2025-12-09 Nr. CB-6440-2-57-3-00026-2023-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-4081

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00026-2023-2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė) ir Eglės Zemlytės,

susipažinusi su 2025 m. lapkričio 19 d. paduotu atsakovės M. A. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymais atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą ir sustabdyti skundžiamos teismo nutarties vykdymą,

n u s t a t ė :

Atsakovė M. A. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „RNDV Group“ ieškinį atsakovams T. V., M. Z., U. R. D., M. R., I. J., M. A. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. R.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nutarė Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei UAB „RNDV Group“ solidariai iš atsakovų I. J., M. A., M. Z., U. R.-D. ir M. R. 434 542,28 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 434 542,28 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Atsakovė M. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą, o jei nebūtų tenkinamas šis reikalavimas, tuomet prašoma Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį, kuria ieškovės UAB „RND Group“ ieškinys atsakovės M. A. atžvilgiu patenkintas, panaikinti ir bylą iš naujo grąžinti apeliacinės instancijos teismui.

Atsakovės kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų juridinio asmens de facto vadovo atpažinimo kriterijų. Kasacinis teismas itin panašioje byloje išaiškino, jog vien buvimo darbuotoju ir akcininku aplinkybių nepakanka atsakovui pripažinti faktiniu vadovu, teismai turėjo įvertinti, ar atsakovo veikla viršijo darbuotojui ir akcininkui būdingas funkcijas, ar atsakovas vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio, todėl iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turėtų įvertinti ieškovo įrodinėjimas aplinkybes pagal minėtus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018, 37 punktas). Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, ar atsakovės M. A. veikla viršijo darbuotojui būdingas funkcijas, ar ji vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio. M. A. buvo atsakinga už UAB „Kongera“ viešųjų pirkimų skyrių. Atsakovė M. A. įgaliojimo pagrindu bei kaip laikinai einanti direktorės pareigas UAB „Kongera“ vardu sudarė keletą sutarčių, bet visos jos sudarytos viešųjų pirkimų tikslais. Atsakovas I. J. pripažino, jog jis buvo de facto UAB „Kongera“ vadovas, tai konstatuota ir Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-949/2022, tačiau šį prejudicinį faktą ignoravo apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje. M. A. nei steigė, nei vadovavo UAB „Kongera“, o tik vykdė atsakovo I. J. nurodymus. Byloje nebuvo įrodymų, jog būtent ji priėmė sprendimą sudaryti panaudos sutartį su savo motina. Byloje nustatyta, jog UAB „Kongera“ banko kortelės buvo išduotos ir kitiems bendrovės darbuotojams bei vadovams, o ne tik M. A., taip pat iš jų išgryninami pinigai, byloje nebuvo įrodymų, jog M. A. davė nurodymus kitiems asmenims išgryninti pinigus iš jos kortelės, todėl išvada dėl vienvaldiškų nurodymų davimo padaryta nesant jokių įrodymų.

2. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-715-618/2021 UAB „Kongera“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1203-881/2021 pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. UAB „Kongera“ tyčinio bankroto byloje M. A. jokiu procesiniu statusu nedalyvavo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog M. A. būtų susijusi nors su vienu iš UAB „Kongera“ vadovų nurodytų neteisėtų veiksmų.

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2020 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 04-600007-18 buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas UAB „Kongera“ vadovų M. Z. ir U. R.-D. atžvilgiu, taip pat konstatuotas faktas, jog UAB „Kongera“ visus sprendimus priimdavo atsakovas I. J. Atsakovas I. J. buvo vienintelis faktinis UAB „Kongera“ vadovas. Tai konstatuota tiek nurodytuose nuosprendyje baudžiamojoje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo nutarime, kuris negalėjo būti nuneigtas liudytojų parodymais, nors tą iš esmės atliko Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas imperatyviąją CPK 197 straipsnio 2 dalies normą.

4. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo bei nepasisakė dėl šioje civilinėje byloje tiesiogiai apklaustų liudytojų (UAB „Kongera“ buvusių darbuotojų J. J. ir A. M.) parodymų, kuriuose buvo paneigtas M. A. vadovavimo UAB „Kongera“ faktas.

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl M. A. ir I. J. santykių. M. A. pirmą kartą kreipėsi į teismą dėl santuokos su I. J. nutraukimo dar 2015 m. lapkričio 11 d., o nuo 2018 m. vyko santuokos nutraukimo teisminis procesas.

6. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 114 punkte nurodė, jog pirmosios instancijos teismas sureikšmino sutarčių pasirašymą bei konstatavo, jog UAB „Kongera“ rangos sutartis ir panaudos sutartį pasirašė UAB „Kongera“ de jure vadovai esant M. A. nurodymui. Lietuvos apeliacinis teismas nepasisakė dėl M. A. pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, jog UAB „Kongera“ dokumentus pasirašinėjo įvairūs darbuotojai, todėl kelių dokumentų pasirašymas neįrodo M. A. faktinio vadovavimo.

7. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas M. A. de facto vadovavimo faktą, nesiaiškino, ar M. A. atliko neteisėtus veiksmus, nesiaiškino kitų jos civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl civilinės atsakomybės taikymo de facto vadovui: „ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo (vadovo) veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 41 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 126 punktu tiesiog pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl objektyvaus bendrininkavimo, tačiau neužsiminė, kodėl objektyvus bendrininkavimas taikytinas ir atsakovės M. A. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar jos neteisėti veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo pasekmė, todėl tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl solidariosios civilinės atsakomybės taikymo: spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės rūšies, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti, ar kiekvieno iš atsakovų veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 54-55 punktai); pagal vadovų neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį reikia nustatyti, ar buvo jų bendrininkavimas ir koks jis buvo (siaurąja ar plačiąja prasme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024); objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-823/2024, 60 punktas); kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure vadovas, tiek faktinis vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015).

9. M. A. neatliko neteisėtų veiksmų, o net jeigu jie buvo atlikti, jie niekaip nėra susiję su ieškovės žala, kadangi ją nulėmė UAB „Kongera“ finansų tvarkymas, už tai buvo atsakingi atsakovas I. J. bei de jure vadovai. Todėl objektyvusis bendrininkavimas M. A. atžvilgiu nustatytas nepagrįstai ir neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas visų atsakovų atžvilgiu taikė solidariąją civilinę atsakomybę, kadangi tiek de jure, tiek de facto vadovai nesiėmė jokių veiksmų, jog UAB „Kongera“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma laikantis teisės aktų reikalavimų, dėl to nebuvo galima priskirti konkrečios žalos dalies atsakingam UAB „Kongera“ vadovui. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo savo paties nutarties išvadą, jog atsakovas I. J. buvo de facto atsakingas už sprendimus, susijusius su UAB „Kongera“ finansais, todėl M. A. nėra susijusi su neteisėtu veiksmu (netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina. Kadangi kasacinį skundą atsisakoma priimti, tai prašymai atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą ir sustabdyti skundžiamos teismo nutarties vykdymą nenagrinėjami.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti L. A. 1000 (vieną tūkstantį) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. lapkričio 19 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 70, kodas ZO91160.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Šulcas

Egidija Tamošiūnienė

Eglė Zemlytė