2016-06-15 Nr. AB-12675-3-61-3-00059-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-64-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00059-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.3; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Impeksservis“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. GT-74(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos K. K. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. GT-74(13)-S).

Paaiškino, kad Garbės teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. GT-74(13)-S padarė išvadą, kad pareiškėjas (vertintojas), rengdamas Ataskaitą, nesilaikė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Vertinimo metodika) (galiojusios iki 2012 m. gegužės 1 d.) reikalavimų, nepagrindė nustatytos UAB „Žalgirio sporto arena“ akcijų vertės, todėl skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – panaikino turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000322 (verslo vertinimo sritis) galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (II t., b. l. 118–130) pareiškėjo K. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas K. K., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 137–147), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai vertino jo nurodytas faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kėlė kreipimosi į Garbės teismą termino pažeidimo klausimą (TVPPĮ 29 str. 2 d.), nesutiko, kad Ataskaitą parengė pažeisdamas TVPPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą, taip pat teigė, kad jam paskirta neadekvati (pernelyg griežta) drausminė nuobauda.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 (II t., b. l. 191–211) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeitė. Pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Turto ir verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. GT-74 (13)–S vertintojui K. K. paskirtą nuobaudą – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000322 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2003 m. spalio 10 d., galiojimo panaikinimą, pakeitė į drausminę nuobaudą – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000322 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2003 m. spalio 10 d., galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui aktualų verslo vertinimą pareiškėjas atliko ir ginčui aktualią UAB „Žalgirio sporto arena“ (buveinės adresas: Rinktinės g. 3, Vilniaus m.) verslo (100 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo) vertinimo 2011 m. sausio 6 d. ataskaitą surašė galiojant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) bei Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, priimtu vykdant TVVPĮ 21 straipsnio 3 dalį, patvirtintai Turto vertinimo metodikai (nuo 2012 m. gegužės 1 d. neteko galios). Drausmės bylos iškėlimo pareiškėjui (vertintojui) procedūra, susijusi su 2011 m. sausio 6 d. Ataskaita, buvo inicijuota 2013 m. spalio mėnesį, t. y. galiojant naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (2011 m. birželio 22 d. įstatymas Nr. XI-1497, įsigaliojęs nuo 2012 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgus į tai, drausminės atsakomybės turto vertintojams taikymo procedūrų ir taisyklių prasme yra aktualus teisinis reguliavimas, galiojęs drausmės bylos pareiškėjui inicijavimo metu, tačiau vertintojo veiksmai, atliekant ginčui aktualų vertinimą ir surašant Ataskaitą, atitikties teisės aktų reikalavimams prasme turi būti nagrinėjami atitikties iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiam teisiniam reguliavimui kontekste.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. raštas Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 Turto vertinimo priežiūros tarnybai, kuriame pateikta informacija apie įvairių įmonių atliktus turto ir verslo vertinimus (tarp jų UAB „Impeksservis“ dėl UAB „Žalgirio sporto arena“ 100 proc. akcijų paketo vertinimo ataskaitos) ir prašoma pateikti informaciją, ar atlikti turto ir verslo vertinimai atitiko teisės aktų reikalavimus bei informuoti Lietuvos banką apie išvadas, TVVPĮ 26 straipsnio 2 dalyje numatytų Priežiūros įstaigos funkcijų prasme laikytinas paklausimu (TVVPĮ 26 str. 2 d. 3 p.), kurį Turto vertinimo priežiūros tarnyba turėjo išnagrinėti Ataskaitos atitikties TVVPĮ 23 straipsnio (iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusio įstatymo redakcija) reikalavimams aspektu.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų Priežiūros įstaigos ir Garbės teismo kompetencijos atribojimo savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Priežiūros įstaiga nagrinėja paklausimus dėl turto ar verslo atitikties TVVPĮ 22 straipsniui, kuris nustato turto arba verslo vertinimo ataskaitos turinio reikalavimus, o Garbės teismas tiria, ar vertinat turtą arba verslą ir rengiant ataskaitą nebuvo pažeisti TVVPĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertintojų profesinės etikos kodekso) reikalavimai. Garbės teismo sprendimas yra orientuotas į vertintojo subjektines teises, o Priežiūros įstaigos išvada, kad vertinimo ataskaita neatitinka TVVPĮ 22 straipsnio reikalavimų, yra reikšminga jos panaudojimo aspektu (žr., pvz., 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-821/2014, 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014, 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas dėl Garbės teismo kompetencijos priimti 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. GT-74(13)-S pasisakė iš esmės teisingai. Iš minėto Garbės teismo sprendimo turinio matyti, kad Garbės teismas vertino, ar pareiškėjas (vertintojas), rengdamas ginčui aktualią Ataskaitą, laikėsi iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusių teisės aktų (TVVPĮ ir Turto vertinimo metodikos) reikalavimų.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje kelia procedūrinį klausimą dėl TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytas terminas, per kurį Priežiūros įstaiga turi parengti ir pateikti Garbės teismui rašytinį teikimą dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo, pažeidimo. Šis terminas siejamas su informacijos apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus gavimo (paaiškėjimo) diena. TVVPĮ 26 straipsnio 2 dalies 8 punkto normoje įtvirtinta nuostata, suteikianti Priežiūros įstaigai teisę rinkti informaciją, reikalingą Garbės teismui pateikti, tačiau nesusieta su jokiu terminu, leidžia daryti išvadą, kad viešojo administravimo subjektas, taikantis šią įstatymo normą, turi paisyti protingo termino ir gero viešojo administravimo principo.

Dėl TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalies taikymo pažymėta, kad informacijos apie turto arba verslo vertintojo galimai padarytus TVVPĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimus gavimo diena negali būti tapatinama su tokios informacijos paaiškėjimo diena, nors jos gali ir sutapti. Tais atvejais, jei Priežiūros įstaiga, vykdydama TVPTĮ 26 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas funkcijas ir atlikdama turto arba verslo vertintojų patikrinimus, nustato aplinkybes, suteikiančias pagrindą kreiptis į Garbės teismą dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo, informacijos gavimo ir paaiškėjimo diena sutampa.

Nuo 2014 m. gegužės 22 d. tai nurodyta ir TVVPĮ nuostatas įgyvendinančiame poįstatyminiame teisės akte (Turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisyklių (Finansų ministro 2014 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1K-146 redakcija) 20 p.). Tais atvejais, kad Priežiūros įstaiga informaciją apie galimus TVVPĮ 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus gauna iš asmenų, suinteresuotų atliktu turto ar verslo vertinimu, Priežiūros įstaiga turi įvertinti informacijos pakankamumą kreiptis į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo ir, nustačiusi, kad pateikta informacija nepakankama, pasinaudoti teise dėl papildomos informacijos rinkimo (TVVPĮ 26 str. 8 d.).

Turto vertinimo priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 patvirtintų Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Paklausimų nagrinėjimo taisyklės) 12 punkte nustatyta, kad vertindama turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitiktį TVVPĮ 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, Tarnyba turi teisę teikti paklausimą turto arba verslo vertinimo ataskaitą parengusiam turto arba verslo vertintojui bei turto arba verslo vertinimo įmonei, kurios vardu parengta turto arba verslo vertinimo ataskaita, prašydama pateikti paaiškinimus ir informaciją dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos rengimo ir nurodydama atsakymo pateikimo Tarnybai terminą.

Paklausimų nagrinėjimo taisyklių 13 punkte nurodyta, kad Tarnyba, išanalizavusi gautus Taisyklių 12 punkte nurodytų asmenų paaiškinimus bei išnagrinėjusi turto arba verslo vertinimo ataskaitą, esant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, parengia ir pateikia Turto arba verslo vertintojų garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo ataskaitą parengusiam turto arba verslo vertintojui, kurį pasirašo Tarnybos direktorius.

Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 22 d. rašto Nr. S 2013/(21.19-2102)-12-1458 gavimo Turto vertinimo priežiūros tarnyboje dienos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šis raštas negali būti vertinamas kaip dokumentas, nuo kurio gavimo Priežiūros įstaigoje dienos turi būti skaičiuojamas TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas 10 dienų terminas.

Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad minėtame Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte Priežiūros įstaigai buvo pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie įvairių turto arba verslo vertinimo įmonių ataskaitas, kuriose galimai nustatytos nepagrįstai didelės vertinimo objektų vertės. Ginčui aktualus vertinimas paminėtas kaip vienas iš jų. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte nurodyta, kad ši informacija buvo pateikta, atsižvelgiant į audito bendrovės UAB „KPMG Baltics“ atliktą AB Ūkio banko finansinį vertinimą ir pateiktas išvadas, jog kai kurių paskolų užtikrinimo priemonių vertės, nustatytos nepriklausomų turto vertinimo bendrovių, buvo nepagrįstai didelės, ir neatitiko verčių, kuriomis tokį turtą būtų galima parduoti rinkoje.

Iš minėto Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto matyti, kad prie jo buvo pridėtas tik turto vertinimo ataskaitų, kuriose galimai nustatytos nepagrįstai didelės objektų vertės, sąrašas (iš viso 55 atvejai). Byloje nustatyta, kad Priežiūros įstaiga, gavusi minėtą Lietuvos banko Priežiūros tarnybos paklausimą, naudojosi TVVPĮ 26 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta teise ir rinko informaciją. Pareiškėjo nurodytos datos 2013 m. rugsėjo 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. pagal bylos medžiagą yra pareiškėjo ir UAB „Impeksservis“ pirmųjų paaiškinimų pateikimo Priežiūros įstaigoje gavimo laikas, tačiau byloje nustatyta, kad Priežiūros įstaiga, atsižvelgdama į šiuos paaiškinimus ir Ataskaitos turinį, 2013 m. spalio 9 d. paprašė, kad vertintojas iki 2013 m. spalio 21 d. pateiktų papildomus paaiškinimus nurodytais klausimais.

Pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. paaiškinimus atsakovas gavo 2013 m. spalio 21 d. Teikimas Garbės teismui dėl drausmės bylos iškėlimo surašytas praėjus dviem dienoms nuo šio paaiškinimo gavimo, t. y. nepažeidžiant termino. Todėl teisėjų kolegija neturėjo pagrindo išvadoms, kad atsakovas TVVPĮ 26 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytomis teisėmis naudojosi nesąžiningai.

Remdamasis TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014, 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014 ir kt.), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad procedūrinis dokumentas, kuriuo Priežiūros įstaiga kreipiasi į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo yra Priežiūros įstaigos rašytinis teikimas. Įstatymas nereikalauja, kad Priežiūros įstaiga pateiktų Garbės teismui išvadą dėl ataskaitos. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs Lietuvos banko Priežiūros skyriaus paklausimą ir surinkęs informaciją (paskutinis dokumentas pagal bylos medžiagą gautas 2013 m. spalio 21 d.), surašė 2013 m. spalio 23 d. išvadą, kuri pagal bylos aplinkybes laikytina 2013 m. spalio 23 d. teikimo dėl drausmės bylos iškėlimo (TVVPĮ 29 str. 2 d.) sudedamąja (motyvuojamąja) dalimi. Pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus į bylą įrodymus pagrįstai nusprendė, kad TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nepažeistas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, taikytinas ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantis teisės aktas – Valstybės tarnybos įstatymas – ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi nustatytas trejų metų terminas, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013), bei nustatęs, kad ginčui aktuali Ataskaita surašyta 2012 m. sausio 6 d., o drausminė nuobauda paskirta 2013 m. lapkričio 14 d., t. y. nepraleidus minėto termino, teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Garbės teismas išnagrinėjo drausmės pažeidimo bylą nepažeisdamas pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurias nustato TVVPĮ.

Įvertinęs jau vien tik pagal galimas taikyti drausminės atsakomybės rūšis, teismas sprendė, jog nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas turto arba verslo vertintojams yra palankesnis. Be to, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nors įsigaliojusiame nuo 2012 m. gegužės 1 d. TVVPĮ nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau sprendžiant klausimą, ar vėliau įsigaliojęs teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjui ir jo teisinei padėčiai, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe už ataskaitą, kuri buvo parengta pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją, yra būtina įvertinti ne tik tai, ar objektyviai vėliau įsigaliojęs reguliavimas numatė švelnesnį reguliavimą, bet šiuo atveju būtina atsižvelgti į individualiai susiklosčiusią pareiškėjo situaciją ir įvertinti, ar nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi TVVPĮ redakcija, kurioje buvo numatyta daugiau atsakomybės formų, švelnino pareiškėjo padėtį. Siekiant įsitikinti, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjui buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti, pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014).

Nagrinėjamu atveju Garbės teismas skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą už tai, kad atklikdamas vertinimą ir rengdamas Ataskaitą jis nesilaikė TVVPĮ (įstatymo redakcija iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimo nurodyti turto vertinimo ataskaitoje turto vertės nustatymo pagrindimą, nepateikė išlaidų ir pajamų pagrindimo pagal Turto vertinimo metodikos 49-75 punktus, taikomus kai vertinimas atliekamas taikant šios redakcijos Įstatymo 7 straipsnio 3 punkte numatytą naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodą.

Iš Turto ir verslo pajamų įstatymo, galiojusio iki 2012 m. gegužės 1 d., 23 straipsnio nuostatų bei nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios redakcijos TVVPĮ 22 straipsnio nuostatų teismas nustatė, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios redakcijos Turto ir verslo pagrindų įstatymas numato detalesnius vertinimo ataskaitos turinio reikalavimus. Dėl ginčui aktualaus Garbės teismo sprendime nurodyto reikalavimo, kad vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto vertės nustatymo pagrindimas (Įstatymo iki 2012 m. gegužės 1 d. 23 str. 2 d. 10 p.), naujos redakcijos įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus (įstatymo nuo 2012 m. gegužės 1 d. 22 str. 13 p.). Teismas vertino, kad šie įstatymo nuostatų skirtumai yra redakcinio pobūdžio, nes pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą vertinant turtą ir vertinimo ataskaitoje nurodant turto vertę atlikti skaičiavimus reikalavo iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Turto vertinimo metodika (vertinant naudojimo pajamų metodu, Metodikos 52, 53, 55, 56, 57, 58, 59, 63, 64, 66, 67, 68, 69 p.). Taigi, reikalavimai turto vertintojui turto vertinimo ataskaitoje nurodyti skaičiavimais pagrįstą turto ir verslo vertės pagrindimą buvo numatyti tiek pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį, tiek ir pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą. Vadinasi, įstatymo pakeitimas nepašalino vertintojo (šiuo atveju pareiškėjo) atsakomybės už turto ar vertės nustatymo nepagrindimą vertinimo ataskaitoje.

Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį TVVPĮ (6 str.), tiek pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį TVVPĮ (5 str.) įtvirtinant turto vertės nustatymo principus nurodyta, kad turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos ekonomikos logika ir kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų ir stebėjimų rezultatais, laikantis apdairumo ir atsargumo principų. Analogiškas iš esmės teisinis reguliavimas įtvirtintas ir dėl turto vertintojų pareigų. TVVPĮ 12 straipsnis (įstatymo redakcija iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir 15 straipsnis (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.) nustatė, kad turto vertintojas savo veikloje privalo, be kita ko, sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą.

Esminis ginčui aktualaus vertinimo ir Ataskaitos trūkumas, kurį nustatė Garbės teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. GT-74 (13)–S, yra tas, kad vertintojas netikrino Įmonės verslo plane pateiktų duomenų, kurių pagrindu apskaičiavo Įmonės rinkos vertę. Iš Garbės teismo posėdžio protokolo, taip pat vertintojo rašytinių paaiškinimų Priežiūros įstaigai matyti, kad vertintojas to neneigė. Naudojimo pajamų vertės metodo esmė – būsimo pinigų srauto perskaičiavimas į dabartinę vertę. Garbės teismas nustatė, kad vertintojas Ataskaitoje nepateikė išlaidų ir pajamų, kurie yra būtinoji sąlyga nustatytai Įmonės rinkos vertei pagrįsti, taip pat nepagrindė diskonto normos. Kitaip tariant, Ataskaitos nepagrindimas pagal minėtas pozicijas reiškia, kad negalima patikrinti, ar Įmonės vertė nustatyta pagrįstai. Pareiškėjas akcentuoja, jog teisės aktai leidžia daryti prielaidas. Šiuo aspektu teismas sutiko su atsakovu, kad Turto vertinimo metodika reikalavo prielaidas pagrįsti. Garbės teismo nustatyti teisės aktų pažeidimai nėra formalaus pobūdžio, o susiję su vertinimo esme. Garbės teismo sprendimas motyvuotas, pareiškėjo argumentai Garbės teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti Garbės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. GT-74 (13)–S.

Dėl pareiškėjo argumento, esą buvo suklysta nurodant vertinimo tikslą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nepaisant vertinimo tikslo (paskirties), vertinimas turi būti atliekamas ir vertinimo ataskaita surašoma laikantis pirmiau minėtų turto ar verslo vertės nustatymo principų, įstatyme nustatytų Ataskaitos turiniui keliamų reikalavimų, rūpestingai atliekant vertintojo pareigas.

Pareiškėjas byloje taip pat kėlė klausimą, kad paskirta drausminė nuobauda yra pernelyg griežta. Garbės teismas griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimą motyvavo akivaizdžiu vertintojo nerūpestingumu, kurį siejo su ta aplinkybe, kad vertintojas esminius duomenis, kuriais remiantis apskaičiuojama rinkos vertė, paėmė iš Įmonės verslo plano, kurio duomenų netikrino; grubiu vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu; nepagrįstai nustatyta Įmonės rinkos verte (itin didelė); vertinimo tikslu (įkeitimo bankui). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad paskirta drausminė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su Garbės teismo sprendimo argumentais, kad Sprendime Nr. GT-74 (13)–S nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas skirti drausminę nuobaudą, atkreipė dėmesį ir į tai, kad su teisingumo principu būtų nesuderina tai, kad nebūtų atsižvelgta į aplinkybių visumą. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis turi 18 metų vertintojo patirtį, niekada nebuvo baustas. Garbės teismas ir pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad pareiškėjas turi ilgametę vertintojo patirtį ir šioje byloje ginčijamu Garbės teismo sprendimu yra baudžiamas pirmą kartą (tą pripažįsta ir atsakovas), atsižvelgdama į tai, kad dėl ginčui aktualaus vertinimo neigiamų pasekmių nekilo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra pagrindas Garbės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. GT-74 (13)–S paskirtą nuobaudą – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000322 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2003 m. spalio 10 d., galiojimo panaikinimą (VTVPĮ 29 str. 4 d. 4 p.) pakeisti į švelnesnę drausminė nuobaudą, numatytą Turto ir verslo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000322 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2003 m. spalio 10 d., galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą. Paskirtos drausminės nuobaudos pakeitimas į švelnesnę yra suderinamas su teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą neišvengiamumu, teisinės atsakomybės prevenciniais tikslais, nes taikyta teisinės atsakomybės priemonė yra individualizuota atsižvelgiant į bylos aplinkybes.

III. Pareiškėjas K. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktus, kadangi dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti pareiškėjui žinomos bylos nagrinėjimo metu, taip pat dėl apeliacinės instancijos teismo sprendime akivaizdžiai netinkamai taikytų materialiosios teisės normų ir jų pažeidimo jis buvo priimtas neteisėtai.

Dėl pirmojo proceso atnaujinimo pagrindo nurodo, kad iš 2016 m. kovo 16 d. elektroniniu paštu gauto 2016 m. kovo 10 d. atsakovo prašymo kitoje byloje Nr. A-2479-261/2016, sužinojo pareiškėjui naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, kuri nebuvo ir negalėjo būti jam žinoma bylos (Nr. A-823-146/2015) nagrinėjimo metu – su atsakovu vykusioje kitoje byloje Nr. A-2479-261/2016 buvo keliamas tapatus klausimas, ar iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos TVVPĮ numatė vertintojų atsakomybę, kurį atsakovas pavadino „fundamentalaus teisingumo“ klausimu.

Į minėtą kitą bylą pareiškėjas nebuvo įtrauktas, tačiau joje teismas nagrinėjo analogiškus pareiškėjo bylai „fundamentalaus teisingumo“ klausimus. Taip pat iš 2016 m. balandžio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėtoje minėtoje administracinėje byloje priimto ir paskelbto sprendimo pareiškėjas sužinojo jam naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma jam bylos nagrinėjimo metu – kad teismas panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo sprendimą ir juo turto vertintojui paskirtą nuobaudą dėl šių aplinkybių, egzistavusių ir pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu: 1) „iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytas teisinis reguliavimas turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymui nebuvo pakankamas“.

Taigi, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 išnagrinėtos pareiškėjo bylos atveju taikytas tas pats teisinis reguliavimas nebuvo pakankamas pareiškėjui taikytos atsakomybės taikymui, todėl jam atsakomybę teismas jo byloje pritaikė be pagrindo; 2) „ginčijamas Garbės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui pritaikyta drausminė atsakomybė, priimtas nesant įstatyminio pagrindo, veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus)“. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 išnagrinėtos pareiškėjo bylos atveju jam taikyta drausminė atsakomybė nesant įstatyminio pagrindo, veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus); 3) „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d.

įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.) susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) vertintinas, kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) pažeidimas“, kt. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 išnagrinėtos pareiškėjo bylos atveju TVVPĮ (2013 m. liepos 2 d.

įstatymo redakcija) taikymas pažeidžia konstitucinį principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), kt. Minėtos aplinkybės pareiškėjui nebuvo žinomos jo bylos nagrinėjimo metu, nes nagrinėjant jo bylą jos nebuvo nei aptariamos, nei įvardintos 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje. Pareiškėjo atžvilgiu išnagrinėtoje teismo byloje pateiktu vertinimu netgi teigta priešingai aukščiau nurodytoms tuo metu egzistavusioms aplinkybėms: „vertinant vien tik pagal galimas taikyti drausminės atsakomybės rūšis nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis įstatymas turto arba verslo vertintojams yra palankesnis“.

Tačiau 2016 m. balandžio 5 d. paaiškėjo, kad „Atsakomybės taikymas pagal pasikeitusį reglamentavimą, kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų apskritai pritaikyta, vertintas ne kaip teisės subjekto (pareiškėjo) teisinės padėties pagerinimas, o pabloginimas“. Taigi, egzistuojant minėtoms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose pareiškėjo byloje ir kitoje byloje Nr. A-2479-261/2016 buvo priimti priešingi teismų sprendimai. Kadangi to paties teismo argumentacija ir galutinis sprendimas dėl pareiškėjui naujai paaiškėjusių aplinkybių yra kardinaliai priešingi, tai atnaujinti procesą yra pagrindas, nes pareiškėjo byloje liko neapsvarstytos ir nutylėtos esminės jo bylai aplinkybės, kurios kaip rodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, yra pagrindas priimti priešingą baigiamąjį bylos nagrinėjimo sprendimą tuo pačiu klausimu.

Tokiu būdu, atnaujinus procesą dėl minėtų naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu (nes nebuvo atskleistos ir aptartos teisme, ką patvirtina nepasisakymas dėl jų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015), gali būti ištaisyta esminę reikšmę visapusiškam ir objektyvaus bylos išnagrinėjimui turinti klaida, kad: (1) pareiškėjui neteisėtai ir nepagrįstai netaikytas iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame TVVPĮ numatytas teisinis reguliavimas, kuris turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymui nebuvo pakankamas; (2) nepanaikintas ginčijamas Garbės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui pritaikyta drausminė atsakomybė, priimtas nesant įstatyminio pagrindo, veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus), (3) TVVPĮ (2013 m. liepos 2 d.

įstatymo redakcija) taikymu iki jo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.) susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) padarytas konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) pažeidimas, Dėl to procesas išnagrinėtoje pareiškėjo byloje atnaujintinas šiuo savarankišku pagrindu dėl naujai paaiškėjusių nurodytų esminių bylos aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.).

Dėl antrojo proceso atnaujinimo pagrindo nurodo, kad pirminėje TVVPĮ redakcijoje (kuri galiojo iki 2012 m. gegužės 1 d.) nebuvo nei nustatyti turto vertintojų atsakomybės pagrindai, nei numatytos pažeidimų normų dispozicijos bei sankcijos, taikytinos už konkrečių normų pažeidimą. Šios nuostatos buvo numatytos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 (ginčui aktuali Finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija neteko galios nuo 2013 m. vasario 15 d. Finansų ministro 2013 m. vasario 11 d.

įsakymu Nr. 1K-060). Taigi, turto vertintojams taikytina atsakomybė buvo nustatyta ne įstatymu, o tik poįstatyminiu aktu – ministro taisyklėmis. Turto vertinimo reikalavimų pažeidimais pripažintų veiksmų atlikimo metu galiojęs TVVPĮ (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) aiškiai, nedviprasmiškai ir tiksliai nenustatė turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindų: (1) nebuvo numatytos pažeidimų dispozicijos ir sankcijos (nuobaudos) už konkrečių teisės normų pažeidimus; (2) nenumatytas subjektas, turintis teisę skirti drausmines nuobaudas; (3) nereglamentuoti drausminės atsakomybės taikymo procedūros esminiai elementai; (4) įstatymo nuostatos yra pernelyg abstraktaus pobūdžio ir neformuluoja konkrečių drausminės atsakomybės taikymo taisyklių.

Todėl atsakomybės turto vertintojui už pažeidimą, padarytą iki 2012 m. gegužės 1 d., taikymas pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantį TVVPĮ akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 46 straipsnio 1 dalies normas bei konstitucinį principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies normą, taip pat bendras taisykles, kad konkretaus asmens atsakomybės klausimas spendžiamas pagal materialinės teisės normas, galiojusias atsakomybėn traukiamo asmens veiksmų padarymo metu, konstitucinį teisinės valstybės principą, kitus konstitucinius imperatyvus, suponuojančius reikalavimus paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir draudimą žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, draudimą žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, riboti žmogaus teises ir laisves tik įstatymu, tam tikrus ūkinės veiklos santykius reguliuoti tik įstatymais, nustatyti įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus tik įstatymu, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvą, jo suponuotus reikalavimus teisiniam reguliavimui ir jo kokybei (jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos, teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti), konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą, kuris reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, o visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti, jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos turi būti nešališkos, nepriklausomos, siekti nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimti tik teisės pagrindu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio normą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto normą, nuo 2012 m. gegužės 1 d.

įsigaliojusios redakcijos TVVPĮ 22 straipsnio 13 punkto, 29 straipsnio 4 dalies normas. Visa tai galėjo turėti įtakos priimti pareiškėjo byloje neteisėtą 2015 m. gegužės 4 d. nutartį. Todėl yra visos teisinės sąlygos atnaujinti procesą 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi išnagrinėtoje pareiškėjo administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 dar vienu savarankišku pagrindu, t. y. dėl akivaizdžiai netinkamai taikytų ar netaikytų materialinių teisės normų ir jų pažeidimo, dėl ko buvo priimta neteisėta nutartis (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Dėl ABTĮ 156 straipsnyje numatytų prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminų nurodo, kad kadangi nebuvo įtrauktas į kitos bylos Nr. A-2479-261/2016, kurioje atsakovas pateikė minėtą 2016 m. kovo 10 d. prašymą dėl žodinio proceso ir kurioje 2016 m. balandžio 5 d. išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priėmė sprendimą, nagrinėjimą, tai apie pagrindą proceso atnaujinimui savo byloje pareiškėjas sužinojo ne anksčiau nei susipažinęs su 2016 m. balandžio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos priimtu sprendimu. Nuo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 įsiteisėjimo nėra praėję 5 metai. Taigi, dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti pareiškėjui žinomos jo bylos nagrinėjimo metu, kreipiasi dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu nepraleisdamas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Todėl šiuo pagrindu prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo byloje pateikė laiku ir jis yra priimtinas. Tačiau jeigu teismas manytų, kad pareiškėjo atveju prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą padavimo termino skaičiavimo pradžia turėtų būti siejama su 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, paskelbimo momentu, tai tokiu atveju minėtą terminą prašo atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, kurios šiame prašyme nurodytos aukščiau, t. y. dėl negalėjimo žinoti aplinkybių, kurios nagrinėjant pareiškėjo bylą nebuvo nei aptariamos byloje, nei įvardintos 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje aplinkybės (ABTĮ 156 str. 2 d.). Šiuo atveju vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminas yra nepasibaigęs.

Dėl 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 vykdymo sustabdymo atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškėjo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas liko sustabdytas ir nustatytas kvalifikacijos patikrinimas, tačiau TVVPĮ 10 straipsnio 6 dalies 4 punktas numato, kad turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto arba verslo vertintojas, kuriam buvo sustabdytas pažymėjimo galiojimas, ilgiau nei 11 mėnesių kvalifikacijos patikrinimo metu neišlaiko aukščiausios iš turto arba verslo vertintojo turėtų turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos egzamino pagal Turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos egzaminų organizavimo taisykles. Todėl manytina, kad jei išsprendus prašymą dėl proceso atnaujinimo, bus nutarta procesą byloje Nr. A-823-146/2015 atnaujinti, tai sustabdytinas Nutarties galiojimas bei ja palikto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymas iki bus priimtas ir įsiteisės gautinis sprendimas atnaujintoje byloje, nes tokiu būdu bus užtikrinti proporcingumo, proceso šalių interesų užtikrinimo principai. Priešingu atveju atnaujinto proceso nagrinėjimo metu atsakovas gali priimti naujus administracinius sprendimus dėl pareiškėjo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo, kuriuos pareiškėjas turės ginčyti, patirti bylinėjimosi ir kitų su tuo susijusių objektyvių sąnaudų, o ginčo šalys ir teismai turės skirti laiko bei dėl to patirti galimus nepatogumus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje, be kita ko, būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams, tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pirmiausia tikrina, ar prašymas paduotas dėl tinkamo objekto bei jis pateiktas tinkamo subjekto, ir tik po to teismas jau vertina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, kaip tai įpareigoja ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-172/2010, 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-168/2011). Nustačius jau pirmą kliūtį, t. y. kad prašymas paduotas netinkamo subjekto ar terminas prašymui paduoti praleistas, tai jau yra savarankiškas pagrindas atmesti prašymą ir detaliau prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti nebesvarstomas (2008 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-32/2008, 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-219/2011).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2015 m. gegužės 4 d. nutartį pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti, administracinė byla Nr. A-823-146/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis įsiteisėjo nuo priėmimo dienos (ABTĮ 96 str. 3 d.), šis įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgijo res judicata galią, kas reiškia, jog šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Pareiškėjas, šiuo atveju prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015, prašymą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos jo bylos nagrinėjimo metu, bei 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu – yra akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Dėl pirmojo pareiškėjo nurodomo pagrindo pažymėtina, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63–44/2012). Pažymėtina, jog tam, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-68/2012).

Pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 padarytas išvadas, jog „iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiame Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytas teisinis reguliavimas turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymui nebuvo pakankamas“; „ginčijamas Garbės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui pritaikyta drausminė atsakomybė, priimtas nesant įstatyminio pagrindo, veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus)“; „Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.) susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) vertintinas, kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) pažeidimas“, ir kt.

Visų pirma, atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktiką, tokios pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kitoje administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 padarytos išvados, negali būti laikomos faktinio pobūdžio, kadangi objektyviai jos yra teismo atlikto įstatymo analizės, vertinimo ir taikymo rezultatas, t. y. įstatymo išaiškinimas, išvados, nepriklausomai nuo to, koks yra jų turinys (net ir pareiškėjui palankus).

Antra, pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Taigi, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas proceso atnaujinimo pagrindą sieja ne su atitinkamų aplinkybių atsiradimu, o su jų paaiškėjimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–89/2010). Dėl tos pačios priežasties naujai paaiškėjusia bylos aplinkybe nelaikytina pasikeitusi teismų praktika (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14–137/2007). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 padarytos išvados dėl joje taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimo negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis, nes patvirtina tik pasikeitusią teismų praktiką. Be to, minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 buvo priimtas jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, užbaigusios nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-823-146/2015 procesą, priėmimo, tad ši aplinkybė negali būti vertinama kaip egzistavusi nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, o tuo pačiu negali būti vertinama ir kaip pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P10–186/2007). Todėl, manytina, pareiškėjas šiuo atveju prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 netinkamai grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad visi argumentai, susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 pateiktu materialiosios teisės normų taikymo aiškinimu, pagrindžia nebent ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau dėl šio pagrindo atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pirma, administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit, kuris taikytinas ir teismo precedentui, kaip teisės šaltiniui, atsižvelgiant į tai, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, todėl šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje P-71-858/2015). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 buvo priimtas jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, užbaigusios nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-823-146/2015 procesą, priėmimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, kuriame suformuota, pareiškėjo manymu, kitokia teismo praktika ginčo klausimu, nelaikytinas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Antra, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo vertinimas susijęs ir su ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtintais prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo toje byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-30/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-91-602/2015). Todėl ir šiuo atveju, kadangi pareiškėjo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, kuriame suformuota, pareiškėjo manymu, kitokia teismo praktika ginčo klausimu, buvo priimtas jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, užbaigusios procesą nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-823-146/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priėmimo, sužinojimas apie šį sprendimą nėra aktualus tikrinant, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų. Terminas procesui atnaujinti šiuo atveju taip pat skaičiuotinas nuo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 priėmimo, t. y. pareiškėjui pateikus prašymą dėl proceso atnaujinimo 2016 m. gegužės 4 d., laikytina, kad pareiškėjas praleido prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Dėl taip pat anksčiau minėtų argumentų apie naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, bei pareiškėjui nenurodžius kitų aplinkybių ir nepateikus įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis svarbiomis, šiuo atveju praleistas terminas pareiškėjui negali būti ir atnaujintas (ABTĮ 156 str. 2 d.).

Pastebėtina ir tai, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga (ABTĮ 156 str. 1 d.)) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, paskelbimo (šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo) momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–73/2012). Todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tai, kad sprendimas administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, paskelbtas 2015 m. gegužės 4 d., o pareiškėjas į teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 kreipėsi 2016 m. gegužės 4 d., laikytina, kad pareiškėjas praleido prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, kuris, kaip minėta, pareiškėjui, atsižvelgiant į šio atvejo aplinkybes, negali būti atnaujintas.

Remiantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams, tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, nustačius, jog praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir šis terminas negali būti atnaujintas, tolesnis prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų svarstymas negalimas ir procesą atsisakytina atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-213/2013, 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-29-602/2015).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015 pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Impeksservis“ dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė