2020-02-19 Nr. AB-3810-3-64-3-01519-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-690-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01519-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 7 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo (2018 m. liepos 10 d.) buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atvykus į Šiaulių TI, kratos buvo atliekamos šaltose, drėgnose patalpose, dėžės daiktams buvo nešvarios, jie buvo filmuojami, nors tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Po kratos jie buvo patalpinami į kameras, kur reikėjo laukti iki 4 valandų, ten būdavo iki 15 žmonių, visi rūkė, trūko oro, nuo sanitarinio mazgo sklido smarvė, pareiškėjui tekdavo valgyti ir sausą davinį, nors kitiems būdavo teikiamas karštas maistas. Gyvenamosiose kamerose jam teko mažiau nei 5 kv. m gyvenamo ploto, daug vietos kamerose užėmė baldai, sanitarinis mazgas, todėl likdavo apie 1,5 kv. m ploto.

3. Pareiškėjas teigė, kad kamerose šalta, drėgna, mažas apšvietimas, nėra ventiliacijos, pelėsis, byra tinkas, lupasi dažai. Žiemos metu ant stiklo buvo iki 5 cm ledo. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nėra suoliukų atsisėsti, ryte atsisakius išeiti pasivaikščioti po pietų nebeveda. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitinka reikalavimų, yra ne sėdimas klozetas, o skylė grindyse. Bibliotekos patalpose asmenys neatskirti nuo kitų asmenų, sergančių tuberkulioze. Dušas neatitinka reikalavimų, nėra kilimėlių. Dėl nurodytų priežasčių jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, nemigą, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Šiaulių TI nurodė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 10 d. buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 20, 30, 14, 7 kameroje būdavo 1–6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,9 kv. m iki 21,6 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kiemeliai švarūs, skundų ar prašymų dėl pasivaikščiojimo pareiškėjas neteikė. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui yra organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas.

6. Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu kamerose atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas, 2017 m. lapkričio 3 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 7 šviestuvai su gaubtais ir tvarkingi, 2018 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 20 šviestuvai yra be gaubtų. Daugiau skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nebuvo. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką, kilimėliai yra. Laikino sulaikymo ir karantino patalpoms netaikomi gyvenamosioms kameroms taikomi reikalavimai, sanitariniai mazgai šiose kamerose atitverti. Rūkyti šiose patalpose griežtai draudžiama. Maitinimas vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka, kratos atlikimas nėra filmuojamas. Atsakovo atstovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais,.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 10 d. Pareiškėjas kamerose Nr. 20, 30, 14, 7 buvo kalinamas 168 dienas, po 1–6 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,89 kv. m iki 21,98 kv. m kameros ploto. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, iš viso 168 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė (išskyrus vieną dieną) pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, jam dėl to reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti, nurodė, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinių mazgų įrengimo, nustatė, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis yra nuo 1,81 m (kameroje Nr. 7) iki 2,23 m (kameroje Nr. 14). Vertinant baldų buvimą kamerose, iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ jų perteklius nustatytas kameroje Nr. 14, kur įrengti 4 dviaukščiai gultai vietoje galimų trijų, ir kameroje Nr. 20, kur įrengti 5 gultai vietoje galimų 3 gultų. Kameros Nr. 14 plotas yra 19,56 kv. m, pertekliniai baldai užima 1,27 kv. m, todėl kameros plotas mažėja iki 18,29 kv. m, kameroje buvo 1–4 asmenys, tad vienam asmeniui teko nuo 18,29 kv. m (kai kameroje buvo 1 asmuo) iki 4,57 kv. m (kai kameroje buvo 4 asmenys) kameros ploto. Kameros Nr. 20 plotas yra 18,69 kv. m, pertekliniai baldai užima 2,6 kv. m, taigi kameros plotas mažėja iki 16,09 kv. m. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas 15 dienų, kameroje buvo 2–4 asmenys, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,02 kv. m (kai kameroje buvo 4 asmenys) iki 8,04 kv. m (kai kameroje buvo 2 asmenys) kameros ploto. Teismas konstatavo, kad net ir esant pertekliniams baldams, pažeidimų nenustatyta.

10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose. Teismas nurodė, kad suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo paskirstymo skyriuje vaizdo kamera fiksuoja tik daiktų ir bagažo kontrolės prietaiso „Rapiscan“ darbą, pačios kratos atlikimas nefiksuojamas. Teismas nustatė, kad remonto darbai buvo vykdomi, t. y. 2016 m. birželio mėn. įrengti sanitarinių mazgų atitvarai laikino sulaikymo ir karantino kamerose, jose išdažytos sienos, lubos, grotos. Teismui pateikti Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra. Suimtiesiems užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą, o duomenų, jog jis nebuvo vykdomas, nepateikta. Sausas maisto davinys išduodamas asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę.

11. Pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 Šiaulių TI vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, teismui nepateikta. Iš teismui pateiktų laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, jog pareiškėjo buvimo kameros dalyvavo užimtumo programose. Iš 2017 m. lapkričio 3 d. patikrinimo akto teismas nustatė, kad kameroje Nr. 7 šviestuvai su gaubtais tvarkingi, kitokių pažeidimų nenurodyta, 2018 m. sausio 30 d. patikrinimo aktu nustatė, kad kameroje Nr. 20 šviestuvai be gaubtų, kitokių pažeidimų nenurodyta; 2017 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktu nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, jie valomi, yra šiukšliadėžės; 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo akto nustatė, kad kratos patalpose vonelės švarios, 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog asmenys, sergantys tuberkulioze, gydomi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, į Šiaulių TI grįžta, kai nustoja į aplinką skirti tuberkuliozės mikrobakterijas. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas pas gydytojus kreipėsi dėl pilvo skausmo, tikrinant prieš konvojavimą, nusiskundimų neturėdavo.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas nebuvo, dalyje kamerų (Nr. 7, 20) atliekant patikrinimus pažeidimai fiksuojami nebuvo, be to, pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Nustatytu kameroje Nr. 20 pažeidimu – lempos naudojamos be gaubtų – pareiškėjas neargumentuoja padarytos neturtinės žalos. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų kamerose paneigti nėra, todėl abejones teismas vertino pareiškėjo naudai, pažymėdamas, jog šie pažeidimai yra abstraktūs, nenurodant nei kokioje konkrečioje kameroje, kiek laiko tai buvo, taigi tiksliai nustatyti galimus higienos normos pažeidimus yra sudėtinga.

13. Vertindamas tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, jog tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, kurie nenumato, jog tualete privalo būti sėdimas unitazas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, kiemelių dydžio, inventoriaus juose buvimo; teismas konstatavo, kad kilimėliai duše yra rengti.

14. Teismas, vertindamas sąlygas laikino sulaikymo ir karantino kamerose, pažymėjo, jog sanitarinių mazgų atitvarai įrengti 2016 m. birželio mėn., šiose patalpose rūkyti yra draudžiama, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog asmenys, kurių krata yra atliekama, yra filmuojami, sausas maistas išduodamas nustatyta tvarka, vonelės švarios, todėl šiuos argumentus atmetė. Teismas pareiškėjo teiginį dėl didelio asmenų skaičiaus paskirstymo kamerose ir tik iš vienos pusės atitverto sanitarinio mazgo pripažino pagrįstu, kadangi tose kamerose galėjo trūkti šviežio oro. Teismas pažymėjo, jog šiose kamerose pareiškėjas buvo trumpą laiką, todėl sprendė, kad poveikis nebuvo ilgalaikis.

15. Teismas vertino, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą.

16. Teismas atmetė argumentą dėl pareiškėjo buvimo bibliotekoje kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis, nustatęs, kad galintys aplinkinius užkrėsti asmenys Šiaulių TI nelaikomi.

17. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, taip pat nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

18. Dėl pareiškėjui priteistinos sumos dydžio už neigiamus išgyvenimus teismas, be kita ko, pažymėjo, kad nustatytos Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos gyvenamosiose ir paskirstymo kamerose bei kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), o įvertinęs tai, kad jam visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, dėl perteklinių baldų buvimo jo judėjimo laisvė nebuvo apribota daugiau, nei būtina, kitos sąlygos Šiaulių TI šioje gyvenamojoje kameroje galimai tik iš dalies buvo užtikrintos (pareiškėjo argumentai dėl prastų higienos sąlygų kamerose nebuvo visiškai paneigti), pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, o kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus.

III. 19. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 19 d. sprendimu, prašo priteisti jam iš atsakovo 7 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas mano, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą, nors pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos. Teigia, kad jo teisės nebuvo visiškai apgintos vien pažeidimo konstatavimu, todėl reikalauja, jog neturtinė žala už patirtus nepatogumus ir išgyvenimus būtų priteista pinigais.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisako abstrakčiai, nenurodo jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo vertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytas taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 10 d.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo teiginį dėl didelio asmenų skaičiaus paskirstymo kamerose bei tik iš vienos pusės atitverto sanitarinio mazgo pripažino pagrįstu, konstatavęs, kad tose kamerose galėjo trūkti šviežio oro, taip pat pareiškėjo naudai vertino aplinkybę, jog jo skundo argumentai dėl prastų higienos sąlygų kamerose nebuvo visiškai paneigti (t. y. atsakovo atstovui neįrodžius priešingai), todėl teismas, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus ir jų mastą, sprendė, jog šiuo atveju tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam iš atsakovo 7 750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka tik su teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. mano, jog teisių pripažinimas nėra tinkamas jo pažeistų teisių gynimo būdas ir prašo priteisti žalos atlyginimą pinigais.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai teigia, kad jo teisės nebuvo visiškai apgintos vien pažeidimo konstatavimu ir neturtinė žala už patirtus nepatogumus bei išgyvenimus turi būti priteista pinigais.

28. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

29. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Taisyklės) 1.3 punktas (redakcija aktuali ginčo bylai) nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

30. Akcentuotina, kad patikrinus bylos duomenis apie kamerų Nr. 7, 14, 20, 30, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, plotą ir jose laikomų asmenų skaičių (b. l. 15–19, 96) matyti, jog pareiškėjas buvo kalinamas 168 dienas, po 1–6 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,89 kv. m iki 21,98 kv. m kameros ploto. Laikino sulaikymo kamerose teisės aktai nenumato ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, standarto. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, pagrįstai konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, taigi reikalavimas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, o pareiškėjo skundo teiginys, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, buvo atmestas kaip nepagrįstas.

31. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2242-624/2019). Taigi pareiškėjo argumentai, kad daug vietos kamerose užėmė baldai ir kiti įrenginiai, šiuo atveju pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti.

32. Bylos duomenys patvirtina, kad laikino sulaikymo ir karantino kamerose sanitarinių mazgų atitvarai įrengti 2016 m. birželio mėn., šiose patalpose rūkyti yra draudžiama, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog asmenys, kurių krata yra atliekama, yra filmuojami; sausas maistas išduodamas nustatyta tvarka, todėl šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė (b. l. 21, 28-31, 52-62, 94). Į bylą pateiktais patikrinimo aktais (b. l. 70–71, 75–77, 78–84) pagrįstai buvo paneigti pareiškėjo argumentai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, nešvarių vonelių kratos patalpose, dėl asmenų, sergančių tuberkulioze, laikymo Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tualetų įrengimą pareiškėjo nusiskundimo dėl neįrengto sėdimo unitazo aspektu, vadovaudamasis aktualiu teisiniu reguliavimu, pagrįstai sprendė, jog tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, kurie nenumato, jog tualete privalo būti sėdimas unitazas, taip pat pagrįstai atmesti kaip neįrodyti ir atsakovo atstovo paneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, kiemelių dydžio, inventoriaus juose nebuvimo, kilimėlių duše neįrengimo. Be to, skundų ar prašymų dėl nurodytų aspektų pareiškėjas neteikė (b. l. 20).

33. Iš į bylą pateiktos „Pažymos dėl R. D.“ (b. l. 15–19) matyti, kad pareiškėjas 9 dienas buvo laikino sulaikymo kamerose, kuriose buvo konstatuotas galimas šviežio oro trūkumas t. y. (dėl didelio asmenų skaičiaus paskirstymo kamerose ir tik iš vienos pusės atitverto sanitarinio mazgo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šio nustatyto galimo pažeidimo poveikis buvo trumpalaikis. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

34. Kaip minėta, pareiškėjas buvo kalinamas 168 dienas kamerose Nr. 20, 30, 14, 7. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis dėl dalies kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos sąlygų (b. l. 68–86), t. y. kamerose Nr. 7, 20 atliekant patikrinimus pažeidimai fiksuojami nebuvo. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie higienos sąlygas kamerose Nr. 14 ir 30, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo higienos normų pažeidimo faktą. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skunde nurodyti higienos normų pažeidimai yra abstraktūs, nenurodant nei kokioje konkrečioje kameroje, kiek laiko tai buvo (b. l. 2–6), taigi konstatuotina, kad higienos normų pažeidimai nebuvo intensyvūs ir pareiškėjui nesukėlė sunkių, ilgalaikių pasekmių bei stiprių išgyvenimų.

35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualia Lietuvos Respublikos teismų praktika, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai (9 dienas pareiškėjui galėjo sklisti nemalonūs kvapai iš sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose), o higienos pažeidimai kamerose iš esmės konstatuoti tik atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo skundo argumentų (kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI iš viso 168 dienas), be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų nenustatyti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais dėl jo laikymo sąlygų (b. l. 20).

37. Pagal administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

38. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (žr. šios nutarties 24, 33–34 p.) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Byloje pateikti pareiškėjo asmens sveikatos duomenys (b. l. 87) nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado kokių nors sveikatos sutrikimų dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė