2022-06-08 Nr. AB-15622-3-61-3-02516-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-204-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02516-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2018 m. lapkričio 6–20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K; 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas, prijungiant prie Vilniaus PN) netinkamomis sąlygomis. Kameroje neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (nebuvo tvorelių ar užuolaidėlių), pakankamas plotas judėti (atsižvelgiant į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą), buvo drėgmė, pelėsis ant sienų. Pareiškėjas tokias laikymo sąlygas prilygino kankinimui, tvirtino dėl jų patyręs neigiamus išgyvenimus, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo pozicija, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas, neatitinka teisės normų ir teismų praktikos. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys joje esantys nuteistieji bei suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta atitveriama nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos, ribojančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Atsakovo įsitikinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo D. Ž. skundą, t. y. pripažino, kad 14 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. lapkričio 6 d., išvyko 2018 m. lapkričio 20 d. Ginčo laikotarpiu (14 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitu asmeniu, jam teko nuo 3,6 kv. m iki 3,9 kv. m ploto, todėl pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko minimalius ploto reikalavimus. Iš bendro kamerų ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl skundo argumentai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimo atmesti. Pažymėta, jog kadangi šiuo atveju nekonstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę ir Konvenciją, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

7. Teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad nors kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis nepažeidžia reikalavimų, nustatytų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, ir savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu, visgi toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų). Reikšmingos aplinkybės yra ir tos, kad aptariama sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Todėl aplinkybė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio gyvenamojo kameros ploto 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis, suponuoja garbės ir orumo bei privatumo pažeidimą. Garbė ir orumas bei privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nelaikomas pažeistu nustačius, kad sanitarinis mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina. Teismas pateiktų nuotraukų, kuriose matyti tipinis gyvenamųjų kamerų įrengimas, nelaikė pakankamu įrodymu, paneigiančiu pareiškėjo teiginius apie jo teisių pažeidimą, nes iš jų (nuotraukų) negalima nustatyti, kokiu laiku jos padarytos bei kokių konkrečių kamerų vaizdą jos atspindi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 105 ir Nr. 130; byloje nėra duomenų, jog šiose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina. Padaryta išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, t. y. 14 parų.

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose pagrįstumo, sutiko su atsakovo argumentu, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Skunde išvardyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Akcentuota, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų kamerose neatitikties higienos normų reikalavimams.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą negu įprastai laikomi patiriamais dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kitokiomis sąlygomis nei kiti asmenys, arba kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pablogėjo pareiškėjo sveikata arba kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu skundėsi dėl nustatytų pažeidimų būtų įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

III. 10. Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jo patirtus neigiamus išgyvenimus ir pažeidė lygybės principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Konvencijoje. Teigia, kad, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 14 parų, buvo pažeistos Konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatos, Konstitucijos 21 straipsnis, t. y. pareiškėjo teisė į privatumą, orumą ir pan. Laikymo sąlygos Lukiškių TI-K sukėlė pareiškėjui diskomfortą, psichologinę kančią, pažeminimą ir kt. Jis iki šiol prastai miega, sapnuoja košmarus, pasidarė irzlus, išsibalansavęs ir kt.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

13. Atsakovas apžvelgia su ginču susijusį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Mano, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus nepagrįsti konkrečiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui 2018 m. lapkričio 6–20 d. dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, drėgmės ir pelėsio kameroje nepasitvirtino, tačiau pareiškėjui 14 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo patirtą žalą, pažeidė lygybės principą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

19. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei tvirtina atsakovas, buvo nustatyti valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai – neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, jo garbė ir orumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Konstitucijos 21 straipsnyje bei Konvencijos 3, 5 ir 8 straipsniuose, taip pat kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo.

20. Konstitucijos 21 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, jog žmogaus orumą gina įstatymas. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pagrįstai nurodė šių straipsnių pažeidimą, tačiau aptartose teisės normose įtvirtintų pareiškėjo teisių pažeidimą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

21. Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta teisė į laisvę ir saugumą. Pareiškėjas skunde nebuvo užsiminęs apie su minėtos teisės pažeidimu susijusias aplinkybes, tokio pažeidimo nedetalizavo ir apeliaciniame skunde. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl jo sulaikymo, suėmimo ar kalinimo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

22. Konstitucijos 21 straipsnyje taip pat numatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Analogiškas draudimas įtvirtintas ir Konvencijos 3 straipsnyje, nurodant, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba būti tokiu būdu baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, atsižvelgiant į konstatuoto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį ir mastą (14 parų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tuo laikotarpiu kameroje buvo laikomas dar vienas asmuo, pareigūnai vykdė stebėjimą per langelį), į tai, kad jokie kiti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nenustatyti, byloje nėra duomenų apie dėl to pablogėjusią pareiškėjo sveikatą (pareiškėjas tik apeliaciniame skunde užsiminė apie miego sutrikimus, šių teiginių nepagrindė konkrečiais duomenimis ar įrodymais), sprendžia, kad konstatuotas pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su minėtomis Konvencijos ir Konstitucijos nuostatomis.

23. Pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas nesuderinamas su anksčiau aptartomis nuostatomis, todėl jo pretenzijos dėl lygybės principo pažeidimo atmestinos.

24. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (14 parų) buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 1000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (14 parų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje buvo laikomi dviese), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo konstatavimu kaip pakankama satisfakcija yra suderinamas su teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismų praktika panašaus pobūdžio bylose.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl teisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis