2016-12-13 Nr. AB-23509-3-64-3-01950-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1931-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01950-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei D. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Telšių RATC“) prašymu kreipėsi į administracinį teismą (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš atsakovės D. A. 128,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 36,30 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Nurodė, kad UAB „Telšių RATC“ yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Telšių rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – 2013 m. Nuostatai) nustato, kad UAB „Telšių RATC“ apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. 2013 m. Nuostatuose įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.). Pagal 2013 m. Nuostatų 31 punktą, vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį – už kiekvienus kalendorinius metus. Atsakovei nuosavybės teise priklauso Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esantis nekilnojamasis turtas, todėl ji yra pareiškėjo UAB „Telšių RATC“ administruojamos vietinės rinkliavos mokėtoja.

Taip pat nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 128,01 Eur dydžio vietinę rinkliavą už 2010 m. II, III, IV ketvirčius, 2011-2014 m., o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis – atsakovė privalo atlyginti pareiškėjui jo patirtas, su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 32-35) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovės D. A. 128,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Priteisė pareiškėjui iš atsakovės 14,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1-2 punktų, 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014), byloje ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavusių Tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintų nuostatų (toliau – 2007 m. Nuostatai), Tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų nuostatų (toliau – 2010 m. Nuostatai) bei Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų, nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusių nuostatų nuostatomis sprendė, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Remdamasis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, teismas nustatė, jog D. A. ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl ji privalėjo mokėti Telšių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. UAB „Telšių RATC” pateikta pažyma patvirtina, kad atsakovė nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl ko susidarė 128,01 Eur įsiskolinimas. Pagal 2010 m. Nuostatų 33.4 punktą, daugiabučio namo, esančio Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, gyvenamosios paskirties butui nustatomas vietinės rinkliavos dydis per metus buvo 87 Lt, pagal 2013 m. Nuostatų 1 priedo 4 eilutę – 106 Lt (30,70 Eur). Atsižvelgęs į nurodytus vietinės rinkliavos dydžius ir įvertinęs UAB „Telšių RATC“ pateiktus apskaičiavimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio teisingumu. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovė būtų atleista nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo ar sumokėjusi vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad UAB „Telšių RATC“ reikalavimas priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl pareiškėjo prašymo iš atsakovės priteisti 36,30 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti 36,30 Eur sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Pareiškėjas šioms išlaidoms pagrįsti pateikė išrašą iš 2015 m. gegužės 22 d. su UAB „Telšių RATC“ sudarytos Sutarties dėl teisinių paslaugų Nr. TP/2015/05/16, AB SEB banko 2015 m. birželio 22 d. mokėjimo nurodymą Nr. 4895 apie 1 197,90 Eur pervedimą Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinei bendrijai SGKA Legal, šios advokatų bendrijos 2015 m. birželio 19 d. pareiškėjui išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija SGKA Nr. 11265, su Specifikacija. Specifikacijos 24 eilutėje nurodyta, kad teisinių paslaugų įkainis už nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimą pirmosios instancijos teisme iš skolininko yra 36,30 Eur (su PVM).

Remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 bei 6 dalių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7, 8.2 punktų nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-776/2014), teismas pažymėjo, jog nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų 36,30 Eur atlyginimo suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio (2,5 x 2 467 Lt (714,50 Eur)), tačiau teismas, spręsdamas dėl UAB „Telšių RATC“ prašymo priteisti turėtas advokato darbo apmokėjimo išlaidas, atsižvelgia į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovė bylos nagrinėjime buvo neaktyvi ir neteikė atsiliepimo.

Nagrinėjamu atveju vertinamas ir pareiškėjo teisinis statusas. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Telšių RATC“ įsteigė Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybės, šios bendrovės pagrindinė funkcija – įdiegti ir eksploatuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą, apimančią atliekų surinkimą, vežimą, perdirbimą ir šalinimą visoje savivaldybių administruojamoje teritorijoje. Taigi, pareiškėjui jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos yra perdavusios dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje ir tuo tikslu jam yra skiriami atitinkami savivaldybių biudžeto asignavimai, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri jam leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas.

Įvertinę nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, administracinė byla nesudėtinga, be to, inicijuota per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP sistemą. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, taip pat į administracinių teismų formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-462-556/2015, 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015) bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažintinas iki 14 Eur.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37-41), kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kurioje pareiškėjui priteista sumažinta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma, bei priimant sprendimą priteisti visą pareiškėjo prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Rekomendacijų 7 punktą Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2014 metų 4 ketvirtį sudarė 714,5 Eur, todėl maksimali galima priteisti suma už prašymo parengimą sudaro 1 786,25 Eur (714,5 x 2,5 = 1 786,25). Vien tik techninis darbas surašant prašymą dėl teismo įsakymo išdavimo pagal Rekomendacijas yra įvertinas 178,50 Eur (714,5 x 0,25 = 178,50). Teisės technikos požiūriu tai daug paprastesnis pagal rekomendacinę formą rengiamas procesinis dokumentas, nei buvo pateiktas šioje administracinėje byloje.

2. Pareiškėjas atstovavimo išieškant vietinę rinkliavą iš skolininkų paslaugas įsigijo viešojo pirkimo būdu. Vietinės rinkliavos teisminio išieškojimo iš vietinės rinkliavos mokėtojo paslaugos įkainis pagal teisinių paslaugų sutartį sudaro 36,3 Eur su PVM. Toks advokatų kontoros pasiūlytas įkainis sudaro tik 2,03 proc. pagal Rekomendacijas paskaičiuotos maksimaliai priteistinos sumos už pareiškimo surašymą. Toks mažas įkainis pareiškėjui buvo pasiūlytas atsižvelgiant į skundžiamame teismo sprendime nurodytas aplinkybes, kuriomis teismas vadovavosi sumažindamas priteistinas išlaidas.

3. Vertinant, ar prašomos priteisti atstovavimo išlaidos nėra neproporcingai didelės yra protinga palyginti, kokias minimalias privalomas išlaidas patirs pareiškėjas, kreipdamasis į antstolį ir prašydamas pradėti vykdomąją bylą pagal išduotą vykdomąjį raštą. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 43, 44, 48 punktus, 50 punkto 1 lentelės 4 punktą teismo priimto sprendimo priverstinis įvykdymas skolininkui (atsakovei) kainuos 103,99 Eur (24 + 79,99 = 103,99). Taigi, pareiškėjas, prisiteisdamas nesumokėtą vietinę rinkliavą, jeigu byla išnagrinėjama ir sprendimas nėra skundžiamas, patiria 36,3 Eur išlaidas. Jeigu sprendimas skundžiamas, prisideda papildomos atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidos – 36,3 Eur. Todėl teismas pareiškėjo išlaidas, susijusias su atstovavimu teismuose lyginant su išlaidomis, kurias pareiškėjas patirs vykdymo procese, nuvertina 7,4 karto. Toks teismo požiūris į advokatų teikiamas paslaugas jų darbą įvertinant 14 Eur už administracinės bylos vedimą pirmosios instancijos teisme diskredituoja teisininko profesiją, o suteiktas profesionalias teisines paslaugas prilygina cheminiam vyriško kostiumo valymui (13,79 Eur) arba moterų modeliniam kirpimui kirpykloje (12,14 Eur).

4. Teismas, mažindamas atstovavimo išlaidas, neatkreipė dėmesio į tai, kad nepaisant to, kad pareiškimo teisinė argumentacija yra universali, faktinės aplinkybės kiekvienos bylos (skolininko) atveju skiriasi. Prieš pateikiant skundą, pareiškėjo atstovai rengdami (tikrindami) pareiškėjo pateiktą informaciją apie skolininką, tikrina Nekilnojamo turto registro duomenų bazę, siekdami nustatyti, ar nurodytas skolininkas yra turto savininkas, ar turtas nėra valdomas bendrąja daline nuosavybe, ar nėra įregistruota juridinių faktų, kurie rinkliavos priteisimą daro neįmanomu. Po to yra tikrinami Gyventojų registro duomenys, siekiant įsitikinti, kur skolininkas deklaravo savo gyvenamąją vietą, ar jis nėra miręs. Jeigu skolininkas yra miręs, yra nustatinėjami galimi turto paveldėtojai. Nustačius visas svarbias faktines aplinkybes, yra rengiamas prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo. Prieš pateikiant prašymą, dar kartą su pareiškėju yra sutikrinamas skolos dydis ir patikrinama, ar per tam tikrą laiką skolininkas savo prievolės nėra įvykdęs. Pateikus prašymą, atstovavimo paslaugų teikimas nenutrūksta. Per teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) iškelta administracinė byla yra toliau administruojama (sekami teismų pranešimai ir t. t.), o įsiteisėjus teismo sprendimui yra kreipiamasi dėl vykdomojo rašto išdavimo. Akivaizdu, kad teismas, vertindamas bylos sudėtingumą ir pareiškėjo atstovų darbo sąnaudas, padarė klaidingas išvadas.

5. Vertinant prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydį, jos sudaro tik 2,03 proc. skaičiuojant nuo maksimaliai galimų priteisti išlaidų. Tai reiškia, kad pareiškėjas elgiasi sąžiningai ir nesiekia, kad bylą pralaimėjusi šalis būtų nepagrįstai baudžiama dėl kitos šalies išlaidavimo advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti.

6. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-657/2013). Dėl šios priežasties netinkamas bylinėjimosi išlaidų mažinimo pagrindų taikymas praktikoje negali būti toleruojamas.

7. Nors teismas, sumažindamas priteistinas išlaidas, siekia teisingumo – prievolės savivaldybės biudžetui nevykdančio asmens apsaugos nuo pernelyg „didelių” bylinėjimosi išlaidų, tačiau siekdamas sumažinti neigiamas pasekmes asmeniui, kuris sąmoningai vengia prisidėti prie visuotinės gerovės kūrimo, nevykdo prievolių, teismas tuo pačiu pažeidžia tas pareigas tinkamai vykdančių asmenų teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjo pagrindinis veiklos finansavimo šaltinis yra savivaldybių nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą, o pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Pareiškėjas yra visuomenės poreikius bei viešuosius interesus tenkinantis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra Telšių rajono savivaldybės funkcijų vykdymas komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo srityje. Pagal Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Nuostatų 45, 59 punktų nuostatas skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis ir, atitinkamai, skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Nuostatų 25 punktas numato, jog vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas taip, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, tame tarpe ir išlaidas, susijusias su vietinės rinkliavos surinkimo administravimu, įskaitant skolų priteisimą teismuose bei jų išieškojimą antstolių pagalba. Todėl pareiškėjo patirtos, tačiau jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos, tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems savivaldybės gyventojams, nes teismo sprendimu rinkliavos nemokantys asmenys nuo jų yra atleidžiami.

8. Kritikuotina teismo išvada, kad UAB „Telšių RATC“ yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos perdavė dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Nors teismas tiesiogiai nepasako, tačiau iš minėtos išvados akivaizdu, kad, teismo nuomone, advokato pasitelkimas yra perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir pareiškėjos jėgomis. Tačiau teismas turėtų vykdyti teisingumą, o ne pasitelkdamas teisinius instrumentus patarinėti vykdomajai valdžiai, kokiu būdu ir tvarka jai vykdyti savo funkcijas. Tokios teismo išvados laikytinos kaip grubus konstitucinių principų pažeidimas, kompetencijos peržengimas. Nėra teisės aktų, draudžiančių tokiems juridiniams asmenims, kaip pareiškėjas, savo veiklos vykdymui pasitelkti advokatų pagalbą. Sistemingas atstovavimo išlaidų mažinimas konstatuojant, kad pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas, vertintinas kaip raginimas atsisakyti išorinių teisininkų pagalbos ir veiklą vykdyti išskirtinai remiantis tik pagal darbo sutartį pas pareiškėją dirbančių darbuotojų darbu. Tokiu atveju sąžiningai vietinę rinkliavą mokantys asmenys padengs visas tokias išlaidas, jos negalės būti priteistos iš rinkliavos nemokančių asmenų. Tai reiškia, kad rinkliavos nemokantys asmenys nepatirs visiškai jokių nepatogumų, susijusių su rinkliavos priteisimu.

9. Pareiškėjo prašyta priteisti atstovavimo išlaidų suma sudaro tik 2,03 proc. maksimaliai įmanomos priteisti sumos, todėl negali būti laikytina kaip neproporcingai didelė. Pareiškėjas atstovavimo išlaidas patiria išskirtinai tik dėl atsakovės kaltės, nes būtent atsakovė nemoka vietinės rinkliavos, už kurios surinkimą yra atsakingas pareiškėjas. Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo suma yra proporcinga jo atstovų atliktam darbui: įrodymų rinkimas, pareiškimo surašymas, pareiškimo ir priedų pateikimas teismui per EPP, iškeltos administracinės bylos administravimas per EPP. Priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimas neviršija panašių (vykdymo išlaidų) įkainių, todėl laikytinas proporcingu ir teisingu. Patirtų atstovavimo išlaidų mažinimas tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems mokėtojams, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu. Atsakovės procesinis elgesys nesudaro pagrindo jai sumažinti priteistinas atstovavimo išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir pareiškėjui iš atsakovės priteista 14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, jog net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas. Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Aplinkybės, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir kad ši suma yra žymiai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime taip pat nėra pakankamas teisinis pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėjas. Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus (atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išnagrinėto pobūdžio administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais, taigi, kreipiantis į teismą su analogiško pobūdžio reikalavimais, advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti bei informacijai surinkti kvalifikuota teisinė pagalba yra perteklinis momentas, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir paties subjekto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Tai savaime nereiškia raginimo atsisakyti išorinių teisininkų pagalbos, kaip teigia pareiškėjas, kadangi teismas iš pralaimėjusios (kaltosios) šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas. Pažymėtina, kad juridiniai asmenys turi teisę pasitelkti advokatus, tačiau tai turėtų daroma vadovaujantis protingumo principu ir vengiant perteklinio išlaidavimo.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kiekvienos bylos faktinių aplinkybių skirtumus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jis nagrinėjamu atveju nepaneigė fakto, kad ši administracinė byla (atsižvelgiant į jos teisinius aspektus ir faktinę situaciją) yra šabloniška ir nesudėtinga, bei neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą ir pareiškėjo atstovų darbo sąnaudas, padarė klaidingas išvadas. Pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidų suma diskredituoja teisininko profesiją atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau, kaip jau buvo akcentuota, teismas iš pralaimėjusios (kaltosios) šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas. Taigi, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti, gali būti mažinamos atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016).

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, jog prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra mažesnės už išlaidas, kurias pareiškėjas patirtų vykdymo procese ar už prašymo dėl teismo įsakymo išdavimo surašymą bei kad pareiškėjo patirtos, tačiau jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos tenka sąžiningiems rinkliavą mokantiems savivaldybės gyventojams, nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju paminėtų svarbių aplinkybių visumą. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai – prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 14 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas