2021-02-03 Nr. AB-2395-3-61-3-02958-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1189-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02958-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinei lietuvių kalbos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2019 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 21R-459 (AG-394/04-2019) ir įpareigoti atsakovą Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (toliau – ir atsakovas, Komisija) pateikti atsakymus į šiuos du pareiškėjo nurodytus klausimus: 1) ar teisingas ir pagrįstas yra šis teiginys: „lietuvių kalbos vartojimo praktikoje jokia vardo diena neskaičiuojama metais ir neminima metinėmis“. Jeigu šis teiginys neteisingas, prašome pateikti pavyzdžių, kokia vardo diena skaičiuojama metais ir minima metinėmis, ir 2) ar teisingas ir pagrįstas yra šis teiginys: „lietuvių kalbos vartojimo praktikoje žodžių junginys „vardo diena“ vartojamas tik su žmonių vardais ir niekada nevartojamas su daiktų vardais bei pavadinimais“. Jeigu šis teiginys neteisingas, prašome pateikti pavyzdžių, kokia vardo diena vartojama su daiktų vardais bei pavadinimais. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Komisiją, prašydamas atlikti konferencijos „Lietuvos paminėjimui Kvedlinburgo metraštyje 1010 metų“ rezoliucijos „Dėl atmintinos dienos pavadinimo „Lietuvos diena“ teiginių, susijusių su lietuvių kalbos vartojimo taisyklingumu, vertinimą ir pateikti rašytinę išvadą. Pareiškėjas manė, kad Komisija, pažeisdama norminiuose teisės aktuose numatytas pareigas, neatsakė į nei vieną iš pareiškėjo prašyme pateiktų klausimų, nepateikė jokių atsakovo poziciją pagrindžiančių argumentų. Nors atsakovas, reaguodamas į pareiškėjo 2019 m. kovo 19 d. prašymą, pateikė 2019 m. kovo 28 d. raštą, šiame rašte nurodė abstrakčius teiginius ir neatsakė į pareiškėjo suformuluotus klausimus. Pareiškėjas savo prašyme klausė visai kitų klausimų, į kuriuos iki šio skundo pateikimo dienos dar nėra gavęs atsakymų bei juos pagrindžiančių argumentų.

3. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 20 d. papildomu raštu kreipėsi į Komisiją. Atsakovas antrą kartą sąmoningai neteisėtai ignoruodamas pareiškėjo prašymus 2019 m. gegužės 29 d. pateikė raštą, kuriame nenurodė jokių teisiškai bei kalbiškai pagrįstų argumentų.

4. Pareiškėjas trečią kartą 2019 m. gegužės 30 d. pateikė pakartotinį prašymą atsakovui tačiau gavo atsakovo 2019 m. birželio 4 d. raštą, kuriame visiškai nepagrįstai pasakyta, jog pareiškėjo prašyme išdėstyti klausimai neva atsakyti ir daugiau nebus komentuojami.

5. Pareiškėjas 2019 m. birželio 18 d. kreipėsi į LAGK su skundu, reikalaudamas priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą atsakyti į 2019 m. kovo 19 d. išdėstytus klausimus ir pateikti tuos atsakymus pagrindžiančius argumentus. Tačiau LAGK 2019 m. liepos 17 d. posėdyje atsakovo niekas neatstovavo, nebuvo galimybės užduoti klausimų atsakovui bei išklausyti jo paaiškinimų. Nepaisant to, LAGK pareiškėjo skundą atmetė, teigdama, jog atsakovas neva atsakė į pareiškėjo 2019 m. kovo 19 d. prašyme nurodytus klausimus. Pareiškėjo nuomone, LAGK visiškai neįsigilino į 2019 m. kovo 19 d. nurodytų klausimų esmę bei atsakovo pateiktų raštų turinį, tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę iš viešojo administravimo subjekto gauti atsakymus į savo klausimus.

6. Pareiškėjo teigimu, lietuvių kalbos vartojimo praktikoje jokia vardo diena neskaičiuojama metais ir neminima metinėmis, o žodžių junginys „vardo diena“ vartojamas išimtinai tik su žmonių vardais ir nėra lietuvių kalbos vartojimo praktikoje vartojamas su daiktų vardais, pavadinimais. Todėl manė, jog atsakovas privalo atsakyti į pareiškėjo 2019 m. kovo 19 d. prašyme išdėstytus klausimus, susijusius su prigijusių normų egzistavimu bei įstatyme įtvirtinta imperatyvia pareiga jas saugoti. Atsakovas sąmoningai vengia atsakyti į jam užduotus klausimus, savo raštuose pateikia bendro pobūdžio teiginius, tokiu būdu pažeidžia imperatyvias norminių teisės aktų nuostatas.

7. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui ne kartą atsakyta 2019 m. kovo 28 d., 2019 m. gegužės 29 d., 2019 m. birželio 4 d., 2019 m. birželio 25 d. raštais, be to, išaiškinta per 2019 m. balandžio 3 d. susitikimą, kad konferencijos teiginiai „jokia vardo diena neskaičiuojama metais ir neminima metinėmis <...>“ yra nepagrįsti. Iš žodžių diena, vardas, metinės gali būti sudaryta daug junginių, jei jie sudaryti taisyklingai, jų negali paneigti nei kalbotyros šaltiniai, nei vartojimo praktika (nors jie ir būtų sudaryti pirmą kartą). Gali būti minimos įvairių įvykių metinės, nėra kokio nors galimo sudaryti junginio su žodžiu „metinės“ vartojimo praktikos ar tradicijos, tačiau tai nereiškia, kad toks junginys negali būti sukurtas ir vartojamas. Pareiškėjui taip pat paaiškinta, kad žodis „vardas“ turi ne vieną reikšmę, su juo gali būti sudaryta įvairių junginių, toks yra ir naujas taisyklingas junginys „Lietuvos vardo diena“. Manė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Komisija be pagrindo komentuoja junginį „Lietuvos vardo diena“, yra nepagrįsti. Konferencija rengta būtent dėl šios atmintinos dienos pavadinimo, konferencijos rezoliucijos teiginiai, kuriuos paaiškinti reikalauja pareiškėjas, suformuluoti siekiant pakeisti šį atmintinos dienos pavadinimą, taigi komentuotini atsižvelgiant į jų atsiradimo aplinkybes.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 19 d. kreipėsi į Komisiją dėl konferencijos rezoliucijos teiginių, susijusių su lietuvių kalbos vartojimo taisyklingumu, įvertinimo, prašydamas atsakyti į klausimą ar teisingi ir pagrįsti yra šie rezoliucijos teiginiai (cituojama): 1) „jokia vardo diena neskaičiuojama metais ir neminima metinėmis, pavyzdžiui, neįmanoma minėti šiemet sukankančių 1010-ųjų „Lietuvos vardo“ metinių; 2) „žodžiai „vardo diena“ vartojami tik su žmonių vardais ir niekada nevartojami su daiktų vardais, pavadinimais“ (toliau – ir Teiginiai).

11. Komisija 2019 m. kovo 28 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo 2019 m. kovo 19 d. prašymą, paaiškindama, kad atmintinos dienos pavadinime „Lietuvos vardo diena“ metinės neminimos, tačiau kai proga susijusi su tam tikra valstybei svarbia data, su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo įvykiais (kaip pareiškėjo klausimo atveju), platesniame kontekste gali būti nurodoma, kelintosios metinės minimos. Dėl pareiškėjo nurodyto teiginio, jog junginys „vardo diena“ vartojamas tik su žmonių vardais Komisija nurodė, jog toks teiginys nepagrįstas kalbiniais argumentais, o taisyklių, pagal kurias pavadinimą, siejamą su valstybės vardo diena, būtų galima vertinti kaip netinkamą, nėra. Komisija atsakyme nurodė, kad pavadinimas „Lietuvos vardo diena“ yra tinkamai suformuluotas ir kalbiškai taisyklingas, o siūlomas pavadinimas „Lietuvos diena“ būtų nepakankamas, pernelyg abstraktus.

12. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Komisiją pakartotinai, teigdamas, kad Komisijos 2019 m. kovo 28 d. atsakyme trūko išdėstytų teiginių pagrindimo su nuorodomis į šaltinius ir tuos teiginius iliustruojančius pavyzdžius. Pakartotinai prašė atsakyti į klausimą, ar teisingi ir pagrįsti yra Teiginiai. Komisija 2019 m. gegužės 29 d. atsakyme Nr. S1-230 (1.7) į pareiškėjo 2019 m. gegužės 20 d. prašymą paaiškino, kad žodis vardas lietuvių kalboje turi ne vieną reikšmę, taigi bet koks tikrinis daiktavardis, įskaitant ir šalies pavadinimą, gali būti laikomas vardu, o Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateikiami tokie vartosenos pavyzdžiai: upių, miestų vardai. Pažymėjo, kad į Atmintinių dienų įstatymą įtrauktas pavadinimas „Lietuvos vardo diena“ aptartas 2019 m. gegužės 28 d. Žodyno pakomisės posėdyje, narių manymu, pavadinimas taisyklingas, tinkamai suformuluotas ir nėra pagrindo jį keisti.

13. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 30 d. raštu kreipėsi į Komisiją, nurodydamas, kad ji nepaneigė pareiškėjo teiginių, žodį vardas aiškino atsietai nuo bendrojo atmintinos dienos pavadinimo konteksto, pareiškėjas pasigedo teiginių pagrindimo su nuorodomis į šaltinius ir teiginius iliustruojančių pavyzdžių. Pareiškėjas prašė Komisijos papildomai išnagrinėti 2019 m. gegužės 20 d. jo laišką ir atlikti konferencijos rezoliucijos teiginių, susijusių su lietuvių kalbos vartojimo taisyklingumu, vertinimą bei pateikti rašytinę išvadą, t. y. atsakyti į klausimą, ar teisingi ir pagrįsti yra Teiginiai. Komisija 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. S1-247 (1.7), atsakydama į pareiškėjo 2019 m. gegužės 30 d. prašymą, paaiškino, kad pareiškėjo klausimai pakomentuoti Komisijos 2019 m. kovo 28 d. rašte Nr. S1-110(1.7), teiginiai papildomai paaiškinti 2019 m. gegužės 29 d. rašte Nr. S1-230(1.7), pateikta Žodyno pakomisės nuomonė dėl atmintinos dienos pavadinimo „Lietuvos vardo diena“.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. S1-247 (1.7) pateikė skundą LAGK, prašydamas įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo teiktus raštus ir pateikti argumentuotus atsakymus su nuorodomis į kalbos šaltinius ir kalbotyros šaltinių pavyzdžiais pagrįsti arba paneigti savo išvadas dėl konferencijos rezoliucijos teiginių, susijusių su lietuvių kalbos vartojimo taisyklingumu, vertinimo ir pateikti rašytinę išvadą, t. y. atsakyti į klausimą ar teisingi ir pagrįsti yra Teiginiai. LAGK 2019 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 21R-459 (AG-394/04-2019) pareiškėjo skundą atmetė, motyvuojant, kad nėra pagrindo teigti, jog į pareiškėjo teikiamus klausimus nebuvo atsakyta, be to, teisės aktuose nėra nurodyta, kokia apimtimi teikiami atsakymai turi būti grindžiami.

15. Teismo vertinimu, LAGK 2019 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 21R-459 (AG-394/04-2019) yra teisėtas bei pagrįstas, o pareiškėjo skundo argumentai atmestini. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Teismas, išdėstytų faktinių aplinkybių pagrindu, nustatė, kad pareiškėjui Komisija į jo teiktą klausimą, ar teisingi ir pagrįsti yra Teiginiai, atsakė 2019 m. kovo 28 d., 2019 m. gegužės 29 d. raštais. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 30 d. raštu kreipdamasis į Komisiją ir keldamas tą patį klausimą naujų faktinių aplinkybių nenurodė, o iš esmės pateikė savo argumentus dėl frazės „vardo diena“ ir „Lietuvos vardas“ vartojimo taisyklingumo. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. Komisijos teiktų atsakymų neskundė, vietoje to vėl kreipėsi su pakartotiniu 2019 m. gegužės 30 d. prašymu pateikti atsakymą į tą patį klausimą, kurį kėlė ir 2019 m. kovo 19 d., 2019 m. gegužės 30 d. prašymais Komisijai.

16. Teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Komisijos pakartotinai atsakyti į pareiškėjo klausimą dėl jo nurodomų teiginių teisingumo, nes tai jau buvo padaryta Komisijos 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. atsakymais ir tokie atsakymai laikyti pakankamais bei atitinkančiais Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 35 punktą, kuriame nurodyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį, o į kitus prašymus atsakoma laisva forma.

17. Iš pareiškėjui Komisijos 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d, teiktų atsakymų buvo aiški Komisijos pozicija dėl pareiškėjo nurodomų teiginių teisingumo. Komisija 2019 m. kovo 28 d. rašte dėl pirmojo pareiškėjo teiginio („jokia vardo diena neskaičiuojama metais ir neminima metinėmis, pavyzdžiui, neįmanoma minėti šiemet sukankančių 1010-ųjų „Lietuvos vardo“ metinių“) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atmintinos dienos pavadinime gali būti nurodoma, kelintos metinės minimos, 2019 m. gegužės 29 d. rašte pažymėjo, kad frazė „Lietuvos vardo diena“ yra taisyklinga ir tinkamai suformuluota. Komisija 2019 m. kovo 28 d. rašte dėl pareiškėjo antrojo teiginio („žodžiai „vardo diena“ vartojami tik su žmonių vardais ir niekada nevartojami su daiktų vardais, pavadinimais“) atsakė, kad toks teiginys nepagrįstas kalbiniais argumentais, nėra taisyklių, pagal kurias, pavadinimas, siejamas su valstybės vardo diena, būtų vertinamas kaip netinkamas, o 2019 m. gegužės 29 d. rašte nurodė, jog bet koks tikrinis daiktavardis gali būti laikomas vardu, žodžiai „vardas“ ir „pavadinimas“ gali būti naudojami kaip sinonimai. Teismo vertinimu, tokie Komisijos atsakymai atitiko pareiškėjo prašymo turinį, todėl Komisija 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. S1-247 (1.7) pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui į jo prašymus ir klausimus jau buvo atsakyta, o pakartotiniai atsakymai teikiami nebus.

18. Teismas, vadovaudamasis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, nurodė, kad teisės aktai įtvirtina Komisijos teisę svarstyti, t. y. pateikti poziciją vienu ar kitu kalbos vartosenos klausimu, taigi tą Komisija ir padarė nagrinėjamu atveju. Aplinkybė, kad Komisijos pozicija nesutampa su pareiškėjo teiginiais, nėra pagrindas įpareigoti Komisiją dar kartą atsakyti į pareiškėjo keliamus klausimus, nes Komisijos pozicija dėl pareiškėjo teiginių yra aiški ir išdėstyta 2019 m. kovo 28 d., 2019 m. gegužės 29 d. raštuose.

19. Teismas sutiko su LAGK išdėstyta pozicija, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokia apimtimi viešojo administravimo subjekto teikiamas atsakymas turi būti motyvuotas. Pagal Taisyklių 35 punktą, atsakymas turi atitikti prašymo turinį, taip pat gali būti surašytas laisva forma. Atsakovas nėra įpareigotas savo atsakymus grįsti konkrečiais pavyzdžiais, ko prašo pareiškėjas. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. atsakymais ir manydamas, kad jie nėra tinkami ar neatitinka prašymo turinio, turėjo teisę juos ginčyti, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo.

20. Pareiškėjo teigimu, LAGK posėdyje Komisijos atstovai nedalyvavo, todėl nei pareiškėjas, nei LAGK negalėjo atsakovui užduoti klausimų, manė, kad tokiu būdu pareiškėjui užkirstas kelias tinkamam procesinių teisės normų, įtvirtinančių teisę užduoti klausimus, įgyvendinimui. Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutiko. Vadovaujantis Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, bylos šalių ir (ar) jų atstovų neatvykimas į administracinių ginčų komisijos posėdį, jeigu jiems buvo apie tai tinkamai pranešta, nėra kliūtis nagrinėti skundą (prašymą) ir priimti sprendimą. Teismas nustatė, kad LAGK 2019 m. birželio 19 d. raštu informavo Komisiją apie 2019 m. liepos 17 d. vyksiantį posėdį, kvietė jame dalyvauti institucijos atstovą. Šis raštas pristatytas Komisijai per elektroninę pristatymo sistemą, taip pat matyti, kad 2019 m. birželio 19 d. Komisija gavo ir perskaitė informaciją apie LAGK posėdį, vyksiantį 2019 m. liepos 17 d. Pagal LAGK pateiktą medžiagą, teismas taip pat nustatė, kad Komisija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą LAGK, kuriame nurodė nesutikimo su pareiškėjo skundo motyvus. Komisijos atsiliepimo nuorašas išsiųstas pareiškėjui elektroniniu paštu 2019 m. liepos 11 d. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo procesinės teisės LAGK posėdyje nebuvo pažeistos. Teisės aktai nenustatė pareigos Komisijos atstovui dalyvauti teismo posėdyje, be to, Komisija pateikė savo poziciją dėl pareiškėjo skundo atsiliepime, kurio nuorašas pareiškėjui išsiųstas. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl procesinių teisių pažeidimo skundo nagrinėjimo metu LAGK atmesti, kaip nepagrįsti.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas LAGK 2019 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 21R-459 (AG-394/04-2019) yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti teismas neturėjo pagrindo. Kadangi teismas nustatė, kad atsakovas tinkamai įgyvendino pareigą atsakyti į pareiškėjo teiktus prašymus ir 2019 m. birželio 4 d. raštu pagrįstai nurodė, jog į prašymus jau atsakyta Komisijos 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. raštais, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo pateikti atsakymą dėl pareiškėjo nurodomų teiginių teisėtumo. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, jis neįgijo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 22. Pareiškėjas V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti.

23. Pareiškėjas prašo žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso, kadangi tai užtikrintų išsamesnį bei objektyvesnį skundo išnagrinėjimą.

24. Pareiškėjo teigimu, atsakovas sąmoningai vengia atsakyti į jam užduotus klausimus, savo raštuose pateikia teiginius, kurie visiškai neatsako į pareiškėjo prašyme pateiktus klausimus, tokiu būdu savo akivaizdžiu neveikimu pažeidžia imperatyvias norminių teisės aktų nuostatas.

25. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir nurodo, kad kiekvieno viešojo administravimo subjekto atsakymui keliami iš esmės tokie imperatyvūs reikalavimai (jų visuma): atsakymas į prašymą privalo būti aiškus ir argumentuotas, nurodant visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis remtasi vertinant prašymo ar skundo turinį.

26. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, iki šio skundo pateikimo teismui dienos nepateikdamas jokių aiškių ir argumentuotų atsakymų į pareiškėjo prašyme išdėstytus klausimus, o tik pateikdamas kažkokius raštus (reakcijas), minėtas imperatyvias norminiu teisės aktų nuostatas akivaizdžiai pažeidė, nes: atsakovas nepateikė aiškių atsakymų į 2019 m. kovo 19 d. prašyme pateiktus du klausimus; atsakovas nepateikė jokių argumentuotų atsakymų su taisyklingos kalbos šaltinių nuorodomis ar pavyzdžiais į 2019 m. kovo 19 d. prašyme pateiktus du klausimus, t. y. nepateikė visų prašymo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ir nepateikė jokių konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo turinį.

27. Pareiškėjas pabrėžia, kad neneigia, jog atsakovas sureagavo į jo 2019 m. kovo 19 d. prašymą, pateikdamas atitinkamus raštus. Tačiau atsakovas visiškai neatsakė į nei vieną 2019 m. kovo 19 d. prašyme suformuluotą klausimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad valstybinės valdžios institucijos reakcija į suinteresuoto asmens prašymą, atsiunčiant bet kokio turinio raštą, tačiau visiškai neatsakant į pateiktus klausimus, negali būti laikoma atsakymu į prašyme suformuluotus klausimus.

28. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas nepasinaudojo atsakymų apskundimo teise. Pareiškėjas skundžia atsakovo neteisėtą neveikimą, o ne kažkokį individualų teisės aktą. Pareiškėjas net neprivalėdamas išnaudojo visas ikiteisminio ginčo sprendimo galimybes, t. y. siekė gauti atsakymus į prašyme pateiktus klausimus inicijuodamas susitikimus su atsakovu po Komisijos rašto gavimo, atitinkamų rašytinių raštų gavimą ir kt. Be to, negavęs atsakymų į prašyme išdėstytus klausimus, 2019 m. birželio 18 d. kreipėsi į LAGK su skundu. Galiausiai, pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo teises nuo atsakovo neveikimo.

29. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjui ne vieną kartą atsakyta į jo pateiktus klausimus raštais: 2019 m. kovo 28 d., 2019 m. gegužės 29 d., 2019 m. birželio 4 d. raštais, 2019 m. birželio 25 d. raštu Lietuvos administracinių ginčų komisijai, 2019 m. rugsėjo 20 d. atsiliepimu Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat jo klausimai komentuoti per susitikimą 2019 m. balandžio 3 d. Kalbos komisijoje žodžiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 21R-459 (AG-394/04-2019) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją pateikti atsakymus į pareiškėjo keltus klausimus pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, pritaikytų teisės normų aiškinimu ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nemotyvavo savo prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

36. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 20 straipsnį valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gegužės 11 d. nutarimą Nr. IX-2232 „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuostatų patvirtinimo“, svarbiausias Komisijos uždavinys – spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus (6 p.). Pagal minėtų nuostatų 7 punktą Komisija, vykdydama jai pavestą uždavinį, vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius); nagrinėja visuomenės kalbos kultūros klausimus ir priima dėl jų sprendimus, rūpinasi kalbos būkle švietimo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse, leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime ir kitose srityse. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 9 punkte taip pat įtvirtintas Komisijos įgyvendinamas uždavinys – svarsto visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priima dėl jų sprendimus.

37. VAĮ 2 straipsnio 14 punkte (aktuali 2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 31 d.) įtvirtinta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė (VAĮ 14 str. 1 d.). Pagal Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 35 punktą atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį. Prašymams, nesusijusiems su administracinės paslaugos teigimu, turimos informacijos pateikimu, administracinio sprendimo priėmimu, t. y. kitus prašymus, atsakoma laisva forma (Taisyklių 35.4 p.).

38. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu (nutarties 10–12 punktai) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad Komisija pareiškėjui į jo teiktus klausimus, ar teisingi ir pagrįsti yra Teiginiai, atsakė 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. raštais. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 30 d. raštu kreipdamasis į Komisiją ir keldamas tuos pačius klausimus naujų faktinių aplinkybių nenurodė, o iš esmės pateikė savo argumentus dėl frazės „vardo diena“ ir „Lietuvos vardas“ vartojimo taisyklingumo. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. Komisijos pateiktų atsakymų pareiškėjas neskundė, o nesutikdamas su jų turiniu vėl kreipėsi su pakartotiniu 2019 m. gegužės 30 d. prašymu pateikti atsakymus iš esmės į tuos pačius klausimus.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006), o prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Nesant nuginčytiems sprendimams, kuriais klausimas išspręstas iš esmės, taip pat nesant vilkinimo atlikti veiksmus, teismas neturi pagrindo įpareigoti atlikti veiksmus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas skundžia atsakovo neteisėtą neveikimą, o ne individualų teisės aktą, todėl minimų Komisijos raštų neprivalėjo skųsti ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

40. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Priešingai, byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog viešojo administravimo subjektas – Valstybinė lietuvių kalbos komisija – atliko pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus, t. y. 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. S1-247 (1.7), atsakydama į pareiškėjo 2019 m. gegužės 30 d. prašymą, paaiškino, kad pareiškėjo klausimai pakomentuoti Komisijos 2019 m. kovo 28 d. rašte Nr. S1-110(1.7), teiginiai papildomai paaiškinti 2019 m. gegužės 29 d. rašte Nr. S1-230(1.7), pateikta Žodyno pakomisės nuomonė dėl atmintinos dienos pavadinimo „Lietuvos vardo diena“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakartotinai atsakyti į jau ne kartą atsakytus Teiginius dėl jų neišsamumo bei netinkamos motyvacijos (atsakovas, kaip nurodo pareiškėjas, nepateikė aiškių atsakymų į 2019 m. kovo 19 d. prašyme pateiktus du klausimus; atsakovas nepateikė jokių argumentuotų atsakymų su taisyklingos kalbos šaltinių nuorodomis ar pavyzdžiais į 2019 m. kovo 19 d. prašyme pateiktus du klausimus, t. y. nepateikė visų prašymo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ir nepateikė jokių konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo turinį) negali būti laikomas savarankišku reikalavimu, o yra išvestinis ir galėtų būti sprendžiamas tik įvertinus atsakovo priimtų 2019 m. kovo 28 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. raštų teisėtumą bei pagrįstumą. Kaip minėta, pareiškėjas nurodomų atsakovo raštų įstatymo nustatytu būdu neginčijo, o aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Komisijos išdėstyta nuomone, nėra pagrindas įpareigoti Komisiją dar kartą atsakyti į pareiškėjo keliamus tuos pačius klausimus.

41. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo ginčijamas LAGK 2019 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 21R-459 (AG-394/04-2019), priimtas dėl pareiškėjo skundo, kuriuo jis prašė įpareigoti Komisiją atsakyti į klausimą, ar teisingi bei pagrįsti pareiškėjo nurodomi teiginiai („jokia vardo diena neskaičiuojama metais ir neminima metinėmis, pavyzdžiui, neįmanoma minėti šiemet sukankančių 1010-ųjų „Lietuvos vardo“ metinių“ ir „žodžiai „vardo diena“ vartojami tik su žmonių vardais ir niekada nevartojami su daiktų vardais, pavadinimais“), yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jo panaikinti.

42. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p,; 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė