b88108ff-cfc8-4edb-a85a-059da616ff56 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-392-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02529-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2; 44.5.2.15 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS S P R E N D I M ASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 30 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės S. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2249-661/2014 pagal ieÅ¡kovės S. L. ieÅ¡kinį atsakovui VieÅ¡ajai įstaigai „Vilniaus universiteto ligoninės SantariÅ¡kių klinikos“ dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų, R.

D. ir uždaroji akcinė draudimo bendrovė „PZU Lietuva“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė S. L. patikslintu ieÅ¡kiniu praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ bei bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 1, b.l. 148-153). IeÅ¡kovės teigimu, žala atsirado atsakovo darbuotojai gydytojai R. D. aplaidžiai vykdžius savo pareigas, neatlikus visų bÅ«tinų ir privalomų veiksmų įvertinant jos sutuoktinio V. L. sveikatos bÅ«klę: nepaisant turimų tyrimų rezultatų, netinkamai nustačius V.

L. ligos diagnozę, klaidingos diagnozės pasekoje paskyrus netinkamÄ gydymÄ , V. L. mirė. IeÅ¡kovė nurodė, kad sutuoktinis 2011 m. sausio 15 d. dėl įtariamo svetimkÅ«nio kvėpavimo takuose buvo pristatytas į atsakovo Centro filialÄ . Jį apžiÅ«rėjo gydytojas krÅ«tinės chirurgas A. M. ir paskyrė atlikti krÅ«tinės lÄ stos rentgeno nuotraukas, paskyrė gydytojo radiologo konsultacijÄ . Atlikus rentgeno nuotraukÄ , gydytoja radiologė N. N. nustatė diagnozę - deÅ¡inio plaučio infiltracija (pneumonija).

TÄ pačiÄ dienÄ apie 14.00 val. gydytojas A. M. atliko V. L. fibrobronchoskopinį (FBS) tyrimÄ bei pateikė iÅ¡vadÄ , jog jam diagnozuotinas lėtinis paÅ«mėjęs bronchitas, taip pat įtariama deÅ¡inės pusės pneumonija, svetimkÅ«nio buvimas nenustatytas. V. L. buvo nukreiptas vidaus ligų gydytojo konsultacijai. TÄ pačiÄ dienÄ jį konsultavo priėmimo - skubiosios pagalbos skyriaus medicinos gydytoja R. D., kuri, įvertinusi bÅ«klę ir turėdama atliktų tyrimų rezultatus ir iÅ¡vadas, nustatė kitokiÄ diagnozę - paÅ«mėjęs lėtinis bronchitas bei nurodė, kad gydymas stacionare nereikalingas.

V. L. tÄ pačiÄ dienÄ pradėtas taikyti R. D. paskirtas gydymas antibiotikais. 2011 m. sausio 18 d. jį apžiÅ«rėjo Å¡eimos gydytoja, V. L. savijauta blogėjo. 2011 m. sausio 24 d. jo bÅ«klė itin pablogėjo, buvo pristatytas į atsakovo Centro filialo priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, kuriame jį apžiÅ«rėjo krÅ«tinės chirurgas V. J. bei reanimatologas G. N.. V. L. bÅ«klei dar labiau blogėjant buvo pervežtas į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, kuriame tÄ pačiÄ dienÄ ir mirė.

IeÅ¡kovės teigimu, gydytoja R. D., 2011 m. sausio 15 d. apžiÅ«rėdama V. L., neatsižvelgė į kitų gydytojų nustatytas diagnozes, atliktus tyrimus, gydymo metodikas bei rekomendacijas ir dėl to netinkamai nustatė diagnozę, paskyrė netinkamÄ gydymÄ bei neinformavo V. L. ar jo artimųjų apie galimas tokio gydymo pasekmes. R. D., priimdama sprendimÄ dėl V. L. diagnozės ir atsisakymo hospitalizuoti, ne tik neatsižvelgė į jį 2011 m. sausio 15 d. tyrusio gydytojo krÅ«tinės chirurgo ir radiologo tyrimų rezultatus, nevertino laboratorinių duomenų, bet neatsižvelgė ir į V.

L. amžių, gretutines ligas ir sunkiÄ sveikatos bÅ«klę bei į suaugusiųjų pneumonijos hospitalizavimo indikacijas, kas sÄ lygojo ne tik neteisingÄ ligos diagnozę, bet ir netinkamÄ gydymo metodo parinkimÄ , kas lėmė V. L. mirtį. R. D. veikė netinkamai, nerÅ«pestingai, nesiėmė visų reikalingų priemonių, nebuvo maksimaliai atidi – nepaisė akivaizdžių simptomų, patvirtinančių pneumonijos diagnozę, todėl nusižengė savo pareigybinėms nuostatoms, bÅ«tinosios pagalbos teikimo tvarkai, metodinėms rekomendacijoms, profesiniams rÅ«pestingumo, atidumo standartams (CK 6.246 str. 1 d.).

IeÅ¡kovė nurodė, kad su V. L. santuokoje iÅ¡gyveno 19 metų, juos siejo artimas ryÅ¡ys, abipusė pagarba, parama bei pagalba, todėl atsainus, neatsakingas sveikatos priežiÅ«ros įstaigos požiÅ«ris į garbaus amžiaus pacientÄ skaudžiai paveikė ieÅ¡kovę, kas sÄ lygojo neturtinės žalos atsiradimÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Teismas nurodė, kad dėl gydytojo atliktų veiksmų atitikties rÅ«pestingumo standartui turi bÅ«ti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis veikė gydytojas.

Vertinant 2011 m. balandžio 11 d. Valstybinio medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės tyrimo išvadas, teismas sutiko su Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime padaryta išvada, kad pažeidimai, kurie nustatyti tyrimo metu ir pateikti išvadoje, jog 2011 m. sausio 15 d. V. L. konsultavusi gydytoja R. D. paciento valios pareiškime neįformino paciento ar jo atstovo parašo 10 ir 11 grafose, tuo pažeidė įstaigos vadovo 2005 m. kovo 31 d.

įsakymu Nr. VI-24 patvirtintos BÅ«tinosios pagalbos teikimo Priėmimo skubiosios pagalbos skyriuje tvarkos 5 sk. reikalavimÄ - pacientÄ iÅ¡leidus ambulatoriniam gydymui, priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus gydytojas skiria gydymÄ ir užpildo iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ medicininių dokumentų (apsk. forma Nr. 027/a) bei duoda pacientui pasiraÅ¡yti Paciento valios pareiÅ¡kimo 10 ir 11 grafose, toks pažeidimas yra daugiau formalaus pobÅ«džio, susijęs su netinkamu dokumentų pildymu, o ne su V. L. teiktomis sveikatos priežiÅ«ros paslaugomis.

Prof. R. S. nurodė, kad dėl priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo Centro filialo gydytojų veiksmų ir V. L. mirties pasisakyti negali. Atliktos deontologinės ekspertizės iÅ¡vados taip pat nesudaro jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog tarp R. D. veiksmų / neveikimo ir paciento mirties yra priežastinis ryÅ¡ys. Komisijos bei ekspertizės iÅ¡vadose, taip pat apklausus ekspertÄ prof. S. M. nustatyta, jog paskirtas R. D. gydymas, skiriant plataus veikimo antibiotikÄ pacientui, buvo iÅ¡ esmės tinkamas. Teismas nesutiko su pateiktomis medicinos auditorės V.

V. konsultacijos iÅ¡vadomis, nes jos prieÅ¡tarauja byloje pateiktiems raÅ¡ytiniams įrodymams, Komisijos ir ekspertų iÅ¡vadoms. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, raÅ¡ytinius įrodymus, ekspertizės iÅ¡vadas bei žodinius proceso dalyvių parodymus, sprendė, kad R. D. padarė formalių pažeidimų, tačiau jie nesukėlė pacientui įrodinėjamų pasekmių – mirties. Mirties priežastį lėmė paciento amžius (91 metai), sunki bÅ«klė dėl generalizuotos aterosklerozės, komplikuotos infarktais Å¡irdyje ir smegenyse bei dėl smegenų pažeidimo atsiradę rijimo sutrikimai, sÄ lygoję aspiracijos epizodus su lėtiniu aktyviu uždegimu ir kardiopulmonalinio nepakankamumo progresavimui.

Visa tai, nepaisant taikytų gydymo priemonių, lėmė ligonio mirtį 2011 m. sausio 24 d. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovė neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių pasekmių, t. y. neįrodyta atsakovo (jos darbuotojos) neteisėtų veiksmų kaip vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygos (CK 6.246 str.). Atitinkamai, teismo vertinimu, ieÅ¡kovė neįrodė ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai IeÅ¡kovė S. L. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ patikslintÄ ieÅ¡kinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas bei prijungti prie bylos iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos tinklapio www.vvkt.lt apie vaistÄ klaritromicinÄ .

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neištyrė ir nevertino dalies apeliantės įrodinėtų R. D. neteisėtų veiksmų ir aplaidaus neveikimo bei šių veikų įtakos V. L. ligos progresavimui ir mirčiai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad V. L. nebuvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo terapeuto. R. D., būdama ne vidaus ligų specialistė (terapeutė), konsultavo V. L., neatsižvelgdama į kitų gydytojų išvadas dėl pneumonijos, bei nusprendė, kad nėra pagrindo V.

L. hospitalizuoti. Pastarajam neužtikrinus tinkamos vidaus ligų specialisto (gydytojo terapeuto) konsultacijos, nebuvo iÅ¡naudotos visos galimybės nustatyti tiksliÄ jo ligÄ , jos sukėlėjÄ bei nebuvo skirtas gydymas stacionare, kas neabejotinai bÅ«tų suteikę galimybę iÅ¡saugoti V. L. gyvybę. Dėl analogiÅ¡kų aplinkybių pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014. Teismas neįvertino aplinkybių, kad R. D. nustatė klaidingÄ diagnozę, nepagrįstai skyrė gydymÄ ne stacionare, nesiėmė veiksmų nustatyti ligos sukėlėjÄ bei tinkamÄ jį veikiantį vaistÄ .

Neginčijama, kad R. D. suklydo nustatydama diagnozę, nes nediagnozavo deÅ¡iniojo plaučio uždegimo (pneumonijos). Tai konstatavo prof. R. S., Komisija bei paskirti ekspertai. R. D. turėjo visus reikiamus tyrimus ir duomenis, akivaizdžiai rodančius pneumonijos klinikinius simptomus, kitų gydytojų iÅ¡vadas, tačiau, veikdama aplaidžiai ir nerÅ«pestingai, nustatė klaidingÄ diagnozę.V. L. nustačius pneumonijÄ bei net kelias indikacijas hospitalizacijai – amžių (91 m.), vidutinio sunkumo sveikatos bÅ«klę (sunkias gretutines ligas), deguonies kiekio kraujyje sumažėjimÄ , buvo bÅ«tina ji hospitalizuoti.

Prof. R. S. konstatavo, kad gydymo taktika nebuvo pakankamai adekvati ir tinkama pneumonijos, tuo pačiu ir paciento sveikatos bÅ«klės atžvilgiu, pacientÄ buvo tikslinga hospitalizuoti. Tai 2014 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdyje patvirtino ir gydytojas pulmonologas prof. S. M.. Tačiau teismas nepagrįstai Å¡io R. D. pažeidimo nekonstatavo ir jo nevertino. R. D. nepagrįstai nusprendus nehospitalizuoti V. L., jam nebuvo atliktas mikrobiologinis tyrimas, kas bÅ«tų leidę nustatyti efektyvų gydymÄ . Gydytoja, nepaskirdama mikrobiologinio tyrimo ligos sukėlėjui nustatyti, elgėsi aplaidžiai, nesivadovavo metodinėmis rekomendacijomis.

Apeliantės teigimu, klaritromicinas nėra pirmo pasirinkimo vaistas gydant plaučių uždegimÄ , sukeltÄ dažniausiai pasitaikančių ir agresyvių pneumonijos sukėlėjų. Todėl gydytoja nusižengė savo pareigybinėms nuostatams, bÅ«tinosios pagalbos teikimo Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje tvarkai, metodinėms rekomendacijoms, profesiniams rÅ«pestingumo, atidumo standartams. Teismo iÅ¡vada, kad R. D. taikytas ambulatorinis gydymas skiriant antibiotikÄ klaritromicinÄ â€žbuvo iÅ¡ esmės tinkamas“, nepagrįsta įrodymais ir paremta prielaidomis.

V. L. mirties liudijime nustatyta mirties priežastis pneumonija, kurios sukėlėjas nenustatytas. Po devynių dienų gydymo R. D. paskirtu antibiotiku, V. L. mirė nuo abipusio plaučių uždegimo (pneumonijos), todėl akivaizdu, kad R. D. be jokių tyrimų parinktas ir paskirtas gydymas buvo neefektyvus, kas lėmė abipusės pneumonijos iÅ¡sivystymÄ ir paciento mirtį. Teismas nepagrįstai vadovavosi prieÅ¡taringomis ekspertizės iÅ¡vadomis bei atmetė medicinos auditorės V. V. iÅ¡vadas. Ekspertizės iÅ¡vada dėl V.

L. mirties priežasties prieštarauja bylos įrodymams, pagal kuriuos pagrindinė liga sukėlusi mirtį yra abipusė pneumonija. Ekspertizės išvados dėl gydymo tinkamumo ir efektyvumo nepagrįstos įrodymais bei remiasi tik prielaidomis. Taip pat ekspertai sprendė, kad nėra vienareikšmiško tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. D. veiksmų ir paciento mirties, tačiau tai nepaneigia, kad R. D. nevykdymas pareigų ir aplaidumas galėjo turėti įtakos ir prisidėjo prie V. L. ligos progresavimo, kas sukėlė jo mirtį.

Be to, teismas nenurodė, kokiems byloje pateiktiems įrodymams esÄ prieÅ¡tarauja auditorės V. V. iÅ¡vados, kuriose pateiktais įrodymais nustatytos bylai reikÅ¡mingos aplinkybės.Teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp atsakovo (jo darbuotojos) neteisėtų veiksmų ir įrodinėjamų padarinių nėra priežastinio ryÅ¡io. Byloje nustačius, kad V. L. nesuteikta tinkamos kvalifikacijos gydytojo (terapeuto) konsultacija; nustatyta klaidinga diagnozė; pacientas nehospitalizuotas; neatlikti tyrimai pneumonijos sukėlėjui ir jo jautrumui (atsparumui) antibiotikams nustatyti, darytina iÅ¡vada, kad V.

L. sveikatos priežiÅ«ros paslaugos suteiktos netinkamai ir tai įtakojo ir prisidėjo prie jo ligos progresavimo ir abipusės pneumonijos iÅ¡sivystymo, dėl ko pacientas mirė. Apeliantė praÅ¡o prijungti raÅ¡ytinį įrodymÄ â€“ vaisto klaritromicino charakteristikų santraukÄ , nes Å¡io įrodymo pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo susipažinus su skundžiamo sprendimo iÅ¡vadomis. Atsakovas VÅ¡Ä® „Vilniaus universiteto ligoninės SantariÅ¡kių klinikos“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Sveikatos priežiÅ«ros įstaiga negali garantuoti, kad bus pasiektas konkretus rezultatas: pacientui nustatyta teisinga diagnozė ir/ar jis bus iÅ¡gydytas. Sveikatos priežiÅ«ros įstaiga gali užtikrinti tik maksimalias pastangas, teikiant sveikatos priežiÅ«ros paslaugas.Apeliantė prie raÅ¡ytinių įrodymų, kurie laikytini specialiosiomis medicinos mokslo žiniomis paremtomis įrodinėjimo priemonėmis, bando priskirti ir V. V. konsultacijÄ raÅ¡tu, kuri yra neturinčio reikiamos kvalifikacijos asmens nuomonė, parengta neobjektyviai įvertinus faktines aplinkybes, todėl negali bÅ«ti vertinama kaip specialiosiomis medicinos žiniomis paremta įrodinėjimo priemonė.Apeliantės teiginys, kad 2011 m. sausio 15 d.

V. L. turėjo bÅ«ti konsultuotas vidaus ligų gydytojo yra nepagrįstas įrodymais. Å is faktas nenurodytas nei prof. R. S. iÅ¡vadose, nei ekspertizės akte, nei Audito ataskaitoje. R. D., bÅ«dama medicinos gydytoja, turėjo kompetencijÄ dirbti ligoninės priėmimo skyriuje, vertinti V. L. sveikatos bÅ«klę, nustatyti diagnozę ir paskirti reikiamÄ gydymÄ . Tai patvirtina medicinos gydytojo medicinos normos MN 7:1995 „Medicinos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ 5.1 punktas – medicinos gydytojas turi teisę dirbti ligonių priėmimo skyriuose, bei 7.3.3 punktas – medicinos gydytojo kompetencija atpažinti ir gydyti Å«mų bronchitÄ , Å«mų plaučių uždegimÄ , lėtinį bronchitÄ .

Tai, kad gydytoja R. D. medicinos dokumentuose nenurodė dešinio plaučio uždegimo, neturėjo neigiamų pasekmių. V. L. buvo paskirtas adekvatus gydymas antibiotikais klaritromicinu. Tiek prof. R. S. išvadose, tiek ekspertizės akto 2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad gydymas šiuo antibiotiku taikomas sergant visuomenėje įgyta pneumonija. Gydytojas pulmonologas prof. S. M. teismo posėdyje patvirtino, kad klaritromicinas yra pakankamo spektro ir galėjo būti paskirtas. Nei vienas iš ekspertų nenurodė, kad turėjo būti skiriamas kitas antibiotikas, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, kad klaritromicinas netinkamas antibiotikas.

Nepagrįstas ir neteisingas apeliantės teiginys, kad prieÅ¡ skiriant antibiotikÄ klaritromicinÄ turėjo bÅ«ti atliktas mikrobiologinis tyrimas ir tik žinant jo rezultatus bÅ«tų galima skirti veiksmingÄ antibiotikÄ . Nei prof. R. S. iÅ¡vadose, nei ekspertizės akte nenustatyta, kad toks tyrimas privalėjo bÅ«ti atliktas. PrieÅ¡ingai, prof. R. S. iÅ¡vadose yra nurodyta, kad 2011 m. sausio 15 d. V. L. buvo laiku atlikti bÅ«tini tyrimai. Vertinant aplinkybes dėl Paciento nehospitalizavimo pažymėtina, kad gydytoja R.

D. nustatė, jog deguonies terapijos pacientui nereikėjo, kvėpavimo dažnis buvo normalus, plaučiuose vezikulinis alsavimas, deÅ¡inėje nedaug smulkių drėgnų karkalų, Å¡irdies tonai ritmiÅ¡ki, arterinis kraujo spaudimas ir Å¡irdies susitraukimų dažnis normalÅ«s. Hospitalizavus tokios bÅ«klės pacientÄ , jam bÅ«tų skirtas tik medikamentinis gydymas, visiÅ¡kai toks pats kaip kad skirtas ambulatoriÅ¡kai. Taip pat gydytoja R. D. įvertino, kad socialinių indikacijų hospitalizacijai nėra, nes V.

L. buvo rÅ«pestingai prižiÅ«rimas namuose. Priežastinio ryÅ¡io tarp 2011 m. sausio 15 d. V. L. pas atsakovÄ teiktų sveikatos priežiÅ«ros paslaugų ir 2011 m. sausio 24 d. jo mirties nėra. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad pneumonijos nediagnozavimas 2011 m. sausio 15 d. ir V. L. nehospitalizavimas kokia nors dalimi įtakojo abipusės aspiracinės pneumonijos iÅ¡sivystymÄ . Ekspertas S. M. teismo posėdyje nurodė, kad tai, jog plaučių uždegimas nenustatytas 2011 m. sausio 15 d., neturėjo pasekmių, nes buvo paskirtas tinkamas antibiotikas.

Ekspertizės akto 7 punkte nurodyta, kad V. L. mirtį lėmė jo amžius, sunki bÅ«klė dėl generalizuotos aterosklerozės, komplikuotos infarktais Å¡irdyje ir smegenyse bei dėl smegenų pažeidimo atsiradę rijimo sutrikimai, kurie sÄ lygojo aspiracijos epizodus su lėtiniu aktyviu uždegimu ir kardiopulmonalinio nepakankamumo progresavimu. Pagrindinė liga, sukėlusi V. L. mirtį – abipusė aspiracinė pneumonija. Ekspertizės akto iÅ¡vadų 5 punkte nurodyta, kad springimas buvo ir galėjo bÅ«ti abipusės aspiracinės pneumonijos priežastis.

Springimo priežastis buvo rijimo sutrikimai, atsiradę dėl smegenų sutrikimo. Aspiracinės pneumonijos diagnozė patvirtinta patalogoanatominio tyrimo metu, ji patvirtina ir ekspertizės akte, todėl atmestini apeliantės samprotavimai apie galimai virusinę pneumonijos kilmę. V. L. mirė praėjus devynioms dienoms po jo gydymo pas atsakovÄ . R. D. 2011 m. sausio 15 d. nediagnozavus pneumonijos, Å¡i diagnozė nustatyta dviem dienomis vėliau, t.y. 2011 m. sausio 17 d. Å¡eimos gydytojos T. D., tačiau tai neturėjo įtakos abipusės aspiracinės pneumonijos iÅ¡sivystymui ir paciento mirčiai.

Vertinant žalos dydį, atsižvelgtina į V. L. amžių (91 m.) bei sunkiÄ sveikatos bÅ«klę: nuo 2000 m. Å¡irdies ir smegenų infarktai, koronarinė Å¡irdies liga, nuo 2007 m. kovo 21 d. nustatyta specialioji nuolatinė priežiÅ«ra, 11 metų nevaikščiojo. Apeliantės neadekvatų pergyvenimÄ Ä¯rodo pateikta VÅ¡Ä® Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro epikrizė, kurioje nurodyta, kad apeliantei diagnozuotas psichikos sutrikimas, ji savo bÅ«senai buvo kritiÅ¡ka ir sutiko gydytis. Be to, atsakovo finansinė padėtis prasta.

KlausimÄ dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atsakovas praÅ¡o spręsti teismo nuožiÅ«ra. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje sprendžiamas gydymo įstaigos atsakomybės klausimas dėl netinkamos kokybės medicininių paslaugų teikimo.

Faktinis ieÅ¡kinio pagrindas yra tai, kad 2011 m. sausio 15 d. atsakovo darbuotoja – gydytoja R. D., apžiÅ«rėdama apeliantės sutuoktinį V. L., netinkamai nustatė diagnozę, paskyrė netinkamÄ jo bÅ«klei gydymÄ , neinformavo paciento ir jo artimųjų apie galimas tokio gydymo pasekmes. 2011 m. sausio 24 d. V. L. mirė. Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio netenkino, su kuo apeliantė nesutinka.              Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Apeliantė nurodo, jog teismas tinkamai neiÅ¡tyrė ir skundžiamame sprendime apskritai nevertino dalies apeliantės įrodinėtų neteisėtų gydytojos R.

D. veiksmų, jų įtakos ligos progresavimui ir mirčiai; nepagrįstai sprendė, kad taikytas ambulatorinis gydymas antibiotiku (klaritromicinu) buvo iš esmės tinkamas; nepagrįstai vadovavosi prieštaringomis ekspertizės išvadomis ir atmetė medicinos auditorės V. V. išvadas; nepagrįstai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimo. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.).

Asmeniui, kuris Å¡iÄ pareigÄ pažeidžia arba kuris pagal įstatymÄ yra atsakingas už žalÄ padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytÄ Å¾alÄ . Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sÄ lygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalÄ padariusio asmens kaltė (CK 6.246 - 6.249 str.). Asmuo (ieÅ¡kovas), pareiÅ¡kęs sveikatos priežiÅ«ros įstaigai ieÅ¡kinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiÅ«ros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktÄ ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos.

ŽalÄ padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieÅ¡kovas turi įrodyti ir žalÄ padariusio asmens kaltę (CK 6.248 str. 1 d.). Pagrindinės civilinės atsakomybės nuostatos, reikÅ¡mingos Å¡ios kategorijos bylose, yra pakankamai iÅ¡samiai dėstytos kasacinio teismo praktikoje. Pagal Å¡iÄ praktikÄ veiksmų įvertinimo neteisėtais aspektu reikÅ¡minga tai, kad tokiose bylose taikytini profesionalo atsakomybei keliami aukÅ¡tesni atidumo, rÅ«pestingumo, apdairumo, atsargumo standartai (kÄ nurodė ir pirmosios instancijos teismas), maksimalių pastangų kriterijus, gydytojo veiksmų konkrečiomis aplinkybėmis vertinimas protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010; 2010 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; kt).

Tačiau tai nekeičia pirmiau jau paminėtos šalių įrodinėjimo naštos paskirstymo inter alia kaltės prezumpcijos paneigimo.Dėl neteisėtų veiksmų Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas R. D. (ne)teisėtų veiksmų apimties aspektu nepagrįstai apsiribojo iš esmės tik formalių jos veiksmų dėl medicininių dokumentų pildymo trūkumų vertinimu, kas iš tikrųjų nagrinėjamu atveju neturi priežastinio ryšio su padariniais ir galėtų būti pagrindu tik kitokio pobūdžio – drausminei – atsakomybei.

Apeliantė pagrįstai nurodo, kad ieÅ¡kinys buvo grindžiamas ne tik Å¡iuo pagrindu. Esminiais neteisėtais veiksmais apeliantė buvo nurodžiusi (ir nurodo) netinkamai nustatytÄ diagnozę ir paskirtÄ netinkamÄ paciento bÅ«klei gydymÄ , kas, konstatavus ir kitas civilinės atsakomybės sÄ lygas, neabejotinai teiktų pagrindÄ taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas apie paties gydymo proceso iÅ¡ esmės tinkamumÄ lakoniÅ¡kai pasisakė tik vienu – gydytojos paskirto plataus veikimo antibiotiko (klaritromicino) specialistų įvertinimo kaip tinkamos gydymui priemonės – aspektu ir nevertino Å¡io proceso kitais apeliantės nurodomais bei gydytojo veiksmų vertinimo maksimalių pastangų kriterijumi, protingumo, sÄ Å¾iningumo požiÅ«riais.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas sveikatos priežiÅ«ros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytÄ Å¾alÄ klausimÄ , gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rÅ«pestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008).Byloje iÅ¡ esmės jau ir nebėra ginčo, kad R.

D., nustatydama paÅ«mėjusio bronchito diagnozę (vietoje pneumonijos), suklydo, to faktiÅ¡kai nepaneigia ir atsakovas. Galima bÅ«tų sutikti, kad diagnostikos klaidos faktas pats savaime nebÅ«tinai visais atvejais lemia iÅ¡vadÄ apie netinkamÄ medicininių paslaugų teikimo kokybę, nes ne visais atvejais įmanoma vienos apžiÅ«ros metu nustatyti tikrÄ jÄ diagnozę, neretai net ir atlikus įvairius sudėtingus tyrimus diagnozavimas bÅ«na sudėtingas ar gali keistis. Tačiau nagrinėjamam atvejui tai netaikytina visų pirma dėl Å¡iuolaikinės medicinos turimų galimybių diagnozuoti pneumonijÄ , o juo labiau - dar ir faktinių bylos aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju ne tik maksimalių pastangų, bet vien jau profesionalui keliamų apdairumo, atidumo reikalavimų požiÅ«riu yra pagrindas sutikti su apeliante konstatuojant teiktos medicininės pagalbos netinkamumÄ . Byloje yra duomenys, kad krÅ«tinės chirurgas A. M., 2011 m. sausio 15 d. atvežus pacientÄ Ä¯ priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, paskyrė atlikti krÅ«tinės lÄ stos rentgeno nuotraukas, skyrė radiologo konsultacijÄ . A. M. atliko pacientui fibrobronchoskopinį tyrimÄ ir pateikė iÅ¡vadÄ , jog svetimkÅ«nis nenustatytas, diagnozuotinas lėtinis paÅ«mėjęs bronchitas bei įtariama deÅ¡inės pusės pneumonija.

Gydytoja radiologė N. N. pagal rentgeno nuotraukÄ nustatė diagnozę – deÅ¡inio plaučio infiltracija (pneumonija). Taigi, nepaisant ir jau esamų pneumonijÄ liudijančių duomenų iÅ¡ kitų Å¡altinių, R. D. diagnozavo paÅ«mėjusį lėtinį bronchitÄ , t.y. gydytoja iÅ¡ esmės nepaisė savo kolegų nurodomos diagnozės, nesiėmė priemonių jÄ patikslinti (jei su ja nesutiko ar abejojo). Dėl Å¡ių aplinkybių reikÅ¡mės sprendžiant apie medicininių paslaugų kokybę teismas iÅ¡samiau nepasisakė.

Tuo tarpu jas įvertinus, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad gydytoja kaip profesionalas nevykdė pareigos dėti pakankamas pastangas tinkamų medicinos paslaugų suteikimui, kas sÄ lygojo neteisingÄ diagnozę, ir tai lemia neteisėtų veiksmų diagnozavimo aspektu pripažinimÄ . Kita vertus, ir neteisingas susirgimo diagnozavimas pats savaime nebÅ«tinai visais atvejais gali lemti neigiamas pasekmes – pavyzdžiui, nepaisant klaidingos diagnozės, paskirtas gydymas buvo tinkamas. Å iuo atveju R.

D. nurodė, kad hospitalizuoti pacientÄ nėra bÅ«tina, paskyrė gydymÄ klaritromicinu. Apeliantė, prieÅ¡taraudama pirmosios instancijos teismui, teigia, kad gydymas buvo paskirtas netinkamas - paskirtas ambulatorinis gydymas klaritromicinu, nors, apeliantės manymu, pacientas turėjo bÅ«ti hospitalizuotas, jam turėjo bÅ«ti skirti kitokie medikamentai. Nesutikti su apeliante visiÅ¡kai teisėjų kolegija neturi pagrindo.Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra reikÅ¡mingesnių įrodymų, jog paskirtas gydymas klaritromicinu buvo iÅ¡ esmės netinkamas.

PrieÅ¡ingai, iÅ¡ teismo ekspertų iÅ¡vadų matyti, kad taikytas gydymas klaritromicinu bent jau pradžioje buvo efektyvus (t. 3, b.l. 36), iÅ¡ esmės tÄ patį bei gydymo Å¡iuo antibiotiku taikymo tinkamumÄ , esant ne tik lėtinio bronchito paÅ«mėjimui, bet ir sergant visuomenėje įgyta pneumonija, yra nurodęs ir prof. R. S. (t. 1, b.l. 43), prof. S. M. teismo posėdžio metu patvirtino, jog paskirtas antibiotikas yra pakankamo spektro ir galėjo bÅ«ti skiriamas pacientui. Po dviejų dienų namuose aplankiusi pacientÄ kitos gydymo įstaigos gydytoja, diagnozavusi pneumonijÄ , pratęsė gydymÄ tuo pačiu antibiotiku.

Taigi, specialistai ir nenurodo, kad būtinai turėjo būti skirti kiti medikamentai, o paskirtasis buvo nepakankamas bent jau ligos pradžioje. Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų kontekste neturi pagrindo paneigti šias specialistų išvadas, to iš esmės vis tik nepaneigia ir apeliantė. Tiesa, ji, remdamasi medicinine literatūra - metodinių rekomendacijų dėl pneumonijos diagnostikos ir gydymo nuostatomis nurodo, kad dėl didelio kai kurių mikroorganizmų atsparumo pirmojo pasirinkimo antibiotiku išlieka penicilinas, tačiau iš esmės tai nepaneigia klaritromicino naudojimo galimybės nagrinėjamu atveju, juo labiau, jau paminėtų specialistų išvadų kontekste. Be to, ir pati apeliantė savo apeliaciniame skunde daro tik savo subjektyvias prielaidas apie tai, kad R.

D. paskirtas gydymas „galėjo bÅ«ti visiÅ¡kai neefektyvus, kadangi neatmestina prielaida, kad pacientui pneumonijÄ galėjo sukelti ne bakterija, o virusas“. Å iame kontekste pastebėtina, kad apeliantė nepateikia įrodymų ir nenurodo (iÅ¡skyrus paminėtÄ penicilinÄ ), koks gydymas bÅ«tų buvęs tinkamas. Dėl paminėto nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad paskirtas medikamentas iÅ¡ esmės negali bÅ«ti laikomas netinkamu. Tačiau negalima visiÅ¡kai paneigti apeliantės teiginių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas faktiÅ¡kai visai nepasisakė, o bÅ«tent, kad pacientÄ , nustačius teisingÄ diagnozę, buvo tikslinga hospitalizuoti, juo labiau, kad tokiÄ iÅ¡vadÄ , ypač atsižvelgiant į paciento amžių (91 m.), gretutines ligas, leidžia pagrįsti prof. R.

S., prof. S. M. nuomonė, o ir minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad negalima tik „vienareikÅ¡miÅ¡kai“ teigti, kad „pneumonijos nediagnozavimas 2011 m. sausio 15 d. ir paciento neguldymas į ligoninę galėjo kokia nors dalimi įtakoti abipusės pneumonijos iÅ¡sivystymÄ ir paciento mirtį“. Akivaizdu, kad tokiu bÅ«du bÅ«tų sudarytos geresnės sÄ lygos tiek iÅ¡tirti ligos sukėlėjÄ ir parinkti atitinkamas gydymo priemones, tiek stebėti gydymo efektyvumÄ ir, reikalui esant, koreguoti gydymo procesÄ , jei paaiÅ¡kėtų klaritromicino neefektyvumas.

Todėl pirmiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia labiau manyti apie esantį pagrindÄ konstatuoti veiksmų, ypač diagnostikos ir paciento nestacionarizavimo aspektais, neteisėtumÄ , kaip vienÄ iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų, nei prieÅ¡ingai. Kita vertus, yra minėta ir tai, kad civilinę atsakomybę lemia ne vien tik Å¡ios sÄ lygos nustatymas, nes neteisėti veiksmai savaime nereiÅ¡kia žalos atsiradimo, be to, ir žalai atsiradus turi bÅ«ti nustatyta, ar egzistuoja priežastinis ryÅ¡ys tarp Å¡ių dviejų civilinės atsakomybės sÄ lygų.

Dėl veiksmų ir padarinių priežastinio ryšio Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės dėl priežastinio ryšio nebuvimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia išvada, neanalizavus išsamiau visos neteisėtų veiksmų apimties, nelaikytina pakankamai pagrįsta.  Jau minėta, kad byloje esančių įrodymų (specialistų išvadų) kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog gydymas klaritromicinu apskritai buvo negalimas ar netikslingas dėl savo neefektyvumo jau nuo pat pradžios (2011 m. sausio 15 d.).

Todėl Å¡iuo aspektu priežastinis ryÅ¡ys su padariniais iÅ¡ tikrųjų yra pakankamai abejotinas. Tačiau visiÅ¡kai tai nepaneigia kitų neteisėtų veiksmų galimo netiesioginio priežastinio ryÅ¡io su pasekmėmis – jei laiku bÅ«tų atliktas tinkamas diagnozavimas, pacientas hospitalizuotas, tik tokiu atveju, net jei galutinės pasekmės ir bÅ«tų analogiÅ¡kos, bÅ«tų pagrindas pripažinti, jog medicinos paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Tuo tarpu to nepadarius ir palikus gydymo procesÄ be pakankamos kontrolės, objektyviai vertinant vis tik iÅ¡lieka didesnė tikimybė, kad neteisėti veiksmai, nors ir nėra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su pasekmėmis, bent jau galėjo prisidėti prie pasekmių atsiradimo anksčiau.

Pažymėtina, kad tokios tikimybės nepaÅ¡alina ir rezervuotos Å¡iuo aspektu ekspertų iÅ¡vados - jose nurodoma tik tai, kad nėra objektyvių kriterijų, kurie leistų taip manyti „vienareikÅ¡miÅ¡kai“, „kategoriÅ¡kai“, t.y. nėra konstatuojama, kad minėtos aplinkybės visiÅ¡kai neturėjo įtakos bent ankstesniam padarinių kilimui. Kitaip tariant, galima daryti iÅ¡vadÄ apie pirmiau aptartų veiksmų teikiant medicinines paslaugas pakankamai tikėtinÄ netiesioginį priežastinį ryšį su bent jau pasekmių atsiradimo procesu.

Å iame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad po dviejų dienų, t.y. 2011 m. spalio 17 d. pacientÄ namuose apžiÅ«rėjo kitos gydymo įstaigos gydytoja T. D., kuri padarė įraÅ¡Ä ambulatorinėje kortelėje, jog pacientas atsisakė gydymo stacionare. Tačiau iÅ¡ jos parodymų teisme (garso įraÅ¡as) matyti, kad ji pati pacientui hospitalizacijos net nesiÅ«lė, tai esÄ galėjo/turėjo siÅ«lyti greitosios pagalbos medikai 2011 m. sausio 15 d.Dėl paminėto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog joks priežastinis ryÅ¡ys tarp atsakovo teiktų medicininių paslaugų pobÅ«džio ir padarinių neegzistuoja, ir daro labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ apie netiesioginį priežastinį ryšį.

Tuo tarpu byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti iÅ¡vados apie kaltės prezumpcijos paneigimÄ .  Remiantis nurodytais motyvais, konstatuotina, kad bylos duomenys leidžia teigti, jog, teikiant medicininę pagalbÄ apeliantės sutuoktiniui, nebuvo dėtos maksimalios pastangos jos tinkamumui užtikrinti, tai iÅ¡ dalies susiję netiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu su pasekmėmis, į bylÄ pateiktais įrodymais kaltės prezumpcija nepaneigiama. Dėl neturtinės žalos dydžio Apeliantė praÅ¡o priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Gausioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuota, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikÅ¡mingų kriterijų sÄ raÅ¡as laikytinas pagrindiniu (universaliu) sÄ raÅ¡u tokių kriterijų, kurie turėtų bÅ«ti teismo iÅ¡tirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sÄ raÅ¡as nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtÄ neturtinę žalÄ dydžio, aiÅ¡kindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikÅ¡mingus nustatant tokio pobÅ«džio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikÅ¡mingais pripažintus kriterijus, į kurių visumÄ Ä¯eina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali bÅ«ti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D.

Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Neabejotina, kad asmens mirtis sukelia artimiesiems, palaikiusiems glaudų ryšį su tuo asmeniu, skaudžius dvasinius išgyvenimus, kurie dar padidėja, kai tas ryšys nutrūksta ne vien dėl natūralios žmogaus gyvenimo baigties, o prie jos prisideda trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai. Nagrinėjamos bylos aplinkybių fone nėra jokio pagrindo manyti, kad dėl kokių nors priežasčių (jų nenurodo ir atsakovas) apeliantė apskritai nepatyrė neturtinės žalos.

Tačiau jos nurodomas neturtinės žalos dydis ar artimas jam tiek faktinių aplinkybių, tiek pirmiau nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų įtakos padariniams kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti nustatytas. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantės 91 metų sutuoktinis, nors pagrindinė jo mirties priežastis buvo abipusė aspiracinė pneumonija, jau seniai sirgo visa eile sunkių gretutinių ligų (galvos smegenų, širdies infarktai, aterosklerozė ir kt.), kas ir pasak ekspertų turėjo įtakos ligos progresavimui.

ReikÅ¡minga ir tai, kad jau po dviejų dienų (2011 m. sausio 17 d.) po atsakovo darbuotojos nustatytos neteisingos diagnozės kitos medicinos įstaigos gydytoja (T. D.) nustatė teisingÄ diagnozę, tačiau ir tuomet pacientas nebuvo hospitalizuotas, toliau tęsiamas gydymas tuo pačiu antibiotiku. Pastebėtina, kad apeliantė nekvestionuoja pastarosios gydytojos veiksmų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo kitai medicinos įstaigai nėra reiÅ¡kiamas apskritai. Akivaizdu, kad, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, perkelti visÄ atsakomybės naÅ¡tÄ vien atsakovui nebÅ«tų pagrįsta (Å¡ios aplinkybės konstatavimas nereiÅ¡kia, kad teisėjų kolegija tokiu bÅ«du a priori pripažįsta ir kitos gydymo įstaigos neteisėtus veiksmus), nors, kita vertus, tai neeliminuoja jo tam tikros įtakos ir prisidėjimo prie padarinių atsiradimo.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡iuo atveju teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus abipusiai atitiktų 2 316,96 Eur (8 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiÅ¡kai įvertino atsakovo darbuotojos veiksmų apimtį, dėl to taip pat nevisapusiÅ¡kai sprendė dėl priežastinio ryÅ¡io, o minėtų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas turi pagrindÄ daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas.

Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas sprendimas ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųTenkinus ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, iÅ¡ atsakovo priteistinas 69,51 Eur žyminio mokesčio valstybei pirmosios instancijos teisme (CPK 96 str. 1 d.). Apeliantė turėjo 8 474,84 Lt iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ pirmosios instancijos teisme, atsakovas - 4 122,50 Lt. IeÅ¡kinys tenkinamas 8 proc. Todėl iÅ¡ atsakovo apeliantei priteistina 678 Lt už advokato pagalbÄ , iÅ¡ apeliantės atsakovui – 3 793 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Apeliantė pateikė taip pat iÅ¡laidas advokatui patvirtinančius dokumentus apeliacinės instancijos teisme – 8 470 Lt. Tačiau Å¡i suma už apeliacinio skundo parengimÄ yra akivaizdžiai virÅ¡ijanti CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytų rekomendacijų nustatytus maksimalius ribojimus už tokio dokumento parengimÄ , todėl teisėjų kolegija jÄ nustato 3 000 Lt (CPK 3 str. 1, 7 d. d.) ir proporcingai tenkintai apeliacinio skundo daliai priteisia iÅ¡ atsakovo apeliantei 240 Lt. Ä®skaičius Å¡ias sumas, už advokato pagalbÄ atsakovui priteistina iÅ¡ apeliantės 832,66 Eur (2 875 Lt).

Be to, apeliantė už teismo ekspertizę yra sumokėjusi 2 643 Lt, dėl ko proporcingai ieÅ¡kinio tenkintai daliai (8 proc.) iÅ¡ atsakovo priteistina 61,24 Eur (211 Lt) apeliantei. Ä®skaičius Å¡iÄ sumÄ Ä¯ atsakovui iÅ¡ apeliantės priteistinÄ 832,66 Eur sumÄ , atsakovui priteistina 771,42 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.             Tenkinus apeliacinį skundÄ iÅ¡ dalies, iÅ¡ atsakovo priteistina 69,51 Eur žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,              n u s p r e n d ė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ .IeÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies.Priteisti iÅ¡ atsakovo VieÅ¡osios įstaigos „Vilniaus universiteto ligoninės SantariÅ¡kių klinikos“ 2 316,96 Eur (8 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimÄ ieÅ¡kovei S. L..KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmesti.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės S. L. atsakovui VieÅ¡ajai įstaigai „Vilniaus universiteto ligoninės SantariÅ¡kių klinikos“ 771,42 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.Priteisti valstybei iÅ¡ atsakovo VieÅ¡osios įstaigos „Vilniaus universiteto ligoninės SantariÅ¡kių klinikos“ 139,02 Eur žyminio mokesčio.

                          Teisėjai                                                      Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                             Danguolė Martinavičienė                                                                                                                                                                                       Alvydas Poškus