b897e67d-fe81-4cc6-9f8b-0ddf5ef0af2d · Lietuvos apeliacinis teismas

? Civilinė byla Nr. e2A-310-330/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00182-2015-4 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.5 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. balandžio 29 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų V.

V. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieÅ¡kinį atsakovams G. P. (G. P.), V. V. ir V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ (Å¡iuo metu likviduojama dėl bankroto) kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams G.

P., V. V. ir V. L., prašydama:

1) pripažinti 2012 m. sausio 30 d. tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo V. V. sudarytÄ susitarimÄ â€žDėl 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutarties nutraukimo“ negaliojančiu;

2) pripažinti 2012 m. spalio 29 d. tarp ieÅ¡kovės ir atsakovų G. P. bei V. L. sudarytÄ â€žÄ®keisto kilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktÄ â€œ negaliojančiu;

3) priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų G. P. ir V. V. solidariai 482 419,67 Eur skolÄ , 7 172,67 Eur palÅ«kanų ir 173 671,08 Eur delspinigių bei 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas.

2. IeÅ¡kovė (toliau – ir kredito unija) nurodė, kad 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovui G. P. buvo suteikta 1 500 000 Lt paskola dvideÅ¡imt keturių mėnesių laikotarpiui. TÄ pačiÄ dienÄ ieÅ¡kovė ir atsakovas V. V. sudarė laidavimo sutartį, kuria V. V. laidavo už G. P. ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu ieÅ¡kovei, jeigu atsakovas G. P. tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį. Paskolos sutarties vykdymas 2011 m. birželio 7 d. papildomai buvo užtikrintas atsakovui V.

L. priklausančių UAB „VED 2“ 100 procentų akcijų (100 vienetų paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės) įkeitimu. 2012 m. sausio 30 d. tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo V. V. buvo sudarytas susitarimas, kuriuo Å¡alys susitarė nutraukti laidavimo sutartį. IeÅ¡kovė 2012 m. birželio 25 d. praneÅ¡imu informavo atsakovÄ G. P., kad jis pagal paskolos sutartį nevykdo sutartinių įsipareigojimų ir kad yra susidaręs įsiskolinimas. 2012 m. spalio 29 d. tarp ieÅ¡kovės, atsakovų G.

P. ir V. L. buvo sudarytas ieÅ¡kovei įkeisto kilnojamojo turto – UAB „VED 2“ akcijų priėmimo-perdavimo aktas (toliau – ir aktas), kuriame konstatuota, kad G. P. įsiskolinimas ieÅ¡kovei pagal paskolos sutartį yra 1 665 698,62 Lt. Pagal aktÄ skolos suma buvo sumažinta G. P. turėto 225 000 Lt papildomo pajaus pas ieÅ¡kovę dydžiu, o likusi skolos suma (1 440 698,62 Lt) buvo padengta UAB „VED 2“ akcijomis, kurias tuo aktu ieÅ¡kovei perdavė akcijų turėtojas V. L.. IeÅ¡kovė nurodė, kad 2014 m. vasario 14 d.

UAB „VED 2“ (toliau – ir bendrovė) buvo iškelta bankroto byla ir ši bendrovė 2014 m. lapkričio 17 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

3. Pasak ieškovės, tarp jos, G. P. bei V. L. sudarytas akcijų priėmimo-perdavimo aktas ir tokiu būdu atliktas skolos padengimas bei ieškovės ir V. V. susitarimas dėl laidavimo nutraukimo turi būti pripažinti negaliojančiais sandoriais, nes prieštarauja ieškovės teisnumui (veiklos tikslams). Akto ir susitarimo dėl laidavimo nutraukimo sudarymas nebuvo būtinas tam, kad ieškovė galėtų teikti finansines paslaugas ar kad būtų užtikrintas ieškovės finansinis stabilumas ir patikimumas.

PrieÅ¡ingai, ginčijamu susitarimu dėl laidavimo nutraukimo ieÅ¡kovė neteko prievolės užtikrinimo priemonės, prarasdama galimybę nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ laiduotojÄ dėl netinkamo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymo, kas yra nesuderinama su apdairiu ir rÅ«pestingu finansinių paslaugų (kreditavimo) teikimu. Ginčijamo akto sudarymas pažeidė ieÅ¡kovės veiklos finansinio stabilumo ir patikimumo principus, nes ieÅ¡kovės reikalavimai pagal paskolos sutartį buvo neteisėtai sumažinti 225 000 Lt pajaus dydžiu ir apmokėti bevertėmis akcijomis.

4. IeÅ¡kovės teigimu, sudarydami minėtus sandorius atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi. UAB „VED 2“ beveik nevykdė veiklos, jos nuostoliai siekė 1 343 742 Lt. Dar 2012 metų pabaigoje UAB „VED 2“ nuosavas kapitalas buvo neigiamas, kÄ patvirtina Å¡ios bendrovės 2010 - 2012 m. finansinių ataskaitų duomenys. UAB „VED 2“ finansinė padėtis blogėjo, o ginčijamų sandorių sudarymo metu Å¡i bendrovė buvo nemoki. Dėl ginčijamo akto sudarymo atsakovas G. P. gavo 1 665 698,62 Lt naudÄ , o ieÅ¡kovė – bevertes akcijas, todėl prieÅ¡prieÅ¡inių įsipareigojimų pateikimas ieÅ¡kovės turėtiems reikalavimams laikomas neproporcingu. Atsakovai siekė nesÄ Å¾iningai iÅ¡vengti prievolių pagal sutartis įvykdymo ir tokiu bÅ«du nepagrįstai praturtėti ieÅ¡kovės sÄ skaita.

5. IeÅ¡kovės vertinimu, ginčijami susitarimas dėl laidavimo nutraukimo bei įkeisto kilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktas turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais ir kaip prieÅ¡taraujantys vieÅ¡ajai tvarkai bei gerai moralei sandoriai, jų sudarymas lėmė ieÅ¡kovės privedimÄ prie nemokumo ir negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais bÅ«senos. IeÅ¡kovė nurodė, kad ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais ir pagal actio Pauliana institutÄ .

6. Atsakovas V. V. atsiliepime į ieÅ¡kinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad paskolos suteikimo atveju visada egzistuoja jos negrÄ Å¾inimo rizika, todėl aplinkybė, jog pagal kuriÄ nors paskolos sutartį kredito unija neatgavo dalies ar visų lėšų, savaime nereiÅ¡kia sandorio prieÅ¡taravimo kredito unijos veiklos tikslams. Atsakovo aiÅ¡kinimu, 2012 m. sausio 30 d. susitarimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo buvo sudarytas remiantis nenuginčytu ir neginčijamu kredito unijos valdybos 2012 m. sausio 27 d. sprendimu, kuriame iÅ¡dėstyti ir tokio sprendimo priėmimo motyvai.

Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad 2012 m. sausio 30 d. susitarimo dėl laidavimo sutarties nutraukimo sudarymo metu G. P. prievolė nebuvo pakankamai užtikrinta turto įkeitimu. Kredito unijos valdybos sprendimas atsisakyti atsakovo V. V. laidavimo buvo pagrįstas 2011 m. rugpjūčio 4 d. turto rinkos vertės nustatymo pažyma, kad UAB „VED 2“ nuosavybės teise priklausančio turto vertė sudaro 5 860 000 Lt. Nėra įrodymų apie tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu 2012 m. sausio 30 d. buvo kitokia įkeisto turto vertė.

Aplinkybė, kad 2014 metais UAB „VED 2“ bankrutavo ir jos akcijos tapo bevertėmis, nereiÅ¡kia, jog akcijos buvo bevertės ginčijamo susitarimo sudarymo metu, nes tada UAB „VED 2“ vykdė veiklÄ ir nuosavybės teise valdė vertingÄ (brangų) nekilnojamojo turto kompleksÄ Trakuose. Atsakovo tvirtinimu, ieÅ¡kovė nepateikė pagrįstų duomenų apie atsakovo V. V. nesÄ Å¾iningumÄ sudarant ginčijamÄ sandorį.

7. Atsakovas G. P. atsiliepime į ieÅ¡kinį prašė jį atmesti. Atsakovo aiÅ¡kinimu, ieÅ¡kovė nepagrįstai teigia, kad prievolės grÄ Å¾inti paskolÄ Ä¯vykdymas esÄ beverčių akcijų perdavimu akivaizdžiai pažeidė ne tik ieÅ¡kovės, bet ir jos kreditorių teises. Ginčijamu aktu ieÅ¡kovei buvo perduotos UAB „VED 2” akcijos, kurių vertė, remiantis bendrovės turimo nekilnojamojo turto įvertinimu, sudarė 5 860 000 Lt, taigi toks perdavimo aktas negalėjo pažeisti ieÅ¡kovės kreditorių teisių.

8. Atsakovas V. L. atsiliepimo į ieÅ¡kinį nepateikė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai – pripažino negaliojančiais 2012 m. sausio 30 d. susitarimÄ dėl laidavimo sutarties nutraukimo ir 2012 m. spalio 29 d. įkeisto kilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktÄ , priteisė ieÅ¡kovei solidariai iÅ¡ atsakovų G. P. ir V. V. 482 419,67 Eur skolÄ , 7 172,67 Eur palÅ«kanų, 173 671,08 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas. Teismas priteisė ieÅ¡kovei bylinėjimosi iÅ¡laidas iÅ¡ visų trijų atsakovų lygiomis dalimis.

10. Teismas akcentavo, kad ieÅ¡kovė savo veiklÄ turėjo organizuoti ir vykdyti taip, jog Å¡i bÅ«tų stabili ir patikima. Teismo vertinimu, ginčijamo akto ir susitarimo dėl laidavimo nutraukimo sudarymas nebuvo bÅ«tinas tam, kad ieÅ¡kovė galėtų teikti finansines paslaugas ar kad bÅ«tų užtikrintas ieÅ¡kovės finansinis stabilumas bei patikimumas. Teismas sutiko su ieÅ¡kovės pozicija, kad ginčijami susitarimas dėl laidavimo nutraukimo ir aktas yra prieÅ¡ingi ieÅ¡kovės komerciniams tikslams sandoriai, nes be objektyvaus pagrindo buvo atsisakyta laidavimo sutarties, sudarytos įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymui užtikrinti, o po to įsigyjant nemokios UAB „VED 2“ akcijų buvo atsisakyta ieÅ¡kovės reikalavimo teisės į 1 665 698,62 Lt sumÄ . Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčijami sandoriai buvo iÅ¡ esmės ekonomiÅ¡kai nenaudingi ir ieÅ¡kovės veiklos tikslams prieÅ¡taraujantys sandoriai.

11. IÅ¡vadÄ , kad UAB „VED 2“ akcijos buvo bevertės, teismas grindė atliktos teismo ekspertizės 2016 m. sausio 29 d. akto iÅ¡vadomis, kad UAB „VED 2“ 100 proc. akcijų paketo (jį sudaro 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų) rinkos vertė 2012 m. sausio 30 d. teigiamu dydžiu neiÅ¡reiÅ¡kiama. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo V. V. teiginius, kad pagal 2011 m. rugpjūčio 4 d. turto rinkos vertės nustatymo pažymÄ UAB „VED 2“ nuosavybės teise priklausančio turto vertė sudarė 5 860 000 Lt, kad ekspertizės metu atlikto vertinimo iÅ¡vadomis neturėtų bÅ«ti remiamasi dėl ekspertinio tyrimo trÅ«kumų (netinkamai parinkti lyginamieji turto pavyzdžiai, nesilaikyta turto vertinimo metodikos, yra techninių klaidų ir kt.).

Teismas nurodė, kad atsakovas V. V. nepagrįstai tapatina UAB „VED 2“ turėto turto vertę su Å¡ios bendrovės akcijų verte, nes paskolos grÄ Å¾inimo užtikrinimui buvo įkeistas ne bendrovės turėtas turtas, o jos akcijos, kurios priklausė atsakovui V. L.. Teismas pažymėjo, kad nors teismo ekspertizės akto turto vertinimo apraÅ¡yme ir yra techninių klaidų (pvz., dėl lyginamojo objekto adreso nurodymo), tačiau tai nepaneigia ekspertizės akto iÅ¡vados, kad UAB „VED 2“ paprastųjų vardinių akcijų rinkos vertė teigiamu dydžiu buvo neiÅ¡reiÅ¡kiama.

Teismas nustatė, kas UAB „VED 2“ finansinė padėtis tik blogėjo, o susitarimo dėl laidavimo nutraukimo metu bendrovė praktiÅ¡kai buvo nemoki. Teismo vertinimu, tokiÄ iÅ¡vadÄ , nors ir netiesiogiai, patvirtina ir aplinkybė, kad jau 2014 metais UAB „VED 2“ bankrutavo.

12. Teismo įsitikinimu, tas faktas, kad ginčijamas susitarimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo buvo sudarytas remiantis kredito unijos valdybos 2012 m. sausio 27 d. sprendimu, kuris nėra panaikintas, taipogi nereiÅ¡kia, jog ginčijamas susitarimas negali bÅ«ti vertinamas kaip ieÅ¡kovei ekonomiÅ¡kai nenaudingas ir jos veiklos tikslams prieÅ¡taraujantis sandoris. Ginčijamu susitarimu dėl laidavimo sutarties nutraukimo buvo atsisakyta prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių (iÅ¡ esmės nebeliko nė vienos realios užtikrinimo priemonės, iÅ¡skyrus beverčių akcijų įkeitimÄ ).

13. Teismas laikėsi nuostatos, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog sudarydami ginčijamus sandorius atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi. Kaip matyti iÅ¡ UAB „VED 2“ 2010-2012 m. finansinių ataskaitų, ji buvo nuostolingai veikianti bendrovė, todėl ginčijamo akto sudarymu atsakovas G. P. gavo 1 665 698,62 Lt naudÄ , o ieÅ¡kovė įsigijo bevertes akcijas. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovus V. V. ir G. P. siejo tarpusavio bendradarbiavimo ir pasitikėjimo santykiai (tokios aplinkybės neneigė ir atsakovas V. V.), todėl V. V. žinojo arba turėjo žinoti, kad G. P. ne tik nevykdo, bet ir nevykdys įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, kad sudarius susitarimÄ dėl laidavimo nutraukimo, ieÅ¡kovė neteks pagrindinės įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonės.

14. Teismas sutiko su ieškovės teiginiais, kad ginčijami susitarimas dėl laidavimo nutraukimo ir aktas turi būti pripažinti negaliojančiais ir kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei sandoriai, nes jie iš esmės buvo priešingi ieškovės veiklos vykdymui ir, kaip paaiškėjo vėliau, buvo vieni iš tų sandorių, kurie privedė ieškovę prie nemokumo bei negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, pažeidė tiek ieškovės, tiek jos kreditorių teises.

15. Teismas pritarė ieÅ¡kovės argumentams, kad susitarimas dėl laidavimo nutraukimo bei aktas turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais ir dėl visų actio Pauliana taikymo sÄ lygų egzistavimo. Sprendime nurodyta, kad ginčijamu aktu skolos apmokėjimas buvo atliktas bevertėmis akcijomis, kad susitarimas dėl laidavimo nutraukimo pažeidė ieÅ¡kovės kreditorių teises, nes tai buvo ieÅ¡kovei akivaizdžiai ekonomiÅ¡kai nenaudingi sandoriai – sumažino ieÅ¡kovės turto masę, taip pat jos kreditorių galimybę patenkinti savo reikalavimus iÅ¡ ieÅ¡kovės turimo turto (ieÅ¡kovė neturi pakankamai turto atsiskaityti su visais kreditoriais).

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo V. V. teiginius, kad jis tiek laidavimo sutarties sudarymo metu, tiek susitarimo dėl laidavimo nutraukimo metu buvo nemokus laiduotojas, kurio suteiktas laidavimas buvo nieko vertas. Teismas sprendė, kad tokie teiginiai akivaizdžiai patvirtina atsakovo V. V. nesÄ Å¾iningumÄ , nes žinodamas, jog ieÅ¡kovė faktiÅ¡kai negalės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimo į jį, Å¡is atsakovas sudarė laidavimo sutartį neketindamas jos vykdyti. NežiÅ«rint to, Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovas V.

V. turėjo nekilnojamojo turto, todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog atsakovas V. V. buvo nemokus laiduotojas. Teismo vertinimu, atsakovas V. V. siekė iÅ¡vengti savo, kaip solidariojo bendraskolio (laiduotojo), prievolės grÄ Å¾inti skolÄ , jeigu jos negrÄ Å¾intų atsakovas G. P., ir tokiu bÅ«du gavo didelę turtinę naudÄ (panaikino savo solidariÄ jÄ prievolę), o ieÅ¡kovė jokios turtinės naudos negavo. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovės nesÄ Å¾iningumas sudarant ginčo sandorį pasireiÅ¡kė tuo, jog ji iÅ¡ esmės nemotyvuotai nutraukė laidavimo sutartį ir atsisakė tinkamo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo.

IeÅ¡kovė su atsakovu G. P. sudarė nesÄ Å¾iningÄ , ekonomiÅ¡kai nepagrįstÄ , todėl neteisėtÄ UAB „VED 2“ akcijų perdavimo aktÄ , nors prieÅ¡ tai galėjo bei privalėjo patikrinti Å¡ios bendrovės finansines ataskaitas, tačiau to nepadarė.

17. Teismas nurodė, kad ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, ieÅ¡kovė turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti visÄ pagal paskolos sutartį mokėtinÄ sumÄ , priskaičiuotas palÅ«kanas ir delspinigius, todėl skolos sumÄ bei kitas mokėtinas sumas priteisė solidariai iÅ¡ atsakovų G. P. ir laiduotojo V. V.. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai 18. Atsakovas V. V. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria jo atžvilgiu patenkintas ieÅ¡kinys ir 2012 m. sausio 30 d. susitarimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo pripažintas negaliojančiu bei iÅ¡ jo ieÅ¡kovei priteistos piniginės sumos, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atsakovui V. V. atmesti.

19. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 19.1. BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo grubiai pažeistos apelianto procesinės teisės ir užkirstas kelias į tinkamÄ bei teisingÄ bylos nagrinėjimÄ . Teismo ekspertizės aktas yra netinkamas, su akivaizdžiomis klaidomis ir trÅ«kumais. Dėl netinkamai nustatytos turto vertės ir ydingai atliktos ekspertizės byla buvo iÅ¡nagrinėta neteisingai, užkirstas kelias įgyvendinti nustatytas atsakovo procesines teises, nes iÅ¡ atsakovo areÅ¡tuotų lėšų nebuvo leista sumokėti už pakartotinės ekspertizės atlikimÄ . 19.2.

Bet kuriuo atveju nutraukiant laidavimo sutartį toks veiksmas nėra bÅ«tinas, kreditoriui laidavimo nutraukimas visada ekonomiÅ¡kai nenaudingas, nes juo atsisakoma prievolės užtikrinimo priemonės. Vadovaujantis tokia teismo logika, nei kredito įstaigos, nei bet kuris kitas kreditorius negalėtų nutraukti laidavimo sutarčių, nes tai neva prieÅ¡tarautų jų teisnumui. Tokia teismo iÅ¡vada nepagrįsta. Teismo sprendimas iÅ¡kreipia ne tik sutarčių laisvės principÄ , bet ir sukelia kredito unijų veiklai nenormalius apribojimus, kuomet prievolių vykdymo užtikrinimui nustatytos priemonės turėtų galioti amžinai, nesant galimybės jų nei modifikuoti, nei nutraukti. 19.3.

Susitarimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo buvo sudarytas remiantis nenuginčytu ir neginčijamu kredito unijos valdybos sprendimu, kuriame iÅ¡dėstyti ir sprendimo priėmimo motyvai. Apelianto įtaka susitarimo dėl laidavimo nutraukimui buvo minimali – jis neturėjo jokios sprendimo teisės ir niekaip negalėjo paveikti kolegialaus kredito unijos organo – valdybos dėl sprendimo nutraukti laidavimo sutartį priėmimo. Pats apelianto praÅ¡ymas nutraukti laidavimo sutartį ir jo pateikimo kredito unijai faktas nesukėlė jokių pasekmių, nes sprendimÄ nutraukti laidavimo sutartį priėmė kredito unijos valdyba. 19.4.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas žinojo ar turėjo žinoti, jog atsakovas G. P. nevykdo bei nevykdys įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantas tokių aplinkybių nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, nes jos dar apskritai nebuvo atsiradusios. 19.5. Aplinkybė, kad kaip paskolos grÄ Å¾inimo bÅ«das ieÅ¡kovės priimtas turtas vėliau nebuvo ekonomiÅ¡kai realizuotas, nesudaro pagrindo susitarimo dėl laidavimo nutraukimo laikyti prieÅ¡taraujančiu juridinio asmens teisnumui sandoriu. 19.6.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei prieÅ¡tarauja bet kuris didelių nuostolių sukėlęs sandoris. Apeliantas neatliko jokio vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei prieÅ¡taraujančio veiksmo, nes jis tik pateikė praÅ¡ymÄ nutraukti laidavimo sutartį, bet ne jis priėmė sprendimÄ tai padaryti. 19.7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad egzistuoja visos actio Pauliana sÄ lygos susitarimui dėl laidavimo sutarties nutraukimo pripažinti negaliojančiu. Teismas netinkamai ir neteisingai vertino apelianto turtinę padėtį ir įtakÄ ieÅ¡kovės kreditorių interesams iki ir po ginčijamo susitarimo dėl laidavimo sutarties nutraukimo.

Aplinkybė, kad apeliantas paprašė sau naudingo sprendimo (nutraukti laidavimo sutartį), yra normalus bet kurio protingo asmens elgesys, o ne nesÄ Å¾iningumas. Teismas neįvertino nurodyto kredito unijos valdybos sprendimo teisėtumo.

20. IeÅ¡kovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime praÅ¡o atmesti atsakovo V. V. apeliacinį skundÄ .

21. Atsiliepime ieÅ¡kovė iÅ¡dėstė tokius esminius teiginius: 21.1. Byloje atliktos teismo ekspertizės akte yra pateikiami iÅ¡samÅ«s turto vertinimÄ lėmę argumentai, tyrimas atliktas net keliais vertinimo metodais (turto požiÅ«rio metodų deriniu bei pajamų metodu), toks vertinimas pagrindžia tÄ patį rezultatÄ dėl akcijų vertės. Apeliantas, siekdamas įrodyti prieÅ¡ingas aplinkybes, privalėjo bÅ«ti aktyvus ir tinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis bei pareigomis, tačiau to nepadarė.

UAB „VED 2“ nekilnojamojo turto vertė, kuri, anot apelianto V. V., buvo nustatyta tariamai nepagrįstai, yra tik vienas iÅ¡ daugelio veiksnių, turintis įtakÄ bendrovės akcijų vertei, tačiau akcijų vertę neabejotinai lemia gerokai daugiau veiksnių – visi Å¡ie veiksniai aptarti ir įvertinti ekspertizės akte. 21.2. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu praÅ¡ydamas pakartotinės ekspertizės skyrimo nepateikė jokių papildomų įrodymų ar duomenų, kurie galėtų paneigti ekspertizės akte įvertintas aplinkybes.

Apeliantas ne tik neapmokėjo už pakartotinės ekspertizės atlikimÄ , bet ir nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis – neprašė mokėjimo atidėti, iÅ¡dėstyti per ilgesnį laikotarpį ar kt. 21.3. Pats apeliantas sÄ moningai veikė prieÅ¡ greitÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ , vilkino procesÄ , todėl teiginiai apie tariamai pažeistas apelianto procesines teises yra nepagrįsti. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ilgiau nei penkerius metus dėl apelianto kaltės. 21.4. Apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės tik formaliai dėstoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas.

Apeliacinio skundo argumentais nėra paneigiamos objektyvios ir argumentuotai pagrįstos teismo sprendimo išvados, kad ginčijamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu sandoriu visais ieškovės nurodytais pagrindais.

22. Atsakovas V. L. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ netenkinti ieÅ¡kovės reikalavimo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų iÅ¡ jo – atsakovo V. L. priteisimo.

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovui V. L. nebuvo pareikšti jokie piniginiai reikalavimai, iš jo nebuvo priteista jokių skolų, palūkanų ar delspinigių mokėjimų, todėl neturėtų būti priteistas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo procese visiškai nedalyvavo, ieškovės reikalavimų neginčijo, jo procesinis elgesys neturėjo įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui ar tokiai didelei jų sumai, todėl bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti iš jo priteisiamos.

24. IeÅ¡kovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atsakovo V. L. apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti.

25. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: 25.1. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos sprendime nustatytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas, taip pat nekvestionuojamas teismo konstatuotas atsakovo V. L. nesÄ Å¾iningumas, todėl bylinėjimosi iÅ¡laidos iÅ¡ jo priteistos pagrįstai. 25.2. Ta aplinkybė, kad apeliantas nedalyvavo bylos nagrinėjime, reiÅ¡kia, kad jis pats pasirinko teisę bÅ«ti pasyviu bylos procese. Å i aplinkybė negali bÅ«ti suprantama kaip prielaida, kuriai esant, proceso Å¡alis galėtų bÅ«ti atleidžiama nuo procesinių pareigų.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundų ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27. Apeliantas V. V., apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi pripažinti negaliojančiu 2012 m. sausio 30 d. tarp jo ir ieÅ¡kovės sudarytÄ susitarimÄ â€žDėl 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutarties nutraukimo“, teigia, kad teismas be pagrindo pripažino susitarimÄ negaliojančiu visais ieÅ¡kovės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais – kaip prieÅ¡taraujantį juridinio asmens teisnumui, vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat actio Pauliana pagrindu.

Apelianto įsitikinimu, teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo vadovavosi teismo ekspertizės akto iÅ¡vadomis, pažeidė jo procesines teises užkirsdamas keliÄ pasinaudoti teise į tinkamÄ teismo procesÄ ir dėl to bylÄ iÅ¡nagrinėjo neteisingai. Apeliantas V. L. nesutinka tik su bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymu pirmosios instancijos teismo sprendime. Taigi Å¡iuo atveju apeliacijos ribas sudaro ginčijamo susitarimo nutraukti laidavimo sutartį teisėtumo ir pagrįstumo bei Å¡alių bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo tinkamumo patikrinimas.

Dėl ginčijamo susitarimo prieÅ¡taravimo juridinio asmens teisnumui 28. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytÄ jų kompetencijÄ ar prieÅ¡taraujantys juridinio asmens tikslams, gali bÅ«ti pripažinti negaliojančiais, kai kita sandorio Å¡alis veikė nesÄ Å¾iningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieÅ¡tarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamu susitarimu dėl laidavimo nutraukimo ieÅ¡kovė neteko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir tokiu bÅ«du prarado galimybę nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ dėl netinkamo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymo į laiduotojÄ , kas esmės prieÅ¡tarauja apdairaus ir rÅ«pestingo veikimo teikiant finansines paslaugas (kredituojant) principui. Ginčijamo susitarimo sudarymas, pirmosios instancijos teismo nuomone, taipogi pažeidė ieÅ¡kovės veiklos finansinio stabilumo ir patikimumo principus, nes ieÅ¡kovės reikalavimai pagal paskolos sutartį vėliau buvo patenkinti tik beverčių akcijų perdavimu jai.

29. Apelianto įsitikinimu, laidavimo sutarties nutraukimas savaime negali bÅ«ti laikomas prieÅ¡taraujančiu kredito unijos veiklos tikslams, nes ieÅ¡kovė, veikdama padidintos rizikos sÄ lygomis, sudaro ir nuostolingų sandorių, o tokiu bÅ«du įgyvendinamas sutarčių laisvės principas. Apeliacinis skundas iÅ¡ esmės grindžiamas tuo, kad susitarimas nutraukti laidavimo sutartį sudarytas ne apelianto, bet nenuginčyto ir galiojančio kredito unijos valdybos sprendimo pagrindu, o jis pats neturėjo jokios įtakos tokio sprendimo priėmimui.

Apelianto teigimu, jis negali bÅ«ti laikomas nesÄ Å¾iningu vien dėl to, kad pateikė ieÅ¡kovei praÅ¡ymÄ atsisakyti perteklinio laidavimo. Teisėjų kolegija atmeta Å¡iuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad praÅ¡ymo nutraukti laidavimo sutartį (atleisti nuo prievolių pagal laidavimÄ ) pateikimas pats savaime neturėtų bÅ«ti vertinamas kaip nesÄ Å¾iningumo pasireiÅ¡kimo elementas, tačiau tokio praÅ¡ymo atsiradimas, sukÅ«ręs prielaidas ginčijamo susitarimo sudarymui, turi bÅ«ti analizuojamas visų faktinių Å¡ios bylos aplinkybių kontekste, visapusiÅ¡kai įvertinus byloje pateiktų įrodymų visetÄ . 30. 2011 m. gegužės 23 d. ieÅ¡kovė paskolos sutarties pagrindu suteikė atsakovui G.

P. 1 500 000 Lt paskolÄ . Pagal paskolos sutarties 2.14 punkto sÄ lygas paskolos grÄ Å¾inimas turėjo bÅ«ti užtikrinamas akcijų įkeitimu, fizinio asmens laidavimu bei paskolos gavėjo turimų lėšų įkeitimu. Taigi pagal paskolos sutarties nuostatas atsakovo G. P. prievolių vykdymui buvo numatyta taikyti ne mažiau kaip tris įvykdymo užtikrinimo priemones. Byloje nėra duomenų apie paskolos gavėjo atsakovo G. P. lėšų sÄ skaitose įkeitimÄ ieÅ¡kovei, kaip vienÄ iÅ¡ paskolos sutartyje nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. 2011 m. gegužės 23 d. atsakovas V.

V. laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieÅ¡kovei visu savo turtu, jeigu paskolos gavėjas atsakovas G. P. tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį. Prievolių pagal paskolos sutartį vykdymas 2011 m. birželio 7 d. buvo užtikrintas ir UAB „VED 2“ 100 procentų akcijų paketo įkeitimu, susitariant įkeitimo objektÄ (akcijas) įkainoti 1 700 000 Lt verte. 2012 m. sausio 25 d. atsakovas V. V. kreipėsi į kredito unijÄ su praÅ¡ymu (el. bylos tomas I, lapas 71) atsisakyti jo perteklinio asmeninio laidavimo pagal 2009 m. liepos 29 d. laidavimo sutartį Nr. 08-00222LTL (teismo pastaba – nurodyta sutartimi buvo laiduojama už 2 421 633 Lt paskolÄ , ieÅ¡kovės suteiktÄ paskolos gavėjai UAB ,,VED 2“) ir pagal 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartį Nr. 11-00213-1 (teismo pastaba – nurodyta sutartimi laiduota už 1 500 000 Lt paskolÄ , ieÅ¡kovės suteiktÄ paskolos gavėjui atsakovui G.

P.), nes, pasak laiduotojo, prievolių įvykdymas buvo pakankamai užtikrintas hipoteka arba įkeitimu. Ieškovės valdyba, remdamasi 2011 m. rugpjūčio 24 d. UAB ,,Audito ir turto vertinimo biuras“ turto rinkos vertės nustatymo pažyma (el. bylos tomas I, lapas 105), kurioje nurodyta, kad UAB „VED 2“ nuosavybės ir nuomos teise priklausančio nekilnojamojo turto (teismo pastaba – įkeisto ieškovei) rinkos vertė yra 5 860 000 Lt, 2012 m. sausio 27 d. posėdyje (t. y. po dviejų dienų nuo laiduotojo V.

V. prašymo pateikimo dienos) nutarė atsisakyti V. V. laidavimo pagal 2009 m. liepos 29 d. laidavimo sutartį Nr. 08-00222LTL už kredito unijos asocijuoto nario UAB ,,VED 2“ įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, kurios likutis sudaro 1 614 422 Lt, nes paskolos likutis ir įkeisto turto vertės santykis yra pakankamas (el. bylos tomas I, lapas 104).

31. Nors apeliantas teigia, jog 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutarties Nr. 11-00213-1 nutraukimo pagrindas buvo unijos valdybos sprendimas, priimtas tenkinant V. V. 2012 m. sausio 25 d. praÅ¡ymÄ , tačiau Å¡ios nutarties 30 punkte iÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad byloje nėra pateikto tokio kredito unijos valdybos sprendimo, kuriuo bÅ«tų atsisakyta atsakovo V. V. laidavimo bÅ«tent pagal 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartį, kuria laiduota už atsakovo G. P. prievoles pagal 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutartį.

32. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų (nutarties 30 ir 31 punktai), susiklostė tokia situacija, kuriai esant darytina iÅ¡vada, kad nėra pateikta įrodymų apie tai, jog ieÅ¡kovės ginčijamas 2012 m. sausio 30 d. susitarimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo buvo sudarytas esant teisiniam pagrindui – kredito unijos valdybos sprendimui atsisakyti V. V. laidavimo pagal 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartį. Kadangi nėra įrodymų, kad iÅ¡ kredito unijos pusės ginčijamÄ susitarimÄ pasirašęs asmuo (el. bylos tomas I, lapas 28) turėjo tam teisinį pagrindÄ â€“ pagal ieÅ¡kovės įstatus bÅ«tinÄ kredito unijos valdybos sprendimÄ , toks susitarimas, kaip sandoris, pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalyje iÅ¡dėstytos normos dispozicijÄ .

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir kitus ginčijamo sandorio ydingumo požymius, kurie lėmė Å¡io susitarimo pripažinimÄ negaliojančiu sandoriu. Kaip jau minėta, pagal 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties nuostatas prievolių įvykdymas turėjo bÅ«ti užtikrintas trimis priemonėmis, tačiau nutraukus ginčijamÄ laidavimo sutartį, realiai liko galioti tik viena prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įkeitimas UAB ,,VED 2“ akcijų, kurių reali vertė nebuvo aiÅ¡ki (įkeitimo sutarties sudarymo metu Å¡alių subjektyviai įkainota 1 700 000 Lt suma – el. bylos tomas I, lapai 21-24).

Pažymėtina, kad UAB ,,VED 2“ akcijų įvertinimas ginčijamo susitarimo sudarymo laikotarpiu apskritai nebuvo atliktas, iÅ¡skyrus byloje pateiktÄ abejotino patikimumo UAB ,,Audito ir turto vertinimo biuras“ 2011 m. rugpjūčio 24 d. pažymÄ , kurioje nurodytas netgi ne UAB ,,VED 2“ akcijų, o Å¡iai bendrovei priklausiusio nekilnojamojo turto, kuris jau buvo įkeistas užtikrinant pačios UAB ,,VED 2“ prievoles kredito unijai, įvertinimas. Kaip nurodyta byloje paskirtos teismo ekspertizės 2016 m. sausio 29 d. akto iÅ¡vadose, 2012 m. sausio 30 d.

– susitarimo dėl laidavimo sutarties nutraukimo sudarymo metu UAB „VED 2“ 100 proc. akcijų paketo, kurį sudaro 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, rinkos vertė teigiamu dydžiu buvo neišreiškiama, t. y. vienos akcijos rinkos vertės teigiamu dydžiu išreikšti negalima. Taip pat nustatyta, kad UAB „VED 2“ 100 proc. akcijų paketo, kurį sudaro 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, rinkos vertė 2012 m. spalio 29 d. vertinimo datai yra teigiamu dydžiu neišreiškiama, t. y. vienos akcijos rinkos vertės teigiamu dydžiu išreikšti negalima, kad 2011 metais bendrovė buvo patyrusi 705 997 Lt nuostolių, o 2012 metais – 362 230 Lt nuostolių.

IÅ¡ esmės vienintelis UAB „VED 2“ turimas nekilnojamasis turtas (statiniai Vytauto g. 2, Trakuose) jau anksčiau buvo įkeistas, siekiant užtikrinti jos skolinių prievolių įvykdymÄ . Tokie duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ginčijamas susitarimas sudarytas ne tik virÅ¡ijant kompetencijÄ (nesant duomenų apie tam bÅ«tinÄ kredito unijos valdybos sprendimÄ ), bet ir nesant pakankamo pagrindo ieÅ¡kovei atsisakyti V. V. pateikto laidavimo, nes be tokios priemonės atsakovo G. P. prievolių įvykdymas realiai liko neužtikrintas – iÅ¡ trijų paskolos sutartyje numatytų prievolių užtikrinimo priemonių liko tik įkeitimas UAB „VED 2“ akcijų, kurių tikroji vertė nebuvo žinoma, o įkeitimo sutartyje fiksuota akcijų vertė buvo be adekvataus pagrindimo.

Taigi pripažintina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes likusi vienintelė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (akcijų įkeitimas) buvo neefektyvi.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto V. V. teiginiais, kad jis tik formaliai pateikė ieÅ¡kovei praÅ¡ymÄ dėl laidavimo atsisakymo ir tai negali bÅ«ti vertinama kaip nesÄ Å¾iningas elgesys, o jokių kitų duomenų apie apelianto nesÄ Å¾iningumÄ byloje nėra. Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, kad pirmosios instancijos teismo sprendime be pagrindo nurodyta, jog V. V. nesÄ Å¾iningumÄ inicijuojant ginčijamo susitarimo sudarymÄ lėmė jo žinojimas, kad atsakovas G. P. nevykdo ir nevykdys savo prievolių pagal paskolos sutartį.

Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, tokia teismo nuostata nėra pagrįsta, nes praÅ¡ymo nutraukti laidavimo sutartį pateikimo metu (2012 m. sausio 25 d.) paskolos gavėjo įmokos ieÅ¡kovei pagal paskolos sutartį dar nebuvo pradėtos mokėti – paskola turėjo bÅ«ti pradėta grÄ Å¾inti pirmÄ jÄ Ä¯mokÄ sumokant 2012 m. balandžio 25 d. Nepaisant to, kitos byloje nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas nebuvo sÄ Å¾iningas laidavimo sutarties nutraukimo iniciatorius.

35. Kaip matyti iÅ¡ nagrinėjamos bylos duomenų, o taip pat iÅ¡ Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių kitų bylų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), 2007 m. liepos 11 d. ieÅ¡kovė suteikė 1 000 000 Lt paskolÄ UAB ,,VED 2“ (prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės – trijų asmenų laidavimas, tarp jų – atsakovo V. V. laidavimas, bendrovės akcijų įkeitimas, nekilnojamojo turto įkeitimas); 2008 m. sausio 22 d. ieÅ¡kovė suteikė UAB ,,VED 2“ 2 116 000 Lt paskolÄ , o 2008 m. gruodžio 24 d.

– 2 421 633 Lt paskolÄ . IeÅ¡kovės valdyba 2011 m. spalio 26 d. nutarė pratęsti UAB ,,VED 2“ paskolos grÄ Å¾inimo terminÄ iki 2013 m. birželio 30 d. Atsakovas V. V. nuo 2007 m. vasario 9 d. iki 2007 m. rugsėjo 17 d., taip pat nuo 2008 m. birželio 13 d. iki 2009 m. liepos 29 d. buvo UAB ,,VED 2“ akcininkas. 2012 m. rugsėjo 4 d. apeliantas suteikė UAB ,,VED 2“ 11 900 Lt paskolÄ vienerių metų laikotarpiui. Nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. apeliantas buvo ieÅ¡kovės Paskolų komiteto pirmininkas (tuo metu, kai buvo ir UAB ,,VED 2“ akcininkas), o nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. spalio 17 d. buvo ieÅ¡kovės Stebėtojų tarybos narys (tuo metu, kai sudarė laidavimo sutartį dėl atsakovo G.

P. prievolių įvykdymo užtikrinimo).

36. Pirmiau nurodyti duomenys apie apelianto V. V. susietumÄ tiek su ieÅ¡kove, tiek su UAB ,,VED 2“ sukuria labiau tikėtinas prielaidas dėl jo nesÄ Å¾iningumo. Akivaizdu, kad apeliantui buvo žinomos reikÅ¡mingos ir aktualios aplinkybės apie UAB ,,VED 2“ prisiimtų įsipareigojimų mastÄ , turimo turto bÅ«klę, daiktinių teisių suvaržymus (dėl UAB ,,VED 2“ turėto materialiojo turto įkeitimo Å¡ios bendrovės prievolių įvykdymo užtikrinimui) bei tai, jog UAB ,,VED 2“ akcijos jau pirmiau buvo įkeistos (akcijos, kurios buvo įkeičiamos skolininko G.

P. prievolių vykdymui užtikrinti, tam pačiam kreditoriui dėl kitų prievolių vykdymo užtikrinimo jau anksčiau buvo įkeistos pagal du įkeitimo lakÅ¡tus), taigi jis prašė ieÅ¡kovės atsisakyti laidavimo dėl atlikto prievolės vykdymo užtikrinimo tų pačių akcijų tretiniu įkeitimu. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad apeliantas nesÄ Å¾iningai siekė iÅ¡vengti prievolių ieÅ¡kovei vykdymo, o ginčijamas susitarimas nutraukti laidavimo sutartį prieÅ¡tarauja juridinio asmens teisnumui (CPK 185 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo ir ekspertizės akto iÅ¡vadų 37. Atsakovo V. V. apeliacinis skundas grindžiamas taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas dėl netinkamai atliktos ekspertizės ir nustatytos turto (įkeistų UAB ,,VED 2“ akcijų) vertės bylÄ iÅ¡sprendė neteisingai.

38. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, siekdamas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai įvertinti Å¡alių pateiktus argumentus, byloje paskyrė UAB „VED 2“ akcijų vertės nustatymo ekspertizę. 2016 m. sausio 29 d. ekspertizės akto iÅ¡vadose konstatuota, kad UAB „VED 2“ 100 proc. akcijų paketo rinkos vertė 2012 m. sausio 30 d. datai teigiamu dydžiu yra neiÅ¡reiÅ¡kiama, Å¡iuo atveju vienos akcijos rinkos vertės teigiamu dydžiu iÅ¡reikÅ¡ti negalima. Taip pat nustatyta, kad UAB „VED 2“ 100 proc. akcijų paketo rinkos vertė turto vertinimo 2012 m. spalio 29 d. datai taip pat yra teigiamu dydžiu neiÅ¡reiÅ¡kiama, Å¡iuo atveju vienos akcijos rinkos vertės teigiamu dydžiu iÅ¡reikÅ¡ti negalima. Ekspertizės akte akcentuota, kad akcijų vertė negalėjo bÅ«ti teigiamos reikÅ¡mės, nes UAB „VED 2“ įsipareigojimai virÅ¡ijo turimÄ turtÄ .

39. Pasak apelianto, ekspertizė atlikta netinkamai, su trūkumais, nes joje nustatyta turto vertė skyrėsi nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. Turto rinkos vertės nustatymo pažymoje nurodytos UAB „VED 2“ turto vertės, ekspertizės akte remtasi neegzistuojančiu palyginamuoju objektu, neatsižvelgta į tai, kad vertinamas nekilnojamasis turtas yra patrauklioje vietoje (ant ežero kranto) ir kt.

40. Kasacinio teismo praktikoje aiÅ¡kinama, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal savo objektyvumÄ dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų Å¡altiniuose esančius duomenis, eksperto iÅ¡vada turi bÅ«ti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų iÅ¡tyrimu (CPK 218 straipsnis), t. y. ekspertizės iÅ¡vada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, be kita ko, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus.

Ä®rodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, jog įrodymai neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ . Ä®vertinant keletÄ Ä¯rodymų, lemia ne tik kiekvieno iÅ¡ įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieÅ¡taravimų tarp jų, ar Å¡alutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklÅ«s yra Å¡alutiniai įrodomieji faktai.

Kai iÅ¡ skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieÅ¡taringa informacija, teismas turi šį prieÅ¡taravimÄ paÅ¡alinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kuriÄ atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 ir kt.).

41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad spręsdamas dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios reikÅ¡mės teismas turi įvertinti ir jo atitiktį įstatyme įtvirtintiems turinio reikalavimams. Ekspertizės akte turi bÅ«ti smulkiai apraÅ¡omi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos iÅ¡vados ir pateikti pagrįsti atsakymai į teismo iÅ¡keltus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Pagrindas atmesti kaip įrodymÄ eksperto iÅ¡vadÄ ar jos dalį gali bÅ«ti tai, kad ekspertizės akto turinys prieÅ¡taringas, kad iÅ¡vados neiÅ¡plaukia iÅ¡ tyrimo eigos, kad iÅ¡vada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neiÅ¡samiai, ir kitais panaÅ¡iais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013 ir kt.).

42. Ä®vertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , apeliacinio skundo argumentus, iÅ¡tyrusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme ydingumÄ ar konkrečius teismo padarytus pažeidimus, galėjusius nulemti neteisingÄ ginčo dėl ieÅ¡kovės pareikÅ¡tų reikalavimų iÅ¡sprendimÄ . Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas iÅ¡ esmės įvertino tuos pačius apelianto nurodytus argumentus ir dėl jų iÅ¡samiai pasisakė, teismo sprendime iÅ¡dėstytas ne tik ekspertizės akto, bet ir visų kitų bylos nagrinėjimo metu surinktų raÅ¡ytinių įrodymų turinys, bylos dalyvių ir eksperto paaiÅ¡kinimai bei jų patvirtinamos ar paneigiamos bylos aplinkybės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginÄÄ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime iÅ¡dėstytomis nuostatomis, iÅ¡ esmės kitaip vertina byloje nustatytus faktus ir pateikia savo nepagrįstÄ nuomonę, tačiau neduoda pagrindo abejoti teismo iÅ¡vadomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepalankus apeliantui, nereiÅ¡kia, jog jis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

43. Apeliantas, nesutikdamas su ekspertizės akto iÅ¡vadomis, neigia eksperto nustatytÄ ieÅ¡kovei įkeistų UAB „VED 2 akcijų“ vertę, be pagrindo jÄ tiesiogiai siedamas su Å¡ios bendrovės turėto nekilnojamojo turto verte. Teismo ekspertizės objektas buvo ne nekilnojamojo turto, bet akcijų vertinimas. Ekspertizės akte buvo iÅ¡samiai iÅ¡dėstyti visi analizuotini veiksniai, darantys įtakÄ akcijų vertei, pateikti finansinės analizės eigoje nustatyti bendrovės finansinę bÅ«klę charakterizuojantys koeficientai, atlikta bendrovės pasyvų ir aktyvų, pajamų ir sÄ naudų struktÅ«rų analizė bei jų kitimo dinamika, nuosavų ir skolintų finansavimo Å¡altinių, finansinės – investicinės veiklos analizė ir kt.

Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė ieÅ¡kovė, bylos nagrinėjimo metu praÅ¡ydamas pakartotinės ekspertizės skyrimo, apeliantas V. V. nepateikė jokių papildomų įrodymų ar duomenų, kurie galėtų paneigti ekspertizės akte įvertintas aplinkybes, taip pat nenurodė jokių papildomų dokumentų, duomenų ar objektyviai apibrėžtų faktų, kuriuos bÅ«tų poreikis vertinti atliekant pakartotinę ekspertizę ir kurie galėtų lemti kitokias iÅ¡vadas, nei atliktos ekspertizės iÅ¡vados.

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad Å¡alys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliantas, nesutikdamas su ekspertizės akte nustatyta akcijų verte, jokių kitų įrodymų apie kitokiÄ akcijų vertę nepateikė. Vien tai, kad ekspertizės akto iÅ¡vados nėra tokios, kokių tikėjosi apeliantas, nereiÅ¡kia, kad jos yra klaidingos ar ekspertizė atlikta netinkamai.

44. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas leisti apmokėti ekspertizės iÅ¡laidas iÅ¡ areÅ¡tuotų apelianto lėšų ir neskirdamas pakartotinės ekspertizės, pažeidė jo procesines teises. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė laikinÄ sias apsaugos priemones – apelianto V. V. turto areÅ¡tÄ , siekiant užtikrinti ieÅ¡kovei galbÅ«t palankaus teismo sprendimo įvykdymÄ . Apeliantas neprašė mokėjimo už ekspertizę atidėti ar iÅ¡dėstyti mokėjimÄ ilgesniam laiko tarpui.

Apeliantas be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė pakartotinės ekspertizės, nors ir nustatė, jog byloje atlikta ekspertizė turi esminių trÅ«kumų. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, teismas iÅ¡samiai pasisakė dėl apelianto argumentų, kuriais remdamasis jis nesutiko su ekspertizės akto iÅ¡vadomis, be to, kaip jau minėta, sprendimÄ grindė ne tik ekspertizės akto iÅ¡vadomis, bet iÅ¡analizavo visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus bei Å¡alių teiginius.

Pažymėtina, kad ekspertizės ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam tikrus bylai reikšmingus klausimus, į kuriuos negali būti atsakyta be specialiųjų atitinkamos srities žinių arba atlikta ekspertizė neatitinka jai keliamų reikalavimų, yra neišsami, netinkama ar neobjektyvi. Šiuo atveju tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliantui neįrodžius būtinybės skirti pakartotinę ekspertizę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos neskyrė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo iÅ¡raiÅ¡ka. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimÄ reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo iÅ¡vadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Dėl sandorio prieÅ¡taravimo vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei bei actio Pauliana taikymo 45. Apeliaciniame skunde apeliantas V. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg plačiai aiÅ¡kino ir taikė CK 1.81 straipsnio nuostatas, nes jis neatliko jokio vieÅ¡ajai tvarkai ar gerai moralei prieÅ¡taraujančio veiksmo.

Anot apelianto, sprendimÄ nutraukti laidavimo sutartį priėmė ieÅ¡kovės valdyba, o nuostolių sukėlęs sandoris negali bÅ«ti savaime laikomas neatitinkančiu geros moralės ir vieÅ¡osios tvarkos. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susitarimÄ dėl laidavimo atsisakymo pripažino negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, nurodo, jog ne jis, o ieÅ¡kovės valdyba sprendė dėl visų su paskolos suteikimu susijusių klausimų, o jis buvo iÅ¡ esmės nemokus laiduotojas, neturintis jokio turto, kurį realizavus bÅ«tų finansiÅ¡kai pajėgus atsakyti už atsakovo G.

P. prievoles.

46. Dėl Å¡ių apelianto argumentų teisėjų kolegija pasisakė Å¡io nutarties 34 – 36 punktuose ir nustatė, kad apeliantas negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningu asmeniu, formaliai pateikusiu praÅ¡ymÄ ieÅ¡kovei nutraukti laidavimo sutartį. Be to, byloje nustatyta, kad apeliantas buvo susijęs su ieÅ¡kove (ėjo Paskolų komiteto pirmininko, Stebėtojų tarybos nario pareigas), taigi jo ryÅ¡iai su ieÅ¡kove patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, jog ginčijamas susitarimas neatitinka nei geros moralės, nei vieÅ¡osios tvarkos nuostatų.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės – laidavimo atsisakymas akivaizdžiai pažeidė ne tik ieÅ¡kovės, bet ir jos kreditorių interesus, nes atsakovo G. P. prievolių įvykdymas po to faktiÅ¡kai nebeliko užtikrintas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantas, teigdamas, kad jis bet kokiu atveju buvo nemokus laiduotojas ir neturėjo finansinių galimybių vykdyti sutartinių įsipareigojimų, iÅ¡ esmės pats pripažįsta byloje konstatuotÄ jo nesÄ Å¾iningumÄ â€“ žinodamas, jog nėra finansiÅ¡kai pajėgus laiduoti už kito asmens turtines prievoles, nepaisant to, jis sutiko laiduoti ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei skolininkas nevykdys ar netinkamai vykdys savo prievoles.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog ginčijamas susitarimas pripažintinas negaliojančiu visais ieškovės nurodytais teisiniais pagrindais (CPK 185 straipsnis). Dėl atsakovo V. L. apeliacinio skundo 48. Apeliantas V. L. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymu. Jis teigia, kad jokie piniginiai reikalavimai jam nebuvo pareikšti, procese jis nedalyvavo, ieškovės reikalavimų neginčijo, neprašė teismo skirti byloje ekspertizę ir nėra atsakingas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų susidarymo. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

49. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . IÅ¡laidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje, kuriame įtvirtinama ta pati bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo proceso Å¡alims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiÅ¡kianti, kad, paskirstant bylinėjimosi iÅ¡laidas, pralaimėjusi Å¡alis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios Å¡alies iÅ¡laidas.

Å iuo atveju byloje ieÅ¡kovė prašė pripažinti negaliojančiu 2012 m. spalio 29 d. tarp ieÅ¡kovės ir atsakovų G. P. bei V. L. sudarytÄ â€žÄ®keisto kilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktÄ â€œ. Å io sandorio Å¡alimi buvo apeliantas V. L., kuris perdavė ieÅ¡kovei jam nuosavybės teise priklausiusias UAB ,,VED 2“ akcijas. Taigi nepaisant to, kad apeliantui V. L. piniginiai reikalavimai nebuvo pareikÅ¡ti, jo atžvilgiu pareikÅ¡tas ieÅ¡kovės reikalavimas buvo patenkintas, tad apeliantas bylÄ pralaimėjo.

Ta aplinkybė, kad apeliantas pasirinko procese elgtis pasyviai ir jame nedalyvauti, jog neginčijo ieÅ¡kovės reikalavimo, nepaneigia jo pareigos atlyginti ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Dėl apelianto (ir kitų atsakovų) neteisėtų veiksmų ieÅ¡kovė buvo priversta pažeistas teises ginti teisme ir kreiptis su ieÅ¡kiniu, dėl to ir buvo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos, kurias privalo atlyginti atsakovai, tarp jų – ir apeliantas. Dėl procesinės bylos baigties 50. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ .

Remiantis tokia iÅ¡vada, atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme 51. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, ieÅ¡kovei atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme.

IeÅ¡kovės pateiktas praÅ¡ymas ir dokumentai patvirtina, kad ieÅ¡kovė patyrė 726 Eur iÅ¡laidų, susijusių su atsiliepimo į V. L. apeliacinį skundÄ parengimu, ir 1 089 Eur iÅ¡laidų, susijusių su atsiliepimo į V. V. apeliacinį skundÄ parengimu. PraÅ¡omos priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio nurodytų dydžių (8.11 punktas), todėl priteisiamos ieÅ¡kovės naudai iÅ¡ apeliantų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti ieÅ¡kovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa” (juridinio asmens kodas 112040690) iÅ¡ atsakovo V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 089 Eur (vienÄ tÅ«kstantį aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt devynis eurus) ir iÅ¡ atsakovo V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis Å¡imtus dvideÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimÄ .

Teisėjai Gintaras Pečiulis Asta Radzevičienė Antanas Rudzinskas