2019-08-21 Nr. AB-15873-3-61-3-00320-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1987-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00320-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Tualeto patalpose pisuarai nebuvo atskirti pertvaromis (neužtikrintas privatumas), nebuvo sumontuotas klozetas (turėdamas tuštintis tupėdamas, pareiškėjas jautėsi pažemintas). 1-ojo korpuso dušinėje neįrengtos pertvaros, dėl to neužtikrintas privatumas, kartais nuteistieji nuogi vienas prie kito prisiliesdavo ir tai sukeldavo konfliktą. Pareiškėjas teigė nuo vaikystės sergantis nepagydoma liga, dėl kurios jo oda yra išberta, todėl kiti nuteistieji bijodavo su juo maudytis, duše jo vengdavo ir tyčiodavosi. Pareiškėjas negalėjo skųstis, nes bijojo valdžios įstaigų bei kitų nuteistųjų susidorojimo. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, stresą bei kankinimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, jog Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse sanitariniai mazgai ir dušinė įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jie tvarkingi, o teisės aktai nenumato pertvarų tarp pisuarų ar dušinėse įrengimo, taip pat sėdimų klozetų įrengimo. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepateikė konkrečių neturtinės žalos dydžio paskaičiavimų ar ją įrodančių dokumentų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo J. P. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, išanalizavęs atsakovo pateiktas nuotraukas, nepripažino neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl pertvarų tarp pisuarų neįrengimo, nes sanitariniuose mazguose įrengtos ir uždaros tualetų kabinos, todėl pareiškėjas, siekdamas didesnio privatumo, turėjo galimybę tualetu pasinaudoti tinkamai atitvertoje patalpoje. Pareiškėjo nusiskundimai dėl neįrengto sėdimo klozeto buvo atmesti, nes teisės aktai nenustato, kokio tipo klozetai (tupiamieji ar sėdimieji) turi būti įrengti pataisos įstaigų sanitariniuose mazguose. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl neužtikrinamo privatumo dušinėje (pertvarų neįrengimo).

7. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, bet, nors pripažintina, kad pareiškėjo teisė į privatumą dušuose buvo pažeista ir sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas, atsižvelgdamas į, be kita ko, konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nusprendė, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo J. P. skundą, o tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, – apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

9. Atsakovas tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, ir palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato pertvarų tarp dušų įrengimo, Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė visiškai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, o pareiškėjo nusiskundimai grindžiami vien abstrakčiais teiginiais ir nesudaro pagrindo konstatuoti teisės normų pažeidimą. Akcentuoja, kad pareiškėjas teismui nenurodė, jog būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl pažeisto privatumo duše, patyčių ar konfliktų, tokių duomenų nėra ir byloje. Be to, atsakovo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai (jei jis juos patyrė) nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti 200 Eur suma, o asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu gali būti pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2017 m. gegužės 3 d., atlyginimo priteisimo.

11. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto privatumo naudojantis pisuarais bei dėl sėdimo klozeto neįrengimo iš esmės yra nepagrįstos, tačiau nepritaria išvadai, kad vien dėl naudojimosi dušine sąlygų (pertvarų neįrengimo) kilo pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, jog jo atstovas Vilniaus PN jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo įrengti pertvaras duše, o jei pareiškėjo teisės ir buvo pažeistos, jo teisių pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama satisfakcija. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

14. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas (2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016), buvo pripažinta, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nebuvo pripažintas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019). Kitaip tariant, ginčui aktualiu laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtino reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse įrengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik tuo faktu, kad Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse esančioje dušinėje nėra įrengtos pertvaros, ir pripažindamas, kad tokia aplinkybė reiškia Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, tokį pažeidimą konstatavo nenurodydamas jokio teisinio pagrindo (t. y. pažeistos teisės normos) ir nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais tik pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, o pareiškėjo teiginiai apie jo odos būklę ir patiriamas patyčias yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais (pvz., neaišku, kas ir kada iš jo tyčiojosi), taigi nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

16. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

17. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei neteisingai vadovavosi teismų praktika, todėl be teisinio pagrindo iš dalies tenkino pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeisti, t. y. visiškai atmesti pareiškėjo J. P. skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė