2018-10-10 Nr. AB-18185-3-62-3-00454-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2879-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00454-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 24 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6–12), kurį vėliau patikslino (b. l. 22–27), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 6–12).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. buvo laikomas Kauno TI apie 12 kv. m ploto kamerose, kuriose buvo nuo 4 iki 7 asmenų, o tai, pasak pareiškėjo, prilygo kankinimui. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo sudarytos sąlygos rūbų skalbimui, džiovinimui (šios paslaugos buvo gana brangios). Be to, pareiškėjas nurodo, kad buvo apgyvendintas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats tuo metu buvo nerūkantis. Pareiškėjas nurodė, kad nuolat trūko vietos prie stalo, todėl nebuvo galima visiems valgyti vienu metu. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad vietos trūko ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurių plotas apie 12–14 kv. m, o vienu metu buvo išvedami pasivaikščioti 4–7 asmenys. Be to, kiemeliuose nebuvo pastogės, todėl blogu oru, tekdavo stovėti lietuje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 42–49).

4. Kauno TI nurodė, kad atskirais periodais pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau tai lėmė objektyvios aplinkybės, nepriklausančios nuo Kauno TI. Atsiliepime Kauno TI paaiškino, kad viršutinių rūbų skalbimas yra mokamas, tik jei skalbti prašoma dažniau nei kartą per mėnesį. Kauno TI taip pat nurodė, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal nustatytus reikalavimus. Be to, suaugusiems suimtiesiems pagal galimybes sudaromos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Kauno TI nurodė, kad prie stalų kamerose gali laisvai sėdėti 4 asmenys, tačiau neretai prie jų susėda ir 6 asmenys. Kauno TI taip pat nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, taip pat nesikreipė ir į psichologą ar psichiatrą dėl psichikos sveikatos sutrikimų (depresijos ar kt.).

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 123–129).

6. Teismas, pritaikęs 3 m. senaties terminą, analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. ir nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. ne mažiau nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Teismas nurodė, kad nesivadovauja pareiškėjo pateikta Seimo kontrolieriaus 2009 m. sausio 30 d. pažyma, nes ji nėra aktuali nagrinėjamam ginčo laikotarpiui. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis dėl langų ir mechaninės ventiliavimo sistemos kamerose, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo drėgna. Teismas konstatavo, kad iš pateiktų į bylą duomenų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtos stoginės, kurios atskirais atvejais saugo nuo kritulių. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Šiuo aspektu teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiais prašymų Kauno TI administracijai neteikė, taip pat neteikė skundų, kad jo kameroje yra rūkoma. Teismas nepripažino pagrįstais ir pareiškėjo argumentų dėl nesudarytų sąlygų išsiskalbti. Šiuo aspektu teismas konstatavo, kad pagal Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašo 11 punktą, asmuo atskiru prašymu ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį gali kreiptis dėl nemokamo rūbų skalbimo.

III. 7. Pareiškėjas N. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 141–147). Jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad byla nepakankamai išnagrinėta, pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

8. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu. Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) senaties termino nenumato, be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.134 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams. Pareiškėjas pastebi, kad pažeidimo momentas ir sužinojimas apie pažeidimą gali sutapti, bet gali ir nesutapti. Pareiškėjas nurodo, kad tik susipažinus su teismų sprendimais jam tapo akivaizdu, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista.

9. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl to, kad nebuvo pažeista ploto norma. Pasak pareiškėjo, iš bendro kameros ploto reikia atimti sanitarinio mazgo (1,43 kv. m) ir baldų (jeigu jie trukdo laisvai judėti) užimamą plotą. Pareiškėjo skaičiavimais ploto norma jam nebuvo užtikrinta iš viso 303 dienas.

10. Pareiškėjas nurodo, kad neteisinga, jog teismas neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl draudimo turėti ausines, dėl tyčinio atjungimo karšto vandens duše, dėl tyčinio išvedimo į lauką, esant blogam orui bei iš karto po dušo.

11. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl kiemeliuose įrengtų stoginių. Pasak pareiškėjo, byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad tokių stoginių įrengta nėra.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišreikalavo į bylą visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, o Kauno TI nepateikė teismui pareiškėjo skundų, prašymų kopijų, todėl bet kokios abejonės, pasak pareiškėjo, turėjo būti vertinamos jo naudai. Pareiškėjas nurodo, kad tikslinga išreikalauti į bylą žurnalą, kuris patvirtintų, kad po sporto salės pareiškėjas niekada nebuvo vedamas į dušą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju aktuali Seimo kontrolieriaus 2017 m. sausio 12 d. pažyma, kurioje pripažinta, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai atsisakė kalinamą asmenį išvesti į dušą antrą kartą per savaitę.

13. Pareiškėjas nurodo, kad prie stalo galėjo vienu metu susėsti tik 4 asmenys, o ant lovos sėdėti nėra galimybės, nes antro aukšto lova per žemai stovi. Dėl laikymo su rūkančiais, pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo žinoma, kad yra nerūkančiųjų kameros, todėl manė, kad laikyti nerūkančius su rūkančiais yra normalu. Pareiškėjo nuomone, Kauno TI turėjo nustatyti, ar atvykęs suimtasis yra rūkantis ar ne ir užtikrinti, kad nerūkantys būtų laikomi su nerūkančiais.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 151–153).

15. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis įstatymo nuostatų bei priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kalėjimų departamento vertinimu, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, rėmėsi naujausia teismų praktika. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kalėjimų departamentas pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kalėjimų departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kauno TI buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nepakankamai išnagrinėta, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo visos būtinos informacijos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės nesikreipė į teismą su prašymais dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, be to, atsisakė dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 27). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo ar bylos nagrinėjimo pratęsimas apeliacinėje instancijoje, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose, todėl apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, paprastai vadovaujasi ta bylos medžiaga, kuri yra surinkta byloje pirmosios instancijos teismo ir, kurią vertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Atitinkamai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymų dėl naujų įrodymų išreikalavimo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino dalies jo skundo argumentų (dėl draudimo turėti ausines, dėl tyčinio atjungimo karšto vandens duše, dėl tyčinio išvedimo į lauką, esant blogam orui ir iš karto po pasinaudojimo dušu). Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nepripažįstami pagrįstais, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau paminėtos aplinkybės (taip pat ir aplinkybės dėl nesudarytų galimybių praustis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę) nebuvo nurodytos pareiškėjo skunde, kurį pareiškėjas pateikė teismui, šalindamas teismo nustatytus skundo trūkumus ir, kuris buvo priimtas pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartimi.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su teismo taikytu senaties terminu. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas nagrinėjamu atveju apskritai netaikytinas. Be to, jis nėra suėjęs, nes pareiškėjas apie pažeidimus sužinojo ne iš karto atvykęs į Kauno TI, o tik susipažinęs su teismų sprendimais.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK nustato 3 metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su netaikytina senatimi, atmetami kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93).

21. Nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs 3 metų senaties termino, teisiškai reikšmingos CK nuostatos, reglamentuojančios senaties termino pradžios momentą, t. y. CK 1.127 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

22. Pareiškėjas mano, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai jis sužinojo apie pažeidimus iš teismų sprendimų. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad senaties termino pradžios momentas pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį yra siejamas su asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisių pažeidimo faktą.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, be kita ko, nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Tiek Konstitucija, tiek ir CK pareiškėjo nurodomu teisių pažeidimo metu galiojo bei buvo viešai skelbiami, todėl pareiškėjas apie savo teisę kreiptis teisminės gynybos turėjo žinoti tada, kai pasireiškė pareiškėjo nurodomi jo teisių pažeidimai.

24. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Kauno TI nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad asmuo suvokia (turi suvokti), jog jo teisės yra pažeidžiamos, todėl būtent nuo tokių aplinkybių atsiradimo (asmens laikymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis), kaip jas suvokia pareiškėjas, ir atsiranda jo teisė teisme reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė senaties termino pradžios momentą, t. y. 2013 m. gegužės 27 d., konstatavęs, kad pareiškėjas nuo buvimo Kauno TI pradžios negalėjo nežinoti ir nesuprasti, kad jautėsi blogai, t. y. patyrė neturtinę žalą. Tai iš esmės patvirtina pats pareiškėjas skunde nurodydamas, kad sąlygos izoliatoriuje buvo žiaurios, nežmoniškos, orumą žeminančios, kankinančios, sukėlusios pareiškėjui didžiulę emocinę, psichologinę žalą.

25. Siekiant nustatyti, 3 metų senaties termino pabaigos datą, reikšminga CK 1.127 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi 2017 m. kovo 24 d. (pagal spaudą ant voko) (b. l. 14), nurodydamas, kad neturtinę žalą kildina iš apibrėžto laikotarpio, t. y. nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas, esant Kauno TI prašymui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, teisėtai ir pagrįstai sprendė dėl jo taikymo ir konstatavo, kad terminas buvo praleistas, be to, teisėtai ir pagrįstai vertino, kad terminas nebuvo praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl pagrįstai praleisto termino neatnaujino ir nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš laikotarpio nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Kauno TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo išvadų, papildomai pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, pareiškėjo nuomone, netinkamai apskaičiuotu pareiškėjui tekusiu gyvenamųjų patalpų plotu.

29. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjui Kauno TI turėjusį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą. Aiškindamas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimų draudimą, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad kalinių laikymas tokiomis sąlygomis, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (neskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pasiekiamas minimalus žiaurumo lygis) (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Nors pirmosios instancijos teismas ir neatsižvelgė į sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau taikė ne 3 kv. m, o 3,6 kv. m ploto standartą, todėl iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su minimalaus gyvenamojo ploto suteikimu, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu taip pat teisingai pastebėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas apskritai buvo gana didelis (kartais pareiškėjui tekdavo daugiau nei 5 kv. m, kartais daugiau nei 7 kv. m, o kartais net daugiau nei 15 kv. m gyvenamojo ploto). Dalį kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas, tačiau iš pareiškėjui tekusio kamerų ploto matyti, kad pareiškėjas nebuvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, t. y. pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas buvo didesnis nei 3 kv. m.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius