P-502-48-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P502-48/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. G. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 pagal S. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2257/2011.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. S. G., O. G., L. G. bei A. Š. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatą (toliau – ir Institucija), nurodydami, kad: 1) iš jų sklypo pietrytinio kampo R. D. 2010 m. gegužės 21 d., apie 15 val. išrovė jų pasodintas gėles; 2) tą pačią dieną apie 19.30 val. atvažiavo R. D. dukra su draugu T. S., kuris vairavo automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį pastatė ant kelio tiesiai prieš jų vartus, per kuriuos įvažiuojama į jų sklypą. Buvo prašoma T. S. ir jo draugės patraukti automobilį, tačiau jie nereagavo.

2010 m. birželio 21 d. nutarimu Institucija nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos D. D. atžvilgiu, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo sudėties (toliau – ir Nutarimas Nr. 1). 2010 m. birželio 21 d. nutarimu Institucija nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos R. D. atžvilgiu (toliau – ir Nutarimas Nr. 2) bei pasiūlė S. G. dėl sodo sklypo ribos nustatymo kreiptis į teismą civiline tvarka.

S. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (t. I, b. l. 1-3), prašydamas panaikinti Institucijos Nutarimus nepradėti administracinių teisės pažeidimų bylos teisenos kaip nepagrįstus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi (t. I, b. l. 112-120) S. G. skundą tenkino iš dalies – Institucijos Nutarimą Nr. 2, kuriuo nutarta R. D. atžvilgiu nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, paliko nepakeistą, o Nutarimą Nr. 1, kuriuo nutarta D. D. atžvilgiu nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, panaikino ir grąžino bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovadai, įpareigojęs ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą.

S. G. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 132-139) prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria panaikintas Nutarimas Nr. 1 ir byla grąžinta Institucijai bei priimti nutarimus dėl D. D. ir T. S. padarytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1241 straipsnio 4 dalies, 188, 1872 straipsnių pažeidimų. S. G. taip pat prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas jo skundas dėl Institucijos Nutarimo Nr. 2 ir priimti naują sprendimą, įpareigojant Instituciją tinkamai atlikti dėl 2010 m. gegužės 21-22 d. R. D. ir nežinomo asmens atliktų pažeidimų, numatytų ATPK 503, 188 ir 1872 straipsniuose, ir priimti nutarimus dėl šių pažeidimų.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi (t. I, b. l. 198-201) S. G. apeliacinio skundo netenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2010 m. birželio 21 d. nutarimas, kuriuo nutarta D. D. atžvilgiu nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, panaikinta ir byla buvo grąžinta Institucijai, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą, pakeitė ir šį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato nutarimą paliko nepakeistą. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. G. formuluojamą kaltinimą R. D., tinkamai įvertino byloje surinktą medžiagą ir teisingai pritaikė teisės normas. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent R. D. būtų išrovusi gėles. Nurodė, jog tiek visi S. G. iniciatyva apklausti liudytojai, tiek pats S. G. nurodė nematę, kas išrovė gėles, o kaltinimą grindė vien remdamiesi prielaida. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylą tyrusi Institucija teisingai konstatavo, jog iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad tarp kaimynų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija dėl sklypų ribos nustatymo. Pažymėjo, jog nors apeliantas teigia, jog jam sklypų ribos yra aiškios ir kreiptis į teismą dėl ribų nustatymo nėra pagrindo, tačiau netgi pats S. G. vienu atveju nurodo, jog sklypų ribos nustatytos dar 2001 m. vasarį, kitu atveju teigia, jog atliekant 2001 m. vasario 8 d. matavimus buvo padarytos klaidos. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog būtent šie duomenys yra registruoti Nekilnojamojo turto registre ir jų koregavimas galimas tik teismine tvarka. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčas dėl sklypų ribos tarp kaimynų nėra išspręstas, todėl vienareikšmiškos išvados, jog būtent S. G. sklype buvo pasodintos gėlės nedarė. Pažymėjo, jog netgi remiantis prielaida, kad gėles galėjo išrauti R. D., jos veikoje nebūtų galima konstatuoti subjektyviosios pažeidimo pusės požymio – kaltės (ATPK 9 str.), dėl ko teisena bet kuriuo atveju turėtų būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl bylos grąžinimo Institucijai, kad ši tinkamai kvalifikuotų D. D. veiką. Pažymėjo, kad D. D. kaltinama tuo, jog pastatė automobilį tokioje vietoje, kur šis trukdė eismui. Tokia veika formaliai atitiktų ATPK 1241 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d.) dispoziciją, numačiusią atsakomybę už vairuotojų <...> stovėjimą <...> kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui <...>. Tačiau išanalizavęs šios teisės normos turinį teismas pažymėjo, jog už šio pažeidimo padarymą atsakomybėn traukiamas vairuotojas, be to, turi būti nustatytas trukdymo transporto ar pėsčiųjų eismui požymis. Pabrėžė, jog iš byloje esančių liudytojų paaiškinimų matyti, kad tiek automobiliu atvažiavo ir jį pastatė, tiek vėliau patraukė – T. S., todėl būtent jis laikytinas vairuotoju. Tačiau nagrinėjamoje byloje jo atžvilgiu joks procesinis veiksmas nebuvo pradėtas, skundžiamame Institucijos Nutarime Nr. 1 jo atsakomybės klausimas nebuvo svarstomas. Kita vertus, byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai yra prieštaringi – S. G. ir jo šeimos narių paaiškinimuose teigiama, jog automobilis trukdė išvažiuoti jo dukrai, tuo tarpu R. D. ir jos šeimos narių paaiškinimuose teigiama, jog S. G. neprašė patraukti automobilio. Be to, iš pareigūno tarnybinio pranešimo matyti, kad S. G. negalėjo paaiškinti, ar prašė automobilio savininkų jį patraukti, ir reikalavo nubausti automobilio savininkę, o T. S. patraukus automobilį, iš S. G. kiemo niekas net nevažiavo, kas taip pat kelia abejonių S. G. kaltinimų pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pašalinti prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nebėra jokios protingos galimybės, kadangi nuo įvykio praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, be to, pareigūnai apklausė visus situaciją mačiusius asmenis, jokių bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų aplinkui nebuvo, todėl nėra pagrindo grąžinti šią bylos dalį Institucijai. Taip pat, įvertinusi ATPK 188 straipsnio dispoziciją, teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog D. D. veikoje būtų šio pažeidimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog apelianto nurodomi procesinio pobūdžio pažeidimai laikytini nepagrįstais. Pažymėjo, kad S. G. teismo posėdžio metu buvo sudaryta galimybė susipažinti su pateiktu atsiliepimu ir priedais, tuo tarpu bylų nagrinėjimas jas sujungus, leido teismui užtikrinti proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principų įgyvendinimą, kadangi į bylos nagrinėjimą buvo susirinkę visi liudytojai, be to, pareiškėjo skunduose dėstomos aplinkybės buvo susiję ir apėmė panašų laikotarpį. Vien tai, kad D. D. ir R. D. procesinės padėtys buvo skirtingos, niekaip nepažeidžia S. G. procesinių teisių ir neleidžia daryti išvados, kad jų parodymai šiuo aspektu buvo įtakoti. Pažymėjo, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis, todėl S. G. nurodomų papildomų įrodymų rinkimas buvo netikslingas, kadangi jo prašomi dokumentai negalėtų patvirtinti ar paneigti nei gėlių rovimo, nei automobilio nepatraukimo fakto. Teisėjo suinteresuotumo požymių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas S. G. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio nutarties dalį, kuria Institucijos Nutarimas, kuriuo nutarta D. D. atžvilgiu nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, panaikintas ir byla grąžinta Institucijai, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą, pakeitė ir šį Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.

III. S. G. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. II-1335-815/2010, kuriame nurodė, jog 2012 m. vasario 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius patikrino jo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir R. D. sklypo ribas ir sudarė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73)-3, kurio pagrindu 2012 m. vasario 22d. priėmė sprendimą dėl žemės naudojimo patikrinimo rezultatų – įspėti R. D., kad iki 2012 m. balandžio 2 d. ji privalo patraukti šiltnamį, kurio dalys kerta S. G. sklypo ribas. S. G. vertinimu, išaiškėjusios naujos aplinkybės paneigia aplinkybes, kad sklypų riba yra neaiški. Mano, jog nagrinėjamoje byloje teisėjai buvo susiformavę nepagrįstą neigiamą nuomonę S. G. atžvilgiu. Teismas nepagrįstai vertino, kad žemės sklypų riba yra neaiški, nes sklypų riba visada buvo aiški.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 S. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ir proceso administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2257/2011 neatnaujino.

Teismas nurodė, jog S. G. prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. II-1335-815/2010, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ši byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, S. G. pateiktas prašymas yra vertinamas kaip prašymas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2257/2011. Pažymėjo, jog S. G. prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo konkrečių pagrindų, kuriais remiantis jis siekia, kad bylos nagrinėjimas būtų atnaujintas, bet iš jo pateikto prašymo turinio matyti, kad proceso atnaujinimo galimybę jis sieja su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir galimu teisėjų nešališkumu.

Teismas pabrėžė, jog nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2257/2011 buvo priimta 2011 m. gruodžio 30 d., tačiau S. G. į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 9 punkto pagrindu kreipėsi 2012 m. balandžio 9 d. Šiuo atveju S. G. nepateikė argumentų, kad apie galimą bylą nagrinėjančių teisėjų šališkumą sužinojo vėliau nei buvo priimta nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, todėl teismas darė išvadą, kad S. G. terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu paduoti praleido ir neprašo šio termino atnaujinti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teismas pažymėjo, jog S. G. esminėmis bylos aplinkybėmis nurodo tai, kad 2012 m. vasario 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus patikrinimo akte Nr. 48ŽN-(14.48.73)-3, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 22 d. rašte Nr. 481D-(24-48-204)-2066) yra nurodyta, kad žemės sklypų patikrinimo metu buvo nustatyta, jog žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r., Rastinėnų k., sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ribos ir linijos atitinka UAB „Geovisata“ sudarytame plane M 1:500, 2008 m. kovo 19 d. patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo, nurodytas ribas ir linijų ilgius. Nurodytu sprendimu R. D. buvo įspėta iki 2012 m. balandžio 2 d. patraukti šiltnamį, kurio dalys kerta žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribas. S. G. vertinimu, šios aplinkybės paneigia teismo nurodytas aplinkybes, kad jo ir R. D. sklypų riba yra neaiški.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, S. G. argumentus, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl 2010 m. birželio 21 d. nutarimo, kuriuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos R. D. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo nurodė, jog duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent R. D. būtų išrovusi gėles. Nurodė, jog tiek visi S. G. iniciatyva apklausti liudytojai, tiek pats S. G. nurodė nematę, kas išrovė gėles, o kaltinimą grindė vien remdamiesi prielaida. Pažymėjo, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylą tyręs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas teisingai konstatavo, kad iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad tarp kaimynų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija dėl sklypų ribos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčas dėl sklypų ribos tarp kaimynų nėra išspręstas, todėl vienareikšmiškos išvados, jog būtent S. G. sklype buvo pasodintos gėlės daryti negalima, todėl netgi remiantis prielaida, jog gėles galėjo išrauti R. D., jos veikoje nebūtų galima konstatuoti subjektyviosios pažeidimo pusės požymio – kaltės (ATPK 9 str.), dėl ko teisena bet kuriuo atveju turėtų būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus apeliacinės instancijos teismo argumentus, pažymėjo, kad procesas administracinėje byloje ar administracinių teisės pažeidimų byloje turėtų būti atnaujinamas tada, kai esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Šiuo atveju teismas nenustatė pagrindo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2257/2011, kadangi teismas, spręsdamas dėl 2010 m. birželio 21 d. nutarimo, kuriuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos R. D. atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, be kita ko nurodė, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad būtent R. D. būtų išrovusi gėles, t. y. nenustatyta R. D. kaltė. Teismas sprendė, jog nėra kitų būtinų sąlygų R. D. atsakomybei kilti, remdamasis byloje esančiais įrodymais darė išvadas dėl tarp S. G. ir R. D. ginčo dėl kilusių žemės sklypo ribų. Pažymėjo, jog S. G. nurodomos aplinkybės dėl žemės sklypo ribos neatitinka esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratos, t. y. šiuo atveju negalima daryti išvados, kad žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas, kad šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos S. G. bylą nagrinėjant iš esmės.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog S. G. pateikti dokumentai, kurie, jo teigimu, įvardija aiškias jo ir R. D. sklypų ribas, nepaneigia aplinkybės, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl sklypų ribų. Byloje įrodymų, kad S. G. buvo sudarytos kliūtys savo iniciatyva rinkti naujus papildomus įrodymus, nėra, šie įrodymai byloje galėjo būti pateikti anksčiau. Šiuo atveju S. G. dėl žemės sklypų ribų tikslaus nustatymo galėjo kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dar bylos nagrinėjimo metu ir šiuos įrodymus pateikti teismui. Be to, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, savo išvadas grindė ir kitais nurodomais argumentais.

V. S. G. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo, be kita ko, prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. II-1335-815/2010. S. G. taip pat prašo priimti atskirąsias nutartis ABTĮ 108, 109 straipsnių nustatyta tvarka ir persiųsti medžiagą dėl prašyme nurodytų šmeižimo nusikalstamų veikų tyrimo kompetentingoms institucijoms, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 47 straipsnio l, 3 dalių, ABTĮ 156 straipsnio galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) (t. II, b. l. 39-42).

Pabrėžia, kad ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtinti naikinamasis prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas (5 metai), procesiniai 3 mėnesių ir 1 metų terminai prieštarauja konstitucinėms doktrinoms, paskelbtoms Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pagal kurias neteisingi teismų baigiamieji aktai nuo naujų aplinkybių ar naujos konstituciškai pagrįstos teisės normos paskelbimo prieštarauja Konstitucijai ir turi būti šalinami iš teisės sistemos, kad joje neliktų neteisėtų precedentų. Pažymi, jog Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtintos normos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 13 straipsnyje įtvirtintai teisei į veiksmingas teisinės gynybos priemones ta prasme, kad baigiamąjį aktą pagrįsdamas objektyvią tiesą neatitinkančiais teisiniais argumentais teisėjas atlieka tiesiogines nusikalstamas šmeižimo veikas, tačiau nukentėjęs nuo šmeižimo asmuo neturi teisės pasinaudoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 407 straipsnyje įtvirtinta teise kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Remdamasis tuo, S. G. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės normų konstitucingumo patikrinimo.

S. G. pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartį pagrindė akivaizdžiai prasimanytais ir jį šmeižiančiais motyvais.

Nurodo, jog S. G. nebuvo pareiškęs apie galimą teisėjo E. Spruogio šališkumą kaip proceso atnaujinimo pagrindą. Pažymi, jog jo prašyme nurodytos aplinkybės nereiškia galimo išankstinio teisėjų šališkumo, o atskleidžia teismo esminį suklydimą, nes procese buvo remiamasi suklastotu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 184, kurio neteisėtą galiojimą pakeitė pareiškėjo pateikti 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. vasario 22 d. žemėtvarkos aktai.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartyje pateikti motyvai, kad žemės ribos nebuvo nustatytos, kad tarp pareiškėjo ir R. D. vyko ginčas dėl ribų nustatymo, S. G. galėjo kreiptis į žemėtvarkos skyrių dėl ribų nustatymo proceso metu ir įrodymus pateikti teismui, yra šmeižtas, prieštaraujantis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1335-815/2010 esantiems įrodymams ir pateiktiems naujiems aktams. Teismas, teigdamas, kad tarp pareiškėjo ir R. D. buvo ginčas dėl ribų nustatymo, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintus nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos, teisinės valstybės principus.

S. G. pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jo 2012 m. balandžio 6 d. prašymą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, neinformavęs jo apie būtinybę pateikti įrodymus, susijusius su galėjimu teismo proceso metu kreiptis į Vilniaus žemėtvarkos skyrių ir nustatyti ribas. Mano, jog teismas turėjo galimybę susipažinti su administracinės bylos Nr. I-1336-244/2010 medžiaga.

Pabrėžia, jog, priešingai nei buvo nurodyta teismo, gėlių išrovimo faktas byloje buvo nustatytas tiek liudytojų parodymais, tiek policijos pareigūnų išvadomis, tiek pačios R. D. prisipažinimu.

Mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 teismas padarė pažeidimus ir egzistuoja pagrindai atnaujinti procesą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. II-1335-815/2010 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktų pagrindais.

R. D. atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo S. G. prašymus dėl procesų atnaujinimo, įskaitant ir prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. P858-134/2012, atmesti kaip nepagrįstus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

R. D. nurodo, jog šalių dalyvavimas nagrinėjant bylas Lietuvos vyriausiame administraciniame teise apeliacine tvarka nėra privalomas. Be to, S. G. buvo gydomas ambulatoriškai iki 2012 m. birželio 18 d. ir nebuvo tokios būklės, kad negalėtų teismo informuoti apie savo ligą.

Pažymi, jog S. G. pastatė namą šalia R. D. žemės sklypo ribos, užėmė sodininkų bendrijai priklausančią žemės dalį ir šiuo metu ardo R. D. nuosavybės teise priklausančią atraminę sienelę, griauna ją ir braunasi į jos sklypą.

Pabrėžia, jog tarp R. D. ir S. G. taip pat kilo ginčas dėl išrautų augalų. Kiekviena iš šalių teigia, kad žemės sklypo dalis, esanti už vandentiekio vamzdžio, priklauso jai. Pagal pateiktus valstybės įmonės Registrų centro duomenis žemės sklypo Nr. 23 riba yra už vandentiekio vamzdžio, o S. G. žemės sklypas Nr. 24 yra iki vandentiekio vamzdžio ir atraminės sienelės. Tarp šių sklypų yra žemės rėžis, priklausantis sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini), per kurį nutiestas sodininkų bendrijai priklausantis vandentiekio vamzdis. Šioje byloje policijos nuovadai pareiškimus yra parašiusios abi šalys, atliktas tyrimas, surinkta medžiaga, priimti nutarimai. Nurodo, jog R. D. veiksmais kviečiant policiją 2011 m. gegužės 23 d. S. G. negalėjo būti padaryta nei turtinė, nei fizinė žala.

Pažymi, jog iš esmės ginčas tarp S. G., kuris nuosavybės teise valdo sklypą Nr. 24 sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ir R. D., kuri valdo nuosavybės teise sklypą Nr. 23, yra kilęs dėl žemės sklypo ribos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Kita vertus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato proceso atnaujinimo institutą, kuris yra išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Pastebėtina, jog dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad vienas iš teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. EŽTT yra nurodęs, jog teisinis reglamentavimas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, jog teismo sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, Roca prieš Moldovą Nr. 6267/02, Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99).

Teisėjų kolegija nurodo, jog administracinių bylų teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas.

Pažymėtina, jog ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą ir priimta teismo nutartis yra neskundžiama.

Nagrinėjamu atveju S. G. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. II-1335-815/2010. S. G. pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nurodo argumentus, kurie, jo manymu, pagrindžia proceso atnaujinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktuose numatytais pagrindais (t. II, b. l. 39-42).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo, S. G. nurodytus argumentus, pažymi, kad ABTĮ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikia galimybės peržiūrėti bylos, kurioje jau buvo spręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas keletą kartų, tačiau procesas byloje, kurioje jau buvo išnagrinėtas procesinis klausimas dėl galimybės atnaujinti procesą, nebegali būti atnaujinamas, teismas tokio prašymo nagrinėti negali. Paduodant naują skundą dėl proceso atnaujinimo, sprendžiamas būtent procesinis klausimas ar šiuo atveju yra pagrindas procesui atnaujinti. Tokiu atveju teismas kiekvieną kartą (jei prašymas pateiktas ABTĮ 156 straipsnyje numatytais terminais) tikrins, ar neatsirado pagrindo procesui atnaujinti. Tačiau jei pareiškėjas kartą pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jis buvo atmestas, pareiškėjas nebegali pateikti prašymo dėl proceso atnaujinimo byloje dėl proceso atnaujinimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-158/2012).

Kaip minėta, šiuo atveju S. G. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P858-134/2012, t. y. byloje, kurioje spręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo, todėl, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, jo pateiktas prašymas yra atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog R. D. atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo, be kita ko, prašo priteisti jai už pateiktą atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 500 Lt. Nurodytas R. D. prašymas yra grindžiamas 2012 m. lapkričio 6 d. Teisinių paslaugų sutartimi Nr. 17, 2012 m. lapkričio 17 d. Atstovavimo sutartimi Nr. 17, 2012 m. lapkričio 6 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 17 bei 2012 m. lapkričio 6 d. pinigų priėmimo kvitu (serija LAT Nr. 561552).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos dėl atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimo buvo priteistos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P444-231/2012. Atsižvelgus į tai, šioje byloje R. D. priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

Kaip minėta, proceso atnaujinimas – specifinė administracinės teisenos stadija, kurios metu tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje, todėl šiuo atveju kiti S. G. prašymai ir argumentai, pateikti prašyme dėl proceso atnaujinimo, nenagrinėtini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

S. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. P858-134/2012 pagal S. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2257/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys