2016-02-25 Nr. AB-4456-3-63-3-00083-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-577-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00083-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Tauragės apskrities vyriausiojo apskrities komisariato, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–5), prašydamas: priteisti iš atsakovo 4 875,76 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 metų vasarą atskirais laikotarpiais buvo laikomas Šilutės rajono policijos komisariato areštinėje, o nuo 2011 m. birželio 29 d. atskirais laikotarpiais – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko reikalavimų, kameros neatitiko higienos reikalavimų, jos įrengtos rūsyje, nepateko dienos šviesa, nuolat buvo drėgna ir šalta, grindys, sienos ir lubos supelijusios, pilna parazitų, pastato konstrukcijose buvo sveikatai kenkiančio asbesto, kamerose neįrengti tualetai ir neatskirti nuo bendros patalpos, ribotas naudojimosi dušu ir pasivaikščiojimo lauke laikas, jam neleista išvykti į namus, o artimieji negalėjo perduoti maisto siuntų, kamerose rūkantys asmenys laikyti kartu su nerūkančiais. Pareiškėjo teigimu, jis anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai panašiose bylose, todėl nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Dėl tokių nežmoniškų jo laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 4 875,76 Eur. Neturinė žala pasireiškė dvasiniais skausmais, depresija ir sveikatos pablogėjimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), su skundu nesutiko ir atsiliepimais (b. l. 17–20, 33–34) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai iki 2012 m. vasario 11 d. (kadangi pareiškėjas skundą teismui padavė 2015 m. vasario 11 d.).

Nurodė, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje po 2012 m. vasario 11 d. buvo laikytas 14 parų ir tik dvi paras buvo nežymiai pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytas laikomam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas, nes pareiškėjui teko 3,28 kv. m ploto.

Klaipėdos AVPK areštinės ir Šilutės rajono policijos komisariato areštinės kameros įrengtos pagal higienos normų reikalavimus: areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamosios paskirties ploto, atskirti 130 cm aukščio pertvara, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo į areštinės kameras reikalavimo teisės aktuose nėra. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti šiltu vandeniu duše ir gauti išskalbtą patalynę, laikomi asmenys pagal poreikį aprūpinami higienos priemonėmis.

Kamerose įrengtas apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, tačiau dažnai patys laikomi asmenys sudaužo ar kitaip sugadina apšvietimo lempas ir dėl jų pačių kaltės apšvietimas laikinai neatitinka reikalavimų. Visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti laikomi atskirai nuo rūkančių, sudaromos tokios sąlygos, o pelėsių ar drėgmės areštinės kamerose nebuvo nustatyta, parazitų neužfiksuota, įrengta mechaninė vėdinimo sistema, taip pat vyksta vėdinimas per langus. Atsakovas neturi duomenų dėl asbesto pastato konstrukcijose, nes areštinės stogas molio čerpių.

Vadovaujantis Policijos areštinių veiklos taisyklių reikalavimais įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, laikomiems asmenims 1 valandą per dieną suteikiama galimybė pasivaikščioti. Atsakovo atstovų teigimu, šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas tik jeigu teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo nebuvo gauta skundų dėl jo laikymo sąlygų ar teisių pažeidimo, pareiškėjas jo laikymo laikotarpiu taip pat nesikreipė medicininės pagalbos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 49–56) atmetė K. K. skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK ir Tauragės AVPK, už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 12 d.; pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista K. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas, atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl 4 875,76 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK ir Tauragės AVPK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, 6.246 ir 6.247, 6.249 straipsniais, taip pat minėtas nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinės bylos Nr. A444–619/2008; Nr. A444-1003/2010; Nr. A520-2473/2013, Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Teismas pažymėjo, kad EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. (b. l. 21–22, 35). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje ir Šilutės rajono PK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl, atsakovo atstovams prašant, nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodo, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė iki kol į lietuvių kalbą nebuvo išversti EŽTT sprendimai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė apie EŽTT sprendimų išvertimą ar neišvertimą į lietuvių kalbą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai, jog pareiškėjas beveik ketverius su puse metų nesikreipė į teismą dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo reiškia, jog jis tuo metu nevertino tų pažeidimų, kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, o toks suvokimas ir vertinimas nėra susijęs su EŽTT sprendimų išvertimu ar neišvertimu į lietuvių kalbą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, pripažintina, kad nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Šilutės rajono PK areštinėje, ir už laikotarpį, praleistą Klaipėdos AVPK areštinėje iki 2012 m. vasario 12 d. (skundą pareiškėjas teismui išsiuntė paštu 2015 m. vasario 13 d., b. l. 12)

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 13 d. ir atsakovui prašant taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 12 d. pareikšti. Pareiškėjo K. K. skundas šioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK ir Tauragės AVPK, atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. jam nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos ir pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pareiškėjo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai.

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. vasario 25 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas areštinėje atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. iš viso 14 parų (b. l. 21–22). Pareiškėjui argumentuojant, jog jo laikymo areštinėje metu vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalių reikalavimų, pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytas minimalus vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui tenkantis plotas yra 3,6 kv. m.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje nurodytu laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2012 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 14, kameros plotas 6,56 kv. m, kameroje laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. vasario 29 d. kameroje Nr. 5, plotas 14,88 kv. m, kameroje laikomi keturi asmenys (įskaitant pareiškėją); 2012 m. kovo 15 d. kameroje Nr. 9, plotas 6,49 kv. m, kameroje pareiškėjas laikytas vienas; nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. kovo 20 d. kameroje Nr. 6, plotas 8,27 kv. m, kameroje laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. balandžio 9 d. kameroje Nr. 18, plotas 15,96 kv. m, kameroje laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. kameroje Nr. 18, plotas 15,96 kv. m, laikomi trys asmenys (įskaitant pareiškėją).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygos minimalaus ploto, tenkančio vienam suimtajam atžvilgiu pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V 124 1.3.1 punktu nustatytą minimalų plotą 3,6 kv. m, neatitiko šio reikalavimo iš viso dvi paras, t. y. 2012 m. vasario 20 d. - 2012 m. vasario 22 d. (vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,28 kv. m). Konstatuotina, jog dvi paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo tik labai trumpai ir nežymiai mažesnis nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus, todėl iš esmės nulemti pareiškėjo nurodytų sąlygų, esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus, negalėjo.

Tokio vertinimo laikomasi ir LVAT praktikoje (pvz., 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-460-858/2015; 2015 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-302-442/2015; kt.).

Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, pažymėtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).

Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009). Pagal HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog šiuo aspektu Klaipėdos AVPK areštinės kameros atitinka nustatytus reikalavimus.

Tai patvirtina Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. vasario 25 d. tarnybiniame pranešime išdėstytos aplinkybės. Teismas neturi pagrindo netikėti pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis arba vertinti jas kitaip. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog parazitų areštinėje, pelėsių kamerose niekada nebuvo užfiksuota, stogo danga čerpių, apie tai, jog pastato konstrukcijose būtų asbesto, duomenų nėra (b. l. 21–22). Pažymėtina, jog higienos norma HN 37:2009 nereikalauja įrengti karšto vandens tiekimo sistemos areštinės kamerose, kaip nepagrįstai nurodo pareiškėjas.

Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu bei gauti išskalbtą patalynę, o pagal 83 punkto reikalavimus yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir valymo priemonėmis (9.2 punktas), kiekvieną mėnesį, o pagal poreikį ir dažniau, atliekama kamerų dezinfekcija. Be to, vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių VIII skyriaus nuostatomis įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai ir visiems laikomiems asmenims suteikiama teisė juose pasivaikščioti.

Iš bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos AVPK areštinės pirmoji dalis leista pradėti eksploatuoti 1999 m. birželio 11 d. (b. l. 23–25), o Klaipėdos AVPK areštinės antrosios dalies rekonstrukcija įvertinta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. įvertinimo aktu Nr. 5-IV-31, o ją leista pradėti eksploatuoti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 5-V-142, ji pripažinta tinkama naudoti 2005 m. sausio 11 d.aktu (b. l. 26–30).

Byloje nenustatyta, jog Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad laikymo areštinėje sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, jų konkrečiai nenurodo ir pats pareiškėjas. Tai įvertinęs, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Nors nustatytas pažeidimas dėl ploto normos trūkumo ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą ir neprilyginamas kankinimams Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos konstatavimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A262-858/2015 ir kt.). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02).

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus trejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o LVAT laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A651-575/2015; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas, jo teigimu, patirtos 4 875,76 Eur neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nes nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, jog pareiškėjas yra ne kartą teistas, priimta daug apkaltinamųjų nuosprendžių dėl itin sunkių nusikaltimų.

Vertindamas šią aplinkybę, teismas sprendžia, jog pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribota jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, tačiau tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, vadovaujantis nagrinėjamo pobūdžio bylose formuojama LVAT praktika (pvz., 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013; 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013; 2015 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-302-442/2015 ir kt.), teismas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais konstatuoja, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju pažeidimo konstatavimas – pareiškėjo laikymas dvi paras kamerose, šiek tiek neatitinkančiose nustatytos minimalaus ploto normos, vertintinas kaip pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Pareiškėjo skundas dalyje dėl 4 875,76 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas K. K. apeliaciniu skundu (b. l. 62) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir apribojo ginčo laikotarpį, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Be to, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, jis neprašė teismo vadovautis Lietuvos teisės aktais, jo skundas turi būti vertinamas pagal EŽTT praktiką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK ir Tauragės AVPK, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimuose (b. l. 67, 68–70) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apelianto išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Be to, teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį, nes apie jo atžvilgiu padarytus pažeidimus pareiškėjas žinojo (ar turėjo žinoti) jau nuo 2011 m. liepos 1 d. Pareiškėjo prašymas vadovautis vien tik Europos Sąjungos teise nepagrįstas, nes kad ir taikomas viršenybės principas, turi būti vadovaujamasi Lietuvos teise.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. sausio 25 d. gautas pareiškėjo K. K. atsiliepimas į atsakovo atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriame pareiškėjas nurodo, kad teismas turėtų išsireikalauti duomenis apie tai, kaip pareiškėjas Tauragės AVPK (dėl prasto apšvietimo) paslydo ir susižalojo ranką. Ši aplinkybė, pareiškėjo manymu, pagrindžia, kad jam turi būti priteista jo prašoma neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui K. K. už kalinimą Klaipėdos AVPK ir Šilutės rajono PK areštinėse laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas teismui skundėsi šiomis, jo manymu, netinkamomis kalinimo sąlygomis: kameros ploto trūkumu, tuo, kad kamerose trūko šviesos, buvo drėgna ir šalta, ant sienų, grindų, lubų buvo pelėsis, kamerose buvo parazitų, areštinės konstrukcijose naudotas jo sveikatai kenkiantis asbestas, tualetai įrengti netinkamai, t. y. jie nebuvo atskirti nuo bendro kameros ploto, kas pažeidė pareiškėjo privatumą, buvo ribojamas naudojimosi dušu bei pasivaikščiojimų laikas, į kameras nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovo prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino jo kalinimo Klaipėdos AVPK ir Šilutės rajono PK areštinėse laikotarpį nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2012 m. balandžio 11 d.

Apeliaciniu skundu skundžiamu 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu Klaipėdos apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, t. y. pripažino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas, tačiau skundą dalyje dėl 4 875,76 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62), kuriame iš esmės nurodė tik tai, kad nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu bei tuo, kad teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes, jo manymu, nagrinėjamoje situacijoje teismas turėjo vadovautis EŽTT praktika ir atsižvelgti, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų šiame straipsnyje nustatytos teisės gynimui. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad į lietuvių kalbą nebuvo išversti aktualūs EŽTT sprendimai ir pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015).

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Pažymėtina, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nebuvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2330-624/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su kalinimu kamerose, kuriose yra parazitų, kuriose yra pelėsis, o konstrukcijose naudojamas asbestas, nėra karšto vandens ir tinkamo apšvietimo, taip pat drėgmė, byloje nenustatyti. Šiais aspektais teisėjų kolegija teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose numatyto ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose buvo pažeista tik 2012 m. vasario 20–22 d., t. y. 2 dienas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėtas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1783-858/2015 ir kt.).

Kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams, turi būti vadovaujamasi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatančia, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2932-520/2015; 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2250-662/2015; 2016 m. sausio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2538-624/2015 ir kt.).

Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 21–22), matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas areštinėje, pažeidžiant 5 kv. m ploto normą vienam asmeniui 2012 m. vasario 20–22 d. (3,28 kv. m), 2012 m. vasario 27–29 d. (3,72 kv.

m) ir 2012 m. kovo 16–20 d. (4,11 kv. m). Vadinasi, teisės aktais nustatyto ploto reikalavimas buvo pažeidžiamas iš viso 11 dienų (iš 19 dienų).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai konstatavo ir tai, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esančių tualetų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis šiuo aspektu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–20) nurodė, kad visose Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti tualetai, nuo gyvenamosios kameros ploto atitverti 120-130 cm aukščio pertvara. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu pareiškėjo K. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose, taip pat buvo pažeista.

Minėta, pareiškėjas teismui skundėsi, be kita ko, ir dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Kita vertus, Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–20) nurodė, kad „visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos ir tokie asmenys laikomi atskirai“. Kadangi, atsakovo duomenimis (žr., Klaipėdos AVPK atsiliepime pateiktą informaciją, b. l. 17–20), pareiškėjas areštinės administracijai jokių skundų, prašymų (nei žodžiu, nei raštu) dėl jo laikymo sąlygų – šiuo atveju, dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, nepateikė, pareiškėjo skundas šioje dalyje laikomas nepagrįstu.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog kalinant jį Klaipėdos AVPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Kita vertus, pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją EŽTT atsižvelgė į nacionalinių teisminių institucijų išvadą, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko įstatymų nustatyto reikalavimo dėl asmeninės erdvės, suteikiamos sulaikytiesiems. EŽTT šioje byloje taip pat nurodė privatumo stoką sulaikytiesiems naudojantis tualetu, atskirtu nuo likusios kameros dalies 1,1 m aukščio pertvara, ir ribotą veiklą ne kameroje. Vis dėlto, atsižvelgęs į bendrą šių sąlygų visumą, visų pirma, trumpą pareiškėjo buvimo pataisos įstaigos drausmės kameroje laiką, EŽTT nemanė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos, nors toli gražu nebuvo tinkamos, pasiekė žiaurumo ribą, privalomą vertinant elgesį kaip nežmonišką ar žeminantį Konvencijos 3 straipsnio prasme. Todėl EŽTT nenustatė šios nuostatos pažeidimo (žr., EŽTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją 53 p., pareiškimo Nr. 4265/06; 2012 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją 138 p., pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08). Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo K. K. teisių pažeidimai taip pat nebuvo tokie, kad prilygtų Konvencijos 3 straipsnyje nustatytam minimaliam žiaurumo lygiui. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Kiek tai susiję su apelianto argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir nepatogumus, todėl tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, jog jam turi būti priteista visa jo skunde nurodyta neturtinės žalos suma – 4 875,76 Eur.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Pažymėtina, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 m. vasario – balandžio mėnesiais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt, t. y. 231,70 Eur, minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius (pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad dėl laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus, psichologus ar pan.), atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis nedidelę trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam tam tikrus dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju vertinama 80 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisia 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, priteisiant pareiškėjui K. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė