2019-03-27 Nr. AB-7509-3-61-3-01022-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-559-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01022-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja Z. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2017 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 10-TE-159 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajai inspektorei Z. Č.“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas), kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

2. Pareiškėja teigė, kad buvo nubausta už tai, jog Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) areštinėje uždarytam A. M. neva nurodė, o vėliau skatino neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėjos teigimu, ji nenurodė, nepatarė ar kitais veiksmais (sukiodama galvą į šalis) nenurodė sulaikytajam neduoti parodymų. Ji neturėjo jokio suinteresuotumo byloje, sulaikytojo nepažinojo. Sulaikytasis į areštinę buvo pristatytas girtas (2,63 promilės), elgėsi neadekvačiai, buvo kruvinomis rankomis ir veidu, nuolat beldė į kameros duris, aiškindamas, kad yra Ukmergės r. PK dirbančio pareigūno R. M. giminaitis. Tyrėjas I. B. nurodė, kad nepastebėjo, jog pareiškėja būtų dariusi kokį nors poveikį sulaikytajam. Sulaikytasis nenurodė pareigūnui, dėl kokių priežasčių neduos parodymų. Pareiškėjos nuomone, pareigūnės N. K. paaiškinimai nelaikytini įrodymais, nes ji nematė, ar pareiškėja bendravo su sulaikytuoju. Jos tarnybinio patikrinimo metu nurodytos aplinkybės yra tik asmeninė nuomonė, nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Sulaikytojo parodymai, pareiškėjos manymu, taip pat vertintini kritiškai, nes 2017 m. sausio 1 d. ryte, kai pareiškėja pradėjo darbą, jis buvo labai girtas, todėl negalėjo prisiminti, ką kalbėjo. Pareiškėją apkaltinančius parodymus jis davė vėliau, pareiškėjos manymu, įkalbėtas savo dėdės pareigūno R. M., su kuriuo pareiškėja konfliktuoja. Pareiškėja paaiškino, kad buvo parašiusi tarnybinį pranešimą dėl netvarkos jo aptarnaujamoje teritorijoje, kai jis, žinodamas apie prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis, nesiimdavo veiksmų šiems pažeidimams užkardyti ir tirti.

3. Dėl antrojo pažeidimo pareiškėja neneigė, kad 2017 m. sausio 1 d. tarnybos metu turėjo mobilųjį telefoną, kurį paliko krautis areštinės karceryje. Ši patalpa skirta areštinėje dirbantiems pareigūnams. Telefono į patalpas, kur yra laikomi sulaikyti asmenys, ji nenešė. Telefoną nurodytoje patalpoje laikė, nes jos motina serga (duomenys neskelbtini), pareiškėja yra vienintelis asmuo, kuris ją prižiūri. 2017 m. sausio 1 d. ryte motinos (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai reikėjo turėti telefoną, kad motina galėtų su ja susisiekti. Apie nurodytą šeimos situaciją ji buvo pranešusi Ukmergės r. PK vadovybei dar 2016 m. liepos mėn. Pareiškėjos nuomone, 2017 m. sausio 1 d. turėdama telefoną, ji vykdė savo konstitucinę pareigą rūpintis sergančia motina, ir atsakovas, spręsdamas klausimą dėl jos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn, privalėjo į tai atsižvelgti. Atsakovas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog tokiais savo veiksmais pareiškėja niekam nepadarė jokios žalos, nekilo jokių neigiamų pasekmių.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4.6, 4.23, 4.28, 15 punktais. Pažymėjo, kad, nors pareiškėja neigė atkalbinėjusi ir dariusi įtaką sulaikytajam A. M. dėl apsisprendimo duoti parodymus, tačiau visuma surinktų duomenų (sulaikytojo paaiškinimas, Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo R. M. tarnybinis pranešimas, Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos N. K. tarnybinis pranešimas, Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus tyrėjos I. B. tarnybinis pranešimas) liudija, kad pareiškėja šiuos veiksmus atliko. Priešingi pareiškėjos teiginiai yra jos pasirinkta gynybinė taktika.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. sausio 2 d., apie 14.50 val., Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus tyrėja I. B., vykdžiusi areštinės budėtojo funkcijas, informavo, jog pareiškėja, vykdanti areštinės vidaus posto postinio funkcijas, tarnybos vietoje turi mobiliojo ryšio telefoną. Apie 14.55 val. V. B. kartu su vyriausiuoju tyrėju G. K. atėjo į policijos komisariato areštinės patalpas. V. B. pareiškėjos paklausė, ar ji turi su savimi mobiliojo ryšio telefoną. Pareigūnė patvirtino, kad turi, tačiau, paprašius jį paduoti V. B., kad šis jį padėtų už areštinės vidaus posto ribų, pareiškėja atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, kad telefonas jai reikalingas dėl asmeninių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnė atsisakė atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, V. B., užėjęs į vidaus posto teritoriją, paėmė pareiškėjos telefoną, kuris buvo laikomas areštinės karcerio patalpose ir prijungtas prie įkroviklio, ir padėjo į tam skirtą spintelę už vidaus posto ribų. Pareiškėja neneigė, kad buvo į areštinės patalpas (karcerį) atsinešusi mobilųjį telefoną, tokiu būdu pažeisdama Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija) 98.8 punktą. Pareiškėja, net ir suvokdama draudimą areštinės patalpose turėti mobilųjį telefoną, vis tiek jį įsinešė į areštinės vidaus patalpas.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja kelia abejones tik dėl įrodymų pakankamumo, tačiau pati pateikia ne įrodymus, o samprotavimus apie sulaikytojo apsvaigimą, taip bandydama sukelti abejones jo parodymų patikimumu. Be sulaikytojo parodymų, tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nurodyta daugiau įrodymų, kuriais grindžiami pareiškėjos padaryti Kodekso pažeidimai.

8. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 10-TE-423 pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijama nuobauda nėra per griežta padarytam pažeidimui. Be to, Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. balandžio 21 d. įsakymu pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, todėl ginčijama tarnybinė nuobauda nebesukelia pareiškėjai neigiamų pasekmių, taigi išnyko ir ginčo pagrindas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą įsakymą ir skyrė pareiškėjai švelnesnę tarnybinę nuobaudą – pastabą.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius 2017 m. kovo 2 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-68, kurioje konstatavo, jog pareiškėja nuo 2017 m. sausio 2 d., 7 val., Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje, vykdydama policijos areštinės postinio funkcijas, būdama atsakinga už tinkamą areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą bei už draudžiamų daiktų patekimo kontrolę, į tarnybos vietą (policijos areštinės postą) įsinešė mobiliojo ryšio telefoną, nors jis yra įtrauktas į draudžiamų daiktų sąrašą. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja tiesiogine tyčia, sąmoningai, grubiai pažeidė Instrukcijos 98.8 punkto reikalavimus. Be to, Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK Reagavimo skyriaus viršininkui V. B. pareikalavus perduoti mobiliojo ryšio telefoną, pareiškėja kategoriškai atsisakė tai padaryti, tokiu būdu tiesiogine tyčia pažeisdama Kodekso 4.10 punkto, pareigybės aprašymo 7 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimus. Išvadoje taip pat konstatuota, kad 2017 m. sausio 1 d., uždarydama į areštinę įtariamąjį A. M., pareiškėja nurodė jam neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėja skatino neduoti parodymų ir sukiodama į šalis galvą, kai A. M. bendravo su vyresniąja tyrėja N. K.. Tokiais savo veiksmais pareiškėja tiesiogine tyčia pažeidė Kodekso 4.6, 4.23, 4.28 punktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnės tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, be to, pareiškėja darbe charakterizuojama neigiamai, išvadoje siūlyta skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą. Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą, ginčijamu 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 10‑TE‑159 skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pripažinta pažeidusi Instrukcijos 98.8 punktą, Kodekso 4.6, 4.10, 4.23 ir 4.28 punktus, savo pareigybės aprašymo 7 punktą, VTĮ 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimus.

12. Teismas iš tarnybinio patikrinimo išvados nustatė, kad Kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimų pažeidimas nustatytas konstatavus, jog pareiškėja areštinėje uždarytą ir ikiteisminiame tyrime įtariamą A. M. skatino neduoti parodymų. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovo surinkti įrodymai nepakankami minėtam pažeidimui pagrįsti. Išvada, kad pareiškėja patarė A. M. neduoti parodymų, padaryta atsižvelgiant į R. M., N. K. tarnybinius pranešimus bei A. M. paaiškinimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad nei R. M., nei N. K. patys nematė, jog pareiškėja žodžiais ar veiksmais būtų patarusi A. M. neduoti parodymų. R. M. tarnybiniame pranešime pateiktas jo sūnėno pasakojimas, o N. K. tarnybiniame pranešime iš esmės pateikė tik savo nuomonę, samprotavimus, jog pareiškėja tokius veiksmus galėjo atlikti, tad minėtų pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pateikta informacija negali įrodyti pareiškėjai nustatyto pažeidimo.

13. Nors atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti A. M. paaiškinimų šališkumu, tačiau, teismo nuomone, jo parodymai vertintini kritiškai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. M. į Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK buvo atvežtas girtas, jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,63 promilės. Kaip pažymėjo ir pats A. M. teismo posėdžio metu, jis nelabai pamena tos nakties įvykius, todėl teismas abejojo, kaip A. M. galėjo gerai prisiminti būtent pareiškėjos pasakytus žodžius arba tinkamai ir adekvačiai suvokti pareiškėjos judesius ar žodžius, jei pareiškėja apskritai su juo kalbėjo. Be to, A. M. pasakojimas apie jam neva darytą įtaką dėl parodymų davimo nėra labai nuoseklus, nes 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime A. M. nurodė, kad pareiškėja patarė jam tiek žodžiais, tiek veiksmais, tai vyko tiek kameroje, tiek vedant jį į kitą vietą. Tačiau teismo posėdžio metu A. M. nurodė, kad pareiškėja įkalbinėjo jį neduoti parodymų tik žodžiu ir tik kameroje. Teismas pažymėjo, kad pati pareiškėja kategoriškai neigė dariusi įtaką A. M.. I. B., pirmą kartą bandęs apklausti A. M., tiek tarnybiniame pranešime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog nematė, kad pareiškėja A. M. būtų dariusi įtaką dėl parodymų davimo. Taigi, teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėja skatino A. M. neduoti parodymų ir tokiu būdu pažeidė Kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimus.

14. Dėl antrojo pažeidimo teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja nesilaikė Instrukcijos 98.8 punkto reikalavimo, tačiau, pareiškėjos nuomone, už šį pažeidimą ji neturėtų būti baudžiama, nes telefonas jai buvo reikalingas susisiekti su sunkiai sergančia motina.

15. Teismas sutiko su atsakovu, kad Instrukcijoje nenumatyta išimčių dėl galimybės įsinešti į areštinę draudžiamus turėti daiktus, todėl pareiškėjos pasiaiškinimus įvertino kritiškai, juo labiau, kad, kaip pažymėjo atsakovas, pareiškėja, norėdama susisiekti su motina, turėjo galimybę kreiptis į kitus vienoje pamainoje ne areštinės poste dirbančius Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK pareigūnus, jog šie, esant būtinumui, pastarąją pakeistų, ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų, galėtų susisiekti su motina. Pareiškėja neneigė žinojusi Instrukcijos reikalavimus, tačiau vis tiek nusprendė juos pažeisti, be to, net ir prašoma atiduoti mobiliųjų telefoną, šį savo viršininko nurodymą atsisakė vykdyti, todėl teismas sutiko, kad pareiškėja pažeidė Instrukcijos 98.8 punkto, Kodekso 4.10 punkto, pareigybės aprašymo 7 punkto ir VTĮ 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja žinojo ir suprato, jog pažeidžia Instrukcijos nuostatas, tačiau vis tiek nusprendė įsinešti mobilųjį telefoną į areštinę ir jo neatiduoti, teismas laikė, kad atsakovo išvada, jog pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia, yra pagrįsta.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo paskirta trečia pagal griežtumą tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Įsakymas, kuriuo pareigūnui paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra dvi tos pačios tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra išsamiai aprašyti pažeidimai, kuriuos padarė pareiškėja, ir išvardinti teisės aktai, kuriuos ji pažeidė. Todėl įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir išvardinti pažeistas teisės normas, nes įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo pagrindas yra tarnybinio patikrinimo išvada. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo pateiktas pasiūlymas, kokią tarnybinę nuobaudą skirti pareiškėjai, todėl tarnybinės nuobaudos parinkimas šiuo atveju nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad argumentai, kodėl asmeniui skiriama atitinkama nuobauda, turi atsispindėti tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme, kuriuo skiriama nuobauda, o ne teismui pateikiamame atsiliepime.

17. Teismas nurodė, kad tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą. Nors pareiškėja iš tiesų tyčia pažeidė Instrukcijos 98.8 punkto reikalavimus, tačiau jokių dėl to kilusių neigiamų padarinių nenustatyta. Nėra įrodymų, jog pareiškėja siekė perduoti telefoną areštinėje sulaikytiems asmenims. Kaip nurodė ir pats atsakovas, pareiškėjos mobilusis telefonas buvo laikomas įjungtas krautis karceryje, t. y. areštinės patalpoje, skirtoje pareigūnams.

18. Teismas apibendrino, kad jis šiuo atveju sutiko tik su vienu iš dviejų atsakovo pareiškėjos atžvilgiu nustatytu pažeidimu, kuris, nors ir padarytas tyčia, jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, todėl, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas nemotyvavo pareiškėjai paskirtos nuobaudos griežtumo, o 2016 m. gegužės 24 d. atsakovo įsakymu pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda, nors dar neįsiteisėjusiu, bet teismo sprendimu buvo panaikinta, todėl teismas įvertino, kad yra pagrindas skirti pareiškėjai švelnesnę tarnybinę nuobaudą – pastabą.

III. 19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas, pasisakydamas tik dėl antrojo pareiškėjos padaryto tarnybinio pažeidimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neadekvačiai ir vadovaudamasis netinkamais motyvais per daug sušvelnino pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą, tokiu būdu nepagrįstai apribodamas atsakovo vadovo diskrecijos teisę. Atsakovo vadovas pareiškėjai tarnybinės nuobaudos rūšį parinko vadovaudamasis Statuto 33 straipsnio 3 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo paskirta ir galiojo tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose. Nors tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo nurodyta siūloma skirti tarnybinės nuobaudos rūšis, teismas, norėdamas sužinoti atsakovo vadovo motyvus dėl skiriamos nuobaudos rūšies, galėjo jį apklausti teismo posėdyje.

21. Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jai paskirta tarnybinė nuobauda buvo sušvelninta dėl to, kad teismas pripažino, jog vienas tarnybinis pažeidimas jai buvo inkriminuotas nepagrįstai. Be to, nepagrįstas atsakovo teiginys, kad ginčijamos nuobaudos skyrimo metu galiojo kita nuobauda – pažeminimas pareigose. Ši nuobauda buvo apskųsta, galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – policijos pareigūnui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš Vilniaus AVPK 2017 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-IS-68 (b. l. 6–13) ir ginčijamo įsakymo seka, jog pareiškėjai nuobauda paskirta dėl to, kad ji į tarnybos vietą (policijos areštinės postą) įsinešė mobiliojo ryšio telefoną, nors ten laikomiems asmenimis ir dirbantiems pareigūnams yra numatytas turėti draudžiamų daiktų sąrašas, kuriame yra mobiliojo ryšio telefonai, be to, viršininkui pareikalavus perduoti mobiliojo ryšio telefoną, pareiškėja kategoriškai atsisakė tai padaryti, taip pat pareiškėja, uždarydama į areštinę A. M., nurodė jam neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje šis buvo įtariamasis. Pareigūnės tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

26. Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo pareiškėjai, kad ji areštinėje uždarytą ir ikiteisminiame tyrime įtariamą A. M. skatino neduoti parodymų, nurodė, kad atsakovo surinkti įrodymai nepakankami minėtam pažeidimui pagrįsti. Teismo nuomone, surinktų įrodymų visuma neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėja skatino A. M. neduoti parodymų ir tokiu būdu pažeidė Kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimus. Teismas kitus pareiškėjai pareikštus kaltinimus pripažino pagrįstais.

27. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kurioje pareiškėjai inkriminuoti Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų pažeidimai pripažinti nepagrįstais (dėl neteisėto poveikio sulaikytajam A. M. neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo byloje). Taigi, dalis kaltinimų pareiškėjai nepasitvirtino. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai svarstė nuobaudos sušvelninimo klausimą ir, ją sušvelnindamas, nuo teisminės praktikos panašiose situacijose nenukrypo ir atsakovo diskrecijos nepažeidė.

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo paskirta ir galiojo tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose. Bet tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad pareigūnės tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuobaudos skyrimo metu nenustačius tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kaip anksčiau paskirtos ir galiojančios tarnybinės nuobaudos, teisme pareiškėjos padėtis negalėjo būti pabloginama, nes teismo procesas vyko pagal jos skundą.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Vaida Urmonaitė-Maculevičienė