2021-05-19 Nr. AB-10814-3-62-3-00796-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-370-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00796-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 59.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ skundą atsakovams Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Jonavos aplinkos apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Raguvilė“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė, panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Jonavos aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (12.6)-AD5-4333 „Dėl UAB „Raguvilė“ 2020 m. lapkričio 25 d. įteikto privalomojo nurodymo Nr. PN23-43 vykdymo“ (toliau – ir Sprendimas).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nutarė nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjui sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad iš skundo turinio ir Sprendimo matyti, jog ginčas kyla dėl 2020 m. lapkričio 25 d. privalomojo nurodymo Nr. PN23-43 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo, kurio neįvykdymo faktas konstatuotas Sprendimu. Sprendime yra išdėstytos faktinės aplinkybės, nustatytos 2021 m. sausio 19 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu, bei konstatuota, kad Bendrovė nustatytu laiku neįvykdė Privalomajame nurodyme nurodytų alternatyvių nurodymų.

Teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1822-595/2021 dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo bei Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-3758-583/2021, kurioje yra sprendžiamas Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjama teisme, įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo, privalomasis nurodymas neįvykdomas laiku, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, atsižvelgdama į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėnesius, kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą privalomųjų nurodymų įvykdymo užtikrinimo teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Sprendime nėra įtvirtinta jokių imperatyvių nurodymų pareiškėjui, kurie tiesiogiai sukurtų kokias nors teisines pasekmes, pareiškėjas nėra įpareigojamas atlikti ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų. Sprendimu užfiksuotas tik atlikto patikrinimo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo vertinimas. Toks sprendimas yra tik konstatuojamojo, o ne pareiškėją kuo nors įpareigojančio pobūdžio.

Teisines pasekmes pareiškėjui šiuo metu tiesiogiai sukelia tik Privalomasis nurodymas, kurio teisėtumo ir pagrįstumo bei jo įvykdymo termino pratęsimo klausimas sprendžiamas pirmiau minėtose administracinėse bylose, o ateityje gali sukelti kiti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) veiksmai, kurių jis gali imtis pagal Įstatymo 26 straipsnio 3 dalį, kai bus išnagrinėtos nurodytos administracinės bylos, t. y. teisines pasekmes sukeltų Departamento kreipimasis į teismą dėl įpareigojimo pareiškėjui, kuriam duotas Privalomasis nurodymas, įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.

Sprendimas yra tik tarpinis dokumentas, kuriuo išreiškiamas situacijos vertinimas ir siekiama sudaryti prielaidas kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti pareiškėjui surašytą Privalomąjį nurodymą, jeigu jis nebus nuginčytas kitoje teisme nagrinėjamoje byloje, tačiau pats savaime nėra nei pareiškėjui tiesiogiai teisines pasekmes sukeliantis administracinės procedūros sprendimas, kurio priėmimu baigiama administracinė procedūra (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 3 d.), nei administracinis sprendimas, kuriuo teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreiškiama vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, kuri būtų privaloma pareiškėjui (VAĮ 2 str. 5 d.), nei norminis administracinis aktas, kuris gali būti tik viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (VAĮ 2 str. 9 d.).

Tai reiškia, kad Sprendimas nėra nei vienas iš VAĮ numatytų viešojo administravimo subjektų priimamų aktų, kurie sukelia teisines pasekmes ir kurie gali būti skundžiami. Visi argumentai dėl siekiamo skųsti tarpinio, konstatuojamojo pobūdžio akto pagrįstumo ir teisėtumo galėtų būti nurodyti pareiškėjo atsikirtimuose į Departamento skundą (prašymą) teismui, jeigu Departamentas Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka kreipsis į teismą dėl įpareigojimo pareiškėjui įvykdyti Privalomąjį nurodymą, dėl kurios šiuo metu vyksta dar nepasibaigęs teisinis ginčas.

Kitaip tariant, teismui pateiktame skunde nurodytus pareiškėjo argumentus teismas galėtų vertinti tik nagrinėdamas Departamento skundą (prašymą) dėl įpareigojimo pareiškėjui įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir vertindamas Sprendimą kaip tarpinį (procedūrinį) aktą (sprendimą), kurio pagrindu Departamentas kreiptųsi į teismą, bet pareiškėjo skunde nurodomi argumentai negali būti savarankiško skundo pagrindu.

Teismas pripažino, kad Inspekcijos Sprendimas negali būti laikomas ginčo administracinėje byloje dalyku, nes jo panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukels, todėl skundą dėl pareiškėjo reikalavimo jį panaikinti atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, kad skundą atsisakytina priimti, teismas nutarė, jog sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis, nutarčiai įsiteisėjus, grąžintinas pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

II. Pareiškėjas Bendrovė padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti mineralines medžiagas iš Bendrovės teritorijos į įmones, turinčias teisę priimti medžiagas, arba įdiegti priemones, kurios užtikrintų aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimų vykdymą. Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. eI3-3758-583/2021. Tačiau Inspekcijai nelaukiant galutinio sprendimo dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo bei siekiant įgyvendinti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, t. y., siekiant užfiksuoti tariamas aplinkybes dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo, ir buvo surašytas ginčijamas Sprendimas. Tai reiškia, kad, suėjus Sprendimo apskundimo terminui, Departamentas įgis teisę kreiptis į teismą dėl Sprendimo priėmimo, kurio pagrindu būtų užtikrintas priverstinis Privalomojo nurodymo įvykdymas. Vien jau ši aplinkybė patvirtina ir indikuoja, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui sukelia akivaizdžias teisines pasekmes bei pareiškėjui negali būti ribojama teisė į teisminę gynybą dėl sprendimų, kurie turi tiesioginės įtakos Bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams.

Pareiškėjas pažymi, kad teismo teiginiai, jog pareiškėjas Sprendimo išvadas galėtų ginčyti teisme (tuo atveju, jeigu Departamentas kreipsis į teismą), yra visiškai niekuo nepagrįsti argumentai. Priešingai, tai patvirtina, kad Sprendimo išvados pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, nes, Sprendimą pripažinus priimtu neteisėtai, Departamentas neįgytų teisės kreiptis į teismą dėl tariamo Privalomojo nurodymo neįvykdymo ir (ar) ginčui jau vykstant teisme teismui nebūtų jokių teisinių pagrindų priimti sprendimą, kuriame būtų konstatuotas tariamas Privalomojo nurodymo neįvykdymas. Vien tai, kad atsakovas Sprendimą naudos kaip esminį rašytinį įrodymą dėl Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo, tai rodo, jog Sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes.

Pareiškėjo nuomone, teismo argumentai yra nepagrįsti ir tuo aspektu, jog, atsakovui inicijavus teisminį procesą, Sprendimas netgi nebūtų ginčo dalykas. Pareiškėjas tokio Sprendimo netgi negalėtų ginčyti, nes būtų suėję visi apskundimo terminai bei ši aplinkybė būtų vertinama, t. y., jog pareiškėjas neskųsdamas Sprendimo, sutiko bei pripažino, kad užfiksuotos aplinkybės atitinka teisingumo kriterijų, t. y. Bendrovė pripažino, jog neva nebuvo įvykdžiusi Privalomajame nurodyme keliamų reikalavimų. Tokie pareiškėjo veiksmai būtų vertinami kaip aplaidūs ir nerūpestingi, t. y., kad pareiškėjas nustatytu apskundimo terminu Sprendimo neginčijo bei Sprendimą pripažino, todėl akivaizdu, jog tai sukeltų ir neigiamas pasekmes, kurias pašalinti būtų neįmanoma. Šiuo atveju aplinkybė, ar pareiškėjo skundžiamas Sprendimas sukelia teisines pasekmes, gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad yra akivaizdu, jog ir kitos aplinkybės itin aiškiai indikuoja ir patvirtina, jog ginčijamu Sprendimu yra sukeliamos teisinės pasekmės. Priešingai nei nurodo teismas, Sprendime buvo konstatuota, jog Privalomajame nurodyme keliami reikalavimai nėra įvykdyti. Toks Sprendimas, kuriame buvo konstatuotos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo turimomis teisėmis ir teisėtais interesais, akivaizdžiai sukelia teisines pasekmes. Tad yra sudaroma tokia ydinga situacija, kad pareiškėjui manant, jog Sprendime konstatuotos aplinkybės yra nepagrįstos, pareiškėjui yra ribojama turima fundamentali teisė į teisminę gynybą.

Pareiškėjas nesutinka ir su teismo argumentais, kad Sprendime nėra įtvirtinta jokių imperatyvių nurodymų Bendrovei, kurie tiesiogiai sukurtų jai kokias nors teisines pasekmes, nėra įpareigojama atlikti ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų. Departamentui siekiant įvykdyti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus, yra būtina priimti Sprendimą, kuriame butų konstatuota, jog pareiškėjas neva nebuvo įvykdęs Privalomojo nurodymo. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nėra keliami jokie papildomai reikalavimai, jog prieš kreipiantis į teismą pareiškėjui turi būti nustatyti tam tikri įpareigojimai ir pan. Todėl teismui turėjo būti pakankamai aišku, kad, Sprendimu konstatuojant Privalomojo nurodymo neįvykdymą, tokiais veiksmais pareiškėjui yra sukeliamos teisinės pasekmės.

Pareiškėjas pabrėžia, kad ir teismas netiesiogiai sutinka, jog Sprendimas visgi gali sukelti teisines pasekmes. Teismas nurodė, kad teisines pasekmes pareiškėjui šiuo metu tiesiogiai sukelia tik Privalomasis nurodymas, kurio teisėtumo ir pagrįstumo bei termino pratęsimo klausimas sprendžiamas administracinėse bylose. Nei ABTĮ, nei teismų praktikoje nėra išskirto kriterijaus, jog sprendimas, kuris neva šiuo metu nesukelia teisinių pasekmių, tačiau jas gali sukelti ateityje, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog toks sprendimas neva nesukelia jokių teisinių pasekmių. Toks aiškinimas yra ne tik neteisėtas, tačiau ir logiškai neapaiškinimas. Neatmestina tikimybė, kad Privalomojo nurodymo teisėtumo klausimą nagrinėjantis teismas jį laikys priimtu teisėtai, todėl susidarius tokiai situacijai Departamentas būtent šio Sprendimo pagrindu įgis teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio Privalomojo nurodymo įvykdymo užtikrinimo. Dėl šių priežasčių susiklostys teisiškai ydinga situacija, kad pareiškėjui bus eliminuojama fundamentali teisė ginčyti tokį Sprendimą, kadangi jis bus įsiteisėjęs, o tokia situacija susidarys dėl ydingos teismų praktikos, kuri apribotų pareiškėjo turimą teisę į teisminę gynybą vien tuo pagrindu, jog Sprendimas jo priėmimo metu neva nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad Sprendimas yra tik tarpinis dokumentas. Nagrinėjamu atveju, užbaigus tyrimą bei surašius Privalomąjį nurodymą, Departamentas ėmėsi veiksmų, jog galėtų neva užtikrinti privalomą jo įvykdymą. Tačiau prieš surašant Sprendimą, atsakovui teko priimti tarpinius veiksmus: i) surašyti patikrinimo aktą, kuriame buvo užfiksuotos aplinkybės dėl tariamo Privalomojo nurodymo neįvykdymo; ii) nustatyti terminą atsiliepimui (pateikiant pranešimą) pateikti dėl patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių. Tik atlikus šiuos veiksmus, buvo surašytas Sprendimas, kuriame konstatuota, jog Privalomajame nurodyme keliami reikalavimai nebuvo įvykdyti. Sprendimas ir buvo galutinis sprendimas, kuris buvo įgyvendintas priimant nurodytus tarpinius dokumentus. Pačiame Sprendime nustatyta jo apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Bendrovė skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip skundą, nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas kyla dėl 2020 m. lapkričio 25 d. privalomojo nurodymo Nr. PN23-43 įvykdymo, kurio neįvykdymo faktas konstatuotas Sprendimu. Sprendime yra išdėstytos faktinės aplinkybės, nustatytos 2021 m. sausio 19 d. atlikto neplaninio patikrinimo metu, bei konstatuota, kad Bendrovė nustatytu laiku neįvykdė Privalomajame nurodyme nurodytų alternatyvių nurodymų.

Sprendime konstatuota aplinkybė, kad Bendrovė nustatytu laiku neįvykdė Privalomajame nurodyme nurodytų alternatyvių nurodymų: „Pašalinti 1 455,44 t pelenų ir šlako iš UAB „Raguvilė“ Veiklavietės (duomenys neskelbtini) į įmones, turinčias teisę pelenus ir šlaką naudoti ar šalinti arba įdiegti priemones, kurios užtikrintų aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimų vykdymą, sandėliuojant pelenus - šlaką UAB „Raguvilė“ Veiklavietės teritorijoje“. Taip pat Sprendime išdėstyti minėtą aplinkybę pagrindžiantys argumentai (nustatytos aplinkybės).

Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1822-595/2021 dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo bei Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-3758-583/2021, kurioje yra sprendžiamas Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pirmosios instancijos teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje konstatavo, kad Sprendimas nėra nei vienas iš VAĮ numatytų viešojo administravimo subjektų priimamų aktų, kurie sukelia teisines pasekmes ir kurie gali būti skundžiami. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėta teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad Sprendimas sukelia teisines pasekmes, kurios turės esminės įtakos Bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, tokiais veiksmais iš esmės apribodamas pareiškėjo fundamentalią teisę į teisminę gynybą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Todėl administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2259-1062/2020).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šiuo aktu pareiškėjui nenustatytos teisės ir (ar) pareigos, o tik konstatuota aplinkybė, kad pareiškėjas nustatytu laiku neįvykdė Privalomajame nurodyme nurodytų alternatyvių nurodymų. Tad Sprendimas iš tiesų yra konstatuojamo pobūdžio aktas, pats savaime pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių.

Sprendimas ar kitokio pavadinimo aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno surašytas dokumentas, kuriame konstatuojamas privalomojo nurodymo neįvykdymo faktas, negali būti atskiros administraciniame teisme nagrinėtinos bylos dalyku, šią išvadą patvirtina ne tik teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, apibūdinantys tokius sprendimus kaip konstatuojamojo pobūdžio, bet taip pat ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo ketvirto skyriaus antrajame skirsnyje „Privalomieji nurodymai“ (2020 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. XIII-2794 skirsnio redakcija) nustatytas, nuo 2020 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs, reguliavimas.

Minėtame reguliavime – Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo ketvirto skyriaus antrajame skirsnyje „Privalomieji nurodymai“ (2020 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. XIII-2794 skirsnio redakcija) – tiesiogiai nurodoma galimybė inicijuoti tris teismo procesus, susijusius su privalomaisiais nurodymais (rašytinės formos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo sukeltas pasekmes, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones). Du teismo procesus gali inicijuoti asmuo, kurio atžvilgiu priimtas privalomasis nurodymas – dėl privalomojo nurodymo apskundimo (apskundimas nesustabdo vykdymo) ir sprendimo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminų nepratęsimo apskundimo (Įstatymo 25 str. 1, 7 d., 22 str. 3 d.). Teismo procesą privalo inicijuoti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, kai privalomasis nurodymas neįvykdytas, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui (Įstatymo 26 str.), vykstant minėtiems teismo procesams, institucija įgyja šią teisę įsiteisėjus teismo sprendimui.

Aiškinant minėtąjį specialų reguliavimą, kuris tiesiogiai įtvirtina galimybę inicijuoti tris teismo procesus, susijusius su privalomaisiais nurodymais, neprotinga ir neteisinga būtų pripažinti, kad atskiros bylos nagrinėjimo dalyku turėtų būti ir kiti (nepaminėti specialiame reguliavime) šiame procese priimami sprendimai, kurie remiantis teismų praktikoje suformuluotais bendraisiais kriterijais negali būti atskiros bylos nagrinėjimo dalyku. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su Įstatymo tikslais – užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, ir galėtų apsunkinti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos kompetencijos įgyvendinimą, pvz., užtęsiant kreipimąsi į teismą, kai atsirastų Įstatyme nustatytas pagrindas.

Taigi, vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnis straipsnio 1–3 dalimis, darytina išvada, kad, nepaisant priimto Sprendimo, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija, siekdama, kad Privalomasis nurodymas visgi būtų įvykdytas, turi kreiptis į teismą (tiksliau – administracinį teismą, nes ginčo santykiai kyla iš viešojo administravimo santykių) dėl įpareigojimo pareiškėjui, kuriam duotas Privalomasis nurodymas, įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, o tokio teismo proceso metu toks kreipimasis turėtų būti pagrįstas institucijos pateiktais ABTĮ nustatyta tvarka vertinamais įrodymais (teisės aktų nustatyta tvarka nustatytais duomenimis), kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas.

Nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė negalėtų siekti tinkamai apginti savo teisių ir (ar) teisėtų interesų aptartame teismo procese, nes pareiškėjas galėtų ABTĮ nustatyta tvarka ginti savo teises ir (ar) teisėtus interesus nuo aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos prašymo teismui įpareigoti Bendrovę įvykdyti Privalomąjį nurodymą (pvz., teikiant įrodymus, pagrindžiančius Privalomojo nurodymo įvykdymą). Todėl teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad, nesuteikiant teisės ginčyti Sprendimo (juo nustatytos aplinkybės dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo) teisme, nagrinėjamu atveju pažeidžiama Bendrovės teisė į teisminę gynybą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta. Nors Sprendime nurodyta, kad šis aktas gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka, visgi tai konstatuojamo pobūdžio aktas, pats savaime pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių, o tokio pobūdžio aktai ABTĮ nustatyta tvarka neskundžiami. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raguvilė“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius