2022-04-27 Nr. AB-10312-3-61-3-00101-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2117-492-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00101-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. K. K. (S. B. K. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43517 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 6K-2590 (toliau – Komisijos Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Ginčijamais Migracijos departamento ir Komisijos sprendimais nuspręsta: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

3.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Savo prašymą suteikti jam prieglobstį pareiškėjas grindžia tuo, kad yra (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. gyveno (duomenys neskelbtini).

3.2. Pareiškėjas teigė, kad jis nurodė realias aplinkybes, teikė nuoseklius paaiškinimus, kad (duomenys neskelbtini), dėl (duomenys neskelbtini) grėsmės turėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini), taigi pagrindė savo prašymą. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti prašymą, surinko dalį aktualios valstybės informacijos, neteisingai ją įvertino.

3.3. Pareiškėjas, remdamasis publikacijomis, nurodo, kad aktuali informacija patvirtina apie realiai šiuo metu egzistuojančią grėsmę (duomenys neskelbtini), vis dar neužtikrinamos geresnės gyvenimo sąlygos ir saugumas, galimybė įsidarbinti, dirbti saugioje aplinkoje (duomenys neskelbtini).

3.4. Migracijos departamentas, remdamasis tik subjektyviomis prielaidomis, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nustatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nes netyrė pareiškėjo pateiktų įrodymų.

3.5. Atsakovo sprendimu nepagrįstai ir neproporcingai taikytas maksimalus draudimo atvykti laikas. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis tam, kad būtų nustatyti prieglobsčio motyvai, teikė visokeriopą pagalbą, nėra padaręs pažeidimų, nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, nenustatyta konkrečių išimtinių aplinkybių. Be to, turėtų būti teikiama pirmenybė savanoriškam grįžimui. Išsiuntimas iš šalies ir draudimas atvykti, papildomos apsaugos nesuteikimas sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kai iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjui būtų uždrausta atvykti į saugią valstybę ir prašyti prieglobsčio.

4. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė grėsme, susijusia su jo priklausymu (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir nenustatė, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymo) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatas. Atsakovo teigimu, nenustatytas tikėtinas persekiotojas, motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją. Be to, nebuvo identifikuota aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Nepateiktos detalės, kurios galėtų būti patikrintos, pasakojimas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo formos ir turinio trūkumais. Deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta.

4.2. Tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmė pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai ar mirties bausmė, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tiek individualios pareiškėjo savybės, tiek tai, kad kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, tiek tai, kad individualių aplinkybių, padidinančių riziką, nebuvo nustatyta, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

4.3. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad Migracijos departamentas neteisingai įvertino surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją, nepateikia duomenų, paneigiančių sprendimo išvadą. Be to, pareiškėjo publikacijų informacija, kuria jis remiasi, nepatvirtina skunde nagrinėjimų aplinkybių. Prieglobstis nėra kompensacija už praeityje patirtą žalą. Pareiškėjo nurodytose publikacijose nėra informacijos, kuri nesutaptų su atsakovo surinkta informacija. Be to, tokia pareiškėjo pateikta informacija nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Visi duomenys apie jo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) kylančias problemas nurodomi sprendime.

4.4. Pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir nuodugniai įvertinti, pateiktas teisinis vertinimas atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas bendra situacija kilmės valstybėje. Individualių ir konkrečių aplinkybių apie tariamą persekiojimą nenurodė. Persekiojimo vykdytojai nėra identifikuoti, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Jis nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovo padarytas išvadas.

4.5. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai asmenų grupėje pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Tokios aplinkybės patvirtina, kad prieglobsčio gavimas nėra ir nebuvo pareiškėjo tikslas. Jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad gali pasislėpti. Be kita ko, pats pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jeigu pareiškėjas nori savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, turi pateikti prašymą Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT).

4.6. Draudimo atvykti pareiškėjui nustatytas laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė ir nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, o aplinkybės patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43517 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų) ir 4 punktą (dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

7. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas grėsmę gyventi kilmės valstybėje grindė bendro pobūdžio teiginiais, susijusiais jo priklausymu (duomenys neskelbtini), neindividualizavo grėsmės, nenurodė asmeninio grasinimo, rėmėsi tik faktu, susijusiu su (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tam tikrus prieštaravimus dėl šio fakto – pirminėje apklausoje jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau antrinėje apklausoje teigė, kad (duomenys neskelbtini); pirminėje apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini), iš antrinės apklausos matyti, kad tai tėra pareiškėjo spėjimas. Pažymėta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

9. Nors pagal (duomenys neskelbtini) ataskaitą (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų sąrašą, tačiau ne visi šiai grupei priskiriantys save asmenys susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. (duomenys neskelbtini), tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, tai savaime negali didinti individualios grėsmės rizikos. Nors (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) nėra riziką didinantis veiksnys. Be to, ir pareiškėjas nenurodė konkrečių grasinimų, o grėsmę apibūdino abstrakčiai. Kadangi nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, tai teismas pagrįsta laikė atsakovo išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

10. Teismas nustatė, kad atsakovas atliko išsamią pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas pateikti išsamius argumentus ir įrodymus apie, nurodyti reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Pareiškėjo argumentas dėl informacijos trūkumo paneigiamas atsakovo sprendime nurodytais informacijos šaltiniais, kuriais rėmėsi atsakovas.

11. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįsta tikimybę, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai kiltų grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą. Taigi nenustatyta pareiškėjo atitiktis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, taip pat kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

12. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės būti išklausytas nagrinėjant skundą Komisijoje, nėra svarbi nagrinėjamu atveju, nes ši teisė – pasisakyti asmeniškai – jam buvo sudaryta nagrinėjant šią administracinę bylą teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas ir vertėjas, ir kuria pareiškėjas pasinaudojo.

13. Atsakovas, priėmęs sprendimą išsiųsti užsienietį, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Tokį sprendimą motyvavo neteisėtos migracijos grėsme, kurią kelia pareiškėjas (jis tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį, jis neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis). Kadangi nebuvo nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių maksimaliam terminui nustatyti, tai teismas pakeitė atsakovo sprendimo dalį ir nustatė 2 metų draudimo laikotarpį. Atitinkamai teismas pakeitė sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui termino pakeitimo. Teismas netenkino kaip išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi; teismo posėdžio metu, jei jis bus rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjui vertėjo į/iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu zoom programos pagalba, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

15. Apeliaciniame skunde nurodo:

15.1. Prieglobsčio prašymas netinkamai išnagrinėtas, nesilaikant Įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo, vadovavosi atsakovo selektyviai atrinkta ir klaidingai įvertinta informacija, todėl neįvertino esminių pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vadovavosi informacija, (duomenys neskelbtini). Pateikti atsakovo duomenys negali būti laikomi išsamiais bei aktualiais įrodymais, todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad (duomenys neskelbtini). Dabartinė informacija apie (duomenys neskelbtini), todėl bendra informacija apie kilmės valstybę turi sąsajų su pareiškėjo asmeninėmis grėsmėmis.

15.2. Pagal Tvarkos aprašo 7 punkto nuostatas Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį, vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes gauta iš keleto įvairių šaltinių. LVAT pabrėžė naujausios ir aktualios kilmės valstybės informacijos svarbą (LVAT 2021 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3749- 556/2021). (duomenys neskelbtini) parengtame vertinime dėl (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjo situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos (kartu ir neoficialios), dėl kurios pareiškėjui būtų daromas poveikis, ar realu, jog grąžinus jį į kilmės šalį, jis nepatirs persekiojimo, kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų, nors turėjo pareigą surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją iš visų šaltinių, atsižvelgti į pareiškėjo padėties skirtumus lyginant su kitais tos pačios šalies piliečiais. (duomenys neskelbtini) atvejis yra išimtinis, nes (duomenys neskelbtini).

15.3. Nepagrįstos atsakovo išvados, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma:

16.1. Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir nenustatė pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Pagal pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją t. y. nepagrįsta prielaida, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo pasakojimas turi formos ir turinio trūkumų, o vertinant jį kartu su surinkta kilmės valstybės informacija, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė vertintina kaip hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

16.2. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Remiantis (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini), atsakovas nenustatė, o pareiškėjas neįrodė individualių, su pareiškėjo asmenybes susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjui savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika ar beatodarišku smurtu. Dėl to nenustatytas papildomos apsaugos suteikimo poreikis.

16.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos nustatytų kriterijų. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija.

16.4. Pareiškėjas nepagrįstai kelia klausimą dėl atsakovo surinktos informacijos patikimumo ir aktualumo. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Pareiškėjas nepateikė naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas teisme. Pareiškėjo teigimu, kadangi ginčas iš esmės grindžiamas paties pareiškėjo paaiškinimais, o jie šiek tiek skiriasi, tai būtina jį išklausyti tiesiogiai, kad teismas galėtų įsitikinti pasakojimo nuoseklumu.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo istorija yra abstrakti, nurodomos bendro pobūdžio priežastys, o teismas nenustatė tikėtino persekiotojo ar tokio persekiojimo motyvų ir tikslų, taip pat tokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų realią individualaus persekiojimo rizikos tikimybę. Dėl to teismas nekonstatavo esant Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Be to, atsakovas gana nuosekliai įvertino pareiškėjo individualią situaciją ir nenustatė realios ir individualios grėsmės patirti pareiškėjui persekiojimą kilmės šalyje. Taigi teismas nenustatė papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui kriterijų, todėl nekonstatuota ir atitiktis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatoms. Tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga priemonė, todėl šį terminą sutrumpino.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, formaliai vertino pareiškėjo situaciją, nesurinko naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, o teismas tokį sprendimą pripažino pagrįstu, neįsigilinęs į pareiškėjo situaciją, neįvertinęs, kad jo kilmės šalyje iš tiesų yra nesaugu.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

26. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė baime būti persekiojamam ir diskriminuojamam kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini).

32. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini), vertino (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) grėsmę tiek šalyje, tiek konkrečioje vietovėje, aptarė aplinkybę dėl smurto lygio pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo nenustatęs realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, o kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

33. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo selektyviai atrinkta ir klaidingai įvertinta informacija, todėl neištyrė bei nenustatė esminių pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais reiškiamas iš esmės abstraktus, bendro pobūdžio nesutikimas su teismo sprendimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neįvardija konkrečių aplinkybių, susijusių su jo pasakojime nurodytais faktais, nenurodo argumentų, kuriais pagrįstų savo teiginius dėl teismo sprendime netinkamai įvertintų pareiškėjui kylančios individualaus pobūdžio realios grėsmės aplinkybių kilmės šalies informacijos kontekste.

34. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta individualių aplinkybių, galinčių pagrįsti poreikį suteikti asmeniui tarptautinę apsaugą, nes pareiškėjo pasakojimas buvo prieštaringas ir nenuoseklus, jis nepateikė konkrečių duomenų apie tikėtiną persekiotoją, jo tikėtinus motyvus ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, nenurodė kokių nors konkrečių detalių, kurios galėtų būti patikrintos. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi, o jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Teismas iš esmės pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjo deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio, todėl nelaikytina pagrindžianti atitiktį Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

35. Tyrimo metu atsakovas nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl teismas pripažino pagrįsta atsakovo išvadą, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Kadangi pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), kuri priskirtina prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tai atsakovas, svarstydamas ir spręsdamas, ar prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, rėmėsi (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgė į tarptautinių organizacijų (duomenys neskelbtini) įgyvendinamas programas ir padarė pagrįstą išvadą, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas pripažintas neatitinkančiu papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Apeliantas apie situaciją kilmės šalyje remiasi informacija – (duomenys neskelbtini), kuri savaime negali paneigti (duomenys neskelbtini) pateikiamos informacijos, nes pastaroji laikytina naujesne ir aktualia.

36. Teismas, priimdamas sprendimą, ištyrė ir įvertino pareiškėjo apklausų metu nurodytas aplinkybes ir nustatęs tam tikrus prieštaravimus dėl fakto susijusios su brolio pagrobimu, pripažino nenustatytu faktą, kad pareiškėjas yra patyręs asmeninę grėsmę. Teismas, įvertinęs, pareiškėjo ir atsakovo nurodytas aplinkybes, pripažino, kad pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje grindžia abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, kurie neleidžia nustatyti nei tikėtino persekiotojo, nei jo motyvų, nei tikslų persekioti pareiškėją. Teismas, įvertinęs atsakovo atliktą tyrimą, nenustatė, kad jis atliktas paviršutiniai, pažymėdamas, kad pareiškėjo argumentas dėl informacijos trūkumo yra paneigtas atsakovo sprendime nurodytais informacijos šaltiniais, kuriais jis rėmėsi, priimdamas skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo surinkti duomenys nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o priimdamas sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, atsakovas nepažeidė Tvarkos aprašo 7 punkto nuostatų. Teismas tinkamai įvertino atsakovo atliktą tyrimą bei jo sprendimą ir savo sprendimą motyvavo nepažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir deklaratyviais, nepatvirtintais objektyviais įrodymais.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nepaneigiamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas ir teisėtumas, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė