2020-04-01 Nr. AB-6483-3-64-3-02611-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1556-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02611-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. nepriimtinomis sąlygomis, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktais nustatyto 3,6 kv. m ploto. Trūko apšvietimo, tiek natūralaus, tiek dirbtinio, negalėjo normaliai skaityti ir rašyti. Kamerose buvo didelė drėgmė, nebuvo galimybių išsiskalbti rūbus ir juos išsidžiovinti. Tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, ši patalpa buvo matoma kitų asmenų. Nebuvo atskiros tualeto ventiliacijos, kamerose dvelkė nemalonus kvapas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas.

3. Gavęs atsakovo atsiliepimą pareiškėjas pateikė rašytinius atsikirtimus, kuriuose nurodė, kad jo buvimo laikotarpiu sanitariniai mazgai buvo atitverti tik iš vienos pusės, neturėjo lėšų susimokėti už skalbimo paslaugą, todėl buvo priverstas vaikščioti purvinas ir tai žeidė jo teises (b. l. 68–72).

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą (b. l. 11–17) prašė skundą atmesti.

5. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. skirtingose kamerose ir jam teko nuo 3,22 iki 17,9 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjui visas dienas, išskyrus pusdienį, tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m. Atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, kurie dėl pastato statuso yra negalimi. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Atsakovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip tris mėnesius neturi pinigų. Įstaiga suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakinga už tai, kad jie nesinaudoja jiems teikiama paslauga. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 76–82).

7. Teismas iš byloje esančios 2018 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. 60/09-71436 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d., viso 343 dienas. 342 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, tačiau 2015 m. lapkričio 10 d. dalį dienos kameroje Nr. 6 pareiškėjui teko tik 3,22 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tą dieną buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nebuvo galimybių, 2018 m. lapkričio 20 d. pažymos turinys vertintas pareiškėjo naudai ir konstatuota, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas vieną dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui.

8. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1–7), nustatė, kad kameroje Nr. 6, kai joje buvo laikomi 7 asmenys, iš kameros ploto (22,55 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,653 kv. m) pareiškėjui teko 2,98 kv. m, t. y. mažiau negu 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikomi 6 asmenys, taip pat kamerose Nr. 20 ir 66, kai jose buvo laikomi daugiausia 5–6 asmenys, ir kameroje Nr. 27, kai joje buvo laikomi 4 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kitose kamerose (Nr. 19, 44, 28, 86 ir 26) bei kamerose Nr. 20, 66 ir 27, kai jose buvo laikoma mažiau asmenų, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą kameroje Nr. 6 (5,76 kv. m), teismas nustatė, kad tą dieną, kai kameroje buvo laikomi 7 asmenys, pareiškėjui teko tik 2,16 kv. m laisvo kameros ploto, taigi jo galimybė judėti kameroje tą dieną buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose trūko apšvietimo, buvo didelė drėgmė, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas į bylą pateikė du Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad buvo patikrintos tik dvi pareiškėjo laikymo kameros Nr. 27 ir 44. 2015 m. gruodžio 16 d. buvo išmatuota dirbtinė apšvieta ir kameroje Nr. 44, nustatyta, kad dirbtinės apšvietos parametrai atitiko higienos normos reglamentuojamus, santykinė oro drėgmė patikrinimo metu šioje kameroje nebuvo matuojama. 2016 m. balandžio 28 d. patikrinimo metu nei santykinė oro drėgmė, nei dirbtinė apšvieta tikrinamose kamerose, taip pat ir Nr. 27, taip pat nebuvo matuojama.

Pareiškėjas kameroje Nr. 44 buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d., 2015 m. gruodžio 16 d. atlikto patikrinimo duomenys paneigė pareiškėjo teiginį dėl netinkamos dirbtinės apšvietos šioje kameroje. Atsakovas nepateikė duomenų apie santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos atitikimą higienos normos reikalavimams visose pareiškėjo laikymo kamerose, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Teismas laikė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinį patalpų apšvietimą (išskyrus kamerą Nr. 44), ir 16 punkto, reglamentuojančio santykinę oro drėgmę, reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturėjo pagrindo.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Šiaulių TI tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, teismas vadovavosi 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. punktu, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, HN 134:2015.

11. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės teismas nustatė, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,78 m iki 2,37 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės, be to, atkreiptas dėmesys, kad sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė sudaryta tik 2017 m. birželio 1 d., t. y. užfiksuota tuo metu kamerose buvusi situacija, o pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. Kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinių mazgų kamerose įrengimo jo laikymo laikotarpiu, atsakovas nepateikė. Šiuo atveju, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad sanitariniai mazgai jo laikymo laikotarpiu buvo atitverti tik iš vienos pusės, ir kurių atsakovas nepaneigė, teismas laikė, jog pareiškėjui Šiaulių TI kamerose naudojantis sanitariniu mazgu privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas, nes kamerose buvo laikoma ir po 5–6 asmenis, be to, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuos susijusius nepatogumus ir neturtinę žalą.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo galimybių išsiskalbti rūbų ir jų išsidžiovinti, teismas vadovavosi HN 134:2015 40 punktu. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše, 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše bei 2015 m. lapkričio 2 d. tvarkos aprašo papildyme nustatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, patikrinus sąskaitą ir nustačius, kad pinigų neturi ne trumpiau kaip tris mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Byloje nebuvo duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, kad pareiškėjas neturėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje, bet Šiaulių TI administracija vis tiek atsisakė skalbti jo asmeninius drabužius, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmesta.

13. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjas visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį pastoviai turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – higienos normos reikalavimus atitinkančių gyvenimo sąlygų Šiaulių TI kamerose.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų (343 dienos), vieną dieną pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, visą laikymo laikotarpį neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 500 Eur.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikyti nepagrįstu (b. l. 84–87).

16. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas tik vieną dieną (dalį dienos) kalėjo Šiaulių TI pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, todėl nebuvo intensyvaus neigiamo poveikio pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu. Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą plotą skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taip pat sanitarinio mazgo užimamas plotas neturi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir pan.) ir negali pateikti. Pareiškėjas D. S. jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose nei įstaigos direktoriui, nei Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nebuvo pateikęs.

18. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad sanitariniai mazgai įstaigoje įrengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (sanitarinis mazgas iš vienos pusės atitvertas sienele, iš kitos pusės – nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės), todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Vėdinimo sistemos nebuvimas priskirtas prie rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų, kurie Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta norma, tik vieną dieną (pusę dienos), kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, skundą atmesti.

20. Pareiškėjas D. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 90–94) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus: konstatavo, kad vieną dieną pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui (teko 3,22 kv. m), taip pat pripažino, jog pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas pažeidžiant HN 134:2015 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinį patalpų apšvietimą (išskyrus kamerą Nr. 44), ir 16 punkto, reglamentuojančio santykinę oro drėgmę, reikalavimus, o dėl sanitarinio mazgo įrengimo nebuvo tinkamai užtikrintas pareiškėjo privatumas, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas. Teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė 1 500 Eur.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotais pažeidimais.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjui tekusio ploto apskaičiavimu, pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

28. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą plotą skaičiuojant minimalų kameros plotą, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad tai šiuo atveju ir nebuvo daryta. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, vertino kamerų plotą ir jose kalinamų asmenų skaičių. Tačiau spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad kameroje Nr. 6 (kai joje buvo laikomi 7 asmenys) atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamus plotus pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ploto pažeidimo.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimu dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teigdamas, kad buvo pateikęs įrodymus, jog sanitariniai mazgai iš vienos pusės atitverti sienele, o iš kitos – nepermatoma užuolaida.

30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

31. Be to, pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) šiuo atveju tenka Šiaulių TI, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Tai yra bendra taisyklė analogiško pobūdžio bylose, taikoma ir naujausioje administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1063-442/2019).

32. Pareiškėjas tiek skunde, tiek atsikirtime į Šiaulių TI atsiliepimą tvirtino, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teigė, jog jie buvo atitverti tik iš vienos pusės. Atsakovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Atsakovo teismui pateikta Šiaulių TI san. mazgų zonų kamerose lentelė (b. l. 28–29), kurioje nurodytos sanitarinio mazgo atitvarinės konstrukcijos ir jų aukščiai, parengta tik 2017 m. birželio 1 d., kai ginčui aktualus laikotarpis buvo iki 2016 m. lapkričio 1 d. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad sanitariniai mazgai buvo pilnai atitverti būtent ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovui nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, pagrįstai konstatavo pažeidimą šiuo aspektu.

33. Tačiau dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų higienos normų pažeidimų pažymėtina, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs tik abstrakčius nusiskundimus dėl apšvietimo, drėgmės, tačiau visiškai nedetalizavo, kokios būtent, jo teigimu, sąlygos buvo konkrečiose kamerose, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, kad jos buvo netinkamos. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktą (b. l. 52–54), kuriame nurodyta, kad patikrinus apšvietimą kameroje Nr. 44 pažeidimo nenustatyta. Kitų patikrinimo aktų, kuriuose būtų nustatytos aplinkybės dėl apšvietimo ir drėgmės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nepateikta. Nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu jos buvo tikrintos ir patikrinimo aktai nebuvo pateikti teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas savo teiginių dėl netinkamo apšvietimo ir drėgmės visiškai nedetalizavo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pažeidimą šiuo aspektu.

34. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (privatumo pažeidimą ir ploto normos pažeidimą), dėl ko konstatuotina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, pripažintina, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

36. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

37. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą (1 dieną trukęs ploto pažeidimas ir visą kalinimo laikotarpį (343 dienas) neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), sprendžia, kad teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nėra jokio pagrindo vertinti kaip per didelio jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, nors higienos normos pažeidimai šiuo atveju ir nekonstatuotini.

38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialiosios teises normas, priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais bei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė