes, elektroniniais laiÅ¡kais, o taip pat 2009-09-23 dienos metu ir 2009-11-04 apie 10.30 val., UAB „I.“ patalpose, reikalavo iÅ¡ Al. G. perduoti jiems 40 000 eurų, neva už tarpininkavimÄ pratęsiant komercinio transporto lizingo sutartis.Nuteistieji neteisingai aiÅ¡kina turto prievartavimo požymius, nes grasinimas ar kitokia psichinė prievarta nukentėjusiajam gali pasireikÅ¡ti ne tik tiesioginiais grasinimais panaudoti pavojingÄ smurtÄ prieÅ¡ jį, Å¡eimos narius ir artimuosius, sunaikinti turtÄ bei atlikti kitus BK 181 straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus.

Grasinimo formos gali bÅ«ti įvairios ir jis yra realus, kai daro poveikį nukentėjusiojo valiai. Kiekvienu atveju grasinimo realumas nustatomas atsižvelgiant į situacijos grėsmingumÄ , kuri įvertinama pagal nusikaltime dalyvaujančių asmenų skaičių, jų elgesį, nebÅ«tinai tiesioginius grasinimus, bet ir dviprasmiÅ¡kas užuominas, kaip buvo nustatyta ir Å¡ioje byloje. 2009-10-29 apžiÅ«ros protokolu apžiÅ«rėtas Al. G. mobiliojo ryÅ¡io telefonas, kuriame rastos jam siųstos grasinančio turinio trumposios žinutės rusų kalba, raÅ¡ytos iÅ¡ telefono Nr. (duomenys neskelbtini): 2009-10-14 17:02 val.

„Jūs darote dideles klaidas, kad išsisukinėjate nuo sprendimo. Ir sukuriate dideles problemas sau ir žmogui, kuris jus rekomendavo. Gerai pagalvokite apie tai.“; 2009-10-21 13:58 val. „Arba mes bendraujame ir ieškome kompromisų arba mes pykstamės, o karo jums nereikia. Gal jus patys susisieksite su žmogumi, kuris jus rekomendavo ir garantavo už jus. Laukiame.“; 2009-10-21 16:36 val. „Labai blogai, kad jūs mus ignoruojate“ (T. 1, b. l. 158-159). M. R. teisiamajame posėdyje prisipažino rašęs Al. G.

SMS žinutes, o apeliacinės instancijos teisme - ir skambinęs (T. 39, b. l. 100). Iš Al. G. ir V. Š. parodymų matyti, kad M. R. prisipažino siuntęs Al. G. grasinančio pobūdžio žinutes rusų kalba. Šias aplinkybes patvirtina ir skambučių išklotinės analizė, iš kurios matyti, kad iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi M. R., 2009-10-14 ir 2009-10-21 buvo skambinta ir rašyti SMS į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi Al. G. Iš A. G. naudoto telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad jis laikotarpiu nuo 2009-07-29 iki 2009-09-25 daug kartų bendravo su Al. G., kuris naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat tarpusavyje susirašinėjo SMS (T. 2, b. l. 37).

IÅ¡ 2009-10-29 apžiÅ«ros protokolo, kuriuo buvo apžiÅ«rėtas Al. G. mobiliojo ryÅ¡io telefonas, rasta 2009-09-25 10:52 val. raÅ¡yta žinutė iÅ¡ telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi A. G., „Paskaityk mailÄ , Aloyzai, iÅ¡ Mickey Mouse“ (T. 1, b. l. 158). IÅ¡ 2009-09-25 „Mickey Mouse“ el. laiÅ¡ko, adresuoto Al. G., matyti, kad iÅ¡ Al. G. už atliktÄ darbÄ buvo reikalaujama mokėti „po 20 Lt kas mėnesį 4 mėnesius iÅ¡ eilės“; iÅ¡ 2009-10-06 „Mickey Mouse“ el. laiÅ¡ko matyti, kad praÅ¡oma atraÅ¡yti, nes jeigu nebus bendro sprendimo ir atsakymų „mums lieka vienas kelias, gražiai pasipraÅ¡yti visko iÅ¡ Jus rekomendavusio žmogaus“ (T. 1, b. l. 137-138).Nuteistieji M.

R. ir A. G. pastoviai ir pakankamai intensyviai reikalaudami iÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. pinigus įvairiais bÅ«dais: skambučiais telefonu, SMS žinutėmis bei el. paÅ¡tu, iÅ¡sakydami dviprasmiÅ¡kas užuominas, palaikė įtampÄ ir baimę, siekdami kontroliuoti nukentėjusiojo elgesį, priimant sprendimÄ dėl turto perdavimo, t. y. priversti UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtÄ . Visos Å¡ios aplinkybės darė stiprų psichologinį poveikį Al. G. Nukentėjusysis Al. G. parodė, jog gavo grasinančias rusų kalba žinutes ir sulaukė skambučių iÅ¡ nepažįstamo asmens, kuris nurodė, kad, jeigu nesumokės konsultantui, tai jis (Al. G.) turės problemų su bankais, bankas juos „suvalgys“, sugriaus jo verslÄ , įmonę.

IÅ¡sigando skambučių, nes kalbėjo nemandagiai, pokalbis buvo labai nemalonus, tapo neramu, nes iÅ¡ pradžių nepažinojo asmens, kuris prašė sumokėti. Å ias aplinkybes patvirtina ir liudytojo V. Å . parodymai, kad Al. G. minėjo, jog jį spaudžia, grasina SMS žinutėmis. Tačiau nuteistieji A. G. ir M. R. skambučiais ir susiraÅ¡inėjimu nepasiekę norimo rezultato – pinigų perdavimo, siekdami labiau prispausti UAB „I.“ direktorių Al. G., sudaryti didesnę įtampÄ , ėmėsi aktyvesnių veiksmų, t. y. abu nuvyko į įmonės buveinę tiesiogiai susitikti su Al. G.

IÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. ir liudytojo V. Å . parodymų matyti, kad 2009-11-04 apie 10.30 val., į UAB „I.“ buveinę be iÅ¡ankstinio perspėjimo atvyko A. G. su nepažįstamu rusakalbiu asmeniu, kaip vėliau paaiÅ¡kėjo M. R., kuris susitikimo metu elgėsi labai užtikrintai, įžūliai ir agresyviai, nieko nepaaiÅ¡kinęs, prisistatęs svetimo asmens vardu – D. A. S. ir kad yra iÅ¡ policijos, atsisakęs pateikti dokumentus, griežtu, pakeltu tonu, rusų kalba, sakydamas, jog negalima pavesti „aukÅ¡tas pareigas užimančio žmogaus“, iÅ¡ pirmÄ kartÄ matomo asmens Al. G. reikalavo pasiraÅ¡yti vekselį 40 000 eurų sumai, nes tariamai UAB „I.“ yra skolinga „įtakingiems žmonėms“ 40 000 eurų už palankaus įmonei sprendimo priėmimÄ , todėl privalo atsiskaityti, o M.

R. ir A. G. atvyko spręsti šį skolos klausimÄ . Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, nuteistiesiems pagrįstai inkriminuotas objektyvusis nusikalstamos veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuri buvo nukreipta palaužti nukentėjusiojo Al. G. valiÄ , priverčiant nukentėjusįjį perduoti nuteistiesiems M. R. ir A. G. bendrovei priklausantį turtÄ . Nagrinėjamojoje byloje A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami organizuota grupe.

Nusikalstamos veikos organizuotumas šiame epizode grindžiamas iš esmės susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, kuriuose susirašinėję asmenys pasirašydavo Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš nuteistųjų bendravimo mobiliojo ryšio telefonu bei jų tarpusavio susirašinėjimo elektroniniu paštu, A. U. organizuotoje grupėje konspiracijos tikslais buvo priskirtas Nr. 1 (T. 11, b. l. 86); R. M. buvo priskirtas Nr. 2, vadovaujantis 2010-06-01 tarnybinio pranešimo motyvais, kuris buvo surašytas vadovaujantis el. susirašinėjimu (T. 3, b. l. 46), jam šis numeris buvo priskirtas ir dėl to, kad asmuo, turintis Nr. 2, buvo AB „(bankas)“ darbuotojas (T. 8, b. l. 92-93;

T. 5, b. l. 184; T. 6, b. l. 88, 132); M. R. organizuotoje grupėje buvo priskirtas Nr. 3, nes kratos metu A. G. darbo vietoje rastas lapelis su užraÅ¡u Nr. 3 ir telefonu numeriu, kuriuo galimai naudojosi M. R., bei iÅ¡ bendravimo mobiliojo ryÅ¡io telefonu (T. 21, b. l. 160-164; T. 11, b. l. 84-86), Å¡is numeris jam priskirtas ir dėl to, kad M. R. yra rusakalbis; A. G. buvo priskirtas Nr. 4, vadovaujantis bendravimu mobiliuoju ryÅ¡iu bei susiraÅ¡inėjimu elektroniniu paÅ¡tu (T. 11, b. l. 8, T. 9, b. l. 62, 82, 86). Susipažinus su bylos medžiaga, matyti, jog susiraÅ¡inėjimai elektroniniu paÅ¡tu ir užfiksuoti pokalbiai mobiliojo ryÅ¡io telefonu nėra pakankamai informatyvÅ«s, kad galima bÅ«tų jų pagrindu daryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog Nr. 1 prisistatydavo A.

U., Nr. 2 – R. M., Nr. 3 – M. R., Nr. 4 – A. G. Nuteistieji A. U., R. M., M. R. ir A. G. neigė dalyvavę organizuotoje grupėje ir tarpusavyje susirašinėję elektroninio pašto dėžutėse bei pasirašinėję numeriais. Byloje nėra jokių objektyvių, neginčytinų, patikimų duomenų, kuriais remiantis galima būtų kategoriškai konstatuoti, kad nuteistieji konspiracijos tikslais buvo pasiskirstę aukščiau paminėta numeracine tvarka. Tai yra prielaidinio pobūdžio loginė išvada, o ne neabejotinai nustatytas faktas.

Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, aiÅ¡kinamos nuteistųjų naudai, elektroniniai susiraÅ¡inėjimai, esantys byloje ir, po kuriais pasiraÅ¡oma numeriais, nelaikytini patikimais įrodymais, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti nuteistuosius kaltinančias iÅ¡vadas. A. U. nuteistas už tai, kad naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės turto prievartavimÄ , nurodydamas R.

M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „I.“, sÄ moningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus.Nuteistasis A. U. teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad, sužinojęs iÅ¡ Al. G. apie jo įmonės finansines problemas, rekomendavo pastarajam A. G. kaip konsultantÄ , bei, Al. G. sutikus, perdavė A. G. Al. G. telefono numerį, daugiau Å¡iuo klausimu nesidomėjo. Neigė organizavęs nusikalstamas veikas, nes vienu metu niekada nebuvo susitikęs su A.

G., M. R. ir R. M. bei neaptarinėjo su jais verslo ar nusikalstamų planų, taip pat neigė skirstęs vaidmenis ir pinigus (T. 35, b. l. 149-152; T. 39, b. l. 99). Kiti nuteistieji R. M., M. R. ir A. G. neigė, jog gaudavo nurodymus iÅ¡ A. U. ir, kad kartu veikė organizuotoje grupėje. Nukentėjusysis Al. G. duodamas parodymus tik patvirtino aplinkybę, kad A. U. rekomendavo A. G. kaip konsultantÄ . IÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. ir liudytojo V. Å . parodymų matyti, kad M. R. sakė, jog negalima pavesti „aukÅ¡tas pareigas užimančio, įtakingo žmogaus“, Al. G. ir V.

Å . suprato, kad kalbama apie A. U., tačiau, kaip patys nurodė, tai buvo tik jų subjektyvi nuomonė, prielaida, nes A. G. ir M. R. A. U. pavardės neminėjo. Aplinkybę, kad A. U. bÅ«tų M. R. ir A. G. bendrininkas, paneigia ir 2009-10-06 „Mickey Mouse“ el. laiÅ¡kas, raÅ¡ytas A. G. Al. G., kad jeigu nebus bendro sprendimo ir atsakymų „mums lieka vienas kelias, gražiai pasipraÅ¡yti visko iÅ¡ Jus rekomendavusio žmogaus“ (byloje nustatyta, jog A. G. rekomendavo A. U.). Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl A.

U. kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nuosprendyje iÅ¡dėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad A. U. galėjo dalyvauti padarant nusikalstamÄ veikÄ , nors tai daryti įstatyme draudžiama (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiÅ¡kinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai.

Patikimų duomenų, kuriais remiantis bÅ«tų galima neabejotinai konstatuoti, kad A. U. organizavo didelės vertės turto prievartavimÄ paskirstydamas tarp nuteistųjų vaidmenis ir užduotis, byloje nėra. Abejonių nepavyko paÅ¡alinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ â€“ prieÅ¡ingai, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių A. U. dalyvavimÄ padarant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. U. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, rėmėsi abejotinomis iÅ¡vadomis dėl jo dalyvavimo darant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , todėl teismo sprendimas Å¡iuo aspektu negali bÅ«ti vertinamas kaip pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais A.

U. kaltę darant BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus, A. U. iÅ¡teisintinas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . R. M. nuteistas už tai, kad surinko informacijÄ apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, ir perdavė jÄ organizuotos grupės nariams, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009-07-29, bei bÅ«damas projektų vadovas, tiesiogiai dirbantis su UAB „I.“, sÄ moningai vilkino derybas tarp banko ir įmonės.Nuteistasis R.

M. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo UAB „I.“ vadybininkas, tačiau neigė vilkinęs derybas, dalyvavęs organizuotos grupės veikloje, rinkęs ir perdavinėjęs informacijÄ apie UAB „I.“ nuteistiesiems, vykdęs A. U. nurodymus. Nurodė, kad sprendimas įmonei buvo priimtas per kuo įmanomÄ trumpiausiÄ laikÄ , sutarčių pakeitimai pasiraÅ¡yti anksčiau nei pasibaigė ankstesnių sutarčių terminai, todėl nevilkino proceso. Nei viena iÅ¡ įmonių jam nereiÅ¡kė pretenzijų, negavo drausminių nuobaudų (T. 35, b. l. 153-159).

Kiti nuteistieji taip pat nepatvirtino, kad informacijÄ apie UAB „I.“ finansinę padėtį gavo iÅ¡ R. M. bei, kad kartu su R. M. bendrininkavo. Nuteistasis A. G. teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad pats nukentėjusysis Al. G. atsiuntė jam visus reikiamus įmonės dokumentus, įskaitant Al. G. atsiųstus banko pasiÅ«lymus. IÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. parodymų matyti, kad A. G. ir M. R. R. M. pavardės neminėjo, nukentėjusysis pripažino, kad pats iÅ¡siuntė A.

G. informacijÄ apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei su tuo susijusius dokumentus. R. M. derybų vilkinimas grindžiamas iÅ¡ esmės nukentėjusiojo Al. G. parodymais. Nukentėjusysis Al. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 m. liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, likus vienam mėnesiui iki sutarčių pabaigos, kartu su kitais dokumentais įteikė R. M. į rankas ir raÅ¡ytinį praÅ¡ymÄ dėl keturių lizingo sutarčių pratęsimo, o apeliacinės instancijos teisme parodė, kad toks praÅ¡ymas buvo iÅ¡reikÅ¡tas žodžiu.

R. M. paneigė tokio praÅ¡ymo gavimÄ , net žodžiu, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad Å¡is praÅ¡ymas objektyviai egzistavo, tačiau R. M. matydamas, kad sutarčių galiojimo laikas baigiasi ir vadovaudamasis turima medžiaga, vis tiek ėmėsi veiksmų pratęsiant UAB „I.“ lizingo sutartis, ir kurios, R. M. teigimu, buvo pratęstos per kuo įmanomÄ trumpiausiÄ laikÄ , tai teisiamajame posėdyje pagrįsdamas skaičiavimais, kiek savaičių užima kiekvienas veiksmas pratęsiant lizingo sutartis.

Nukentėjusysis Al. G. teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad jis tik manė, jog yra vilkinamas sprendimo priėmimas, nors iÅ¡ tikrųjų nežinojo, per kokį terminÄ banke priimami sprendimai. Liudytojas M. G., nuo 2009 m. dirbantis AB „(bankas)“ Baltijos Å¡alių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnybos vadovu, teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nėra numatyti terminai, per kiek laiko turi bÅ«ti iÅ¡spręstas praÅ¡ymas dėl sutarties pratęsimo, tačiau tai turi bÅ«ti padaryta kuo greičiau, nes sutarties galiojimas baigiasi (T. 35, b. l. 93-99;

T. 30, b. l. 92-93). Taip pat liudytojas nurodė, kad UAB „I.“ kreipėsi su praÅ¡ymu 2009-08-06, sprendimas priimtas 2009-08-10, 2009-08-21 ir 2009-10-06 pasiraÅ¡ytos sutartys, todėl nemano, jog Å¡iuo atveju buvo vilkinamas sprendimo priėmimas, nes sprendimo priėmimas iki mėnesio yra normalus terminas. Klientai nežinojo vidinės banko tvarkos dėl terminų, tačiau galėjo skųsti, jeigu manė, jog sprendimo priėmimas užtruko per ilgai. Nepamena, jog buvo klientų skundai dėl R. M. veiksmų vilkinant sprendimų priėmimÄ (T. 38, b. l. 134-136).

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nuosprendyje iÅ¡dėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad R. M. galėjo dalyvauti padarant nusikalstamÄ veikÄ , nors tai daryti įstatyme draudžiama (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiÅ¡kinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai. Patikimų duomenų, kuriais remiantis bÅ«tų galima neabejotinai konstatuoti, kad R. M. surinko informacijÄ apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis ir perdavė jÄ kitiems nuteistiesiems, bei vilkino derybas tarp banko ir įmonės, byloje nėra.

Abejonių nepavyko paÅ¡alinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ â€“ prieÅ¡ingai, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių R. M. dalyvavimÄ padarant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, rėmėsi abejotinomis iÅ¡vadomis dėl jo dalyvavimo darant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , todėl teismo sprendimas Å¡iuo aspektu negali bÅ«ti vertinamas kaip pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais R.

M. kaltę darant BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus, R. M. iÅ¡teisintinas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . IÅ¡teisinus A. U., kaip nusikalstamos veikos organizatorių, ir R. M., nusikalstamos veikos vykdytojų M. R. ir A. G. atlikti veiksmai nesiekia tokio organizuotumo lygio, jog bÅ«tų galima juos pripažinti veikus organizuota grupe. Todėl spręstinas klausimas dėl M.

R. ir A. G. veikimo bendrininkų grupe. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamÄ veikÄ daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iÅ¡ jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). BÅ«tinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Bendrininkų grupės nariai tarpusavyje gali susitarti dėl visos numatytos bendros nusikalstamos veikos ar tam tikrų jos dalių padarymo.

Svarbu, kad mažiausiai du bendrininkai bÅ«tų nusikalstamos veikos vykdytojai, t. y., kad kiekvienas iÅ¡ jų įgyvendintų Å¡ios veikos objektyviuosius požymius ar bent dalį Å¡ių požymių, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, jog kėsinasi į tÄ patį objektÄ , be to, turi suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Susitarimas padaryti nusikalstamÄ veikÄ gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas.

Konstatuojant susitarimo buvimÄ , nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Å i nusikalstamos veikos padarymo forma konstatuojama tik esant įstatyme nustatytai objektyvių ir subjektyvių bendrininkavimo požymių visumai. Darydami grupe nusikaltimÄ bendrininkai veikia tyčia ir suvokia savo veikos bendrumÄ . Veikos padarymo bendrininkų grupe atveju nereikalaujama, kad bendravykdytojai kiekvienas atskirai visiÅ¡kai įgyvendintų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje apraÅ¡ytÄ pavojingos veikos požymį, nes veikos bendrumas gali pasireikÅ¡ti ir tuo, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys iÅ¡ dalies įgyvendina jiems bendrai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius.

Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamÄ sumanymÄ , atsako už tÄ pačiÄ nusikalstamÄ veikÄ .Å iuo atveju bendrai veikai nesvarbu, kuris iÅ¡ nuteistųjų neteisėtÄ reikalavimÄ perduoti turtÄ pareiÅ¡kė pirmas, ar kuris pirmasis panaudojo psichinę prievartÄ ir kokioje nusikalstamos veikos stadijoje atsirado kitas bendrininkas. IÅ¡ nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pirmas teisiÅ¡kai nepagrįstÄ reikalavimÄ pareiÅ¡kė A.

G., taip pat jis pirmas pradėjo naudoti psichinę prievartÄ nukentėjusiojo Al. G. atžvilgiu, toliau skambučiais ir SMS žinutėmis pinigus iÅ¡ nukentėjusiojo pradėjo reikalauti ir psichinę prievartÄ naudoti M. R., tokiu bÅ«du M. R. prisidėjo prie A. G. daromos nusikalstamos veikos, o nuteistasis A. G. toleravo M. R. tęsiamÄ nusikalstamÄ veikÄ , M. R. suprato veikos pobÅ«dį, tokiai veikai pritarė ir prisidėjo prie jos, akivaizdžiai suvokdamas dalyvaujantis bendroje veikoje. M. R. iki susitikimo su Al. G. pokalbiais telefonu ir SMS žinutėmis panaudojo psichinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį Al. G. ir pareiÅ¡kė jam nepagrįstus turtinius reikalavimus, tÄ patį M.

R. padarė ir susitikimo su Al. G. metu. Nors nuteistieji neigia, kad A. G. žinojo apie M. R. raÅ¡ytas SMS žinutes, tačiau tai paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nes kaip jau minėta anksčiau, A. G. papasakojo M. R. apie iÅ¡ UAB „I.“ reikalaujamus pinigus ir M. R. žinojo, kad Å¡is reikalavimas yra nepagrįstas, M. R. pats pripažino, kad Al. G. telefono numerį gavo iÅ¡ A. G. Be to, nuteistųjų iÅ¡ankstinį susitarimÄ veikiant bendrai, neturint teisėto pagrindo, atvirai, panaudojant psichinę prievartÄ , reikalauti iÅ¡ nukentėjusiojo Al. G. pinigus, patvirtina jų abiejų vizitas pas Al. G.

Susitikimo su nukentėjusiuoju Al. G. metu aktyvesnis verčiant Al. G. perduoti bendrovei priklausantį turtÄ buvo M. R., o A. G. pritarė tokiems M. R. veiksmams. Liudytojas V. Å . apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jam susidarė įspÅ«dis, jog A. G. jautė pasitenkinimÄ , kad atvyko į įmonę kartu su M. R., kuris turėjo, matyt, priversti sumokėti reikalaujamÄ pinigų sumÄ , o kai M. R. paprašė iÅ¡eiti iÅ¡ kabineto, A. G., nesitikėdamas tokio elgesio, labai pasimetė. IÅ¡ byloje iÅ¡nagrinėtų įrodymų viseto bei nustatytų faktinių aplinkybių, darytina iÅ¡vada, kad M.

R. ir A. G. yra bendros nusikalstamos veikos – kvalifikuoto turto prievartavimo vykdytojai, veikiantys bendrininkų grupe, nes jie abu realizavo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamos veikos sudėtį.Byloje nustatyta, jog M. R. ir A. G., veikdami kartu bendrininkų grupe, M. R., prisistatęs D., ir A. G., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartÄ , vertė UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtÄ , t. y. laikotarpiu nuo 2009-07-29 iki 2009-11-04 skambindami telefonu, raÅ¡ydami grasinančio turinio trumpÄ sias žinutes, elektroniniais laiÅ¡kais, o taip pat 2009-11-04 apie 10.30 val., UAB „I.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), reikalavo iÅ¡ Al. G. perduoti jiems 40 000 eurų, neva už tarpininkavimÄ pratęsiant komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, kurių terminas baigiasi 2009-08-30.Taigi nustatytos aplinkybės – M.

R. ir A. G. veiksmai – atkaklus ir aktyvus elgesys atvirai verčiant UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti bendrovei priklausantį didelės vertės turtÄ (pinigus) už neva tarpininkavimÄ pratęsiant UAB „I.“ lizingo sutartis, naudojant psichinę prievartÄ , – rodo akivaizdų M. R. ir A. G. pareikÅ¡to reikalavimo neteisėtumÄ , kurį nuteistieji suvokė, o jų turtinės pretenzijos nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Ä®vertinus tokius nuteistųjų veiksmus, jų pobÅ«dį, pastangas juos darant bei siekiamÄ rezultatÄ , darytina iÅ¡vada, kad M.

R. ir A. G. veikė tiesiogine tyčia. ObjektyvÅ«s bylos duomenys patvirtina, kad M. R. ir A. G. vertė nukentėjusįjį vykdyti pareikÅ¡tÄ neteisėtÄ turtinį reikalavimÄ , panaudodami psichinę prievartÄ , ir norėjo taip veikti. M. R. ir A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip nusikaltimo vykdytojai, jų veikos kvalifikuojamos tik pagal BK specialiosios dalies straipsnį, t. y.

BK 181 straipsnio 3 dalį, nepateikiant nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį. Dėl pasikėsinimo sukčiauti UAB „S.“, UAB „J.“ ir UAB „T.“ atžvilgiu. Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde neigia, kad R. M. buvo organizuotos grupės narys, jog bendradarbiavo su kitais nuteistaisiais ir jiems perdavė informacijÄ apie banko klientus bei sÄ moningai vilkino derybas. Nurodė, jog nukentėjusieji pretenzijų R. M. nereiÅ¡kė, nukentėjusieji su M. R. bendravo savarankiÅ¡kai (apie tai R.

M. neinformavo). Banko lokaliniuose aktuose nėra apibrėžta darbo funkcijų atlikimo laikas, nustatant iki kada turi bÅ«ti pateikti dokumentai. Dėl nusikalstamos veikos UAB „T.“ atžvilgiu nurodė, kad R. M. niekada nebuvo Å¡ios įmonės vadybininkas, todėl ir negalėjo įtakoti sprendimų priėmimo ar vilkinti derybas. Liudytojas K. K., UAB „T.“ vadybininkas, paneigė, kad R. M. domėjosi įmonės veikla, prašė informacijos. Nukentėjusysis V. Č. parodė, jog pats savo iniciatyva susirado konsultantÄ M.

R. Nuteistojo A. U. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje neatskleista, kuo pasireiÅ¡kė nuteistųjų apgaulė nukentėjusiųjų G. G., J. D. ir V. Č. atžvilgiu. Juo labiau, kad tariamai panaudota apgaulė buvo esminė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimÄ atiduoti turtÄ nuteistiesiems. Nukentėjusiųjų parodymai niekaip nepatvirtina kitų nuteistųjų ketinimų užvaldyti jų turtÄ pateikiant tam tikrÄ neteisingÄ informacijÄ ar kažkokias aplinkybes nutylint. Neatskleistas A.

U. vaidmuo sukčiavimuose. Nuteistasis M. R. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai: M. R. pasiūlė konsultavimo paslaugas, o įmonių vadovai atsisakė, todėl nėra pasikėsinimo sukčiauti požymių. M. R. nepasiūlė jokių paslaugų teikimo, kurių jis nepajėgtų suteikti, ir tokių, kurių jis negalėtų įtakoti. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad M. R. vykdė A. U. nurodymus, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai, teigiama, kad M.

R. veikė individualiai. Nepaneigta, jog banko sprendimÄ , nors ir lemdavo komitetas, tačiau įtakoti galėjo tinkamai parengti dokumentai, praktikos turintis ir reikalÄ iÅ¡manantis klientas; nesurinkti duomenys, rodantys, jog veikta apgaule. Banko sprendimų priėmimai nebuvo vilkinami, o priimami įprasta banke nustatyta tvarka bei terminais. Nuteistasis A. G. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde neigia, kad A. G. siÅ«lė ir teikė konsultacines paslaugas UAB „S.“ ar UAB „T.“, ruošė dokumentus Å¡ioms įmonėms ir bendravo su įmonių vadovais.

Nukentėjusysis G. G. taip pat nurodė, jog nėra matęs A. G., nėra su juo bendravęs, todėl A. G. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų teigti, jog jis realizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Nurodo, jog teismas nepaneigė aplinkybių, jog tinkamai paruoÅ¡ti dokumentai, pakonsultuotas klientas, supažindintas su banke vykstančiomis procedÅ«romis ir pan., galėjo lemti palankesnį bendrovės vertinimÄ bei teigiamÄ banko sprendimÄ Ä¯monės atžvilgiu; jog tarp G.

G., V. Č. bei M. R. susiklostę santykiai buvo reguliuojami civilinės teisės, kad M. R. realiai siekė padėti bendrovėms suteikiant joms kokybiškas paslaugas. Neigia, kad veikė kartu su kitais asmenimis organizuotoje grupėje.Nuteistasis A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad iki šios bylos nežinojo įmonių UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ ir jų vadovų, nei su vienu iš nuteistųjų nėra kalbėjęs apie šias įmones (T. 35, b. l. 152). Nuteistasis R. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „S.“ vadybininku buvo paskirtas nuo 2009-09-15.

PraÅ¡ymÄ iÅ¡ Å¡ios įmonės dėl paskolų ir mokėjimo grafikų pertvarkymo gavo 2009-10-15, Kredito komitetas sprendimÄ priėmė 2009-10-26, sutarčių pakeitimai pasiraÅ¡yti 2009-11-13. G. G. buvo patenkintas sprendimu, neminėjo apie konsultantus, jokių priekaiÅ¡tų R. M. nereiÅ¡kė. R. M. neigė rinkęs ir perdavęs tretiesiems asmenims informacijÄ apie UAB „S.“, vilkinęs sprendimų priėmimÄ . UAB „J.“ vadybininku tapo 2009-08-19. Kredito komitetas sprendimÄ UAB „J.“ atžvilgiu priėmė 2009-08-26, prieÅ¡ savo atostogas, prasidėjusias nuo 2009-08-27, telefonu informavo klientÄ apie priimtÄ sprendimÄ .

Grįžęs iÅ¡ atostogų 2009-09-14, po kelių dienų perdavė visÄ reikiamÄ informacijÄ Sutarčių ruoÅ¡imo skyriui naujoms sutartims ruoÅ¡ti. IÅ¡ Å¡ios įmonės buvo gautas praÅ¡ymas dėl paskolų ir mokėjimo grafikų pertvarkymo, suraÅ¡ytas 2009-09-05 data, kai R. M. atostogavo. Mano, kad praÅ¡ymÄ klientas įteikė jį pavadavusiam K. R., nes nėra žymos apie praÅ¡ymo gavimÄ banke. Nežino, kodėl K. R. neinformavo J. D. apie priimtÄ sprendimÄ ir nepasirašė sutarčių.

Klientas buvo patenkintas priimtu sprendimu, jokių priekaiÅ¡tų vadybininkui nereiÅ¡kė. J. D. pripažino, kad ne R. M. vilkino derybas, o bankas dėl savo procedÅ«rų sudėtingumo. Banko sprendimas buvo prieÅ¡ingas M. R. siÅ«lymui, kiti nuteistieji nežinojo, kad bankas priėmė kitÄ sprendimÄ , tai rodo, jog R. M. nesidalino su kitais nuteistaisiais informacija apie klientÄ . J. D. su M. R. konsultavosi dėl sutarčių atidėjimo, o ne dėl naujo finansavimo suteikimo, dėl ko ir buvo priimtas banko sprendimas.

Kitos sutartys buvo pasiraÅ¡ytos 2009-10-05, nuo kliento praÅ¡ymo gavimo iki pakeistų sutarčių pasiraÅ¡ymo praėjo 20 dienų. UAB „T.“ vadybininku niekada nebuvo paskirtas, todėl negalėjo vilkinti Å¡io kliento derybų su banku. Neigė rinkęs duomenis apie Å¡iÄ Ä¯monę ir juos perdavęs kitiems asmenims, taip pat neigė paveikęs tiesiogiai su Å¡ia įmone dirbusį projektų vadovÄ K. K. Å ios aplinkybės nepatvirtino nei liudytojai nei nukentėjusysis V. Č. Pats nukentėjusysis V.

Č. savanoriÅ¡kai persiuntė savo įmonės duomenis tretiesiems asmenims (T. 35, b. l. 157-159). Nuteistasis M. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad susitikimo su UAB „S.“ direktoriumi G. G. metu, pastarasis jam papasakojo visÄ informacijÄ apie įmonės problemas, pateikė įmonės dokumentus. PasiÅ«lė G. G. pasiraÅ¡yti konsultavimo paslaugų teikimo sutartį ir įvardino kainÄ , tačiau klientui paslaugų kaina buvo per didelė, todėl atsisakė konsultavimo paslaugų. Nieko nežadėjo, ko negalėtų padaryti.

G. G. prisistatė D. vardu, nes jam Å¡is vardas patinka. UAB „J.“ direktorius J. D. yra jo senas pažįstamas, kuriam daug kartų skolino pinigus. J. D. jam papasakojo apie savo įmonės problemas su banku. Nurodė J. D. kaip reikia elgtis. Jokių darbų neatliko, jokių pinigų už konsultacijas ir paslaugas negavo, iÅ¡skyrus paskolų grÄ Å¾inimÄ . UAB „T.“ direktoriui V. Č. siÅ«lė paslaugas, kurias galėjo pats suteikti, jo pasiÅ«lyme nebuvo jokios apgaulės. V. Č. siÅ«lė bendrauti el. paÅ¡tu.

V. Č. paslaugų kaina buvo per didelė, todėl jų atsisakė (T. 35, b. l. 164, 166).Nuteistasis A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „T.“ direktorių V. Č. pažįsta 6-7 metus, nuo tada, kai dirbo UAB „(bankas) lizingas“ Panevėžio filiale. Net ir išėjęs iÅ¡ darbo banke, palaikė santykius su V. Č., kartais susitikdavo. 2009 m. pavasarį V. Č. paprašė padėti su faktoringo sutartimi. Ä®vertino įmonės situacijÄ , pagal tai parengė dokumentus, kurie buvo pateikti bankui.

Tačiau nesutarė dėl paslaugų kainos. Kadangi bendravo kaip pažįstami, vienas kitam padėdavo, todėl apmokėjimo klausimo nekeldavo. Apie el. paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com sužinojo tik iÅ¡ kaltinimo, prie Å¡ios paÅ¡to dėžutės nesijungė. Jam ir nereikėjo bendrauti per el. paÅ¡tÄ , nes jeigu V. Č. reikėtų paslaugų, su juo apie tai kalbėtųsi asmeniÅ¡kai, susitikimų metu. UAB „S.“ nesiÅ«lė savo konsultavimo paslaugų, nes sužinojo, jog įmonė turi daug finansinių problemų ir galėtų neatsiskaityti už suteiktas paslaugas.

Iki teismo G. G. nepažinojo ir su juo nebendravo. Apie el. paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com sužinojo iÅ¡ kaltinimo, nebuvo prisijungęs prie Å¡io el. paÅ¡to (T. 35, b. l. 170-171). Nukentėjusysis G. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo UAB „(bankas) lizingas“ klientas. 2009 metais UAB „S.“ turėjo finansinių sunkumų, nebepajėgė mokėti pagal lizingo sutarčių mokėjimo grafikus. 2009 metais rudenį ar žiemÄ jam paskambindavo asmuo, prisistatęs D. vardu, kuris pasiÅ«lė tarpininkavimo paslaugas gaunant banke palankius įmonei sprendimus, įvardijo 30 000 eurų sumÄ už įmokų mokėjimo pagal sutartis atidėjimÄ .

Asmuo neprisistatė, kur dirba, kokia forma tai darys, todėl jo nepatikėjo ir atsisakė jo paslaugų, su D. nebuvo susitikęs. Paskui D. sumÄ sumažino iki 10 000 eurų už tai, kad įtakos banke priimamÄ sprendimÄ . Susidarė įspÅ«dis, kad D. turėjo informacijÄ apie UAB „S.“ finansinę padėtį, nes buvo atsiuntęs elektroniniu paÅ¡tu (iÅ¡ el. adreso „Volvo“) informacijÄ apie UAB „S.“ pradelstas sumokėti bankui sumas ir laikotarpį, kokiame banke vyks svarstymas.

Suprato, jog D. siÅ«lė savo paslaugas už užmokestį, D. pinigų nereikalavo, negrasino finansiniais nepatogumais, į el. laiÅ¡kÄ neatrašė, atsisakė D. siÅ«lomų paslaugų, pinigų jam nemokėjo. Suprato, kad D. turėjo pažįstamus banke ir gerai iÅ¡manė bankinius reikalus, buvo Å¡ios srities specialistas, net pasirodė, kad jis buvęs banko darbuotojas. Pirmas jam paskambino D., tačiau jo paslaugų atsisakė ne pirmo pokalbio metu, taip pat negali teigti, jog kategoriÅ¡kai atsisakė jo paslaugų.

Bendraudavo su D. telefoniniais skambučiais, SMS, buvo gavęs faksÄ ir praneÅ¡imÄ el. paÅ¡tu. Gali bÅ«ti, kad ir pats skambino D., norėdamas sužinoti kaip padėtų pratęsti sutartis, gal derėjosi dėl D. paslaugų kainos. 2009 metais AB „(bankas)“ Vilniaus filialas priėmė teigiamÄ Ä¯monei sprendimÄ , trumpam laikotarpiui atidėjo įmokų mokėjimÄ . Å iam terminui pasibaigus, 2010 metų pradžioje pateikė bankui kitÄ praÅ¡ymÄ atidėti įmokų mokėjimÄ , tačiau gavo neigiamÄ atsakymÄ , per porÄ savaičių iÅ¡ įmonės atėmė visÄ turtÄ .

Nuo 2009 m. pabaigos, kai buvo perkelti iÅ¡ Å iaulių filialo į Vilniaus, UAB „S.“ banke kuravo vadybininkas R. M., su kuriuo bendravo normaliai, tačiau jam nesakė apie D. siÅ«lomas tarpininkavimo paslaugas pratęsiant sutartis, paskui R. M. išėjo iÅ¡ darbo. Banko vadybininkui teikė informacijÄ apie savo įmonės finansinę padėtį, pagal kurias banko darbuotojai spręsdavo apie įmonės pajėgumÄ atsiskaityti pagal lizingo sutartis. Å iaulių filiale įmokų mokėjimai buvo atidėti keletÄ kartų.

Vilniaus filialas pirmÄ kartÄ taip pat priėmė teigiamÄ Ä¯monei sprendimÄ ir atidėjo įmokų mokėjimÄ . Apie teigiamÄ Ä¯monei sprendimÄ informavo R. M., su juo pasirašė pratęsimo sutartį, kuriÄ vykdė, tačiau nesugebėjo sumokėti paskutinės didžiausios įmokos. AntrÄ kartÄ AB „(bankas)“ Vilniaus filiale įmokų mokėjimo atidėjimo negavo, jam buvo atsakyta, jog bankui nepakanka vieno pelningo įmonei mėnesio nuspręsti apie įmonės galimybes atsiskaityti. Svarstant antrÄ praÅ¡ymÄ R.

M. jau nebedirbo banke. Mano, kad D. galėjo kažkÄ Ä¯takoti, kad jo įmonei bÅ«tų priimtas neigiamas sprendimas, bet tai tik jo subjektyvi nuomonė, jokių įrodymų neturi. Jeigu bankas bÅ«tų priėmęs palankų sprendimÄ , tai nesijaustų nukentėjęs nuo kaltinamųjų veiksmų (T. 35, b. l. 102-107).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nukentėjusysis parodė, kad jis yra UAB „S.“ direktorius.

Įmonė buvo sudariusi lizingo sutartis su AB „(bankas)“. Vėlavo atsiskaityti pagal lizingo sutartis, 2009 m. rugsėjo-spalio mėn. įmonė buvo perduota į banko padalinį Vilniuje ir vadybininku paskirtas R. M. Spalio mėn. pabaigoje ar lapkričio mėn. pradžioje jam paskambino asmuo, prisistatęs D., kuris kalbėjo rusiškai. D. sakė, jog jam yra žinoma, kad bankas nepratęs įmonei lizingo sutarčių, todėl pasiūlė padėti pratęsti sutartis už 30 000 eurų dydžio atlygį.

Telefoninio pokalbio metu D. minėjo, kad įmonei reikia padengti dviejų mėnesių įsiskolinimÄ bankui, tada jis galėtų organizuoti lizingo sutarčių pratęsimÄ . Liudytojas su asmens, prisistačiusio D., siÅ«lomomis sÄ lygomis nesutiko. Tuo metu vedė derybas su banko vadybininku R. M. Ä®monei lizingo sutartys buvo pratęstos 3 mėnesiams, iki 2010-01-30. Su D. bendravo tik telefonu. Bendravimui su D., pastarojo siÅ«lymu, sukÅ«rė elektroninio paÅ¡to adresÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com. IÅ¡ D. el. paÅ¡tu buvo gavęs kelis laiÅ¡kus, tačiau jam neatrašė.

Paskutinį laiÅ¡kÄ gavo 2009-12-13, kuriame buvo siÅ«loma bendradarbiauti tęsiant lizingo sutartis. Daugiau su D. nebendravo (T. 2, b. l. 39-41).Nukentėjusysis J. D. teisiamajame posėdyje parodė (BPK 276 straipsnio 5 dalis), kad buvo UAB „J.“ direktorius ir savininkas. Å ioje byloje nenukentėjo. Ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai apklausos metu jam darė spaudimÄ , parodymai neteisingi, juos pasirašė neskaitęs, nes skubėjo. Tyrėjai norėjo, kad jis patvirtintų, kad R. M. vilkino derybas. Neskundė tyrėjų veiksmų, nes neturėjo laiko.

Seniai pažįsta M. R. (draugai vadina jį D.), jis buvo jo draugas. UAB „J.“ turėjo lizingo sutartis, sudarytas su UAB „(bankas) lizingas“. Turėjo finansinių sunkumų, UAB „J.“ pervedė iÅ¡ AB „(bankas)“ Klaipėdos filialo į Vilniaus filialÄ . Atsitiktinai susitikęs su M. R. papasakojo jam apie įmonės sunkumus, M. R. pasiÅ«lė savo konsultacijas banko klausimais. Kai R. M. tapo jo įmonės vadybininku, pradėjo skambinti M. R., tačiau tai tik sutapimas, nes su M.

R. bendravo ir iki tol. Tikrai nesakė, kad M. R. gavo iÅ¡ banko informacijÄ , kad M. R. turi pažįstamus banke, kuriuos gali paveikti, kad bÅ«tų priimtas palankus įmonei sprendimas. M. R. nežadėjo atidėti įmokų mokėjimo bei nekalbėjo apie 70 000 Lt. M. R. buvo užsiminęs apie procentÄ už suteiktas konsultacijas, tačiau neminėjo konkrečios sumos, siÅ«lė pasiraÅ¡yti sutartį dėl konsultavimo. Su M. R. bendravo el. paÅ¡tu apie konsultacijas ir sutartis, tačiau jam nesiuntė konkrečios informacijos apie savo įmonę (skaičius) ir dokumentų, bet apibÅ«dindavo situacijÄ , klausė, kaip elgtis tam tikrose situacijose.

Nemokėjo M. R. už konsultacijas, sutartis dėl konsultavimo nebuvo sudaryta. Buvo skolingas M. R. 3000 – 4000 Lt, todėl M. R. jam ir skambino. R. M. nevilkino sprendimo priėmimo, nes jis tada atostogavo. Mano, kad Vilniaus filiale sprendimai buvo ilgiau priimami negu Klaipėdos filiale, nes Vilniuje bankas turėjo daugiau klientų ir praÅ¡ymų. Jam bankas nepranešė apie priimtÄ sprendimÄ , kuris buvo teigiamas, nes tuo metu R. M. atostogavo, tai įmonės vadybininkas padarė po savo atostogų. Pasirašė su R.

M. naujÄ finansavimo sutartį (T. 30, b. l. 144-148).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo J. D. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nukentėjusysis nurodė, kad jis yra UAB „J.“ direktorius. Ä®monė buvo sudariusi lizingo sutartis su UAB „(bankas) lizingas“. UAB „J.“ vėlavo mokėti įmokas, todėl 2009 m. pradžioje buvo perduota į specialų banko padalinį Vilniuje. 2009 m. vasarÄ vadybininku buvo paskirtas R. M., kuris vilkino sutarčių restruktÅ«rizavimÄ .

Sprendimas dėl sutarčių pratęsimo buvo priimtas rugpjūčio mėn., apie tai sužinojo iÅ¡ savo pažįstamo banke Klaipėdoje, R. M. apie priimtÄ sprendimÄ pranešė po poros savaičių, grįžęs iÅ¡ atostogų. 2009 m. vasarÄ , R. M. tapus įmonės vadybininku, į mobilųjį telefonÄ paskambino D., kuris prisistatė konsultantu, sakė, kad gali padėti įmonei sprendžiant klausimus su banku. Jam buvo žinoma tokia informacija apie įmonę, kokiÄ galėjo turėti tik banko darbuotojai.

D. žadėjo atidėti įmokų mokėjimÄ , kaip atlygį už suteiktas paslaugas prašė 1 proc. nuo restruktÅ«rizavimo sumos, kas sudaro 70 000 Lt, pinigus buvo praÅ¡oma sumokėti avansu. Bendravimui su D., pastarojo siÅ«lymu, sukÅ«rė el. paÅ¡to adresÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Kai R. M. atostogavo, D. dažnai skambindavo, praÅ¡ydamas pervesti pinigus, tačiau sužinojęs, kad bankas jau buvo pratęsęs sutartis, pinigų D. nesumokėjo. Tai, kad D. yra M. R. sužinojo apklausos pas tyrėjÄ metu.

M. R. pažįsta jau keletÄ metų, susipažino loÅ¡imo namuose. Su D. daugiausiai bendravo el. paÅ¡tu, iÅ¡ pokalbių telefonu neatpažino, jog tai M. R. balsas. Buvo skolingas M. R. pinigų už loÅ¡imus kazino (T. 2, b. l. 77-80).Nukentėjusysis V. Č. teisiamajame posėdyje parodė, kad yra UAB „T.“ direktorius. UAB „T.“ finansinė padėtis buvo sunki, Panevėžio filiale įmonės lizingo sutartys buvo tęsiamos 5-6 kartus. 2009 m. spalio mėn. kreipėsi į AB „(bankas)“ Vilniaus filialÄ dėl sutarčių terminų pratęsimo, praÅ¡ymÄ padavė savo vadybininkui K.

K. PraÅ¡ymo svarstymas užtruko, todėl ieÅ¡kojo žmogaus, kuris galėtų tai pagreitinti. Jam paskambino M. R. ir pasiÅ«lė savo tarpininkavimo paslaugas, konsultacijas dėl lizingo sutarčių. Susitikimo metu M. R. pasiÅ«lė pratęsti sutarties terminÄ 3 mėnesiams už 15 000 eurų atlygį. SusiraÅ¡inėjimui su M. R. sukÅ«rė elektroninį paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@gmail, į kurį siuntė duomenis apie savo įmonės finansinę padėtį, nurodė problemas. Nežino, ar elektroniniame paÅ¡te rašė pats M.

R., nes pastarasis kalbėjo rusiÅ¡kai, o buvo raÅ¡oma lietuviÅ¡kai. Atsisakė M. R. paslaugų, nes nepasiÅ«lė to, kas jį domintų, netiko sÄ lygos. M. R. pinigų nesumokėjo. Su A. G. bendravo dėl lizingo sutarčių pratęsimo, kai buvo priskirtas Panevėžio filialui. Kai buvo perkeltas į Vilniaus filialÄ , su A. G. nebendravo, pastarasis jam nerašė ir savo pagalbos dėl lizingo sutarčių nesiÅ«lė, su juo apie 15000 eurų ar 60000 Lt nekalbėjo. Su R. M. dėl sutarčių terminų pratęsimo nekalbėjo.

Nėra realiai nukentėjęs, nepastebėjo, kad M. R. sukčiautų, jam pretenzijų neturi (T. 35, b. l. 117-118; T. 30, b. l. 88-89).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo V. Č. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nurodė, kad jis yra UAB „T.“ direktorius ir akcininkas. Ä®monė buvo sudariusi lizingo sutartis su AB „(bankas)“. 2009 m. spalio mėn. kreipėsi į bankÄ dėl sutarčių pratęsimo. Po 2-3 savaičių nuo kreipimosi į bankÄ , jam paskambino asmuo ir pasiÅ«lė atidėti įmokų mokėjimÄ 3 mėnesiams, už susitarimÄ su banku paprašė 50 000 Lt ar 60 000 Lt atlygio.

Kadangi įmonei tai buvo nenaudinga, liudytojas pasiÅ«lymo atsisakė. Skambinęs asmuo pasiÅ«lė susiraÅ¡inėti naudojant elektroninio paÅ¡to adresÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Bendravimas truko apie dvi savaites, vyko derybos, asmuo siÅ«lė, liudytojo nuomone, nerealius dalykus. Jam atsisakius siÅ«lomų paslaugų, nebuvo grasinama. 2009 m. gruodžio mėn. AB „(bankas)“ pratęsė sutarčių terminus, tačiau ne tokiomis sÄ lygomis, kokiomis prašė (T. 2, b. l. 99-100).Liudytojas K.

K. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2009 metų gegužės mėn. iki 2010 m. sausio - vasario mėn. dirbo AB „(bankas)“ Paskolų pertvarkymo tarnyboje. UAB „T.“ buvo viena iÅ¡ jo kuruojamų įmonių, kuri buvo beveik bankrutavusi, ilgai nevykdė įsipareigojimų. Nebuvo bÅ«tina dėl Å¡ios įmonės konsultuotis su kolegomis. UAB „T.“ akcininkas pasakė, kad jis nebegali toliau vykdyti įsipareigojimų, todėl Å¡ios įmonės sutartį nutraukė. Bendra informacija apie įmones buvo prieinama visiems skyriaus darbuotojams, apie tai kalbėdavosi ir tardavosi su kolegomis, tai darydavo norėdami geriau suprasti situacijÄ , kurios įmonės iÅ¡ tikrųjų negali vykdyti įsipareigojimų, o kurios dar gali.

R. M. turėjo daug pažinčių su klientais. K. R. ir R. M. turėjo teisę balsuoti, su jais turėjo būti suderinti preliminarūs komitetų sprendimai (T. 35, b. l. 114-115).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo K. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose parodė, kad jis yra AB „(bankas)“ Baltijos šalių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnybos Transporto paskolų pertvarkymo skyriaus projektų vadovas. Jis dirbo su UAB „T.“.

Ä®vairiais darbiniais klausimais tardavosi su kolegomis, tarp kurių buvo ir R. M., tačiau iÅ¡ jų pusės spaudimo nejautė, nepastebėjo perdėto susidomėjimo kažkokia tai įmone. Tuomet, kai pradėjo dirbti su UAB „T.“, dar neturėjo daug patirties, todėl daugiausia įsiklausydavo į R. M. nuomonę ir patarimus. PrieigÄ prie kompiuteryje sukauptų duomenų apie įmones turėjo kiekvienas skyriaus projektų vadovas. Be to, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. sausio-vasario mėn. R.

M. turėjo individualiÄ kompetencijÄ balsuoti elektroniniu bÅ«du už teikiamus preliminarius Paskolų komiteto sprendimus. Jis turėjo teisę susipažinti su visa skyriaus projektų vadovų rengiama dokumentacija, duomenimis apie įmones, reikalingais sprendimams priimti (T. 2, b. l. 147-151).Liudytojas K. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad dirba AB „(bankas)“ Transporto paskolų pertvarkymo skyriaus vadovu, tame skyriuje iki 2010 m. kovo mėn. dirbo ir R. M. J. D. buvo vienas iÅ¡ jų klientų, kuris pranešė, jog jam skambino asmuo, kuris siÅ«lė atlygintinas tarpininkavimo su banku paslaugas.

J. D. kreipėsi dėl užtrukusio skolos pertvarkymo klausimo nagrinėjimo. UAB „J.“ vadybininkas buvo R. M. Negavo jokių pretenzijų dėl R. M. darbo. Klientas manė, kad R. M. gali bÅ«ti susijęs su skambinusiu tarpininku D. Komitetas priėmė teisingÄ sprendimÄ UAB „J.“ atžvilgiu (T. 35, b. l. 93-94).Liudytojas M. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2009 m. dirba AB „(bankas)“ Baltijos Å¡alių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnybos vadovu. R. M. dirbo transporto skyriuje, kai R.

M. buvo atleistas, jo klientus perėmė K. R. Nėra gavęs iÅ¡ klientų nusiskundimų dėl R. M. veiksmų. Banko vadybininkas koordinuoja visus klausimus, susijusius su klientu (stebi kliento finansinę bÅ«klę, nagrinėja kliento praÅ¡ymus, derisi su klientu dėl sutarties sÄ lygų pakeitimo ir pan.). Gavus praÅ¡ymÄ pratęsti sutartį, tarp kliento ir vadybininko vyksta derybos, jeigu prieinama su klientu prie sprendimo, kuris, vadybininko nuomone, bankui priimtinas, tada siÅ«loma komitetui tÄ susitarimÄ patvirtinti.

Jeigu nerandamas sprendimas, kuris naudingas abiem pusėms, tada sutarties terminui pasibaigus, sutartis nutraukiama ir pradedamas vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimas, tam komiteto sprendimo nereikia. Pasibaigus sutarčiai, jeigu vadybininkas mano, kad jÄ naudinga pratęsti, tai komitetas turi patvirtinti sprendimÄ nepradėti iÅ¡ieÅ¡kojimo suėjus terminui ir pratęsti sutartį. Vadybininkas prieÅ¡ kreipdamasis į komitetÄ turi suformuluoti siÅ«lomÄ sprendimÄ , kuris pageidautina, kad bÅ«tų suderintas su klientu tam, kad bÅ«tų kliento vykdomas, jeigu jį patvirtintų.

Koks sprendimas priimtinas bankui, sprendžia vadybininkas pagal savo kompetencijÄ , jokių instrukcijų nėra. Vadybininkas pats sprendžia, ar pratęsti sutartį, ar pradėti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ suėjus sutartyje numatytam terminui, tačiau dėl sutarties sÄ lygų pakeitimo ar sutarties pratęsimo turėtų kreiptis į komitetÄ , kuris patvirtintų su klientu sutartas sÄ lygas. SprendimÄ nepratęsti sutarties vadybininkas priima savarankiÅ¡kai, į komitetÄ nereikia kreiptis, tada pradedamas priverstinis skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas.

Komitetas priimdavo sprendimÄ tik gavęs vadybininko teikimÄ su siÅ«lomu sprendimu, kuriam komitetas arba pritardavo, arba nepritardavo, komitetas savo sprendimo nesugalvodavo. Komitetas, priimdamas sprendimÄ , remiasi tik vadybininko pateikta informacija. Vadybininkui nėra numatyti terminai dėl praÅ¡ymų pratęsti sutartį iÅ¡sprendimo, tačiau tai turi bÅ«ti padaryta kuo greičiau, nes sutarties galiojimas baigiasi. Mano, kad tokiu atveju vadybininkas per vienÄ ar dvi savaites nuo kliento kreipimosi turi pateikti komitetui patvirtinti siÅ«lomÄ sprendimÄ , tačiau kiekvienas atvejis individualus, jeigu vadybininkas nežino, kokį sprendimÄ priimti, ir jam reikia surinkti papildomos informacijos, tada tai užtrunka ilgiau.

Komitetas sprendimÄ priima per kelias dienas nuo vadybininko teikimo gavimo, tačiau ir Å¡iuo atveju terminai nėra nustatyti, tai priklauso nuo komiteto posėdžių tvarkaraščio. Vadybininkas, informuotas apie priimtÄ komiteto sprendimÄ , organizuoja sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , tačiau sutarčiai parengti taip pat nenumatyti terminai, tai turi bÅ«ti padaryta nedelsiant, gali užtrukti vienÄ ar dvi savaites, priklausomai nuo situacijos. Bankas turi vidines tvarkas, kurios taikomos darbuotojams, jos nereglamentuoja klientų teisių apskųsti banko darbuotojų veiksmus.

Nepatenkintas klientas gali skųstis ir jo skundas bÅ«tų nagrinėjamas. Kiekvienas banko darbuotojas turi prieigÄ prie tam tikrų duomenų bazių, kurios reikalingos jo pareigoms atlikti. Klientų duomenų baze naudojasi visi banko darbuotojai su tam tikrais apribojimais (T. 35, b. l. 93-99; T. 30, b. l. 92-93).Liudytojas M. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nuo 2009 m. dirba AB „(bankas)“ Baltijos Å¡alių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnybos (dabartinis pavadinimas Paskolų pertvarkymo tarnyba) vadovu.

Å ios tarnybos žinioje buvo tik didelės įmonės, kurių paskolų suma banke virÅ¡ijo 2,7 mln. Lt. Sprendimai buvo priimami komitete, tačiau iki tam tikros sumos sprendimÄ galėjo priimti ir jis (M. G.) vienasmeniÅ¡kai. Detaliai nepamena visų tvarkų, tačiau mano, jog sprendimas turėjo bÅ«ti priimtas per mėnesį nuo kliento praÅ¡ymo gavimo dienos. Tvarkose yra numatyti terminai vadybininkams, tačiau nepamena, jog R. M. bÅ«tų padaręs tvarkų pažeidimus. Klientai nežinojo vidinės banko tvarkos dėl terminų, tačiau galėjo skųsti, jeigu manė, jog sprendimo priėmimas užtruko per ilgai.

Nepamena, jog bÅ«tų klientų skundai dėl R. M. veiksmų vilkinant sprendimų priėmimÄ . Klientas, bendraudamas su vadybininku, gali derėtis, jie turi kartu priimti sprendimÄ , klientas gali pateikti siÅ«lymus dėl įsipareigojimo vykdymo. Ä® vadybininko funkcijas įėjo informacijos apie įmonę, kuria jis kuravo, rinkimas. Vadybininkas negalėjo savarankiÅ¡kai priimti sprendimo pertvarkyti ar pratęsti (atidėti) paskolÄ . Komitetas priimdavo sprendimÄ vadovaudamasis informacija, kuriÄ pateikdavo teikime vadybininkas.

Sprendimui didelę reikÅ¡mę turėjo vadybininko pateikti duomenys ir jo požiÅ«ris į klientÄ . Komitetas naudojosi tik ta informacija, kuria jam pateikdavo vadybininkas, ir tik ja vadovaudamasis priimdavo sprendimÄ . IÅ¡ esmės nuo to, kokiÄ informacijÄ pateikia vadybininkas, priklauso ir sprendimas. Komitetas gali ir neatsižvelgti į vadybininko siÅ«lymÄ ir priimti kitÄ sprendimÄ , tokių atvejų buvo 5-10 proc. Vadybininkas turi nedelsiant informuoti klientÄ apie komiteto priimtÄ sprendimÄ , užtikrinti sutarčių sudarymÄ .

Vadybininkas paprastai sutarčių nerengdavo, tik jas pasirašydavo (arba vadybininko vadovas) su klientu. Asmenys, kurie nėra banko darbuotojai, negali įtakoti sprendimo, tačiau mano, jog galima įtakoti tam tikrus asmenis (T. 38, b. l. 134-136).Liudytojas A. S. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2009 m. dirbo Baltijos šalių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnyboje, šiuo metu yra AB „(bankas)“ Verslo tarnybos vadovas. M. G. buvo jo vadovas. Sprendimus priimdavo komitetai, kurių nariai buvo Švedijos deleguoti asmenys ir Lietuvos darbuotojai.

Kiekvienas komiteto narys galėjo įtakoti sprendimÄ , bet nežino, ar kas nors galėjo įtakoti komiteto narius. Negirdėjo, kad R. M. prisistatytų konsultantu kitose įmonėse. Vadybininko funkcijoms priklauso ir informacijos rinkimas apie klientÄ . Vadybininkas galėjo labai trumpam pratęsti sutarties terminÄ , tačiau ir tai turėjo bÅ«ti tvirtinama dalyvaujant dviem žmonėms. Visi kiti klausimai buvo sprendžiami komitetuose. Neprisimena, ar buvo nustatyti vadybininkams terminai dokumentų parengimui ir pateikimui, tačiau buvo tikrinama, ar nepradelstos sutartys, jeigu taip, tai dėl kokių priežasčių.

Nežino, ar buvo pratęstos visos R. M. parengtos sutartys. Negirdėjo jokių pretenzijų R. M. atžvilgiu, kad jis pažeidė terminus. Vadybininkas galėjo pats nutraukti sutartį, o norint jÄ pakeisti, reikėjo kreiptis į komitetÄ . Kredito analitiko iÅ¡vadÄ dėl įmonės reikėjo gauti, jeigu tai buvo svarbÅ«s ir galintys turėti didesnės įtakos pertvarkymai, kitais atvejais jos nereikėjo. Å vedų konsultantai padėdavo vadybininkams konsultacijomis. Konsultantai, jeigu jie buvo priskirti klientui, turėjo pritarti vadybininko siÅ«lymui, tačiau net jiems ir nepritarus, vadybininkas galėjo pateikti siÅ«lymÄ svarstyti komitetui iÅ¡imtine tvarka (T. 38, b. l. 136-137).Liudytojas R.

B. teisiamajame posėdyje parodė (BPK 276 straipsnio 5 dalis), kad buvo AB „(bankas)“ Verslo bankininkystės centro direktorius. Su M. R., kaip klientų konsultantu, jį supažindino A. U. Tačiau A. U. jam nenurodė su M. R. bendrauti, pasiÅ«lymas bendrauti su M. R. nebuvo iÅ¡skirtinis, M. R. nebuvo vienintelis tarpininkas. Bendravo su M. R., turėjo jo telefono numerį. M. R. padėdavo klientams sutvarkyti dokumentus, atstovavo klientus banke. Bendraudamas su M. R. apie klientus, suprato, kad jis turi informacijÄ apie klientų padėtį.

M. R. dalyvaudavo kaip klientų atstovas. M. R. siÅ«lė atsidėkoti už palankius sprendimus, tačiau atsisakė. M. R. neprašė iÅ¡ jo informacijos, kuri yra konfidenciali (T. 30, b. l. 91-92).Liudytojas R. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2009 m. dirbo AB „(bankas)“ Verslo bankininkystės centro vadovu. Pažįsta kaip kolegas nuteistuosius R. M., A. U. ir A. G. A. U. jam pristatė M. R. kaip tarpininkÄ , kuris atvesdavo klientus į bankÄ . IÅ¡ vadybininkų žinojo, jog jie bendradarbiauja su tarpininkais.

AB „(bankas)“ nesudarydavo sutarčių su tarpininkais dėl jų paslaugų teikimo, tame tarpe ir su M. R., tarpininkai savanoriÅ¡kai ateidavo ir pasiÅ«lydavo galimus klientus. Mano, jog tarpininkai su klientais susitardavo dėl tam tikro atlygio. Bankui buvo naudingos tarpininkų teikiamos paslaugos, be to, bankas tarpininkams ir jų atvestiems klientams nebuvo įsipareigojęs, t. y. nebuvo pažadėta, jog atvestam asmeniui bus suteikta paskola. M. R. jam siÅ«lė pinigus už palankaus sprendimo priėmimÄ , tačiau jis atsisakė.

M. R. negalėjo įtakoti banko atstovų, jis tik atneÅ¡davo klientų finansinius dokumentus, kuriuos banko darbuotojai nagrinėdavo ir savo nuomonę pateikdavo Kredito komitetui, kuris spręsdavo dėl paskolos suteikimo. Be to, su M. R. kalbėjo apie naujus, o ne apie esamus klientus. Nežinojo, jog M. R. turėjo informacijos apie banko klientus su finansiniais sunkumais. PraÅ¡ymai galėjo bÅ«ti pateikti raÅ¡tu, žodžiu ir elektroniniu paÅ¡tu. Negali atsakyti, per kokį terminÄ banko darbuotojas turėjo atsakyti į kliento praÅ¡ymÄ , stengėsi dirbti taip, kad atitiktų banko ir kliento lÅ«kesčius (T. 39, b. l. 83-85).Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo R.

B. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad 2009 m. pradžioje, gal sausio mėn., A. U. jį supažindino su M. R. Jis buvo pristatytas kaip konsultantas, padėsiantis rasti bankui klientus. M. R. klientai buvo įmonės, nesugebančios tinkamai spręsti savo finansinių problemų. M. R. jam siÅ«lė piniginį atlygį, jeigu bankas priimtų jo surastam klientui palankų sprendimÄ , tačiau Å¡io pasiÅ«lymo atsisakė (T. 2, b. l. 124-127).Nukentėjusysis M.

S. teisiamajame posėdyje parodė, kad tuo metu buvo AB „(bankas)“ Verslo klientų departamento direktorius. Banko darbuotojai bendravo su M. R. dėl projektų, M. R. teikė banko klientams savo paslaugas – konsultacijas, klientai sakė, kad M. R. susitardavo su banko valdybos nariu dėl klientams naudingų sÄ lygų, lankydavosi banke su klientais arba vienas ateidavo prisistatęs konsultantu, klausinėdamas arba kažkÄ siÅ«lydamas. Darbuotojai, kurie dirba su klientu, gali įtakuoti darbuotojus, kurie nedirba su klientais, nes iÅ¡ tų kitų darbuotojų gauna informacijÄ , jų darbas grindžiamas pasitikėjimu.

Klientai priekaiÅ¡taudavo, kad bankui pateikta informacija apie jų įmones, tapdavo žinoma tretiesiems asmenims, kurie siÅ«lydavo savo paslaugas. 2009 m. rugpjūčio mėn. atleido kai kuriuos darbuotojos už konfidencialios informacijos atskleidimÄ . Vienas iÅ¡ atleistų asmenų buvo vadybininkas, kuris valdė informacijÄ apie klientus. Skyrių vadovai praÅ¡ydavo vadybininkų pristatyti teikimus iki komiteto susirinkimo tik tada, kai turėjo laiko, noro ir galimybių, bet paprastai vadovavosi principu, kad darbuotojas yra asmeniÅ¡kai pats atsakingas (T. 30, b. l. 84-86).Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Nesant bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ; tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „S.“, UAB „J.“ ir UAB „T.“ atžvilgiu), padarė veikdami organizuota grupe. Nusikalstamos veikos organizuotumas šiame epizode taip pat grindžiamas iš esmės susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, kuriuose susirašinėję asmenys pasirašydavo Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr.

4. Vadovaujantis tais pačiais motyvais, kurie buvo iÅ¡dėstyti nagrinėjant nusikalstamÄ veikÄ , padarytÄ UAB „I.“ atžvilgiu, Å¡iuose epizoduose elektroniniai susiraÅ¡inėjimai, esantys byloje ir, po kuriais pasiraÅ¡oma numeriais, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp nuteistųjų, skambučių iÅ¡klotinėse užfiksuoti skambučių kiekiai, taip pat nelaikytini neabejotinai patikimais įrodymais, todėl nėra pakankami daryti iÅ¡vadÄ , kad nuteistieji veikė organizuota grupe ir tarpusavyje bendravo derindami nusikalstamus veiksmus.

A. U. nuteistas už tai, kad naudodamasis mobiliuoju ryÅ¡iu bei tarpusavio susiraÅ¡inėjimu internete, bendrose elektroninio paÅ¡to dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymÄ apgaule, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „S.“, UAB J.“, o UAB „T.“ atveju, nurodydamas R. M. per projektų vadovÄ , tiesiogiai dirbantį su UAB „T.“, vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei kartu su M. R. ir A.

G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Nuteistasis A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad iki šios bylos nežinojo įmonių UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ ir jų vadovų, nei vienu iš nuteistųjų nėra kalbėjęs apie šias įmones (T. 35, b. l. 152). Kiti nuteistieji R. M., M. R. ir A. G. neigė, jog gaudavo nurodymus iš A. U. ir, kad kartu veikė organizuotoje grupėje. Nei vienas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų nenurodė, kad A. U. dalyvavo nusikalstamose veikose.

Patikimų duomenų, kuriais remiantis bÅ«tų galima neabejotinai konstatuoti, kad A. U. organizavo didelės vertės svetimo (UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“) turto užvaldymÄ apgaule, paskirstydamas tarp nuteistųjų vaidmenis ir užduotis, byloje nėra. Abejonių nepavyko paÅ¡alinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ â€“ prieÅ¡ingai, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių A. U. dalyvavimÄ padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.R.

M. nuteistas už tai, kad surinko informacijÄ apie UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ finansinę padėtį bei sudarytas Å¡ių įmonių lizingo sutartis su AB „(bankas)“ bei UAB „(bankas) lizingas“, ir perdavė jÄ organizuotos grupės nariams, bei bÅ«damas projektų vadovas, tiesiogiai dirbantis su UAB „S.“, UAB „J.“, o UAB „T.“ atveju, per projektų vadovÄ , tiesiogiai dirbantį su UAB „T.“, vilkino derybas tarp banko ir įmonės, bei kartu su M.

R. ir A. G. (UAB „T.“ atveju tik su M. R.) atliko aktyvius nusikalstamus veiksmus, kartu su M. R. ir A. G. (UAB „T.“ atveju tik su M. R.) susiraÅ¡inėjo elektroninėse paÅ¡to dėžutėse (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com žadėdami nukentėjusiesiems tarpininkauti pratęsiant arba pakeičiant lizingo sutartis.Nuteistasis R. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo UAB „S.“, UAB „J.“ vadybininku, neigė rinkęs ir perdavęs tretiesiems asmenims informacijÄ apie įmones, vilkinęs sprendimų priėmimÄ .

Nurodė, kad klientai buvo patenkinti priimtais sprendimais, jokių priekaiÅ¡tų vadybininkui nereiÅ¡kė. Kredito komitetas sprendimÄ UAB „J.“ atžvilgiu priėmė 2009-08-26, prieÅ¡ savo atostogas, prasidėjusias nuo 2009-08-27, telefonu informavo klientÄ apie priimtÄ sprendimÄ . Grįžęs iÅ¡ atostogų 2009-09-14, po kelių dienų perdavė visÄ reikiamÄ informacijÄ Sutarčių ruoÅ¡imo skyriui naujoms sutartims ruoÅ¡ti. UAB „J.“ praÅ¡ymas dėl paskolų ir mokėjimo grafikų pertvarkymo suraÅ¡ytas 2009-09-05 data, kai R.

M. atostogavo. Nežino, kodėl jį pavadavęs vadybininkas K. R. neinformavo J. D. apie priimtÄ sprendimÄ ir nepasirašė sutarčių. UAB „T.“ vadybininku niekada nebuvo paskirtas, todėl negalėjo vilkinti Å¡io kliento derybų su banku. Neigė paveikęs tiesiogiai su Å¡ia įmone dirbusį projektų vadovÄ K. K. (T. 35, b. l. 157-159). Kiti nuteistieji taip pat nepatvirtino, kad informacijÄ apie įmonių finansinę padėtį gavo iÅ¡ R. M. bei, kad kartu su R. M. bendrininkavo. PrieÅ¡ingai, nuteistasis M.

R. teisiamajame posėdyje parodė, kad susitikimo su UAB „S.“ direktoriumi G. G. metu, pastarasis jam papasakojo visÄ informacijÄ apie įmonės problemas, pateikė įmonės dokumentus (T. 35, b. l. 164, 166). Nukentėjusysis J. D., UAB „J.“ direktorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad papasakojo M. R. apie UAB „J.“ problemas. R. M. nevilkino sprendimo priėmimo, nes jis tada atostogavo. Mano, kad Vilniaus filiale sprendimai buvo priimami ilgiau negu Klaipėdos filiale, nes Vilniuje bankas turėjo daugiau klientų ir praÅ¡ymų.

Jam bankas nepranešė apie priimtÄ sprendimÄ , kuris buvo teigiamas, nes tuo metu R. M. atostogavo, tai įmonės vadybininkas padarė po savo atostogų (T. 30, b. l. 144-148). Nukentėjusysis V. Č., UAB „T.“ direktorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad susiraÅ¡inėjimui su M. R. sukÅ«rė elektroninį paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@gmail, į kurį siuntė duomenis apie savo įmonės finansinę padėtį, nurodė problemas. Su R. M. dėl sutarčių terminų pratęsimo nekalbėjo (T. 35, b. l. 117-118;

T. 30, b. l. 88-89). Liudytojas K. K. parodė, kad UAB „T.“ buvo viena iš jo kuruojamų įmonių. Nejautė spaudimo iš R. M., nepastebėjo perdėto susidomėjimo kažkokia tai įmone (T. 35, b. l. 114-115). Liudytojas M. G., nuo 2009 m. dirbantis AB „(bankas)“ Baltijos šalių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnybos vadovu, teisiamajame posėdyje parodė, kad nėra gavęs iš klientų nusiskundimų dėl R. M. veiksmų. Vadybininkui nėra numatyti terminai prašymams dėl sutarčių pratęsimo išsprendimo, tačiau tai turi būti padaryta kuo greičiau, nes sutarties galiojimas baigiasi.

Mano, kad tokiu atveju vadybininkas per vienÄ ar dvi savaites nuo kliento kreipimosi turi pateikti komitetui patvirtinti siÅ«lomÄ sprendimÄ , tačiau kiekvienas atvejis individualus, jeigu vadybininkas nežino, kokį sprendimÄ priimti, ir jam reikia surinkti papildomos informacijos, tada tai užtrunka ilgiau. Komitetas sprendimÄ priima per kelias dienas nuo vadybininko teikimo gavimo, tačiau ir Å¡iuo atveju terminai nėra nustatyti, tai priklauso nuo komiteto posėdžių tvarkaraščio. Vadybininkas, informuotas apie priimtÄ komiteto sprendimÄ , organizuoja sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , tačiau sutarčiai parengti taip pat nenumatyti terminai, tai turi bÅ«ti padaryta nedelsiant, gali užtrukti vienÄ ar dvi savaites, priklausomai nuo situacijos (T. 35, b. l. 93-99;

T. 30, b. l. 92-93). Liudytojas M. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad detaliai nepamena visų tvarkų, tačiau mano, jog sprendimas turėjo bÅ«ti priimtas per mėnesį nuo kliento praÅ¡ymo gavimo dienos. Klientai nežinojo vidinės banko tvarkos dėl terminų, tačiau galėjo skųsti, jeigu manė, jog sprendimo priėmimas užtruko per ilgai. Nepamena, jog bÅ«tų klientų skundai dėl R. M. veiksmų vilkinant sprendimų priėmimÄ (T. 38, b. l. 134-136). Liudytojas K. R., AB „(bankas)“ Transporto paskolų pertvarkymo skyriaus vadovas, teisiamajame posėdyje parodė, kad negavo jokių pretenzijų dėl R.

M. darbo (T. 35, b. l. 93-94). Liudytojas A. S. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2009 m. dirbo Baltijos Å¡alių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnyboje, Å¡iuo metu yra AB „(bankas)“ Verslo tarnybos vadovas. Negirdėjo, kad R. M. prisistatytų konsultantu kitose įmonėse. Negirdėjo jokių pretenzijų R. M. atžvilgiu, kad jis pažeidė terminus (T. 38, b. l. 136-137). Byloje esantis įrodymų visetas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad M. R. informacijÄ apie įmonių finansinę padėtį ir įmonių dokumentus gaudavo iÅ¡ pačių klientų.

IÅ¡vada apie R. M. sprendimų vilkinimÄ iÅ¡ esmės buvo padaryta, vadovaujantis pirmine subjektyvia nukentėjusiųjų, kurie nežinojo per kokį terminÄ banke priimami sprendimai, nuomone, kuri paneigta anksčiau iÅ¡dėstytais įrodymais. UAB „T.“ direktorius V. Č. paneigė, jog bendravo su R. M. dėl sutarčių pratęsimo, Å¡ios įmonės vadybininkas K. K., taip pat paneigė, jog R. M. jam darė poveikį priimant sprendimus, susijusius su UAB „T.“. Nei vienas iÅ¡ byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų nenurodė, kad R.

M. dalyvavo nusikalstamose veikose. Patikimų duomenų, kuriais remiantis bÅ«tų galima neabejotinai konstatuoti, kad R. M. surinko informacijÄ apie UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ finansinę padėtį bei sudarytas Å¡ių įmonių lizingo sutartis ir perdavė jÄ kitiems nuteistiesiems, vilkino derybas tarp banko ir įmonių bei atliko aktyvius nusikalstamus veiksmus, susiraÅ¡inėjo el. paÅ¡tu su nukentėjusiaisiais, byloje nėra. Abejonių nepavyko paÅ¡alinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ â€“ nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių R.

M. dalyvavimÄ padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad apie el. paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com (UAB „T.“) sužinojo tik iÅ¡ kaltinimo, prie Å¡ios paÅ¡to dėžutės nesijungė. UAB „S.“ nesiÅ«lė savo konsultavimo paslaugų, nes sužinojo, jog įmonė turi daug finansinių problemų ir galėtų neatsiskaityti už suteiktas paslaugas. Iki teismo G. G. nepažinojo ir su juo nebendravo. Apie el. paÅ¡tÄ (duomenys neskelbtini)@gmail.com (UAB „S.“) sužinojo iÅ¡ kaltinimo, nebuvo prisijungęs prie Å¡io el. paÅ¡to (T. 35, b. l. 170-171).

Nukentėjusysis V. Č., UAB „T.“ direktorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad su A. G. bendravo dėl lizingo sutarčių pratęsimo, kai buvo priskirtas AB „(bankas)“ Panevėžio filialui. Kai buvo perkeltas į Vilniaus filialÄ , su A. G. nebendravo, pastarasis jam nerašė ir savo pagalbos dėl lizingo sutarčių nesiÅ«lė, su juo apie atlygį nekalbėjo (T. 35, b. l. 117-118; T. 30, b. l. 88-89). Nukentėjusysis G. G., UAB „S.“ direktorius, bei byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino A.

G. dalyvavimo darant nusikalstamas veikas. Abejonių nepavyko paÅ¡alinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ â€“ prieÅ¡ingai, nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių A. G. dalyvavimÄ padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio revoliucinės dalies matyti, kad A. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos UAB „J.“ atžvilgiu), nors dėl Å¡ios nusikalstamos veikos A.

G. nebuvo nei įtariamas, nei kaltinamas, iÅ¡ nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl A. G. kaltės nusikalstamoje veikoje, padarytoje UAB „J.“ atžvilgiu, jis nebuvo minimas tarp kitų bendrininkų. A. G. negalėjo bÅ«ti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“ atžvilgiu), todėl iÅ¡teisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.Pagal BK 182 straipsnio dispozicijÄ sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės iÅ¡vengimas arba jos panaikinimas.

Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtÄ . Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtÄ , taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu bÅ«du „privertimas“ jį perduoti turtÄ kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokiÄ teisę.

Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktÄ . M. R., kaip ir kiti nuteistieji, visuose epizoduose nuteisti už tai, kad jie apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamų sprendimų, reikalavo iÅ¡ nukentėjusiųjų sumokėti pinigus. Nukentėjusieji G. G. ir V. Č. parodė, kad M. R. už atlygį siÅ«lė tarpininkavimo paslaugas gaunant banke palankius įmonėms sprendimus.Byloje nėra patikimų duomenų, kad M. R. neturėjo realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamų sprendimų.

Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad M. R. dažnai lankydavosi banke, bendraudavo su banko darbuotojais, su jais susitikdavo ne darbinėje aplinkoje, ieškojo ryšių banke, siūlė banko darbuotojams už palankius klientams sprendimus atlygį. Nukentėjusysis M. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad tuo metu buvo AB „(bankas)“ Verslo klientų departamento direktorius. Banko darbuotojai bendravo su M. R. dėl projektų, M. R. teikė banko klientams savo paslaugas – konsultacijas, klientai sakė, kad M.

R. susitardavo su banko valdybos nariu dėl klientams naudingų sÄ lygų, lankydavosi banke su klientais arba vienas ateidavo prisistatęs konsultantu, klausinėdamas arba kažkÄ siÅ«lydamas. Darbuotojai, kurie dirba su klientu, gali įtakoti darbuotojus, kurie nedirba su klientais, nes iÅ¡ tų kitų darbuotojų gauna informacijÄ , jų darbas grindžiamas pasitikėjimu. Klientai priekaiÅ¡taudavo, kad bankui pateikta informacija apie jų įmones, tapdavo žinoma tretiesiems asmenims, kurie siÅ«lydavo savo paslaugas. 2009 m. rugpjūčio mėn. atleido kai kuriuos darbuotojos už konfidencialios informacijos atskleidimÄ .

Vienas iÅ¡ atleistų asmenų buvo vadybininkas, kuris valdė informacijÄ apie klientus. Skyrių vadovai praÅ¡ydavo vadybininkų pristatyti teikimus iki komiteto susirinkimo tik tada, kai turėjo laiko, noro ir galimybių, bet paprastai vadovavosi principu, kad darbuotojas yra asmeniÅ¡kai pats atsakingas (T. 30, b. l. 84-86). Liudytojas M. G., dirbantis AB „(bankas)“ Baltijos Å¡alių bankininkystės paskolų pertvarkymo tarnybos (dabartinis pavadinimas Paskolų pertvarkymo tarnyba) vadovu, teisiamajame posėdyje parodė, kad banko vadybininkas koordinuoja visus klausimus, susijusius su klientu (stebi kliento finansinę bÅ«klę, nagrinėja kliento praÅ¡ymus, derisi su klientu dėl sutarties sÄ lygų pakeitimo ir pan.).

Vadybininkas, prieÅ¡ kreipdamasis į komitetÄ , turi suformuluoti siÅ«lomÄ sprendimÄ . Koks sprendimas priimtinas bankui, sprendžia vadybininkas pagal savo kompetencijÄ , jokių instrukcijų nėra. Vadybininkas pats sprendžia, ar pratęsti sutartį, ar pradėti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ suėjus sutartyje numatytam terminui, tačiau dėl sutarties sÄ lygų pakeitimo ar sutarties pratęsimo turėtų kreiptis į komitetÄ , kuris patvirtintų su klientu sutartas sÄ lygas. Komitetas priimdavo sprendimÄ tik gavęs vadybininko teikimÄ su siÅ«lomu sprendimu, kuriam arba pritardavo, arba nepritardavo, komitetas savo sprendimo nesugalvodavo.

Komitetas, priimdamas sprendimÄ , remiasi tik vadybininko pateikta informacija (T. 35, b. l. 93-99; T. 30, b. l. 92-93). Liudytojas M. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad komitetas priimdavo sprendimÄ vadovaudamasis informacija, kuriÄ vadybininkas pateikdavo teikime. Sprendimui didelę reikÅ¡mę turėjo vadybininko pateikti duomenys ir jo požiÅ«ris į klientÄ . Komitetas naudojosi tik ta informacija, kuria jam pateikdavo vadybininkas, ir tik ja vadovaudamasis priimdavo sprendimÄ . IÅ¡ esmės nuo to, kokiÄ informacijÄ pateikia vadybininkas, priklauso ir sprendimas.

Asmenys, kurie nėra banko darbuotojai, negali įtakoti sprendimo, tačiau mano, jog galima įtakoti tam tikrus asmenis (T. 38, b. l. 134-136). Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pirmosios ir apeliacinės instancijos tesimuose parodė, kad buvo AB „(bankas)“ Verslo bankininkystės centro direktorius. M. R. jam siūlė pinigus už palankius M. R. klientams sprendimus, tačiau jis atsisakė (T. 2, b. l. 124-127; T. 30, b. l. 91-92; T. 39, b. l. 83-85). Nukentėjusysis G. G., UAB „S.“ direktorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad jis suprato, jog M.

R. turėjo pažįstamus banke ir gerai iÅ¡manė bankinius reikalus, buvo Å¡ios srities specialistas, net pasirodė, kad jis buvęs banko darbuotojas, jo manymu, M. R. galėjo įtakoti banko darbuotojus dėl sprendimų priėmimo, be to, M. R. minėjo, jog už atlygį įtakos banke priimamÄ sprendimÄ (T. 35, b. l. 102-107). Nukentėjusysis V. Č., UAB „T.“ direktorius, parodė, kad M. R. už susitarimÄ su banku paprašė 50 000 Lt ar 60 000 Lt atlygio (T. 2, b. l. 99-100).Byloje nėra objektyvių, neginčytinų, patikimų duomenų, kuriais remiantis galima bÅ«tų kategoriÅ¡kai konstatuoti, kad M.

R. negalėjo įtakoti savo klientų naudai banko sprendimų, t. y. padaryti tam tikrÄ teisėtÄ ar neteisėtÄ paslaugÄ . Visos abejonės, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, aiÅ¡kinamos nuteistojo naudai. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, nagrinėjamu atveju nenustatytas M. R. veiksmuose bÅ«tinas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymis – apgaulė. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos M. R. ir A. G. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (kaip tarpininko kyÅ¡ininkavimas, dabartinis pavadinimas - prekyba poveikiu), kad pasinaudodami pažintimis žadėjo klientams paveikti banko nenustatytus darbuotojus, kad jie priimtų banko klientams - įmonėms palankius sprendimus.

Tačiau nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę, o įtariamiesiems M. R. ir A. G. atsisakius duoti parodymus, ikiteisminis tyrimas Å¡ioje dalyje buvo nutrauktas (T. 1, b. l. 7). Neįrodyta prekyba poveikiu (tarpininko kyÅ¡ininkavimas) automatiÅ¡kai negali bÅ«ti perkvalifikuota kaip sukčiavimas. Nagrinėjamuose epizoduose galimai yra BK XXXIII skyriuje nurodytų nusikalstamų veikų požymiai. Tačiau vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, bei BPK 255 straipsnio 1 dalimi, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nagrinėjamu atveju nėra leidžiama spręsti klausimÄ dėl kitų nusikaltimų požymių buvimo apeliantų veikoje.

Apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimtas tik tada, kai kaltinamųjų kaltumas visiÅ¡kai ir besÄ lygiÅ¡kai yra įrodytas bei teismo iÅ¡vados apie kaltinamųjų kaltumÄ grindžiamos teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl A. U., R. M., M. R. ir A. G. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje iÅ¡dėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad A.

U., R. M., M. R. ir A. G. galėjo padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nors tai daryti įstatyme draudžiama (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistųjų (kaltinamųjų) naudai. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai pripažino A.

U., R. M. kaltais pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu), M. R. kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu) ir A. G. kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu), todėl ši nuosprendžio dalis naikintina bei A.

U., R. M. ir A. G. atžvilgiu Å¡ioje dalyje priimtinas iÅ¡teisinamasis nuosprendis neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o M. R. ir A. G. - jiems nepadarius veikų, turinčių Å¡ių nusikaltimų požymių.Dėl M. R. ir R. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G. ir J. G. atžvilgiu) bei 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu). Nuteistųjų M. R., R. P. ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose iÅ¡ esmės nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis iÅ¡vadomis, nurodoma, jog nuteistųjų veiksmuose nėra bÅ«tinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymio – apgaulės. Apeliantai ginčija dvigubÄ skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , kad pasiraÅ¡yti du vekseliai „dubliavo“ vienas kitÄ .

Apeliaciniuose skunduose keliama versija, kad buvo pasiraÅ¡yti du skirtingi vekseliai dėl skirtingų sumų su skirtingais paskolos davėjais: M. R. ir R. P., t. y. sudarytos dvi skirtingos paskolų sutartys; R. P. nebuvo grÄ Å¾inta skola, todėl notaro iÅ¡duotas vykdomasis įraÅ¡as pagal neapmokėtÄ paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekselį buvo pateiktas vykdyti antstoliui. M. R. ginčija bendrininkavimÄ su R. P. Teigiama, kad nagrinėjamu atveju tarp Å¡alių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi bÅ«ti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu:

1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule;

2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule;

3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule;

4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiÅ¡kia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingÄ pobÅ«dį ir nori panaudodamas apgaulę tokiÄ turtinę naudÄ gauti. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymÄ ar turtinės teisės įgijimÄ neteisėtÄ baudžiamÄ ja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieÅ¡ turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginÄÄ ir priimančius privalomai vykdytinÄ sprendimÄ , siekiant tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę.

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo bÅ«das ir gali pasireikÅ¡ti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigÄ apie jas praneÅ¡ti. Asmuo gali bÅ«ti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi bÅ«ti esminė, t. y. turėti lemiamÄ Ä¯takÄ asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymÄ .Vienas iÅ¡ apgaulės sukčiaujant bÅ«dų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu.

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiÅ¡kas sukčiavimo požymis, o tik vienas iÅ¡ apgaulės bÅ«dų, naudojamų siekiant įgyti turtÄ , turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi bÅ«ti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamÄ Ä¯takÄ asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtÄ ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių.Nuteistieji R. P. ir M. R. viso proceso metu teigė, kad buvo pasirašyti du skirtingi vekseliai dėl skirtingų sumų su skirtingais paskolos davėjais:

M. R. ir R. P., t. y. buvo sudarytos dvi skirtingos paskolų sutartys. Nuteistieji pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad tÄ pačiÄ dienÄ V. G. M. R. paskolino 17 400 eurų (60 000 Lt), o R. P. – 48 000 Lt (13 901,76 eurÄ ), du paprastuosius vekselius pasirašė V. G. motina J. G., o R. P. pasirašė M. R. vekselyje kaip laiduotojas. Po kelių dienų vėl paskolino pinigų V. G., M. R. – 24 500 eurų (apie 85 000 Lt), o R. P. - 77 000 Lt (22 300,74 eurų), du paprastuosius vekselius pasirašė V.

G. uoÅ¡vienė V. L. V., R. P. pasirašė M. R. vekselyje kaip laiduotojas. V. G. gavo visas pinigų sumas, nurodytas vekseliuose. Nebuvo baudų ir procentų už laiku negrÄ Å¾intas paskolas (T. 35, b. l. 161, 177, T. 38, b. l. 106-110). Tačiau Å¡iuos nuteistųjų parodymus paneigia nukentėjusiųjų V. G., J. G. ir V. L. V. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis V. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad bÅ«damas UAB „T. v.“ generalinis direktorius, 2008 metais kreipėsi į Kredito unijÄ â€ž(duomenys neskelbtini)“ dėl paskolos įmonei suteikimo.

Kredito unija atsisakė suteikti paskolÄ , tačiau R. P., kredito unijos paskolų komiteto pirmininkas, supažindino jį su M. R., kuris skolino pinigus su palÅ«kanomis. Skolinosi iÅ¡ M. R. pinigus trumpam terminui (20 dienų) „dvigubų vekselių“ pagrindu, t. y. vienÄ vekselį pasiraÅ¡ydavo M. R. už paskolintus pinigus su palÅ«kanomis (10-20 proc. per mėnesį), R. P. laiduojant, o kitÄ vekselį tai pačiai sumai – R. P., kaip garantÄ , paskolos užtikrinimÄ už R. P. laidavimÄ , jeigu V.

G. negrÄ Å¾intų skolos M. R., tokiu atveju skolÄ turėtų atlyginti R. P., o R. P. atitinkamai galėtų iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ ir iÅ¡ V. G. Tokio vekselių pasiraÅ¡ymo bÅ«do reikalaudavo R. P., pastarasis vesdavo visas derybas su M. R. ir juo (V. G.), paruoÅ¡davo vekselius pasiraÅ¡ymui. Pinigus gaudavo tik iÅ¡ M. R., iÅ¡ R. P. niekada negavo jokių pinigų. R. P. iÅ¡ M. R. skolinamų pinigų iÅ¡ karto už tarpininkavimÄ pasiimdavo sau tam tikrÄ pinigų sumÄ , o M. R. palÅ«kanas gaudavo grÄ Å¾inus skolÄ .

Tokiu bÅ«du iÅ¡ M. R. skolinosi keletÄ kartų, pasitikėjo R. P. ir M. R., nes grÄ Å¾inus paskolÄ , visi vekseliai bÅ«davo suplėšomi, manė, jog jie sÄ Å¾iningi žmonės. Po to, R. P. ir M. R., žinodami apie blogÄ V. G. ir jo įmonės finansinę padėtį ir įsiskolinimus kitiems asmenims, norėdami apsidrausti dėl skolos grÄ Å¾inimo, sutiko paskolinti V. G. pinigus tik jo giminaičių, kurie turėjo nekilnojamojo turto, vardu. V. G. paprašė savo motinos J. G. ir uoÅ¡vienės V.

L. V. bÅ«ti jo laiduotojomis, jos sutiko. J. G. ir V. L. V., pasitikėdamos juo (V. G.), nes jų niekada nepavedė, nesigilino į pasiraÅ¡omų vekselių turinį. Å iuo atveju pinigai buvo skolinami tokiu pačiu bÅ«du: vienas vekselis buvo pasiraÅ¡omas M. R., kitas tokiai pačiai sumai – R. P. 2009 m. rugpjūčio mėn., prie restorano „Carskoje selo“ pagal J. G. ir V. L. V. pasiraÅ¡ytus vekselius gavo iÅ¡ M. R. 40 000 Lt ir 70 000 Lt, o vekseliuose buvo nurodytos sumos 48 000 Lt ir 77 000 Lt jau su palÅ«kanomis, kurias turėjo grÄ Å¾inti M.

R. IÅ¡ R. P. ir Å¡iuo atveju negavo jokių pinigų. R. P. iÅ¡ karto sau paėmė atlygį iÅ¡ M. R. duotų pinigų, sakydamas, jog jo finansinė padėtis labai bloga ir jam reikia pinigų. Pavėlavo laiku grÄ Å¾inti M. R. paskolas. 2009-11-12 sudarė motinos buto ir brolio namo pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise sutartis su asmenimis, kuriuos surado R. P. ir M. R., gautus pinigus atidavė M. R. skolai su palÅ«kanomis ir delspinigiais (5000 Lt, kuriuos sumokėjo prie notariato) padengti. R. P. atidavė dalį grynųjų pinigų už vekselius (48 000 Lt) prie notaro kontoros, esančios Pylimo g., o kitÄ dalį pinigų (77 000 Lt) tÄ pačiÄ dienÄ atidavė jo sÅ«nus su žmona prie prekybos centro „Akropolis“.

Pinigus atidavė R. P., nes M. R. negalėjo atvažiuoti, su M. R. vėliau tÄ pačiÄ dienÄ susitiko prie parduotuvės „Rimi“, esančios Savanorių pr., kur M. R. ir R. P. reikalavo sumokėti daugiau pinigų ir negrÄ Å¾ino J. G. ir V. L. V. pasiraÅ¡ytų vekselių. Po pinigų grÄ Å¾inimo sužinojo apie pradėtÄ vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , apie tai jį informavo J. G. ir V. L. V. M. R., žinodamas, jog su juo atsiskaityta, iÅ¡ karto nesunaikino vekselių, liepė R. P. suplėšyti M. R. naudai iÅ¡raÅ¡ytus vekselius tik bÅ«damas paleistas iÅ¡ suėmimo.

R. P. Kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ posėdžio salėje suplėšė M. R. naudai iÅ¡raÅ¡ytus vekselius, tačiau savo (R. P.) vekselių nesuplėšė ir už vėlavimÄ grÄ Å¾inti skolÄ pareikalavo sumokėti R. P. vekseliuose nurodytÄ sumÄ , t. y. dar papildomai 125 000 Lt. R. P. nurodė, kad taip jam liepė elgtis M. R. M. R. jam sakė dėl R. P. vekselių aiÅ¡kintis su pačiu R. P., t. y. „stumdė vienas nuo kito“. Jokios sutarties, kurioje bÅ«tų aptartos sankcijos, baudos už vėlavimÄ , nebuvo.

R. P. žinojo, kad pinigai pagal M. R. vekselius grÄ Å¾inti, tačiau vis tiek vykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , norėdamas pasipelnyti, nors R. P. niekada neskolino pinigų pagal pateiktus vykdyti vekselius. M. R. ir R. P. klausinėjo jo (V. G.), kada grÄ Å¾ins skolÄ bei sakydavo, kad jei negrÄ Å¾ins skolos, vekseliai bus parduoti kitiems asmenims (T. 13, b. l. 6-7; T. 35, b. l. 85-90, T. 30, b. l. 79-81; T. 39, b. l. 130-134).Nukentėjusioji J. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad rugpjūčio mėnesį jos sÅ«nus V.

G., norėdamas gauti pinigus, paprašė jos pasiraÅ¡yti dokumentus. Nuvažiavo su V. G. prie kavinės, kur jų jau laukė M. R. su R. P., pasirašė du vekselius, kuriuos jai pateikė R. P., jų turinio neskaitė, nes Å¡alia buvo jos sÅ«nus V. G., kuriuo pasitikėjo ir kuris jai pasiraÅ¡ant neprieÅ¡taravo, atliko tik techninį darbÄ , kad V. G. gautų pinigus. Jai niekas neaiÅ¡kino vekselio pasiraÅ¡ymo teisinių pasekmių. Po tam tikro laiko gavo praneÅ¡imÄ , jog pagal vekselį yra skolinga 48 000 Lt ir iÅ¡ jos antstolis vykdo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , tačiau jokių pinigų negavo, juos turbÅ«t gavo V.

G. automobilyje po vekselių pasiraÅ¡ymo, nors jį to nematė, nes buvo iÅ¡lipusi iÅ¡ automobilio. Norėdama padėti sÅ«nui grÄ Å¾inti skolÄ , sudarė savo buto pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Sudarant sutartį pas notarÄ buvo R. P. su savo atvestais pirkėjais, už butÄ gavo grynais 120 000 Lt, o kiti pinigai už V. G. brolio namÄ buvo pervesti į banko sÄ skaitÄ . Visus pinigus, gautus už butÄ , atidavė V. G. Atsisėdo į V. G. automobilį, o V. G. su pinigais nuėjo į R.

P. automobilį, kuriame ilgai sėdėjo, o paskui iÅ¡važiavo. Vėliau V. G. paskambino savo žmonai ir sÅ«nui M. G., kad nuvažiuotų į bankÄ ir nusiimtų pinigus, o paskui juos perduotų R. P. ar kitam asmeniui (T. 35, b. l. 90-92; T. 30, b. l. 81-83).Nukentėjusioji V. L. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad rugpjūčio 26 d. jos žentas V. G. paprašė pabÅ«ti jo laiduotoja, nes ėmė 20 000 eurų (70 000 Lt) paskolÄ 20 dienų. Pasitikėdama savo žentu V. G., kuris buvo padorus ir tvarkingas, niekada jos neapgavo, ir bÅ«dama jo įtikinta, sutiko padėti V.

G. V. G. sakė, kad gerai pažįsta asmenis, kurie paskolins pinigus, minėjo, kad tai rimti žmonės, vienas yra labai geras ekonomistas - finansininkas, o kitas – anksčiau dirbęs teisėsaugoje. Nuvažiavusi su V. G. į restoranÄ â€žCarskoe selo“ padavė savo pasÄ R. P., kuris nuėjo į Å¡alia esančiÄ savo darbovietę - Kredito unijÄ sutvarkyti dokumentus. Dalyvaujant V. G., M. R. ir R. P., jai buvo pateikti pasiraÅ¡yti du vekseliai, kurių turinio neskaitė, manė, jog vienas iÅ¡ jų yra nuoraÅ¡as (kopija, dublikatas, antras egzempliorius).

Abejojo ar pasiraÅ¡yti, tačiau, neturėdama teisinių žinių ir nesuprasdama vekselio pasiraÅ¡ymo ir laidavimo teisinių pasekmių, visiÅ¡kai pasitikėdama žentu V. G., M. R. ir R. P. pasakius, kad viskas gerai, tokia tvarka, jog vienas už kitÄ laiduoja, pasirašė du vekselius. R. P. paėmė antrÄ vekselį ir skubėdamas išėjo. IÅ¡ R. P. ir M. R. pinigų pagal vekselį negavo, ar juos gavo V. G. ir kiek gavo, nežino, nes nematė, buvo atsiskaitinėjama automobilyje, kuriame tuo metu nebuvo.

Nors V. G. vėlavo atsiskaityti pagal vekselį, tačiau tvirtino, jog visÄ skolÄ M. R. grÄ Å¾ino ir abu vekselius suplėšė. V. G. sakė, jog pinigų iÅ¡ R. P. nesiskolino, tik iÅ¡ M. R. Sužinojo, kad V. G. žmona ir sÅ«nus M. G. perdavė R. P. pinigus, tačiau jis vekselio neatidavė. 2009-11-30 buvo areÅ¡tuotos jos piniginės lėšos. Sužinojusi apie iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , apie tai pranešė V. G., kuris nustebo ir pažadėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, viskÄ sutvarkyti, nutraukti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , todėl nesikreipė į policijÄ , taip pat kelis kartus buvo nuėjusi pas R.

P., kuris jai pasakė, jog V. G. turi atsiskaityti. Sakė antstoliui, kad yra apgauta, tačiau antstolis vis tiek liepė atsiskaityti. Nesutikdama su jos atžvilgiu vykdomu iÅ¡ieÅ¡kojimu, po apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nÄ pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį. Å iuo metu vykdomoji byla sustabdyta. Mano, kad buvo apgauta, nes pasirašė, nesuprasdama vekselio pasiraÅ¡ymo teisinių pasekmių (T. 35, b. l. 80-83).Nukentėjusioji V. L. V. papildomai apeliacinės instancijos teisme parodė, kad V. G. laiduotojui ir skolintojui už suteiktÄ paskolÄ Å¾adėjo atsiskaityti.

Restorane „Carskoje selo“, jai buvo pateikti pasirašyti du vekseliai, pasitikėdama V. G., jų turinio neskaitė, tačiau matė, jog viename vekselyje buvo įrašyta 77 000 Lt suma, o kitame - nebuvo įrašyta suma, svarstė ar pasirašyti, tačiau R. P. jai paaiškino, kad viskas gerai, antras vekselis tai tik laidavimas, todėl pasirašė. V. G. dalyvavo pasirašant vekselius, matė, jog pasirašo du vekselius, bet žentas jai nieko nesakė, todėl net abejodama, pasirašė abu vekselius.

Tuo metu nesuprato vekselio pasiraÅ¡ymo pasekmių ir jai to niekas nepaaiÅ¡kino. PasiraÅ¡ant vekselius nebuvo kalbėta apie procentus ir baudas. Vekselį, įvardintÄ kaip laidavimÄ , jai pasiraÅ¡ius paėmė R. P. ir išėjo, o kitÄ â€“ M. R. AsmeniÅ¡kai nei iÅ¡ M. R., nei iÅ¡ R. P. pinigų negavo. Nematė pinigų perdavimo fakto ir jų kiekio, nes V. G. su M. R. nuėjo į automobilį pasiimti pinigų, o ji liko laukti ant suoliuko prie restorano. V. G. jai sakė, kad skolinosi pinigus iÅ¡ M.

R. ir su juo jau atsiskaitė, o R. P. jam pinigų neskolino. Apie vykdomÄ jos atžvilgiu iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal R. P. vekselį sužinojo tik lapkričio 30 d. (T. 39, b. l. 110-112).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiosios V. L. V. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kad 2009 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, restorane „Carskoje selo“, Å eimyniÅ¡kių g., Vilniuje, ji pasirašė du vekselius M. R. ir R. P., kuriuos matė pirmÄ kartÄ . R. P. padavė pasiraÅ¡yti vekselius, kurių turinio neskaitė, sumų neįsidėmėjo.

Vekselių pasiraÅ¡ymo metu M. R. sakė, kad ji nesijaudintų, viskas bus gerai, tokie vekseliai pasiraÅ¡omi ne pirmÄ kartÄ , jokių problemų nebuvo. VienÄ vekselį paėmė R. P., o kitÄ M. R. Pinigų perdavimas V. G. įvyko prie automobilio, tačiau nematė pinigų sumos ir valiutos, nes stovėjo toliau. V. G. jai sakė, kad vekseliai buvo 20 000 eurų sumai, 20 dienų. IÅ¡ V. G. sužinojo, kad jam atidėjo skolos grÄ Å¾inimo terminÄ . Sužinojusi apie iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , susirado R. P., tačiau pastarasis pasakė, jog viskas priklauso nuo V.

G. Ji nesuprato, kokios yra vekselio pasiraÅ¡ymo pasekmės, pagalvojo, kad antrasis vekselis yra pirmojo dublikatas (T. 13, b. l. 40-43).Nors nagrinėjamu atveju nebėra vekselių, iÅ¡raÅ¡ytų M. R. naudai, nes po skolos grÄ Å¾inimo jie buvo sunaikinti (suplėšyti), ir negalima patikrinti jų turinio su byloje pateiktais R. P. iÅ¡raÅ¡ytais vekseliais, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. G., tiesiogiai dalyvavusio vekselių pasiraÅ¡yme, viso proceso metu duotais nuosekliais parodymais, be to, juos patvirtina nukentėjusiųjų J.

G. ir V. L. V. parodymai bei kiti byloje iÅ¡tirti įrodymai. IÅ¡ V. G. parodymų matyti, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. J. G. vienÄ vekselį pasirašė M. R. 48 000 Lt (suma kartu su 20 proc. palÅ«kanomis, 20 dienų), kurį laidavo R. P. ir, pagal kurį V. G. iÅ¡ M. R. gavo 40 000 Lt, o kitÄ â€“ 48 000 Lt R. P., kaip skolos užtikrinimÄ , pagal kurį V. G. pinigų iÅ¡ R. P. negavo; V. L. V. vienÄ vekselį pasirašė M. R. 77 000 Lt (suma kartu su 10 proc. palÅ«kanomis, 20 dienų), kurį laidavo R.

P. ir, pagal kurį V. G. iÅ¡ M. R. gavo 70 000 Lt, o kitÄ â€“ 77 000 Lt R. P., kaip skolos užtikrinimÄ , pagal kurį V. G. pinigų iÅ¡ R. P. negavo. Å iuos V. G. parodymus patvirtina byloje pateikti paprastieji neprotestuotini vekseliai: 2009-08-26 paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį V. L. V. įsipareigojo 2009-09-15 sumokėti R. P. 77 000 Lt (T. 13, b. l. 110), 2009-08-18 paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį J. G. įsipareigojo 2009-09-04 sumokėti R. P. 48 000 Lt (T. 13, b. l. 113). Nukentėjusiosios J.

G. ir V. L. V. parodė, kad kiekviena pasirašė po du vekselius, V. L. V. manė, kad antras vekselis yra tik pirmojo kopija (nuoraÅ¡as, dublikatas). Nors nukentėjusiosios nematė pinigų perdavimo fakto ir jų kiekio, nes jis vyko automobilyje, kuriame jos tuo metu nebuvo, tačiau V. L. V. parodė, kad po vekselių pasiraÅ¡ymo R. P., paėmęs antrÄ vekselį, įvardintÄ kaip laidavimÄ , skubiai išėjo, o kitÄ vekselį paėmė M. R. ir kartu su V. G. nuėjo į automobilį pasiimti pinigų.

V. G. V. L. V. sakė, jog pagal jos pasiraÅ¡ytus vekselius gavo iÅ¡ M. R. 70000 Lt, iÅ¡ R. P. pinigų neskolino, jis buvo tik laiduotojas, visÄ skolÄ M. R. grÄ Å¾ino ir abu vekseliai buvo suplėšyti. R. P. pinigų perdavime nedalyvaudavo, V. G. realiai pinigus gaudavo iÅ¡ M. R. ir tik pagal tuos vekselius, kuriuose kaip vekselio gavėjas nurodytas M. R.IÅ¡ V. G. parodymų matyti, kad M. R. pinigus V. G. duodavo su sÄ lyga, kad R. P. laiduos už skolÄ . Å iÄ aplinkybę patvirtino ir pats R. P. (T. 35, b. l. 177).

Todėl iÅ¡ esmės logiÅ¡ki V. G. parodymai, kad R. P., bÅ«damas teisininkas, advokato padėjėjas, dirbdamas kredito unijoje, žinodamas galimas teisines pasekmes V. G. laiku negrÄ Å¾inus skolos M. R., t. y. kad R. P. kaip laiduotojas taip pat turės atlyginti skolÄ , taip pat žinodamas, kad V. G. ir jo įmonės finansinė padėtis yra sunki, turi daug skolinių įsipareigojimų, siekdamas apsidrausti nuo galimos skolos negrÄ Å¾inimo M. R., pateikdavo V. G. pasiraÅ¡yti vekselius tokiai pačiai sumai, kuriÄ M.

R. skolino V. G., nors realiai tos sumos, kuri bÅ«davo nurodyta R. P. naudai iÅ¡raÅ¡ytuose vekseliuose, nesumokėdavo V. G. ar nukentėjusiosioms J. G. ir V. L. V. IÅ¡ V. G. parodymų matyti, kad R. P. skundėsi sunkia savo materialine padėtimi, pinigų trÅ«kumu, iÅ¡ karto paimdavo iÅ¡ M. R. paskolintų pinigų atlygį už savo laidavimÄ (apie 1000 Lt), todėl neįtikima, kad R. P., dirbdamas advokato padėjėju (R. P. nurodė, kad Kredito unijoje „(duomenys neskelbtini)“ ėjo paskolų komiteto pirmininko pareigas visuomeniniais pagrindais ir už tai atlyginimo negaudavo (T. 35, b. l. 181)) galėjo paskolinti V.

G. per kelių dienų laikotarpį 48 000 Lt (13 901,76 eurÄ ) ir 77 000 Lt (22 300,74 eurų) sumas, tuo labiau skolintis iÅ¡ kitų žmonių, norėdamas padėti mažai pažįstamam, turinčiam finansinių sunkumų Kredito unijos klientui V. G. Be to, R. P. parodymai dėl pinigų perdavimo aplinkybių viso proceso metu skyrėsi, prieÅ¡tarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl nėra pagrindo jais vadovautis. R. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad visas vekseliuose nurodytas pinigų sumas kartu su M.

R. perdavė V. G. M. R. automobilyje, vekselius J. G. ir V. L. V. duodavo pasirašyti tik po pinigų perdavimo V. G. (T. 35, b. l. 180), tačiau nuteistasis M. R. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis nematė, jog R. P. būtų perdavęs pinigus V. G., J. G. ar V. L. V. (T. 38, b. l. 106-108), po tokių M. R. parodymų R. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis (R. P.) pinigus po vekselių pasirašymo perdavė savo automobilyje, o M. R. savo automobilyje. Šie R. P. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kad R.

P. tik paruoÅ¡davo dokumentus ir dalyvaudavo vekselių pasiraÅ¡yme, kuris vykdavo restorane, o gavęs R. P. vardu iÅ¡raÅ¡ytÄ vekselį, greitai iÅ¡eidavo, tuo tarpu M. R. kartu su V. G. nueidavo į M. R. automobilį pasiimti pinigų. Be to, iÅ¡ telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matyti, kad M. R. ir V. G. pokalbių metu M. R. užsiminė, kad V. G. turi atsiskaityti ir su R. P., kuris buvo laiduotojas (T. 11, b. l. 63). Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad R.

P. buvo ne kreditorius, o tik laiduotojas.Byloje esantis įrodymų visetas patvirtina, kad V. G. gaudavo pinigus pagal M. R. vardu iÅ¡raÅ¡ytus vekselius, o R. P. vekseliai tik dubliavo M. R. vekseliuose nurodytas pinigų sumas, kurias realiai nukentėjusieji negaudavo. Bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais paneigta nuteistųjų iÅ¡kelta versija, jog M. R. ir R. P. su kiekviena nukentėjusiÄ ja sudarė po dvi skirtingas paskolų sutartis, o bÅ«tent, jog R. P. nukentėjusiesiems skolino pinigus, dėl to J.

G. jam iÅ¡davė 48 000 Lt vertės, o V. L. V. – 77 000 Lt vertės vekselius. V. G. parodė, kad iki nagrinėjamo atvejo, „dvigubu vekselių“ pagrindu, t. y. pasiraÅ¡ant du vekselius vienai skolai, iÅ¡ M. R. buvo keletÄ kartų pasiskolinęs pinigus savo ir motinos J. G. vardu, pasitikėjo R. P. ir M. R., nes grÄ Å¾inus paskolÄ , visi vekseliai bÅ«davo suplėšomi, manė, jog jie sÄ Å¾iningi žmonės, todėl paprašė savo motinos J. G. ir uoÅ¡vienės V. L. V. bÅ«ti jo laiduotojomis.

J. G. ir V. L. V., pasitikėdamos V. G., nes pastarasis jų niekada nepavedė, nesigilino į pasiraÅ¡omų vekselių turinį. J. G. parodė, kad pasirašė du vekselius, kuriuos jai pateikė R. P., jų turinio neskaitė, nes Å¡alia buvo jos sÅ«nus V. G., kuriuo pasitikėjo ir kuris jai pasiraÅ¡ant neprieÅ¡taravo, atliko tik techninį darbÄ , kad V. G. gautų pinigus. Jai niekas neaiÅ¡kino vekselio pasiraÅ¡ymo teisinių pasekmių (T. 35, b. l. 90-92; T. 30, b. l. 81-83). V. L. V. parodė, kad jos žentas V.

G. paprašė pabÅ«ti jo laiduotoja imant paskolÄ . Pasitikėdama savo žentu V. G., kuris buvo padorus ir tvarkingas, niekada jos neapgavo, ir bÅ«dama jo įtikinta, sutiko padėti V. G. V. G. sakė, kad gerai pažįsta asmenis, kurie paskolins pinigus, minėjo, kad tai rimti žmonės, vienas yra labai geras ekonomistas - finansininkas, o kitas – anksčiau dirbęs teisėsaugoje. Jai buvo pateikti pasiraÅ¡yti du vekseliai, pasitikėdama V. G., jų turinio neskaitė, manė, jog vienas iÅ¡ jų yra nuoraÅ¡as (kopija, dublikatas, antras egzempliorius).

Abejojo ar pasiraÅ¡yti, tačiau, neturėdama teisinių žinių ir nesuprasdama vekselio pasiraÅ¡ymo ir laidojimo teisinių pasekmių, visiÅ¡kai pasitikėdama žentu V. G., M. R. ir R. P. pasakius, kad viskas gerai, tokia tvarka, antras vekselis tai tik laidavimas, tokie vekseliai pasiraÅ¡omi ne pirmÄ kartÄ , jokių problemų nėra buvę, pasirašė du vekselius. V. G. dalyvavo pasiraÅ¡ant vekselius, matė, jog pasiraÅ¡o du vekselius, bet žentas jai nieko nesakė, todėl net abejodama, juos pasirašė (T. 13, b. l. 40-43;

T. 35, b. l. 80-83; T. 39, b. l. 110-112).Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad M. R. ir R. P., įgavę V. G. pasitikėjimÄ iÅ¡ anksčiau buvusių paskolinių santykių, taip pat pasinaudodami nukentėjusiųjų J. G. ir V. L. V. pasitikėjimu V. G., kaip sÅ«numi ir žentu, jų senyvu amžiumi ir teisiniu neiÅ¡prusimu, pateikė pasiraÅ¡yti J. G. ir V. L. V. vekselius atitinkamoms sumoms, neaiÅ¡kindami vekselio pasiraÅ¡ymo teisinių pasekmių, nurodydami, kad antras vekselis yra tik laidavimas, jog tokie vekseliai pasiraÅ¡omi ne pirmÄ kartÄ , jokių problemų nėra buvę, žinodami, kad R.

P. neturi jokių pagrįstų turtinių reikalavimų V. G., J. G. ir V. L. V., nes jie negavo iš R. P. pinigų, t. y. vekseliuose nurodė tikrovės neatitinkančias, melagingas aplinkybes, kad R. P. paskolino J. G. ir V. L. V. pinigus. Tokiu būdu M. R. ir R. P., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, apgaule įtikino J. G. ir V. L. V. pasirašyti paprastus neprotestuotinus vekselius R. P., dėl ko nukentėjusiosioms atsirado įsipareigojimai sumokėti vekseliuose nurodytas pinigų sumas R. P., o nuteistieji įgijo savo naudai didelės vertės turtinę teisę į nukentėjusiųjų J.

G. (48 000 Lt (13 901,76 eurÄ )) ir V. L. V. (77 000 Lt (22 300,74 eurų)) didelės vertės turtÄ . Aplinkybė, kad J. G. ir V. L. V. pačios pasirašė tikrovės neatitinkančius vekselius, nepaneigia jų suklaidinimo fakto, nes nukentėjusiųjų pasiraÅ¡yti vekseliai neatitiko jų tikrosios valios, buvo prieÅ¡ingi jų interesams. Nukentėjusiųjų J. G. ir V. L. V. įsitikinimu antras vekselis buvo tik laidavimas, tai joms sÄ moningai klaidinant vekselių pasiraÅ¡ymo metu nurodė ir nuteistieji, o ne jų turtinis įsipareigojimas R.

P. Å iuo atveju ir nukentėjusiųjų J. G., V. L. V. elgesys rodo, kad pasiraÅ¡yti vekseliai neatitiko jų valios. Nukentėjusiosios, sužinojusios apie jų atžvilgiu pradėtÄ vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal R. P. naudai iÅ¡raÅ¡ytus vekselius, iÅ¡ karto apie tai pranešė V. G., be to, kaip parodė V. L. V., ji kelis kartus lankėsi pas R. P. ir iÅ¡sakė jam savo pretenzijas, taip pat kreipėsi į antstolį, sakydama jam, jog yra apgauta, 2010-05-13 V. L. V. ir J. G. pateikė praÅ¡ymus policijos komisariatui dėl vykdomųjų bylų sustabdymo (T. 15, b. l. 74-75), o 2010-09-23, po apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nÄ , V.

L. V. pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį bei pateikė prokurorui praÅ¡ymÄ dėl vykdomosios bylos sustabdymo (T. 13, b. l. 44), paskui kreipėsi į teismÄ dėl V. L. V. R. P. iÅ¡duoto paprastojo vekselio ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – vykdomosios bylos sustabdymo (T. 35, b. l. 80-83; T. 38, b. l. 112). Byloje iÅ¡tirti įrodymai taip pat patvirtina, kad nuteistieji realizavo apgaule įgytÄ teisę į nukentėjusiųjų J.

G. ir V. L. V. didelės vertės turtÄ . Pagal 2009-08-18 paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekselį J. G. įsipareigojo 2009-09-04 sumokėti R. P. 48 000 Lt, o pagal 2009-08-26 paprastÄ jį neprotestuotinÄ vekselį V. L. V. įsipareigojo 2009-09-15 sumokėti R. P. 77 000 Lt. V. G. laiku neatsiskaičiuos su M. R., R. P., toliau realizuodamas bendrÄ su M. R. nusikalstamÄ sumanymÄ , vos tik suėjus R. P. naudai iÅ¡raÅ¡ytuose vekseliuose nurodytam terminui, iÅ¡ karto kreipėsi pas notarus dėl vykdomųjų įrašų iÅ¡davimo ir nedelsdamas juos pateikė antstoliams tariamų skolų iÅ¡ieÅ¡kojimui iÅ¡ nukentėjusiųjų vykdyti.

IÅ¡ J. G. vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad nuo 2009-09-10 antstolis V. Č. pradėjo vykdyti 48194 Lt iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ J. G. R. P. naudai pagal 2009-09-10 iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä . IÅ¡ V. L. V. vykdomosios bylos matyti, kad nuo 2009-09-25 antstolis R. V. vykdo 77235,90 Lt iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ V. L. V. R. P. naudai pagal 2009-09-16 iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį įraÅ¡Ä . Byloje nustatyta, kad R. P. pateikus notarams ir antstoliams paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir jų pagrindu iÅ¡duotus vykdomuosius įraÅ¡us, kuriuose nurodyta, jog J.

G. ir V. L. V. privalo sumokėti R. P. atitinkamai 48 000 Lt (13 901,76 eurÄ ) ir 77 000 Lt (22 300,74 eurų), siekiant vekseliuose esančių melagingų duomenų pagrindu įgyti svetimÄ turtinę teisę (turtÄ ), kurios kiekvienos vertė virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , buvo realizuoti J. G. ir V. L. V. pasiraÅ¡yti vekseliai tariamų skolų iÅ¡ieÅ¡kojimui, t. y. buvo pradėtas nepagrįstas pinigų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nukentėjusiųjų procesas. V. L. V., J. G. ir V. G. parodė, kad apie pradėtÄ vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ sužinojo tik po to, kai buvo sudarytos J.

G. buto ir V. G. brolio namo pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartys. Å iuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir vykdomųjų bylų medžiaga, iÅ¡ kurios matyti, kad antstoliui nepavykus įteikti J. G. ir V. L. V. raginimų sumokėti skolÄ ir kitų dokumentų skolininkių gyvenamųjų vietų adresais, jie buvo įteikti atitinkamai 2009-10-19 ir 2009-11-02 vieÅ¡o paskelbimo spaudoje bÅ«du (T. 14, b. l. 86, 93-94, 164, 168, 173), J. G. realiai antstolio siųstus dokumentus gavo tik 2009-12-04 (T. 13, b. l. 65), o V.

L. V. - 2009-12-07 (T. 15, b. l. 9), V. L. V. su vykdomÄ ja byla susipažino 2009-12-08 (T. 15, b. l. 13). IÅ¡ nukentėjusiųjų parodymų ir vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusieji, 2009-11-12 J. G. ir D. G., V. G. brolio žmonai, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartis (T. 15, b. l. 92-98, 123-128), siekiant atsiskaityti pagal M. R. vekselius, nežinojo apie J. G. ir V. L. V. atžvilgiu pradėtÄ vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ . To nukentėjusiesiems nepranešė ir tariamas iÅ¡ieÅ¡kotojas R.

P. bei vekselių gavėjas M. R., nors pastarieji patys ieÅ¡kojo ir surado buto bei namo pirkėjus, R. P. 2009-11-05 kreipėsi į antstolį, vykdžiusį iÅ¡ J. G. iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , su praÅ¡ymu panaikinti J. G. butui, esančiam Kalvarijų g. 142-40, Vilniuje, taikomÄ areÅ¡tÄ , turėdamas tikslÄ jį parduoti, 2009-11-12 dalyvavo pas notarÄ pasiraÅ¡ant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartis. Å ias aplinkybes patvirtino nukentėjusieji bei liudytojai M. M., V. M., V. Å i. Liudytojas V.

M. parodė, kad pasiraÅ¡ant sutartį notaro biure dalyvavo G. advokatas (T. 15, b. l. 152-155). Liudytojas V. Å i. parodė, kad 2009-11-12 pasiraÅ¡ant sutartį pas notarÄ buvo V. G. ir jo advokatas R. P., pastarasis taip pat dalyvavo apžiÅ«rint butÄ (T. 15, b. l. 148-151; T. 35, b. l. 126-127). Liudytojas M. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad padėjo surasti buto ir namo pirkėjus. 2009 m. rudenį R. P. ieÅ¡kojo žmonių, kurie galėtų nupirkti butÄ ir namÄ . R. P. konsultavo ir atstovavo V. G. parduodant J.

G. butÄ . Pirkėjams apžiÅ«rint butÄ ir namÄ dalyvavo R. P. bei M. R. (T. 30, b. l. 109-110). Todėl iÅ¡ esmės pagrįsti nukentėjusiųjų parodymai, kad nekilnojamas turtas buvo parduodamas siekiant atsiskaityti tik su M. R. V. G. parodė, kad 2009-11-12 gautus pinigus pagal motinos buto ir brolio namo pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise sutartis, atidavė M. R. skolai su palÅ«kanomis ir delspinigiais (5000 Lt, kuriuos sumokėjo prie notaro kontoros) padengti. R. P. atidavė dalį grynųjų pinigų už vekselius (48 000 Lt) prie notaro kontoros, esančios Pylimo g., o kitÄ dalį pinigų (77 000 Lt) tÄ pačiÄ dienÄ atidavė jo sÅ«nus su žmona prie prekybos centro „Akropolis“.

Pinigus atidavė R. P., nes M. R. negalėjo atvažiuoti. Å iuos V. G. parodymus patvirtina nukentėjusiosios J. G. parodymai, kad norėdama padėti sÅ«nui – grÄ Å¾inti skolÄ , sudarė savo buto pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Sudarant sutartį pas notarÄ buvo R. P. su savo atvestais pirkėjais, už butÄ gavo grynais 120 000 Lt. Visus pinigus, gautus už butÄ , atidavė V. G. Atsisėdo į V. G. automobilį, o V. G. su pinigais nuėjo į R. P. automobilį, kuriame ilgai sėdėjo, o paskui iÅ¡važiavo.

Vėliau V. G. paskambino savo žmonai ir sÅ«nui M. G., kad nuvažiuotų į bankÄ ir nusiimtų pinigus, o paskui juos perduotų R. P. ar kitam asmeniui (T. 35, b. l. 90-92; T. 30, b. l. 81-83). Nukentėjusioji V. L. V. parodė, kad nors V. G. vėlavo atsiskaityti pagal vekselį, tačiau tvirtino, jog visÄ skolÄ M. R. grÄ Å¾ino ir abu vekselius suplėšė. V. G. sakė, jog pinigų iÅ¡ R. P. nesiskolino, tik iÅ¡ M. R. Sužinojo, kad V. G. žmona ir sÅ«nus M. G. perdavė R. P. pinigus, tačiau jis vekselio neatidavė (T. 35, b. l. 80-83;

T. 39, b. l. 110-112). IÅ¡ Å¡ių nukentėjusiųjų parodymų darytina iÅ¡vada, kad 2009-11-12 V. G. su M. R. visiÅ¡kai atsiskaitė ir R. P. apie tai žinojo, nes jam buvo perduoti pinigai, tačiau nesikreipė į antstolį dėl vykdomo iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ J. G. ir V. L. V. proceso nutraukimo. IÅ¡ vykdomųjų bylų medžiagos matyti, kad antstolis ir toliau tęsė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ skolininkių J. G. ir V. L. V., Å¡ias aplinkybes patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai antstoliai V.

Č. (T. 30, b. l. 106) bei R. V. (T. 30, b. l. 106-108). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-10 nutartimi J. G. vykdomojoje byloje išieškotojas R. P. buvo pakeistas į M. Š. 2010-03-31 išieškotojo prašymu vykdomoji byla buvo perduota vykdyti antstoliui R. V. (T. 13, b. l. 50-107; T. 14, b. l. 34-116). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-05 nutartimi V. L. V. vykdomojoje byloje išieškotojas R. P. buvo pakeistas į M. Š. (T. 13, b. l. 116-199; T. 14, b. l. 1-33; 117-200; T. 15, b. l. 1-40). Iš V.

G. parodymų matyti, kad 2009-11-12 jam grÄ Å¾inus skolÄ už M. R. naudai iÅ¡raÅ¡ytus vekselius, M. R. ir R. P. atsisakė grÄ Å¾inti J. G. ir V. L. V. pasiraÅ¡ytus vekselius ir reikalavo sumokėti už vėlavimÄ daugiau pinigų, R. P. naudai iÅ¡raÅ¡ytų vekselių sumÄ , t. y. dar papildomai 125 000 Lt. IÅ¡ telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matyti, kad nuteistieji iki pinigų grÄ Å¾inimo, t. y. iki 2011-11-12, planavo reikalauti iÅ¡ V.

G. dideles pinigų sumas už vėlavimÄ ir negrÄ Å¾inti vekselių (T. 11, b. l. 44). Todėl darytina iÅ¡vada, nuteistieji papildomai reikalaujamas sumokėti pinigų sumas pagal R. P. vekselius laikė „baudomis“ už ne laiku grÄ Å¾intas V. G. skolas, nors tarp Å¡alių nebuvo pasiraÅ¡yta jokia sutartis dėl sankcijų ar delspinigių už pavėluotai grÄ Å¾intas paskolas. Tai taip pat patvirtina, kad R. P. reikalavimai J. G. ir V. L. V. yra nepagrįsti, nes nukentėjusiųjų vekselių pagrindu siekiama gauti netesybas, vykdomas pakartotinis skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas.Apeliantų teiginiai, kad nukentėjusiosios pripažino R.

P. skolÄ , nes jos neginčijo, ir ėmėsi priemonių jÄ grÄ Å¾inti, yra nepagrįsti. IÅ¡ vykdomųjų bylų medžiagos matyti, kad skolininkės apie vykdomÄ jų atžvilgiu iÅ¡ieÅ¡kojimÄ sužinojo tik praėjus keliems mėnesiams po vykdymo pradėjimo, nes antstoliui nepavykdavo įteikti dokumentų skolininkių gyvenamųjų vietų adresais. Atsižvelgiant į tai, skolininkės ilgÄ laikÄ nežinojo apie pradėtÄ jų atžvilgiu iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , todėl negalėjo skųsti antstolio veiksmų, be to, V.

G. J. G. ir V. L. V. patikino, kad visÄ skolÄ M. R. grÄ Å¾ino ir abu vekseliai suplėšyti, tvirtino, kad iÅ¡ R. P. pinigų nesiskolino. Nukentėjusiosios parodė, kad antstolio veiksmų neskundė ir neginčijo vekselių, nes nežinojo apskundimo tvarkos, be to, antstolis pasakė, jog nėra apskundimo pagrindo, nes pačios pasirašė vekselius, norėjo kreiptis į policijÄ , tačiau nesikreipė, nes V. G. nuolat kartojo, jog viskas bus gerai, neturės problemų, pažadėjo, jog viskÄ sutvarkys ir nutrauks iÅ¡ieÅ¡kojimÄ (T. 13, b. l. 40-43;

T. 30, b. l. 81-83; T. 35, b. l. 80-83, 90-92). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamÄ veikÄ daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iÅ¡ jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). BÅ«tinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Å i nusikalstamos veikos padarymo forma konstatuojama tik esant įstatyme nustatytai objektyvių ir subjektyvių bendrininkavimo požymių visumai.

Darydami grupe nusikaltimÄ bendrininkai veikia tyčia ir suvokia savo veikos bendrumÄ . Byloje nustatyta, kad R. P. Kredito unijoje „(duomenys neskelbtini)“ ėjo paskolų komiteto pirmininko pareigas taip pat buvo advokato padėjėjas ir teikdavo teisines konsultacijas M. R. IÅ¡ V. G. parodymų matyti, kad R. P. paruoÅ¡davo dokumentus (vekselius), o M. R. skolindavo pinigus už palÅ«kanas, R. P. ir M. R. kartu dalyvaudavo pasiraÅ¡ant vekselius. M. R. sutikdavo skolinti pinigus, tik jei R. P. pasiraÅ¡ydavo kaip laiduotojas.

R. P. reikalaudavo dvigubo vekselių pasiraÅ¡ymo bÅ«do, pastarasis vesdavo visas derybas su M. R. ir juo (V. G.), už tarpininkavimÄ iÅ¡ M. R. paskolintų pinigų pasiimdavo sau tam tikrÄ pinigų sumÄ . Paskui R. P. ir M. R. skolindavo V. G. pinigus tik jo giminaičių, kurie turėjo nekilnojamojo turto, vardu. R. P. ir M. R. surado nekilnojamojo turto pirkėjus, kad V. G. galėtų atsiskaityti su M. R. R. P. dalyvavo pasiraÅ¡ant pas notarÄ buto ir namo pirkimo - pardavimo sutartis, todėl tenai R. P. ir buvo perduota dalis pinigų pagal M.

R. vekselius, o kitÄ dalį pinigų tÄ pačiÄ dienÄ R. P. atidavė V. G. sÅ«nus ir žmona, kad R. P. juos perduotų M. R., kuris negalėjo pats atvykti. Paskui M. R. ir R. P. reikalavo sumokėti daugiau pinigų ir negrÄ Å¾ino J. G. ir V. L. V. pasiraÅ¡ytų vekselių. Vekselius turėjo R. P., kuriam M. R. liepė suplėšyti M. R. naudai iÅ¡raÅ¡ytus vekselius, tai R. P. ir padarė, tačiau savo (R. P.) vekselių nesuplėšė ir už vėlavimÄ grÄ Å¾inti skolÄ pareikalavo sumokėti R.

P. naudai iÅ¡raÅ¡ytuose vekseliuose nurodytÄ sumÄ , t. y. dar papildomai 125 000 Lt. R. P. nurodė, kad taip jam liepė elgtis M. R. M. R. jam sakė dėl R. P. vekselių aiÅ¡kintis su pačiu R. P., t. y. „stumdė vienas nuo kito“. R. P. žinojo, kad pinigai pagal M. R. vekselius grÄ Å¾inti, tačiau vis tiek vykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ . M. R. ir R. P. klausinėjo jo (V. G.), kada grÄ Å¾ins skolÄ bei sakydavo, kad jei negrÄ Å¾ins skolos, vekseliai bus parduoti kitiems asmenims (T. 13, b. l. 6-7; T. 35, b. l. 85-90, T. 30, b. l. 79-81;

T. 39, b. l. 130-134). IÅ¡ Å¡ių V. G. nurodytų aplinkybių, darytina iÅ¡vada, kad M. R. ir R. P. pastoviai visus savo veiksmus derindavo tarpusavyje, žinojo apie vienas kito veiksmus ir jiems pritardavo. Å ias nustatytas aplinkybes bei V. G. parodymus patvirtina ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolai, iÅ¡ kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2009-10-19 iki 2010-01-13 buvo fiksuojami M. R. pokalbiai telefonu su R. P., kurių metu R. P. praneÅ¡davo M. R. apie situacijÄ su V.

G., apie atliktÄ nekilnojamojo turto vertinimÄ , rastus pirkėjus, M. R. ketino apsimesti potencialiu buto ir namo pirkėju, M. R. ir R. P. derindavo tarpusavyje veiksmus, spaudė V. G., kad kuo greičiau grÄ Å¾intų pinigus, 2009-11-09, t. y. dar iki nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, M. R. ir R. P. planavo už skolos grÄ Å¾inimo vėlavimÄ neatiduoti vekselių ir reikalauti iÅ¡ V. G. papildomus pinigus, ketino pasiimti iÅ¡ V. G. visus pinigus (350 000 Lt) už parduotÄ namÄ , apgauti V.

G., M. R. ketino atvykti prie notaro kontoros tuomet, kai buvo pasirašomos pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise sutartys, tačiau paskui apsigalvojo, nes nenorėjo sutikti buto ir namo pirkėjų, su kuriais jau anksčiau matėsi (T. 11, b. l. 9-10, 21, 23-24, 43-44, 46-47, 57-59, 60-62). Taip pat užfiksuoti M. R. pokalbiai su nukentėjusiuoju V. G. (T. 11, b. l. 43, 62-63, 64, 71), 2009-11-12 15:38 val. pokalbio metu M. R. užsiminė nukentėjusiajam V. G., kad pastarasis turi atsiskaityti ir su juo, ir su R. P., kuris buvo laiduotoju skolinant pinigus pagal vekselius (T. 11, b. l. 62-63); 2009-12-16 pokalbio metu su V.

G. M. R. užsiminė, kad jeigu V. G. negrÄ Å¾ins pinigų, tai parduos vekselius tretiesiems asmenims (T. 11, b. l. 108-109). M. R. ir R. P. aktyvÅ«s, tarpusavyje suderinti veiksmai rodo turėjus bendrÄ tikslÄ - apgaule įgyti didelės vertės svetimÄ turtinę teisę į didelės vertės svetimÄ â€“ J. G. ir V. L. V. turtÄ bei Å¡iÄ teisę realizuoti. Ä®vertinus M. R. ir R. P. veiksmus, jų pobÅ«dį, pastangas juos darant bei siekiamÄ rezultatÄ , darytina iÅ¡vada, kad jie veikė kaip bendrininkai tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad apgaule suklaidintos nukentėjusiosios prisiėmė nesamus turtinius įsipareigojimus R.

P., taip jie įgijo teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ ir numatė, kad jÄ Ä¯gyvendinus neteisėtai praturtės, o nukentėjusiosios J. G. ir V. L. V. patirs turtinę žalÄ , ir norėjo taip veikti.Tais atvejais, kai nukentėjusysis yra įtraukiamas į jam nenaudingÄ sandorį, baudžiamÄ jį teisinį pažeidimo pobÅ«dį gali patvirtinti ir tai, jog sandoris sÄ moningai sudarytas taip, kad vėliau bÅ«tų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikÅ¡mingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimÄ turtÄ susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P. ir M. R. ketinimas pasisavinti svetimÄ turtinę teisę (turtÄ ) susiformavo ne po, o dar iki apgaulės panaudojimo, o R. P. ir M. R. panaudota apgaulė turėjo lemiamÄ Ä¯takÄ pasiraÅ¡ant vekselius, kurių pagrindu atitinkami pareigÅ«nai, valstybės institucijos priėmė sprendimus pradėti nepagrįstÄ pinigų iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nukentėjusiųjų procesÄ , taigi buvo esminė. Be to, vekselių, pagal kuriuos nukentėjusiosioms atsirado nepagrįsta pareiga kaltininkams sumokėti atitinkamas pinigų sumas, pasiraÅ¡ymas, taip sudarant sandorį, kad vėliau bÅ«tų neįmanoma įrodyti jo tikrojo pobÅ«džio, bei iÅ¡ieÅ¡kojimo metu reikalavimo teisės į nukentėjusiųjų skolas perleidimas trečiajam asmeniui, reiÅ¡kė ir nukentėjusiųjų pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis didelį pasunkinimÄ .

Nuteistųjų padaryta veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamoji atsakomybė jiems taikyta pagrįstai. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad M. R. ir R. P. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu) ir 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G. ir J. G. atžvilgiu), nes buvo įgyta ir realizuota teisė į didelės vertės svetimÄ turtÄ , t. y. kurio vertė virÅ¡ijo 250 MGL.Nuteistojo R.

P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nėra dokumento, kuris atitiktų civiliniam ieÅ¡kiniui keliamus reikalavimus ir galėtų bÅ«ti vertinamas kaip V. L. V. civilinis ieÅ¡kinys, todėl teismas iÅ¡nagrinėjo ir tenkino net nepareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį.

Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamÄ ja byla. Kai civilinis ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi bÅ«ti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio pagrindÄ ir dydį. BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinis ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas paduodant ieÅ¡kinį ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialÅ«s (imperatyvÅ«s) reikalavimai civilinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo turiniui.Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V.

L. V. 2010-09-23 pateikė praÅ¡ymÄ pripažinti jÄ nukentėjusiÄ ja – civiline ieÅ¡kove 77 000 Lt ir 5925 Lt sumai, taip pat prašė grÄ Å¾inti iÅ¡ jos iÅ¡ieÅ¡kotÄ iki 2010-09-23 d. 38 051 Lt sumÄ (T. 13, b. l. 44). 2010-10-27 nutarimais V. L. V. buvo pripažinta nukentėjusiÄ ja ir civiline ieÅ¡kove dėl R. P. ir M. R. nusikalstamos veikos padarytos 38 051 Lt turtinės žalos (T. 13, b. l. 46-47). Nors V. L. V. pateiktas dokumentas pavadintas praÅ¡ymu, tačiau jame nurodytas reikalaujamos priteisti iÅ¡ nuteistųjų sumos pagrindas ir dalykas, t. y. raÅ¡ytinis pareiÅ¡kimas atitinka bendruosius ieÅ¡kiniui keliamus reikalavimus.

Nukentėjusioji V. L. V. teisiamajame posėdyje patikslino reikalaujamos priteisti sumos dydį 48 480 Lt, nurodė, kad antstolis iÅ¡skaičiavo iÅ¡ jos sutaupytų piniginių lėšų bankuose tam tikrÄ sumÄ , taip pat vykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ jos gaunamos pensijos (T. 35, b. l. 80-81). IÅ¡ V. L. V. vykdomosios bylos matyti, kad antstolis areÅ¡tavo skolininkės turtÄ ir pinigines lėšas, iÅ¡ieÅ¡kojo iÅ¡ skolininkės tam tikras pinigų sumas ir Å¡ias lėšas paskirstė bei toliau tęsė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ skolininkės gaunamų piniginių lėšų (pensijos), todėl teismas neturi pagrindo abejoti skolininkės praÅ¡omos priteisti turtinės žalos realumu ir pagrįstumu.

Tarp nuteistųjų padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė solidariai iÅ¡ nuteistųjų M. R. ir R. P. V. L. V. naudai 48 480 Lt turtinei žalai atlyginti.Dėl M. R. ir A. G. nuteisimo pagal BK 210 straipsnius (komercinis Å¡nipinėjimas).Nuteistieji M. R., A. G. ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose ginčija objektyvųjį nusikalstamos veikos, numatytos BK 210 straipsnyje, požymį – neteisėtÄ Ä¯gijimÄ , nes byloje nenustatyta iÅ¡ ko ir kokiu bÅ«du įgyta informacija, bei subjektyvųjį požymį - tiesioginę tyčiÄ â€“ žinojimÄ , kad tai buvo komercine paslaptimi laikoma informacija.

M. R. nurodo, jog jam informacijÄ , susijusiÄ su turimais kreditais banke, pateikė patys klientai, o informacijÄ apie banko parduodamÄ nekilnojamÄ turtÄ gavo iÅ¡ banko darbuotojų J. K. ir R. B. A. G. nurodo, kad kratos metu rasti dokumentai buvo palikti pas jį bute vakarėlio, vykusio 2009 m. sausio mėn., metu, kur dalyvavo daug banko darbuotojų. Pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ už pažeidimus, susijusius su bendrovės komercinių paslaugų apsauga, numatytos įvairios teisinės atsakomybės rÅ«Å¡ys:

1) drausminė;

2) civilinė 3) administracinė;

4) baudžiamoji. Minėtos atsakomybės rÅ«Å¡ys skiriasi viena nuo kitos atsakomybės taikymo pagrindais, poveikio priemonėmis, padariniais, atsakomybės subjektais ir kitais atsakomybės taikymo aspektais. Paprastai bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimų atvejais kompensuoti patirtÄ Å¾alÄ taikoma civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 210 straipsnis nustato baudžiamÄ jÄ atsakomybę už komercinį Å¡nipinėjimÄ . Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam asmeniui, kuris neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ arba Å¡iÄ informacijÄ perdavė kitam asmeniui.Sprendžiant klausimÄ , ar kaltininko veiksmai turi bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 210 straipsnį, svarbu įvertinti bÅ«tinus Å¡ios nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.

Komercinio šnipinėjimo būtinieji objektyvieji požymiai yra dalykas – komercine paslaptimi laikoma informacija, veika – komercine paslaptimi laikomos informacijos neteisėtas įgijimas arba šios informacijos perdavimas kitam asmeniui.BK 210 straipsnyje įtvirtintas požymis ,,komercinė paslaptis“ reiškia, kad turi būti nustatyti informacijos, laikomos komercine paslaptimi, teisiniai pagrindai:

1) parengtas komercinę paslaptį sudarančių žinių sÄ raÅ¡as; 2 ) nustatyti asmenys, kuriems atliekant pareigas gali bÅ«ti suteikiama teisė susipažinti su informacija, kuri yra komercinė paslaptis;

3) nustatyta tokių asmenų supažindinimo su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis tvarka;

4) Å¡ių asmenų atsakomybė už Å¡ios informacijos atskleidimÄ .Ä®statymų leidėjas baudžiamojo įstatymo normomis neapibrėžia, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi.Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ , rėmėsi komercinės paslapties apibrėžimu civilinėje teisėje (CK 1.116 straipsnis). CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrÄ ar potencialiÄ komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali bÅ«ti laisvai prieinama dėl Å¡ios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas jÄ yra patikėjęs, protingų pastangų iÅ¡saugoti jos slaptumÄ . InformacijÄ , kuri negali bÅ«ti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Taigi civilinėje teisėje tam, kad informacija bÅ«tų laikoma komercine paslaptimi, reikia, kad ji atitiktų Å¡iuos požymius:

1) informacija turi būti slapta (nevieša);

2) informacija turi turėti tikrÄ ar potencialiÄ komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali bÅ«ti laisvai prieinama;

3) informacija turi bÅ«ti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas jÄ yra patikėjęs, protingų pastangų iÅ¡saugoti jos slaptumÄ (pvz., nustatant supažindinimo su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis tvarkÄ , samdant tokių žinių fizinę apsaugÄ , naudojant technines apsaugos priemones ir pan.).Komercinės paslapties esmę sudaro saugotinos, dėl to komercinę vertę turinčios žinios, susijusios su gamybine ir Å«kine veikla, mokslo ir technikos laimėjimais, finansų valdymo ir organizavimo ypatumais, kurių teisėta sauga užtikrina įmonės ekonominį stabilumÄ ir komercinį pranaÅ¡umÄ .

Pavyzdžiui, žinios apie įmonės gamybos sÄ lygas, vykdomus tyrimus, naudojamÄ technologijÄ , ruoÅ¡iamus susitarimus su kitais partneriais, įmonės plėtojimo planus, einamųjų metų ataskaitinius duomenis, techninius projektus, informacija apie banko klientų sÄ skaitas, indėlius, jų atliekamas banko operacijas ar apie bankų komercinę veiklÄ ir pan.Teismas, nagrinėdamas bylÄ dėl BK 210 straipsnio taikymo, privalo patikrinti, ar informacija, kuri buvo neteisėtai įgyta ar perduota kitam asmeniui, atitinka komercinės paslapties požymius, t. y. ar turi tikrÄ ar potencialiÄ komercinę vertę ir atitinka kitus komercinės paslapties požymius.

Toks reikalavimas reiÅ¡kia, kad aiÅ¡kiai reikia nustatyti, kokia konkrečiai informacija buvo įgyta ar perduota, patikrinti, ar ta informacija nebuvo laisvai prieinama dėl Å¡ios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam, savininkas yra patikėjęs, protingų pastangų iÅ¡saugoti jos slaptumÄ . Sprendžiant, ar konfidencialios informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų jÄ apsaugoti, vertintinos aplinkybės, kaip tokia informacija buvo apibÅ«dinta, ar jÄ Å¾inoję darbuotojai buvo informuoti apie tam tikrų duomenų iÅ¡skirtinę komercinę (gamybinę) vertę, ar Å¡i informacija nebuvo vieÅ¡ai prieinama.Minėta informacija (žinios) laikoma komercine paslaptimi, jei ji konkrečioje įmonėje yra priskirta komercinę paslaptį sudarančiai informacijai (žinioms).

Tačiau formalus informacijos priskyrimas komercinių paslapčių sÄ raÅ¡ui nereiÅ¡kia, jog Å¡i informacija yra komercinė paslaptis. Å iuo klausimu turi bÅ«ti atliekamas iÅ¡samus tyrimas ir pateikiama iÅ¡vada, pagrįsta bylos įrodymų vertinimu.Å io nusikaltimo objektyviÄ jÄ pusę apibÅ«dina alternatyvÅ«s veiksmai komercine paslaptimi laikomos informacijos neteisėtas įgijimas arba tokios informacijos perdavimas kitam asmeniui. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 210 straipsnį atsiranda tik tada, jei komercine paslaptimi laikoma informacija yra įgyjama neteisėtai.

Neteisėtumas pagal komentuojamÄ straipsnį reiÅ¡kia, kad minėta informacija yra įgyjama pažeidžiant įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytÄ tvarkÄ . Komercine paslaptimi laikomos informacijos įgijimo bÅ«dai gali bÅ«ti labai įvairÅ«s, jie Å¡io nusikaltimo kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi. Visais atvejais svarbu nustatyti, kad toks minėtos informacijos įgijimas buvo neteisėtas. Neteisėtai įgyta komercine paslaptimi laikoma informacija kitam asmeniui gali bÅ«ti perduodama įvairiais bÅ«dais:

žodžiu, raÅ¡tu, elektroniniu paÅ¡tu ir pan. Å iuo atveju veikos kvalifikavimui reikÅ¡mės neturi, ar tokia informacija perduodama už tam tikrÄ atlyginimÄ ar ne. Komentuojamame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Komercinis Å¡nipinėjimas laikomas baigtu nusikaltimu nuo momento, kai kaltininkas neteisėtai įgijo bent dalį informacijos, laikomos komercine paslaptimi, arba bent dalį tokios informacijos perdavė kitam asmeniui. Komercinio Å¡nipinėjimo subjektyviajai pusei bÅ«dinga tiesioginė tyčia.

Asmuo suvokia, kad jis neteisėtai įgyja informacijÄ , kuri laikoma komercine paslaptimi, ar tokiÄ informacijÄ perduoda kitam asmeniui, ir nori tai daryti.Å ioje byloje iÅ¡ pirmosios instancijos teismo iÅ¡nagrinėtų ir įvertintų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad 2010-02-22 kratos metu A. G. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti bei 2010-04-07 apžiÅ«ros protokolu apžiÅ«rėti dokumentai: 2009-01-05 sÄ raÅ¡as fizinių ir juridinių asmenų, su asmens/įmonės kodais viename stulpelyje ir nenustatytos reikÅ¡mės skaičiais kitame stulpelyje, iÅ¡ viso 3 lapai; sÄ raÅ¡as fizinių ir juridinių asmenų (galimai AB „(bankas)“ klientų), kuriame nurodytas įmonės pavadinimas/asmens vardas ir pavardė, įmonės/asmens kodas, veiklos rÅ«Å¡is, sutarčių su UAB „(bankas) lizingas“ skaičius, įsiskolinimo likutis, vidutinė įmoka, mėnesinės įmokos dydis, lizingo bendrovės vadybininko trumpinys „VALBAL“ (iÅ¡ viso 14 lapų) ir analogiÅ¡kas sÄ raÅ¡as su vadybininko trumpiniu „AUDMUR“ (iÅ¡ viso 13 lapų) (T. 21, b. l. 102-104, 106, 109-139). 2010-02-22 asmens kratos metu iÅ¡ M.

R. paimtame nešiojamame kompiuteryje „Dell“ 2010-03-30 apžiūros metu rasta įvairaus formato bylų (failų) „27950.xls“, „12372.xls“, „12383.html“, „13937.html“, „16938“.html“, „20752.xls“, „27950.xls“, „32762.xls“, „38259.xls“, „57839.xls“ (T. 7, b. l. 111-180).Apeliantai M. R. ir A. G. ginčija aplinkybę, jog jie neteisėtai įgijo kratų metu rastus dokumentus ir elektronines bylas (failus).Nuteistasis M.

R. teisiamajame posėdyje parodė, kad iÅ¡ banko darbuotojų J. K. ir R. B. gavo informacijÄ apie banke parduodamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . IÅ¡ D. A. gavo informacijÄ apie banko transporto realizavimÄ . Nežinojo, kad gauta informacija yra konfidenciali, nes jÄ gavo iÅ¡ banko darbuotojų, be to, bankas siekė parduoti savo turtÄ , o jis kaip tarpininkas, konsultantas turėjo surasti pirkėjus, taip padėdamas bankui realizuoti jo turtÄ . IÅ¡ banko darbuotojų Å¡iÄ informacijÄ gavo nemokamai. Mano, kad jo kompiuteryje rasta informacija yra gauta teisėtai, nes banko darbuotojai žino, kÄ galima pateikti klientui (T. 35, b. l. 163-164).

Nuteistasis A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2008 m. lapkričio 11 d. išėjo iÅ¡ darbo UAB „(bankas) lizingas“ Panevėžio filiale. 2010-02-22 kratos metu rastuose sÄ raÅ¡uose yra nurodyti jo anksčiau buvę klientai, kurie po jo išėjimo iÅ¡ darbo buvo paskirstyti kitiems dviem vadybininkams V. B. ir A. M. SÄ raÅ¡ai buvo atspausdinti 2009-01-05, juos galėjo atspausdinti bet kuris asmuo, dirbantis UAB „(bankas) lizingas“. SÄ raÅ¡uose buvo nurodyti visi tuo metu Panevėžio filiale buvę klientai, naujų klientų nebuvo, nes nebuvo skirta papildomo finansavimo.

Labai gerai žinojo apie kiekvienÄ klientÄ , nurodytÄ sÄ raÅ¡uose, jų finansinę padėtį, nes anksčiau su jais dirbo, todėl naujos informacijos iÅ¡ sÄ rašų negalėjo sužinoti, be to, Å¡ie sÄ raÅ¡ai buvo atspausdinti tik praėjus 2 mėnesiams po jo išėjimo iÅ¡ darbo, per tÄ laikÄ jokių esminių pokyčių negalėjo įvykti. SÄ raÅ¡uose pateikta informacija yra bendro pobÅ«džio, jos nepakaktų konsultuojant klientÄ . Neprašė Å¡ių sÄ rašų iÅ¡ AB „(bankas)“ ir UAB „(bankas) lizingas“ darbuotojų.

SÄ raÅ¡ai pas jį namuose galimai atsirado po vieno vakarėlio su banko darbuotojais. SÄ raÅ¡us galėjo palikti AB „(bankas)“ arba UAB „(bankas) lizingas“ darbuotojai. Kadangi sÄ raÅ¡uose nebuvo slaptos informacijos, tai neieÅ¡kojo jo savininko, tiesiog padėjo ant lentynos, ant kurios pareigÅ«nai praėjus daugiau nei metams kratos metu surado Å¡iuos sÄ raÅ¡us. Neigė turėjęs konfidencialius banko dokumentus (T. 35, b. l. 178-179). Liudytojas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad dirbo AB „(bankas)“ Pinigų plovimo prevencijos departamento direktoriumi.

Sužinojo, kad M. R. siÅ«lė banko klientams tarpininkavimo paslaugas, sprendžiant įmonės problemas banke. R. B. pasakojo, kad M. R. pastoviai kvietė susitikti, teiravosi informacijos apie klientus. Visa informacija apie klientus, apie jų įsipareigojimus ir kt., pagal duomenų apsaugos įstatymÄ turi bÅ«ti laikoma banke, o ne kitur. Å iuo atveju sÄ raÅ¡ai su informacija apie klientus buvo rasti A. G. namuose kratos metu. Buvo manoma, kad galimai dokumentus atspausdino ir juos perdavė A. M. ir V. B., nes A. M. buvo geras A.

G. draugas, kitas darbuotojas (V. B.) taip pat galėjo perduoti dokumentus A. G. Tačiau nebuvo nustatyta, kad Å¡itie abu darbuotojai perdavė informacijÄ (T. 35, b. l. 130-135).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad sužinojo, jog M. R. iÅ¡ banko darbuotojų gauna informacijÄ apie banko projektus, sprendimus, sprendimÄ turinčius asmenis, banko klientus ir pan. Klientai sakė, kad jiems skambino M.

R. ir A. G., buvęs AB „(bankas)“ Panevėžio filialo vadovas, ir siÅ«lė savo paslaugas. A. G. buvo atleistas 2008-11-11. 2009 m. pavasarį klientai pranešė, kad yra tarpininkai, M. R. ir A. G., kurie už 10 proc. „atkatÄ â€œ siÅ«lė padėti gauti paskolas ar sutvarkyti finansines problemas banke (T. 1, b. l. 104-109). Liudytojui V. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nÄ metu buvo pateikti A. G. gyvenamojoje vietoje kratos metu rasti dokumentai – sÄ raÅ¡as su fizinių ir juridinių asmenų duomenimis, iÅ¡ viso 27 lapai, ir trys lapai, kuriose keturiais stulpeliais iÅ¡dėstyti fizinių ir juridinių asmenų duomenys, o pirmame stulpelyje pasikartoja ta pati data – 2009-01-05.

Liudytojas parodė, kad šie duomenys yra atspausdinti iš AB „(bankas)“ informacinės sistemos „LIS“, kuri ankščiau buvo naudojama UAB „(bankas) lizingas“, apskaitant esamus lizingo klientus, o 2009-11-16 apjungus AB „(bankas)“ ir UAB „(bankas) lizingas“ ši programa buvo pradėta naudoti ir AB „(bankas)“. 27-uose pateiktuose lapuose esantys duomenys buvo suformuoti pagal klientų vadybininkus „VALBAL“ - V. B. (584 eilutės) ir „AUDMUR“ – A.

M. (566 eilutės). 1-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Nr“ yra eilės numeris. 2-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „P/F“ yra kliento tipas: F-juridinis, P- fizinis. 3-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Customer“ yra kliento pavadinimas (vardas, pavardė). 4-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Identity Code“ yra kliento asmens/įmonės kodas. 5-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Type“ yra kliento veiklos kodas. 6-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Main Activity Code“ yra kliento veiklos aprašymas. 7-as stulpelis, kurio pavadinimas „County“ yra tuščias. 8-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Cnt Count“ yra sutarčių su klientu skaičius. 9-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Residual“ yra kliento įsipareigojimų UAB „(bankas) lizingas“ dydis litais. 10-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Average Rate“ yra šio kliento mokamų palūkanų dydis. 11-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Monthly Payment“ yra kliento mokamos mėnesinės įmokos dydis. 12-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Prim.

Manager“ yra pagrindinis banko vadybininkas dirbantis su šia įmone. 13-ame stulpelyje, kurio pavadinimas „Sec. Manager“ yra antrasis banko vadybininkas. Kada ir kas konkrečiai suformavo šiuos duomenis, iš banko informacinės sistemos „LIS“ nustatyti nėra galimybės. Tikėtina, kad šie duomenys galėjo būti suformuoti 2009 m. viduryje. Kiti trys lapai, kuriuose keturiais stulpeliais išdėstyti fizinių ir juridinių asmenų duomenys, o pirmame stulpelyje pasikartoja ta pati data – 2009-01-05 taip pat yra atspausdinti iš AB „(bankas)“ informacinės sistemos „LIS“, .xls formate.

Tokiu atveju pirmame stulpelyje atsiranda suformavimo data, Å¡iuo atveju - 2009-01-05. 2-ame stulpelyje yra kliento pavadinimas (vardas, pavardė). 3-ame stulpelyje yra kliento asmens/įmonės kodas. 4-ame stulpelyje yra kliento identifikacinis numeris lizingo informacinėje sistemoje. Å ie duomenys sudaro konfidencialiÄ , komercinę ir banko paslaptį bei yra saugomi pagal duomenų apsaugos įstatymÄ . A. G. 2009-01-05 AB „(bankas) lizingas“ jau nebedirbo ir pats tokių duomenų iÅ¡ banko informacinės sistemos atsispausdinti negalėjo.

Tokių duomenų buvimas pas trečiuosius asmenis pažeidžia AB „(bankas)“ interesus ir galiojančius įstatymus.Dėl pateiktų įvairaus formato bylų (failų) „27950.xls“, „12372.xls“, „12383.html“, „13937.html“, „16938“.html“, „20752.xls“, „32762.xls“, „38259.xls“, „57839.xls“, rastų M. R. kompiuterio apžiÅ«ros metu, liudytojas parodė, kad Å¡i informacija taip pat sudaro konfidencialiÄ , komercinę ir banko paslaptį (T. 1, b. l. 106).Liudytojas V.

B. teisiamajame posėdyje parodė (BPK 276 straipsnio 5 dalis), kad A. G. buvo jo vadovas, palaikė su juo darbinius ir draugiškus santykius. Prie klientų duomenų bazės galėjo prieiti kiekvienas darbuotojas. „VALBAL“ reiškia V. B., taip buvo žymimi jam priskirti klientai. A. G. jo neprašė tų 14 lapų, kurie buvo rasti pas A. G. kratos metu (T. 30, b. l. 94).Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo A. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad nuo 2006 m. gegužės mėn. pradėjo dirbti UAB „(bankas) lizingas“ Panevėžio filialo vadybininku, nuo 2008 m. gruodžio mėn. dirba AB „(bankas)“ Panevėžio verslo bankininkystės centro verslo klientų vadybininku.

A. G. buvo jo vadovas, jam išėjus iÅ¡ darbo jokių santykių su juo nepalaikė. M. R. nepažįsta. Dėl jam pateikto įmonių sÄ raÅ¡o (viso 27 lapai), rasto pas A. G. kratos metu, paaiÅ¡kino, kad sÄ raÅ¡e yra ir jo įmonės, su kuriomis dirbo. Dėl jam pateiktų 13 lapų, kuriuose duomenys apie banko lizingo bendrovės klientus suformuoti pagal jo santrumpÄ â€žAUDMUR“, parodė, kad Å¡is sÄ raÅ¡as galėjo bÅ«ti sudarytas 2008 m. pabaigoje arba 2009 m. pradžioje. Dėl jam pateikto 2009-01-05 įmonių sÄ raÅ¡o (viso 3 lapai) paaiÅ¡kino, kad jame yra tiek lizingo bendrovės, tiek ir banko klientai, tačiau kokiais kriterijais remiantis Å¡is sÄ raÅ¡as buvo sudarytas – paaiÅ¡kinti negalėjo.

Taip pat negalėjo paaiÅ¡kinti, kokiu bÅ«du minėti sÄ raÅ¡ai pateko pas A. G., bet tikrai ne jis atspausdino ir pateikė A. G., tai galėjo padaryti bet kuris iÅ¡ vadybininkų, net ir iÅ¡ kitų miestų, nes visi vadybininkai turėjo prieigÄ prie lizingo klientų duomenų bazės (T. 2, b. l. 190-192).IÅ¡ pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų įrodymų darytina iÅ¡vada, kad kratos metu pas A. G. rastuose dokumentuose yra duomenų apie banko klientus, jiems suteiktas paskolas ir jų sÄ lygas. Å i informacija įtraukta į banko paslaptį sudarančios informacijos grupę (2.2.1 punktas) (T. 1, b. l. 87-95), atitinka visus Å¡ios informacijos požymius, t. y. yra nevieÅ¡a, tretiesiems asmenims neprieinama, ja disponuoja tik banko darbuotojai, todėl yra komercine banko paslaptimi laikoma informacija.Asmens kratos metu paimtame ir apžiÅ«rėtame M.

R. kompiuteryje rasta įvairaus formato bylų (failų). V. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad įvairaus formato bylose (failuose) „27950.xls“, „12372.xls“, „12383.html“, „13937.html“, „16938“.html“, „20752.xls“, „32762.xls“, „38259.xls“, „57839.xls“, rastose M. R. kompiuterio apžiūros metu, informacija laikoma konfidencialia, komercine ir banko paslaptimi (T. 1, b. l. 106). Iš 2010-06-01 AB „(bankas)“ rašto, kurį taip pat pateikė V.

K., matyti, kad byloje (faile) „12383.html“ yra informacija apie transporto priemones, nurodant, kad ji galėjo bÅ«ti gauta nebÅ«tinai iÅ¡ banko informacinės sistemos; bylose (failuose) „27950.xls“, „12372.xls“, „13937.html“, „16938“.html“, „20752.xls“, „32762.xls“, „38259.xls“, „57839.xls“ yra banko informacinėje sistemoje suformuota ataskaita apie parduodamÄ turtÄ su įvairiais pjÅ«viais pagal atitinkamus parametrus (T. 1, b. l. 86).

Liudytojas R. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2009 m. dirbo AB „(bankas)“ Verslo bankininkystės centro vadovu. Informacija apie iÅ¡ klientų atimtÄ ir parduodamÄ turtÄ buvo vieÅ¡a, buvo skelbiama banko arba bankui atstovaujančiuose nekilnojamojo turto pardavimo agentÅ«rų internetiniuose puslapiuose, Å¡i informacija nebuvo konfidenciali (T. 39, b. l. 83-85). Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad nors M. R. kompiuteryje rasta informacija apie banko parduodamÄ turtÄ formaliai yra įtraukta į banko paslaptį sudarančios informacijos grupę (2.3.1 punktas) (T. 1, b. l. 87-95), tačiau Å¡i informacija dėl savo vieÅ¡umo ir prieinamumo tretiesiems asmenims, kaip parodė liudytojas R.

B., nelaikoma komercine paslaptimi BK 210 straipsnio prasme, nes neatitinka komercine paslaptimi laikomos informacijos požymių, t. y. nagrinėjamu atveju nėra nusikaltimo, numatyto BK 210 straipsnyje, dalykas. Byloje (faile) „12383.html“, esanti informacija apie transporto priemones, kaip nurodyta AB „(bankas)“ rašte, galėjo būti gauta nebūtinai iš banko informacinės sistemos. Todėl visas abejones aiškinant M. R. naudai, darytina išvada, kad pastaroji informacija taip pat nelaikoma banko komercine paslaptimi.

AB „(bankas)“ taip pat buvo pateiktos patikrinti bylos „44157.xls“ ir „43824.ole2“ su informacija apie UAB „F.“ (lizinguojamo turto pavadinimas, sutarčių numeriai, lizinguojamo turto vertė, paskolų likučiai ir pan.). Tačiau iš AB „(bankas)“ rašto bei liudytojo V. K. parodymų matyti, kad šiuose laikmenose užfiksuota informacija nebuvo laikoma banko komercine paslaptimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 210 straipsnį yra galima tik nustačius konkrečius veiksmus, kuriais buvo neteisėtai įgyta ar perduota komercine paslaptimi laikoma informacija.

Nagrinėjamu atveju, M. R. ir A. G. inkriminuotas neteisėtas komercine paslaptimi laikomos informacijos įgijimas, tačiau iÅ¡vada apie Å¡io objektyvaus nusikalstamos veikos požymio buvimÄ padaryta vien tik iÅ¡ dokumentų ir elektroninių bylų, kurie buvo rasti kratų metu, laikymo fakto.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad M. R. ir A. G. neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ , apie tai liudija jiems pateikti kaltinimai, jog M. R. tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio mėn., tyrimo metu nenustatytoje vietoje Vilniaus apskrityje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebÅ«damas AB „(bankas)“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ , kuriÄ neteisėtai laikė savo neÅ¡iojamame kompiuteryje „Dell“ iki 2010-02-22, kai Å¡is kompiuteris buvo rastas ir paimtas pas jį asmens kratos metu;

A. G. nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2009-01-05, tyrimo metu nenustatytoje vietoje Panevėžyje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebÅ«damas AB „(bankas)“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomÄ informacijÄ , kuriÄ neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2010-02-22, kai Å¡ie duomenys buvo rasti ir paimti kratos metu.

Informacijos neteisėto įgijimo aplinkybės ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytos. Tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog suformuluotas kaltinimas dėl informacijos įgijimo fakto grindžiamas ne objektyviais duomenimis, o tiesiogiai preziumuojamas remiantis dokumentų ir elektroninių bylų, kurie buvo rasti kratų metu, laikymo faktu. M. R. apeliaciniame skunde nurodė, kad informacijÄ apie banko parduodamÄ nekilnojamÄ turtÄ gavo iÅ¡ banko darbuotojų J. K. ir R. B. Tačiau liudytojas R.

B. teisiamajame posėdyje neigė, kad M. R. prašė jo konfidencialios banko informacijos (T. 30, b. l. 92), apeliacinės instancijos teisme taip pat neigė, kad jis suteikė M. R. informacijÄ apie parduodamÄ banko nekilnojamÄ jį turtÄ , nes nedirbo Å¡ioje srityje (T. 38, b. l. 84). Liudytojas J. K. teisiamajame posėdyje irgi neigė teikęs M. R. informacijÄ (T. 35, b. l. 113-114). IÅ¡ J. K. parodymų ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui matyti, kad M. R. tarpininkavo tarp banko ir klientų parduodant nekilnojamÄ jį turtÄ , už tai M.

R. norėjo iÅ¡ banko gauti komisinius, tačiau bankas nesumokėjo (T. 2, b. l. 138). M. R. nurodyti asmenys, iÅ¡ kurių jis galimai gavo informacijÄ , neigia jÄ suteikę, byloje nėra jokių kitų duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima nustatyti iÅ¡ ko konkrečiai M. R. įgijo informacijÄ bei kokiu bÅ«du ir aplinkybėmis. Be to, kaip jau minėta anksčiau, Å¡i M. R. kompiuteryje rasta informacija nelaikoma komercine paslaptimi BK 210 straipsnio prasme. Liudytojas V. K. parodė, kad buvo manoma, jog A.

G. dokumentus perdavė banko darbuotojai V. B. ir A. M., tačiau įtarimai nepasitvirtino. Liudytojai V. B. ir A. M. neigė perdavę sÄ raÅ¡us A. G. A. G. atžvilgiu byloje taip pat nėra jokių duomenų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų nustatyti, iÅ¡ ko konkrečiai A. G. įgijo ir kokiu bÅ«du bei aplinkybėmis jo gyvenamosios vietos kratos metu rastus dokumentus, kuriuose buvo komercine paslaptimi laikoma informacija. IÅ¡ BK 210 straipsnio dispozicijos matyti, kad minėtos informacijos laikymas nėra nurodytas tarp alternatyvių veikų, todėl pats savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi M.

R. ir A. G. kaltinimai nepagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, esminės informacijos neteisėto įgijimo aplinkybės nenustatytos, kaltinimai dėl šios veikos padarymo nekonkretūs ir iš esmės grindžiami prielaidomis („išvedamos“). Nepaneigta byloje A. G. iškelta versija, kad kratos metu rasti dokumentai buvo palikti pas jį namuose vakarėlio metu, vykusio 2009 m. sausio mėn., kur dalyvavo daug banko darbuotojų, bei M.

R. iÅ¡kelta versija, kad informacijÄ , susijusiÄ su turimais kreditais banke, jam pateikė patys klientai. Be to, byloje yra duomenų, kad M. R. kaip tarpininkas-konsultantas susiraÅ¡inėjo su klientais, kurie jam siuntė įvairius dokumentus. Apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiÅ¡kai ir besÄ lygiÅ¡kai yra įrodytas bei teismo iÅ¡vados apie kaltinamojo kaltumÄ grindžiamos teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl M.

R. ir A. G. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje iÅ¡dėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to, yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad M. R. ir A. G. galėjo padaryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nors tai daryti įstatyme draudžiama (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiÅ¡kinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai.

Patikimų duomenų, kuriais remiantis bÅ«tų galima neabejotinai konstatuoti, kad rasti pas nuteistuosius kratų metu dokumentai ir elektroninės bylos buvo neteisėtai įgytos, byloje nėra. Abejonių nepavyko paÅ¡alinti ir apeliacinės instancijos teisme, atlikus papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ â€“ prieÅ¡ingai, visi surinkti papildomi įrodymai nepatvirtina M. R. ir A. G. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas ir nepagrįstai pripažino M.

R. ir A. G. kaltais pagal BK 210 straipsnį, todėl Å¡i nuosprendžio dalis naikintina bei M. R. ir A. G. atžvilgiu Å¡ioje dalyje priimtinas iÅ¡teisinamasis nuosprendis jiems nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių.Dėl bausmių M. R., A. G. bei R. P.Nuteistuosius M. R. ir A. G. iÅ¡teisinus dėl dalies nusikalstamų veikų svarstytini bausmių skyrimo ir bendrinimo klausimai.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Ä®statymų leidėjas apibÅ«dina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumÄ , kurie Å¡iame įstatyme iÅ¡dėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningÄ bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ .

Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų Å¡ių reikalavimų ir nė vienam negali bÅ«ti suteikiama virÅ¡enybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokiÄ bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiÅ¡kiai per griežta arba aiÅ¡kiai per Å¡velni bausmė. Nuteistasis M. R. nesutinka su jam paskirtomis laisvės atėmimo bausmių dydžiais, nurodo, jog teismas jam paskyrė per griežtas bausmes, nors kitiems nuteistiesiems panaÅ¡iomis ar tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo paskirtos Å¡velnės bausmės, nenurodant tokios laisvės atėmimo bausmės trukmės paskyrimo pagrindo.

M. R. manymu, jam paskirtos bausmės nėra teisingos ir pagrįstos. Nuteistasis A. G. taip pat nesutinka su jam paskirtomis laisvės atėmimo bausmių dydžiais, nurodo, jog teismas jam paskyrė per griežtas bausmes. Teisingi nuteistųjų M. R. ir A. G. bei jų gynėjų apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (UAB „I.“) ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“), t. y. už kvalifikuotos sudėties nusikalstamas veikas, kurios apima organizuotos grupės požymį, ir dar pripažindamas baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, numatytÄ BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte (veikas padarė organizuota grupė), neatkreipė dėmesio į to paties straipsnio 2 dalies nuostatÄ , kur aiÅ¡kiai nurodyta, jog skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokiÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kuri įstatyme numatyta, kaip nusikaltimo sudėties požymis, ir paskyrė griežtesnes bausmes nei turėjo.

M. R. ir A. G. pagal 182 straipsnio 2 dalį (3 nusikalstamos veikos UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu) iÅ¡teisinti, todėl Å¡ioje dalyje baudžiamÄ jÄ atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimas nuteistiesiems nebeturi jokios teisinės reikÅ¡mės, nes bausmės klausimas jau nebesprendžiamas. Tačiau dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje (UAB „I.“), pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pripažinus nuteistųjų atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, numatytÄ BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be to, nustačius, kad Å¡iuo atveju nusikalstama veika nebuvo padaryta organizuota grupe, kitaip, nuteistiesiems M.

R. ir A. G. palankiau bausmės skyrimo aspektu, vertintinas ir jų padaryto BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumas.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ pažeidimo aplinkybių, gali bÅ«ti pagrindas Å¡velninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas nuo 2009-10-14, byla Vilniaus apygardos teisme gauta 2011-02-11, 2012-05-02 dėl teisėjo ligos byla buvo perduota nagrinėti kitam teisėjui, baigta nagrinėti - 2014-03-13, 2014-04-28 nuosprendžio paskelbimas dėl teisėjo didelio užimtumo darbe atidėtas iki 2014-05-05. Nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo keturi metai septyni mėnesiai ir devynios dienos. Byla apeliacinės instancijos teisme gauta 2014-07-24, buvo nagrinėjama beveik dvejus metus dėl atliekamo papildomo įrodymų tyrimo.

Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas užtruko pernelyg ilgai, buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos iÅ¡nagrinėjimÄ per kuo trumpiausiÄ laikÄ , todėl nuteistiesiems skirtinos Å¡velnesnės bausmės straipsnių sankcijų ribose.Nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, už Å¡ių nusikalstamų veikų padarymÄ baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato.Ä®vertinus M.

R. asmenybę (dirbantis, vedęs, turi tris vaikus, anksčiau baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nuobaudos nebegalioja, iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo nebuvo teistas, priklausomybės ligų centre neregistruotas, į narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas), padarytų nusikalstamų veikų pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (veikiant bendrininkų grupe padarė tiesiogine tyčia tris sunkius baigtus nusikaltimus, susijusius su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais, tai, jog turto prievartavimo atveju nukentėjusiajam turtinė žala nebuvo padaryta, nes pinigai nebuvo perduoti, o sukčiavimo (nukentėjusiųjų V.

G. ir J. G., V. L. V. atžvilgiu) atveju iÅ¡ dalies M. R. veiksmai buvo nulemti neatsakingo nukentėjusiųjų elgesio), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , darytina iÅ¡vada, jog M. R. už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymÄ paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 metams 6 mėnesiams, kuri yra beveik lygi Å¡io straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimÄ numatytos bausmė vidurkiui, o už du nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiųjų V.

G. ir J. G., V. L. V. atžvilgiu), padarymÄ - laisvės atėmimo bausmės 4 metams, kurios lygios Å¡io straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimÄ numatytos bausmės vidurkiui, kai kitam nuteistajam R. P. už Å¡ių nusikaltimų padarymÄ buvo paskirtos dvigubai mažesnės bausmės (už kiekvienÄ nusikaltimÄ laisvės atėmimas po 2 metus), nemotyvuojant, kodėl M. R. už tuos pačius nusikaltimus skirtinos griežtesnės bausmės, neatitinka bausmės paskirties, yra neproporcingos padarytiems nusikaltimams, neteisingos, todėl keistinos.

Pagal minėtas aplinkybes M. R. už BK 181 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymÄ skirtinos bausmės, artimos minimaliems sankcijose numatytiems bausmių dydžiams, ir bendrintinos daliniu bausmių sudėjimo bÅ«du (BK 63 straipsnio 1, 4 dalis). Ä®vertinus A. G. asmenybę (dirbantis, vedęs, anksčiau baustas administracine tvarka, nuobaudos nebegalioja, teistas vienÄ kartÄ , buvo paskirta bauda, kuri sumokėta), padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (veikiant bendrininkų grupe padarė tiesiogine tyčia vienÄ sunkų baigtÄ nusikaltimÄ , susijusį su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais, tai, jog turto prievartavimo atveju nukentėjusiajam turtinė žala nebuvo padaryta, nes pinigai nebuvo perduoti), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , darytina iÅ¡vada, jog A.

G. už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymÄ paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 metams, kuri yra beveik lygi Å¡io straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimÄ numatytos bausmė vidurkiui, neatitinka bausmės paskirties, yra neproporcinga padarytam nusikaltimui, neteisinga, todėl keistina. Nuteistieji M. R. ir A. G. apeliaciniuose skunduose prašė paskirti jiems su laisvės atėmimu nenusijusias bausmes. Nuteistasis R. P. ir jo gynėjas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme prašė taikyti naujÄ BK 75 straipsnio redakcijÄ ir atidėti R.

P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ .Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijÄ , galiojusiÄ Å¡iÄ bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, negalėjo bÅ«ti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Todėl pirmosios instancijos teismas tuo metu galiojusių bausmių skyrimÄ reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir jas pritaikė teisingai. Tačiau, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, nuo 2015 m. kovo 24 d.

įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kuriÄ teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus (iÅ¡skyrus labai sunkius nusikaltimus). BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog veikos nusikalstamumÄ panaikinantis, bausmę Å¡velninantis arba kitokiu bÅ«du nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamÄ jÄ galiÄ , tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamÄ veikÄ padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumÄ asmenims.

Nekyla abejonių, kad įstatymas, leidžiantis atidėti bausmės vykdymÄ asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, palengvina tokių asmenų teisinę padėtį, todėl esant ir kitoms įstatymo reikalaujamoms sÄ lygoms, gali bÅ«ti taikomas nuteistiesiems M. R., A. G. ir R. P.Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. IÅ¡nagrinėjus bylos aplinkybes, apibÅ«dinančias nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę, manytina, kad bausmės tikslai R.

P. gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymÄ . Nors byloje nustatyta, kad R. P. padarė du sunkius nusikaltimus – sukčiaudamas įgijo teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ , tačiau jis dirba, yra vedęs, augina mažametį vaikÄ , taip pat iÅ¡laiko mažametę dukrÄ iÅ¡ ankstesnės santuokos, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtos nuobaudos nebegalioja, priklausomybės ligų centre neregistruotas, į narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas.

Ä®vertinus Å¡ias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamų veikų, už kurių padarymÄ nuteistasis pripažintas kaltu, bÅ«tų padaręs naujÄ nusikalstamÄ veikÄ , kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, kas rodo kritiÅ¡kÄ savo veiksmų vertinimÄ bei leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė R. P. teigiamÄ poveikį. Atsižvelgiant į tai, padaryti nusikaltimai nėra tokio sunkumo, o R.

P. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai bÅ«tų pasiekti skiriant jam tik realiÄ laisvės atėmimo bausmę. Be to, R. P. bÅ«damas laisvėje ir dirbdamas galės kuo greičiau atlyginti padarytÄ turtinę žalÄ nukentėjusiajai V. L. V. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , jog nuosprendžiu R. P. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymÄ . Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas vieneriems metams ir Å¡eÅ¡iems mėnesiams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimÄ .

IÅ¡nagrinėjus bylos aplinkybes, apibÅ«dinančias nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę, manytina, kad bausmės tikslai M. R. taip pat gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymÄ . Nors byloje nustatyta, kad M. R. padarė tris sunkius nusikaltimus – prievartavo didelės vertės turtÄ ir sukčiaudamas įgijo teisę į didelės vertės svetimÄ turtÄ , tačiau M. R. dirba, yra vedęs, turi tris vaikus, anksčiau baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nuobaudos nebegalioja, iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo nebuvo teistas, priklausomybės ligų centre neregistruotas, į narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas.

Atsižvelgiant į tai, padaryti nusikaltimai nėra tokio sunkumo, o M. R. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai bÅ«tų pasiekti skiriant jam tik realiÄ laisvės atėmimo bausmę. Be to, M. R. bÅ«damas laisvėje ir dirbdamas galės kuo greičiau atlyginti padarytÄ turtinę žalÄ nukentėjusiajai V. L. V. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo nuosprendžiu M. R. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymÄ . Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas dvejiems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimÄ .

IÅ¡nagrinėjus bylos aplinkybes, apibÅ«dinančias nusikalstamÄ veikÄ ir kaltininko asmenybę, manytina, kad bausmės tikslai A. G. taip pat gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymÄ . Nors A. G. padarė sunkų nusikaltimÄ â€“ prievartavo didelės vertės turtÄ , tačiau nukentėjusiajam turtinė žala nepadaryta. A. G. dirba, yra vedęs, anksčiau teistas vienÄ kartÄ , buvo paskirta bauda, kuri sumokėta, baustas administracine tvarka, tačiau nuobaudos nebegalioja.

Ä®vertinus Å¡ias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos, už kurios padarymÄ nuteistasis pripažintas kaltu, bÅ«tų padaręs naujÄ nusikalstamÄ veikÄ , kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, kas rodo kritiÅ¡kÄ savo veiksmų vertinimÄ bei leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė A. G. teigiamÄ poveikį. Atsižvelgiant į tai, padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o A.

G. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai bÅ«tų pasiekti skiriant jam tik realiÄ laisvės atėmimo bausmę. Todėl yra pakankamas pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo nuosprendžiu A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymÄ . Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimÄ . Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.Dėl AB „(bankas)“ civilinio ieÅ¡kinio.BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, teismas:

1) atmeta civilinį ieÅ¡kinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ ;

2) palieka civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ , jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Å iuo atveju civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka.AB „(bankas)“ pareiÅ¡kė A. U., R. M., M. R. ir A. G. civilinį ieÅ¡kinį dėl solidaraus 1000 000 Lt (289 620 eurų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo (T. 33, b. l. 18-26). BylÄ iÅ¡nagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, A.

U. ir R. M. visiškai išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. M. R. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (3 nusikalstamos veikos UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu) ir 210 straipsnį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. A. G. taip pat išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos UAB „S.“, UAB „T.“ atžvilgiu), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, o pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika UAB „J.“ atžvilgiu) ir BK 210 straipsnį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

M. R. ir A. G. liko nuteisti tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl turto prievartavimo iÅ¡ UAB „I.“ direktoriaus Al. G.), panaikinus dalyvavimÄ organizuotoje grupėje ir nenustačius, kad nuteistieji informacijÄ apie įmonę gavo iÅ¡ AB „(bankas)“ bei, kad buvo siekiama realiai įtakoti banko priimamÄ sprendimÄ . Atsižvelgiant į tai, keistina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys atmestas. AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje padarius iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl A. U. ir R. M. nuteisimo naikintinas netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ , t. y. neįrodžius, kad apeliantai A. U. ir R. M. dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, teisinės reikÅ¡mės proceso baigčiai neturi kiti A. U., R. M. bei jų gynėjų apeliacinių skundų argumentai.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,    n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria:A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“);R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“);M.

R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“), BK 210 straipsnį;A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“), BK 210 straipsnį;ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį:IÅ¡teisinti A.

U. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas;Išteisinti R. M. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas;Išteisinti M.

R. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“), BK 210 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Išteisinti A. G. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“), BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, o pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) ir BK 210 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį:

M. R. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 24 straipsnio 3 dalies ir 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 3 dalį bei paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams;Laisvės atėmimo bausmę, paskirtÄ Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu M. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G. ir J. G. atžvilgiu), suÅ¡velninti iki 2 (dvejų) metų;Laisvės atėmimo bausmę, paskirtÄ Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu M.

R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu), suÅ¡velninti iki 2 (dvejų) metų;Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti daliniu bausmių sudėjimo bÅ«du ir paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams; Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 69 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, M. R. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams.

Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – civiliniu ieÅ¡kiniu priteistos nukentėjusiajai V. L. V. turtinės žalos atlyginimÄ , nustatant 1 (vienerių) metų 6 mėnesių žalos atlyginimo terminÄ ; per tris mėnesius nuo Å¡io nuosprendžio paskelbimo dienos sumokėti 10 MGL (1 MGL prilyginus 37,66 eurų), t. y. 376,60 eurų (trijų Å¡imtų septyniasdeÅ¡imties Å¡eÅ¡ių eurų 60 euro ct), įmokÄ Ä¯ nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ . Ä®pareigoti M. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo;A.

G. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 24 straipsnio 3 dalies ir 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 3 dalį bei paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams;Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams. Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per tris mėnesius nuo Å¡io nuosprendžio paskelbimo dienos sumokėti 10 MGL (1 MGL prilyginus 37,66 eurų), t. y. 376,60 eurų (trijų Å¡imtų septyniasdeÅ¡imties Å¡eÅ¡ių eurų 60 euro ct), įmokÄ Ä¯ nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ .

Ä®pareigoti A. G. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo;Nuteistajam R. P., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G., J. G. atžvilgiu), BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu), paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės - 2 (dvejų) metų 6 mėnesių, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), BK 69 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, vykdymÄ atidėti 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – civiliniu ieÅ¡kiniu priteistos nukentėjusiajai V.

L. V. turtinės žalos atlyginimÄ , nustatant 1 (vienerių) metų 6 mėnesių žalos atlyginimo terminÄ . Ä®pareigoti R. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria AB „(bankas)“ civilinis ieÅ¡kinys atmestas, paliekant AB „(bankas)“ civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ .LikusiÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                                               Viktoras Kažys Teisėjai                                                                                                      RÅ«ta Mickevičienė                                                                                                                          SvajÅ«nas Knizleris