2018-04-26 Nr. AB-8546-3-62-3-00967-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3850-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00967-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio buvo kalinamas Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje, neužtikrinant minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36 kv. m, gyveno 20 asmenų, o patalpoje, kurios plotas – 13 kv. m., gyveno 7–8 žmonės. Gyvenamosiose patalpose buvo daugybė parazitų, kaupėsi drėgmė, veisėsi grybelis. Pastato stogas buvo iš asbesto, kuris galėjo pakenkti sveikatai. Bausmės atlikimas tokiose patalpose jam sukėlė nepatogumus, papildomą diskomfortą, baimę, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas atliko bausmę 3-iame sektoriuje nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl gyvenamojo ploto tenka daugiau. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Atkreipė dėmesį į tai, jog galimą gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja dideli sektorių kiemai, kuriuose galima nevaržomai judėti, sportuoti. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigoje periodiškai atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu Pravieniškių PN nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai.

5. Pareiškėjas skunde nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Pažymėjo, kad tam tikras nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 5 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 3-čio sektoriaus bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. kovo 5 d. į 6 būrį, 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,51 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos; nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. į 7 būrį, 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,84 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos; nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. į 4 būrį, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 16,22 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos.

8. Pareiškėjas atsikirsdamas į atsakovo pateiktus duomenis nurodė, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN visą kalinimo laikotarpį trūko vietos, t. y. gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 36 kv. m gyveno 20 žmonių, patalpoje, kurios plotas buvo apie 13 kv. m – gyveno 7-8 žmonės. Taigi pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktais duomenimis ir juos ginčija teigdamas, jog atsakovo pateikti duomenys atitinka tikrovę tik po Pravieniškių PN atlikto remonto, kada miegamųjų vietų skaičius gyvenamosiose patalpose buvo sumažintas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas atsiliepime, pateikdamas duomenis dėl pareiškėjo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko, nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Pravieniškių PN gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, į tai, kad informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikta remiantis atsakymo parengimo dienos duomenimis, teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog jam atliekant bausmę 6 ir 7 būriuose gyvenamojoje patalpoje gyveno 20 žmonių, 4 būryje – 7–8 žmonės. Pagal pareiškėjo nurodytus duomenis 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 6 gyvenant 20 asmenų ir gyvenamosios patalpos Nr. 6 plotui esant 35,51 kv. m, vienam asmeniui teko 1,77 kv. m, t. y. 1,33 kv. m ploto mažiau; 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 gyvenant 20 asmenų ir gyvenamosios patalpos Nr. 4 plotui esant 35,84 kv. m, vienam asmeniui teko 1,79 kv. m, t. y. 1,31 kv. m ploto mažiau. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenant jam mažesnėje gyvenamojoje patalpoje (apie 13 kv. m), t. y. 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 gyveno 7–8 asmenys. Taigi gyvenamosios patalpos Nr. 3 plotui esant 16,22 kv. m, vienam asmeniui teko 2,31 kv. m–2,02 kv. m., atitinkamai vienam asmeniui trūko 0,79 kv. m–1,08 kv. m. Akivaizdu, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d.) nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint Pravieniškių PN aukščiau įvardintose gyvenamosiose patalpose.

9. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui 794 dienas Pravieniškių PN bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmetė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų, t. y. iš 2016 m. birželio 29 d. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos pažymos Nr. 73(3)-122, 2016 m. liepos 11 d. Pažymos Nr. 81(3)-303, Asmens sveikatos istorijos įrašų teismas nenustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytus teiginius dėl parazitų gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nurodė, kad Pravieniškių PN yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145)su UAB „Dezinfa“ (prieš tai galiojo 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161su UAB „Dezinfa“). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Taigi Pravieniškių PN skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui.

Pažymėjo, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Byloje nepateikta įrodymų – t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d.

įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginius dėl parazitų buvimo teismas vertino kaip nepagrįstus ir atmetė.

11. Vertindamas aplinkybes dėl drėgmės ir grybelio gyvenamosiose patalpose, teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog Pravieniškių PN 3-io sektoriaus gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei grybelio veisimosi patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl drėgmės bei grybelio veisimosi atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas taip pat nurodė, kad Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių PN pastato, kuriame gyveno, stogas buvo asbesto, dėl to kilo pavojus sveikatai. Į bylą pateikta Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 77-1508 patvirtina, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl to galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo nekonstatavo.

13. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. K. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Pravieniškių PN sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 5 800 Eur suma.

III. 14. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. K. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

15. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo skundo dalį, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas.

16. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pravieniškių PN nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Taigi, nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko ir atlieka Pravieniškių PN, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas. Savo esme kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus-kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Pirmo lokalinio sektoriaus nuteistieji savo lokaliniame sektoriuje laisvai gali naudotis krepšinio aikštele bei dvejomis sunkumų kilnojimo salėmis. Dienotvarkėje numatytu laiku gali naudotis futbolo, tinklinio bei krepšinio aikštelėmis bendro pasivaikščiojimo rato teritorijoje. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.).

17. Pažymi, kad duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamose patalpose, kuriose pareiškėjas atlikinėjo bausmę, atsakovas pateikti negalėjo, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami. Tokia pareiga nėra nustatyta jokiais teisės aktais. Informacija pateikiama pažymų surašymo dienai. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų (pažymų ar kitų įrodymų) apie ginčo laikotarpiu esamą miegamų vietų skaičių, nurodė tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities sanitarinių kalinimo sąlygų, t. y. dėl netvarkingų patalpų, drėgmės bei pelėsio buvimo patalpose, asbesto kenksmingumo sveikatai nebuvimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Įrodymų, kad Pravieniškių PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, bloginęs gyvenimo sąlygas, byloje nenustatyta.

18. Akcentuoja, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

19. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas.

20. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog bausmės atlikimo metu 6 ir 7 būriuose gyveno 20 žmonių, 4 būryje 7–8 žmonės, todėl bausmės atlikimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Atsakovo teiginiai apie viešas erdves, jų panaudojimo galimybes, nepaneigia paties nustatyto pažeidimo fakto, kad jo gyvenamoji erdvė neatitiko net minimalių reikalavimų ir standartų.

22. Pareiškėjas kritiškai vertina atsakovo teiginius, kad Pravieniškių PN nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nes patalpos bendrabučio tipo ir kalinimas skiriasi nuo izoliatoriaus kalėjimo, kadangi jie suponuoja poziciją, jog esant kalinimo režimo skirtumui, galima pažeisti asmens teises, jas varžyti ir nebūti dėl to atsakingas.

23. Nesupranta ir apelianto teiginio, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, tačiau neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi, dėl jų rotacijos. Atsakovas pripažįsta faktą, kad negali pateikti duomenų, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno pataisos namų gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami, kadangi tam nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo vertinimu, tuo pačiu apeliantas nepaneigia jo teiginių ir teismo išvadų dėl minimalaus ploto trūkumo vienam asmeniui. Be to jokių protingų kriterijų neatitinka pozicija, kad yra normali ir toleruotina situacija, kuomet asmeniui tenka gyvenamo ploto tik 1,77 kv. m, 1.79 kv. m. Akivaizdu, kad nebūtinos ir specialios išvados ir tyrimai, kad tokia situacija nėra normali, gerbiant asmens garbę ir orumą, teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

24. Atsakovas tik abstrakčiai nurodo, kad pareiškėjo teiginiai buvo deklaratyvūs, tačiau kaip minėta teismo atlikto įrodymų vertinimo ir pateiktų išvadų, dėl neturtinės žalos dydžio neginčija ir nepateikia jas paneigiančių duomenų, tokiu būdu laikytina, kad pats apeliantas šiuo aspektu ginčą kelia formaliai, be jokių objektyvių duomenų, paneigiančių teismo išvadas. Pažymi, kad apeliantas išskiria kriterijus, kurie neabejotinai egzistuoja ir buvo nustatyti byloje. Akivaizdu, kad vien laikotarpis nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d., gyvenant sąlygomis, neatitinkančiomis net minimalių reikalavimų, yra pagrindas pripažinti ilgalaikį ir nemažareikšmį pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu.

25. Pažymi, kad visumoje apeliantas pažeidimo fakto neneigia, tačiau siekia jį sumenkinti, akcentuojant, kad pareiškėjui nepriklauso neturtinės žalos atlyginimas. Nors dalies faktų pareiškėjas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepagrindė ir neįrodė, tačiau tai tapo pagrindu teismui mažinti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau nebuvo laikoma pagrindu visiškai nepriteisti neturtinės žalos. Akivaizdu, kad esant ilgalaikiam pareiškėjo teisių pažeidimui, vien teisminis jo teisių pažeidimo fakto pripažinimas ir konstatavimas negalėtų būti laikoma pakankama satisfakcija. Priešingu atveju būtų formuojama praktika, kuomet besąlygiškai būtų galima pažeisti visų kalinamų asmenų teises, suvokiant, kad jiems nebus atlyginama patirta neturtinė žala, tai būtų itin grubus žmogaus teisių pažeidimas.

26. Akcentuoja, kad atsakovas procese buvo pasyvus, nedalyvavo bylos nagrinėjime, neteikė papildomų paaiškinimų, taigi procesu ir jo eiga nesidomėjo. Tuo pačiu tai patvirtina, kad atsakovas tikėtina tik dėl formalių priežasčių teikia apeliacinį skundą vien dėl fakto, kad pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala, tačiau neneigiant esminės aplinkybės, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su kalinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN veiksmų, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. vasario 6 d. Pravieniškių PN.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui 794 dienas nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kur jam teko 1,77 kv. m, 1,79 kv. m ir 2,02 kv. m ploto), kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Teismas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertino 5 800 Eur suma.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo teigimu, šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

Taip pat pažymėtina, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų, o argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 24 d. sprendimą byloje Shcherbakov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34959/07), 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 67413/01), 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 11982/02).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog jam atliekant bausmę 6 ir 7 būriuose gyvenamojoje patalpoje gyveno 20 žmonių, 4 būryje – 7–8 žmonės. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu ginčo laikotarpiu gyveno Pravieniškių PN gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, o informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikta remiantis atsakymo parengimo dienos duomenimis. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus plotas gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. dėl ploto gyvenamojoje kameroje neužtikrinimo, vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu, kuomet jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos norma, vertino kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, šio pažeidimo nepašalina asmenims suteikta judėjimo laisvė, lankymasis sporto aikštynuose ir sporto salėje, koplyčioje ir kt. priemonės, kurias nurodo atsakovas apeliaciniame skunde.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

36. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nenurodė, kokių įrodymų pirmosios instancijos teismas neištyrė ar netinkamai įvertino.

37. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu pinigais, pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

39. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017, 2018 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3142-520/2018 ir kt.).

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

41. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2018 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3142-520/2018 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus ir teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pažeidimo mąstą ir trukmę, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 5 800 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius