2019-10-09 Nr. AB-19239-3-61-3-02771-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-611-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02771-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2019 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. S-92 (7-63/2019); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 68-51; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) 2019 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-19 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atsisakė priimti, nurodydamas, jog pareiškėjo skundas nepriskirtinas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje teismas nurodė, jog pareiškėjas, teikdamas skundą, netinkamai pasirinko atsakovą, kadangi nagrinėjamu atveju VMI ir Mokestinių ginčų komisija – abi veikė kaip ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos. Pareiškėjas bylos procese atsakovu turėjo įvardinti Klaipėdos apskrities VMI.

Teismas pažymėjo, jog skundas turi būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Todėl pareiškėjas skundą dėl skundžiamų sprendimų turėjo teisę paduoti ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 31 straipsnio 1 dalimi, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

III. Pareiškėjas E. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir skundą priimti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau ir – Mokesčių administravimo įstatymas) 159 straipsnio 4 dalyje imperatyviai ir aiškiai nustatyta, kad skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo, nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Be to, Mokestinių ginčų komisija savo sprendime nurodė, jog mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymi, jog tokio pobūdžio skundai kaip pareiškėjo, kuriais yra skundžiami vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai, pagal galiojančią Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra išimtinai teismingi Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, atsakovu visuomet yra nurodomas centrinis mokesčių administratorius, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – vietos mokesčių administratorius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis numato, jog apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja kitas bylas, pagal galiojančius įstatymus priskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Įvertinus šių teisės aktų nuostatas, matyti, kad Mokesčių administravimo įstatymo 9 skyriaus „Mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimas. Mokestiniai ginčai“ nuostatos yra specialiosios bendrojo įstatymo, t. y. ABTĮ, atžvilgiu.

Sistemiškai aiškinant ABTĮ 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas darytina išvada, jog ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis yra bendro pobūdžio norma, reglamentuojanti, kokius apskritai ginčus nagrinėja apygardų administraciniai teismai, tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis aiškiai įvardija, jog galiojančiuose įstatymuose numatytais atvejais konkretūs ginčai turi būti nagrinėjami būtent Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Aptartame kontekste Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 4 dalis laikytina specialiąja norma ir turi būti taikomos šioje normoje įtvirtintos taisyklės (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. T-115-858/2016).

Taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą, pasirinko ne tą atsakovą. Pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 151 straipsnio 3 punkte numatyta, jog Mokestinių ginčų komisija nagrinėja mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų. Iš šios teisės normos aišku, jog centrinis mokesčių administratorius yra pripažįstamas atsakingu asmeniu mokestinių ginčų bylose. Be to, ABTĮ 159 straipsnyje numatyta, jog Mokestinių ginčų komisijos sprendimus gali apskųsti tik mokesčių mokėtojas ir centrinis mokesčių administratorius. Administracinėse bylose, kuomet nagrinėjamas mokestinis ginčas, atsakovu visuomet yra traukiamas centrinis mokesčių administratorius, t. y. VMI (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1750-438/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-877-602/2019).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja specialusis įstatymas, pagal kurį skundų dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimų dėl mokestinių ginčų nagrinėjimas priskirtas išimtinai Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo keliamas mokestinis ginčas yra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo E. R. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius