2022-03-23 Nr. AB-6722-3-61-3-05248-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1647-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05248-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. F. A. R. (H. H. F. A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. F. A. R. (H. H. F. A. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. H. F. A. R. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis, Prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38838 (toliau – ir Sprendimas); 2) Panaikinti Departamento 2021 gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2503 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) Įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Departamentui nurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) gynybos ministerijos apsaugos tarnyboje (duomenys neskelbtini) mieste. Jis saugojo „(duomenys neskelbtini)“ naftos gamyklos teritoriją, kurioje buvo pilstomi naftos produktai. 2020 m. pabaigoje kartu su kitais savo bendradarbiais sulaikė asmenis, kurie nelegaliai vežė cisterną su naftos produktais. Nusikaltimą padarę asmenys buvo suimti. Tuo metu, kai jie buvo suimti, jie atsiuntė grupę žmonių, kurie reikalavo pareiškėjo pakeisti savo pareiškimą ir liudytų, jog cisterna buvo tuščia. Pareiškėjas nesutiko, tada buvo grasinama jo tėvams. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį ikiteismine tvarka, tačiau skundas buvo atmestas Komisijos sprendimu.

2.2. Departamentas pareiškėjo pasakojimą laikė abstrakčiu, bendro pobūdžio, neleidžiančiu identifikuoti tariamo grasintojo. Taip pat Departamentas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, painus, tam tikros detalės keitėsi pasakojimo metu. Su tokia Departamento nuomone pareiškėjas nesutinka.

2.3. Pareiškėjas teigia nurodęs konkrečias individualias aplinkybes, priežastį, kodėl prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje – kad pareiškėjas pranešė apie nusikaltimą, ir nusikaltę asmenys grasino bei reikalavo, kad jis pakeistų savo pareiškimą policijai ir melagingai liudytų. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) apie nusikaltimus pranešę asmenys patiria agresiją, todėl pareiškėjui yra grėsmė sveikatai ir (ar) gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Nurodytos aplinkybės patvirtina realią grėsmę jo gyvybei bei sveikatai, todėl turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Departamentas neįvertino minėtų aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

2.4. Departamento skundų nagrinėjimo komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sienos, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

2.5. Pareiškėjas, skųsdamas atsakovo Sprendimą ikiteismine tvarka, prašė, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, kadangi asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats Departamentas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad 2021 m. gruodžio 30 d. jam išsiųstas šaukimas dalyvauti karinio tribunolo teismo posėdyje, todėl jam kyla reali grėsmė.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis yra verčiamas atsiimti pareiškimą prieš kontrabandininkus. Jeigu teismas priims kontrabandininkams nepalankų sprendimą, pareiškėjas gali būti nužudytas. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Be to, asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės, kadangi pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta, todėl Departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

4.2. 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo paremtas objektyviais duomenimis bei turėjo esminių trūkumų.

4.3. Vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiamais naujausiais duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

4.4. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui.

4.5. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Departamentas mano, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38838 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38838 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 6K-2503 dalį.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą suteikti prieglobsti Lietuvos Respublikoje. 2021 m. rugpjūčio 9 d. buvo atlikta pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa, kurios metu jis paaiškino, kad 2021 m. liepos 30 d. atvyko į Baltarusiją, kurioje buvo su turistine viza, ir po to su taksi atvyko iki pasienio ir pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną. Nurodė, kad yra kareivis, turintis mechaniko specialybę ir dirbo naftos telkinyje, buvo atsakingas už apsaugą. 2021 m. rugpjūčio 9 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) gynybos ministerijos apsaugos tarnyboje (duomenys neskelbtini) mieste. Jis saugojo „(duomenys neskelbtini)“ naftos gamyklos teritoriją, kurioje buvo pilstomi naftos produktai. 2020 m. pabaigoje kartu su kitais savo bendradarbiais sulaikė asmenis, kurie nelegaliai vežė cisterną su naftos produktais. Nusikaltimą padarę asmenys buvo suimti. Tuo metu, kai jie buvo suimti, jie atsiuntė grupę žmonių, kurie reikalavo pareiškėjo pakeisti savo pareiškimą ir liudytų, jog cisterna buvo tuščia. Pareiškėjas nesutiko, tada buvo grasinama jo tėvams. Pareiškėjas buvo pasiruošęs eiti į teismą ir liudyti prieš kontrabandininkus. Nurodė, kad nepažįsta žmonių, kurie jam grasino. Pažymėjo, kad grasino ir jo gentis, kadangi ji norėjo, jog pareiškėjas pakeistų savo poziciją, tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko.

6.2. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. lapkričio 10 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, bei nusprendė: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6.3. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Departamento skundų dėl prieglobsčių sprendimų komisijai. Departamento komisija 2021 gruodžio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmėtė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

7. Teismas, įvertinęs Konvencijos 12 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios, nuostatas, konstatavo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Teismas taip pat įvertino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89 ir 99 punktų nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose.

8. Teismas akcentavo, kad teisinį reglamentavimą, prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

9. Teismas, atsižvelgęs į asmens byloje esančių duomenų visumą, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą grindžia motyvais, kad jį persekioja jam nežinomi grupuotė, kuri verčia jį atsiimti pareiškimą prieš kontrabandininkus.

10. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių nurodytus argumentus, konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindė prieglobsčio prašymą, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai, o pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu, yra prieštaringa.

Teismas pažymėjo, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jį yra teisęs karo teismas, kuris dar nesibaigęs, jam yra sustabdyta alga, jis yra paieškomas šalyje. Antros apklausos metu pareiškėjas nurodytų aplinkybių neminėjo, nenurodė nei konkrečių asmenų, kurie jam grasino, nei konkrečios partijos ar grupuotės pavadinimo. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Pagal pareiškėjo pasakojimą, jis iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam iš esmės nebuvo sudaromos jokios kliūtys, kurias galėtų sudaryti valstybinis subjektas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai, kariai ar (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės domisi pareiškėju, o pareiškėjo nurodyti epizodai, kuomet jis tariamai susidūrė su persekiojimo veiksmais, yra abstraktūs ir nedetalūs, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl tariamo grupuotės persekiojimo galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios jam gali suteikti pagalbą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis, o atitinkamos institucijos būtų atsisakiusios pareiškėjui suteikti pagalbą.

Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam gresia persekiojimas ar kankinimai, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

Teismas konstatavo, kad atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

11. Teismas padarė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, kurios suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

12. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos kriterijus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pažymėjo, kad Departamentas rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija ir nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas sutiko su Departamento vertinimu, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ne tik Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad ikiteismine tvarka nagrinėjant jo skundą, nebuvo užtikrintas žodinis nagrinėjimas, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Departamento komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais, todėl atmetė šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl atsakovo Sprendimo išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Teismas vertino, kad pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

15. Teismas, vertindamas atsakovo sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atsižvelgdamas į Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punkto, 44.3 ir 44.4.1 papunkčių nuostatas, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus (byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, ar kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą).

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (Tvarkos 44.3.1 papunktis), o pagal Tvarkos 44.3 papunktį nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir nustatoma viena iš Tvarkos 44.3.1–44.3.6 papunkčiuose numatyta aplinkybė. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas, vertindamas atsakovo sprendimą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pažymėjo, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, todėl nurodė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, kadangi teismas nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir Departamento komisijos sprendimo. Teismas taip pat atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – (duomenys neskelbtini) piliečio H. H. F. A. R. skundą patenkinti visa apimtimi.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

20.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 –3 punktus.

20.2. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

20.3. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas realiai gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi pareiškėjo kilmės valstybės realijų.

20.4. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

20.5. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, todėl panaikinus atsakovo Sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

21. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo skundą atmesti, bei pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

21.1. Atsakovas nesutinka, kad tyrimą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo, ir pažymi, jog pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nepaaiškina, kaip atsakovas pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, o pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs.

21.2. Atsakovas nesutinka, kad surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį buvo nepakankama, neatlikta gilesnė jos analizė, atsakovo pateikti bendri duomenys neatspindi kilmės valstybės realijų, ir nurodo, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės, o kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės. Nei Migracijos departamentas, nei pirmos instancijos teismas nenustatė tarptautinės apsaugos pareiškėjui poreikio.

21.3. Atsakovas teigia, kad skundžiamame Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, o jo nurodytos aplinkybės nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo, kadangi tokios išvados buvo padarytos išsamiai ir visapusiškai įvertinus pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, pateikus jų teisinis įvertinimą, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pagal pareiškėjo pasakojimą, jis iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam iš esmės nebuvo sudaromos jokios kliūtys, kurias galėtų sudaryti valstybinis subjektas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai, kariai ar (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės domisi pareiškėju, o pareiškėjo nurodyti epizodai, kuomet jis tariamai susidūrė su persekiojimo veiksmais yra abstraktūs ir nedetalūs, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas nurodė, kad jam pranešus apie nusikaltimą, jį padarę asmenys iškart buvo sulaikyti, prieš juos pradėta byla, jie yra teisiami, t. y. valstybė kaip tik yra suinteresuota nuteisti nusikaltėlius, todėl jai yra nenaudinga, kad pareiškėjas pakeistų savo pirminius parodymus, todėl, tikėtina, ji turėtų norėti ir siekti pareiškėją apsaugoti kaip liudytoją. Pirmos instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas dėl tariamo grupuotės persekiojimo galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios jam gali suteikti pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų į jas kreipęsis, o atitinkamos institucijos būtų atsisakiusios pareiškėjui suteikti pagalbą. Sutiktina su Teismo vertinimu, kad pareiškėjo teiginiai, kad jam gresia persekiojimas ar kankinimai, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

21.4. Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo atitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, Migracijos departamento tyrimo metu buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo individuali situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, bei nustatyta, kad kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pagrįstai konstatuota, jog jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

21.5. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamento sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką yra naikintini, bei nurodo, kad skundžiamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą), o šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė.

21.6. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sienos, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

21.7. Pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38838, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl minėtą terminą ir terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

27. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškintos visiškai pagrįstos baimės sąlygos vertinimo aspektai, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo aktuali praktika, kuria formuluojamos svarbios Konvencijos aiškinimo taisyklės, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teisėjų kolegija nemato reikalo šią praktiką pildyti kitais pavyzdžiais. Byloje taikytina teisė šalims yra žinoma. Ji nekartą buvo minima pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo bei ginčo nagrinėjimo stadijose, todėl teisėjų kolegija šiame teismo sprendime taikytinos teisės nekartoja, o imasi teisės taikymui reikšmingų aplinkybių vertinimo atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

30. Byloje nustatyta, kad užsienietis, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje grindžia tuo, kad kilmės valstybėje jis, atlikdamas tarnybos pareigas, sulaikė nusikaltėlius ir jam už tai yra grasinama mirtimi. Pareiškėjo teigimu, jam grasino nepažįstami asmenys bei jo genties atstovai, reikalaudami duoti melagingus parodymus.

31. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo pakankamai konkretus, jis pateikė tik minimalią, neindividualizuotą, bendro pobūdžio informaciją, negalėjo nurodyti konkrečių jam grasinusių asmenų. Šios aplinkybės tik pagrindžia išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, jo pasakojimas nepagrįstas detalizuotais teiginiais, aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, kad jis yra žinomas valstybės pareigūnams ar karinėms grupuotėms, kurie gali jį realiai persekioti. Šių argumentų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra visa laiką gyvenęs kilmės šalyje, ten oficialiai dirbęs, yra likę daug jo socialinių ryšių, jis gali pasinaudoti persikėlimo šalies viduje galimybe. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, vien fakto, kad pareiškėjas pranešė apie nusikalstamą privačių asmenų veiką, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad jis dėl pranešimo apie neteisėtus kitų asmenų veiksmus ateityje gali patirti neigiamų pasekmių, atmetami.

32. Duomenų, pagrindžiančių, kad kilmės valstybė negalėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, taip pat faktų, kad apsaugos nesuteikimas kilmės valstybėje būtų grindžiamas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų priežastimis, atsakovas faktų tyrimo metu nenustatė. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, taigi, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių grįžimo į kilmės valstybę atveju yra tik hipotetinė, grindžiama išimtinai pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, susijusiomis su jo asmeniniu požiūriu į demokratijos ir žmogaus teisių užtikrinimo lygį kilmės valstybėje. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Jis neteigė, kad kilmės valstybėje dėl tam tikrų individualių savo savybių yra diskriminuojamas ir / ar jo atžvilgiu taikomos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės. Pareiškėjas nenurodė ir jokių patikimų aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

33. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, todėl, atsižvelgiant į šioje nutartyje padarytas išvadas, nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad atsakovas netinkamai vertino aplinkybes dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo.

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. H. F. A. R. (H. H. F. A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė