b8caee24-c571-4d65-91c5-8b6a06a13547 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-263-381/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00887-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.5; 2.1.2.4.2.7; 2.1.2.6; 2.6.7;2.6.8.11.3; 2.6.37(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 3 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L.

M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-106-577/2017 pagal ieÅ¡kovo R. D. P. (R. J. P.) ieÅ¡kinį atsakovei L. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas R. D. P. (toliau – ieÅ¡kovas) 2016 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovei L. M. (toliau – atsakovė), praÅ¡ydamas:

1) pripažinti negaliojančia tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės 2014 m. vasario 6 d. sudarytÄ jungtinės veiklos sutartį bei taikyti restitucijÄ â€“ ieÅ¡kovui priteisti iÅ¡ atsakovės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų;

2) priteisti iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovo naudai 5 proc. procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo;

3) priteisti ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovės bylinėjimosi iÅ¡laidas.Procesiniuose dokumentuose ieÅ¡kovas nurodė, kad jis su atsakove susitarė kartu vykdyti kaimo turizmo verslÄ (duomenys neskelbtini), todėl 2014 m. vasario 6 d. buvo sudaryta ginčijama sutartis, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas atsakovei pervedė 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Buvo susitarta, kad atsakovės įnaÅ¡as į jungtinę veiklÄ yra jai nuosavybės teise priklausantis žemės plotas, nuosavybė į kaimo turizmo kompleksÄ , parama, kuri bus suteikiama ateityje iÅ¡ Europos SÄ jungos lėšų, skirtų kaimo turizmui finansuoti, bei jos įgÅ«džiai, patirtis, kurie reikalingi kaimo turizmo veiklai vystyti.

Kai ieÅ¡kovas 2015 metais kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie ginčijamos sutarties vykdymÄ pateikimo, ji neigė tarp Å¡alių susiklosčiusius jungtinės veiklos teisinius santykius, nurodydama, kad ginčijama sutartis yra negaliojanti. Kai atsakovės buvo pareikalauta grÄ Å¾inti pinigines lėšas, kurias ieÅ¡kovas pervedė atsakovei pagal ginčijamÄ sutartį, ji nurodė, kad lėšos buvo pervestos ne vykdant ginčijamÄ sutartį, o pagal 2013 m. balandžio 6 d. pasiraÅ¡ytÄ skolos raÅ¡tÄ .

IeÅ¡kovo teigimu, tarp jo ir atsakovės sudaryta ginčijama sutartis atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje nurodytus jungtinės veiklos sutarties požymius, tačiau ginčijama sutartis turėtų bÅ«ti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.80 ir 1.91 straipsnius. Dėl ginčijamos sutarties negaliojimo pagal CK 1.91 straipsnį ieÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad atsakovė, sudarydama jungtinės veiklos sutartį, neketino jos vykdyti. Atsakovė tyčia klaidino ieÅ¡kovÄ dėl savo siekio vykdyti jungtinę veiklÄ , o iÅ¡ tikrųjų tik siekė įgyti iÅ¡ ieÅ¡kovo pinigines lėšas, t. y. ginčijamu sandoriu atsakovė siekė ne vykdyti savo prievoles ieÅ¡kovui, o tik priimti įvykdymÄ iÅ¡ jo.

Taigi atsakovė apgaulės bÅ«du įgijo iÅ¡ ieÅ¡kovo 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Å ias aplinkybes įrodo atsakovės raÅ¡yti elektroniniai laiÅ¡kai, banko mokėjimų kvitai, veiksmai ieÅ¡kovo vardu parengiant fiktyvų paaiÅ¡kinimÄ mokesčių administratoriui, taip pat jos pozicija dėl jungtinės veiklos sutarties galiojimo ir jos atskleidimo laikas. IeÅ¡kovas, jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu žinodamas tikruosius atsakovės ketinimus, tokios sutarties su ja nebÅ«tų sudaręs ir nebÅ«tų pervedęs jai piniginių lėšų, todėl tikrųjų atsakovės ketinimų nuslėpimas turėjo lemiamos įtakos ieÅ¡kovo valiai sudaryti ginčijamÄ sutartį susiformuoti.Be to, atsakovė, sudarydama ginčijamÄ sutartį, nuslėpė nuo ieÅ¡kovo reikÅ¡mingÄ aplinkybę apie pagal Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministro 2012 m. kovo 28 d.

įsakymu Nr. 3D-227 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo 2012 metais taisyklių (toliau – Taisyklės) 28.2.3 punktÄ nustatytus suvaržymus 5 metus parduoti ir kitaip perleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įgytÄ turtÄ , kurį ji įsipareigojo perleisti kaip įnaÅ¡Ä pagal jungtinės veiklos sutartį. Žinodamas, kad atsakovė pagal ginčijamÄ sutartį įnaÅ¡u į bendrÄ veiklÄ Ä¯sipareigojo perleisti turtÄ , kuriuo ji net neturėjo teisės disponuoti, ieÅ¡kovas nebÅ«tų sudaręs Å¡ios sutarties su atsakove.

Å ios aplinkybės nuslėpimas taip pat turėjo įtakos tam, kad susiformavo ieÅ¡kovo valia sudaryti ginčijamÄ sutartį. Atsakovė taip pat nuslėpė nuo ieÅ¡kovo ir kitÄ reikÅ¡mingÄ aplinkybę – formos reikalavimus, taikomus sudarant tokio pobÅ«džio sutartis, ir jų nesilaikymo padarinius. Jeigu ieÅ¡kovas bÅ«tų suvokęs sutarties negaliojimo faktÄ , jis niekada nebÅ«tų pradėjęs vykdyti sutarties ir nebÅ«tų perleidęs atsakovei tokios didelės pinigų sumos. Atsakovė sutarčiai parengti pasitelkė teisininkÄ A.

B., todėl ji negalėjo nežinoti jungtinės veiklos sutarties formai įstatyme nustatytų reikalavimų, tačiau sÄ moningai jų nesilaikė ir nuslėpė šį faktÄ nuo ieÅ¡kovo. IeÅ¡kovas pagrįstai manė, kad visos jungtinės veiklos sutartyje nustatytos sÄ lygos yra galiojančios ir bus vykdomos po sutarties įsigaliojimo, nes atsakovė tvirtino, jog atsiųsta sutartis yra visiÅ¡kai legali. IeÅ¡kovas yra Australijos pilietis, gyvena užsienyje, nemoka lietuvių kalbos ir nėra susipažinęs su Lietuvos teisine sistema, todėl atsakovė, pasinaudodama ieÅ¡kovo nežinojimu ir nuslėpdama reikÅ¡mingas aplinkybes, elgėsi nesÄ Å¾iningai ir apgavo ieÅ¡kovÄ .

Tai, kad savo pozicijÄ dėl jungtinės veiklos sutarties negaliojimo atsakovė iÅ¡reiÅ¡kė tik tada, kai ieÅ¡kovas jau įvykdė įsipareigojimus pagal sutartį ir pareikalavo atsakovės įvykdyti savo įsipareigojimus, dar kartÄ patvirtina jos nesÄ Å¾iningumÄ ir siekį apgauti ieÅ¡kovÄ . Atsakovės teiginys, kad ieÅ¡kovas atsakovei pinigus perdavė ne pagal jungtinės veiklos sutartį, o pagal 2013 m. balandžio 6 d. suraÅ¡ytÄ skolos raÅ¡tÄ , yra visiÅ¡kai nepagrįstas, nes jokia paskola nebuvo suteikta, be to, paskolos suteikimo raÅ¡tas nebuvo suraÅ¡ytas.

Dėl ginčijamos sutarties negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį ieÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad jis po ginčijamos sutarties įvykdymo iÅ¡ pačios atsakovės sužinojo, jog jungtinės veiklos sutartis pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį ir CK 1.74 straipsnį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ turėjo bÅ«ti notarinės formos, nes pagal jÄ Ä¯naÅ¡u atsakovė įsipareigojo perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus (sutarties 3.1, 4.2 punktai). Atsakovės pozicija, kad jungtinės veiklos sutarties notarinės formos nesilaikymas daro negaliojančia tik sutarties sÄ lygÄ dėl ieÅ¡kovo bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgijimo į žemės sklypÄ bei kaimo turizmo ir pramogų kompleksÄ , yra nenuosekli, nes 2015 m. gegužės 28 d. atsakyme į 2015 m. gegužės 21 d. pareikalavimÄ Nr. 2015/05/21 ji tvirtino, jog visa sutartis yra negaliojanti, ir nepagrįsta, nes CK 6.969 straipsnio 4 dalyje yra imperatyviai nurodyta, jog nesilaikant sutarties formos reikalavimų, negaliojančia tampa visa sutartis, o ne tik jos sÄ lyga, kuri nulemia sutarties notarinės formos reikalavimÄ .

Su atsakovės įnaÅ¡u į jungtinę veiklÄ susijusios sÄ lygos yra esminės sutarties sÄ lygos. Be Å¡ių sÄ lygų joks protingas ir rÅ«pestingas asmuo nebÅ«tų sudaręs sutarties, nes be Å¡ių sÄ lygų jungtinės veiklos sutartis taptų nuostolinga ieÅ¡kovui, t. y. be atsakovės įsipareigojimų savo esme jungtinės veiklos sutartis taptų pinigų dovanojimo sutartimi. Dėl notarinės formos nesilaikymo ginčijama sutartis yra niekinis sandoris, t. y. negalioja nuo jo sudarymo momento, nes prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Be to, ginčijama sutartis prieÅ¡tarauja ir imperatyvaus pobÅ«džio norminiam administraciniam aktui – Taisyklėms. Kadangi atsakovė apgavo ieÅ¡kovÄ ir negrÄ Å¾ino gautų pinigų bei kadangi jungtinės veiklos sutartį įvykdė tik ieÅ¡kovas, o atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, Å¡iuo atveju turi bÅ«ti taikoma vienaÅ¡alė restitucija ir atsakovė privalo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui iÅ¡ jo gautas lėšas bei sumokėti procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).IeÅ¡kovas laikėsi pozicijos, kad atsakovės argumentai, susiję su automobiliu BMW X5, nėra susiję su tarp Å¡alių kilusiu ginču, be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieÅ¡kovas įgijo nuosavybės teisę į šį automobilį.Atsakovė procesiniuose dokumentuose su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsakovė paaiÅ¡kino, kad ieÅ¡kinys, kuriame ieÅ¡kovas nurodė akivaizdžiai melagingas (neteisingas) ginčijamo sandorio sudarymo faktines aplinkybes, yra nepagrįstas bei neįrodytas. IeÅ¡kovas nesÄ Å¾iningai aiÅ¡kina teisės normas.Dėl ieÅ¡kovo reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį atsakovė nurodė, kad apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios iÅ¡raiÅ¡kos rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas, dėl to bÅ«tina analizuoti apgautosios sandorio Å¡alies valios formavimosi procesÄ , jos tikruosius ketinimus, aiÅ¡kintis, ar ji suvokė tikrÄ jÄ sandorio, atskirų jo sÄ lygų esmę, ar ji sprendimÄ dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sÄ lygų priėmė savarankiÅ¡kai, ar veikiama kitų, paÅ¡alinių veiksnių.

IeÅ¡kovas savo valios ydingumÄ Ä¯rodinėja 2 atsakovės elektroniniais laiÅ¡kais, tačiau iki ginčijamos sutarties sudarymo tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės vyko ilgos derybos bei keitimasis informacija, Å¡alys sutarties sÄ lygas nustatė bendru susitarimu. Å alys jokių savo ketinimų neslėpė. Jau 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovė ieÅ¡kovui pranešė, jog ji mažiausiai 5 metus negali turėti verslo partnerio ta prasme, kad negali parduoti (perleisti) turto, kuris skirtas jungtinei veiklai vykdyti. IeÅ¡kovo ir atsakovės susiraÅ¡inėjimas neabejotinai įrodo, jog ieÅ¡kovas sutiko sudaryti ginčo sutartį žinodamas esminę aplinkybę, t. y. negalėjimÄ tam tikrÄ laikotarpį įgyti nuosavybę. 2013 m. lapkričio 20 d. susiraÅ¡inėjimas patvirtina, jog ieÅ¡kovas norėjo sudaryti ne paskolos, o jungtinės veiklos sutartį, t. y. tapti atsakovės partneriu, ir juo tapo.

Tai, kad ieÅ¡kovo į jungtinę veiklÄ investuotų lėšų grÄ Å¾a neatitinka ieÅ¡kovo lÅ«kesčių, nelaikoma apgaule ir negali bÅ«ti pagrindas naikinti sutartį.IÅ¡ Å¡alių susiraÅ¡inėjimo akivaizdu, jog Å¡alys vykdė ginčijamÄ sutartį, t. y. ieÅ¡kovas dar iki sutarties sudarymo įnešė savo įnaÅ¡Ä ir reikalavo, kad atsakovė vykdytų sutartį. IÅ¡ susiraÅ¡inėjimo taip pat akivaizdu, jog sutarties sÄ lygos parengtos tiek ieÅ¡kovo, tiek atsakovės praÅ¡ymu, pats ieÅ¡kovas sutarties sÄ lygas tiesiogiai derino su teisininku A.

B., kuris turėtų bÅ«ti apklaustas kaip liudytojas Å¡ioje byloje. Siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti aplinkybes, susijusias su ieÅ¡kovo valios formavimusi, jo dalyvavimas turėtų bÅ«ti pripažintinas bÅ«tinu, nes ieÅ¡kinio teiginiai bei raÅ¡ytų elektroninių laiÅ¡kų turinys yra prieÅ¡taringas.Nurodyti argumentai patvirtina, kad ieÅ¡kovo valia sudarant sutartį formavosi tinkamai (neydingai), sutartis atitinka jo tikruosius ketinimus, jis suvokė tikrÄ jÄ sutarties ir atskirų jos sÄ lygų esmę, sprendimÄ dėl sutarties sudarymo priėmė savarankiÅ¡kai, jokios atsakovės apgaulės nebuvo.

Dėl reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį atsakovė nurodė, kad Å¡alys puikiai suprato, jog sutarties sudarymo momentu bendrosios dalinės nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ ieÅ¡kovas neįgis (nebus įvykdytas sutarties 4.2 punktas), todėl Å¡iam sandoriui notarinės formos nereikėjo. Aplinkybė, jog Å¡alys nesudarė sutarties notarine forma, nereiÅ¡kia, kad sutartis sudaryta dėl apgaulės, kad ji prieÅ¡tarauja bendriesiems teisės principams ar vieÅ¡ajai tvarkai.

Jeigu Å¡i aplinkybė ir turi reikÅ¡mės, tai vienintelės sutarties sÄ lygos, įtvirtintos 4.2 punkte, o ne visos sutarties negaliojimui, nes Å¡alys sutarties 7.3 punkte aiÅ¡kiai susitarė, jog bet kuriai Å¡ios sutarties nuostatai tapus negaliojančia, tai neturės įtakos likusių sutarties nuostatų galiojimui. Be to, negaliojančia Å¡i sÄ lyga galėtų bÅ«ti pripažinta ne pagal CK 1.80 straipsnį, o pagal CK 1.93 straipsnio nuostatas. Akivaizdu, jog ieÅ¡kovui sÄ lyga dėl atsakovės nekilnojamojo turto įnaÅ¡o momento nebuvo esminė, nes ieÅ¡kovas žinojo apie iki 2017 m. kovo 22 d. taikomus apribojimus (draudimus) perleisti šį turtÄ .

Suėjus Å¡iam terminui, ieÅ¡kovas įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, nes atsakovė tam neprieÅ¡tarauja.2014 m. kovo mėnesį ieÅ¡kovas pradėjo ieÅ¡koti sau įsigyti automobilį bei dviratį (tai patvirtina elektroniniai laiÅ¡kai) ir dalis atsakovei pervestų lėšų buvo panaudota tam, o ne sutarčiai vykdyti. 2014 m. balandžio 10 d., vykdydama ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ , atsakovė pervedė 123 692,42 Lt (35 823,80 Eur) už jo įsigyjamÄ automobilį BMW X5, todėl ieÅ¡kovo reikalavimas grÄ Å¾inti Å¡ias lėšas yra iÅ¡ viso neteisėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies: pripažino negaliojančia tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės 2014 m. vasario 6 d. sudarytÄ jungtinės veiklos sutartį, taikė restitucijÄ ir ieÅ¡kovui priteisė iÅ¡ atsakovės 115 909,69 Eur, taip pat priteisė 5 proc. procesines palÅ«kanas už priteistÄ 115 909,69 Eur sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, taikytinas laikinÄ sias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, sumažindamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastÄ iki 115 909,69 Eur, grÄ Å¾ino ieÅ¡kovo įmokėtÄ 1 500 Eur užstatÄ , priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovui 4 538,63 Eur jo patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų, o kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė.Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas pagal ginčijamÄ sutartį prisiimtÄ prievolę pervesti pinigus įvykdė, pervesdamas atsakovei 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, o atsakovė įsipareigojimų perleisti ieÅ¡kovui nuosavybės teises į sutartyje nurodytÄ turtÄ neįvykdė. 2015 m. gegužės 21 d. ieÅ¡kovui pareikalavus suteikti informacijÄ apie jungtinės veiklos sutarties vykdymÄ , atsakovė 2015 m. gegužės 28 d. raÅ¡tu jį informavo, kad tarp Å¡alių jungtinės veiklos teisinių santykių nėra, kad jungtinės veiklos sutartis negalioja, nes neatitinka įstatyme reikalaujamos formos, t. y. nėra patvirtinta notaro, kad Å¡alys nusprendė sutarties nevykdyti, todėl sutartis nebuvo sudaryta, kad ieÅ¡kovas neįvykdė įsipareigojimų įneÅ¡ti finansinį indėlį į veiklÄ , neprisidėjo prie veiklos jokiais kitais veiksmais.

Ä® ieÅ¡kovo 2015 m. birželio 17 d. reikalavimÄ grÄ Å¾inti pervestas lėšas (93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų) atsakovė 2015 m. birželio 26 d. atsakyme nurodė negavusi jokio įnaÅ¡o pagal jungtinės veiklos sutartį ir tvirtino, kad ieÅ¡kovo pinigai jai buvo pervesti kaip paskola, todėl pinigų ieÅ¡kovui negrÄ Å¾ino. Vertindamas ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, teismas pažymėjo, kad ginčijama sutartis atitinka CK 6.969 straipsnio 1 dalyje ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003 ir 2008 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008).) apibÅ«dintus jungtinės veiklos sutarties požymius, nes nagrinėjamu atveju Å¡alys susitarė vystyti kaimo turizmo veiklÄ ir siekiant to tikslo kooperuoti savo turtinius (atsakovės turtinis įnaÅ¡as apibÅ«dintas sutarties 3.1 punkte, o ieÅ¡kovo – sutarties 3.2 punkte), intelektinius ir darbinius įnaÅ¡us.

IÅ¡ ginčijamos sutarties turinio teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojo įnaÅ¡u į bendrÄ turtÄ pateikti už paramos lėšas įgytÄ turtÄ , nors žinojo, jog Taisyklės draudžia jai parduoti ar kitaip perleisti šį turtÄ 5 metus, t. y. sutartyje įnaÅ¡u nurodytas turtas, kurio atsakovė neturėjo teisės perleisti.Teismas, įvertinęs elektroninių laiÅ¡kų turinį, nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieÅ¡kovas buvo informuotas apie turto suvaržymus, kad sutarties turinys buvo su juo suderintas ir kad ji atskleidė ieÅ¡kovui visas reikÅ¡mingas aplinkybes.

Nors atsakovės 2013 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais rašytuose laiškuose ieškovui paminėta, jog ji negalės turėti verslo partnerio 5 metus, tačiau taip pat tvirtinama, kad atsakovė „suras išeitį“, nurodoma, jog sutartį parengs atsakovei pažįstamas kvalifikuotas teisininkas A. B.. Iš laiškų turinio teismas taip pat nustatė, kad buvo svarstomi paskolos sutarties, vekselio surašymo variantai, buvo aptariamos pinigų sumos, reikalingos „bendrai įmonei“, tačiau galiausiai ieškovui buvo pateiktas jungtinės veiklos sutarties projektas, nurodant, jog sutartis „yra legali“.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad iÅ¡ visų aptartų bendro verslo įgyvendinimo variantų buvo pasirinktas jungtinės veiklos sandoris, kuris buvo parengtas atsakovės pasiÅ«lyto kvalifikuoto teisininko. Visa tai sudarė pagrindÄ ieÅ¡kovui (Australijos piliečiui, gyvenančiam užsienyje, nemokančiam lietuvių kalbos), kuris pasitikėjo atsakove, pagrįstai manyti, kad tokios sutarties pasiraÅ¡ymas yra optimaliausias bÅ«das įtvirtinti bendrus siekius ir kad visos jungtinės veiklos sutartyje nustatytos sÄ lygos yra galiojančios bei bus vykdomos.

Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui prieÅ¡ pasiraÅ¡ant ginčijamÄ sutartį buvo kaip nors paaiÅ¡kinta, jog atsakovės pareiga pateikti įnaÅ¡Ä bus vykdoma praėjus 5 metams. Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių į sutarties sÄ lygas nebuvo įraÅ¡yta informacija apie realiÄ padėtį dėl atsakovės įsipareigojimų vykdymo apribojimų, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas bÅ«tent toks susitarimo įtvirtinimo modelis (jungtinė veikla), dėl kokių priežasčių nebuvo pasinaudota galimybe sudaryti miÅ¡riÄ sutartį, dėl kokių priežasčių nebuvo laikomasi CK 6.969 straipsnio 4 dalies ir 1.74 straipsnio nuostatų reikalavimų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad visiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinama atsakovės pozicija dėl pačios ginčo sutarties egzistavimo: 2015 m. gegužės mėnesį atsakovė iÅ¡ viso neigė sandorio galiojimÄ bei tai, jog ieÅ¡kovas įvykdė finansinius įsipareigojimus, nustatytus sutartyje, o po civilinės bylos iÅ¡kėlimo atsakovės nuomonė kardinaliai pasikeitė ir dabar ji jau tvirtina, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta, kad ieÅ¡kovas žinojo apie turto apribojimus, o dėl formos nesilaikymo gali bÅ«ti pripažinti negaliojančiais tik sutarties 3.1 ir 4.2 punktai.

Atsakovės pozicijos nenuoseklumÄ taip pat patvirtina jos pačios argumentų prieÅ¡taringumas ir tuo aspektu, kad, viena vertus, ji teigia, jog jungtinės veiklos sutarties 3.1 ir 4.2 punktai yra negaliojantys, kita vertus, ji tikina, jog suėjus Taisyklėse nustatytam 5 metų terminui ieÅ¡kovas įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus. Nors Å¡alių susiraÅ¡inėjime atsakovė apeliavo į ieÅ¡kovo pasiraÅ¡ytÄ raÅ¡tÄ mokesčių administratoriui, tačiau bylos nagrinėjimo metu neneigė ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimų, kad raÅ¡tas buvo suraÅ¡ytas atsakovės ir pasiraÅ¡yta jos praÅ¡ymu fiktyviai, siekiant pateisinti jos turimų piniginių lėšų kilmę.

Byloje nėra jokių duomenų, kad ieÅ¡kovas be aptariamų sÄ lygų iÅ¡ viso bÅ«tų pasirašęs sutartį, nes paÅ¡alinus iÅ¡ sutarties 3.1 ir 4.2 punktus, bÅ«tų iÅ¡kreipta Å¡alių pasiraÅ¡ytos jungtinės veiklos sutarties esmė. Atsižvelgęs į sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovės nenuosekliÄ ir prieÅ¡taringÄ pozicijÄ , jos elgesį po sutarties sudarymo, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje surinkti raÅ¡ytiniai įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieÅ¡kovas buvo atsakovės tyčiniais ir nesÄ Å¾iningais veiksmais apgautas, nuslepiant ir nutylint nuo jo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekiant suklaidinti (apgauti) ieÅ¡kovÄ , t. y. aplinkybes dėl privalomos sutarties formos reikalavimų, turto, kurį ji pagal sutartį įsipareigojo perleisti įnaÅ¡u, ir apskritai dėl atsakovės ketinimų vykdyti sutartį.

Teismo vertinimu, atsakovė neketino ir neturėjo tikslo vykdyti sutartį, o tik siekė gauti iš atsakovo pinigines lėšas. Tai reiškia, kad ieškovo reikalavimas dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį yra pagrįstas.Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį teismas nurodė, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas imperatyvas dėl jungtinės veiklos sutarties formos: ji turi būti rašytinė, o įstatymų nustatytais atvejais privaloma laikytis notarinės formos.

Kadangi ginčijamoje sutartyje Å¡alių buvo sulygta dėl daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo, pagal CK 1.74 straipsnio nuostatas sutartis turėjo bÅ«ti sudaryta notarine forma. Kadangi sudarant ginčijamÄ sandorį nebuvo laikytasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, Å¡alių sudaryta jungtinės veiklos sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Teismas nepripažino pagrįstais atsakovės argumentų dėl dalies sutarties, t. y. 3.1 ir 4.2 punktų, pripažinimo negaliojančiais, nes pagal CK 1.96 straipsnį sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jei galima daryti prielaidÄ , kad sandoris bÅ«tų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

Å iuo atveju jungtinės veiklos sutarties 3.1 ir 4.2 punktai buvo reikÅ¡mingi ir lemiami ieÅ¡kovui apsisprendžiant dėl sutarties pasiraÅ¡ymo. Atsakovės akcentuojamÄ ginčijamo sandorio 7.3 punkto sÄ lygÄ , kurioje nustatyta, jog bet kuriai sutarties nuostatai tapus negaliojančia, tai neturės įtakos likusių sutarties nuostatų galiojimui, nagrinėjamo ginčo kontekste teismas įvertintino kaip nesÄ Å¾iningÄ ir netaikytinÄ . Be to, teismas sutiko su ieÅ¡kovo pozicija, kad ginčijama sutartis prieÅ¡tarauja Taisyklių 28.2.3 punkto reikalavimams, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento (CK 1.80, 1.74, 1.93, 1.95 straipsniai ir 6.969 straipsnio 4 dalis).

Spręsdamas dėl restitucijos, teismas iÅ¡ pinigų pervedimo kvitų nustatė, kad ieÅ¡kovas pervedė atsakovei daug daugiau pinigų nei nurodyta ginčijamoje sutartyje, nes laiÅ¡kų turinys patvirtina, jog atsakovė prašė vis daugiau pinigų ginčijamoje sutartyje aptartai jungtinei veiklai vykdyti, t. y. ginčijamoje sutartyje sulygta ieÅ¡kovo įnaÅ¡o suma buvo padidinta Å¡alių žodiniu susitarimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neneigia gavusi iÅ¡ ieÅ¡kovo ir jam negrÄ Å¾inusi 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, tačiau ir Å¡iuo aspektu jos paaiÅ¡kinimai yra prieÅ¡taringi: iÅ¡ pradžių atsakovė iÅ¡ viso neigė gavusi pinigus, vėliau nurodė, kad gavo iÅ¡ ieÅ¡kovo paskolÄ , o dar vėliau pareiÅ¡kė, jog gavo pinigus ieÅ¡kovui vykdant jų susitarimÄ dėl jungtinės veiklos, tačiau iÅ¡ ieÅ¡kovo nurodytos sumos dalis pervestų pinigų (123 692,42 Lt) buvo ieÅ¡kovo praÅ¡ymu skirta automobiliui BMW X5 įsigyti ir 7 901,09 Lt vertės dviračiui pirkti, o ne sutarčiai vykdyti.

Elektroninių laiÅ¡kų turinys patvirtina, kad buvo deramasi dėl automobilio ir dviračio pirkimo, svarstoma, kur ir kokį galima įsigyti, kas gali jį patikrinti, tačiau tai nepatvirtina pirkimo fakto, daiktų kainos ar kitų atsakovės nurodytų aplinkybių, pavyzdžiui, jog automobilis ieÅ¡kovo buvo nepataisomai sudaužytas. Teismo vertinimu, nors atsakovė pateikė iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ sÄ skaitos, patvirtinantį, kad uždarajai akcinei bendrovei „AG Motors“ 2014 m. balandžio 10 d. už automobilį BMW X5 buvo pervesti 123 692,42 Lt, tačiau nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis buvo pirktas ir įregistruotas atsakovo vardu, nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamos lėšos buvo panaudotos ieÅ¡kovo asmeniniams tikslams.

Teismas, įvertinęs įrodymų visumÄ , įskaitant PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ ir čekį, patvirtinančius dviračio ir įvairių priedų, sportinės vyriÅ¡kos aprangos pirkimo už 7 901,09 Lt (2 288,31 Eur) faktÄ , bei vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, darė iÅ¡vadÄ , kad 2 288,31 Eur buvo ieÅ¡kovo pervesti atsakovei dviračiui, aksesuarams ir sportinei aprangai pirkti, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog likusi ginčo suma (115 909,69 Eur) ieÅ¡kovo buvo pervesta ir atsakovės panaudota kitiems tikslams, o ne jungtinei veiklai vystyti.

Dėl to teismas sprendė, kad pripažinus jungtinės veiklos sandorį negaliojančiu, yra pagrindas taikyti restitucijÄ ir iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovui priteisti 115 909,69 Eur (CK 1.91 straipsnio 2 dalis, 180 straipsnio 2 dalis), o ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl 2 288,31 Eur pritesimo atmesti.Teismas taip pat nustatė, kad yra pagrindas tenkinti ieÅ¡kinio reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovo naudai 5 proc. metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ , t. y. 115 909,69 Eur, nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (2016 m. gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).Teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai paskirstė Å¡alių patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, nurodydamas, kad ieÅ¡kovui turėtų bÅ«ti atlygintos 4 567,13 Eur (4657,49 Eur x 98,06 proc.), o atsakovei – 28,60 Eur (1430 Eur x 1,94 proc.) bylinėjimosi iÅ¡laidos, todėl įskaitęs priteistinas sumas, teismas iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovui priteisė 4 538,63 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (Lietuvos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovė L. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo atveju, jeigu byla nebÅ«tų grÄ Å¾inta pirmosios instancijos teismui, atsakovė praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti ieÅ¡kovo dalyvavimÄ teismo posėdyje bÅ«tinu, Å¡aukti kaip liudytojÄ A. B., panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti.

Atsakovė taip pat praÅ¡o priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas, priimdamas sprendimÄ , pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas. Padaryti proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindÄ grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.Å iuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – juo nuspręsta dėl į bylÄ dalyvauti neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

Teismo sprendime konstatuota, kad A. B. parengė formos reikalavimų neatitinkančiÄ ginčijamÄ sutartį, todėl yra pagrindas Å¡iam asmeniui taikyti civilinę atsakomybę, t. y. teismo sprendimas sudaro sÄ lygas atsakovei reikalauti iÅ¡ A. B. nuostolių atlyginimo už tai, kad buvo parengta sutartis, kuriÄ teismas vėliau pripažino negaliojančia. Jeigu teisininkas, kurį atsakovė pasitelkė sutarčiai parengti, bÅ«tų iÅ¡aiÅ¡kinęs atsakovei, kad Å¡i sutartis privalo bÅ«ti notarinės formos, tai sutartis bÅ«tų patvirtinta pas notarÄ arba apskritai nebÅ«tų sudaryta, t. y. sutartis nebÅ«tų nuginčyta dėl formos nesilaikymo.

Kadangi teismo sprendime yra konstatuoti neteisėti A. B. veiksmai, toks teismo sprendimas daro įtakÄ jo pareigoms ir jis turėjo bÅ«ti įtrauktas į bylÄ kaip trečiasis asmuo, tačiau tai nebuvo padaryta. Proceso teisės normų pažeidimas pasireiÅ¡kė ir tuo, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Visi atsakovės praÅ¡ymai, kuriuos tenkinus byloje bÅ«tų buvę galima atlikti iÅ¡samų įrodymų tyrimÄ , buvo atmesti arba apskritai nenagrinėti. Teisme nebuvo apklausti nei ieÅ¡kovas, nei atsakovė, taip pat liko neiÅ¡spręstas atsakovės praÅ¡ymas kaip liudytojÄ apklausti teisininkÄ A.

B., todėl aplinkybės, kurios tiesiogiai susijusios su asmenų valia, buvo nustatomos vien tik vertinant neiÅ¡samius raÅ¡ytinius įrodymus. Byloje, kurioje privalėjo bÅ«ti analizuojama Å¡alių valia, tiriami įrodymai, teismo posėdis truko vos valandÄ . Vien bylos nagrinėjimo trukmė patvirtina, kad byla buvo iÅ¡nagrinėta pavirÅ¡utiniÅ¡kai ir neįsigilinus į faktines aplinkybes. IÅ¡ teismo posėdžių įrašų ir iÅ¡ teismo sprendimo motyvacijos akivaizdu, kad byla buvo iÅ¡nagrinėta neatlikus iÅ¡samaus įrodymų tyrimo, neiÅ¡siaiÅ¡kinus tikrosios Å¡alių valios ir dėl to buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas teismo sprendimas.Teismas nepagrįstai 2016 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovės praÅ¡ymÄ pripažinti ieÅ¡kovo dalyvavimÄ byloje bÅ«tinu, motyvuodamas tuo, kad ieÅ¡kovas gyvena užsienyje ir kad jo interesams byloje atstovauja advokatas.

Å ioje byloje itin reikÅ¡minga atskleisti ieÅ¡kovo valiÄ , o ieÅ¡kovo atstovai objektyviai negali pateikti paaiÅ¡kinimų, kokia buvo ieÅ¡kovo valia sudarant ginčijamÄ sutartį, ar nuosavybės teisės įgijimas į žemės sklypÄ jam buvo esminė aplinkybė, lėmusi sutarties sudarymÄ . 2017 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio garso įraÅ¡as patvirtina, kad ieÅ¡kovo atstovas tik pats interpretavo į bylÄ pateiktus susiraÅ¡inėjimus, tačiau nežinojo, kokia iÅ¡ tiesų buvo ieÅ¡kovo valia sutarties sudarymo momentu.

Be to, teismas privalėjo apklausti ieÅ¡kovÄ ir apie automobilio įsigijimo aplinkybes, o to nepadarius, liko neiÅ¡siaiÅ¡kinta, kokia iÅ¡ tikrųjų buvo ieÅ¡kovo valia dėl automobilio įsigijimo. Jeigu yra bÅ«tina, kad tam tikras aplinkybes byloje paaiÅ¡kintų pati Å¡alis, o ne jos atstovas, tai tokios Å¡alies dalyvavimo pripažinimas bÅ«tinu negali priklausyti nuo asmens pilietybės. IeÅ¡kovas, pareiÅ¡kęs ieÅ¡kinį, turėjo bÅ«ti pasirengęs dalyvauti teismo posėdžiuose. Tai, kad nebuvo atskleista ginčo esmė, lėmė ir aplinkybė, jog nebuvo iÅ¡spręstas atsakovės praÅ¡ymas kaip liudytojÄ apklausti A.

B., su kuriuo ieÅ¡kovas derino visas ginčijamos sutarties sÄ lygas ir kuris galėjo paliudyti apie tai, kokiÄ pozicijÄ dėl sutarties buvo iÅ¡reiÅ¡kęs ieÅ¡kovas tuo metu, kai buvo derinamos jos sÄ lygos. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartyje nurodė, kad dėl atsakovės praÅ¡ymo dėl liudytojo apklausos bus sprendžiama teismo posėdyje, tačiau nei 2017 m. vasario 9 d., nei 2017 m. gegužės 10 d. teismo posėdžiuose Å¡is atsakovės praÅ¡ymas sprendžiamas nebuvo. Tokiu bÅ«du buvo apribotos atsakovės galimybės gintis nuo pareikÅ¡to ieÅ¡kinio.

Toks visų byloje pateiktų praÅ¡ymų neiÅ¡sprendimas galėtų bÅ«ti laikomas arba absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), arba aplinkybėmis, rodančiomis, kad nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 329 straipsnio 1 dalis). IeÅ¡kovas 2013 m. lapkričio 19 d. laiÅ¡ke patvirtino, kad supranta, jog atsakovė negali turėti verslo partnerio, o 2013 m. lapkričio 20 d. laiÅ¡ke patvirtino, jog sutinka, kad jis formaliai nebus verslo partneriu. IÅ¡ Å¡io susiraÅ¡inėjimo akivaizdu, kad prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas sutartį ieÅ¡kovas nuosavybės teisei į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gyti nesuteikė esminės reikÅ¡mės. Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad Å¡alių susiraÅ¡inėjime atskleisti ieÅ¡kovo ketinimai nesutapo su tais, kurie nurodyti pačioje sutartyje, o aiÅ¡kinant sutartį pirmiausia turi bÅ«ti nagrinėjami tikrieji Å¡alies ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiÅ¡kinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieÅ¡kovas, pasiraÅ¡ydamas sutartį, suprato, kad jis neįgis nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ , ir nuosavybės teisės įgijimas jam nebuvo esminė sutarties sÄ lyga, tai reiÅ¡kia, jog sutartį jis bÅ«tų pasirašęs ir tokiu atveju, jeigu joje nebÅ«tų nustatyta, kad atsakovės įnaÅ¡as apims ir žemės sklypÄ bei kad į šį žemės sklypÄ ieÅ¡kovas įgis nuosavybės teisę. Todėl teismas, priimdamas sprendimÄ , turėjo taikyti CK 1.96 straipsnį ir ginčijamos sutarties 7.3 punktÄ (pagal Å¡ias nuostatas sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančiomis kitų jo dalių) bei pripažinti negaliojančia ne visÄ sutartį, o tik jos 3.1 ir 4.2 punktus.

Nesuprantami teismo argumentai, kad ieÅ¡kovas galėjo kažko nesuprasti dėl tos priežasties, jog jis yra Australijos pilietis, gyvena užsienyje ir nemoka lietuvių kalbos. Pažymėtina, kad visas susiraÅ¡inėjimas tarp Å¡alių vyko anglų kalba, kuria suraÅ¡yta ir pati sutartis. Todėl dėl kalbos, kuria suraÅ¡yta sutartis ir vyko susiraÅ¡inėjimas, silpnesnė Å¡alis buvo bÅ«tent atsakovė, o ne ieÅ¡kovas.Kadangi tarp Å¡alių buvo draugiÅ¡ki santykiai, atsakovė padėjo ieÅ¡kovui įsigyti jo norimÄ automobilį ir dviratį, už Å¡iuos daiktus atsakovė sumokėjo iÅ¡ ieÅ¡kovo pervestų lėšų ir perdavė juos ieÅ¡kovui, kai tik jis atvyko į LietuvÄ .

Todėl restitucija negalėjo bÅ«ti taikoma iÅ¡ viso dėl 131 593,51 Lt (38 112,11 Eur) grÄ Å¾inimo, nes Å¡ios lėšos buvo perduotos ne vykdant ginčijamÄ sutartį, tačiau teismas tokiomis lėšomis pripažino tik 2 288,31 Eur. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių buvo padarytos skirtingos iÅ¡vados dėl lėšų panaudojimo automobiliui ir dviračiui įsigyti, nors dėl Å¡ių daiktų įsigijimo buvo pateikti tokie patys įrodymai. Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai kaip reikÅ¡mingÄ aplinkybę nurodė tai, kad atsakovė į bylÄ nepateikė įrodymų dėl automobilio įregistravimo ir iÅ¡registravimo, nors pagal kasacinio teismo praktikÄ transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui neiÅ¡vieÅ¡inimas vieÅ¡ame registre yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga aplinkybė sprendžiant, kas yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011), nes automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

Todėl nustatant, kam faktiÅ¡kai priklausė automobilis, turėjo bÅ«ti įvertinta ieÅ¡kovo ir atsakovės valia, o ne registro duomenys. Buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad automobilį siekė įsigyti tik ieÅ¡kovas ir dėl to jis atsakovei pervedė pinigus, kuriuos ji sumokėjo už perkamÄ automobilį. Šį atsakovo siekį patvirtina Å¡alių susiraÅ¡inėjimas (2014 m. kovo 4 d. laiÅ¡kas), o atsakovė tik formaliai įregistravo automobilį savo vardu. Paskutinę savaitę iki 2014 m. balandžio 10 d., kai buvo pervestos lėšos automobilio pardavėjui, ieÅ¡kovas atsakovei pervedė apie 36 000 Eur, t. y. automobilio vertę atitinkančiÄ sumÄ , kuri buvo panaudota automobiliui nupirkti.

Ginčijamoje sutartyje nurodyta, kad ieÅ¡kovo įnaÅ¡as į jungtinę veiklÄ yra 191 676 Lt (55 513,21 Eur) (sutarties 3.2.1 punktas), t. y. dvigubai mažiau už pinigų sumÄ , kuriÄ ieÅ¡kovas pervedė atsakovei. IeÅ¡kovui nepateikus jokių įrodymų, kokiems sutartyje aptartiems tikslams galėjo bÅ«ti panaudotos papildomos lėšos, o atsakovei pateikus įrodymus, kad ieÅ¡kovas siekė įgyti automobilį, aplinkybė, jog buvo pervesta daugiau pinigų, tik patvirtina, kad Å¡ie pinigai buvo pervesti siekiant įgyti automobilį.

IeÅ¡kovas R. D. P. atsiliepime į apeliacinį skundÄ ir į patikslintÄ apeliacinį skundÄ praÅ¡o juos atmesti arba palikti juos nenagrinėtus bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ ir patikslintÄ apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Sudarant jungtinės veiklos sutartį, apeliantė neinformavo ieÅ¡kovo, kad sutartis neturi jokios teisinės galios, taip pat kad pagal Å¡iÄ sutartį jis neįgis bendrosios dalinės nuosavybės teisės į apeliantės įsipareigotus įneÅ¡ti į bendrÄ verslÄ nekilnojamuosius daiktus.

IeÅ¡kovui įvykdžius savo įsipareigojimus pagal sutartį (pervedus pinigines lėšas), apeliantė atsisakė vykdyti sutartį remdamasi jos negaliojimu. Atsižvelgiant į tai, yra pakankamas pagrindas pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia ne tik kaip prieÅ¡taraujančiÄ imperatyvioms normoms (CK 1.80 straipsnis), bet ir kaip sudarytÄ dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), o ieÅ¡kovas turi teisę atgauti visas vykdant jungtinės veiklos sutartį pervestas lėšas.Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro jokio pagrindo grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.

Teismas objektyviai ir visapusiÅ¡kai įvertino įrodymus bei nustatė visas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, leidžiančias pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia ir taikyti restitucijÄ . Teismas tinkamai, t. y. nepažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normų, iÅ¡nagrinėjo bylÄ , atskleidė bylos esmę, įvertino įrodymų visumÄ ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .Apeliantės nurodoma aplinkybė dėl praÅ¡ymo kviesti kaip liudytojÄ A. B. neiÅ¡nagrinėjimo yra visiÅ¡kai nepagrįsta, nes iÅ¡ pradžių praÅ¡ymas kviesti liudyti teisme A.

B. buvo suformuluotas ydingai, t. y. nenurodant, kokias konkrečiai bylai reikÅ¡mingas aplinkybes gali Å¡is asmuo paliudyti, taip pat nenurodė nei jo gyvenamosios, nei darbo vietos. 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje apeliantės atstovas taip pat turėjo galimybę pateikti tokį praÅ¡ymÄ , tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Net jeigu teismas bÅ«tų nepagrįstai nepatenkinęs apeliantės praÅ¡ymo dėl kvietimo liudyti A. B., Å¡i aplinkybė nesudarytų pagrindo naikinti teismo sprendimÄ , nes ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindÄ panaikinti teismo sprendimÄ , o tik toks, dėl kurio galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla.

A. B. parodymai visiÅ¡kai neturėtų jokios reikÅ¡mės bylai, nes jis nėra ginčijamos sutarties Å¡alis. Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma buvo pakankama konstatuoti ieÅ¡kovo reikalavimų pagrįstumÄ . Kita vertus, A. B. parodymai net nebÅ«tų laikomi objektyviais, nes jis buvo apeliantės pažįstamas ir juos ginčijamos sutarties rengimo metu siejo atstovavimo santykiai, kuriems bÅ«dingas lojalumas. Nėra apeliantės nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes teismo sprendime nieko nepasisakyta apie A.

B. teises ar pareigas. Å ios bylos nagrinėjimo metu nei ieÅ¡kovas, nei apeliantė nekėlė jokių reikalavimų A. B.. Jeigu apeliantė nėra patenkinta jos atstovo suteiktų teisinių paslaugų kokybe, ji gali reikÅ¡ti reikalavimÄ teisininkui A. B., kylantį iÅ¡ teisinių paslaugų sutartinių santykių, tačiau Å¡is reikalavimas nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas. IeÅ¡kovo dalyvavimas teismo posėdyje bÅ«tų perteklinė priemonė, nes apie reikÅ¡mingas bylos aplinkybes jis pasakytų tik tiek, kiek papasakojo savo atstovams, perteikusiems jo pozicijÄ teismui procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose.

Be to, ir be ieÅ¡kovo parodymų byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kinio pagrįstumÄ ir tikrÄ jÄ ieÅ¡kovo valiÄ sudarant ginčijamÄ sutartį. Bylos aplinkybių ir įrodymų visuma nesudarė pagrindo pripažinti ieÅ¡kovo dalyvavimÄ bÅ«tinu. Be to, ir pati apeliantė neiÅ¡reiÅ¡kė pageidavimo tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje ir savo pozicijÄ pavedė perteikti savo atstovui. Apeliantės atstovas neturėjo nei vieno klausimo, į kurį ieÅ¡kovo atstovai nebÅ«tų galėję atsakyti teismo posėdyje.

Apeliantė ieÅ¡kovo tiesioginio dalyvavimo teismo posėdžiuose galbÅ«t siekia vilkindama bylÄ , nes ieÅ¡kovo atvykimas į Lietuvos RespublikÄ yra apsunkintas.Apeliantės nurodoma aplinkybė dėl bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės trukmės teismo posėdyje neturi jokio ryÅ¡io su bylos esmės atskleidimu. Tai, kad bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėti pavyko viename teismo posėdyje, kuris truko apie valandÄ , nereiÅ¡kia, jog nebuvo atskleista bylos esmė, nes teismo posėdis vyko pagal visas CPK nustatytas taisykles.

Derybos dėl jungtinės veiklos sutarties sÄ lygų vyko ne tik elektroniniais laiÅ¡kais, bet ir žodžiu, susitikimų metu, tačiau bÅ«tent jungtinės veiklos sutarties, kuriÄ pasirašė abi Å¡alys, sÄ lygos apibrėžia galutinį Å¡alių susitarimÄ . Ginčijama sutartis yra raÅ¡ytinis įrodymas, patvirtinantis jų susitarimo turinį. IeÅ¡kovas su apeliante bendrai vykdyti verslÄ sutiko tokiomis sÄ lygomis, kokios nurodytos ginčijamoje sutartyje.Apeliantės pareiga į bendrÄ veiklÄ Ä¯neÅ¡ti nuosavybės teisę į žemės sklypÄ bei kaimo turizmo kompleksÄ yra esminė jungtinės veiklos sutarties sÄ lyga.

Bet kuris protingas ir apdairus asmuo nebÅ«tų sudaręs jungtinės veiklos sutarties, jeigu įnaÅ¡as į bendrÄ veiklÄ bÅ«tų vien jam priklausančios piniginės lėšos, o kita sutarties Å¡alis apskritai prie to neprisidėtų. AiÅ¡kinant jungtinės veiklos sutartį taip, kaip nurodo apeliantė, ji įgytų bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ieÅ¡kovo įneÅ¡tas pinigines lėšas, o ieÅ¡kovas neįgytų jokių teisių į apeliantės ar bet kokį kitÄ turtÄ . Toks aiÅ¡kinimas yra nesÄ Å¾iningas, nes paneigtų pačiÄ jungtinės veiklos sutarties esmę.

Dėl to jungtinės veiklos sutartis negali bÅ«ti pripažinta galiojančia ir vykdytina be 3.1 ir 4.2 punktų, kurie yra susiję su apeliantės įsipareigojimais ieÅ¡kovui, nes nesant Å¡ių punktų, ieÅ¡kovas net nebÅ«tų sudaręs jungtinės veiklos sutarties. Apeliantės elektroniniai laiÅ¡kai nepatvirtina ieÅ¡kovo žinojimo apie aplinkybę dėl apeliantei nustatyto draudimo perleisti nuosavybės teisę į žemės sklypÄ bei kaimo turizmo ir pramogų kompleksÄ . Ginčijamoje sutartyje nėra jokios nuorodos, kad ieÅ¡kovui bendrosios dalinės nuosavybės teisė į įnaÅ¡Ä , kurį įsipareigojo pateikti apeliantė, atsirastų tik praėjus 5 metams nuo paramos sutarties pasiraÅ¡ymo.

PrieÅ¡ingai, ginčijamos sutarties sÄ lygos (3.1 ir 4.2 punktai) leido ieÅ¡kovui suprasti, kad po sutarties pasiraÅ¡ymo jis įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į apeliantės sutartimi įsipareigotÄ Ä¯neÅ¡ti turtÄ .Aplinkybės dėl ieÅ¡kovo pilietybės, gyvenamosios vietos užsienyje, lietuvių kalbos nemokėjimo ir Lietuvos teisinės sistemos neiÅ¡manymo yra svarbios vertinant, ar ieÅ¡kovas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį, galėjo suprasti, kad tokio pobÅ«džio sutartis turi bÅ«ti sudaroma notarine forma, ar ieÅ¡kovas galėjo suvokti apeliantės apgaulę.

IeÅ¡kovas objektyviai negalėjo žinoti, kad jo pasiraÅ¡omai sutarčiai Lietuvos Respublikoje keliamas notarinės formos reikalavimas. IeÅ¡kovas turėjo teisėtÄ lÅ«kestį, kad jungtinės veiklos sutartis neprieÅ¡tarauja įstatymams, nes jÄ rengė kvalifikuotas apeliantės pasirinktas teisininkas. Sutartys turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos sÄ Å¾iningai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). AiÅ¡kinant sutartį turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Apeliantės elgesys po to, kai ieÅ¡kovas įvykdė savo iÅ¡ sutarties kylančius įsipareigojimus, patvirtina jos nesÄ Å¾iningumÄ ir siekį apgaule gauti iÅ¡ ieÅ¡kovo pinigų.Nėra jokio pagrindo teigti, kad dalis ieÅ¡kovo perleistų piniginių lėšų (35 823,80 Eur) buvo panaudota ieÅ¡kovo automobiliui įsigyti, nes nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovo nuosavybės teisę į automobilį. Vien ieÅ¡kovo elektroniniai laiÅ¡kai apie jo susidomėjimÄ vienu iÅ¡ automobilių neįrodo, kad toks automobilis ieÅ¡kovo buvo įgytas.

Automobilio, kuriuo ieÅ¡kovas buvo susidomėjęs, kaina net nesutampa su apeliantės nurodoma automobilio kaina: apeliantė tvirtina, kad nupirko automobilį už 123 692,42 Lt (35 823,80 Eur), o ieÅ¡kovas domėjosi automobiliu, kurio kaina 89 990 Lt (26 062,91 Eur). Apeliantė tvirtina, jog automobilio registracija nėra reikÅ¡minga aplinkybė vertinant nuosavybės teisę į automobilį, tačiau pagal jos nurodomÄ teismų praktikÄ tokiu atveju reikÅ¡mę turi automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sÄ lygos, tačiau apeliantė, kuri turėjo pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu (CPK 12 ir 178 straipsniai), nepateikė jokios automobilio pirkimo–pardavimo sutarties.

Duomenys apie automobilio įregistravimÄ (iÅ¡registravimÄ ) galėtų patvirtinti reikÅ¡mingas bylos aplinkybes dėl automobilio įsigijimo ir savininko, tačiau jų apeliantė taip pat neteikė. 2014 m. balandžio 3 d. ir 2014 m. balandžio 9 d. pavedimai neįrodo, kad jais buvo mokėta bÅ«tent už automobilį, nes:

1) šiais pavedimais apeliantei pervesta bendra suma sudaro 38 685,48 Eur, o anot apeliantės, automobilis kainavo 35 823,80 Eur;

2) šiuose pavedimuose nenurodyta, jog jais būtų vykdomas mokėjimas už automobilį, jie nesiskiria nuo ankstesnių ir vėlesnių ieškovo pavedimų, kurių aiškus atlikimo pagrindas yra jungtinės veiklos sutartis;

3) apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieÅ¡kovas minimÄ automobilį bÅ«tų nupirkęs ir valdytų jį nuosavybės teise.Visi ieÅ¡kovo apeliantei įvykdyti mokėjimai buvo pagal jungtinės veiklos sutartį. Tai, kad ieÅ¡kovas, vykdydamas jungtinės veiklos sutartį, pervedė apeliantei daug didesnę sumÄ negu jungtinės veiklos sutartyje nustatytas jo įnaÅ¡as, nepatvirtina, jog likusios lėšos buvo pervestos kitoms reikmėms. Apeliantė savo laiÅ¡kuose nuolat minėdavo, kad verslui trÅ«ksta pinigų.

Reaguodamas į tai, ieÅ¡kovas pervesdavo apeliantei tam tikrÄ pinigų sumÄ . IeÅ¡kovo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad apeliantės ginčijama dalis dėl dviračio įsigijimo ieÅ¡kovui nėra reikÅ¡minga. Todėl vien tai, kad ieÅ¡kovas, siekdamas greitesnio bylos iÅ¡sprendimo, neginčijo teismo nurodomų aplinkybių dėl dviračio įsigijimo, jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia, jog ieÅ¡kovas pirko automobilį ar įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Atsižvelgiant į apeliantės pozicijos kardinalius pokyčius prieÅ¡ ieÅ¡kovui pareiÅ¡kiant jai ieÅ¡kinį ir po ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo, akivaizdu, kad ir apeliantės teiginys, jog dalis ieÅ¡kovo jai pervestų lėšų buvo skirta jo automobiliui įsigyti, neatitinka tikrovės.Nors apeliantė teigia, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra bÅ«tinas, jeigu nebus patenkintas jos praÅ¡ymas grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo, tačiau jos nurodomos aplinkybės nepagrindžia Å¡io bÅ«tinumo.

Apeliantė pateikė teismui apeliacinį skundÄ ir patikslintÄ apeliacinį skundÄ , kuriuos Vilniaus apygardos teismas priėmė, nors patikslintas apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nėra pasiraÅ¡ytas advokato. Patikslintame apeliaciniame skunde apeliantė teikia papildomus argumentus ir keičia dalykÄ (paÅ¡alina vienÄ iÅ¡ teismui pradiniame apeliaciniame skunde pateiktų reikalavimų), todėl toks dviejų apeliacinių skundų pateikimas dėl to paties sprendimo yra klaidinantis, nes tampa neaiÅ¡ku, į kurio apeliacinio skundo argumentus ir į kokį reikalavimÄ ieÅ¡kovas turi atsikirtinėti ir kurį apeliacinį skundÄ nagrinės Lietuvos apeliacinis teismas.

Tokiu bÅ«du pažeidžiama ieÅ¡kovo teisė į teisminę gynybÄ , taip pat rungimosi ir lygiateisiÅ¡kumo principai. Dėl Å¡ių aplinkybių apeliacinis skundas ir patikslintas apeliacinis skundas turėtų bÅ«ti palikti nenagrinėtais. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčijama jungtinės veiklos sutartis pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacine tvarka nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nurodytos apeliantei palankios aplinkybės dėl dviračio ir jo priedų įsigijimui panaudotų pinigų, todėl apeliacinės instancijos teismas Å¡io aspekto apeliacine tvarka nenagrinėja.Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad bÅ«tų aiÅ¡kiai apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos, pirmiausia turi bÅ«ti iÅ¡spręstas ieÅ¡kovo atsiliepime į apeliacinį skundÄ ir į patikslintÄ apeliacinį skundÄ akcentuojamas nepagrįsto dviejų apeliacinių skundų (pirminio ir patikslinto) pateikimo klausimas.

CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali bÅ«ti paduotas per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundÄ yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Apeliacinis skundas nepriimamas ir grÄ Å¾inamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytÄ apeliacinio skundo padavimo terminÄ ir Å¡is terminas neatnaujinamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal CPK 316 straipsnio 1 dalį, jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminÄ trÅ«kumams paÅ¡alinti.

Jeigu apeliantas per nustatytÄ terminÄ Ä¯vykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dienÄ . PrieÅ¡ingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grÄ Å¾inamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis).Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo.

Å is draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiÅ¡kumo užtikrinimu bei su tuo, kad bÅ«tent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-916/2017).Nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama advokato, 2017 m. birželio 29 d. pateikė apeliacinį skundÄ . Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimÄ , 2017 m. liepos 3 d. nutartimi atmetė atsakovės praÅ¡ymÄ atidėti žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimÄ sumokėjimÄ ir nustatė atsakovei terminÄ iki 2017 m. liepos 17 d. sumokėti 1 738 Eur žyminį mokestį, nurodydamas, kad prieÅ¡ingu atveju apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grÄ Å¾intas jį padavusiam asmeniui.

Tai, kad jokie pateikto apeliacinio skundo turinio trÅ«kumai minėtoje teismo nutartyje nėra nurodyti, reiÅ¡kia, jog vienintelė kliÅ«tis priimti atsakovės apeliacinį skundÄ buvo žyminio mokesčio nesumokėjimas. 2017 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovės pasiraÅ¡ytas patikslintas apeliacinis skundas ir įrodymai, kad sumokėtas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartyje nurodytas žyminis mokestis. BylÄ nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja 2017 m. liepos 18 d. rezoliucija priėmė tiek apeliacinį skundÄ , tiek ir patikslintÄ apeliacinį skundÄ , nurodydama jų nuoraÅ¡us iÅ¡siųsti proceso dalyviams atsiliepimams pateikti.Å iuo atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. gegužės 30 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo padavimo diena buvo 2017 m. birželio 29 d.

Atsakovė pirminį apeliacinį skundÄ padavė nepraleisdama nurodyto termino, jokie pateikto apeliacinio skundo turinio trÅ«kumai Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartyje nebuvo nurodyti, todėl atsakovė, vykdydama Å¡iÄ nutartį, turėjo tik sumokėti žyminį mokestį, o patikslinto apeliacinio skundo pateikimas tokioje situacijoje, t. y. pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, vertintinas kaip CPK 323 straipsnyje draudžiamas apeliacinio skundo keitimas (papildymas). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priimti tik pirminį apeliacinį skundÄ ir nepriimti atsakovės patikslinto apeliacinio skundo bei grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau nepagrįstai priėmė ir patikslintÄ apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iÅ¡taiso Å¡iÄ klaidÄ ir atsisako priimti patikslintÄ apeliacinį skundÄ bei grÄ Å¾ina jį padavusiam asmeniui, o apeliacine tvarka bylÄ nagrinėja pagal pirminiame apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurias peržengti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad toks procesinis sprendimas nepažeidžia ieÅ¡kovo teisių, nes jis pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ ir į patikslintÄ apeliacinį skundÄ . Konstatavus, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, atsakovė neturėjo teisės keisti (papildyti) apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovo argumentas, jog patikslintas apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nėra pasiraÅ¡ytas advokato, nebėra aktualus ir teisėjų kolegija dėl to nepasisako, nes tai neturėtų įtakos galutinei iÅ¡vadai dėl patikslinto apeliacinio skundo nepriėmimo.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų Apeliantės teigimu, bylÄ nagrinėjęs teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimÄ , nes į bylos nagrinėjimÄ trečiuoju asmeniu neįtraukė A. B., kuris parengė ginčijamÄ sutartį, kuri buvo pripažinta negaliojančia dėl formos ir turinio trÅ«kumų, nors teismo sprendime yra konstatuoti neteisėti A. B. veiksmai, dėl kurių jam gali bÅ«ti taikoma civilinė atsakomybė. Be to, apeliantė tvirtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė ne visus jos praÅ¡ymus, galėtų bÅ«ti laikoma CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylÄ spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o Å¡io draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iÅ¡ teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams.

Dėl to aukÅ¡tesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimÄ CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokiÄ konkrečiai įtakÄ teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesÄ asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, egzistavimo, nes nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Ginčijama sutartis ir jos pripažinimas negaliojančia teisines pasekmes sukėlė sutarties Å¡alims, kurios yra Å¡ios bylos Å¡alys, o ne sutarties projektÄ rengusiam asmeniui. Vien tai, kad ginčijama sutartis buvo pripažinta negaliojančia, nereiÅ¡kia, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl Å¡iÄ sutartį rengusio asmens materialiųjų teisių ir pareigų. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi įtakos A. B. teisinei padėčiai, nes jame nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos kokios nors jo teisės ar pareigos.

Be to, pati apeliantė pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad A. B. turi bÅ«ti apklaustas kaip liudytojas Å¡ioje byloje, tačiau neteikė praÅ¡ymo įtraukti jį į bylÄ trečiuoju asmeniu. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė ne visus pareikÅ¡tus reikalavimus ir bylos negalima iÅ¡skirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo tik bylos dalį dėl neiÅ¡spręstų reikalavimų (CPK 327 straipsnio 2 dalis).

Reikalavimas Å¡ios normos prasme suprantamas kaip CPK 135 straipsnyje įtvirtintas ieÅ¡kinio dalykas, kurį ieÅ¡kovas turi nurodyti ieÅ¡kinyje, t. y. ieÅ¡kovo per teismÄ atsakovui pareikÅ¡tas materialusis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018).Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė reikalavimus pripažinti negaliojančia tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės 2014 m. vasario 6 d. sudarytÄ jungtinės veiklos sutartį bei taikyti restitucijÄ â€“ ieÅ¡kovui priteisti iÅ¡ atsakovės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, taip pat priteisti procesines palÅ«kanas.

Å iuos ieÅ¡kovo reikalavimus pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė, tenkindamas juos iÅ¡ dalies, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kurį apeliantė nepagrįstai sieja su ne visų atsakovės procesinio pobÅ«džio praÅ¡ymų iÅ¡sprendimu pirmosios instancijos teisme, buvimÄ . Taigi nei aptartų, nei kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bylos grÄ Å¾inimo pirmosios instancijos teismui dėl proceso teisės normų pažeidimų Apeliantė, paduodama apeliacinį skundÄ , iÅ¡ esmės siekia, kad byla dėl jos nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų bÅ«tų grÄ Å¾inta iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o tuo atveju, jeigu byla nebÅ«tų grÄ Å¾inta pirmosios instancijos teismui, apeliantė praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, jog teismo posėdyje bÅ«tinai dalyvautų ieÅ¡kovas ir kad bÅ«tų apklaustas liudytojas A.

B.. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali bÅ«ti perduodama nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė ne visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neiÅ¡spręstų reikalavimų grÄ Å¾inti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis iÅ¡nagrinėjama apeliacine tvarka.

CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl Å¡io pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla ir Å¡io pažeidimo negali iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡ias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, bÅ«damas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats iÅ¡taisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas turi pats paÅ¡alinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo trÅ«kumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018).Kaip jau minėta, nei apeliantės nurodytų, nei kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sÄ lygos, turi bÅ«ti atsižvelgiama į neiÅ¡tirtų aplinkybių apimtį ir pobÅ«dį, įrodymų gavimo galimybes.

Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobÅ«džio bÅ«tų pagrindas padaryti iÅ¡vadÄ , kad byla apeliacinės instancijos teisme turi bÅ«ti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikÅ¡tų, jog bÅ«tų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimÄ pirmosios instancijos teisme kaip pagrindÄ perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-684/2017).Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas jame pasisakė dėl svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių (dėl sutarties formos ir turinio reikalavimų, dėl Å¡alių valios, dėl restitucijos apimties), įvertino surinktus įrodymus.

Apie bylos (ne)atskleidimÄ negalima spręsti pagal tai, kiek truko teismo posėdis. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ne visus atsakovės procesinio pobÅ«džio praÅ¡ymus, nereiÅ¡kia, jog nebuvo atskleista bylos esmė, nes teismas, nagrinėdamas bylÄ , neprivalo tenkinti visų byloje dalyvaujančių asmenų praÅ¡ymų. Kaip proceso pirmosios instancijos teisme trÅ«kumÄ apeliantė nurodo tai, kad teismo posėdyje nebuvo apklausti nei ieÅ¡kovas, nei atsakovė. Pagal bendrÄ jÄ taisyklę Å¡alių dalyvavimas teismo posėdžiuose nėra privalomas, nes Å¡alies apklausai prilyginama atstovo apklausa (CPK 186 straipsnio 5 dalis), tačiau teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali pripažinti, kad dalyvaujantys byloje asmenys bÅ«tinai turi atvykti į teismo posėdį (CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IÅ¡ tikrųjų teismo posėdžiuose nei ieÅ¡kovas, nei atsakovė tiesiogiai nedalyvavo, jie buvo atstovaujami pasirinktų atstovų. Kadangi apeliantė nepageidavo pati dalyvauti teismo posėdžiuose, to nepašė ir ieÅ¡kovas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva pripažinti, kad apeliantė bÅ«tinai turi atvykti į teismo posėdį, nes civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai).Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartimi atsisakė tenkinti apeliantės praÅ¡ymÄ pripažinti ieÅ¡kovo dalyvavimÄ teismo posėdyje bÅ«tinu, nurodydamas, kad ieÅ¡kovas gyvena užsienyje ir kad jo interesams byloje atstovauja advokatas.

Sutiktina su apeliantės argumentu, kad Å¡alies dalyvavimo (ne)pripažinimas bÅ«tinu negali iÅ¡imtinai priklausyti nuo asmens pilietybės ar gyvenamosios vietos, tačiau asmens gyvenamoji vieta užsienyje gali bÅ«ti įvertinta kaip viena iÅ¡ aplinkybių sprendžiant dėl jo dalyvavimo (ne)pripažinimo bÅ«tinu, nes teismas turi rÅ«pintis, jog byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta kuo operatyviau ir ekonomiÅ¡kiau. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad Å¡ioje byloje itin reikÅ¡minga atskleisti ieÅ¡kovo valiÄ dėl ginčijamos sutarties sÄ lygų ir dėl automobilio pirkimo aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog automobilio pirkimas nėra tiesiogiai susijęs su ginčijamos sutarties vykdymu, ieÅ¡kovo valiÄ ir jos formavimosi aspektus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia vertino pagal byloje surinktus raÅ¡ytinius įrodymus (Å¡alių susiraÅ¡inėjimÄ , ginčijamos sutarties turinį ir kt.).

IeÅ¡kovo pozicija, be kita ko, dėl tikrosios jo valios Å¡ioje byloje yra iÅ¡reikÅ¡ta ieÅ¡kovo procesiniuose dokumentuose. Be to, atmestinas nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieÅ¡kovo atstovai negalėjo (negali) pateikti paaiÅ¡kinimų dėl tikrosios ieÅ¡kovo valios ir jos formavimosi aplinkybių. Kaip nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovo dalyvavimas teismo posėdyje bÅ«tų perteklinė priemonė, nes apie reikÅ¡mingas bylos aplinkybes jis pasakytų tik tiek, kiek papasakojo savo atstovams, perteikusiems jo pozicijÄ teismui procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose.Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos praÅ¡ymÄ pripažinti ieÅ¡kovo dalyvavimÄ teismo posėdyje bÅ«tinu, ir dėl tų pačių priežasčių netenkina tokio jos praÅ¡ymo, pareikÅ¡to apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde praÅ¡oma Å¡aukti kaip liudytojÄ ginčijamos sutarties projektÄ parengusį A. B., nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neiÅ¡sprendė tokio apeliantės praÅ¡ymo, pareikÅ¡to pirmosios instancijos teismui. IÅ¡ tikrųjų apeliantė buvo pareiÅ¡kusi pirmosios instancijos teismui praÅ¡ymÄ apklausti liudytoju A. B., atsiliepime į ieÅ¡kinį ir triplike nurodydama, kad liudytojo dalyvavimÄ užtikrins. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. nutartyje nurodė, kad dėl atsakovės praÅ¡ymo dėl liudytojo apklausos bus sprendžiama teismo posėdyje, tačiau nei 2017 m. vasario 9 d., nei 2017 m. gegužės 10 d. teismo posėdžiuose Å¡is apeliantės praÅ¡ymas sprendžiamas nebuvo.

Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad pareikÅ¡to praÅ¡ymo neiÅ¡sprendimas yra proceso teisės normų pažeidimas, tačiau, kita vertus, nėra pagrindo spręsti, jog tai yra esminis pažeidimas, dėl kurio galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla. Kaip pagrįstai nurodo ieÅ¡kovas, apeliantės atstovas 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje turėjo galimybę pateikti pakartotinį praÅ¡ymÄ apklausti liudytojÄ , tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, liudytojo atvykimo į teismo posėdį, kaip buvo nurodyta procesiniuose dokumentuose, neužtikrino.

Sutarties sÄ lygų derinimo su A. B. procesas Å¡ioje byloje nėra esminė aplinkybė, nes tarp Å¡alių buvo sudaryta raÅ¡ytinė sutartis, todėl liudytojo parodymai negali paneigti galutinių sutarties nuostatų ar sutarčiai taikytinų formos reikalavimų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina apeliantės praÅ¡ymo apklausti liudytojÄ apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgusi į iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.Pagal bendrÄ jÄ CPK 321 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus atvejus, jeigu skundÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bÅ«tinas žodinis nagrinėjimas.

Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka galimas iÅ¡imtiniais atvejais, todėl Å¡alys, teikdamos tokį praÅ¡ymÄ , turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes, dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 321 straipsnio 1 dalis ir 322 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantė žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme poreikį sieja su jau aptartais procesiniais praÅ¡ymais pripažinti ieÅ¡kovo dalyvavimÄ teismo posėdyje bÅ«tinu ir Å¡aukti kaip liudytojÄ A.

B., kurie netenkinti, ir į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijas yra detaliai iÅ¡dėstę procesiniuose dokumentuose, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nėra, todėl apeliantės praÅ¡ymas skirti žodinį bylos apeliacine tvarka nagrinėjimÄ netenkintinas. Dėl sutarties formos Sandoriai sudaromi žodžiu, raÅ¡tu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Notarine forma turi bÅ«ti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, iÅ¡skyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu CK nenustatyta kitaip (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidÄ , kad sandoris bÅ«tų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi bÅ«ti raÅ¡ytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 4 dalis).Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog CK 1.74 straipsnio 1 dalis ir CK 6.969 straipsnio 4 dalis, aiÅ¡kinamos kartu, reiÅ¡kia, kad notarine forma turi bÅ«ti sudaromos tokios jungtinės veiklos sutartys, kurias sudarant yra perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į konkretų nekilnojamÄ jį daiktÄ .

Jeigu jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobÅ«džio susitarimas kooperuojant turtÄ ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrÄ jÄ dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę, toks susitarimas neprivalo bÅ«ti notarinės formos; notarine forma vieno ar abiejų partnerių vardu bus sudaromas konkretus daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo ar suvaržymo sandoris. Kitaip tariant, sprendžiant, ar jungtinės veiklos sutarčiai yra privaloma notarinė forma, reikia atsakyti į klausimÄ , ar sudaryta jungtinės veiklos sutartimi jungtinėje veikloje dalyvaujantis asmuo įgyja daiktines teises į jungtinėn veiklon partnerio perduotÄ arba jungtinės veiklos procese sukuriamÄ , esmingai keičiamÄ nekilnojamÄ jį daiktÄ .

Jeigu atsakymas teigiamas, tuomet jungtinės veiklos sutartis turi bÅ«ti notarinės formos. Ä®statymo nustatytos jungtinės veiklos sutarčiai formos nesilaikymas tokiÄ sutartį daro negaliojančiÄ visa apimtimi, tokia sutartis pagal įstatymÄ yra niekinė, t. y. nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos, negalioja visa sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).Ginčijama sutartis buvo sudaryta raÅ¡ytine forma. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamoje sutartyje Å¡alių buvo sulygta dėl daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo, sprendė, jog pagal CK 1.74 straipsnio nuostatas sutartis turėjo bÅ«ti sudaryta notarine forma, o kadangi sudarant ginčijamÄ sandorį nebuvo laikytasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, Å¡alių sudaryta jungtinės veiklos sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , CK 6.969 straipsnio 4 dalį ir nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ginčijama jungtinės veiklos sutartis turėjo bÅ«ti sudaryta notarine forma, nes jos 3.1 ir 4.2 punktais buvo aiÅ¡kiai susitarta dėl apeliantei priklausančio turto (žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir kaimo turizmo ir pramogų komplekso) tapimo bendru partnerių turtu, kuris jiems priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise: apeliantei – 70 proc., o ieÅ¡kovui – 30 proc.

Å ios iÅ¡vados iÅ¡ esmės neginčija ir pati apeliantė, kuri apeliaciniame skunde tik teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.96 straipsnį ir ginčijamos sutarties 7.3 punktÄ (pagal Å¡ias nuostatas sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančiomis kitų jo dalių) bei pripažinti negaliojančia ne visÄ sutartį, o tik jos 3.1 ir 4.2 punktus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta Å¡iuos apeliantės argumentus, nes, kaip jau minėta, jungtinės veiklos sutarties formos nesilaikymas daro negaliojančia visÄ sutartį, o ne tik jos sÄ lygas, kurios nulemia sutarties notarinės formos reikalavimÄ .

Taigi Å¡iuo atveju negalioja visa ginčijama sutartis, įskaitant apeliantės akcentuojamÄ sutarties 7.3 punktÄ , ir nėra pagrindo taikyti CK 1.96 straipsnio normÄ (CK 6.969 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018). Nors pirmosios instancijos teismas dėl formos trÅ«kumo ginčijamÄ sutartį pripažino negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, tačiau Å¡i teisės norma skirta atvejams, kai imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡tarauja sandorio turinys, o sandorio negaliojimas dėl jo formos trÅ«kumų reglamentuojamas kitose aptartose normose, pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 3 dalis, CK 6.969 straipsnio 4 dalis.

Taigi Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamÄ sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinį pagrindÄ , kuris tikslintinas, nurodant, jog nagrinėjamu atveju taikytinos normos, įtvirtintos CK 1.93 straipsnio 3 dalyje, 6.969 straipsnio 4 dalyje ir 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Dėl apgaulės sudarant sandorį Kitas savarankiÅ¡kas pagrindas, dėl kurio nustatymo pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamÄ sutartį negaliojančia, buvo apeliantės apgaulė. Sandorių, turinčių valios trÅ«kumų, pripažinimas negaliojančiais reglamentuojamas CK 1.91 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieÅ¡kinį.

Apgaulė taip pat gali bÅ«ti sandorio Å¡alies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio Å¡alis nebÅ«tų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, tos aplinkybės turėjo bÅ«ti atskleistos kitai Å¡aliai, arba aktyvÅ«s veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitÄ sandorio Å¡alį dėl sandorio efekto, jo esminių sÄ lygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiÅ¡kumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).Kasacinio teismo jurisprudencijoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad valios iÅ¡reiÅ¡kimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų.

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trÅ«kumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal Å¡iÄ teisės normÄ apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikÅ¡tis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sÄ moningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sÄ lygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamÄ Ä¯takÄ Å¡alies valiai susiformuoti.

Apgaulės atveju apgautosios sandorio Å¡alies valiÄ paveikia kitos Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningi veiksmai (tiek aktyvÅ«s, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios iÅ¡raiÅ¡kos rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebÅ«tų buvę, apgautoji sandorio Å¡alis sandorio arba apskritai nebÅ«tų sudariusi, arba bÅ«tų sudariusi jį visiÅ¡kai kitokiomis sÄ lygomis.

Dėl to bÅ«tina analizuoti apgautosios sandorio Å¡alies valios formavimosi procesÄ , jos tikruosius ketinimus, aiÅ¡kintis, ar ji suvokė tikrÄ jÄ sandorio, atskirų jo sÄ lygų esmę, ar ji sprendimÄ dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sÄ lygų priėmė savarankiÅ¡kai, ar veikiama kitų, paÅ¡alinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų Å¡alių veiksmai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016).

Taigi sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi bÅ«ti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieÅ¡kovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieÅ¡ sandorio sudarymÄ , tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti jo valios formavimosi procesÄ ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trÅ«kumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018).Å iuo atveju buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, todėl aktualios Å¡ios sutarties sudarymÄ reglamentuojančios teisės normos ir jas aiÅ¡kinanti teismų praktika.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtÄ , darbÄ ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieÅ¡taraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Partnerio įnaÅ¡u pripažįstama visa, kÄ jis įneÅ¡a į bendrÄ veiklÄ â€“ pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgÅ«džiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryÅ¡iai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Partnerių įneÅ¡tas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).Pagal kasacinio teismo praktikÄ esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu; kad pasiektų tikslÄ , jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneÅ¡a įnaÅ¡us pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.

Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifikÄ : nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautÄ pelnÄ , tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iÅ¡ bendros veiklos kilusias prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017).Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybės, tiesiogiai susijusios su asmenų valia, buvo nustatomos vien tik vertinant neiÅ¡samius raÅ¡ytinius įrodymus.

Apeliantės procesinės galimybės gintis nuo pareikÅ¡to ieÅ¡kinio nebuvo suvaržytos, todėl ji galėjo teikti visus įrodymus, kuriais grindė savo atsikirtimus į ieÅ¡kinį, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ , pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles įvertino surinktus įrodymus atskirai ir jų visumÄ . Spręsdamas dėl apeliantės apgaulės ir jos įtakos ieÅ¡kovui apsisprendžiant dėl ginčijamos sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismas vertino jungtinės veiklos sutarties nuostatas, jos Å¡alių iki sutarties sudarymo ir po jos sudarymo vykusį susiraÅ¡inėjimÄ bei kitus įrodymus.

Teisėjų kolegija iÅ¡ esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl Å¡alių susiraÅ¡inėjimo vertinimo ir jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į apeliantės pozicijos nenuoseklumÄ , kai 2015 m. gegužės–birželio mėnesiais ji iÅ¡ viso neigė sandorio galiojimÄ bei tai, jog ieÅ¡kovas įvykdė finansinius įsipareigojimus, nustatytus sutartyje, o po civilinės bylos iÅ¡kėlimo apeliantės nuomonė kardinaliai pasikeitė ir dabar ji jau tvirtina, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta, kad ieÅ¡kovas žinojo apie turto apribojimus.

Be to, kaip pagrįstai teigia ieÅ¡kovas, nepriklausomai nuo iki sutarties sudarymo vykusių derybų dėl sutarties, bÅ«tent jungtinės veiklos sutarties, kuriÄ pasirašė abi Å¡alys, sÄ lygos apibrėžia galutinį Å¡alių susitarimÄ . Sutartys turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos sÄ Å¾iningai. AiÅ¡kinant sutartį, pirmiausia turi bÅ«ti nagrinėjami tikrieji sutarties Å¡alių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiÅ¡kinimu. Jeigu Å¡alių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama atsižvelgiant į tai, kokiÄ prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis bÅ«tų suteikę analogiÅ¡ki Å¡alims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

AiÅ¡kinant sutartį, taip pat turi bÅ«ti atsižvelgiama į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, Å¡alių tarpusavio santykių praktikÄ , Å¡alių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Sutarties sÄ lygoms esant aiÅ¡kiai suformuluotoms ir neprieÅ¡taraujant įstatymui, galimas tik vienas jų iÅ¡aiÅ¡kinimo variantas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-378/2017).Å iuo atveju sutartyje nustatytas ieÅ¡kovo įnaÅ¡as pinigais, reputacija, įgÅ«džiais ir verslo ryÅ¡iais, o apeliantės – žemės sklypu, kaimo turizmo ir pramogų kompleksu, Europos žemės Å«kio fondo kaimo plėtrai parama, reputacija ir įgÅ«džiais.

Jau minėta, kad ginčijamos sutarties 3.1 ir 4.2 punktuose buvo aiÅ¡kiai susitarta dėl apeliantei priklausančio turto (žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir kaimo turizmo ir pramogų komplekso) tapimo bendru partnerių turtu, kuris jiems priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise: apeliantei – 70 proc., o ieÅ¡kovui – 30 proc. Taigi apeliantė, žinodama apie ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojantį draudimÄ perleisti jai priklausantį turtÄ , jį nurodė kaip savo įnaÅ¡Ä Ä¯ jungtinę veiklÄ , kartu susitardama dėl Å¡io turto nuosavybės teisės proporcijų.

Ginčijamose sutarties sÄ lygose nėra jokių iÅ¡lygų, kad apeliantės pareiga pateikti įnaÅ¡Ä bus vykdoma pasibaigus draudimo perleisti jai priklausantį turtÄ laikotarpiui ar pan. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ ginčijamos sutarties sÄ lygų (3.1 ir 4.2 punktai) ieÅ¡kovas galėjo suprasti, kad po sutarties pasiraÅ¡ymo jis įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į apeliantės sutartimi įsipareigotÄ Ä¯neÅ¡ti turtÄ .Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamos sutarties 3.1 ir 4.2 punktai, kuriuose aptariamas apeliantės įnaÅ¡as į jungtinę veiklÄ , įskaitant nekilnojamÄ jį turtÄ , ir jo priklausymas partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo reikÅ¡mingi ir lemiami ieÅ¡kovui apsisprendžiant dėl sutarties pasiraÅ¡ymo, nes, kaip jau minėta, partnerių įnaÅ¡as yra vienas iÅ¡ esminių susitarimo dėl jungtinės veiklos požymių.

Kadangi apeliantės pareiga į bendrÄ veiklÄ Ä¯neÅ¡ti nuosavybės teisę į žemės sklypÄ bei kaimo turizmo kompleksÄ yra esminė jungtinės veiklos sutarties sÄ lyga, galima teigti, kad nesant Å¡ių punktų, ieÅ¡kovas net nebÅ«tų sudaręs tokios jungtinės veiklos sutarties. Taigi konstatuotina, kad ieÅ¡kovas buvo suklaidintas apeliantės dėl esminių sudaromos sutarties sÄ lygų. Dėl restitucijos taikymo apimties Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis).

Kai sandoris negalioja, viena jo Å¡alis privalo grÄ Å¾inti kitai sandorio Å¡aliai visa, kÄ yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grÄ Å¾inti to, kÄ yra gavusi, natÅ«ra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktikÄ restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad Å¡alys, gavusios turtÄ pagal nuginčytÄ sandorį, privalo jį grÄ Å¾inti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).

Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniÅ¡kai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sÄ lygas ir jų taikymui reikÅ¡mingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restitucijÄ asmuo grÄ Å¾inamas į ankstesnę padėtį, buvusiÄ iki jo teisės pažeidimo. Tai reiÅ¡kia, kad, pritaikius restitucijÄ , asmuo negali gauti mažiau, negu iÅ¡ jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).Nors 2014 m. vasario 6 d. sudarytoje ginčijamoje sutartyje, kuri pripažinta negaliojančia, nurodyta, kad ieÅ¡kovo įnaÅ¡as į jungtinę veiklÄ yra 191 676 Lt, tačiau ieÅ¡kovas, praÅ¡ydamas taikyti restitucijÄ , prašė priteisti jam iÅ¡ apeliantės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, t. y. tiek, kiek jis pervedė apeliantei nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. (19 pervedimų, kurių sumos buvo nuo 734 iki 20 010,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų).

Nustatęs, kad ieÅ¡kovas pervedė apeliantei daug daugiau pinigų nei nurodyta ginčijamoje sutartyje, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į laiÅ¡kų turinį, kuris patvirtina, jog apeliantė prašė vis daugiau pinigų ginčijamoje sutartyje aptartai jungtinei veiklai vykdyti, padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčijamoje sutartyje sulygta ieÅ¡kovo įnaÅ¡o suma buvo padidinta Å¡alių žodiniu susitarimu. Teismas, darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ , neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį sutarties pakeitimas arba papildymas turi bÅ«ti tokios pat formos, kokios turėjo bÅ«ti sudaryta sutartis, iÅ¡skyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus.

Notarinės formos sutartis gali bÅ«ti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (CK 6.183 straipsnio 3 dalis). Å ioje nutartyje jau buvo aptarta, kad ginčijama sutartis turėjo bÅ«ti notarinės formos, todėl jos pakeitimai taip pat turėjo bÅ«ti notarinės formos. Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas žodinis ginčijamos sutarties pakeitimas, jeigu toks iÅ¡ tikrųjų buvo, negalioja. Atsižvelgęs į restitucijos esmę (grÄ Å¾inti kitai sandorio Å¡aliai visa, kÄ yra gavusi bÅ«tent pagal sandorį), ginčijamos sutarties nuostatas dėl įnaÅ¡o dydžio, į tai, kad nėra įrodyto ir galiojančio susitarimo dėl sutarties nuostatos dėl įnaÅ¡o dydžio pakeitimo, į mokėjimų laikÄ (ir iki ginčijamos sutarties sudarymo ir po jos sudarymo) ir pavedimuose nenurodytÄ mokėjimų paskirtį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai restitucijos apimtį sutapatino su visų apeliantei ieÅ¡kovo pervestų lėšų dydžiu, iÅ¡ Å¡ios sumos atimdamas tik dviračiui ir jo priedams įsigyti skirtÄ sumÄ (2 288,31 Eur), kurios nepripažino kaip pagal ginčijamÄ sutartį pervestų pinigų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks restitucijos taikymas neatitinka nuostatos, kad dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sandorio Å¡alys turi bÅ«ti grÄ Å¾inamos į iki sandorio sudarymo buvusiÄ padėtį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis). Kadangi pagal ginčijamÄ sutartį ieÅ¡kovas į jungtinę veiklÄ turėjo įneÅ¡ti 191 676 Lt, pripažinus ginčijamÄ sutartį negaliojančia, jam turi bÅ«ti grÄ Å¾inta sutartyje kaip jo įnaÅ¡as nurodyta suma – 191 676 Lt (55 513,79 Eur).

Taigi ieÅ¡kovas nepagrįstai restitucijos taikymo bÅ«du, pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, reikalauja priteisti ne tik ginčijamos sutarties pagrindu apeliantei pervestÄ pinigų sumÄ (55 513,79 Eur), bet ir kitas faktiÅ¡kai pervestas pinigų sumas (62 685,12 Eur), nors Å¡ias sumas pripažinti pervestomis apeliantei pagal jungtinės veiklos sutartį, kaip minėta, nėra teisinio pagrindo. ReikalavimÄ priteisti visÄ apeliantei faktiÅ¡kai pervestÄ pinigų sumÄ â€“ 118 198,91 Eur (55 513,79 Eur + 60 396,81 Eur + 2 288,31 Eur), ieÅ¡kovas siejo tik su jungtinės veiklos sutarties pripažinimu negaliojančia ir restitucijos taikymu, ieÅ¡kinio kitais pagrindais dėl likusios 62 685,21 Eur sumos iÅ¡reikalavimo iÅ¡ apeliantės nepareiÅ¡kė.

Aplinkybės, ar ginčijamoje sutartyje nurodytÄ sumÄ virÅ¡ijanti suma apeliantei buvo pervesta be teisinio pagrindo, ar apeliantė nepagrįstai praturtėjo, ar tarp ieÅ¡kovo ir apeliantės dėl automobilio įsigijimo susiklostė dar kitokie teisiniai santykiai pagal kitÄ susitarimÄ , pavyzdžiui, pavedimo teisiniai santykiai, nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas, nes ieÅ¡kovas tokio ieÅ¡kinio pagrindo nesuformulavo, o byla teisme nagrinėjama bÅ«tent pagal ieÅ¡kovo suformuluotÄ ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018).

PareikÅ¡ti ieÅ¡kinį privačiame ginče turi teisę tik pati Å¡alis, reikÅ¡dama ieÅ¡kinį ji privalo nurodyti bÅ«tinus ieÅ¡kinio rekvizitus – ieÅ¡kinio dalykÄ ir faktinį pagrindÄ (faktines aplinkybes), bei šį pagrindÄ patvirtinančius įrodymus, taip pat privalo ieÅ¡kinio pagrindÄ Ä¯rodyti. Tik Å¡alis gali disponuoti pareikÅ¡to ieÅ¡kinio elementais – keisti ieÅ¡kinio dalykÄ ar pagrindÄ , padidinti ar sumažinti ieÅ¡kinio reikalavimus ir kt. (CK 5, 42, 135, 141 straipsniai, CK 1.137 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikÅ¡tų reikalavimų ribų, iÅ¡skyrus CPK nustatytus atvejus. CPK nenustato jokios iÅ¡imties, kad teismas galėtų peržengti pareikÅ¡to ieÅ¡kinio ribas tokio pobÅ«džio, koks nagrinėjamas Å¡ioje byloje, civiliniame ginče, kilusiame tarp privačių asmenų. Konstatavus proceso teisės normų pažeidimÄ , pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo ir procesinių palÅ«kanų priteisimo pakeičiama (CPK 329 straipsnio 1 dalis).Apeliaciniame skunde neneigiama, kad apeliantė ginčijamoje sutartyje nurodytus pinigus (55 513,79 Eur) gavo, todėl taikytina bÅ«tent tokios apimties restitucija, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieÅ¡kovui iÅ¡ apeliantės priteistinos sumos dydžio keistina, sumažinant ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės priteistinos sumos dydį, t. y. vietoj pirmosios instancijos teismo priteistos sumos (115 909,69 Eur) ieÅ¡kovui iÅ¡ apeliantės priteisiant 55 513,79 Eur.

Sumažinus iÅ¡ apeliantės ieÅ¡kovui taikant restitucijÄ priteistinÄ pinigų sumÄ , atitinkamai pakeičiama ir skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria ieÅ¡kovui priteistos procesinės palÅ«kanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 210 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus su restitucijos apimtimi susijusius Å¡ios bylos aspektus, daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantės nurodyti argumentai, jog dalis pervestų pinigų (123 692,42 Lt) buvo ieÅ¡kovo praÅ¡ymu skirta automobiliui BMW X5 įsigyti, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi, nes tai peržengia Å¡ioje byloje sprendžiamo ginčo ribas dėl to, kad tai susiję su ginčijamoje sutartyje nurodytÄ sumÄ virÅ¡ijančia suma.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi iÅ¡laidų Dėl pasikeitusio procesinio rezultato byloje yra pagrindas sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastÄ iki 62 000 Eur (atsižvelgiant į ieÅ¡kovui priteistÄ sumÄ (55 513,79 Eur), už beveik dvejus metus apskaičiuotas procesines palÅ«kanas (apie 5 550 Eur), ir Å¡alių patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas) ir perskirstyti pirmosios instancijos teisme Å¡alių patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.Jeigu ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos iÅ¡laidos priteisiamos ieÅ¡kovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieÅ¡kinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 4 657,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, o apeliantė – 1 430 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi tenkinta 46,97 proc. ieškovo reikalavimų, jam iš apeliantės priteistina 2 187,62 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi atmesta 53,03 proc. ieškovo reikalavimų, apeliantei iš ieškovo priteistina 758,33 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ä®skaičius Å¡alims priteistinas sumas, iÅ¡ apeliantės ieÅ¡kovui priteistina 1 429,29 Eur jo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų.Apeliantė praÅ¡o priteisti jai iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Byloje esantis kvitas patvirtina, kad ji už apeliacinį skundÄ sumokėjo 1 738 Eur žyminio mokesčio. Kadangi apeliacinės instancijos teisme buvo tenkinta 52,11 proc. jos reikalavimų (60 395,90 Eur sumažinta ieÅ¡kovui priteistina suma), jai iÅ¡ ieÅ¡kovo priteistina 905,67 Eur už apeliacinį skundÄ sumokėto žyminio mokesčio.

Duomenų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliantė nepateikė. IeÅ¡kovas praÅ¡o priteisti jam 1 600 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo iÅ¡laidų už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ ir į patikslintÄ apeliacinį skundÄ parengimÄ . CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

Ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija nurodytose rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius (8.11 punktas (1,3 x 817,60 Eur (2017 m. I ketv. bruto darbo užmokestis) = 1 062,88 Eur). Kadangi apeliacinės instancijos teisme buvo atmesta 47,89 proc. apeliantės reikalavimų, todėl ieškovui iš apeliantės priteistina 509,01 Eur (1 062,88 Eur x 47,89 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Įskaičius šalims priteistinas sumas, iš ieškovo apeliantei priteistina 396,66 Eur jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimÄ pakeisti ir jo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip:„IeÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies.Pripažinti negaliojančia tarp ieÅ¡kovo R. D. P. (R. J. P.) (Austaralijos Sandraugos paso numeris (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014 m. vasario 6 d. sudarytÄ jungtinės veiklos sutartį.Taikyti restitucijÄ â€“ ieÅ¡kovui R.

D. P. (R. J. P.) priteisti iÅ¡ atsakovės L. M. 55 513,79 Eur (penkiasdeÅ¡imt penkis tÅ«kstančius penkis Å¡imtus trylika eurų 79 centus).Priteisti iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovui 5 (penkių) procentų procesines palÅ«kanas už priteistÄ 55 513,79 Eur sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, sumažinant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastÄ iki 62 000 Eur.Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties pagrindu ieÅ¡kovo įmokėtÄ 1 500 Eur užstatÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovo vardu įmokėjusiai Advokatų profesinei bendrijai „Šulija Partners Law Firm Vilnius“ į jos banko sÄ skaitÄ (duomenys neskelbtini) (įmokėta 2016 m. rugsėjo 20 d., įmonės kodas 302663221, įmokos kodas 09201709).Priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 1 429,29 Eur (vienÄ tÅ«kstantį keturis Å¡imtus dvideÅ¡imt devynis eurus 29 centus) jo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų.

KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmesti.“Atsisakyti priimti L. M. 2017 m. liepos 15 d. patikslintÄ apeliacinį skundÄ bei grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui. Priteisti atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovo 396,66 Eur (tris Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus 66 centus) jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teisėjai                                                                                           ArtÅ«ras Driukas                                                                                                         Konstantinas Gurinas                                                                                                         Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė