2021-02-10 Nr. AB-2896-3-61-3-03940-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-116-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03940-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. ankštose kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamojo ploto dydį. Jis gyveno uždaro tipo rakinamose patalpose, 2 miegamųjų vietų, didžiąją dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Kameroje buvo laikoma iki 2 asmenų, tokios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti. Kamerose neveikė ventiliacija, negalėjo atsidaryti lango, kuris buvo labai mažas, uždengtas grotomis, nebuvo pakankamai švaraus oro. Kamerose buvo drėgna, puvo čiužiniai, rūdijo lovos, užsiveisdavo parazitų, drabužiai nedžiūvo. Tokios sąlygos pavojingos sveikatai, nes plinta virusinės ligos. Kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, tik elektrinis, visur įrengtos 2 po 36 vatų lempos. Elektrinė šviesa buvo akinamai ryški, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Išjungęs šviesą, pareiškėjas negalėjo skaityti knygų, dokumentų, rašyti laiškų. Jis pats negalėjo įjungti ar išjungti šviesos, nes ne visose kamerose buvo įrengti jungikliai. Kamerose temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo leidžiama žiemą turėti šildytuvo, o vasarą ventiliatoriaus. Kameros neremontuotos, buvo pelėsio, grybelio, sienų dažai atsilupę. Dėl to jis nuolat sirgdavo peršalimo ligomis. Teko kreiptis medicininės pagalbos, tačiau ne visada ji būdavo suteikiama. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui ir rankšluosčių, čiužiniai nebuvo tinkamai dezinfekuojami, neskalbdavo asmeninio apatinio trikotažo, atsisakydavo skalbti ir kitus bet kokius drabužius. Nuteistieji turėdavo skalbtis rūbus patys už savo pinigus. Nebuvo sąlygų džiovinti rūbus, todėl buvo priverstas su dvokiančiais rūbais vaikščioti ilgą laiką. Dėl to patyrė didelį pažeminimą.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog kai kuriose kamerose buvo netinkamas išplanavimas sėdimų vietų prie valgyti skirto stalo, todėl teko valgyti sėdint miegamojoje vietoje. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus dažnai tekdavo valgyti atšalusį maistą, kuris buvo nekaloringas, neskanus, dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, jis neteko svorio. Maistas nebuvo sveriamas. Pareiškėjui nuolat trūko apie 800 kcal. Maisto dalintojas maistą dalindavo be pirštinių. Pateiktuose patiekaluose ne kartą aptiko pašalinius daiktus.

4. Pareiškėjas teigė, jog nebuvo užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, trūko kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, neužtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Tik 1 valandą buvo leista pasivaikščioti gryname ore, nors tai prieštarauja teisės aktams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normos reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose buvo purvina, sulaužytas suoliukas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, jie nebuvo valomi, jei dulka – laistomi. Kiemeliuose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Asbesto buvo pastatų konstrukcijose ir kanalizacijoje, o tai kenkė sveikatai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną, tekdavo daužyti į duris, dažnai pareigūnai negirdėdavo, taigi nebuvo užtikrintas jo saugumas. Duše tekdavo ilgai laukti, kol nuves į kameras, daug kartų teko girdėti patyčias dėl keliamo triukšmo, buvo grasinta panaudoti prieš jį fizinę jėgą, kitas specialias priemones, jei nenusiramins. Pareiškėjas vertino tokius veiksmus kaip akivaizdų grasinimą, žmogaus orumo ir garbės pažeminimą, kankinimą. Kalint jam nebuvo pakankamai išduodama higienos ir kitų reikmenų, todėl buvo priverstas pirkti už savo lėšas. Nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m aukščio sienele, pakabinta užuolaida, kuri neužtikrindavo privatumo. Kamerose sklido nemalonus kvapas, nebuvo jokios ventiliacijos. Dėl nemalonaus kvapo turėjo kankintis, jautė pykinimą, negalėjo valgyti. Dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens, nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną karštu vandeniu po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, jos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti, nebuvo guminių kilimėlių, veidrodžių, nebuvo dušo pertvaros privatumui užtikrinti. Visos nurodytos aplinkybės suteikė pareiškėjui ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus, kančią, sunkumus, baimės jausmą, nepilnavertiškumo jausmą. Jis tapo konfliktiškas, grubus, nukentėjo jo orumas, reputacija. Pareigūnai nesistengė pagerinti jam gyvenimo sąlygų.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovo atstovas pateikė kamerų duomenis, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir nurodė, jog kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Vilniaus PN teigė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, jiems išduodamas reikalingas inventorius, o siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama.

8. Atsakovo atstovas nurodė, jog kameros ir jose esantis sanitarinis mazgas buvo įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, kurie nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos įrengtos kai kuriose kamerose (pateikė duomenis), todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja laikydamiesi etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

9. Atsakovo atstovas teigė, jog kamerose langai vėdinimui pritaikyti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis teisės aktais, kurie nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus.

Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, higienos normų reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Atvykę asmenys buvo vedami maudytis į I korpuse esančius dušus, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.

Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia.

Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo. Pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės, visi suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavo patalynės komplekto, buvo aprūpinami patalynės komplektu, kurį sudarė užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei ir paklodė. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos patenkindavo.

Vilniaus PN pažymėjo, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis, o tie, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – 1 kartą per sezoną. Džiovyklės įrengimas kamerose nenumatytas.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose.

Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų (nuteistųjų) teisė, bet ne pareiga. Pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems / nuteistiesiems pasinaudoti teise 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K korpusuose, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu.

Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo nepavojingi. 2016 metais ir iki 2017 metų rugsėjo mėnesio įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.

Savo skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol.

Teisės aktai nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pan.

11. Atsakovo atstovas nurodė, jog maitinimas įstaigoje buvo suteikiamas pagal patvirtintą dienotvarkę, joje buvo numatytas konkretus maitinimo laikas. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalino užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikėsi higienos reikalavimų. Galiojantys teisės aktai neįpareigojo maisto dalintojų mūvėti pirštinių, kadangi maistas buvo dalinamas tam tikslui skirtais kalibruotais specialiais įrankiais, t. y. maistas rankomis neliečiamas. Įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pareiškėjas dėl skunde dėstomų aplinkybių jo nurodytu laikotarpiu į įstaigos administraciją nesikreipė. Atsakovo atstovas vertino, jog pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. kovo 30 d., analizavo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, aptarė Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuojančius teisės aktus, atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų įrengimą ir priėjo prie išvados, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas, apstatymas baldais atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir TIĮET) reikalavimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nepatogaus kamerų išplanavimo, tik 2 kėdžių buvimo.

14. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau Įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teismas, įvertinęs kamerų ir sanitarinio mazgo plotus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo apgyvendintas kamerose su dar kitu asmeniu, sprendė, jog nors ir minimaliai, tačiau 40 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą.

15. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas aptarė TIĮET 14.5 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punktą, analizavo atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie sanitarinių mazgų įrengimą ir sprendė, jog Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

16. Teismui nekilo abejonių, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaudamiesi etikos taisyklių reikalavimais, nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų, byloje nenustatė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami.

17. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika privatumo užtikrinimo aspektu, vertino byloje esančius duomenis ir priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2019 m. gegužės 21 d.) (toliau – ir ginčo laikotarpis), kada pareiškėjas buvo kamerose laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, viso 390 parų.

18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su kamerų ventiliacija, drėgme, pelėsiu, grybeliu, parazitais, blogu apšvietimu, nesančiais jungikliais, neremontuotomis kameromis, kuriose buvo šalta, neišduoto šildytuvo šildytis, ventiliatoriaus vasarą vėsintis, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, pareiškėjas šiems nusiskundimams pagrįsti nepateikė išsamių paaiškinimų, konkrečių įvykių, faktų buvimo, lėmusių jo teisių pažeidimą, nenustatyta, jog pareiškėjas su atitinkamo turinio prašymais, nusiskundimais dėl higienos sąlygų kamerose būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas institucijas.

19. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su užimtumo trūkumu, teismas pažymėjo, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose remiasi savanoriškumo principu. Teismas analizavo Lukiškių TI-K vykdomas programas ir pozityvaus užimtumo priemones ir nustatė, kad neturi jokio pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, juolab, jog jie nėra nuginčyti kitais argumentais ir įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečiai kada ir kokiose socialinės reabilitacijos priemonėse, programose ar kitoje laisvalaikio veikloje jam buvo apribotos teisės dalyvauti, ir vertino, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo sportuoti, laisvai judėti, lankytis renginiuose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir išsamiau neapibūdinti, subjektyvūs. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis dėl užimtumo galimybių užtikrinimo, teismas nenustatė, jog pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

20. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo teisės į 1 valandos pasivaikščiojimą užtikrinimo aspektu, nes pareiškėjas neneigė, kad tokią teisę turėjo, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu 1 valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise.

21. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, teismas vertino atsakovo atstovo teiginius, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi, laistomi, pažymėjo, jog teisės aktai nustato, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Teismas vertino, jog pareiškėjas skunde nurodydamas savo nusiskundimus šiuo aspektu, konkrečiai nepagrindė nurodytų pažeidimų, byloje nėra duomenų, kad įstaigos administracija būtų gavusi pareiškėjo prašymus ar skundus dėl šiukšlių kibirėlio nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose ar, kad pažeidžiamos jo teisės dėl netvarkos. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto buvimo, nes neturėjo pagrindo abejoti byloje esančia atsakovo atstovo pateikta informacija, kurios pareiškėjas nepaneigė jokiais įrodymais.

22. Teismas nurodė, kad TIĮET 14.4 punkte nustatyta, jog kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas, vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie aliarminio iškvietimo sistemos įrengimą ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Teismas vertino, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, ar jam buvo kilusi reali grėsmė. Teisės aktai nereglamentuoja aliarminio iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose. Nors pareiškėjas teigė, jog buvo sunku iškviesti pareigūną, kad duše tekdavo ilgai laukti, kol išves į kameras, kelti triukšmą, jog pareigūnas išgirstų, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nenurodė konkrečių įvykių, situacijų, kuomet realiai buvo pažeistos jo teisės, koks pareigūnas ir konkrečiai kada nereagavo į iškvietimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundo ar prašymo dėl nurodytų nusiskundimų nėra teikęs įstaigos administracijai ir sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

23. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo aprūpinimo patalyne, dėl patalynės netinkamumo naudoti, dėl čiužinių dezinfekcijos, drabužių skalbimo, higienos reikmenų nepakankamo išdavimo.

24. Dėl teisės prausti visą kūną šiltu (karštu) vandeniu bent kartą per savaitę, dušo patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams, teismas nustatė, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Kadangi pareiškėjas deklaratyviai nurodęs šiuos nusiskundimus, jų nedetalizavo, išsamiau nepagrindė, nenurodė konkrečiai kada negalėjo pasinaudoti dušu, kada dušuose buvo nešvaru, ar trūko tam tikro dušo inventoriaus bei kaip konkrečiai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

25. Dėl neužtikrinto kaloringo, skanaus maisto, nekokybiško jo patiekimo bei neužtikrintų tinkamų sąlygų pavalgyti, teismas analizavo teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų (suimtųjų) maitinimą, atsakovo atstovo pateiktą informaciją ir pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu, nenurodė, kaip nustatė, kad trūko kalorijų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo, ar į sveikatos priežiūros specialistus dėl negalavimų, susijusių su maisto trūkumu. Teigdamas, kad maistas buvo patiektas nekokybiškai, kad maiste rado pašalinių daiktų, ar kad nebuvo tinkamų sąlygų pavalgyti, šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas taip pat nepateikė išsamesnių paaiškinimų, apibūdinimų, kaip tai pasireiškė, kada tai įvyko ir pan. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo tiekiamas nepakankamas maisto kiekis ar, kad patiektas maistas buvo nekokybiškas bei patiektas nehigieniškai, kad tiekiamo maisto energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

26. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis nebuvo iškviestas pas psichiatrą, kadangi juos paneigia byloje esantys įrašai Asmens sveikatos istorijoje.

27. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjui 40 parų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau nustatytas labai minimalus ploto trūkumas, bei 390 parų pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, kiti pažeidimai byloje nenustatyti, o taip pat nenustatyta, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš atsakovo priteistina 500 Eur suma.

III. 28. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

29. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Teismas neatsižvelgė į beveik visus tiksliai išdėstytus faktus ir argumentuotas pretenzijas. Visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo įrengtos perteklinės lovos, kurios mažino laisvą plotą, todėl net esant 2 asmenims 7 kv. m kameroje, nebūdavo užtikrinama ploto norma vienam asmeniui. Įrengus visus privalomus baldus, kurie užima apie 5 kv. m gyvenamojo kameros ploto, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas dar su vienu asmeniu, laisvo ploto buvo tik apie 2 kv. m, o tai pareiškėjo teisių pažeidimas. Teismas nepagrįstai ir netinkamai paskaičiavo ploto normos pažeidimus, kurie truko visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Teismas vadovavosi klaidinga nuostata, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Visą kalinimo laikotarpį, kiekvieną dieną, pareiškėjas buvo priverstas praleisti kameroje (uždaroje patalpoje) beveik 23 valandas. Tokiu būdu buvo atimta judėjimo gyvenamoje patalpoje laisvė, o tai sukėlė ne tik nepatogumus, bet ir stiprias fizines kančias;

29.2. Atsakovo atstovas niekaip neįrodė ir nepateikė teismui jokių dokumentų jog gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka TIĮET reikalavimus, teismui tik citavo šių TIĮET nuostatas, pavyzdžiui, atsakovo atstovas galėjo pateikti teismui inventoriaus įsigijimo dokumentus;

29.3. Teismas neįvertino ir kitų aplinkybių, kurios turėjo reikšmės neturtinės žalos nustatymui: visi Lukiškių TI-K kamerų gultai yra dviejų aukštų ir nė vienas gultas neturi kopėtėlių, kuriomis būtų galima užlipti į antro aukšto gultą, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, susijusios su sanitarinio mazgo įrengimu, kamerų atitikimu higienos normų reikalavimams, temperatūra bei drėgme, nekokybišku ir netinkamu (visiškai neskanus) maistu, kalorijų kiekiu, netinkamu aprūpinimu patalyne, neužtikrintu saugumu, neįmontuotu pareigūnų aliarminio iškvietimo mygtuku, netinkamais pasivaikščiojimo kiemeliais, netinkamu pareigūnų elgesiu, dušo patalpų įrengimu ir dušuose neįrengtomis pertvaromis, užtikrinančiomis privatumą, nepriimtinu dušo organizavimu (tik 15 min per savaitę). Šie tvirtinimai ir argumentai, išdėstyti skunde, paremti pareiškėjo realiais išgyvenimais, jausmais ir emocijomis. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, tačiau įrodymų pareiškėjas turi ir tikisi, jog apeliacinės instancijos teismas pripažins įrodymais apeliaciniame skunde išvardintas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymas dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kurios įrodo tai, ką neigia atsakovo atstovas;

29.4. Tyčia ir sąmoningai sudarius netinkamas laikymo sąlygas, varžant pareiškėjo teises, nesistengiant pašalinti trūkumų, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniai ir Konvencijos 14 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pareiškėjui padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo dydžio piniginę kompensaciją. Teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, nesivadovavo EŽTT praktika, pateikė klaidingą teisės aiškinimą, skirtingai nuo taikomo tokio pobūdžio bylose.

30. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

31. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. PĮĮET 16.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus;

31.2. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose (2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje;

31.3. TIĮET 14.2 punkte nurodyta, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. TIĮET nėra nustatyta, kad būtų įrengti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai, atsakovo atstovo vertinimu, ir negali būti nustatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose;

31.4. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme;

31.5. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą;

31.6. Byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

32. Pareiškėjas A. B. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo atstovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Nors atsakovo atstovas teigia, kad sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, tačiau nuo pat atvykimo į Lukiškių TI-K dienos, teko gyventi ne gyvenamoje kameroje, o tualeto patalpoje (kameroje-tualete). Unitazas stovėjo kameroje prie durų, atskirtas tik plona nedidele sienele (apie 1,5 m aukščio). Kriauklė su parūdijusiu vandens vamzdžiu buvo įmontuota kameros viduje, prie stalo. Visą parą nuo unitazo sklido nemalonus kvapas. Kameroje (prie tualeto arba prie kriauklės) nebuvo jokios ventiliacijos, todėl pareiškėjas buvo priverstas visą laiką kvėpuoti nemaloniu kvapu. Sunku buvo prisitaikyti prie tokios smarvės valgymo metu. Šiuo atveju Lukiškių TI-K akivaizdžiai pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas;

33.2. Atliekant gamtinius reikalus, kai kameroje buvo laikomas dar vienas žmogus, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Labai dažnai, būdamas tualete, pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų (ir pareigūnių), nes jis paleisdavo vandenį, o pareigūnai stebėdavo, ką jis daro. Šiuo atveju, Lukiškių TI-K akivaizdžiai pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas;

33.3. Konstatavus tam tikrus kalinimo sąlygų pažeidimus, laikoma, kad pareiškėjas neišvengiamai patyrė tam tikros neturtinės žalos. Kai valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, be kita ko, turi atsižvelgti į laisvės atėmimo įstaigos galimas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį. Šiuo atveju atsakovo atstovas, esant perpildytoms patalpoms nesistengė, kad, atsiradus galimybei, pareiškėjas būtų perkeliamas į laisvesnes patalpas, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas nebuvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisve.

34. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, o pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjo), priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K 40 parų pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, 390 parų neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri buvo atlyginta jam priteisiant 500 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

38. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl perteklinių lovų ir dviejų aukštų gultų, kurie neturi kopėtėlių. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su perteklinėmis lovomis, dviejų aukštų gultais, kurie neturi kopėtėlių, nenagrinėja.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kameroje jam tekusio gyvenamojo ploto, pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

43. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2019 m. gegužės 21 d.) 40 parų nebuvo užtikrinta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu buvusių asmenų skaičių, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,615 kv. m iki 8,08 kv. m gyvenamojo ploto, neišskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto. Nors pareiškėjas teigia, kad įrengus visus privalomus baldus, užimančius apie 5 kv. m gyvenamojo kameros ploto, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas dar su vienu asmeniu, laisvo ploto buvo tik apie 2 kv. m, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte) nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimu, nebuvo pažeistos, todėl sutiktina su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo aspektu nenustatytina būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas.

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (neužtikrinto tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo), pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu, tačiau kamerose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, ir padarė išvadą, kad 390 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

46. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su kamerų įrengimu, jų atitikimu higienos normų reikalavimams, nekokybišku ir netinkamu (visiškai neskanus) maistu, netinkamu aprūpinimu patalyne, neužtikrintu saugumu, neįmontuotu pareigūnų aliarminio iškvietimo mygtuku, netinkamais pasivaikščiojimo kiemeliais, netinkamu pareigūnų elgesiu, dušo patalpų įrengimu, nepriimtinu dušo organizavimu (tik 15 min. per savaitę), tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti nepateikia jokių konkrečių argumentų, su kuriomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu jis nesutinka, nedetalizuoja konkrečių situacijų, todėl nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir juos įvertinus pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamais aspektais atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas) nekonstatuotini. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jis turi įrodymų ir tikisi, jog apeliacinės instancijos teismas pripažins įrodymais apeliaciniame skunde išvardintas Seimo kontrolierių pažymas dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kurios įrodo tai, ką neigia atsakovo atstovas, akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šių argumentų netirtini pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi nauji įrodymai, pažymint, kad pareiškėjas teisiniais argumentais nepagrindė būtinumo apeliacinės instancijos teisme papildomai aiškintis naujas aplinkybes, be to, nėra aišku, kokių faktų egzistavimą šiais įrodymais pareiškėjas siekia pagrįsti.

49. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

50. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

51. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

52. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

53. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

54. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (390 parų pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais), sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą pažeidimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

56. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė