2020-10-07 Nr. AB-18589-3-61-3-01781-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2702-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01781-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė po reorganzavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (E. M.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) 10 950 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, t. y. kamerose praleido po 22,5 val. per dieną. Pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjas praleido po 1,5 val. per dieną, sporto salėje, stalo teniso užsiėmimuose – po 1 val. per savaitę. Pareiškėjo teigimu, Europos Sąjungos kalėjimuose ir pataisos įstaigose nėra tokio režimo, jog kaliniai būtų nuolat laikomi užrakinti ir laikomi kamerose. Tokį kalinimą pareiškėjas prilygino kankinimui. Nors jis rašė prašymus suteikti darbą, išvesti jį žaisti krepšinį ir tinklinį, joks prasmingas užimtumas kasdien jam nebuvo suteikiamas. Pareiškėjo nuomone, kaliniai turi turėti galimybę rinktis įvairių rūšių veiklą, užsiėmimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimuose nurodoma, kad pagrindinis įkalinimo tikslas yra socialinė reabilitacija. Kalinius paleidus į laisvę jiems nevykdžius socialinės reabilitacijos, pastarieji kelia grėsmę visuomenei. Atsakovo teiginius, kad pats nuteistasis turi rodyti iniciatyvą dėl užimtumo, pareiškėjas vertino kritiškai, nes, jo nuomone, jie yra neracionalūs, prieštaraujantys galiojantiems teisės aktams ir yra tik atsakovo gynybinė pozicija. Pareiškėjo vertinimu, jo kalinimo laikotarpiu jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136–137 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 950 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis BVK 136 ir 137 straipsnių reikalavimais. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Vilniaus PN savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, o ne asmenų norais ar pageidavimais. Resocializacijos pozityvaus užimtumo priemonių įgyvendinimas priklauso nuo socialinių partnerių lankymosi ir siūlomų veiklų. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų socializaciją.

5. Pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis nepagrindžiamas jokiais įrodymais, pateikiami samprotavimai apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuojama, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų patirta tam tikra žala tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsakovas nurodė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Atsakovo teigimu, įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Vilniaus PN 2-asis Resocializacijos skyrius 2019 m. gegužės 27 d. tarnybiniame pranešime dėl E. M. skundų 2019 m. gegužės 17 d. Nr. 97-449, taip pat atsakovo atsiliepime nurodyta, kad vykdomos įvairios pozityvaus užimtumo priemonės. Be to, nuteistiesiems atliekantiems terminuotą laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, yra sudaryta galimybė žaisti tenisą, mankštintis mankštos kambaryje, eiti į laisvalaikio užimtumo patalpas (žaisti šachmatais, stalo žaidimus ir t. t.), dalyvauti Šv. Mišiose, savanorių organizuojamuose užsiėmimuose.

8. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis teismas pažymėjo, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjas skundo aplinkybių dėl užimtumo konkrečiau nedetalizavo, nenurodė ir nepagrindė, kada ir kokiu būdu jam nebuvo užtikrinta užimtumo teisė, kokia programa, veikla ir pan. nebuvo leista pasinaudoti. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščioti galėjo 1,5 val. per dieną, sporto salėje lankėsi, žaidė stalo tenisą. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Atsakovas pateikė detalius ir aiškius paaiškinimus, įrodymus dėl užimtumo užtikrinimo pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjas jų nepaneigė.

9. Atsižvelgęs į byloje pateiktus – skundą dėl išvedimo į laisvalaikio užimtumo patalpas bei prašymą leisti dirbti, teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo atsakytą į skundą ir prašymą, tačiau jis minėtų atsakymų neskundė, todėl nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo teisės į užimtumą aspektu.

10. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo 2019 m. birželio 18 d. atsiliepime į atsakovo atsiliepimą nurodytų aplinkybių, nes tai nėra skundo, kurį pareiškėjas pateikė 2019 m. gegužės 14 d., dalykas. Be to, šie nusiskundimai yra pateikti deklaratyviai, visiškai jų nekonkretizuojant, neprašant pripažinti dėl šių aplinkybių (kalinimo sąlygų) pareiškėjo teisių pažeidimo.

11. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti neturtinę žalą.

13. Pareiškėjo teigimu, teismas išnagrinėjo tik atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, bet neįvertino jo argumentų, kad nebuvo suteiktas užimtumas ir jis net nebuvo siūlytas. Tą patvirtina ir atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai apie pareiškėjo atsisakymą dalyvauti užimtumo programoje.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos. Žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo ji pasireiškė, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovo teigimu, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

16. Atsakovo įsitikinimu, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2019 m. vasario 12 d., atlyginimo priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus duomenis, nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles dėl ko neišsamiai ir nevisapusiškai nustatė ginčo aplinkybes, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; kt.). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pakartoja skunde nurodytas aplinkybes, tačiau nenurodo jokių bylos įrodymais bei konkrečiomis teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus, nurodė motyvus, dėl kurių nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis visų pareiškėjo skunde nurodytų pretenzijų dėl kalinimo sąlygų.

23. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, vertinimu.

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

25. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

26. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kada ir kokiu būdu jam nebuvo užtikrinta užimtumo teisė, kokia programa ar veikla jam nebuvo leista pasinaudoti, tačiau jis aplinkybių dėl užimtumo trūkumo nedetalizavo. Savo ruožtu atsakovas pateikė detalius ir aiškius paaiškinimus dėl galimybių įkalinimo įstaigoje užsiimti įvairia veikla. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo atsisakymą dalyvauti užimtumo programoje.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde dėstomus teiginius dėl užimtumo neužtikrinimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui aiškiai ir tiksliai neapibūdinus pažeidimų, esant vien abstrakčiam skundui dėl nepakankamo užimtumo, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos ir pačios bausmės paskirtį ir tikslus, nebuvo pagrindo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus dėl užimtumo trūkumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė