2019-12-18 Nr. AB-24129-3-61-3-03013-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1480-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03013-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „15min“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (SK-44) SPR-82 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą įspėti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „15 min“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) apie teisės aktų pažeidimus; 3) įpareigoti atsakovą, kad jis įpareigotų UAB „15 min“ paneigti ir pašalinti nurodytą publikaciją iš portalo www.15min.lt; 4) įpareigoti atsakovą, kad jis įpareigotų UAB „15 min“ paneigti ir pašalinti nurodytą nuorodą iš portalo www.15min.lt; 5) įpareigoti atsakovą, kad jis įpareigotų UAB „15 min“ rezoliucinę sprendimo dalį nedelsiant paskelbti atitinkamose visuomenės informavimo priemonėse.

2. Pareiškėjo įsitikinimu, publikacija „(duomenys neskelbtini)“ naujienų portale www.15min.lt 2014 m. spalio 7 d. (toliau – ir Publikacija) buvo paskelbta pažeidžiant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatas, nes publikacijoje paskelbta informacija yra neteisinga, akivaizdžiai pažeidžianti nekaltumo prezumpciją, pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, žeminanti jo garbę ir orumą bei kenkianti jo nepilnamečių vaikų interesams.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Publikacija, kurioje pateikiama informacija apie jam pareikštus kaltinimus, buvo skelbiama iki pat pareiškėjo skundo padavimo 2017 m. kovo 13 d., nors Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 8 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė (suėjus senaties terminui). Pareiškėjas apžvelgė nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su teise į privatų gyvenimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str.), saviraiškos laisve (Konvencijos 10 str.) bei kt.

Pažymėjo, kad duomenų apie dėl jo vykstantį ikiteisminį tyrimą paskelbimas, vardo ir pavardės išviešinimas, informacijos neatnaujinimas daugiau nei 10 mėnesių (t. y. informacijos apie pareiškėjo nekaltumą nepaskelbimas) akivaizdžiai pažeidžia Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso, patvirtinto 2016 m. vasario 29 d. (toliau – ir Etikos kodeksas) 34 straipsnį. Be to, laikytina, kad apie pareiškėją skleidžiama informacija nuo 2016 m. birželio 8 d. buvo neteisinga, tuo pažeidžiant Įstatymo 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas tvirtino, jog jam nesuprantamas Sprendimo motyvas, kad bylos nutraukimas dėl senaties termino suėjimo nepagrindžia jo nekaltumo; tokie teiginiai akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo nekaltumo prezumpciją ir rodo Inspektoriaus šališkumą. Pareiškėjas su Publikacijos (t. y. informacijos, kad jis yra teisiamas) skelbimu nuo 2016 m. birželio 8 d. taip pat laiko savo garbės ir orumo pažeidimu. Tokia situacija, pareiškėjo nuomone, sudaro ir jo nepilnamečių vaikų interesų pažeidimą, nes tokia informacija lemia bendraamžių ir suaugusiųjų nemalonius klausimus, užgauliojimus, atsiribojimą nuo jų, keistą požiūrį į juos mokymosi įstaigose bei pašalinių žmonių kišimąsi į jų asmeninį gyvenimą, kenkia jų gyvenimo kokybei.

Pareiškėjo teigimu, jo vaikai nenori eiti į mokyklą, blogai miega, patiria bendraamžių patyčias, kritiką, nori išvykti iš Lietuvos.

3. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad skunde, suabsoliutinant neturtines teises, iš esmės pateikiamas neteisingas saviraiškos (informacijos) laisvės ribojimo suvokimas, izoliuotas paskelbtos informacijos vertinimas, ignoruojant praeityje, t. y. Publikacijos paskelbimo metu, pareiškėjui inkriminuotas nusikalstamas veikas. Akcentavo, kad asmens teisė į garbę ir orumą nėra absoliuti, ypač tais atvejais, kai visuomenė informuojama apie teismo procesą nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjas kaltinamas itin sunkių nusikaltimų padarymu.

UAB „15min“ informavo visuomenę apie pareiškėjo veiklą, nesuderinamą nei su įstatymu, nei su morale, t. y. paskleidė informaciją, kuri neabejotinai yra viešojo intereso objektas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nurodė pareiškėjas, Publikacijoje nebuvo paminėta, jog Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendis buvo panaikintas, tačiau vėlesniais teismų sprendimais (be kita ko, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi) pareiškėjas iš tiesų buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo stambiu mastu, todėl šis neesminis netikslumas nelaikytinas žeminančiu jo garbę ir orumą.

Akivaizdu, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, skelbdamas informaciją apie pareiškėją, išskirtinai rėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro pranešimu, tai aiškiai nurodyta Publikacijoje. Iš Publikacijoje paskelbtos informacijos aiški ir atlikto ikiteisminio tyrimo stadija – ikiteisminis tyrimas baigtas kaltinimų pareiškimu ir bylos perdavimu į teismą baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad su pareiškėju susijusi informacija buvo paskelbta laikantis asmens neturtinių teisių gerbimui būtinų sąlygų, savarankiškos išvados apie pareiškėjo kaltumą nebuvo suformuluotos.

Publikacijoje paskelbta informacija (išskyrus minėtą netikslumą) nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2016 m. birželio 8 d. buvo teisinga. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. birželio 8 d. nutartimi nusprendimus baudžiamąją bylą nutraukti, atsirado faktinis pagrindas papildyti Publikaciją, nurodant naujai paaiškėjusią aplinkybę, tačiau, kaip nurodė trečiasis suinteresuotas asmuo, iki pareiškėjo skundo Inspektoriui jis neturėjo jokių duomenų apie baudžiamosios bylos nutraukimą, pareiškėjas į jį nesikreipė su pretenzijomis. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, UAB „15min“ ėmėsi aktyvių veiksmų – kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama informacijos, ar iš tiesų baudžiamoji byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta ir kokiu pagrindu, bei informavo atsakovą, jog Publikacija buvo atnaujinta pagal iš teismo gautą informaciją.

Toks UAB „15min“ elgesys laikytinas sąžiningu. Atsakovas nepritarė pareiškėjo pozicijai, kad informacijos apie 2014 m. spalio teismui perduotą bylą paskelbimas pažeidė jo nekaltumo prezumpciją bei teisę į privataus gyvenimo apsaugą, kadangi tokia informacija paskelbta esant teisėtam ir pagrįstam viešajam interesui, o Publikacijoje minimi tik kaltinimai, bet ne kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nurodytų veikų. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais apie jo nepilnamečių vaikų interesų pažeidimą, manė, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas, nes, vadovaujantis pareiškėjo aiškinimu, žiniasklaida negali viešinti jokios informacijos apie asmenis, kurie turi nepilnamečių vaikų, nepaisant tų asmenų galbūt vykdomos teisei ir gerai moralei priešingos veikos.

Publikacijoje nėra minimi jokie duomenys apie pareiškėjo nepilnamečius vaikus, todėl Publikacijos paskelbimo metu nebuvo pagrindo manyti, kad skelbiant informaciją apie pareiškėją bus pakenkta nepilnamečiams. Atsakovas papildomai pabrėžė, jog jis priima sprendimus dėl Įstatymo pažeidimų, o sprendimus dėl žurnalistų profesinės etikos pažeidimų, vadovaudamasi Etikos kodeksu, priima Visuomenės informavimo etikos komisija.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtino, kad skelbdamas Publikaciją jis siekė ne sumenkinti pareiškėją, o atskleisti visapusišką informaciją, kurią visuomenė turi žinoti. Atkreipė dėmesį į tai, kad apie pareiškėjo baudžiamąją bylą paskelbė ir kiti informacijos skleidėjai, be kita ko, „Lietuvos rytas“ 2016 m. balandžio 11 d. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, jog Publikacijos tekstas parengtas pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro pranešimą spaudai, tai nurodoma tekste, visi nurodomi faktai surašyti kaltinamajame akte, UAB „15min“ neišsigalvojo jokių kaltinimų ar faktų. Apie nutrauktą baudžiamąją bylą prieš pareiškėją trečiasis suinteresuotas asmuo sužinojo tik iš pareiškėjo skundo, pareiškėjas nesikreipė į redakciją su pretenzijomis ar pareiškimais apie panaikintus kaltinimus. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, aplinkybė, kad baudžiamoji byla nutraukta dėl suėjusio senaties termino, nereiškia, jog pareiškėjui inkriminuotų nusikalstamų veikų ir jų įrodymų nebuvo. Publikacijoje viešinama nuotrauka taip pat pateikta policijos kaip įkaltis dėl pareiškėjui pareikštų ir teismui perduotų kaltinimų, todėl jo teiginiai, kad ši nuotrauka neatitinka tikrovės, klaidingi. Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebėjo ir tai, kad pareiškėjas skunde Publikacijos teiginius pateikė juos tendencingai iškupiūravęs.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. J. skundą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. su skundu kreipėsi į atsakovą dėl UAB „15min“ 2014 m. spalio 7 d. paskelbtos publikacijos „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas ginčijamu 2017 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (SK-44) SPR-82 pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Pažymėjo, kad Publikacija paskelbta 2014 m. spalio 7 d., joje vartojami teiginiai „įtariamo“, „ikiteisminio tyrimo metu“, „įtariant“, „kaltinamas“ aiškiai nurodo, jog pareiškėjo statusas tuo metu buvo kaltinamasis. Pareiškėjas ir pats neneigia, jog baudžiamoji byla dėl jam inkriminuotų veikų buvo nagrinėjama teisme ir ji buvo nutraukta dėl senaties termino suėjimo, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai priėjo prie išvados, kad Publikacijos paskelbimo metu (2014 m. spalio 7 d.) informacija atitiko tikrovę. Iš Publikacijos konteksto akivaizdu, jog UAB „15min“, paskelbdama informaciją apie pareiškėją, rėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro pranešimu ir šį informacijos šaltinį nurodė pačioje Publikacijoje. Taigi, iš paskelbtos informacijos visumos matyti, kad pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu, tačiau Publikacijoje nebuvo sprendžiamas pareiškėjo kaltumas. Pritartina atsakovo argumentams, jog su pareiškėju susijusi informacija buvo paskelbta laikantis asmens neturtinių teisių gerbimui būtinų sąlygų, o trečiojo suinteresuoto asmens elgesys paskleidžiant informaciją pripažintinas sąžiningu.

10. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog UAB „15min“ tik po skundo atsakovui pateikimo ir atsakovo kreipimosi papildė Publikaciją duomenimis apie senaties termino pabaigą, pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui nei rašytinių įrodymų, nei argumentų, jog teismui nutraukus bylą, jis su pretenzija kreipėsi į UAB „15min“. Dar daugiau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, UAB „15min“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su paklausimu ir, gavusi duomenis apie nutrauktą baudžiamąją bylą, atnaujino informaciją.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Publikacijoje paskelbta informacija pažeidė nekaltumo prezumpciją. Publikacijoje buvo nurodyta, kad pareiškėjas kaltinamas teisei priešingų veikų padarymu, t. y. jam pareikšti kaltinimai, o ne kad jis pripažintas kaltu dėl nurodomų veikų. Atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė, jog informacija apie pareiškėjui pareikštus kaltinimus buvo paskelbta esant teisėtam ir pagrįstam viešajam interesui, nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos.

12. Teismo vertinimu, Publikacijoje pareiškėjo nepilnamečiai vaikai nebuvo minimi, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, kad Publikacijoje pateikta informacija nepažeidžia jų interesų.

13. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į Publikacijoje paskelbtą informaciją, surinktus duomenis, pareiškėjo statusą, jo paties pateiktą informaciją, priėjo prie išvados, jog esminių netikslumų nebuvo pateikta, todėl laikytina, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) informacijos (saviraiškos) laisvės ribų neperžengė. Pripažinta, kad atsakovas Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, Sprendimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgdamas į tai, kad pagrindinis skundo reikalavimas buvo atmestas, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų.

III. 14. Pareiškėjas K. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Pareiškėjas mano, kad teismas sprendime iš esmės tik perrašė Sprendime išdėstytus motyvus ir formaliai pacitavo teismų praktiką, kuria nesivadovavo vertindamas byloje esančią medžiagą, neįsigilino į skundo argumentus, Publikacijos turinį ir kontekstą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas apeliaciniame skunde UAB „15min“ padarytą pažeidimą pakartotinai sieja su tuo, kad Publikacija 10 mėnesių buvo skelbiama ir po Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nutarties priėmimo. Paaiškina, kad jis iškart po baudžiamosios bylos nutraukimo negalėjo kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį su pretenzijomis dėl Publikacijos, nes apie šią publikaciją jis sužinojo tik 2016 m. lapkričio 29 d., iš UAB „15min“ publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ buvusios nuorodos, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Pastarojoje publikacijoje nuoroda į ginčo Publikaciją pateikta nepatikslinant informacijos Publikacijoje teisingumo.

16. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas netinkamai aiškino Įstatymo 3 ir 41 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai nekonstatavo jų pažeidimo, nes šiuo atveju UAB „15min“ nebuvo rūpestingas ir pažeidė savo pareigą pateikti tikslią informaciją (viešinant Publikaciją apie pareiškėjui 2014 metais pareikštus įtarimus, kurie nepasitvirtino, ir vėliau keliant nuorodas į šią Publikaciją, neatnaujinus jos turinio). Informacijos apie pareiškėjui pareikštus įtarimus skleidimas, nurodant jo vardą ir pavardę, po to kai šie įtarimai nepasitvirtino, nepaskelbiant apie pareiškėjo nekaltumą, pažeidė ir pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį. Teismas plačiau netyrė ir Publikacijoje pateiktų teiginių apie pareiškėjo įvykdytas kitas nusikalstamas veikas. Teismas nepagrįstai pripažino, kad toks Publikacijos turinys (t. y. tikrovės neatitinkanti informacija) nepažeidė pareiškėjo garbės ir orumo, taip pat jo nepilnamečių vaikų interesų (Įstatymo 17 str.).

17. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Pažymi, kad aktyvūs pareiškėjo veiksmai kreipiantis į trečiąjį suinteresuotą asmenį būtų paspartinę visuomenei aktualios informacijos pateikimą, kadangi UAB „15min“ iki pareiškėjo skundo padavimo atsakovui neturėjo jokių duomenų apie baudžiamosios bylos nutraukimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl naujienų portale esančioje publikacijoje paskelbtos informacijos apie pareiškėją atitikties teisės aktų reikalavimams.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad iš paskelbtos informacijos visumos matyti, jog pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu, tačiau Publikacijoje nebuvo sprendžiamas pareiškėjo kaltumas, su pareiškėju susijusi informacija buvo paskelbta laikantis asmens neturtinių teisių gerbimui būtinų sąlygų, o trečiojo suinteresuoto asmens elgesys paskleidžiant informaciją pripažintinas sąžiningu, Publikacijoje pateikta informacija nepažeidžia pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo įsitikinimą, jog jo ir jo nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, kadangi Publikacijoje skelbiama informacija nebuvo patikslinta iškart Vilniaus apygardos teismui 2016 m. birželio 8 d. nutartimi nutraukus baudžiamąją bylą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas taip pat aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

24. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr., pvz., 1999 m. sausio 21 d. sprendimą Janowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 25716/94), 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją (pareiškimo Nr. 23118/93), 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Kwiecień prie Lenkiją (pareiškimo Nr. 51744/99).

26. Iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais. Iš Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad ribojant informacijos laisvę būtina laikytis dviejų sąlygų: ji gali būti ribojama tik įstatymu ir tik tuomet, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardintoms vertybėms apsaugoti ir ginti (žr., pvz., 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimą, 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, taip pat laikosi nuostatos, jog informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tuomet, kai toks ribojimas įtvirtintas įstatymu, juo siekiama teisėtų tikslų (konkrečiai, valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą), o toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Aiškindamas pastarąją sąlygą Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog priemonė, kuria siekiama teisėto tikslo, turi būti proporcinga siekiamam tikslui, t. y. jos buvimui turi egzistuoti „rimtas (primygtinis) socialinis poreikis“ (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94).

27. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje žmogaus garbė ir orumas nurodyti kaip vienas iš saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų. Analogiškai Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje trečiųjų asmenų garbė, jų reputacijos ir teisių apsauga nurodyta kaip Konvencijos garantuojamos saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas.

28. Vis dėlto nurodydamas saviraiškos laisvės ribojimo galimybę, Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė (žr., pvz., 1998 m. kovo 10 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat laikosi pozicijos, jog Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje apibrėžti saviraiškos laisvės ribojimo pagrindai turi būti aiškinami griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr., pvz., 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Axel Springer prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (pareiškimo Nr. 39954/08). Šio Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra primygtinis socialinis poreikis riboti saviraiškos laisvę, privalo būti pateikiami svarūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Chauvy ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 64915/01).

29. Pastebėtina, kad poreikį užtikrinti išskirtinę saviraiškos laisvės apsaugą savo praktikoje pabrėžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-193/2009) Teismas, spręsdamas klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, pažymėjo, kad kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei.

30. Taigi, Konstitucijos 25 straipsnio bei Konvencijos 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Be to, teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad naujienų portale www.15min.lt 2014 m. spalio 7 d. paskelbta publikacija „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pašalinta ar patikslinta po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 8 d. nutartimi baudžiamąją bylą prieš pareiškėją nutraukė; laiko, kad apie jį buvo skleidžiama neatitinkanti tikrovės, klaidinanti informacija. Nesutiktina su tokia pareiškėjo nuomone, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, vidutinis skaitytojas be papildomų įgūdžių ar informacijos paieškos iš Publikacijos (b. l. 28–29) paskelbimo datos gali nesunkiai suprasti, jog Publikacijoje skelbiama informacija buvo aktuali būtent jos paskelbimo dieną – 2014 m. spalio 7 d., o su šiuo straipsniu susipažinus vėliau, pavyzdžiui, pasinaudojus 2016 m. lapkričio 29 d. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ pateikiama nuoroda į susijusį straipsnį – Publikaciją, Publikacijoje esanti informacija gali būti jau pasenusi. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. prieš pareiškėją pradėtos baudžiamosios bylos nutraukimo faktui, UAB „15min“ ėmėsi veiksmų Publikacijoje esančiai informacijai patikslinti.

32. Byloje nėra ginčo, kad Publikacijoje paskelbta informacija apie pareiškėją jos paskelbimo metu buvo teisinga ir tiksli (išskyrus informaciją, susijusią su Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu). Pareiškėjas skunde nereiškė pretenzijų dėl Sprendime Inspektoriaus padarytų išvadų, susijusių su Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu ir Publikacijoje paskelbtų nuotraukų. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Sprendimą, be kita ko, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus, nenustatė teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepanaikinti tokio administracinio akto.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė