AS-822-108-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-108/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02573-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 67; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. S., L. Š., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. P. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintas 2012 m. spalio 26 d.), kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533 „Dėl nuosavybės teisių pilietei L. K. atkūrimo“ 2.1 punktą; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą – pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra į pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 82,44 kv. m, ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešti L. Š., kaip buto/patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio pastate-gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomininkei, dėl valstybės garantijos pasirinkimo; L. Š. per nustatytą laiką nepareiškus savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją L. Š. ir A. P.; L. Š. per nustatytą laiką pareiškus savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją L. Š. ir A. P.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533 „Dėl nuosavybės teisių pilietei L. K. atkūrimo“ 2.1 punkto galiojimą ir uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pačiai ar pasitelkiant trečiuosius asmenis griauti pastatą-gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 82,44 kv. m, keisti šio pastato ar atskirų jo dalių tikslinę naudojimo paskirtį, pertvarkyti pastatą ar atskiras jo dalis, įskaitant pastato ar atskirų jo dalių rekonstrukciją ir (ar) kapitalinį remontą, pradėti, tęsti ir (ar) baigti jau pradėtas pastato ar atskirų jo dalių privatizavimo (išpirkimo) procedūras, perleisti, išnuomoti, suteikti panaudai, įkeisti ir kitokiu būdu disponuoti pastatu ar atskiromis jo dalimis ir (ar) kitokiu būdu suvaržyti nuosavybės teises į pastatą (b. l. 62–76).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą, patikslintą 2012 m. spalio 26 d., ir 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi patenkino pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuriuo nuspręsta pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teisę į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atlyginti, išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad nuosavybės teisė į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), būtų atkurtos natūra. Todėl atsižvelgiant į ginčo dalyką bei pagrindą sudarančias aplinkybes bei nustatytą reglamentavimą atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, taip pat įvertinus tai, kad jei atsakovas tuo metu, kol neišspręstas pareiškėjos skundo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, priimtų sprendimus, susijusius su ginčo objekto valdymu, naudojimu bei disponavimu, tai pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.1d.). Todėl yra tikslinga išlaikyti status quo (esamą padėtį) iki bus išnagrinėtas šis ginčas.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjos ir atsakovės kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi ginčijamame įsakyme nurodyti patvarkymai bei atsakovės veiksmai, susiję su minėto pastato valdymu.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atskirąjį skundą (b. l. 165–169), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują – atmesti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nurodo, kad nei teismas, nei pareiškėja neįrodė ir nepagrindė, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra reikalinga ir adekvati siekiamam tikslui, taigi skundžiama nutartis neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 106 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nevertino reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo pasekmių, proceso šalių balanso viešojo intereso aspektu, nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo ir adekvatumo siekiamam tikslui, ir to, kad jų nesiėmus, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pažymi, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nepagrįstai apribota Vilniaus miesto savivaldybės teisė teisės aktų nustatyta tvarka valdyti, naudotis ir disponuoti jau priklausančiu turtu ir gauti iš jo pajamas.

Be to, teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos bylose, kai pats skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjos įgaliotas atstovas A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu paprašė už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginti pinigais. Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį ir atsižvelgdamas į minėtą prašymą, Savivaldybės administracijos direktorius priėmė skundžiamą 2012 m. kovo 13 d. įsakymą.

Pareiškėja A. P. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėja teismui skundžia Įsakymo punktą, kuriuo nustatyta, kad Pastatas yra išperkamas valstybės ir už jį pareiškėjai išmokama piniginė kompensacija ir prašo atkurti jai nuosavybės teises į Pastatą natūra. Iki pareiškėjai galimai palankaus sprendimo įsiteisėjimo dienos atsiradus bent vienai iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 15 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas į Pastatą natūra yra negalimas, tokio sprendimo įvykdymas bus neįmanomas. Minėtos aplinkybės iš esmės gali atsirasti tik dėl atsakovo, kaip dabartinio Pastato ir jame esančių butų savininko, veiksmų. Nesustabdžius ginčijamo Įsakymo dalies galiojimo, Pastate esančio buto nuomininkė L. Š., kuri jau buvo pateikusi prašymą dėl buto privatizavimo, galės netrukdomai išsipirkti (privatizuoti) butą ir pareiškėjai nuosavybės teisės negalės būti atkurtos natūra. Atsakovas taip pat galės kitiems asmenims išnuomoti, suteikti panaudai, įkeisti ir (ar) kitokiu būdu disponuoti kitais dviem neišnuomotais Pastate esančiais butais ir (ar) suvaržyti teises į juos. Vien tai, kad atsakovas ginčija nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, suteikia pagrindą manyti, kad bylos nagrinėjimo metu jis imsis veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas.

Atsakovas nepagrįstai atskirąjį skundą grindžia argumentais apie savo teisių į Pastatą apribojimą, nes daugiau nei 13 metų nesirūpino savo turtu, nesiėmė jokių veiksmų, kad gautų iš jo papildomų pajamų ar kitokios naudos, todėl laikinas disponavimo Teisių į pastatus apribojimas nepažeis savivaldybės teisių ir interesų, tuo labiau, kad apribojimų taikymo laikotarpiu atsakovas ir toliau gaus pajamas iš dabartinės Pastato nuomininkės L. Š.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi bei 15 straipsniu, atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, pirmenybė turi būti teikiama nuosavybės teisių atkūrimui natūra, o nuosavybės teisių atkūrimas kitais pagrindais galimas tik išimtiniais atvejais, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas natūra objektyviai negalimas. Todėl skundžiama nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės yra adekvačios siekimam tikslui – nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamų pareiškėjos teisių bei teisėtų lūkesčių – ir tik jas palikus galioti bus išlaikyta proceso šalių interesų pusiausvyra. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių manyti, kad atsakovo atžvilgiu pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės turi ar turės kokios nors neigiamos įtakos viešiesiems interesams.

Pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimas bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės, todėl sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atsakovo argumentai dėl akivaizdaus skundo nepagrįstumo neturi jokios faktinės ar teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533 „Dėl nuosavybės teisių pilietei L. K. atkūrimo“ 2.1 punkto, kuriuo nustatyta, kad pastatas, gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), į kurį atkurtos nuosavybės teisės, yra išperkamas valstybės ir už jį pareiškėjai, L. K. įpėdinei, atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją.

Pareiškėja siekia, kad nuosavybės teisės į minėtą pastatą būtų atkurtos natūra, todėl prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamo įsakymo 2.1 punkto galiojimą ir uždrausti atsakovui pačiam ar pasitelkiant trečiuosius asmenis griauti Pastatą, keisti Pastato ar atskirų jo dalių tikslinę naudojimo paskirtį, pertvarkyti Pastatą ar atskiras jo dalis, įskaitant Pastato ar atskirų jo dalių rekonstrukciją ir (ar) kapitalinį remontą, pradėti, tęsti ir (ar) baigti jau pradėtas Pastato ar atskirų jo dalių privatizavimo (išpirkimo) procedūras, perleisti, išnuomoti, suteikti panaudai, įkeisti ir kitokiu būdu disponuoti Pastatu ar atskiromis jo dalimis ir (ar) suvaržyti nuosavybės teises į Pastatą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi patenkino prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad atsižvelgiant į ginčo dalyką bei pagrindą sudarančias aplinkybes bei nustatytą reglamentavimą atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, taip pat įvertinus tai, kad jei atsakovas tuo metu, kol neišspręstas pareiškėjos skundo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, priimtų sprendimus, susijusius su ginčo objekto valdymu, naudojimu bei disponavimu, tai pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.), yra tikslinga išlaikyti status quo (esamą padėtį) iki bus išnagrinėtas šis ginčas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, įvertinusi pareiškėjos ir atsakovo nurodytas aplinkybes dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į ginčo dalyką ir pagrindą, bei nustatytą reglamentavimą atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, įvertinus tai, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių atsakovas ginčo nagrinėjimo metu gali priimti sprendimus, susijusius su ginčo objekto valdymu, naudojimu bei disponavimu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.).

Atsakovo atskirojo skundo argumentai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų neproporcingas, pažeistų proceso šalių interesų pusiausvyrą ar viešąjį interesą.

Dėl atskirojo skundo argumentų apie akivaizdų skundo nepagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nereikšmingi sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo, nes skundo pagrįstumo klausimas sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju byloje yra pagrindas taikyti pareiškėjos nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė