2018-10-03 Nr. AB-17458-3-62-3-00309-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2245-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00309-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog LAVL buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. kameroje-palatoje, kuri neatitinka visų reikalavimų. Kamera-palata visą laiką buvo perpildyta, miegamos lovos buvo sustumtos viena su kita, laisvo ploto buvo tik tiek, kad būtų galima išeiti iš palatos. Pareiškėjas dėl to patyrė didelį diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė nerimu, pažeminimu, stresu, t. y. šie veiksniai darė neigiamą įtaką pareiškėjo dvasinei pusiausvyrai. Taip pat kameroje-palatoje nebuvo nei vieno stalo, nebuvo kėdžių, spintų asmeniniams daiktams susidėti. Nuolatos teko gulėti lovoje. Be to, palatoje nėra sanitarinio mazgo (tualeto). Jis įrengtas koridoriaus gale. Jame vos kelios (dvi) atviros skylės (nėra klozeto). Sanitarinis mazgas avarinės būklės, nuolat laikosi nemalonus kvapas. Visur ant sienų ir lubų pelėsis, grybelis, drėgmė, visokie parazitai, o iš tualeto skylių pasirodydavo net graužikai. Kameroje-palatoje taip pat daug įvairių parazitų (tarakonų, blakių, graužikų). Čiužiniai, pagalvės, antklodės taip pat buvo apgailėtinos būklės – supuvę, supeliję, prasmirdę. Taigi buvo žeminami pareiškėjo garbė, orumas. Visi šie pažeidimai buvo nuolatiniai ir sistemingi, jie turėjo įtakos pareiškėjo psichikai, fizinei būklei bei sveikatai. Pareiškėjas LAVL negavo gydymo, patyrė vien tik pažeminimą, tapo irzlus, nervingas, jautė orumo žeminimo kančią. Tokios pareiškėjo gyvenimo, gydymo sąlygos nurodytu laikotarpiu buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 straipsnių nuostatas.

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali, įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebuvo užimtos, todėl kvadratūra vienam asmeniui padidėja. Taip pat LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes čia turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Pabrėžė, jog Vidaus ligų skyriaus palata Nr. 4 buvo įrengta ne režimo zonos korpuse. Šiame korpuse palatos nebuvo rakinamos, todėl pareiškėjui ploto trūkumas buvo kompensuojamas jo judėjimo laisve – pasivaikščiojimu laisvu laiku nuo procedūrų ligoninės gydomojo skyriaus lokaliniame kiemelyje.

2.2. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje, kurioje gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdinti praveriant langą.

2.3. Nurodė, kad ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, o prireikus – ir dažniau. Visi atlikti darbai buvo registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlikdavo paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami ligoninėje nustatyta tvarka.

2.4. Teigė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nurodyta, jog naudoti, tačiau dezinfekuoti, išskalbti (išvalyti) čiužiniai, pagalvės, antklodės ir išskalbti lovos skalbiniai galėjo būti perduodami kitiems asmenims. Taip pat pažymėtina, kad ši higienos norma nereglamentavo čiužinių ir kito minkštojo inventoriaus susidėvėjimo lygio. Pasibaigus minkštojo inventoriaus naudojimo laikui, įstaigos atsakingi darbuotojai įvertindavo minėtų daiktų tolimesnio naudojimo tinkamumą. Ligoninės minkštas inventorius buvo atnaujinamas reguliariai pagal poreikį.

2.5. Pabrėžė, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje patalpos buvo minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat buvo remontuojamas ir (arba) keičiamas.

2.6. Atkreipė dėmesį į tai, jog Eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina arba sanitarinio mazgo vieta turi būti įrengiama tik kamerų tipo patalpoje, tačiau pareiškėjas buvo gydomas nerakinamoje palatoje, todėl nurodyti reikalavimai palatų įrengimui netaikomi.

2.7. Informavo, kad reguliariai pagal poreikį buvo atliekami paprastieji remontai visose ligoninės gydymo ir buitinės paskirties patalpose, todėl pelėsis, grybelis vizualiai matytis negalėjo. Taip pat pareiškėjas dėl galbūt antisanitarinių laikymo sąlygų LAVL į Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė.

2.8. Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunde dėl netinkamų laikymo sąlygų apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais. Be to, galbūt netinkamos laikymo LAVL sąlygos pareiškėjui truko itin trumpą laiką (7 paras), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams nuo pažeidimų, kurie, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes.

2.9. Pabrėžė, kad LAVL turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą – higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitiko privalomus Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo LAVL patalpas, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo šalinami nurodytais terminai. Nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. ligoninė Vilniaus padalinyje savo veiklos daugiau nebevykdo.

2.10. Nurodė, jog nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (LAVL) veiksmų, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

2.11. Atkreipė dėmesį į tai, jog apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

4. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 114 punktu, pažymėjo, kad minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl vertintina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 4, kurios gyvenamasis plotas 13,50 kv. m, joje įrengtos 4 vieno aukšto lovos, todėl joje vienam asmeniui teko 3,38 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 8, 15, 23, 25–26).

6. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu gydantis LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 4 reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos ir nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, jog gyvenamosiose patalpose bei sanitariniame mazge buvo tarakonų ir graužikų, teismas, vadovaudamasis byloje pateikta tarp LAVL ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartimi dėl buitinių kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b. l. 16–19) bei UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliktų darbų aktais (b. l. 20–22), pažymėjo, jog jie patvirtina, kad LAVL vidaus ligų skyriuje 2015 m. vasario–balandžio mėn. buvo atliekami deratizacijos bei dezinsekcijos darbai. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pareiškėjo prašymų LAVL administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamo buitinių kenkėjų naikinimo, šių parazitų jam keliamų problemų, nepatogumų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, minėtų institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad palatoje trūko baldų, t. y. stalo, kėdžių ir spintos asmeniniams daiktams susidėti, teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) pažymėjo, kad pagal Aprūpinimo normas gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas, kiekvienam nuteistajam turi būti skirta po vieną spintelę, taburetę, tačiau reikalavimo gyvenamosiose patalpose įrengti spintą nėra. Atsakovo atstovo 2015 m. liepos 17 d. pažymos Nr. BD-984 (b. l. 15) duomenimis, LAVL Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4 buvo 4 spintelės, 3 kėdės, 1 lentynėlė, 6 pakabos. Akivaizdu, kad šioje gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas kiekis kėdžių bei nebuvo stalo (dėl kitų baldų pretenzijos nėra reiškiamos), o tai sudarė pagrindą teismui tvirtinti, jog šios patalpos aprūpinimas baldais neatitiko Aprūpinimo normų reikalavimų.

9. Dėl pareiškėjo pretenzijų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, Aprūpinimo normomis, pažymėjo, kad minėtos teisės normos nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas sanitariniame mazge, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie Vidaus ligų skyriaus sanitarinio mazgo sienų bei lubų būklę pareiškėjo buvimo LAVL metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos sanitarinio mazgo būklės nesikreipė, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl LAVL Vidaus ligų skyriaus sanitarinio mazgo nešvaros, avarinės būklės, pelėsiu ir grybeliu padengtų sienų ir lubų pareiškėjo lankymosi jame metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl avarinės sanitarinio mazgo būklės, pelėsiu bei grybeliu padengtų sienų ir lubų, nešvaros atmestini kaip nepagrįsti.

11. Dėl pareiškėjo pretenzijų dėl jam išduoto minkštojo inventoriaus būklės, teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 65 punktu, pažymėjo, jog byloje atsakovo atstovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad LAVL laikomasi šios nuostatos reikalavimų (b. l. 27–31). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių šiuos duomenis paneigiančių objektyvių įrodymų. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl jam išduoto minkštojo inventoriaus pakeitimo skundais ar prašymais būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, o, nesant tokių duomenų, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo minkšto inventoriaus laikomi deklaratyviais, todėl atmestini.

12. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama iš esmės tik dėl jo laikymo perpildytoje LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 4 bei netinkamo aprūpinimo baldais.

13. Byloje nustatęs, kad pareiškėjas LAVL pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą patalpose buvo laikomas tik 8 paras, tačiau gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 3,38 kv. m), atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas, į tai, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa nebuvo rakinama, todėl jis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, konstatavęs Aprūpinimo normų pažeidimą, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė, jam būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 80 Eur suma. Kitų pareiškėjo skundo reikalavimų teismas netenkino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas LAVL ne režimo zonos korpuse. Šiame korpuse įrengtos palatos buvo nerakinamos, todėl jis galėjo laisvai judėti savo gydomojo skyriaus lokalinio sektoriaus ir jam skirto pasivaikščiojimo kiemelio teritorijos ribose. Taip pat konstatuotas pažeidimas truko itin trumpą laiką (7 paras), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams nuo minėto pažeidimo. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes jausdamas skunde nurodytus nepatogumus, galėjo domėtis teisės atkais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Kadangi Pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik dvejus metus nuo teisės pažeidimo, todėl jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais. Taip pat nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų.

14.2. Nuteistųjų (suimtųjų) teisė gauti medicinos pagalbą bei izoliacijos reikalavimai, kaip ir visos kitos suimtųjų ir nuteistųjų teisės bei jiems taikomi draudimai, yra reglamentuoti įstatymų lygmeniu, todėl galimas trumpalaikis pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, neturėtų būti traktuojamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

14.3. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią reikėtų vertinti pinigais. Be to, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo atsižvelgti į jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad jo atveju buvo pažeista teisės aktų nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma ligoninės patalpose (5,1 kv. m). Taip pat buvo pažeistas pareiškėjo orumas, netinkamai įrengus sanitarinį mazgą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkindamas iš dalies, pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo laikomas perpildytoje Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 4 (vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma joje neatitiko teisės aktų reikalavimų) bei buvo netinkamai aprūpintas baldais (trūko kėdžių ir stalo), todėl priteisė pareiškėjui už tai 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju neturėjo būti priteistas, o pakankamas galbūt pažeistų pareiškėjo teisių gynimo būdas šiuo atveju yra pažeidimo pripažinimas, kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas LAVL ne režimo zonos korpuse, kur palatos buvo nerakinamos, jis galėjo laisvai judėti savo gydomojo skyriaus lokalinio sektoriaus ir jam skirto pasivaikščiojimo kiemelio teritorijos ribose, taip pat konstatuotas pažeidimas truko itin trumpą laiką (7 paras), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams nuo minėto pažeidimo, be to, nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Taigi, atsakovo nuomone, nustatytas pažeidimas yra trumpalaikis ir mažareikšmis.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

21. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

22. Tai atitinka ir EŽTT praktiką, pagal kurią paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, t. y. leisti nepripažinti, kad buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (pvz., 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai buvo kalinama maždaug 2 kv. m plote 19 dienų, 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33-36 p.), kai buvo kalinama 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66-67 p.), kai buvo kalinama maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas, EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų LAVL poveikį, sprendžia, kad byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

24. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, sutinka su tuo, jog dėl to, kad pareiškėjui 8 dienas teko ženkliai mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose (vietoj 5,1 kv. m jam teko 3,38 kv. m), ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas būtent ir atsižvelgė, be kita ko, dar ir į tai, kad pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas, į tai, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa nebuvo rakinama, todėl jis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, tačiau buvo konstatuotas ir kitas kalinimo sąlygų pažeidimas – palatoje trūko kėdžių ir stalo. Atsakovo nurodomi argumentai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams nuo minėto pažeidimo, šiuo atveju neturi reikšmės priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui nustatyti, nebent tik sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimą, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo aktualus. Taigi šiuo atveju nustatyti pažeidimai negali būti laikomi nežymiais ar vienkartiniais, dėl ko neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

25. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 80 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, priteista suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

26. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė