2018-03-14 Nr. AB-5342-3-64-3-01593-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-647-822/2018 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01593-2016-3 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo

2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Ž. R. (toliau

– ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 28 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. buvo laikytas Šiaulių TI, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kameros buvo perpildytos, neatitiko higienos normų reikalavimų, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nebuvo karšto vandens. Pareiškėjas (nerūkantysis) buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Kameroje nebuvo praustuvės, o, gavęs maisto davinį, pareiškėjas neturėjo kur normaliai pasidėti maistą, atsisėsti ir pavalgyti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI laikytas nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 6 d., jam teko nuo 3,97 iki 15,9 kv. m. ploto. Asmenys ne visą laiką būdavo kamerose. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu kameroje Nr. 27 buvo pelėsis, užfiksuotas nežymus oro temperatūros pažeidimas kameroje Nr. 103 ir dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 13. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais ir kt. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Atsakovas nebuvo įpareigotas fiksuoti, kuriose laikymo patalpose iki kratų atlikimo laikomi į įstaigą konvojuoti asmenys, nes jie jose laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo kamerose neatitverti, esant reikalui suimtieji (nuteistieji), paprašius pareigūnų, galėjo būti nuvedami į šalia esantį tualetą. Minėtose patalpose buvo šalto vandens tiekimo sistema, suoliukai. Pareiškėjas patalpose iki kratų atlikimo buvo laikomas tik vieną kartą – 2016 m. kovo 29 d. Kratų atlikimo patalpose nerūkoma. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksavo, kad laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, tačiau metaliniai kamerose esantys paviršiai aprūdiję. Iš teismui pateiktos situacinės LSP-4 nuotraukos matyti, kad ši laikino sulaikymo kamera buvo suremontuota, tvarkinga. Atsakovas taip pat paaiškino, jog nuo 2010 m. į Šiaulių TI atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas, pirmą kartą atvykęs į Šiaulių TI, 2014 m. spalio 15 d. užpildė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė sutinkantis būti kalinamu su rūkančiais asmenimis. Vėliau atvykęs į įstaigą pareiškėjas prašymų būtų laikomu su nerūkančiais asmenimis nepateikė, nereiškė nusiskundimų.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo Ž. R. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau

– ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 6 d., jam teko nuo 5,29 kv. m iki 5,86 kv. m ploto. Taigi, visas 9 dienas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko minimalius reikalavimus.

7. Atsakovas dėl kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio

3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimams nurodė, kad patikrinimų metu kamerose nustatyti pažeidimai. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 2 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-70(19.4.1.6.12) matyti, kad buvo nustatytas vizualiai matomas pelėsis kameroje Nr. 27, mažesnė oro temperatūra kameroje Nr. 103, per maža dirbtinė apšvieta (167 lx) kameroje Nr. 13. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, neatitikusiose reikalavimų.

8. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo teismas akcentavo, jog Higienos norma HN 134:2015 nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo, o jos 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5. papunktyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 62/08-480 nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose patalpose atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje buvo skirtingas, unitazai neįrengti, buvo tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose; šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumatė. Taigi, atsakovas pripažino, kad gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose neįrengti unitazai, ir nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose jo buvimo laikotarpiu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto durimis ar užuolaida, užtikrinant kameroje laikomų asmenų privatumą. Be to, pažymoje nurodyta, kad įstaigoje nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, patalpos vėdinamos per langus. Teismas priėjo išvadą, kad sanitariniai mazgai neatitiko Eksploatavimo taisyklių reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu, dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo. Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.

9. Dėl laikymo sąlygų laikino sulaikymo patalpose iki kratos atlikimo – kameroje Nr. 6, atsakovas nurodė, kad visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, be ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, tokioje laikino sulaikymo patalpoje pareiškėjas buvo tik vieną kartą – 2016 m. kovo 29 d. atvykęs į Šiaulių TI. Teismui pateiktos kameros Nr. LSP-4 situacinės fotonuotraukos, nurodant, kad sanitariniai mazgai laikino sulaikymo kamerose neatitverti, tačiau, paprašius pareigūnų, asmenys gali būti nuvesti į tualetą.

Teismas iš 2016 m. liepos 9 d. pažymos Nr. 60/09-25308 nustatė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko tik vieną kartą – 2016 m. kovo 29 d., ir buvo patalpintas į kamerą Nr. PK-4 (paskirstymo kamerą), duomenų į kokią trumpalaikio laikymo kamerą, t. y. kamerą iki kratos atlikimo, buvo patalpintas pareiškėjas byloje nebuvo. Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių TI laikino laikymo ir paskirstymo kameras tikrino 2015 m. rugpjūčio 24 d., patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodyta, jog patikrinimo metu laikino laikymo kameroje Nr. 2 dirbtinis apšvietimas nustatytas 11 ± 2,2 lx, paskirstymo kamerose – nuo 3 iki 4 ± 1,3 lx – pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22 punktas; laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai kamerose esantys paviršiai aprūdiję – pažeistas Higienos normos HN 76:2010 54 punktas; tualetai neatitverti, veidrodžių nebuvo – pažeistas Higienos normos HN 76:2010 21 punktas; kamerų įrengimas rūsio patalpose, langų dydis, oro šalinimo iš sanitarinių mazgų sistemos įrengimas, kanalizacijos sistemos įrengimas nevertinti, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais arba reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams.

Taigi, į bylą pateikti dokumentai patvirtino pareiškėjo teiginius, kad jis buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą, kurioje neatitvertas sanitarinis mazgas. Tačiau dirbtinio apšvietimo, kiti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai šiose kamerose nustatyti 2015 m. rugpjūčio 24 d., o pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje (kaip jis pats nurodė – Nr.

6) buvo patalpintas 2016 m. kovo 29 d., 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma (Higienos normos HN 134:2015 2 p.), todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti higienos normos pažeidimus ir neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

10. Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI asmenys jų raštišku pareiškimu buvo paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Iš byloje esančios Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketos, kurią pareiškėjas užpildė 2014 m. spalio 15 d., matyti, kad jis sutiko būti laikomu gyvenamojoje kameroje su rūkančiaisiais, tačiau, atliekant pareiškėjo pirminę gydytojų apžiūrą 2014 m. spalio 15 d., prie pareiškėjo žalingų įpročių rūkymas nenurodytas. Byloje nebuvo duomenų, to nenurodė ir pareiškėjas, kad jis, 2016 m. kovo 29 d. atvykęs į Šiaulių TI, raštu kreipėsi į administraciją, kad būtų patalpintas į nerūkančiųjų kamerą, nes pasikeitė jo įpročiai ir jis neberūkė, o administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad pareiškėjas būtų į tokią kamerą patalpintas ar kad jo laikymo kamerose nebūtų rūkoma. Padaryta išvada, jog šiuo atveju nebuvo Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo.

11. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, padaryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negalėjo būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, bei nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertino būtent tokia suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma buvo 50 Eur.

III.

12. Pareiškėjas Ž.

R. apeliaciniu skundu (b. l. 97-101) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo skundą. 13. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai aiškiai draudžia rūkyti gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų: patikrinimų metu kamerose užfiksuotas pelėsis, oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai. Laikino sulaikymo patalpa Nr. 6 nebuvo tikrinta. Iš sanitarinio mazgo nuolat sklido smarvė. Sanitarinio mazgo užimamas plotas neįskaičiuotinas į pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Sanitarinis mazgas kamerose užima 4 kv. m ir daugiau ploto. Pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje buvo nuolat stebimas pareigūnų ir pareigūnių. Pareiškėjas pažymi, jog aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, įrodinėti nereikia. Tokios nežmoniškos sąlygos žemino pareiškėjo orumą, diskriminavo jį dėl socialinės padėties, jam pasireiškė psichologiniai sukrėtimai ir kt. Teismo priteista suma yra absurdiška. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 104-106) prašo jį atmesti. 15. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes. Atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas atsiliepime į skundą buvo paaiškinęs, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl jo laikymo sąlygų. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jis šių teiginių niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio

19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, įrodinėti nereikia. Šiame kontekste pirmiausiai pažymėtina, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su netinkamomis sąlygomis konkrečiose Šiaulių TI kamerose. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, sąlygos skirtingose kamerose yra skirtingos. Taigi negalima preziumuoti, jog vien todėl, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, jo teisės į tinkamas laikymo sąlygas savaime buvo pažeistos. Remiantis tuo, apeliacinio skundo argumentai, kad netinkamos pareiškėjo laikymo sąlygos turėtų būti laikomos neįrodinėtinais faktais ar aplinkybėmis Administracinių bylų teisenos įstatymo

57 straipsnio 1 dalies pagrindu, atmetami.

20. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo su rūkančiais asmenimis, karšto vandens kamerose nebuvimo buvo nepagrįstos, tačiau sąlygos gyvenamosiose ir trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas (nebuvo unitazų). Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jo atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos, nerūkančiųjų teisių.

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisų Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30

d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.

22. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų

Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t.

y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei

3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo

vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir

kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski

prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo

29 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. teko nuo 5,29 kv. m iki 5,86 kv. m ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. liepos 9 d. pažyma Nr. 60/09-25308, b. l. 20), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjo teisė kvėpuoti tabako dūmai neužterštu oru nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Šiaulių TI administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-2848-624/2015). Vadinasi, pareiškėjo argumentai, kad Šiaulių TI draudimą rūkyti turėjo vykdyti visose gyvenamosiose patalpose, yra nepagrįsti.

25. Vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės atėmimo įstaigos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2014 m. spalio

15 d. Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje (b. l. 73) nurodė sutinkantis būti laikomu gyvenamosiose kamerose su rūkančiais asmenimis. Byloje nėra pareiškėjo skundų Šiaulių TI administracijai dėl jo laikymo kartu su rūkančiaisiais, prašymų perkelti į kameras, kuriose jis būtų laikomas su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą į skundą (b. l. 43-46) teigė, kad į jo skundus žodžiu niekas nekreipė dėmesio, skundus raštu atsisakydavo registruoti. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kada kokius skundus teikė (bandė teikti) Šiaulių TI administracijai, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog Šiaulių TI žinojo apie pareiškėjo pageidavimą būti laikomu kartu su nerūkančiais asmenimis, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė nebūti priverstu kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru Šiaulių TI buvo pažeista.

26. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog trumpalaikio laikymo kameroje trūko baldų, t. y. kameroje Nr. 6 nebuvo praustuvės, nebuvo kur normaliai atsisėti ir pasidėti maistą (pavalgyti). Teisėjų kolegija pažymi, jog, Higienos normos HN 134:2015 11 punkto prasme, trumpalaikio laikymo kameros priskirtinos laikinojo sulaikymo patalpų tipui. Tokioms patalpoms, atsižvelgiant į itin trumpą laikymo jose trukmę, nėra taikomi Eksploatavimo taisyklių 14 punkte numatyti kamerų įrengimo reikalavimai. Iš teismui pateiktų laikino sulaikymo kamerų nuotraukų (iš skaičių nuotraukose preziumuotina, jog tai – kameros Nr. LSP-4 ir Nr. 6; b. l. 74-75) matyti, jog šiose kamerose įrengti suolai. Taigi, pareiškėjas turėjo kur atsisėsti, pasidėti maistą, valgyti galėjo indą laikydamas rankoje. Be to, pats pareiškėjas nurodė, jog kameroje buvo vandens čiaupas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nustatytos aplinkybės pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų, tačiau, atsižvelgiant į nedidelį jų mastą ir itin trumpą trukmę, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

27. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo

sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo

Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos

3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko nuo 5,29 kv. m iki 5,86 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui būtų tekę mažiau nei

3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, sąlygos trumpalaikio laikymo ir gyvenamosiose kamerose nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 11-18, 50-58) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos

3 straipsniu.

29. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio

18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant higienos sąlygų, privatumo naudojantis tualetu, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo unitazo). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala

– pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

30. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo jautęs diskomfortą, kamavo galvos skausmai, svaigimas, košmarai ir kt. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Skunde teigiama, kad pareiškėjas kvietėsi psichologą ir psichiatrą, bet jam būdavo nurodoma kreiptis raštu, nors pareigūnai turėjo registruoti jo žodinius prašymus. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo rašytinius prašymus gauti psichologo, psichiatro pagalbą, skundus dėl nesuteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ar neregistruojamų prašymų. Asmens sveikatos istorijoje yra įrašų apie pareiškėjo nugaros skausmus (pvz., 2016 m. kovo 30 d.), tačiau šių negalavimų priežastys nenurodytos, todėl negalima pripažinti, jog šie negalavimai atsirado dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 6 d.). Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI 2016 m. liepos

8 d. pažymoje Nr. 61/04-1636 (b. l. 21) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas skunde nurodė ne kartą kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, sąlygos nebuvo pagerintos. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir dėl ko skundėsi, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, neteigė dėl skundų registracijos pažeidimų kreipęsis į atitinkamas įstaigas, todėl byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas teikė skundus dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų, buvo aktyvus ir gynė savo teises. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

31. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 3 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka

pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 50 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž.

R. apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė