2020-11-11 Nr. AB-21156-3-61-3-01573-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3082-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01573-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2017 m. birželio 20 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN 3 būrio, kuriame jis buvo apgyvendintas, sanitariniame mazge, kuris buvo atskiroje patalpoje, nebuvo sėdimo tualeto. Todėl pareiškėjas turėjo naudotis tupimu tualetu ir dėl savo sveikatos būklės – (duomenys neskelbtini) skausmų, patirdavo fizines ir dvasines kančias. Pareiškėjas teigė, kad bendro naudojimo duše buvo per karštas vanduo, kurio temperatūros jis negalėjo reguliuoti. Atsižvelgiant į kūno nudegimus, tokios sąlygos naudojantis dušu pareiškėjui kėlė fizinį skausmą ir dvasines kančias. Būnant ilgalaikių pasimatymų kambariuose, reikėjo naudotis bendru dušu koridoriuje, kuriame karštas vanduo būdavo tik šeštadieniais. Tokios sąlygos kėlė nepatogumų ir pažeminimą jam ir jo sutuoktinei. Dėl šių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, fizinį skausmą, emocinę depresiją, neigiamus išgyvenimus, sumažėjusias bendravimo galimybes.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpose. Šių patalpų kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų yra įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai su vandens nuleidimo mechanizmais, o tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis. Pareiškėjas, jausdamas nepatogumus naudojantis sanitariniu mazgu dėl savo sveikatos tam tikrų sutrikimų ((duomenys neskelbtini) skausmų), galėjo kreiptis į įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą, kurios specialistai jam suteiktų pagalbą (pvz., išduotų specialią tualeto kėdę), tačiau nesikreipė. I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį šio gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse dirba nuteistasis, atsakingas už I-ojo gyvenamojo korpuso dušus, kuris nustato prausimuisi tinkamą, nuteistiesiems priimtiną vandens temperatūrą. Ilgalaikių pasimatymų patalpose yra įrengti penki ilgalaikių pasimatymų kambariai, poilsio kambarys. Kambariuose yra visas teisės aktuose nustatytas inventorius, pasimatymų kambariams įrengti bendri sanitariniai mazgai bei dušo patalpos, įrengta bendra technika skirta maisto gamybai. Ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengta dušo patalpa, kurioje yra elektrinis vandens šildytuvas, dušo patalpą nuolat aprūpinantis karštu vandeniu. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjo skundo teiginiai yra grindžiami abstrakčiais teiginiais, nepateikiami jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad skunde nurodomos aplinkybės įtakojo pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu, o likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas iš Vilniaus PN atsiliepimo nustatė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kuriame gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų. I-ajame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas.

7. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 5.7 papunktyje nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktis nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nėra įtvirtinti reikalavimai, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas ir, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtas sėdimas unitazas.

8. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad nesėdimo tualeto įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir tai pažeidžia pareiškėjo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.), konstatavo, jog nesėdimo tualeto įrengimas (buvimas), neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl tai pažeidžia pareiškėjo teises.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas argumentą, jog galimas tupimų unitazų įrengimas, grindžia Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 7.6 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad klozetas gali būti ir tupiamas arba įrengtas pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m). Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ginčas keliamas dėl tupimo tualeto įrengimo (buvimo), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2017 m. birželio 20 d., o minėtas teisės aktas įsigaliojo tik 2017 m. birželio 8 d., t. y. iš esmės ginčo laikotarpio pabaigoje. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė naudotis tinkamu sanitariniu mazgu (sėdimu tualetu) buvo pažeista nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2017 m. birželio 8 d.

10. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte ir HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas iš esmės neneigia šios aplinkybės, nurodo, jog galimybė nusiprausti duše buvo sudaryta kartą per savaitę – šeštadieniais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

11. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis HN 134:2015 18 punktu, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Vilniaus PN atsiliepime paaiškino, kad I-ajame gyvenamajame korpuse dirba nuteistasis, atsakingas už I-ojo gyvenamojo korpuso dušus, kuris nustato prausimuisi tinkamą, nuteistiesiems priimtiną vandens temperatūrą. Teismas iš pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos nustatė, kad pareiškėjas yra patyręs odos nudegimus, tačiau nėra duomenų, kad dėl jo patirtų sužalojimų turėtų būti taikomas išskirtinės sąlygos naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su prašymais ar skundais dėl nepriimtinos vandens temperatūros naudojantis dušu. Todėl teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skundo argumentus dėl per karšto vandens duše atmetė.

12. Teismas nurodė, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Šių Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės, o 31 punkte numatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui. Sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais. Sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (32 p.). Vilniaus PN atsiliepime patvirtino, kad ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengti sanitariniai mazgai, skirti bendram naudojimui. Teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo ar vėlesniu laikotarpiu dėl emocinės depresijos, fizinių skausmų, neigiamų išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimo, kurių atsiradimą galėjo įtakoti netinkamos gyvenimo sąlygos, į psichologus ar psichiatrus nesikreipė. Pareiškėjas nesikreipė į medikus dėl (duomenys neskelbtini) skausmų, kuriuos mini savo skunde. Todėl teismas sprendė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo sėdimo unitazo), todėl pripažino, jog tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjui sukeltas pasekmes, pareiškėjo skundų ar prašymų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nėra pagrindo priteisti. Teismas pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (kad pataisos įstaigoje buvo įrengtas tupimas, o ne sėdimas tualetas) pažeidimą ir laikė tai pakankama satisfakcija už patirtą žalą.

III. 15. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo patyrė didelių nepatogumų atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir pažeidimas truko labai ilgą laiką – apie 14 mėnesių. Todėl teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl patirtų nudegimų dėl per karšto vandens duše patirdavo fizinį skausmą, neigiamus išgyvenimus. Asmuo, kuris atsakingas už vandens temperatūros reguliavimą, tiesiog įjungdavo karštą vandenį ir jo temperatūros netikrindavo, o pačiam reguliuoti vandens temperatūrą galimybių nebuvo. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes dėl patirtų nepatogumų ir jo su sutuoktine privatumo pažeidimo, pažeminimo einant į bendras dušo patalpas ilgalaikių pasimatymų patalpose. Pareiškėjo nuomone, tai taip pat turėtų būti vertinama kaip pažeidimas.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje kilo ginčas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. Š. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2017 m. birželio 20 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą dėl to, kad beveik visą jo kalinimo laikotarpį pataisos įstaigoje buvo įrengtas tupimas, o ne sėdimas tualetas, tačiau neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl kitų pažeidimų – per karšto vandens dušo patalpose, netinkamo dušų įrengimo ir netiekiamo karšto vandens ilgalaikių pasimatymų patalpose, atmetė kaip nepagrįstus.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo atžvilgiu Vilniaus PN atliko neteisėtus veiksmus, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę jam neabejotinai kilo neturtinė žala, kuri turėjo būti kompensuota pinigais.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktyje numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), reikalavimai tokių mazgų įrengimui nedetalizuoti. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste atsižvelgė į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunkčio nuostatas, tačiau minėtos nuostatos reglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimą būtent kamerose, be to, jose nurodoma įrengti unitazą arba nerūdijančio plieno klozetą.

26. Pažymėtina, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 ir įsigaliojusių 2017 m. birželio 8 d., 7.6 papunktyje nurodoma, jog prausykloje, tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupimas). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ir galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat buvo numatyta, kad prausykloje, tualete įrengiamas klozetas arba unitazas.

27. Teisėjų kolegija iš aptarto teisinio reglamentavimo daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge įrengti unitazą (sėdimą tualetą). Priešingai – buvo tiesiogiai numatyta galimybė (alternatyva) įrengti tupimą tualetą. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose panašiose teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-822/2020). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad jis patyrė kančių ir nepatogumų dėl skaudančių (duomenys neskelbtini) besinaudojant tupimu tualetu, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl tokio pobūdžio nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas pagerinti kalinimo sąlygas.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų – netinkamos vandens temperatūros duše ir ilgalaikių pasimatymo patalpų duše bei šių patalpų netinkamo įrengimo ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus dėl unitazo bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge neįrengimo, o kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė pagrįstai ir šioje bylos dalyje teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normas. Tačiau vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, nesant byloje pateikto atsakovo apeliacinio skundo, pareiškėjo padėtis negali būti bloginama. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė