2022-03-16 Nr. AB-6655-3-61-3-04319-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1518-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04319-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. M. ir S. I. H., taip pat Y. A. S., A. A. S., R. A. S., atstovaujamų pagal įstatymą tėvų A. S. M. ir S. I. H., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. M. ir S. I. H., taip pat Y. A. S., A. A. S., R. A. S., atstovaujamų pagal įstatymą tėvų A. S. M. ir S. I. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. S. M. ir S. I. H., taip pat Y. A. S., A. A. S., R. A. S., atstovaujami pagal įstatymą tėvų A. S. M. ir S. I. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21M34784 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1437 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai, pateikę prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad atvyko dėl dukters ligos. Prieš atvykdami gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kaime netoli (duomenys neskelbtini) sienos. Pareiškėjas vertėsi žemės ūkio darbais. Kaime nuolatos vyko kovos tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kaimas pastoviai buvo bombarduojamas karinių oro pajėgų ir artilerijos. Gyvenimas tapo stresu, pareiškėjas nebegalėjo dirbti. (duomenys neskelbtini) kariuomenė subombardavo kaimą, sudegė pareiškėjo ferma, gyvenimas kaime tapo nesaugus. (duomenys neskelbtini) grasino dėl nesuteiktos paramos, o kitos partijos grasino, kad nebūtų remiama (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad dukra nuo gimimo yra neįgali, jos nepriėmė į mokyklą. Šiuo metu Lietuvoje ji eina į mokyklą, gauna gerą gydymą.

3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Šį Sprendimą apskundė Komisijai, tačiau skundas buvo atmestas.

4. Pareiškėjų teigimu, kilmės valstybėje aktyviai veikia (duomenys neskelbtini), asmenys negali sulaukti efektyvios valstybės institucijų pagalbos ir paramos, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą tarptautinei apsaugai suteikti. Pareiškėjų pasakojimas buvo detalus ir nuoseklus, nuoširdžiai stengėsi pateikti kuo daugiau informacijos, pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, jame nebuvo prieštaravimų.

5. Nurodė, kad pareiškėjas buvo ūkininkas, o ūkininkai (duomenys neskelbtini) ypatingai buvo paveikti atakų, ginkluoto konflikto bei bombardavimo, prarado pragyvenimo šaltinį, namus, buvo priversti evakuotis. Ūkininkai kaip grupės gali būti išskiriami kaip galintys susidurti su persekiojimo rizika, todėl pareiškėjams turėjo būti suteiktas prieglobstis. Migracijos departamentas nenagrinėjo duomenų dėl pareiškėjų dukters sveikatos ir būtinumo jai gauti medicinines ir sveikatos palaikymo paslaugas. Sprendime apsiribojama bendro pobūdžio informacija apie tai, kad kilmės valstybė teikia medicinines paslaugas, tačiau pareiškėjų atvejis nebuvo individualizuotas. Pareiškėjų dukra (duomenys neskelbtini) nebuvo priimta į mokyklą, jos būklė buvo blogesnė. Tokios situacijos vertinimui turėjo būti atlikta gilesnė analizė dėl neįgaliųjų stigmatizacijos, diskriminavimo, išstūmimo iš visuomenės.

6. Pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal slankiojančią skalę, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Pareiškėjų šeimoje yra moteris bei trys nepilnamečiai vaikai. Pareiškėjai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms pagal dvi kategorijas, todėl atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką. Teigė, kad EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, todėl ji atsakovui nėra privaloma. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčių institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną prašymą. Informacija apibendrinta tik iki 2020 m. spalio mėnesio, t. y. vienerių metų senumo. Turėjo būti surinkta naujausia ir aktualiausia informacija, įvertintos individualiai pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir situacija. To nepadarius, nėra pagrindo spręsti, kad kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjų gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) pasienyje, o (duomenys neskelbtini) miestas yra įsikūręs vos už keleto kilometrų į pietryčius nuo Turkijos sienos. Pareiškėjai yra daugiavaikė šeima, pažeidžiami asmenys, vienas vaikas neįgalus, todėl jie yra ypatingai pažeidžiami ir tai turėjo būti įvertinta sprendžiant dėl jų individualaus saugumo kilmės valstybėje. Atsakovas netinkamai įvertino prašymo aplinkybes. Be to, nebuvo užtikrinta jų teisė būti išklausytiems.

7. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti. Iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Toks veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė keliomis priežastimis, t. y. jiems grasino (duomenys neskelbtini) ir kitos teroristinės grupuotės bei dukros liga. Be to, teigė, kad gyvenimas ištisinis stresas, pareiškėjas nebegalėjo dirbti savo ūkyje. Turkijos kariuomenė subombardavo kaimą, pareiškėjo ferma sudegė. Žmonės vienas po kito paliko kaimą, nes gyvenimas jame tapo nesaugus. (duomenys neskelbtini) pastoviai prašo paremti maistu ir ginklais, bet kitos partijos neleido padėti (duomenys neskelbtini). Kadangi (duomenys neskelbtini) yra karinė grupuotė, jiems buvo grasinama dėl nesuteiktos paramos, o kitos partijos grasino, kad nebūtų remiama (duomenys neskelbtini), dėl ko pareiškėjai visą parą jausdavo pavojų. Iš kaimo pareiškėjų šeima persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą.

10. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pranešė neturintys duomenų, kad pareiškėjų buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

11. Atsakovas teigė, kad atlikęs tyrimą Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjų pasakojimas pasižymėjo trūkumais, todėl nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog gresiantis persekiojimas yra sąlygotas pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, nėra priežastinio ryšio tarp gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį. Deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktas pabėgėlio statusas. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojai nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmė pareiškėjams tikimybė. Nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktą skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas, pareiškėjai skunde nenurodė, o Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

13. Teigė, kad pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ir kitų partijų grasinimai), buvo nedetalus, nenuoseklus. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjai atsakinėjo trumpai, vengė tikslaus, konkretaus atsakymo, apsiribodavo bendro pobūdžio pareiškimais, įvardindami tik (duomenys neskelbtini), nenurodydami kitų partijų pavadinimų. Persekiojimo vykdytojas - (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, nevalstybiniai subjektai gali būti persekiojimo vykdytojais tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo, tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjų nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis. Pareiškėjų istorija savaime turi trūkumų, keliančių abejonių dėl jos tikrumo, jie nepaaiškino persekiotojo motyvų ir tikslų. Pranešama apie (duomenys neskelbtini) susirėmimus su (duomenys neskelbtini), tačiau nėra informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) savo taikiniu tikslingai pasirinktų civilius (duomenys neskelbtini) gyventojus ir juos persekiotų. Be to, anot pareiškėjo, tariama grėsmė buvo (duomenys neskelbtini) kaime, o persikėlus į (duomenys neskelbtini) miestą, grėsmės nebuvo. Pareiškėjų pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) ir kitų partijų persekiojimą vertintinas kritiškai, nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo kilmės valstybėje tikimybę.

14. Atsakovo teigimu, pasakojimas pasižymėjo istorijos trūkumais tiek formos, tiek turinio prasme. Pateikta bendro pobūdžio informacija, pasakojimas abstraktus, į patikslintus klausimus atsakė abstrakčiai. Įvertinus istoriją negalima atskleisti, kaip ir kokiu būdu pareiškėjams buvo grasinta. Nurodė, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojų situacija kilmės valstybės kontekste. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Mano, kad pareiškėjai, kurie atstovaujami advokato, minėto prašymo nagrinėjimo metu ar skundą teikiant atsakovui galėjo pateikti papildomus įrodymus, kurie paneigtų atsakovo išvadą.

15. Paaiškino, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visos kartu), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė duomenų, kad jie buvo persekiojami būtent dėl to, kad pareiškėjas yra ūkininkas. Pareiškėjų baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta, pareiškėjai neatitinka vienos iš būtinų statuso taikymo nuostatos, Migracijos departamentas pagrįstai nevertino, ar pareiškėjai priklauso socialinei grupei, nes tokį vertinimą reikėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo.

16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų teigimu, (duomenys neskelbtini) nėra tinkamų ligoninių, todėl jie negauna reikiamos medicininės priežiūros, pagalbos. Vis dėlto teigė, kad tiek (duomenys neskelbtini) provincijoje, kur gyvena pareiškėjai, tiek kitose (duomenys neskelbtini) provincijose gyvenantiems asmenims medicininės paslaugos yra prieinamos, jos dažniausiai yra nemokamos, pacientai už konsultacijas sumoka nedidelę sumą, o lėtinėmis ligomis sergantys asmenys taip pat turi teisę į nemokamą gydymą. Remiantis šaltinių informacija, (duomenys neskelbtini) sveikatos apsaugos sistema apibūdinama kaip labai gerai išvystyta ir prieinama visiems gyventojams.

Todėl buvo surinkta ir įvertinta aktuali pareiškėjų kilmės valstybės informacija apie galimybę pareiškėjų dukrai gydytis (duomenys neskelbtini). Teiginys, kad gydytojai patarė dukrą gydyti Europoje nesudaro pagrindo Sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, o pareiškėjai neįrodinėjo aplinkybių, kad yra persekiojami ar diskriminuojami dėl to, kad pareiškėja yra moteris, ar vaikai. Be to, pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgių būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas.

Pagal EPPB ataskaitą pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Prieglobsčio prašytoja susituokusi, todėl turi vyrišką palaikymą. Nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę. Vien tai, jog pareiškėjai turi mažamečių vaikų nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei (pvz. nelydimi nepilnamečiai asmenys). Atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nėra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei.

Be to, nebuvo nustatyta ir pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjams dėl asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Be kita ko, 2021 m. EPPB gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis. Vadovaujantis EPPB duomenimis nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (duomenys neskelbtini) yra teritorijų, kur jokie kariniai konfliktai nevyksta, todėl pareiškėjai, būdami jauni, darbingo amžiaus žmonės, turi galimybę persikelti gyventi ir į saugesnę vietą (duomenys neskelbtini).

17. Pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai nori savanoriškai grįžti, jie gali kreiptis į Migracijos departamentą ar VSAT, t. y. jei pareiškėjai pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu klausimas bus išspręstas.

18. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjai iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė. Nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Minėtos aplinkybės patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21M34784 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti pareiškėjams A. S. M., S. I. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. S. M., S. I. H. atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1437“. Kitą skundo dalį atmetė.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjai neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir 2021 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, jog asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus pametė (duomenys neskelbtini), yra ūkininkas, turintis pagrindinį išsilavinimą, nepriklausantis jokiai politinei partijai, 2021 m. liepos 21 d. iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu atvyko į (duomenys neskelbtini), kitose užsienio valstybėse dėl prieglobsčio nesikreipė, turėjo (duomenys neskelbtini) vizą, į Lietuvą atvyko 2021 m. liepos 25 d. Nurodė atvykę į Lietuvą, nes serga dukra.

21. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 18 d., metu pareiškėjas nurodė, kad dėl nesaugumo negalėjo gyventi kaime, dirbti, todėl jį paliko. Teigė turintis neįgalią dukrą, kuri yra paralyžiuota dėl smegenų pažeidimo, ir kad gydytojai pareiškėjui nurodė, jog dukros gydymas yra prieinamas Europoje. Pažymėjo, jog dukrai 12 metų, ji Lietuvoje labai patenkinta, pradėjo lankyti mokyklą, ko negalėjo daryti (duomenys neskelbtini), nes jos ten nepriėmė, gauna gydymą. Nurodė gyvenę (duomenys neskelbtini) provincijoje. Kilmės valstybėje yra pasilikę kiti jo šeimos nariai, kurie gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Kaime vyksta kovos tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prašė juos paremti, bet jie to negalėjo padaryti, ir dėl to pasidarė nesaugu, todėl nusprendė persikraustyti. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) prašė juos paremti maistu, ginklais, tačiau kitos partijos jiems neleido tą padaryti. Kadangi jie prašė pagalbos, o jie jiems jos nesuteikė, jie grasino. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) armija bombardavo tą regioną oro pajėgomis, todėl visas pareiškėjo ūkis ir ferma sudegė. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) yra karinė grupuotė, galinga partija, kuri nuolatos grasina - netikėtai ateidavo į kaimą prašydami maisto ir pagalbos, tačiau buvo kitos partijos, kurios jiems priešinosi ir neleido duoti nei maisto, nei suteikti pagalbos. Jeigu grįžtų į kilmės valstybę, grėstų pavojus jo gyvybei, nes (duomenys neskelbtini) netinkama šalis, be to nėra kaimo, kuriame jis gyveno, todėl negali grįžti į savo kilmės šalį. Teigė jokiai politinei partijai nepriklausantis, tiesioginių problemų su politinėmis partijomis neturėjęs. Nurodė palaikantis ryšius su artimaisiais, (duomenys neskelbtini) mieste šeimos nariai yra saugūs. Teigė dokumentus pametę miške, nes dukrai reikia pagalbos. Kitose užsienio valstybėse dėl prieglobsčio nesikreipė. Nurodė esantis (duomenys neskelbtini) pilietis, dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), jokių problemų nekilo. Tuo pačiu nurodė esantis (duomenys neskelbtini), tačiau patvirtino, kad ir dėl religijos kilmės valstybėje problemų nebuvo kilę. Pažymėjo, kad gimė (duomenys neskelbtini) mieste, jame saugu, tačiau pavojinga už jo ribų

22. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 18 d., metu pareiškėja nurodė, kad išvykę iš kaimo dėl tarp (duomenys neskelbtini) prasidėjusio karo. Teigė, kad jų žemė buvo sunaikinta, karinės grupuotės prašo pagalbos ir maisto, iškilo pavojus jos vyrui. Pagrindinė išvykimo priežastis - neįgali dukra, kuri yra paralyžiuota ir (duomenys neskelbtini) negali gauti pagalbos, gydymo. Tuo pačiu teigė norinti, kad ir kiti du vaikai būtų išsilavinę, galėtų siekti aukštojo mokslo, gautų diplomą. Teigė, kad kilo pavojus vyro gyvybei, nes atsisakius suteikti pagalbą (duomenys neskelbtini), jie nurodo pasiimsiantys asmenis su savimi. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) jiems trukdydavo, grasino nužudyti, pagrobti, jeigu pareiškėjai neduos maisto. Grasinimai prasidėjo prieš 2-3 metus. Vėliau paliko kaimą ir išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą. Pažymėjo, jog turi namą (duomenys neskelbtini) mieste, turi žemės ir ūkį. (duomenys neskelbtini) likę artimi giminaičiai - brolis, sesuo, tėvai mirę, tačiau gyvena vyro tėvai. Brolis ir sesuo gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, su jais palaiko ryšį telefonu. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) viduje situacija šiuo momentu gera, tačiau apie kaimą teigė nieko nežinanti. Pažymėjo, kad gydytojai patarė, jog geresnė pagalba dukrai būtų suteikta kažkur kitur, nes (duomenys neskelbtini) jie neturi galimybių. Patvirtino daugybę kartų bandę patekti į Europą, tačiau negalėjo to padaryti, nes vyras neturėjo pinigų, todėl pasinaudojo šia galimybe. Teigė gimusi (duomenys neskelbtini), ištekėjusi už vyro, persikraustė į vyro kaimą. Kitose užsienio valstybėse dėl prieglobsčio nesikreipė, turėjo (duomenys neskelbtini) vizą. Nurodė neturinti problemų dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini). Nurodė esanti (duomenys neskelbtini), tačiau dėl išpažįstamos religijos problemų kilmės valstybėje nekilo. Pažymėjo, kad politinės partijos jai nepatinka ir ji būna tik namuose. Grąžinimo atveju jos vyrui grėstų pavojus, be to, dukrai reikalingas gydymas, nori gauti geresnį gydymą ir priežiūrą savo dukrai.

23. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), kadangi jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalies pabėgėlio statuso nuostatų. Tokią išvadą atsakovas padarė susiejęs pareiškėjų pasakojimą su surinkta kilmės valstybės informacija ir atsižvelgęs į pareiškėjų pasakojimo trūkumus, abstraktumą, jo bendrą pobūdį, vengimą atsakyti į papildomus klausimus, painiojimąsi tikslinant įvairias pasakojimo detales, paviršutiniškas žinias (pvz., (duomenys neskelbtini)), į tai, kad pareiškėjai neįvardijo ir nenurodė grasintojų vardų, grasinimo ir kitų datų bei į tai, kad pareiškėjai patvirtino persikėlę į (duomenys neskelbtini) miestą, kuriame liko gyventi jų giminaičiai ir kuriame gyventi yra saugu. Tuo pačiu atsakovas nenustatė nei faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realią riziką pareiškėjams kilmės šalyje patirti persekiojimą, nei individualios bei realios grėsmės pareiškėjams tikimybės, nei faktinių aplinkybių, kad pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas Sprendimu taikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį, nesuteikė pareiškėjams laikotarpio savanoriškai išvykti ir nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjų įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, nustatęs pagrindą, kad, siekdami išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, pareiškėjai gali pasislėpti, ir vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti pareiškėjams A. S. M., S. I. H. 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams A. S. M., S. I. H. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti Y. A. S., A. A. S., R. A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką. Komisija pareiškėjų skundą dėl Sprendimo atmetė.

24. Pareiškėjai pagrindine priežastimi, dėl kurios išvyko iš (duomenys neskelbtini), nurodė dukters ligą ir siekį gauti geresnį jos gydymą. Tuo pačiu nurodė grėsmes dėl (duomenys neskelbtini) grupuotės konfliktų su (duomenys neskelbtini) ir su tuo susijusia grėsme pareiškėjo gyvybei.

25. Teismas rėmėsi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, Konvencijos 1 straipsnio A dalies, Tvarkos aprašo, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nuostatomis.

26. Pažymėjo, kad vertinant pareiškėjų pasakojimą apie jų išvykimo iš kilmės valstybės priežastis tiek apklausų metu, tiek teismo posėdyje, sutiktina su atsakovo padarytomis išvadomis, kad pasakojimuose trūksta detalių, jis abstraktus, neišsamus, nenuoseklus. Prašyme suteikti prieglobstį, pareiškėjai nurodė vienintelę priežastį – serga pareiškėjų dukra. Apklausų metu pareiškėjai nurodė taip pat ir grėsmę dėl (duomenys neskelbtini) ir kitų partijų grasinimų. Teismo posėdyje abu pareiškėjai tvirtino, jog pagrindinė priežastis prašytis prieglobsčio yra dukters liga, ir nors pasakojo apie išvykimo iš kaimo priežastis ir kylančias grėsmes iš (duomenys neskelbtini), vengė nurodyti detales, pasakojo abstrakčiai, į klausimus atsakinėjo trumpai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) grėsmes prieštaringi, ir, atsižvelgiant į atsakovo surinktą ir Sprendime aprašytą situaciją kilmės valstybėje, laikytini nepatikimais, o grasinimo faktas – nenustatytu.

27. Pareiškėjas nurodė, kad palikę kaimą, jie saugiai gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame pareiškėjas dirbo ir turėjo galimybę rūpintis dukra – vežiojo ją pas gydytojus. Pareiškėjai gimę (duomenys neskelbtini) mieste, jame gyvena jų giminaičiai, su kuriais palaiko ryšį. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai neturėjo galimybės savo kilmės valstybėje gauti gydymo savo dukrai ar kad jai tyčia nebuvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Priešingai, iš atsakovo surinktos ir Sprendime nurodytos informacijos apie kilmės valstybę, (duomenys neskelbtini) gyvenantiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugos dažniausiai teikiamos nemokamai, lėtinėmis ligomis sergantys asmenys taip pat turi teisę gauti beveik nemokamą gydymą, o viešosios ligoninės visiems irakiečiams yra prieinamos visame (duomenys neskelbtini). Be valstybinių bei privačių klinikų ir ligoninių (duomenys neskelbtini) veikia ne pelno organizacijų (pvz., Pasaulinės sveikatos organizacijos) įsteigti gydymo centrai, o (duomenys neskelbtini) sveikatos apsaugos sistemą šaltiniai apibūdina kaip labai gerai išvystytą ir prieinamą visiems gyventojams.

28. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi EPPB ataskaita, kurioje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) provincijoje (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini)rajonuose ((duomenys neskelbtini) provincija) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Patys pareiškėjai nurodė atvykę iš (duomenys neskelbtini) miesto, į kurį persikėlė gyventi po to, kai pasijautė esantys nesaugus gyvendami kaime. Be to, jie nurodė, kad šiame mieste gyvena jų giminaičiai, jog gyventi jame yra saugu.

29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai yra darbingo amžiaus asmenys, gimę ir gyvenę (duomenys neskelbtini) mieste, pažįsta vietinius papročius ir kultūrą, pareiškėjas prieš išvykdamas dirbo, ir nors pareiškėja nedirbo, tačiau pagrįsta tikėtis, jog esant poreikiui, abu pareiškėjai galėtų susirasti darbą (duomenys neskelbtini) ir užsidirbti pinigų pragyvenimui. Be to, kaip Sprendime nurodė atsakovas, Tarptautinė Migracijos organizacija (duomenys neskelbtini) įgyvendina savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, realią pagalbą grįžtantieji ir viduje perkelti asmenys gauna iš Europos valstybių, pavyzdžiui, Norvegijos pabėgėlių tarnybos ir kt. organizacijų, asmenims teikiama teisinė pagalba ir konsultacijos bei kita pagalba. Grįžtantys į (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti valstybės finansuojamomis grąžinimo programomis.

30. Teismas sprendė, kad nenustatytos aplinkybės, jog pareiškėjai negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, jog yra grėsmė, kad jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ar rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Dėl to pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl pagrįstai pareiškėjams nuspręsta nesuteikti papildomos apsaugos.

31. Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjų teiginius, jog atsakovas neįvertino individualios pareiškėjų situacijos, nesigilino į naujausią informaciją. Atsakovas rėmėsi EPPB 2021 m. gairėmis, kitais Sprendimuose nurodytais tarptautiniais šaltiniais. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neprivalo visais atvejais rengti papildomų išvadų apie padėtį kilmės šalyje. Svarbu, kad būtų surinkta pakankamai duomenų pareiškėjų nurodomoms faktinėms aplinkybėms įvertinti ir tinkamai išnagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą, kuris yra individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Atsakovas atliko detalią pareiškėjų apklausą, sudarė jiems sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jų manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus.

32. Aplinkybė, kad pareiškėjai neturėjo galimybės būti išklausyti nagrinėjant jų skundą Komisijoje, nėra svarbi nagrinėjamu atveju, nes ši teisė – pasisakyti asmeniškai – pareiškėjams buvo sudaryta nagrinėjant šią administracinę bylą teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjų atstovė advokatė ir vertėjai, ir šia teise pareiškėjai pasinaudojo.

33. Teismas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, todėl, įvertinus jų atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenis apibūdinančias aplinkybes (amžius, profesija, darbingumas, šeiminiai ryšiai, deklaruojami keliavimo tikslai ir pan.), nėra pagrindo konstatuoti, jog ir ši skundžiamo sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta laikytina Migracijos departamento išvada, jog yra tikimybė, kad pareiškėjai slėpsis, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikdamas laikotarpio savanoriškai išvykti ir pagrįstai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 33 punktu nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos.

34. Migracijos departamento Sprendime taip pat nuspręsta uždrausti pareiškėjams A. S. M. ir S. I. H. 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad, priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį. Migracijos departamentas Sprendime maksimalų draudimo atvykti terminą motyvavo neteisėtos migracijos grėsme, kurią kelia pareiškėjai, t. y., kad jie tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį, taip pat, kad jie neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

35. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima priskirti pareiškėjus bent vienai iš Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatose nurodytų asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Šiuo atveju nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių Kriterijų tvarkos 5 punkto taikymui, todėl šiuo atveju adekvačiu laikytinas Kriterijų tvarkos 44.3.1 punkte nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis. Teismas skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą pakeitė uždraudžiant pareiškėjams 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

36. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamuoju atveju Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į Antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams A. S. M. ir S. I. H., tačiau nustačius, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjams į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo dalį nustatant įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, ir nėra pagrindų jį naikinti nei pareiškėjų nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 38. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

39. Pareiškėjų teigimu, skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pareiškėjai prašė, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, nagrinėjant skundą Komisijoje. Buvo prašoma skundo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Svarbu ir tai, kad atsakovas nenurodė reikšmingų argumentų, kodėl nusprendė nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu, tačiau Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus pareiškėjų paaiškinimų, neišklausius pareiškėjų, jiems nedalyvaujant nagrinėjimo procese. Taigi buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojams teisę būti išklausytiems yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Taigi pareiškėjų fundamentali teisė buvo akivaizdžiai pažeista, pareiškėjai nebuvo tinkamai išklausyti priimant Komisijos spendimą, atsakovo sprendimai suklaidino teismą.

40. Tinkamai neišklausius pareiškėjų nagrinėjant jų skundą Komisijoje, nebuvo nustatyta esminių pareiškėjų situaciją lengvinančių aplinkybių, dėl šios priežasties teismas buvo suklaidintas ir nepagrįstai nustatė, jog pagrindinė priežastis prašyti prieglobsčio yra dukters liga.

41. Pareiškėjai nesutinka, kad jie nepagrindė tariamos baimės būti pagrobtiems kilmės valstybėje. Pažymi, kad pareiškėjui, nagrinėjant jo skundą Komisijoje, nebuvo sudaryta galimybė paaiškinti ir pagrįsti individualios grėsmės aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas jau vadovavosi Migracijos departamento sprendimuose nurodytais aspektais ir klaidingomis išvadomis. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktas numato, kad prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Šiuo atveju nustatytos pareigos buvo neteisėtai apribotos ir dėl šios priežasties buvo priimti neteisėti sprendimai.

42. Pareiškėjų nuomone, nebuvo surinka aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo ypatumus, nesurinkta informacija apie žmogaus teisių pažeidimų problematiką. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjai dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priversti palikti kilmės šalį. Sutinka, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės grėsmės ir persekiojimų pasekmė, bet ne esminė pareiškėjų kilmės šalies palikimo priežastis. Nurodė, kad didesnėje kilmės šalies teritorijoje vis dar yra taikomas tiesioginis asmenų persekiojimas ir fizinis susidorojimas, o atsakovas nepaneigė pareiškėjų pateiktų faktų.

43. Atsakovo Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti iš patikimų šaltinių ar pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas. Kita vertus, buvo vadovautasi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl vienareikšmiškai darytina išvada, kad surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko pareiškėjo kilmės šalies valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjų kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

44. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normas, žmogaus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principas, o nesurinkus objektyvios informacijos apie kilmės šalį nebuvo parengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę, surinkta informacija neatitiko esminių keliamų kriterijų, o bylą nagrinėjant teisme, šie aspektai nebuvo ištaisyti ir pašalinti.

45. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

46. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai nurodo, kad prieš priimant sprendimą nesuteikti prieglobsčio, pareiškėjai buvo apklausti, jiems sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus laisvo pasakojimo metu, vėliau užduoti patikslinamieji klausimai. Be to, pareiškėjai turėjo galimybę pateikti paaiškinimus žodžiu teismo posėdžio metu. Dėl Komisijos sprendimo priėmimo nesuteikus galimybės pareiškėjams pateikti papildomų paaiškinimų, pažymi, kad Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus.

Taigi pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju pareiškėjai skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Tvarkos aprašo 22 punkte nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis.

Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją.

47. Atsakovas pažymi, kad tam, jog asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju (pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) grasinimai)), nustatyta, kad pasakojimas buvo nedetalus, nenuoseklus. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjai atsakinėjo trumpai, vengė tikslaus, konkretaus atsakymo, apsiribodavo bendro pobūdžio pareiškimais, įvardinta tik (duomenys neskelbtini), kitų partijų pavadinimai neįvardinti. Pareiškėjų apklausos metu paprašius patikslinti kaip pareiškėjams buvo grasinta, pareiškėjas atsakė: todėl, kad (duomenys neskelbtini) yra karinė grupuotė ir jie visada grasina. Be to, jie yra labai galinga jėga, partija. Vėliau patikslinus klausimą, pareiškėjas nurodė: taigi daug kartų jie netikėtai ateidavo į kaimą prašydami maisto ir pagalbos, bet buvo ir kitos partijos, kurios jiems priešinosi ir neleido mums duoti to maisto, suteikti pagalbos. Taigi 24 val. mes buvome pavojuje ir dėl to išvyko. Atsakovas pažymi, kad įvertinus šiuos fragmentus nėra galimybės atskleisti, kaip ir kokiu būdų buvo pareiškėjui grasinta, tai kad (duomenys neskelbtini) partijos nariai ateidavo į kaimą, tai neatskleidžia, kad konkrečiai pareiškėjų šeimai buvo grasinta, be to pareiškėjas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) mieste liko gyventi jo giminaičiai, minėtame mieste grėsmių nėra.

48. Atsakovas teigia, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo, tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjai nenurodė persekiojimo vykdytojų ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjų nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Akcentuoja, kad patys pareiškėjai, tuo labiau atstovaujami advokato, prašymo nagrinėjimo metu ar skundą teikiant Migracijos departamentui galėjo pateikti papildomus įrodymus, kurie paneigtų Migracijos departamento išvadą, tačiau nei tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme jokių įrodymų nepateikė.

49. Atsakovas dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su aktualios, naujausios informacijos surinkimu, nurodo, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Priešingai, nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėjai nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdami jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jų manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (toliau – ir ESPA) – už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą atsakinga agentūra.

50. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją. Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir 3 straipsnio pažeidimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjų nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nelemia tarptautinės apsaugos poreikio, o įvertinus surinktą informaciją apie kilmės valstybę, neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį. Tokių aplinkybių pareiškėjai nepateikė ir skunde.

51. Atsakovas dėl surinktos informacijos aktualumo ir patikimumo nurodo, kad ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Pažymi, kad jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjai skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, jog sprendimas buvo priimtas vadovaujantis neva neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

52. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 53. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

54. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

55. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

56. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. kovo 8 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

V. 58. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti pareiškėjams A. S. M. ir S. I. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. S. M. ir S. I. H. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

59. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą draudimo atvykti pareiškėjams į Lietuvos Respubliką terminą, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

60. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, neužtikrino teisės būti išklausytiems, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

61. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

62. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

63. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

64. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

65. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

66. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

67. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

68. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr., pvz. 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011).

69. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jiems grasino (duomenys neskelbtini) dėl nesuteikiamos paramos, o kitos partijos grasino, jog nebūtų remiama (duomenys neskelbtini), taip pat dėl dukros ligos ir neįgalumo. Pareiškėjai teigė, kad dėl to, jog jautė pavojų, su šeima persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės nepatvirtina kilmės valstybėje pareiškėjams realiai gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atlikęs pareiškėjų situacijos tyrimą, įvertinęs kilmės valstybės informaciją apie padėtį šalyje, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjams prieglobstį. Pareiškėjų pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių prašymą, pareiškėjai nepateikė. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojų pateiktus pasakojimus, aplinkybes, dėl kurių išvyko iš (duomenys neskelbtini), kilmės valstybės informaciją, padarytos pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodytos aplinkybės šios bylos kontekste nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjams būtinybės.

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta jų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi EPPB ataskaita, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) rajonuose ((duomenys neskelbtini) provincija) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei.

72. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą taip pat grindė tuo, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl dukros ligos, ji yra neįgali, o, gydytojų teigimu, tinkamą gydymą galėtų gauti Europoje.

73. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vertino pareiškėjų nurodytą aplinkybę ir nustatė, jog remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, turintys negalią ar sunkiai sergantys asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su diskriminacija, visuomenė juos suvokia kaip tuos, kuriems reikalinga labdara, dažnai tokie žmonės dėl požiūrio, su kuriuo susiduria, lieka izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau, remdamasis surinkta kilmės valstybės informacija aktualiu aspektu, atsižvelgdamas į EŽTT praktiką sprendžiant aptariamus klausimus, prieglobsčio prašytojų individualias savybes ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustačius, konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

74. Teisėjų kolegija su aptartu Migracijos departamento vertinimu sutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nenurodė jokių išskirtinių ir individualių aplinkybių, paneigiančių Migracijos departamento išvadas aptariamu klausimu.

75. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, priešingai, kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, jame remiamasi ne tik EPPB 2021 m. gairėmis, tačiau ir kita informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Todėl aptariamu aspektu pareiškėjų argumentai nepagrįsti.

76. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su pareiškėjų teise būti išklausytiems, teisėjų kolegija pažymi, kad Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, jog skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Pareiškėjai iš esmės nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Pažymėtina, kad pareiškėjai žodžiu buvo išklausyti pirminės apklausos metu, taip pat bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Pareiškėjams buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, įrodymus, taigi jų teisė būti išklausytiems buvo visiškai užtikrinta. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

77. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje būti persekiojamiems dėl pareiškėjų nurodytų ar kitų aplinkybių. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

78. Apeliaciniame skunde argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjų išsiuntimu, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio sutrumpinimu ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, o pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta nagrinėjant bylą nenustatyti.

79. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. S. M. ir S. I. H., taip pat Y. A. S., A. A. S., R. A. S., atstovaujamų pagal įstatymą tėvų A. S. M. ir S. I. H., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė