2013-06-10 Nr. BB-1084-1-94-1-00467-2010-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–318/2013

Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00467-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.22.1;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nuosprendžio.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteisti:

A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį septyniasdešimt parų arešto; pagal BK 159 straipsnį – penkiasdešimt penkioms paroms arešto; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – šešiasdešimt parų arešto; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – aštuoniasdešimt penkios paros arešto, bausmę atliekant areštinėje (bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos).

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nuosprendžiu nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestas; Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendis pakeistas A. A. paskiriant pagal BK 294 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 159 straipsnį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 159 straipsnį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė; remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su paskirta bausme pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose (bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos).

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir V. K. , tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

n u s t a t ė :

A. A. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo 2010 m., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo namuose radęs įgijo ir tuo pačiu adresu iki 2010 m. liepos 13 d. 9 val. laikė tinkamą šaudyti fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletą „Walther P88 Compact“ Nr. A272596, t. y. A kategorijos šaunamąjį ginklą, skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu, kurį kratos metu pateikė policijos pareigūnams.

Taip pat A. A. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. birželio 21 d., apie 10 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. K. , naudodami fizinę (A. A. ranka suėmus D. T. už plaukų, kumščiu du kartus sudavus į dešinįjį šoną, taip sukeliant jai fizinį skausmą) ir psichinę prievartą (A. A. žodžiu grasinant D. T. nužudyti – nuskandinti upėje, o V. K. demonstruojant pistoletą „Walther P88 Compact“ Nr. A272596 ir peilį) prieš nukentėjusiąją D. T. , dėl to jai išsigandus bei pagrįstai manius, kad tokie grasinimai gali būti įvykdyti, savavališkai vykdė ginčijamą, bet A. A. nerealizuotą, tariamą teisę, t. y. savavališkais veiksmais siekė atgauti pagrobtą A. A. piniginę su pinigais. Be to, A. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, Šilutėje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad V. K. yra nepilnametis, prašydamas, įkalbinėdamas jį dalyvauti savavaldžiavime, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją D. T. , veikiant bendrininkų grupe (tą jie ir padarė), taip šį vaiką įtraukė į nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nuosprendžių dalis, kuriomis jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir šią baudžiamosios bylos dalį jam nutraukti.

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo, o būtent BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pažeidimų, todėl priėmė neteisingus sprendimus ir nepagrįstai pripažino jį padarius tyčinį nusikaltimą – įgijus ir be leidimo savo namuose laikius šaunamąjį ginklą – pistoletą „Walther P88 Compact“, skirtą šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu, priskirtiną A kategorijos ginklams.

Kasatoriaus teigimu, remiantis BK 253 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai konstatuota, kad kasatorius žinojo bei suprato (galėjo žinoti ir suprasti), jog jo turimas ginklas priskiriamas A kategorijai ir jam įsigyti bei laikyti reikalingas leidimas. Kasatoriaus nuomone, jo veikoje nėra tyčios, nes pagal savo išvaizdą ir konstrukcijos ypatumus jo paties policijos pareigūnams atiduotas ginklas buvo visiškai identiškas dujiniam pistoletui, šaudyti juo jis buvo įsigijęs 9 mm kalibro dujinių šovinių, jais šaudė, nešė ginklą remontuoti būtent kaip dujinį. Tokias jo nurodytas aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai: 2011 m. vasario 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ginklo vamzdžio kanale yra pertvara, o specialistas P. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ši detalė ginkle yra skirta neleisti šaudyti koviniais šoviniais (kulkomis); nustatant ginklo tinkamumą šaudyti, buvo naudojami garsiniai šoviniai ir jie iššovė tik po 2-3 skėlimų į šovinio kapsulę, nes buvo rasta skėlimo mechanizmo (daužiklio) deformacija, kuri galėjo atsirasti šaudant šiam pistoletui neskirtais šoviniais; specialistas ištyrė ir 9 vnt. šovinių, kurie buvo paimti kratos metu kartu su pistoletu, ir konstatavo, kad šie šaudmenys skirti 9 mm kalibro įvairių modelių dujiniams pistoletams; P. Š. nepaneigė galimybės, kad būtent tokio tipo šoviniais galėjo būti šaudoma iš tiriamo pistoleto, dėl to jis galėjo būti apgadintas; specialistas bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat patvirtino, kad ginklas savo išvaizda ir konstrukcija turi panašumų su dujiniu. Be to, liudytojas – ginklų parduotuvės Šilutėje pardavėjas (ginklininkas) – V. A. patvirtino, kad kasatorius pirko šovinių dujiniams pistoletams, o nurodytas ginklas pagal galiojančius teisės aktus iki 2011 m. kovo 1 d. turėjo būti priskiriamas D kategorijos šaunamiesiems ginklams, po šios datos – C kategorijos, nes juo šaudyti koviniais šaudmenimis neįmanoma. Kasatorius pažymi, kad jis pats atidavė pistoletą pareigūnams, nes buvo įsitikinęs, jog šis yra dujinis. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai išanalizuota ir motyvuotai nustatyta, kokiai kategorijai šis ginklas priskiriamas, o priskyrimas A kategorijos šaunamajam ginklui – neargumentuotas, neaišku, kuo remdamiesi teismai padarė tokią išvadą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo A. A.kasacinį skundą atmesti.

Prokurorės nuomone, bylą nagrinėję teismai įrodymus vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvadas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad 2010 m. liepos 13 d. atliekant kratą A. A. namuose, jis pateikė ginklą ir vienuolika šovinių pareigūnams, nepatvirtina jį sąžiningai klydus dėl turimo ginklo kategorijos, nes pareigūnams atvykus į kasatoriaus namus ir paskelbus sprendimą atlikti kartą, jis neabejotinai suvokė, kad ginklas vis tiek bus rastas, todėl jį pateikė pats. Teismų išvados dėl A. A. teiginių, kad, jo įsitikinimu, jis disponavo dujiniu ginklu, atmetimo – logiškos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, nes A. A. buvo įsigijęs ir ne vienerius metus naudojo dujinius ginklus, turėjo pakankamai patirties atskiriant dujinius ir kovinius ginklus, be to, pats teigė, kad pas jį rastu ginklu bandė šaudyti tiek dujiniais, tiek garsiniais šoviniais, bet ginklas neveikė.

Prokurorė pažymi, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, balistinių tyrimų specialistas tiek 2011 m. vasario 21 d. balistinių tyrimų išvadoje, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patvirtino savo išvadas dėl ginklo „Walther P88 Compact“ Nr. A272596 priskyrimo A kategorijos ginklams, kuriems reikalingas leidimas; paaiškino, kad atlikus tyrimą naudojosi ekspertų komisijos protokolų išrašais ir pateikė teismui protokolų kopijas. Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti 2011 m. kovo 24 d. posėdžio protokolo išrašo Nr. 12 1 punkte nurodoma, kad lygiavamzdžiai šaunamieji ginklai, skirti šaudyti tik šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu, priskiriami A kategorijai, o pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (tiek pagal 2002 m. sausio 15 d. įstatymo redakciją, tiek 2011 m. kovo 11 d. įsigaliojusią redakciją) tirto ginklo priskyrimas A kategorijai nėra pasikeitęs. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai kvietė specialistą P. Š. į teismo posėdį ir detaliai apklausė apie iš A. A. paimto ginklo konstrukcines ypatybes, paaiškino, jog jame yra gamyklinė pertvara tam, kad nebūtų galima šaudyti koviniais šoviniais; kad ginklas gali užsikirsti, nes iš jo buvo šaudoma ne jam pritaikytais šaudmenimis. Įvertinus tai, kas nurodyta, akivaizdu, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai aiškinosi ir tyrė nurodytas aplinkybes, o specialisto P. Š.išvadomis abejoti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, anot prokurorės, motyvuotai pasisakė ir dėl liudytojo V. A. parodymų, susijusių su ginklo „Walther P88 Compact“ priskyrimu atitinkamai kategorijai, pagrįstai konstatuodamas, kad šio liudytojo parodymai nepagrįsti jokia tyrimo metodika, prieštarauja balistinių tyrimų specialisto išvadoms, parodymams.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, t. y. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar esminių BPK nuostatų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Byloje surinkti įrodymai kasacinėje instancijoje iš naujo nevertinami, naujų įrodymų nerenkama ir faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, nes tai faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisės aktus bei pasitelkdami balistikos specialisto kompetenciją išsiaiškino ginklo „Walther P88 Compact“ rūšį, jo pavojingumą. Teismai išnagrinėjo kaltinimo ir gynybos šalių pateiktus duomenis ir argumentus dėl šio ginklo priskyrimo konkrečiai šaunamųjų ginklų kategorijai. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, apklausdami specialistą P. Š. ir neturėdami pagrindo abejoti jo specialiosiomis žiniomis, pagrįstai pasisakė, jog ginklo priskirtinumas A kategorijai pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra įrodytas, o liudytojo V. A. , neturinčio tam tikro specialaus išsilavinimo ir žinių šioje srityje, parodymai, kaip prieštaraujantys specialisto išvadai ir jo parodymams, motyvuotai atmesti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikydami BPK 20 straipsnio 5 dalį, t. y., kasatoriaus nuomone, padarydami esminių BPK pažeidimų, neįvertino ir nepasisakė dėl dalies byloje surinktų įrodymų: specialisto išvados argumentų dėl tirto ginklo kanalo pertvaros, kuri skirta neleisti šaudyti koviniais šoviniais (kulkomis), ginklo pažeidimų, padarytų šaudant jam neskirtais šaudmenimis; specialisto pasisakymų dėl ginklo panašumo į dujinį; ginklų parduotuvės pardavėjo teiginių apie ginklo priskyrimą kitoms kategorijoms, kad tai dujinis pistoletas.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. A. nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, remdamasis byloje surinktų ir ištirtų įrodymų: A. A. parodymų, 2010 m. liepos 3 d. kratos protokolo, 2011 m. vasario 21 d. balistinių tyrimų specialisto išvada, specialisto P. Š. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, dokumentų apžiūros protokolais ir kitais rašytiniais įrodymais; visuma, pagrįstai konstatavo A. A. veiksmuose esant būtinuosius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apkaltinamajame nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodyta, kodėl atmetama A. A. kelta gynybinė versija dėl jo nežinojimo apie turimam ginklui reikalingą leidimą, taip pat liudytojo V. A. parodymai, prieštaraujantys specialiųjų žinių turinčio specialisto P. Š. pateiktoms išvadoms, liudytojos D. A. – kasatoriaus dukters – parodymai, kaip nepatikimi, siekiant padėti tėvui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai apklausęs specialistą P. Š. , pasisakydamas dėl esminių A. A.apeliacinio skundo motyvų, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nurodė, kad A. A. argumentai dėl jo kaltės (tiesioginės tyčios) nebuvimo padarant nusikalstamą veiką, nes jis nesuvokė, kad turi įgijęs ir laiko šaunamąjį ginklą, kuriam reikalingas leidimas, atmesti, pagrįstai nurodant, kad tai paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, duomenys apie jo ilgametę patirtį įsigyjant ir turint savo žinioje dujinius ginklus, kuri neabejotinai leido jam suvokti, kokį ginklą jis turi ir kad šiam reikalingas leidimas. Įvertinus tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo, teidmų sprendimų tariamo nemotyvavimo – iš esmės yra tik kasatoriaus nesutikimas su teismų išvadomis, kurios šiuo atveju buvo padarytos ištyrus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nepažeidžiat BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti ar naikinti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. birželio 5 d.): civilinėje apyvartoje draudžiami – A kategorijos ginklai, ginklų priedėliai ir šaudmenys, skirti tik A kategorijos ginklams, išskyrus atvejus, kai juos naudoja Lietuvos bankas, Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys, gaminantys A kategorijos ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis A kategorijos ginklams, jų dalis, valstybinės kriminalistinės ekspertizės įstaigos, valstybiniai muziejai, A kategorijos ginklus, šaudmenis, jų dalis ir priedėlius tiriančios ir konstruojančios mokslinio tyrimo įstaigos. Iš esmės tapatūs draudimai tokio pavojingumo (remiantis aktualiomis įstatymo nuostatomis, priskiriamų A kategorijai) šaunamojo ginklo draudimas civilinėje apyvartoje buvo įtvirtintas ir iki 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 priėmimo galiojusiuose teisės aktuose. Taigi, pas A. A. rastas šaunamasis ginklas – pistoletas „Walther P88 Compact“ Nr. A272596, skirtas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su pasklindančiu šratų užtaisu – legaliai Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims, negalėjo ir nebuvo pardavinėjamas, todėl jo įgijimas ir laikymas, turėjimas savo žinioje, nepaisant kasatoriaus nurodytų jo kaltę tariamai paneigiančių argumentų (kurie nepasitvirtino), buvo neteisėtas. Kasatorius teisės aktų nustatyta tvarka nurodyto pas jį rasto ginklo neįgijo ir apskritai negalėjo įgyti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nurodyta pirmiau, konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl A. A. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis