A-556-1521-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1521/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00317-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai I. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. U. dėl rašto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 5-7), kurį patikslino (b. l. 35-38), kreipėsi į teismą prašydama pripažinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. kovo 28 d. rašte Nr. (15.3-14)-K-4642 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ nurodytą atsisakymą spręsti klausimą dėl leidimo išdavimo mokestinės nepriemokos perėmimui neteisėtu ir jį panaikinti, bei įpareigoti Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo mokestinės nepriemokos perkėlimui V. U.

Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija skundžiamu raštu atsisakė spręsti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą. Nurodė, kad toks atsakovo atsisakymas sukelia jai teisines pasekmes, t. y. prašomos perkelti kitam asmeniui mokestinės nepriemokos lieka jai, net neišsprendus prašymo (nepriėmus dėl to atitinkamo sprendimo), o jokia kita institucija to padaryti negali. Dėl šios priežasties, pareiškėjos manymu, tai yra neveikimas, kuris sukelia jai teisines pasekmes. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 34 straipsnis nustato, jog mokesčių administratorius savo veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 51 „Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 20 punkte yra nustatyta, kad dėl mokesčio mokėtojo prašymo dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo kitam asmeniui yra priimamas sprendimas leisti arba neleisti perkelti piniginę nepriemoką. Pareiškėjos nuomone, atsakovo neveikimas užkerta jai kelią gauti leidimą dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo arba jo negavus skųsti administratoriaus priimtą neigiamą į jos 2011 m. kovo 21 d. pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo V.

U. sprendimą. Pareiškėjos nuomone, atsisakymas leisti perkelti mokestinės nepriemokos mokėjimą V. U., remiantis argumentais, jog mokestinės nepriemokos negali perimti asmuo, kuris pats turi mokestinę nepriemoką, negauna jokių pajamų, yra bedarbis, neturi registruotino turto ir pats yra skolingas biudžetui, būtų neteisingas, nes atsakovas prašymą leisti perkelti skolą turėtų spręsti remdamasis ne tik formaliai taikydamas LR finansų ministro įsakymuose nustatytas taisykles, tačiau vertindamas visus jos pateiktus argumentus, faktines aplinkybes ir taikydamas MAĮ 6 straipsnyje nustatytus apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindinius principus: teisingumo bei turinio viršenybės prieš formą.

Pareiškėja paaiškino, kad 2005 - 2006 m. jos vardu buvo išimti verslo liudijimai, tačiau ji jokios veiklos nevykdė, pinigų iš to negavo. Pažymėjo, kad veiklą pagal verslo liudijimus vykdė, prisiėmė pilną atsakomybę už veiklos pasekmes, sudarinėjo sandorius bei visais iš veiklos gautais pinigais disponavo ir juos naudojo V. U. Nurodė, kad V. U. vykdė veiklą, iš kurios kilo mokestinės prievolės valstybei ir kad šio fakto neneigia bei atsakomybę prisiima jis pats, patvirtindamas savo pareiškimu, patvirtintu Kauno m. 28-ajame notaro biure bei duodamas parodymus Kauno m.

VPK ENT skyriuje. Pažymėjo, kad jokio bendro ūkio su V. U. nevedė, neturėjo bendrų pinigų, kiekvienas gyveno iš savo asmeninių lėšų. Nurodė, kad nuo 2006 m. antro pusmečio pradžios su V. U. daugiau kartu nebegyveno, 2010 m. iš Inspekcijos gavo pranešimą, jog reikia deklaruoti pajamas už 2005-2006 m. Nurodė, kad po kreipimosi į komisariatą, V. U. pripažino vykdęs veiklą, gavęs iš veiklos pajamas bei betarpiškai dalyvavęs joje ir prisiėmė visišką atsakomybę dėl susidariusios mokestinės nepriemokos, tačiau atsakovas neatsižvelgia į realią situaciją, nenori leisti perkelti dėl mokestinės nepriemokos susidarymo tiesiogiai susijusiam ir už tai atsakingam asmeniui.

Pareiškėjos nuomone, dėl V. U. veiklos susidariusi mokestinė nepriemoka turi būti perkelta jam, nepriklausomai nuo to, kokia šiuo metu yra jo socialinė padėtis, pajamos ir kitos aplinkybės. Pabrėžė, kad ne dėl jos veiklos atsiradusi mokėtina mokesčio suma yra nepakeliama finansinė našta, nes ji neturi jokių finansinių galimybių, yra išsiskyrusi, viena augina sūnų, taip pat ne visada turi darbą. Nurodė, kad jokio turto, kurį pardavusi galėtų atsiskaityti su valstybe, neturi. Pažymėjo, kad esant tokiais situacijai turi būti taikomas MAĮ 10 straipsnyje numatytas turinio viršenybės prieš formą principas, t. y. mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, o 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad mokestinės nepriemokos perėmimą reglamentuoja MAĮ 86 straipsnis ir Įsakymas, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-03-29 įsakymas Nr. 86 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti ir sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo formų patvirtinimo“. Nurodė, kad pareiškėja nesilaikydama minėtų norminių aktų reikalavimų, pateikė pareiškimą, neatitinkantį patvirtintų formų FR0327 (prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti) ir FR0326 (mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartis) turiniui, o taip pat nepateikė abiejų šalių pasirašytos sutarties bei dokumentų, patvirtinančių, kad tretysis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką (Įsakymo 18 punktas). Nurodė, kad atsakovas skundžiamu raštu informavo pareiškėją, jog ji turėtų pateikti užpildytą ir šalių pasirašytą centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos tipinę Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį (FR0326), pagal reikalaujamą formą (FR0327), užpildytą prašymą ir dokumentus, patvirtinančius skolos perėmėjo turtinę padėtį, kas užtikrintų skolos sumokėjimą. Pažymėjo, kad atlikus skolos perėmėjo V. U., kaip mokesčių mokėtojo, patikrinimą, nustatyta, jog jis pats turi skolą valstybės biudžetui 35 834,72 Lt, yra bedarbis, negauna jokių pajamų, neturi registruotino turto, o pagal atsakovo turimus duomenis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Pažymėjo, kad šis ginčas kilo iš viešosios teisės normų (mokesčių administravimo), todėl Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos šiuo atveju netaikomos. Nurodė, kad pareiškėja, kaip mokesčių mokėtoja, privalėjo susipažinti su MAĮ bei poįstatyminiais aktais, įvertinti realią skolos perėmėjo turtinę, finansinę padėtį ir, esant realiam pagrindui skolos padengimui, teikti atsakovui prašymą. Pažymėjo, kad skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 58-62) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Inspekcija 2011-03-21 gavo pareiškėjos pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo perkėlimo kitam asmeniui, kuriame remdamasi CK 1.42 straipsnio principais prašė jos atžvilgiu vykdomą mokestinės nepriemokos išieškojimą perkelti kitam asmeniui – V. U., kuris prisiima atsakomybę už veiklą, vykdytą 2005-2006 m. jos vardu išduotų liudijimų pagrindu. Inspekcija 2011-03-28 rašte Nr. (15.3-14)-K-4642 pareiškėjai nurodė, kad šiuo metu spręsti klausimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo iš pareiškėjos V.

U. nėra galimybių, nes skolos perėmėjas V. U. negauna jokių pajamų, yra bedarbis, neturi registruotino turto bei pagal 2010-12-02 pateiktą GPM deklaraciją skolingas biudžetui 1 256,83 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Taip pat minėtame rašte Inspekcija pateikė informaciją, kokiais atvejais ir kokius dokumentus reikia asmeniui pateikti, norint mokestinę nepriemoką perkelti kitam asmeniui. Teismas konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus rašto, kuriuo buvo atsisakyta perkelti mokestinę nepriemoką kitam asmeniui.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 86 straipsniu. Teismas nurodė, kad iš šio straipsnio išplaukia, kad mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūrą turi reglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos finansų ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1052 „Dėl įgaliojimų patvirtinti Mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarką suteikimo“, savo 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 patvirtino Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarką.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1K-184 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 51 „Dėl mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, Įsakymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Minėto straipsnio nuostatos taikomos taip pat ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui (MAĮ 2 str. 16 d.). Mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, vietos mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys – juridinis asmuo ar kita organizacija arba fizinis asmuo, tačiau mokestinių nepriemokų negali perimti bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės statusą turinčios įmonės, taip pat įmonės, kurioms yra iškeltos restruktūrizavimo bylos, bei tretieji asmenys, turintys mokestines nepriemokas (Įsakymo Nr. 51 3 p.).

Mokestinė nepriemoka perimama mokesčių mokėtojo ir skolos perėmėjo sudarytos sutarties pagrindu (Įsakymo Nr. 51 7 p.). Sudarę sutartį, mokesčių mokėtojas arba skolos perėmėjas su prašymu duoti sutikimą perimti mokestinę nepriemoką ir papildomais dokumentais, įrodančiais, kad skolos perėmėjas turi pakankamai turto ir pajamų sumokėti mokesčių mokėtojo perimtą mokestinę nepriemoką, turi kreiptis į vietos mokesčių administratorių (Įsakymo Nr. 51 18 p.). Vietos mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į skolos perėmėjo galimybes sumokėti prašomą perimti mokestinę nepriemoką, priima sprendimą tenkinti / netenkinti pateiktą prašymą (Įsakymo Nr. 51 22, 23 p.).

Tipinės sutarties, prašymo ir minėto mokesčių administratoriaus sprendimo formos yra patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 86 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti ir sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo formų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 86). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo perkėlimo kitam asmeniui pateikė atsakovui nesilaikydama minėtų norminių aktų reikalavimų – nepateikė pareiškimo, atitinkančio Įsakymu Nr. 86 patvirtintų formų FR0327 (prašymo duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti) ir FR0326 (mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartis), taip pat nepateikė abiejų šalių pasirašytos sutarties bei dokumentų, patvirtinančių, kad tretysis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką (Įsakymo Nr. 51 18 p.).

Nors pareiškėja ir nepateikė reikalaujamos formos prašymo, tačiau atsakovas išanalizavo turimus duomenis ir skundžiamu raštu informavo pareiškėją apie tai, jog mokestinės nepriemokos V. U. perkelti negalima. Iš skundžiamo rašto turinio pareiškėja suprato, kad Inspekcija atsisako perkelti mokestinę nepriemoką. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ruošiant skundžiamą raštą buvo atliekami būdingi sprendimo priėmimui veiksmai (analizuota V. U. turima mokestinė nepriemoka, jo pajamos, turtas), o jeigu pareiškėja ir būtų pateikusi reikiamus dokumentus – sprendimas jai nebūtų palankus, nes V.

U. turėjo mokestinę nepriemoką, ką ir nurodė skundžiamame rašte. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime bei atsakovo atstovės teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais, kad mokestinė nepriemoka negali būti perkelta trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos negali perimti trečiasis asmuo, turintis mokestinę nepriemoką (Įsakymo Nr. 51 3 p.). Byloje esantis mokesčių mokėtojo, t. y. V. U., 2011-05-26 dienos balansas patvirtina aplinkybę, jog tretysis suinteresuotas asmuo jau turi mokestinę nepriemoką – 24 088 Lt, jam priskaičiuota 11 746,72 Lt delspinigių, vadinasi, valstybės biudžetui jis yra skolingas 35 834,72 Lt.

Teismo posėdžio metu šią aplinkybę taip pat patvirtino atsakovo atstovė bei pats tretysis suinteresuotas asmuo. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą mokestinę nepriemoką perkelti trečiajam suinteresuotas asmeniui. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 30 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Šiuo atveju iš skundžiamo rašto turinio teismui akivaizdu, kad jis sukelia teisines pasekmes pareiškėjai – juo atisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą mokestinę nepriemoką perkelti kitam asmeniui. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies, 8 straipsnio 2 dalies nuostatų ir skundžiamame rašte aiškiai suformulavo suteikiamas teises ir pareigas, nurodė minėto akto apskundimo tvarką. Tai, kad skundžiamas raštas neatitinka Įsakymu Nr. 86 patvirtintos formos reikalavimų, teismo nuomone, nėra pagrindas jo panaikinimui.

Skundžiamu raštu buvo atsakyta pareiškėjai, kad mokestinė nepriemoka nebus perkelta trečiajam suinteresuotam asmeniui, t. y. buvo priimtas sprendimas neperkelti mokestinės nepriemokos kitam asmeniui. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad administracinio sprendimo formos trūkumai ar kiti formalūs jo priėmimo procedūros pažeidimai nėra pakankamas pagrindas tokiam sprendimui panaikinti, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių nekyla pagrįstų abejonių, jog dėl šių pažeidimų galėjo būti priimtas iš esmės neteisingas administracinis sprendimas (žr. pvz.

LVAT 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-929/2010, LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–1757/05). Be to, teismo nuomone, jeigu atsakovas ir būtų užpildęs tinkamą formą, t. y. Įsakymu Nr. 86 patvirtintą formą FR0328, sprendimas nebūtų priimtas kitoks, nei buvo priimtas nagrinėjamu atveju. Taigi teismas konstatavo, kad skundžiamo rašto formos nesilaikymas nedaro jo neteisingu administraciniu sprendimu. Kadangi teismas nenustatė atsakovo priimto rašto neteisėtumo pagrindų, todėl negali būti tenkintinas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas – įpareigoti Inspekciją spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo mokestinės nepriemokos perkėlimui V.

U. (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 64-65) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo atsiliepime bei atsakovo atstovės teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais, jog mokestinė nepriemoka negali būti perkelta trečiajam suinteresuotam asmeniui. Mokesčių administratorius negali formaliai taikyti įstatymų, jis privalo tai daryti atsižvelgdamas į visus mokesčio mokėtojo pateiktus argumentus ir įrodymus. Tą patį privalėjo daryti ir teismas, spręsdamas šią bylą. Mokesčių administratorius privalo taikyti MAĮ 6 straipsnyje nustatytus apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindinius principus: teisingumo bei turinio viršenybės prieš formą. Šių argumentų teismas nenagrinėjo ir sprendime visiškai dėl jų nepasisakė. MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Teismas nenagrinėjo šių argumentų ir sprendime dėl jų nepasisakė.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neturėjo ir negalėjo turėti galimybės nustatyti, jog veiklą pagal išduotą verslo liudijimą I. M. vardu veikė ir naudą gavo V. U. Todėl neprivaloma, kad minėti faktiniai duomenys, kurie gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas, mokestinio ginčo procese būtų konstatuoti baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka. Šiuo atveju mokesčių administratorius negalėjo atsižvelgti į slepiamas ar iškreipiamas aplinkybes. Pažymi, kad 2010-12-11 įsigaliojo MAĮ 25 straipsnio 2 dalies pakeitimai, kuriais vadovaujantis Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliota vykdyti visas vietos mokesčių administratoriaus funkcijas, jeigu tai numatyta jos nuostatuose. Įsigaliojus VMI prie FM nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110, 9.7, 9.10 punktų pakeitimams, bei remiantis 9.13 punktu, VMI prie FM įgaliota atstovauti apskričių mokesčių inspekcijas teismuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2011-03-21 buvo registruotas pareiškėjos (apelianto) I. M. pareiškimas „Dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo perkėlimo kitam asmeniui“ (b.l. 14).

Mokesčių administravimo įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys. Tokia tvarka ir buvo įtvirtinta Įsakymu.

Įsakymo 7 punkte nurodyta, jog Mokestinės nepriemokos perėmimas įforminamas Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) tarp mokesčių mokėtojo ir trečiojo asmens. Kai perimama individualios įmonės mokestinė nepriemoka ir ją perima tos įmonės savininkas, mokestinės nepriemokos perėmimas įforminamas Mokestinės nepriemokos perėmimo įsipareigojimu, kuriam mutatis mutandis taikomos su Sutartimi susijusios Taisyklių nuostatos. Sutartis turi būti sudaryta raštu tarp mokesčių mokėtojo ir trečiojo asmens pagal centrinio mokesčių administratoriaus nustatytą tipinę Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties formą (Įsakymo 14 p.). Toliau mokesčių mokėtojas ar trečiasis asmuo, pasirašę Sutartį, kreipiasi į vietos mokesčių administratorių su prašymu duoti Sutikimą. Prie prašymo pridedama abiejų šalių pasirašyta Sutartis ir dokumentai, įrodantys, kad trečiasis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką (ši nuostata netaikoma, kai likviduojamos individualios įmonės savininkas perima tos įmonės mokestinę nepriemoką (Įsakymo 18 p.). Vietos mokesčių administratorius, gavęs mokesčių mokėtojo ar trečiojo asmens prašymą duoti Sutikimą ir pasirašytą Sutartį bei dokumentus, įrodančius, kad trečiasis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką (išskyrus Taisyklių 18 p. numatytą išimtį), per 15 darbo dienų turi priimti sprendimą dėl Sutikimo davimo ar atsisakymo jį duoti (Įsakymo 20 p.).

Taigi iš pacituotų nuostatų visiškai akivaizdu, kad teisėkūros subjektas, įgyvendindamas įstatymų leidėjo valią, nustatė atitinkamą procedūrą, kai yra pateikiamas prašymas dėl mokestinės nepriemokos perėmimo. Laikantis nustatytos tvarkos ir yra užtikrinamas objektyvaus sprendimo priėmimas. Priešingu atveju galima klaidos tikimybė bei neteisingas sprendimas. Tik turint visapusišką informaciją bei tinkamai užpildytus reikalaujamus dokumentus yra galimas motyvuotas teigiamas arba neigiamas atsakymas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, dėl mokestinės nepriemokos perėmimo.

Mokesčių administratorius į pareiškėjos 2011-03-21 pareiškimą atsakė 2011-03-28 dokumentu „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ (b.l. 9). Atsakymo turinys - dviprasmiškas. Iš vienos pusės teikiama aiškinamojo pobūdžio informacija dėl tvarkos siekiant realizuoti teisę dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, iš kitos pusės, kartu išsprendžiamas ir pats 2011-03-21 prašymas, nes nurodoma, jog iš principo skolos perkėlimas V. U. neįmanomas, nes jis negauna jokių pajamų, yra bedarbis, neturi registruoto turto, skolingas biudžetui. Ši atsakymo dalis paneigia pareiškimo tenkinimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, patenka į administracinių bylų sąrašą priskirtą nagrinėti administraciniams teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str.). Laikytina, jog toks atsakymas, o tiksliau ta atsakymo dalis dėl atsisakymo tenkinti prašymą, galėjo būti skundžiama ir teisėtai išnagrinėta pirmosios instancijos teismo, tačiau, darytina išvada, kad priimtas sprendimas negali būti paliktas galioti.

Šiame baigiamajame teisės akte buvo minėta, kad yra nustatyta tam tikra prašymo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo nagrinėjimo tvarka. Tam, kad prašymas būtų tinkamai išnagrinėtas, mokesčių administratoriui, visų pirma, teiktina Sutartis tarp mokesčių mokėtojo ir trečiojo asmens arba Mokestinės nepriemokos perėmimo įsipareigojimas. Toliau, pateiktina Sutartis turi būti sudaryta raštu tarp mokesčių mokėtojo ir trečiojo asmens pagal centrinio mokesčių administratoriaus nustatytą tipinę Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties formą. Vėliau kreipiamasi į vietos mokesčių administratorių su prašymu duoti Sutikimą mokestinės nepriemokos perkėlimui. Be abiejų šalių pasirašytos Sutarties dar būtina pridėti ir dokumentus, įrodančius, kad trečiasis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką.

Nurodytos tvarkos nesilaikyta. Iš pareiškėjos nepareikalauta pateikti Sutartį, dokumentus ir iš anksto nuspręsta, jog mokestinės nepriemokos perkėlimas pareiškėjos nurodytam asmeniui yra draustinas. Neatsižvelgta bei nevertinta ta faktinė situacija, kuri susiklostė tarp pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio, ikiteisminio tyrimo rezultatai, kas galimai būtų lėmę ir kitokio sprendimo priėmimą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėti trūkumai yra teisiškai reikšmingi ir kliudo šį ginčą išspręsti visiškai. Mokestinės nepriemokos perėmimo klausimas mokesčių administratoriaus turi būti išnagrinėtas pakartotinai pagal nustatytą tvarką (esant poreikiui pasitelkiant į pagalbą paduoto pareiškimo/prašymo trūkumų šalinimo institutą) bei atsižvelgiant į kitas aptariamam ginčui svarbias aplinkybes.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

I. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 28 d. dokumentą Nr. (15.3-14)- K – 4642 ta apimtimi, kur buvo atsisakyta tenkinti I. M. pareiškimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo ir perduoti I. M. 2011-03-21 pareiškimą „Dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo perkėlimo kitam asmeniui“ Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė