A-858-1894-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1894/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01398-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1., 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovų Vilniaus pataisos namų ir Lietuvos valstybės atstovei M. E.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus pataisos namų, atstovaujančio ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės ir Vilniaus pataisos namų 300 litų turtinei ir 35 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Grįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, jog atlikdamas bausmę Vilniaus pataisos namuose 2008 m. liepos 22 d. įsidarbino asenizatoriumi. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2009 m. gegužės 4 d. nutarimu ir 2009 m. spalio 23 d. įsakymu už labai gerai atliekamą darbą jam buvo pareikštos padėkos. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu pareiškėjas buvo nubaustas drausmine nuobauda. Vilniaus pataisos namų administracija 2011 m. sausio 7 d. raštu atsisakė pareiškėjui suteikti informaciją, kodėl jis nėra vedamas į darbą. Nurodė, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 7-23 pareiškėjas buvo atleistas iš asenizatoriaus pareigų nuo 2011 m. sausio 2 d. Pareiškėjo prašymas dėl darbo ginčų komisijos sudarymo buvo atmestas. Dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (toliau – ir Seimo kontrolierius) pateikė skundą, tačiau Vilniaus pataisos namai Seimo kontrolieriui teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, nustatė, kad pareiškėjas iš darbo buvo atleistas nepagrįstai, atgaline data, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžė, jog Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. gegužės 24 d. raštu pareiškėjui išaiškino, kad apie padarytus nusižengimus, dėl kurių buvo atleistas iš darbo, jis buvo informuotas. Tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog minėtame rašte nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes Vilniaus pataisos namai jam atleidimo iš darbo priežasčių nenurodė. Teigė, jog atsižvelgdamas į Seimo kontrolieriaus išvadas Vilniaus pataisos namų direktorius 2011 m. gegužės 2 d. priėmė naują įsakymą Nr. 7-94, kuriame nurodė, kad pareiškėjas atleistas iš darbo nuo 2011 m. sausio 25 d.

Pareiškėjas nurodė, jog po 2011 m. gegužės 2 d. įsakymo priėmimo jo pažeistos teisės nebuvo atstatytos, nes Seimo kontrolieriaus išvadoje nurodoma, kad atleidimo iš darbo diena laikoma paskutinė diena, kurią darbuotojas dirbo ir už kurią jam turėjo būti mokamas darbo užmokestis. Atsiradus būtinybei atleisti pareiškėją iš darbo, tai turėjo būti padaryta nedelsiant, o atleidimas įformintas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Darbas pareiškėjui reikalingas siekiant išmokėti priteistą civilinį ieškinį bei pagerinti savo buities sąlygas (norėjo įsigyti personalinį kompiuterį, modernią vaizdo ir garso aparatūrą). Pareiškėjas nurodė, jog dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų patyrė 300 litų turtinę žalą (negautas darbo užmokestis), dėl atsakovo minėtų veiksmų taip pat patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, buvo pakenkta jo reputacijai, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurios kompensacijai prašo priteisti 35 000 litų.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos Respublikos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 66-67) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namų direktoriaus sprendimu buvo atleistas iš darbo nuo 2011 m. sausio 25 d., nes atlikdamas nuobaudą pareiškėjas beveik visą sausio mėnesį nėjo į darbą. Pažymėjo, jo laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 125-135 straipsniai. BVK 125 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistasis privalo dirbti, jei jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Tai reiškia, kad būtent įstaigos administracijai įstatymas suteikia teisę spręsti kuriems nuteistiesiems siūlyti darbą, atsižvelgiant į jų charakteristiką, darbingumą, sugebėjimus. Minėti BVK straipsniai nenustato nuteistųjų atleidimo iš darbo pagrindų, tačiau iš minėto straipsnio nuostatų darytina išvada, kad pataisos įstaiga taip pat turi teisę nuspręsti ir kada atleisti nuteistąjį, t. y. nebesiūlyti jam darbo, jei dėl tam tikrų aplinkybių jis nėra tinkamas šiam darbui atlikti. Teigė, jog nors pareiškėjas skunde mini du paskatinimus, kurie jam buvo skirti 2009 metais, tačiau nutyli tą faktą, kad jis yra padaręs penkias pražangas ir turi tris drausmines nuobaudas. Įvertinus šiuos faktus Vilniaus pataisos namų pareiškėjo metinėje charakteristikoje nuteistojo elgesys įvertintas tik patenkinamai.

Nurodė, jog teismui pateikti įrodymai apie pareiškėjo drausmės pažeidimus, padarytus 2010 m. gruodžio mėnesį, įrodo, kad pareiškėjas pažeidinėja pataisos įstaigos režimą ir nustatytas taisykles, nuobauda, dėl kurios jis buvo atleistas iš darbo, nebuvo pirmasis jo nusižengimas. Sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo buvo priimtas įvertinus aplinkybę, kad jis sistemingai pažeidinėja nuteistiesiems nustatytas elgesio taisykles, tai trukdo jam nepertraukiamai eiti į darbą bei tinkamai atlikti savo pareigas, kelia abejonių jo, kaip patikimo darbuotojo, reputacija. Teigė, jog V. J. nebebuvo tinkamas dirbti asenizatoriumi Vilniaus pataisos namuose, todėl buvo pagrįstai bei teisėtai atleistas. Kadangi V. J. iš darbo buvo atleistas teisėtai, nėra pagrindo jam priteisti atlyginimą, kurį jis būtų galėjęs uždirbti, jei nebūtų atleistas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodo kaip ši žala jam pasireiškė, nenurodo priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 137-141) pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 litų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje skundo reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2008 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 7-133 2 punktu, atsižvelgus į V. J. prašymą, V. J. nuo 2008 m. liepos 18 d. pervestas iš tvarkinio pareigų į asenizatoriaus pareigas, nustatant 0,75 etato 0,5 koeficiento minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimą. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 28-1053 V. J. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 10 parų. V. J. 2010 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas paaiškinti, ar jis yra atleistas iš darbo, jei taip – kokiu pagrindu. Vilniaus pataisos namų direktorius 2011 m. sausio 7 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad Vilniaus pataisos namų administracija neprivalo jo informuoti, kodėl jis negali būti išvestas į darbą. Būrio viršininkas 2011 m. sausio 25 d. tarnybiniu pranešimu Vilniaus pataisos namų direktorių informavo, kad V. J. nuo 2011 m. sausio 1 d. nėra išleidžiamas į darbą, todėl siūloma jį atleisti iš užimamų pareigų. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 7-23 1 punktu V. J. buvo atleistas iš asenizatoriaus pareigų nuo 2011 m. sausio 2 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 7-94 buvo pakeistas 2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 7-23 1 punktas ir nurodyta, kad V. J. iš asenizatoriaus pareigų atleistas nuo 2011 m. sausio 25 d.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Vilniaus pataisos namų 300 litų turtinę žalą (negautą darbo užmokestį) nurodė, jog nors pareiškėjas formuluodamas skundo reikalavimus prašo priteisti iš atsakovo turtinę žalą (negautą darbo užmokestį), tokiais skundo reikalavimais iš esmės yra keliamas ginčas dėl apmokėjimo už darbą, todėl jį sprendžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos (toliau – ir CK), reglamentuojančios civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, netaikytinos. Teismas nurodė, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas, jo apmokėjimo tvarka yra reglamentuojami BVK, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis. Šiuo atveju BVK 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Taigi terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens galimybė dirbti šios bausmės atlikimo laikotarpiu gali būti realizuojama ta tvarka, kurią numato BVK 125 straipsnis.

Pagal BVK 125 straipsnio 1 dalį kiekvienam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra nustatyta pareiga dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Teismas nurodė, jog jokiais teisės aktais nėra reglamentuojamos nuteistųjų priėmimo ir atleidimo iš darbo įforminimo procedūros.

Tai pažymėta ir Departamento 2010 m. gegužės 24 d. rašte, adresuotame pareiškėjui, Departamento 2011 m. gegužės 23 d. rašte Seimo kontrolieriui. Pabrėžė, jog byloje esantys Vilniaus pataisos namų buhalterinės apskaitos skyriaus Nuteistųjų darbo užmokesčio dokumentai patvirtina, kad V. J. nuo 2010 m. gruodžio 1 d. nedirbo, nes nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių, o vėliau į darbą nebuvo vedamas. Darbo užmokesčio apskaitos lapeliai patvirtina, kad V. J. už iki 2010 m. gruodžio 1 d. dirbtą darbą buvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog visais atvejais darbo užmokestis yra mokamas už faktiškai atliekamą darbą, darbuotojui nustatytų darbinių funkcijų vykdymą, o klaidingas darbo santykių įforminimas negali būti pripažįstamas teisėtu pagrindu reikalauti apmokėti už darbą, kuris nebuvo atliekamas. Pagal BVK 12 straipsnio 2 dalį nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Teismas nurodė, jog V. J. nuo 2010 m. gruodžio 1 d. atlikdamas jam paskirtą bausmę ir vėliau, kai nebuvo vedamas į darbą, vykdė pareigūnų nurodymus, suvokė, kad jokių darbinių funkcijų neatlieka ir darbo užmokestis jam nebus mokamas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas faktiškai nedirbo asenizatoriumi nuo 2010 m. gruodžio 1 d., o teisės aktais nėra reglamentuojama nuteistųjų priėmimo į darbą ir atleidimo iš darbo tvarka, teismas darė išvadą, jog tos aplinkybės, kad pareiškėjo atleidimas iš asenizatoriaus pareigų buvo įformintas po to, kai faktiškai buvo nutrūkę darbiniai santykiai, t. y. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 7-23 (pakeistu 2011 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 7-94), nėra teisiškai reikšmingos. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog pareiškėjui už asenizatoriaus darbą buvo sumokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir skundo reikalavimą priteisti pareiškėjui iš Vilniaus pataisos namų neišmokėto darbo užmokesčio dalį atmetė.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 35 000 litų neturtinei žalai atlyginti nurodė, jog pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Vilniaus pataisos namų administracijos atsisakymo informuoti dėl kokių priežasčių jis buvo atleistas iš darbo, o atleidimas buvo įformintas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės neginčija tų Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 1 d. nutarime nurodytų aplinkybių, kad 2010 m. lapkričio 30 d. jis buvo sulaikytas patalpoje, kurioje neturėjo teisės būti, su savimi turėjo draudžiamus laikyti daiktus (mobiliojo ryšio telefoną su sim kortele). Vilniaus pataisos namų pateiktoje V. J. metinėje charakteristikoje nurodoma, kad pareiškėjas baustas tris kartus, fiksuotos penkios jo pražangos. Vertindamas minėtus įrodymus, teismas sutiko su Vilniaus pataisos namų atsiliepime išdėstytais argumentais, jog V. J. elgesio tvarkos pažeidimai ir paskirtų nuobaudų vykdymas trukdė pareiškėjui tinkamai atlikti darbą, todėl buvo pakankamas pagrindas V. J. atleisti iš asenizatoriaus pareigų. Be to, teismui konstatavus, kad nuteistųjų įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūros teisės aktais nėra reglamentuojamos, teismas sprendė, jog pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos negali grįsti tuo, jog Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 26 d. įsakyme Nr. 7-23 buvo nurodyta netiksli pareiškėjo atleidimo iš darbo data. Ši klaida buvo ištaisyta, o dėl formalių netikslumų pareiškėjo, kaip buvusio darbuotojo, teisės iš esmės nebuvo pažeistos.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus pataisos namų 2011 m. sausio 7 d. raštu V. J. atsisakyta paaiškinti atleidimo iš darbo priežastis. Pabrėžė, jog pagal BVK 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas. Nuteistųjų prašymų pateikimo bei nagrinėjimo tvarka reglamentuojama Taisyklių XXXII skirsnio 192-198 punktų nuostatomis. Taigi gavusi V. J. skundą Vilniaus pataisos namų administracija privalėjo jį išnagrinėti vadovaudamasi Taisyklių 192-198 punktais ir nurodyti pareiškėjui atleidimo iš darbo priežastis. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Vilniaus pataisos namų administracija, atsisakydama V. J. nurodyti dėl kokių priežasčių pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, nesivadovavo minėtų teisės aktų nuostatomis, pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą prašymo išnagrinėjimą. Teismas sprendė, kad dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų pareiškėjas patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais ir nurodė, jog dėl neteisėto Vilniaus pataisos namų administracijos atsisakymo nurodyti V. J. jo atleidimo iš darbo priežastis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisė 300 litų neturtinės žalos atlyginimo.

III. Atsakovas Vilniaus pataisos namai, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos Respublikos valstybę, apeliaciniu skundu (b. l. 149-150) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas su Vilniaus apygardos administracinio teismo išdėstytais teisiniais argumentais dėl 300 litų neturtinės žalos priteisimo V. J. nesutinka ir šioje dalyje teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymima, jog Taisyklių 192-198 punktuose nėra nustatyto reikalavimo, apibrėžiančio kaip pataisos įstaigos administracija turi atsakyti į nuteistojo prašymą, ką savo atsakyme turėtų nurodyti ir paaiškinti. Taisyklių 192-198 punktai nenustato jokių reikalavimų administracijos atsakymo turiniui, taigi visus reikalavimus, nustatytus Taisyklėse, 2011 m. sausio 7 d. raštas atitiko. Atsakovas pabrėžia, jog jis 2011 m. sausio 7 d. raštu neprivalėjo išaiškinti V. J., kodėl jis nevedamas į darbą, nes šios priežastys nuteistajam buvo žinomos. 2011 m. gruodžio 1 d. V. J. buvo paskirta nuobauda už nuteistiesiems draudžiamų daiktų laikymą, šio pažeidimo pareiškėjas neneigė ir savo kaltę pripažino, taip pat jis žinojo asenizatoriaus darbo specifiką ir faktą, kad šis darbas nesuderinamas su tokio pobūdžio režimo pažeidimais. Pareiškėjas su nutarimu apie jam paskirtą nuobaudą buvo raštu supažindintas, taigi žinojo dėl kokios priežasties nėra vedamas į darbą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismas sprendime nenurodo, kokiu būdu V. J. pasireiškė tariama neturtinė žala ir kokias pasekmes ji sukėlė pareiškėjui. Byloje nėra nustatyta faktų, patvirtinančių, kad Vilniaus pataisos namų raštas, kuriuo pareiškėjui V. J. nepaaiškintos neišvedimo į darbą priežastys, jam sutrikdė sveikatą, dėl to jis patyrė didžiulį stresą, diskomfortą. Teigia, jog 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu V. J. paskirta nuobauda už nuteistiesiems uždraustų daiktų (mobiliojo ryšio telefono su sim kortele) laikymą. V. J. žinojo, kad asenizatoriaus pareigos suteikia didesnę judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje ir šia galimybe sąmoningai pasinaudojo neteisėtų daiktų įsigijimui, taip pat V. J. žinojo, kad dirbti asenizatoriumi gali būti skiriamas tik nuteistasis, kurio elgesys įstaigoje yra nepriekaištingas. Taigi darydamas minėtą bausmės vykdymo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjas suprato, kad rizikuoja netekti savo darbo ir įstaigos administracijos pasitikėjimo. Remdamasis tuo, atsakovas daro išvadą, jog visas neigiamas emocijas ir išgyvenimus, susijusias su asenizatoriaus darbo netekimu, pareiškėjas sukėlė pats sau, suprasdamas savo veiksmus ir galimas jų pasekmes. Vilniaus pataisos namų kaltės ar priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir pareiškėjo neigiamų išgyvenimų nėra, taigi nėra būtinų sąlygų neturtinei žalai atsirasti.

Pareiškėjas V. J. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 155) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų 35 000 neturtinės ir 300 litų turtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Departamentas 2011 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 1S-1920 konstatavo, kad Vilniaus pataisos namų administracija atsakydama į pareiškėjo paklausimą turėjo informuoti pareiškėją apie atleidimo iš darbo priežastis. Be to, Vilniaus pataisos namų įstaigos pareigūnai turėjo pateikti pataisos namų direktoriui motyvuotą tarnybinį pranešimą su pasiūlymais neleisti pareiškėjui toliau dirbti. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų įstatymas) 4 straipsniu ir nurodo, jog jam turėjo būti suteikta prašoma informacija. Dėl 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda už nuteistiesiems asmenims uždraustų daiktų laikymą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjas atsinešė į patalpą mobilų telefoną su sim kortele, ar buvo atėjęs pasinaudoti nurodomoje patalpoje gyvenančių asmenų mobiliais telefonais, ar buvo verčiamas skambinti savo draugams ir reikalauti iš jų pinigų. Pabrėžia, jog 1-412 patalpoje pareiškėjas buvo sulaikytas nedarbo metu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 156-158) iš esmės sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 litų neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nedetalizavo, nepagrindė, nepateikė patirtos žalos įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė nurodytus išgyvenimus, o vadovavosi tik abstrakčiais teiginiais. Pažymi, kad abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atkreipia dėmesį, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Mano, jog šiuo atveju pakanka apsiriboti pareiškėjo teisės į atsakymą atitinkantį teisės aktuose nustatytus reikalavimus pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu jis patyrė dėl neteisėtų Vilnaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus, taip pat nepagrįsai nusprendė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nenurodė, kokiu būdu pareiškėjui pasireiškė tariama neturtinė žala ir kokias pasekmes ji sukėlė pareiškėjui.

Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad juo nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su turtinės žalos priteisimu, todėl teisėjų kolegija dėl šios teismo sprendimo dalies atskirai nepasisako. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog spręsdamas klausimą dėl žalos jam priteisimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino su pareiškėjui paskirta nuobauda už uždraustų daiktų laikymą susijusių faktinių aplinkybių. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui (b.l. 1-2), taip pat jo paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje (b.l. 104-106; 127-132) matyti, kad turtinę ir neturtinę žalą jis kildino būtent iš, jo teigimu, neteisėtų atsakovo veiksmų jį atleidžiant iš darbo, o šios žalos nesiejo su nuobaudos jam paskyrimu, neteikė argumentų dėl paskirtos nuobaudos teisėtumo. Todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrįstai nevertino. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)130 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė, jo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti minėti argumentai traktuotini kaip naujo reikalavimo kėlimas, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

Kalbant apie deliktinę atsakomybę ir jos sąlygas pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas neteisėtais Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmais laikė jos atsisakymą pareiškėjui nurodyti, dėl kokių priežasčių jis buvo atleistas iš darbo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus pataisų namų administracija teisės aktų nepažeidė, nes neprivalėjo pareiškėjui išaiškinti, kodėl jis nebuvo vedamas į darbą, be to, pats žinojo šias priežastis.

Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nuteistieji teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą. Teisėjų kolegijos manymu, ši teisė savaime suponuoja subjekto, į kurį į kreiptasi, pareigą tinkamai atsakyti į pateiktą prašymą ar skundą, nes priešingu atveju tokia teisė taptų neveiksminga. Be to, manytina, kad tokia pareiga sietina ir bendruoju gero administravimo principu.

Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 9 d. prašymu (b.l. 7) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių prašydamas paaiškinti, ar jis yra atleistas iš darbo ir, jei taip, kokiu pagrindu. Vilniaus pataisos namų direktorius 2011 m. sausio 7 d. rašte (b.l. 8), atsakydamas į pirmiau minėtą pareiškėjo prašymą, nurodė, kad pataisos namų administracija neprivalo informuoti pareiškėją, kodėl jis negali būti išvestas į darbą. Atsižvelgiant į pirmiau minėtą teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą prašymo išnagrinėjimą, t. y. konstatavo neteisėtus veiksmus kaip deliktinės atsakomybės sąlygą.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų pareiškėjas patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra įrodyta, jog byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtų sutrikdę pareiškėjo sveikatą, kad jis dėl to būtų patyręs didžiulį stresą, diskomfortą.

Iš pareiškėjo skundo ir paaiškinimų pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo visų pirma su pačiu darbo netekimo faktu, išsamiai nepaaiškino ir nepagrindė, kuo pasireiškė jam sukelta neturtinė žala, kokias neigiamas pasekmes, diskomfortą sukėlė Vilniaus pataisos namų nepranešimas apie priežastis, dėl kurių jis nebuvo vedamas į darbą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad, viena vertus, pareiškėjas dėl neinformavimo apie priežastis, dėl kurių jis nebuvo vedamas į darbą, galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Vis dėlto teisėjų kolegijos manymu, šie išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (analogiškai žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1490/2012).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pateiktas apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui keičiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus pataisos namų, atstovaujančių ir atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti trys šimtai litų neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti ir ją išdėstyti taip: “pripažinti, kad Vilniaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo V. J. teisę į tinkamą jo 2010 m. gruodžio 9 d. prašymo išnagrinėjimą.

Pareiškėjo V. J. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė