2019-10-23 Nr. AB-20522-3-61-3-02526-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1348-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02526-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. L. (K. L.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Tarnyba, ir NŽT) 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 1SS-1681-(7.5) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1SS-1681-(7.5)); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir NŽT Vilniaus m. skyrius) 2017 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 49SF-89-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 49SF-89-(14.49.104)); 3) įpareigoti Tarnybą patikslinti Piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, eilę, įrašant H. D. (H. D.) pavardę į eilę naujam Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypui gauti už M. D. (M. D.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pagal pirminio prašymo padavimo datą 1991 m. lapkričio 25 d.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis yra pretendento atkurti nuosavybės teises H. D. (H. D.), mirusio 1995 metais, turto ir turtinių teisių perėmėjas. H. D. 1991 m. lapkričio 25 d. pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą 6 ha žemės. Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 428-312 (toliau – ir sprendimas Nr. 428-312) H. D. suteikta neatlygintinai nuosavybėn 20 arų žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas 2016 m. kreipėsi į NŽT Vilniaus m. skyrių su prašymu, kad H. D. būtų vėl įrašytas (grąžintas) į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste.

4. Pažymėjo, kad NŽT Vilniaus m. skyrius priėmė Nr. 49SF-89-(14.49.104) sprendimą, kuriame nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį neturi teisinio pagrindo įrašyti pretendento H. D. pavardės į piliečių eilę. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl sprendimo Nr. 49SF-89-(14.49.104), 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1SS-1681-(7.5) atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.

5. Pareiškėjas nurodė, jog H. D. tapo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą jau 1991 m. lapkričio 25 d., kai buvo pateikti prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį su L. D. (L. D.) patvirtinantys dokumentai bei nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai apie L. D. valdytą žemę buvusiame V. P. kaime 4,92 deš. ploto. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimu (toliau – ir Teismo sprendimas) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kas po L. D. mirties 1939 m. valdė jo žemės sklypą, galėjo turėti įtakos tik žemės plotui, į kurį H. D. galėjo pretenduoti, ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūros užbaigimui, t. y. sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimui. Taigi, ir H. D., ir po jo mirties 1995 metais jo turto ir turtinių teisių perėmėjai, turėjo teisę reikšti arba keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir kompensacijos už valstybės išperkamą žemę būdo, nes visi šie veiksmai atliekami iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo.

6. H. D. turto ir turinių teisių perėmėjai iš tikrųjų neturėjo objektyvios galimybės iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti ar pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai, tačiau ne dėl to, kad nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kas po L. D. mirties 1939 m. priėmė palikimą, o dėl to, kad institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, neįvykdė pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir neinformavo H. D. turto ir turtinių teisių perėmėjų apie šią galimybę. Be to, dokumentų ir prašymų pateikimo terminas nuo 2004 m. tapo ne naikinamasis, o atnaujinamasis. Taigi, institucijai nustatytos pareigos neįvykdymas negali daryti įtakos pareiškėjo teisių suvaržymui, kad aplinkybė, jog ta valia nebuvo patikslinta, yra susijusi su institucijos neveikimu.

7. Institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės M. D. (D.) (t. y. H. D. motinos) nuosavybės teisėmis valdytą 4,92 deš. (5,38 ha) ploto žemės sklypą buv. (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, H. D. turto ir turtinių teisių perėmėjų atžvilgiu nėra įvykdžiusios pareigos pasiūlyti piliečiui kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Šių pareigų nevykdymas negali būti laikomas nereikšmingu, o dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. D. (D.) nuosavybės teisėmis valdytą 4,92 deš. (5,38 ha) ploto žemės sklypą buv. (duomenys neskelbtini) kaime NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT nepagrįstai nurodė, kad H. D. negali būti grąžintas (vėl įrašytas) į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. Pažymėjo, jog H. D. iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. buvo įrašytas į eilę piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą H. D., nes jo prašyme buvo nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra, o nuo 1997 m. liepos 1 d. pasikeitus įstatymui, toks atkūrimo būdas neįtvirtintas.

8. Pareiškėjas teigė, jog NŽT nurodė, kad VAVA 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 2.3-8592-01 H. D. pavardė buvo išbraukta, nes nebuvo pateiktas dokumentas, kas po L. D. mirties 1939 m. paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki 1940 m. nacionalizacijos valdė pastarojo turtą. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis tapo H. D. turto ir turtinių teisių perėmėju 2009 m. rugsėjo 22 d., priėmęs palikimą po savo motinos G. L. mirties, kai jam nebuvo suėję 18 m., tačiau iš karto pradėjo rūpintis nuosavybės teisių H. D. vardu atkūrimu, kreipėsi į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino sprendimui pateikti institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, atnaujinimo. Teismo sprendimas priimtas 2010 m. spalio 25 d. Tokiu būdu priežastis, dėl kurios H. D. pavardė buvo išbraukta iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, buvo pašalinta.

9. Pareiškėjo teigimu, teismui priėmus 2010 m. spalio 25 d. sprendimą, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros mirusio pretendento H. D. vardu nėra pradedamos iš naujo. NŽT Vilniaus miesto skyrius gavęs Teismo sprendimą, pareiškėjui nepaaiškino, kad H. D. nebus grąžintas į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai (įrašytas po išbraukimo).

10. Pažymėjo, kad pretendentų gauti žemės sklypus individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę sąrašas iki šiol yra nemažas (apie 3 500), šiuo būdu nuosavybės teisių atkūrimas trunka ilgai ir H. D. gali būti grąžintas į eilę. Pagal NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 17 d. įsakymas) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę (toliau – ir Eilė) (įsakymo 1 priedas) piliečių, pateikusių prašymus atkurti nuosavybės teises 1991 m. lapkričio mėn. (pirminio prašymo padavimo data) nuosavybės teisės neatkurtos, nes nepriėjo eilė.

11. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad H. D. buvo nepagrįstai įtrauktas į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, sąrašą. Taip pat atsakovas nuslėpė aplinkybę, kad H. D. pavardė buvo įtraukta į Eilę dar iki 2007 metų. Į šią eilę buvo įtraukiami visi pretendentai atkurti nuosavybės teises Vilniau mieste, taip pat ir nepateikę prašymų gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Institucijos, vykdančio nuosavybės teisių atkūrimą, nuolat tikslina Eilę (kasmet), todėl atsakovas nepagrįstai vertino, kad D. pavardės įrašymas po išbraukimo į Eilę yra nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimas iš naujo.

12. Atsakovas NŽT Vilniaus m. skyriaus, atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti.

13. NŽT Vilniaus m. skyrius nurodė, jog H. D. (L. D. sūnus) 1991 m. lapkričio 25 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė „ekvivalentine natūra“, tačiau nenurodė buvusio žemės savininko. Vilniaus miesto valdyba 1993 m. liepos 16 d. raštu informavo H. D., kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai nepateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, t. y. dokumentai, iš kurių būtų galimybė nustatyti, koks asmuo (asmenys) po L. D. mirties (t. y. po 1939 m. gegužės 25 d.) paveldėjo ir iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) valdė pastarojo turtą, tačiau Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 428-312 nusprendė atstatyti H. D. jo nuosavybės teises į žemę, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 20 arų žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių statinių (duomenys neskelbtini). Sprendimas Nr. 428-312 patvirtintas potvarkyje Nr. 1786V.

14. VAVA Žemės tvarkymo departamento (toliau – ir ŽTD) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1998 m. spalio 21 d. raštu Nr. 31/98/22-688 informavo E. D. (H. D., mirusio 1995 m., turto ir turtinių teisių perėmėją), kad tolimesniam nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymui būtina pateikti dokumentus, iš kurių būtų galimybė nustatyti, koks asmuo (asmenys) po L. D. mirties paveldėjo ir iki nacionalizacijos valdė pastarojo turtą.

15. VAVA, neatsižvelgusi į tai, kad nepateikti dokumentai, iš kurių būtų galima nustatyti, koks asmuo (asmenys) po L. D. mirties paveldėjo ir iki nacionalizacijos valdė pastarojo turtą, savo nuožiūra parinko H. D. nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. nepagrįstai įrašė jo pavardę į Eilę (Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 2.3-907-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ (toliau – ir 2007 m. vasario 5 d. įsakymas)), tačiau vėliau įvertinus, kad atkūrimo procesas H. D. atžvilgiu negali būti tęsiamas, kol nebus pateikti paminėti dokumentai, iš Eilės H. D. pagrįstai buvo išbrauktas 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu. VAVA ŽTD Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. S22-1128 informavo E. D. apie priimtą įsakymą. E. D. sprendimo išbraukti H. D. iš Eilės teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė.

16. NŽT Vilniaus m. skyrius neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas neturėjo realios galimybės iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau kritiškai vertintina pareiškėjo poziciją, kad Tarnyba neįvykdė pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir neinformavo H. D.. Pažymėjo, jog iki Teismo sprendimo nebuvo aišku, kas ginčo žemę valdė nacionalizacijos metu.

17. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 4 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. raštais kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas grąžinti buvusios savininkės M. D. (D.) valdytą žemę natūra turėtoje vietoje, taip pat pareiškėjas 2012 m. kovo 16 d. raštu kreipėsi į NŽT Vilniaus m. skyrių su analogiško turinio prašymu grąžinti buvusios savininkės M. D. (D.) valdytą žemę natūra turėtoje vietoje. Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo prašymus, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjimu momentu laisvos valstybinės žemės buvusio rėžinio kaimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje nėra, todėl prašymai negalėjo būti tenkinami.

18. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 49SF-494 informavo pareiškėją, kad atsižvelgus į tai, jog buvusio rėžinio kaimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypus, nėra, nuosavybės teisės H. D. gali būti atkurtos kitais būdais, tačiau pareiškėjas iki naikinamojo termino (iki 2012 m. sausio 31 d.) nenurodė, kokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu H. D. turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės. NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjas 2015 m. birželio 26 d. patvirtino pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų Nr. 49PAŽ-66, kurioje nurodyta, kad H. D. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. (D.) Vilniaus mieste valdytą 4,8801 ha žemės plotą.

19. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnį, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. sausio 31 d. (naikinamasis terminas) parinkti turėjo teisę žemės reformą vykdžiusi institucija. Pažymėjo, jog Tarnyba iki 2012 m. sausio 31 d. nebuvo gavusi pareiškėjo prašymo suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

20. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad H. D. iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. buvo įrašytas į Eilę, t. y. VAVA parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą H. D., nes jo prašyme buvo nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra, o įsigaliojus Atkūrimo įstatymui tokio atkūrimo būdo pavadinimo nebuvo numatyta. Atsakovas pažymi, jog pagal galiojusį Lietuvos Respublikos „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 5 straipsnį ekvivalentinė natūra bei galimybė gauti naują žemės sklypą individualiai statybai buvo įtvirtinti kaip 2 skirtingi ir savarankiški nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir pagal Atstatymo įstatymą ekvivalentine natūra buvo galimybė gauti tik žemės ūkio paskirties žemę kaimo gyvenamojoje vietovėje.

21. Atsakovas nesutiko su teiginiu, kad H. D. tapo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą jau 1991 m. lapkričio 25 d., pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovo nuomone, H. D. įgijo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tik teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą 2010 m. spalio 25 d., kad iki nacionalizacijos žemę Vilniaus mieste valdė pastarojo motina M. D. (D.) ir atnaujinus terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą. Taigi, nors H. D. turto ir turtinių teisių perėmėjai objektyviai neturėjo galimybės iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes tuo metu H. D. nebuvo laikomas pretendentu ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūra negalėjo būti tęsiama, tačiau iki 2012 m. sausio 31 d. nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo parinkti žemės reformą vykdanti institucija. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2012 m. sausio 31 d. teikė 2 prašymus (2010 m. lapkričio 4 d. ir 2011 m. rugpjūčio 31 d.) sugrąžinti žemę natūra turėtoje vietoje.

22. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 49SF-494 tinkamai informavo pareiškėją, kad buvusio rėžinio kaimo V. P. teritorijoje laisvos valstybinės žemės grąžinimui natūra nėra ir nurodė, kad nuosavybės teisės H. D. gali būti atkurtos kitais įstatyme nurodytais būdais, tačiau šia galimybe iki 2012 m. sausio 31 d. (t. y. kol Atkūrimo įstatymas suteikė teisę žemės reformą vykdančiai institucijai parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą) pareiškėjas nepasinaudojo.

23. Atsakovas vertino, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. H. D. turto ir turtinių teisių perėmėjai neturėjo subjektinės teisės keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o nuo 2010 m. spalio 25 d. įgijęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjas išreiškė pageidavimą susigrąžinti žemę natūra, vadinasi, pareiškėjas iki 2012 m. sausio 31 d., t. y. iki tol, kol žemės reformą vykdanti institucija galėjo parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nesikreipė į Tarnybą, prašydamas įrašyti H. D. į Eilę, o visi vėlesni pareiškėjo prašymai įtraukti į Eilę realių teisinių pasekmių neturi dėl minėto naikinamojo termino (2012 m. sausio 31 d.) žemės reformą vykdančiai institucijai parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra savo motinos G. L. (mirusios 2009 m. birželio 12 d.) testamente nuodyto turto paveldėtojas. G. L. buvo savo motinos E. D. (mirusios 2007 m. liepos 25 d.) viena iš paveldėtojų, o E. D. – savo vyro H. D. (mirusio 1995 m. rugsėjo 7 d.) turto paveldėtoja. H. D. yra L. D. (mirusio 1939 m. gegužės 25 d.) sūnus.

26. H. D. 1991 m. lapkričio 25 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 6 ha žemės ekvivalentine natūra, buvusio žemės savininko nenurodė.

27. Remiantis Lietuvos Valstybinio archyvo 1993 m. birželio 1 d. pažymėjimu Nr. 21-257-D, Vilniaus apskrities M. valsčiaus žemės sklypų savininkų 1925 m. sąraše įrašytas L. D., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 4,92 dešimtinių žemės plotą.

28. Vilniaus miesto valdyba 1993 m. liepos 16 d. rašte, adresuotame H. D., nurodė, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę negali būti nagrinėjamas, nes nepateikti įrodymai kas po L. D. mirties valdė žemės sklypą nuosavybės teise.

29. Vilniaus miesto valdyba 1993 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 428-312 H. D. atkūrė jo nuosavybės teises į žemę, suteikdama neatlygintinai nuosavybėn 20 arų žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); sprendimas Nr. 428-312 patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 23 d. potvarkyje Nr. 1786V. Žemės sklypas VAVA 1999 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 24-01, perduotas H. D. turto paveldėtojai E. D..

30. VAVA ŽTD Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1998 m. spalio 21 d. raštu Nr. 31/98/22-688 informavo E. D., kad tolimesniam nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymui būtina pateikti dokumentus, įrodančius kas nuosavybės teise valdė žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) po L. D. mirties nuo 1939 m. gegužės 25 d. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.

31. VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 31/03/22-3541 informavo E. D., kad nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises į turėtą H. D. (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypą ir prašė iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti dokumentą, įrodantį, kas nuosavybės teise valdė žemės sklypą po savininko L. D. mirties iki nacionalizacijos, tačiau nepaisydamas to, Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. 2.3-907-01 patvirtino 1 priedą – Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę, kurios 575 eilutėje įrašytas H. D..

32. Vilniaus apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į tai, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pasibaigė nuosavybės teisių įrodančių dokumentų pateikimo terminas bei pakartotinai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5390 dokumentus ir nustatęs, kad nepateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kas po buvusio savininko L. D. mirties 1939 m. gegužės 25 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, kad E. D., mirusio pretendento H. D. testamentinei turto paveldėtojai, Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 24-01 buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn namų valdos 0,2000 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 2.3-8592-01 iš dalies pakeitė 2007 m. vasario 5 d. įsakymo 1 priedą, išbraukiant H. D. pavardę iš Eilės pozicijos Nr. 575. E. D. apie minėtą sprendimą (pateikiant 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą) informuota VAVA ŽTD Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. S22-1128.

33. VAVA ŽTD Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. kovo 20 d. rašte Nr. S22-209, adresuotame E. D., nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį ji turi teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kas ir kokio dydžio nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė žemę po L. D. mirties.

34. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendime nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. D. (D.) po L. D. mirties priėmė jo palikimą ir iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,38 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat atnaujino pareiškėjui terminą Tarnybai pateikti M. D. (D.) nuosavybės teisę į 5,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime patvirtinančius dokumentus.

35. Pareiškėjas su 2010 m. lapkričio 4 d. prašymu ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas grąžinti žemę, dėl kurios prašymą 1991 m. lapkričio 25 d. pateikė H. D., su analogiško turinio 2012 m. kovo 16 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių. Tarnyba (jos padaliniai), atsakydama į minėtus prašymus, 2010 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. SS22-326, 2011 m. spalio 12 d. rašte Nr. 49SF-522 ir 2012 m. kovo 28 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)-531, paaiškino pareiškėjui nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką.

36. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 49SF-494 informavo pareiškėją, kad atsižvelgus į tai, jog buvusio rėžinio kaimo (duomenys neskelbtini) teritorijoje laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypus, nėra, nuosavybės teisės H. D. gali būti atkurtos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytais būdais.

37. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 15 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-330, be kita ko, informavo pareiškėją, kad jeigu pareiškėjas pageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme įtvirtinta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, jis turi NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais.

38. Remiantis NŽT Vilniaus m. skyriaus vadovo 2015 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 49PAŽ-66 „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“ H. D. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. D. Vilniaus miesto ribose buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 4,8801 ha žemės plotą.

39. Pareiškėjas pateikė NŽT Vilniaus m. skyriui 2016 m. rugsėjo 9 d. prašymą, kuriame prašė: panaikinti 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą, vadovaujantis kuriuo H. D. pavardė buvo išbraukta iš eilės pozicijos Nr. 575, atsižvelgiant į tai, kad pasibaigė nuosavybės teisių įrodančių dokumentų pateikimo terminas; įtraukti H. D. į sąrašą asmenų, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai. NŽT Vilniaus m. skyrius pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 49SF-3345-(14.49.104) į pareiškėjo prašymą.

40. NŽT Vilniaus m. skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė kuo skubiau grąžinti H. D. į Eilę, 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. 49SF-89-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ pareiškėjo prašymo netenkino ir nurodė neturįs teisinio pagrindo įrašyti H. D. pavardę į Eilę.

41. NŽT Vilniaus m. skyriaus vedėjas 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei G. mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtino Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę (įsakymo 1 priedas), kurioje H. D. nėra įrašytas, kartu pripažino netekusiu galios 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2.) dėl Eilių patvirtinimo.

42. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo (H. D. turtinių ir neturtinių teisių perėmėjo) 2017 m. vasario 15 d. prašymą grąžinti H. D. į Eilę, 2017 m. birželio 22 d. sprendime Nr. 1SS-1681-(7.5) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ nurodė neturinti teisinio pagrindo įrašyti H. D. į Eilę ir atkurti nuosavybės teises, perduodant naują žemės sklypą individualiai statybai.

43. Teismas pažymėjo, jog šioje administracinėje byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos M. D. (D.) valdytą žemę, nėra. Ginčas kyla dėl to, kad pareiškėjas siekia gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, įrašant H. D. (H. D.) pavardę į eilę naujam Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas) gauti už M. D. (M. D.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. lapkričio 25 d., t. y. ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

44. Teismas nurodė, kad iki Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo nei pareiškėjas, nei prieš tai buvę pretendentai į M. D. (D.) žemę nepareiškė valios atkurti nuosavybės teisių gaunant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, be to, valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galima buvo aiškiai išreikšti tik tada, kai buvo nustatyti aiškūs juridiniai faktai (t. y. po 2010 m. spalio 25 d.), t. y. kai pilnai buvo galima pradėti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pažymėjo, kad pirminiame 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme H. D. nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises į žemę atkurti ekvivalentine natūra, o tai nebuvo ir nėra prašymas atkurti nuosavybės teises gaunant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, nes tai yra du skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atstatymo įstatymo 5 straipsnis). Teismas vertino, jog pagal Atstatymo įstatymo (galiojusio nuo 1993 m. liepos 28 d. iki 1994 m. sausio 26 d., t. y. sprendimų privatizuoti 0,20 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priėmimo metu) 5 straipsnį piliečiai už mieste turėtą žemę, kurios sugrąžinti natūra nėra galimybės, turėjo teisę į vieną iš 3 alternatyvų: arba gauti žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra kaime, arba gauti naudojamą namų valdos žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių statinių mieste (t. y. kitoje vietoje, negu iki nacionalizacijos buvo žemė), arba gauti naują žemės sklypą individualiai statybai mieste. H. D. 0,20 ha namų valdos žemės sklypas sugrąžintas natūra turėtoje vietoje pagal Atstatymo įstatymo nuostatas. Be to, atsakovai neturėjo pareigos iki 2010 m. spalio 25 d. siūlyti pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nebuvo aišku, ar apskritai tiek pareiškėjas, tiek kiti pretendentai galėjo atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią valdė L. D. (miręs 1939 m. gegužės 25 d.).

45. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minimame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakyme Nr. 2.3-8592-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo dalinio pakeitimo“ H. D. pavardė buvo išbraukta, nes nebuvo pateiktas dokumentas, kas po L. D. mirties 1939 m. paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki 1940 m. nacionalizacijos valdė pastarojo turtą. Teismas atkreipė dėmesį, kad šio įsakymo pretendentai neapskundė per įstatyme nustatytą terminą. Dar daugiau, nors pareiškėjas K. L. ir šioje administracinėje byloje bandė skųsti minėtą įsakymą (jo dalį), tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 31 d. nutartyje atsisakė šią skundo dalį priimti. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino kaip visiškai nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad, esą jis turi kokius nors teisėtus lūkesčius dėl paminėto Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 2.3-8592-01 ir ypač Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 2.3-907-01, kuris buvo priimtas neteisėtai.

46. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra grindžiamas ir aktyviais asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, veiksmais, kad atkūrimo procesas negali būti beribis laike. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d. ir redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) sisteminė analizė leidžia vertinti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią; po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. sausio 31 d. (naikinamasis terminas) parinkti turėjo teisę žemės reformą vykdžiusi institucija.

47. Teismas pažymėjo, jog Tarnyba iki 2012 m. sausio 31 d. nebuvo gavusi pareiškėjo prašymo suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.

48. Prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo forma buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarime Nr. 331 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos 1 priede. Prašymo formoje buvo nurodyti galimi pasirinkti turto grąžinimo būdai, kurie buvo įtvirtinti Atstatymo įstatyme. Tačiau priimtame Atkūrimo įstatyme keli anksčiau nustatyti galimi turto grąžinimo būdai (turto grąžinimas ekvivalentine natūra ir išpirkimas, suteikiant valstybės vienkartines išmokas) nebebuvo įtvirtinti, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, jog jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus privalėjo tikslinti (pakeisti) savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Teismas pabrėžė, kad eilės gauti sklypui individualiai statybai Vilniaus mieste jau sudarytos, pareiškėjas tų administracinių aktų neskundė.

49. Teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarnybą patikslinti Piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, eilę, taip pat panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sprendimus.

III. 50. Pareiškėjas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tais pačiai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, bei papildomai nurodo:

50.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, netinkamai vertino įrodymus, buvo šališkas, neatskleidė bylos esmės, todėl sprendimas yra naikintinas.

50.2. Nesutinka su teismo išvada, kad valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galima buvo aiškiai išreikšti tik tada, kai buvo nustatyti aiškūs juridiniai faktai, t. y. kai buvo galima pradėti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą (po 2010 m. spalio 25 d.). Nurodo, jog atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, 21 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui ilgesnį terminą nei valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimui ar pakeitimui. Tai reiškia, kad ir nepateikus visų dokumentų, pilietis galėjo reikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

50.3. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas neturėjo pareigos iki 2010 m. spalio 25 d. siūlyti pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjas vertina, jog teismas nepagrįstai nevertino H. D. teisių perėmėjos E. D. teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pažymi, kad E. D. nebuvo informuota, kad H. D. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytu būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių. Taigi, institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, nevykdė pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

50.4. Teismas neteisingai vertino, esą pareiškėjas neturėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo ir ypač Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymo. Pareiškėjas nurodo, jog jis siejo savo teisėtus lūkesčius su Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01. Teismas priėjo klaidingą išvadą apie valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškimą, netinkamai įvertino šį įsakymą ir nepagrįstai jį vertino kaip neteisėtą. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu įrašius H. D. į Eilę, vertintina kaip institucijos veiksmas – nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimas, t. y. institucija įsipareigojo šiuo būdu atkurti nuosavybės teises mirusiojo vardu.

50.5. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. 2.3-8592-01. Pareiškėjas pažymi, jog šis įsakymas negali būti vertinamas kaip institucijos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas, nes to nenumato teisės aktai. Be to, įsakymai dėl eilių patvirtinimo keičiami mažiausia kartą per metus, pripažįstant negaliojančiu ankstesnį įsakymą, todėl pareiškėjui nesudarė pagrindo skųsti šio įsakymo.

50.6. Atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 3 punkto, kadangi privalėjo paprašyti patikslinti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau tokio pasiūlymo neteikė. Atsakovui nevykdant pareigos pašalinti neaiškumus, toks neveikimas vėliau negali būti panaudotas prieš pareiškėją ir turi būti vertinamas pareiškėjo naudai.

50.7. Atsakovas pažeidė atsakomybės už priimtus sprendimus principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte, nepagrįstai atsisakius įrašyti H. D. pavardę į Piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai eilę. H. D. įrašymas į eilę po 2012 m. sausio 31 d. nėra nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimas iš naujo, o tik 2007 metais prisiimtų įsipareigojimų vykdymas.

51. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

52. Nurodo, jos nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 8592-01 negali būti vertinamas kaip institucijos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas, nes to nenumato nuosavybės teisių atkūrimo reglamentuojančios teisės normos. NŽT Vilniaus m. skyriaus teigimu, valstybinės žemės patikėtinis turi teisę vykdyti žemės reformą ir iš eilės išbraukti asmenis, kurie neturėjo teisės į ją pakliūti (klaida) ar kuriems jau įvykdytas nuosavybės teisių atkūrimas. Pabrėžė, jog pareiškėjo akcentuojamą valią (faktinį įtraukimą į eilę) valstybinės žemės patikėtinis pakeitė Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 2.3-8592-01 išbraukdamas pilietį iš eilės. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. 2.3-907-01 H. D. buvo įrašytas į eilę nepagrįstai (per klaidą). Valstybinės žemės patikėtiniui pastebėjus, kad nebuvo pateiktas dokumentas, kas po L. D. mirties 1939 metais paveldėjo ir nuosavybės teisėmis iki 1940 metų nacionalizacijos valdė pastarojo turtą, H. D. pavardė buvo išbraukta iš eilės.

53. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas neskundė 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo per nustatytą terminą. Taigi, kritiškai vertinami pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 2.3-907-01 sukėlė pareiškėjui pagrįstus teisėtus lūkesčius.

54. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad H. D. tapo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą 1991 m. lapkričio 25 d. pateikus prašymą, o ne nuo 2010 m. spalio 25 d. Pažymi, kad pareiškėjas iki 2012 m. sausio 31 d. teikė du prašymus sugrąžinti žemę natūra turėtoje vietoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

56. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

57. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nustatė piliečiams, įgyvendinantiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią. Jeigu iki 2003 m. balandžio 1 d. valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nepareikšta, būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. sausio 31 d. (naikinamasis terminas) parinkti turėjo teisę žemės reformą vykdžiusi institucija.

58. Pareiškėjas siekia gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, įrašant H. D. (H. D.) pavardę į eilę naujam Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas) gauti už M. D. (M. D.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pagal pirminio prašymo padavimo datą 1991 m. lapkričio 25 d. Taigi, ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

59. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 25 d.) nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

60. Nutarties 32 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos nebuvo pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kas po buvusio savininko L. D. mirties 1939 m. gegužės 25 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime.

61. Tik Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. D. (M. D.) po L. D. mirties priėmė jo palikimą ir iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,38 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat atnaujinus pareiškėjui terminą Tarnybai pateikti M. D. (M. D.) nuosavybės teisę į 5,38 ha žemės sklypą V. P. kaime patvirtinančius dokumentus, atsirado teisinis pagrindas nuosavybės teisių atkūrimo proceso tęsimui.

62. Iki 2010 m. spalio 25 d. atsakovai neturėjo pareigos teikti siūlymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nebuvo pretendentų, kurių teisės į nuosavybės teisės atkūrimą į žemę, kurią buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdė L. D., miręs 1939 m. gegužės 25 d., būtų patvirtintos dokumentais.

63. 1991 m. lapkričio 25 d. prašyme H. D. nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises į žemę atkurti ekvivalentine natūra.

64. Prašymas atkurti nuosavybės teises gaunant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste keičiant valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo Tarnybai iki 2012 m. sausio 31 d. nebuvo pateiktas.

65. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 2.3-8592-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo dalinio pakeitimo“, kuriuo H. D. pavardė iš eilės buvo išbraukta, yra nenuginčytas.

66. Nutarties 64 ir 65 punktuose nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra grindžiamas pareikštine teisių įgyvendinimo forma įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, suponuoja, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese pats privalėjo aktyviai veikti, tačiau to nedarė ir dėl tokio neveikimo praleido įstatymų nustatytus terminus valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo pareikšti. Individualus administracinis aktas, kuriuo H. D. pavardė iš eilės buvo išbraukta, galioja. Šios dvi aplinkybės lemia, kad nėra teisinių pagrindų įpareigoti Tarnybą patikslinti Piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, eilę, įrašant H. D. (H. D.) pavardę į eilę naujam Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypui gauti už M. D. (M. D.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą pagal pirminio prašymo padavimo datą 1991 m. lapkričio 25 d.

67. Dėl Nutarties 50.3. punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo.

67.1. Pagal Atstatymo įstatymo (galiojusio nuo 1993 m. liepos 28 d. iki 1994 m. sausio 26 d., t. y. atkuriant nuosavybės teises į 0,20 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 5 straipsnį piliečiai už mieste turėtą žemę, kurios sugrąžinti natūra nėra galimybės, turėjo teisę: arba gauti žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra kaime, arba gauti naudojamą namų valdos žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių statinių mieste, arba gauti naują žemės sklypą individualiai statybai mieste. H. D. 0,20 ha namų valdos žemės sklypas sugrąžintas natūra turėtoje vietoje pagal Atstatymo įstatymo nuostatas.

67.2. Nutarties 62 punkte jau yra nurodyti teisiniai argumentai, kad iki 2010 m. spalio 25 d. atsakovai neturėjo pareigos teikti siūlymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nebuvo pretendentų, kurių teisės į nuosavybės teisės atkūrimą į žemę, kurią buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdė L. D., miręs 1939 m. gegužės 25 d., būtų patvirtintos dokumentais.

68. Dėl Nutarties 50.4. punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo.

68.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei. Neatsiejamo teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisėtų lūkesčių principas suponuoja teisių, įgytų pagal Konstituciją, konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsaugą. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus).

68.2. VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 31/03/22-3541 informavo E. D., kad nepakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises į turėtą L. D. (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypą ir prašė iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti dokumentą, įrodantį, kas nuosavybės teise valdė žemės sklypą po savininko L. D. mirties iki nacionalizacijos.

68.3. Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 patvirtintame 1 priede – Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilėje 575 eilutėje buvo įrašytas H. D..

68.4. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu H. D. įrašytas į eilę be teisėto pagrindo, nes, kaip minėta, iki 2010 m. spalio 25 d. teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę nustatymo įsiteisėjimo nebuvo pretendentų, kurių teisės į nuosavybės teisės atkūrimą į žemę, kurią buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime valdė L. D., miręs 1939 m. gegužės 25 d., būtų patvirtintos dokumentais.

68.5. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 d. (redakcija, galiojusi Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymo priėmimo metu) nuostata, kad kai pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos, galėjo būti taikoma tik esant Nutarties 59 punkte nurodytame teisiniame reglamentavime nustatytoms sąlygoms, t. y. kai iki 2003 m. gruodžio 31 d. yra pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai.

68.6. Minėta, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja teisių, įgytų pagal Konstituciją, konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsaugą. Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu H. D. įrašytas į eilę be teisėto pagrindo, o akivaizdaus teisės pažeidimo atveju įgytos teisės nėra ginamos.

69. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

70. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

71. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. (K. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius