2019-12-30 Nr. AB-35-3-61-3-02000-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5698-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02000-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. (Y. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. P. (Y. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Y. P. (Y. P.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (15/5-11)50U-919 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui Y. P., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis tuo, kad jis nuo 2019 m. balandžio 30 d. buvo pašalintas iš Europos humanitarinio universiteto (toliau – ir Universitetas) studentų sąrašų dėl mokesčio už mokslą nesumokėjimo, panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi.

3. Pareiškėjas teigė, jog Universiteto administracija jo neinformavo apie terminus, per kuriuos būtina apmokėti už mokslą, kas ir buvo pašalinimo priežastis. Universiteto administracija nepranešė jam apie ketinimą nutraukti su juo sutartį dėl studijų ir tuo pačiu pašalinti jį iš studentų sąrašų. Jis negavo apmokėjimo sąskaitos, kurioje būtų nurodyta suma ir rekvizitai, pagal kurią buvo būtina atlikti mokėjimą Universiteto naudai. Universiteto studentu jis buvo nuo 2009 metų. Visą šį laikotarpį nebuvo problemų dėl mokesčio už studijas mokėjimo, mokėjimus atlikdavo laiku. Pareiškėjo nuomone, ši situacija susiklostė dėl to, kad Universiteto administracija jo neinformavo apie terminus, per kuriuos būtina sumokėti už mokslą. Laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo akademinėse atostogose ir su Universitetu nebendravo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. sausio 30 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte bei 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Migracijos departamentas patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje bei 25 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą ir, nenustatęs pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2019 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi vieniems metams.

6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas, taip pat jeigu užsienietis studijuodamas nesilaiko apribojimų, nustatytų Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje. Migracijos departamento turimais duomenimis, Universiteto rektoriaus įsakymu Nr. 15-106 pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 30 d. buvo išbrauktas iš studentų sąrašų dėl nesumokėto mokesčio už mokslą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu Sprendimu, tačiau neneigė fakto, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jo studijos buvo nutrauktos ir jis neatitiko Įstatyme nustatytos leidimo išdavimo sąlygos. Pareiškėjas iš esmės skundė Universiteto veiksmus dėl to, kad Universitetas neinformavo jo apie terminus, per kuriuos būtina sumokėti už mokslą, tačiau ne Migracijos departamento veiksmus.

7. Atsakovas pažymėjo, jog Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjas elgėsi neatsakingai, nesilaikė Universitetui duotų įsipareigojimų, nors į Lietuvą atvyko studijuoti, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai. Migracijos departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo Sprendimo išvadas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo Y. P. (Y. P.) skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą bendra tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina studijuoti mokslo ir studijų institucijoje pagal studijų programą (programas) arba doktorantūroje (Įstatymo 46 str. 1 d. 1 p.). Migracijos valdyba, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2019 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2019 m. kovo 31 d. iki 2020 m. kovo 31 d. Migracijos departamentas 2019 m. gegužės 9 d. gavo Universiteto 2019 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 78/1-132 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo panaikinimo EHU studentui“, kuriame pranešama, kad Universiteto antrosios pakopos nuolatinių studijų programos „Kultūros paveldas“ 1 kurso studentas – P. Y. nuo 2019 m. balandžio 30 d. EHU Rektoriaus įsakymu Nr. 15-106 išbrauktas iš studentų sąrašų už nesumokėtą mokestį už mokslą (studijas). Rašte taip pat prašoma panaikinti minėto užsienio šalies piliečio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2019 m. gegužės 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Baltarusijos Respublikos piliečiui Y. P. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. kovo 30 d.

10. Teismo vertinimu, byloje pateikta rašytinė medžiaga patvirtina, kad Migracijos departamentui, gavus objektyvių duomenų apie pagrindo, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, išnykimą, egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

11. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl negautų mokėjimo sąskaitų, nepateiktos informacijos apie apmokėjimo terminus, suteiktas akademines atostogas. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Užsienietis turi pareigą išduoto leidimo laikinai gyventi metu atitikti jam keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl sąskaitų negavimo, nepateiktos informacijos apie apmokėjimo terminus, kontaktų nepalaikymo akademinių atostogų metu, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatyme expressis verbis (lot. tiesiogiai) įtvirtintais išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais. Šiuo atveju Migracijos departamentui nenumatyta pareiga atsižvelgti ar vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su Universiteto veikla, prieš priimant sprendimą, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

III. 12. Pareiškėjas Y. P. (Y. P.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir formalus. Teismo sprendime nėra nurodyta nei vieno argumento, kodėl jis rėmėsi vien tik atsakovo argumentais ir nepatikėjo pareiškėjo nurodytais. Teismas iš esmės tik perkėlė Migracijos departamento Sprendimo bei atsiliepimo motyvus, neatlikdamas jokios jų teisinės analizės, o pareiškėjo argumentų nenagrinėjo. Universitetas su pareiškėju elgėsi nesąžiningai ir nepareigingai, neinformavo jo apie terminus, per kuriuos būtina sumokėti už mokslą, nepateikė sąskaitos, kurioje būtų mokėjimo rekvizitai, neįspėjo apie ketinimą nutraukti sutartį dėl studijų ir pašalinti iš studentų sąrašų. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad Įstatymo 46 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi išdavimą ir tam užsieniečiui, kuris ne tik mokosi, bet ir ketina mokytis. Kadangi pareiškėjas planuoja studijuoti kitos mokslo ir studijų institucijos lygiavertėje studijų programoje, tai Migracijos departamentas negalėjo priimti skundžiamo Sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo tol, kol bus išspręstas klausimas dėl pareiškėjo priėmimo studijuoti.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovo vertinimu, teismas ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose ir duomenyse. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas tiek pirmos instancijos teismui teiktame skunde, tiek apeliaciniame skunde iš esmės skundžia Europos humanitarinio universiteto veiksmus, dėl to, kad universitetas neinformavo jo apie terminus, per kuriuos būtina apmokėti už mokslą, tačiau ne Migracijos departamento veiksmus.

16. Pareiškėjas taip pat netinkamai interpretuoja Įstatymo 46 straipsnio nuostatas, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas ir tam užsieniečiui, kuris ne tik mokosi, bet ir ketina mokytis ir tokiu atveju sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo nepriimamas tol, kol sprendžiamas klausimas dėl jo priėmimo studijuoti. Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.

Įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, kad užsienietis turi teisę pateikti prašymą būti priimtas studijuoti į kitos mokslo ir studijų institucijos lygiavertę studijų programą arba į doktorantūrą, jeigu paaiškėja šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nurodytos aplinkybės. Tokiu atveju sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi (išduoto darbo pagrindu pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą) panaikinimo nepriimamas tol, kol sprendžiamas klausimas dėl jo priėmimo studijuoti. Apie kitai mokslo ir studijų institucijai pateiktą prašymą užsienietis privalo pranešti Migracijos departamentui pagal šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Jeigu užsienietis per 2 mėnesius nuo pranešimo Migracijos departamentui pateikimo datos nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo priimtas studijuoti į kitos mokslo ir studijų institucijos lygiavertę studijų programą arba į doktorantūrą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas pagal šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas studijų, o ne darbo pagrindu, taigi, šios Įstatymo 46 straipsnio 6 dalies nuostatos nėra taikomos pareiškėjui, nes pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, kaip nurodyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte, todėl pareiškėjo teiginiai, kad sprendimas panaikinti užsieniečio leidimą negalėjo būti priimtas, kol sprendžiamas klausimas dėl jo priėmimo studijuoti, laikomi niekuo nepagrįstu Įstatymo interpretavimu.

Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (15/5-11)50U-919 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui Y. P., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatyme įtvirtintu išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindu, o Migracijos departamentui nenumatyta pareiga atsižvelgti ar vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su Universiteto veikla.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir formalus, nes liko neįvertinti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Universiteto veiksmų.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. pateikė prašymą Vilniaus apsk. VPK Migracijos valdybai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte bei 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais. Migracijos valdyba, nenustačiusi pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi vieniems metams. Europos humanitarinis universitetas 2019 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 78/1-132 informavo Migracijos departamentą, jog pareiškėjas Y. P. nuo 2019 m. balandžio 30 d. Universiteto Rektoriaus įsakymu Nr. 15-106 išbrauktas iš studentų sąrašų nesumokėjus mokesčio už mokslą (studijas). Atsižvelgęs į minėtus duomenis, Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui Y. P. išduotą leidimą laikinai gyventi.

23. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kuomet užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas leidimai laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis yra priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai numatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiamas mokymasis, studijos, stažuotė, kvalifikacijos tobulinimas, taip pat jeigu užsienietis studijuodamas ar mokydamasis nesilaiko apribojimo, numatyto Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje.

24. Tinkamai išaiškinęs ginčui taikytiną reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog užsieniečiui leidimas laikinai gyventi panaikinimas, jeigu jis nebeatitinka Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos. Kadangi šiuo atveju studijos buvo nutrauktos ir pareiškėjas buvo išbrauktas iš studentų, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių tai įvyko, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįsti. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. P. (Y. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė