2017-03-13 Nr. AB-5714-3-61-3-03897-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-200-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03897-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija), dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2015 m. liepos 21 d. rašto Nr. 12-01-1464 dalį, kurioje atsisakoma išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. liepos 25 d. gavo Ministerijos 2015 m. liepos 21 d. raštą Nr. 12-01-1464 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, suvestinius duomenis dėl „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo A. M. 2010–2013 m.“ (toliau – ir Suvestiniai duomenys), sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Pareiškėjas nurodė, kad jo nuomone, jam buvo neteisėtai sumažinta valstybinė pensija remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Atkreipė dėmesį į Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijas, ir pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo pratęstas socialinių išmokų perskaičiavimas atskiroms asmenų kategorijoms, tame tarpe ir asmenų grupei, kuriai valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Visiems kitiems socialinių išmokų gavėjams nuo 2012 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas nebuvo taikomas, kadangi jų gaunamos socialinės išmokos nebuvo perskaičiuojamos ir mažinamos, o buvo atstatomos į prieškrizinę (ekonominio sunkmečio) padėtį.

Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) teisinis reguliavimas yra netolygus, nustato diskriminacinį pensijų mažinimo mastą ir suvaržo teises ir laisves socialines išmokas gaunantiems asmenims, pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą bei konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvus. Kaip matyti iš Suvestinių duomenų, pareiškėjui pensija buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, tačiau pastarasis įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kadangi galiojo tik ekonominio sunkmečio (krizės) laikotarpiu. Pareiškėjo manymu, atsakovas, pateikęs Suvestinius duomenis ir juose nurodęs, kokia neišmokėtos dalies pensijos suma pareiškėjui turi būti išmokėta, neturi teisinio pagrindo ginčyti šios sumos dydžio ir pagrįstumo.

Pasak pareiškėjo, remiantis analogija, sumažintų valstybinių pensijų dalies neišmokėjimui Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalis turėtų būti netaikytina. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas nėra kilęs iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto, atsakingo už valstybinės pareigūno pensijos paskyrimą, jo dydžio apskaičiavimo, t. y. Ministerijos veiklos, skirtos įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės akto (teisės normų). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 6 dalies prasme, jo veikla – įstatymų leidyba – nėra nei viešasis, nei vidaus administravimas, todėl pareiškėjo skundas nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Pažymėjo, kad 2015 m. birželio 26 d. prašymu išmokėti pensijos nepriemoką kreipėsi į atsakovą, tačiau jis tai padaryti atsisakė. Teigė, kad tai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi nėra reglamentuojančio teisės akto, numatančio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką.

Nurodė, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas valstybinių pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmuoju protokolu ir teigė, kad negalima mažinti „pensijos iki gyvos galvos“, kadangi tai yra laikoma asmens nuosavybe. Taip pat nurodė, kad remiantis Jungtinių tautų organizacijos Generalinės asamblėjos Pirmuoju protokolu, susidarius ypatingai situacijai, kuri skelbiama valstybėje įstatymu, gali būti sumažintos pensijų išmokos, kurios tuo pačiu įstatymu numato grąžinimo terminą per trumpiausią laiką, tolygiai kompensuojant ir indeksuojant pagal infliacijos lygį, tačiau paskirtoji „pensija iki gyvos galvos“ išlieka kaip „nekintantis dydis“, jeigu ji nebuvo indeksuota kasmet atsižvelgiant į infliacijos dydį. Pažymėjo, kad Lietuvoje ne tik neatsižvelgiama į pensininkų praradimus dėl infliacijos, bet ir visiškai neatsižvelgiama į pensininkų amžių, nukeliamas kompensacijos laikas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams į nežinomą, neapibrėžtą ateitį. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

Atsiliepime atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad kaip matyti iš Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos 2015 m. rugpjūčio 3 d. pažymos Nr. PAS-468, mažinant pareiškėjui pensiją Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu, susidariusios pensijos nepriemokos (skirtumo) dydis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. sudaro 420,08 Eur (1450,44 Lt). Pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė kario pensija buvo perskaičiuojama (mažinama) laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo sumažintų pensijų mokėjimas (tame tarpe 4 straipsnio) buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o nuo 2013 m. sausio 1 d. – 4 straipsnio galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 1 d. Pensija pareiškėjui nebemažinama nuo 2014 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), pagal kurį šio straipsnio galiojimas buvo pratęsiamas 2012 ir 2013 metais, neprieštaravo Konstitucijai. Dėl nurodytų aplinkybių pensija pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Atsiliepime atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas Ministerija skundžiamu sprendimu informavo pareiškėją, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kuri buvo mažinama Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių pagrindu, nepriemoką. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje turėtų būti sprendžiama, ar laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui pagrįstai buvo mažinama pensija, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, ir/ar skundžiamo Ministerijos sprendimo dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą neišmokėti pensijos nepriemoką minėtu laikotarpiu ir pagrindu, yra pagrįsta. Nurodė, kad pažyma Nr. PAS-468 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui pensija buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Tai buvo daroma pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais.

Iš byloje esančios pažymos apie pareiškėjo valstybinės pensijos dydį 2010–2013 metais, teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo ribojama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (nagrinėjamas laikotarpis – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kadangi A. M. praleido terminą kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1147-146/2015)).

Teismas konstatavo, kad Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas, kurios nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o nuo 2014 m. sausio 1 d. valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas neperskaičiuojamos, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2015 m. liepos 21 d. rašto Nr. 12-01-1464 dalį, kurioje atsisakoma išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, įvertinęs minėto rašto turinį, teismas pažymėjo, kad 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriame numatoma kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, todėl A. M. pensijos nepriemokos dalis, atsiradusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, bus išmokėta įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Ministerija, apskaičiuodama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, ji veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, teismas sprendė, kad pareiškėjo valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatų taikymo, galėjo būti perskaičiuojama.

III. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - priteisti pareiškėjui iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 420,08 Eur (1450,44 Lt), sumažintą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėstė argumentus analogiškus išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėjo, jog pati valstybė, Laikinajame įstatyme numačiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta. Pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatuota, kad pats pratęsimas sumažinti pensijas neprieštaravo Konstitucijai, tačiau sumažintų pensijų dalis, pasibaigus ekonominei krizei ir valstybėje esant finansinei galimybei, turi būti grąžinta, nes pensija yra nuosavybė, kurios atimti, jei pensininkas yra nenusikaltęs valstybei, ar teismo sprendimu pensija jam nebuvo atimta ar sumažinta, negalima, ir pensija turi būti grąžinta.

Mano, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pažeidžia pareiškėjo teises, ir nors šių terminų pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pati sumažintos pensijos dalis turi būti grąžinta kaip nusavinta nuosavybės dalis. Todėl, pasak pareiškėjo, teismai turėtų bent jau dalies neišmokėtos pensijos priteisimo praktiką naudoti vienodą visiems valstybinių pensijų gavėjams, ištaisyti Vyriausybės įneštą painiavą dėl valstybinių pensijų neišmokėtų dalių grąžinimo ar prisiteisimo, nes tai formuoja žmonių nepasitikėjimą teisine sistema ir dar labiau supriešina tarpusavyje socialines grupes.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas yra teisėtas, t. y. motyvuotas ir pagrįstas teisės aktais.

Atsižvelgę į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, atsakovai pažymi, jog ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) pensija pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl neišmokėtos dalies valstybinės pensijos, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pareiškėjo reikalavimą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstituciją, Europos Žmogaus teisių teismo praktiką bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, tuo pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Ministerija ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė visų minėtų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, nustačiusį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą iki paskutinio nustatyto termino - iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo tokia apimtimi pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, 2016 m. spalio 3 d. A-1387-552/2016, 2017 m. vasario 13 d. Nr.A-79-552/2017 ir kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį , o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, susijusių su pareiškėjo reikalavimu panaikinti Ministerijos 2015 m. liepos 21 d. raštą Nr. 12-01-1464, apeliaciniame skunde kritika neišsakoma. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylos dalį ABTĮ 136 straipsnio tvarka, su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir padaryta išvada sutinka.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė