2013-10-29 Nr. AB-7252-3-61-3-02236-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1029/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02236-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Gediminui Žmoginui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. C. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą (I t., b. l. 1–6), kuriame prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2012 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. KŠ-(12-200-Ša)-830 (toliau – ir Sprendimas).

Skunde nurodė, kad Agentūros Sprendimas, kuriuo atsisakyta administruoti jo 2012 m. birželio 26 d. paraišką Nr. 1AP-KS-12-1-010956-PR01 (toliau – ir 2012 m. Paraiška), yra neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių (Žin., 2007, Nr. 95-3841; 2012, Nr. 46-2272) (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 7.1, 7.3, 7.4 ir 7.10 punktų reikalavimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendime išaiškino, kad pagal 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) 23 straipsnio 2 dalį, paramos gavimas yra siejamas ne su paraiškos pateikimo momentu, o su ūkio perleidimu. Kartu su 2012 m. Paraiška Agentūrai buvo pateikti ūkio perleidimo dokumentai, patvirtinantys, kad ūkio perleidimo momentu pareiškėjas nebuvo sulaukęs pensinio amžiaus.

Įgyvendinimo taisyklių 7.3 punkte nustatytas tik atskaitos taškas, nuo kada turi būti deklaruojamos turimos žemės ūkio naudmenos ar registruojami gyvuliai, tačiau nenurodyta iki kokio momento ūkio perleidėjas tai turi daryti. Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies b punktas gamybos sustabdymo nesieja su ūkio perleidimo ar su paraiškos pateikimo momentu. Agentūrai pateikti dokumentai patvirtina, kad žemės ūkio naudmenas pareiškėjas deklaravo nuo 2004 metų iki 2007 metų, t. y. ūkio perleidimo. Kartu su 2012 m. Paraiška Agentūrai buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad 2012 m.

Paraiškos teikimo metais, žemės ūkio naudmenos jau buvo perleistos tinkamam perėmėjui, todėl pareiškėjas atitinka ir Įgyvendinimo taisyklių 7.4 punkte nustatytą kriterijų. Įgyvendinimo taisyklių 7.10 punktas įsigaliojo 2009 m. rugsėjo 27 d., taigi nėra numatytas Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnyje ar Kaimo plėtros programos I priedo 4 priemonės aprašyme. Teisėje yra principas, kad įstatymas atgal negalioja, todėl negali būti taikomas iki jo įsigaliojimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Be to, pareiškėjo manymu, Įgyvendinimo taisyklių 7.10 punkte nustatytas reikalavimas nėra ir negali būti susijęs su tinkamumo kriterijais pareiškėjams pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ (toliau – ir Priemonė), nes žemės valdos ekonominio dydžio vienetas reikšmingas tik statistinių tyrimų požiūriu.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 110–112) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-748/2009 nustatė, jog paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte nustatyto amžiaus kriterijaus, nes buvo sulaukęs 62 metų ir 11 mėnesių, todėl Agentūra pagrįstai atsisakė vertinti jo paraišką. Tiek 2007 metais, tiek 2012 metais teikdamas paraišką, A. C. buvo vyresnis nei 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus, todėl neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto reikalavimų. Be to, teikdamas paraišką 2012 metais, pareiškėjas nebeatitinka ir kitų kriterijų, t. y. 7.3 punkto, nes žemės ūkio naudmenas deklaravo tik iki 2007 metų, nors turėjo deklaruoti kasmet; 7.4 punkto, nes 2012 m. Paraišką pateikė 2012 metais, o žemės ūkio naudmenas perleido 2007 metais; 7.10 punkto, nes jo valdos dydis yra mažesnis nei 2 ekonominio dydžio vienetai. Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 6–9) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimą.

Teismas konstatavo, kad susiklosčiusiems teisiniams santykiams tiesiogiai taikytinos Reglamento Nr. 1698/2005 nuostatos, o Įgyvendinimo taisyklės taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja Reglamentui Nr. 1698/2005. Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte galimybė gauti paramą siejama ne su pareiškėjo amžiumi ūkio perleidimo momentu, kaip nustatyta Reglamente Nr. 1698/2005, bet su pareiškėjo amžiumi paraiškos pateikimo momentu, todėl teismas vertino, kad Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto nuostatos prieštarauja Reglamentui Nr. 1698/2005, tad šiuo atveju tiesiogiai taikytinos būtent reglamento nuostatos.

Teismas nustatė, kad faktiškai pareiškėjo ūkio perleidimas įvyko 2007 m. kovo–balandžio mėnesiais. Ūkio perleidimo momentu pareiškėjas nebuvo sulaukęs įstatymų nustatyto pensinio amžiaus (62 metų ir 6 mėnesių). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atmesti 2012 m. Paraišką, remdamasis Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto nuostatomis, ir turėjo tiesiogiai vadovautis Reglamentu Nr. 1698/2005.

Teismas pažymėjo, kad tiesioginio reglamento taikymo principas yra reikšmingas sprendžiant ir tai, ar pareiškėjo pateikta 2012 m. Paraiška galėjo būti atmesta dėl neatitikimo kitiems kriterijams. Nustačius, kad pareiškėjo ūkio perleidimas įvyko 2007 m. kovo–balandžio mėnesiais, nebuvo pagrindo atmesti 2012 m. Paraišką pagal Įgyvendinimo taisyklių 7.3, 7.4 ir 7.10 punktus. Pagal Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies b punktą, perleidėjas ūkio perleidimo momentu turi galutinai sustabdyti visą prekinę žemės ūkio gamybą. Todėl Agentūra nepagrįstai vertino, ar pareiškėjas nuo 2007 metų vertėsi prekine žemės ūkio gamyba (7.10 p.), ar po 2007 metų deklaravo žemės ūkio naudmenas (7.3 p.), ar nuo 2007 metų užsiima žemės ūkio veikla ne mažesniame kaip 1 ha ŽŪN plote (7.4 p.). Teismo vertinimu, tikrinant 2012 m. Paraiškos atitiktį Įgyvendinimo taisyklių 7 punkto reikalavimams, turėjo būti vertinamos aplinkybės, buvusios 2007 metais, t. y. ūkio perleidimo momentu, nes pagal Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnį, paramos skyrimui reikšmingas yra ūkio perleidimo momentas. Pažymėjo ir tai, kad Agentūros sprendimas nėra pagrįstas tinkamais faktais. Agentūra nurodė, kad 2012 m. Paraiška neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 7.4 punkto reikalavimų, nors 2012 m. Paraiškos vertinimo ataskaitoje pažymėta, kad pareiškėjas žemės ūkio veikla užsiima ne mažesniame kaip 1 ha ŽŪN plote, nes nuosavybės teise valdo 3,0809 ha ŽŪN plotą.

III. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde (II t., b. l. 13–15) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Nurodo, kad paraišką dėl paramos gavimo pagal Priemonę pareiškėjas Agentūrai buvo pateikęs dar 2007 m. spalio 3 d. (toliau – ir 2007 m. Paraiška). Paraiška atmesta, o Agentūros sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, kuris, išnagrinėjęs bylą (taip pat ir apeliacine tvarka), skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2012 m. rugpjūčio 22 d. skundu pareiškėjas iš esmės siekia to paties, ir remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei argumentais, kaip ir savo 2008 metų skunde, dėl kurio yra priimta įsiteisėjusi ir galutinė LVAT 2009 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-748/2009. Atsakovas pažymi, kad LVAT neįžvelgė prieštaravimo tarp Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio ir Taisyklių 7.1 punkto, nors aiškiai įvardijo abu šiuos teisės aktus nutartyje ir pasisakė, kad Agentūra bei Žemės ūkio ministerija privalėjo vadovautis šiuo amžiaus kriterijumi. Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnis galiojo pareiškėjui pateikiant 2007 m. paraišką, LVAT priimant minėtą nutartį, nepakitęs galioja ir šiuo metu, todėl Agentūra neturi pagrindo elgtis kitaip, nei nustatyta LVAT nutartyje.

Pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas 2012 m. Paraišką, iš esmės pakartotinai pateikė 2007 m. Paraišką (ir pats tai pripažino 2012 m. rugpjūčio 22 d. skunde), todėl negalėjo tikėtis, kad šįkart jo paraiška nebus atmesta. Jokios faktinės aplinkybės nuo 2007 m. Paraiškos pateikimo nepasikeitė. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu nukrypo nuo formuojamos vienodos teismų praktikos bei nuginčijo LVAT nutartį, kuri yra neskundžiama. Priėmęs ir išnagrinėjęs 2012 m. rugpjūčio 22 d. skundą, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 101 straipsnio 2 punkto normas, nes jau buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 20–22) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Skundžiamame Agentūros sprendime nenurodytos aplinkybės, kurias Agentūra nurodo apeliaciniame skunde, kad 2012 m. Paraiška atmesta tuo pagrindu, jog pateikta pakartotinai, ar todėl, kad 2009 m. rugsėjo 5 d. yra priimtas LVAT galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-748/2009. Pakartotinis paraiškos pateikimas ar teismo sprendimas nesukliudė Agentūrai paraišką priimti ir ją vertinti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai buvo vertinamos tos aplinkybės, kurios nurodytos Agentūros Sprendime, t. y. pareiškėjo atitikimas tinkamumo kriterijams.

2. Pateikdamas 2012 m. Paraišką, pareiškėjas vadovavosi 2012 m. sausio 19 d. administracinėje byloje Nr. I-1067-580/2012 priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas gali pateikti paraišką ir už 2012 metus gauti paramą, jeigu jis atitiks kriterijus paramai skirti ir pagrįs ūkio perleidimo iki pensinio amžiaus suėjimo faktą.

3. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2011 m. liepos 14 d. sprendime sujungtose bylose C-4/10 ir C-27/10 dėl tiesioginio reglamento taikymo išdėstyta pozicija, kad tiesioginis reglamento taikymas reiškia, jog jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga. Agentūra, vadovaudamasi tik Įgyvendinimo taisyklėmis, diskriminuoja Lietuvos ūkininkus.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2012 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1067-580/2012 taip pat yra konstatavęs, kad Agentūra turi remtis ne žemės ūkio ministro patvirtintomis taisyklėmis, o Reglamentu Nr. 1698/2005. Pagal šiame reglamente pateiktą santykių reguliavimą paraiškos pateikimo momentas teisinės reikšmės neturi dėl perleidėjo amžiaus skaičiavimo. Nepriklausomai nuo to, ar paraiškos būtų renkamos pavasarį, ar rudenį, pareiškėjo amžius turi būti skaičiuojamas nuo jo ūkio perleidimo dienos, kuri nėra susijusi su paraiškos pateikimo diena. Šio teismo sprendimo Agentūra neskundė, todėl darytina išvada, kad su jame pateiktais išaiškinimais sutiko.

5. Ūkio perleidimas ir pasirengimas pateikti paraišką, kaip faktas, reikšmingas pareiškėjo 2012 m. Paraiškos vertinimui, yra nustatytas dviejuose įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-748/2009 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendime byloje Nr. I-1067-580/2012.

6. Agentūra neatskleidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-748/2009 turinio ir neteisingai nurodo, kad teismas jau yra pasisakęs dėl pareiškėjo prašymo. Šiame sprendime aiškiai konstatuota, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti ir nevertino, t. y. nepasisakė dėl situacijos, kai pareiškėjas bandė (buvo pasiruošęs) paduoti paraišką 2007 m. gegužės 3 d.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. KŠ-(12-200-Ša)-830, kuriuo buvo atmesta pareiškėjo A. C. Agentūrai pateikta paraiška paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Agentūros Kontrolės departamento Šiaulių skyriui 2007 m. spalio 3 d. pateikė paraišką paramai gauti pagal Priemonę. Šią 2007 m. Paraišką buvo atsisakyta administruoti, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-399 (Žin., 2007, Nr. 95-3841), 7.1 punkto, kuris numatė, kad pareiškėjas laikomas tinkamu, jei paraiškos pateikimo dieną vyras yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus, o moteris yra ne jaunesnė kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukusi 60 metų amžiaus. Nustatyta, jog pareiškėjas 2007 m. Paraiškos pateikimo dieną buvo vyresnis nei 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus.

Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-748/2009 buvo pripažinta, kad Agentūra pagrįstai laikė pareiškėją netinkamu subjektu gauti paramą pagal paminėtą Priemonę ir atsisakė jam suteikti paramą. 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P62-172/2011 buvo atmestas ir pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paminėtoje administracinėje byloje Nr. A143-748/2009.

2012 m. birželio 26 d. Pareiškėjas Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Šiaulių paramos administravimo skyriui vėl pateikė paraišką paramai gauti pagal Priemonę. Agentūra, atlikusi šios 2012 m. Paraiškos vertinimą, nustatė, jog pareiškėjas neatitiko tinkamumo kriterijų, nustatytų Įgyvendinimo taisyklių (Žin., 2007, Nr. 95-3841; 2012, Nr. 46-2272) 7.1, 7.3, 7.4 ir 7.10 punktuose ir byloje ginčijamu 2012 m. liepos 23 d. Sprendimu atmetė pareiškėjo paraišką. Pareiškėjas buvo įvertintas kaip neatitinkantis paminėtų tinkamumo kriterijų, kadangi paraiškos pateikimo dieną buvo sulaukęs pensinio amžiaus, taip pat neatitiko reikalavimų nuo 2004 m. kasmet nustatyta tvarka deklaruoti žemės ūkio naudmenas, užsiimti žemės ūkio veikla ne mažesniame nei 1 ha žemės ūkio naudmenų plote bei iki paramos paraiškos pateikimo verstis prekine žemės ūkio gamyba.

Pareiškėjas Sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jo skundą patenkino ir Sprendimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Taigi ginčas iš esmės yra kilęs dėl asmenims, siekiantiems gauti paramą pagal Priemonę, keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į bylos teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, matyti, jog jie yra sureglamentuoti Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu.

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės nuostatų

Minėta, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs paramos skyrimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ srityje. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis paramos skyrimą pagal Priemonę ir nustatantis pareiškėjų atrankos kriterijus, yra Reglamentas Nr. 1698/2005.

Reglamento Nr. 1698/2005 taikymo sritis apibrėžta jo 1 straipsnyje: jis nustato bendras taisykles, reglamentuojančias Bendrijos paramą kaimo plėtrai, kurią finansuoja EŽŪFKP, įsteigtas Reglamentu Nr. 1290/2005; apibrėžia tikslus, prie kurių turi prisidėti kaimo plėtros politika; apibrėžia strateginį kaimo plėtros politikos kontekstą, įskaitant Bendrijos kaimo plėtros politikos strateginių gairių ir nacionalinės strategijos planų nustatymo būdą; apibrėžia kaimo plėtros prioritetus ir priemones; nustato partnerystės, programavimo, vertinimo, finansų valdymo, stebėsenos ir kontrolės taisykles, grindžiamas valstybių narių ir Komisijos bendra atsakomybe.

Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonę reglamentuoja Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnis. Jis nustato, kad parama pagal šią Priemonę skiriama inter alia ūkininkams, nusprendusiems sustabdyti prekinę žemės ūkio gamybą dėl savo valdos perleidimo kitiems ūkininkams (Reglamento Nr. 1698/2005 23 str. 1 d. a p.). Paminėto reglamento 23 straipsnio 2 dalis numato, jog perleidėjas: a) yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau perleidimo metu dar nėra sulaukęs nustatyto pensinio amžiaus, arba perleidimo metu yra ne daugiau kaip 10 metų jaunesnis nei atitinkamoje valstybėje narėje nustatytas pensinis amžius; b) galutinai sustabdo visą prekinę žemės ūkio gamybą; c) iki valdos perleidimo ūkininkavo 10 metų.

Pagal Reglamento Nr. 1698/2005 5 straipsnio 3 dalį darna paramos teikimo srityje yra užtikrinama Bendrijos strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu, kaimo plėtros programomis ir Komisijos pranešimu. To paties reglamento 15 straipsnio 1 dalis nustato, jog EŽŪFKP valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076 (toliau – ir Programa), be kita ko, apibrėžia ir priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ tinkamumo kriterijus bei reikalavimus paramai gauti. Programa numato, jog pagal šią Priemonę pareiškėjas (perleidėjas):

a) Vyras arba moteris, paraiškos pateikimo dieną ne jaunesnis (-ė) kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs (-usi) nustatyto pensinio amžiaus;

b) Užsiimantis žemės ūkio veikla ne trumpiau 10 pastarųjų metų prieš ūkio perleidimą;

c) Nuo 2004 m. nustatyta tvarka deklaruojantis žemės ūkio naudmenas (toliau – ir ŽŪN) ir (arba) registruojantis turimus gyvulius. Pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų, jei nuo 2004 m. turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu. Pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų, jei nuo 2004 m. turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu ir sutuoktinis jau yra miręs;

d) Užsiimantis žemės ūkio veikla ne mažesniame kaip 1 ha ŽŪN plote (paraiškos pateikimo metais);

e) Turintis teisę, sulaukęs pensinio amžiaus, gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją;

f) Paraiškos pateikimo dieną valda turi būti įregistruota Žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

Nacionaliniu lygmeniu bylai aktualius teisinius santykius reguliuoja, be kita ko, Įgyvendinimo taisyklės. Nagrinėjamai bylai aktualus šių Įgyvendinimo taisyklių IV skyrius, nustatantis pareiškėjų tinkamumo kriterijus. Įgyvendinimo taisyklių 6.1 punktas įtvirtina, jog pagal Priemonę galimi pareiškėjai inter alia yra valdos valdytojai (fiziniai asmenys), įsipareigojantys perleisti valdą, t. y. žemės ūkio naudmenas, tinkamam perėmėjui. Įgyvendinimo taisyklių 7 punktas apibrėžia, jog 6.1 punkte nurodytas pareiškėjas laikomas tinkamu, jei: 7.1. paraiškos pateikimo dieną yra ne jaunesnis kaip 55 metų amžiaus, tačiau dar nesulaukęs nustatyto pensinio amžiaus, nurodyto Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimų pensijų įstatyme (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555); 7.2. užsiima žemės ūkio veikla ne trumpiau kaip 10 paskutinių metų (pareiškėjas pateikia užpildytą pažymos formą, pateikiamą šių Taisyklių 3 priede, ar kitą dokumentą, patvirtinantį nurodytą faktą); 7.3. nuo 2004 metų kasmet nustatyta tvarka deklaruoja ŽŪN ir (arba) registruoja turimus gyvulius.

Jeigu nuo 2004 metų turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų. Jeigu nuo 2004 metų turimos ŽŪN buvo deklaruojamos ir (arba) gyvuliai registruojami pareiškėjo ir (arba) sutuoktinio vardu, ir sutuoktinis jau yra miręs, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų. Šis tinkamumo kriterijus tikrinamas be einamųjų metų; 7.4. užsiima žemės ūkio veikla ne mažesniame kaip 1 ha ŽŪN plote. Jei ŽŪN plotai jau yra perleisti (paraiškos teikimo metais) paraiškoje nurodytam tinkamam perėmėjui, pareiškėjas atitinka šį tinkamumo kriterijų; 7.5. turi teisę, sulaukęs pensinio amžiaus, gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (šį tinkamumo kriterijų įrodantys dokumentai gali būti pateikiami iki sprendimo dėl paramos priėmimo); 7.6. neturi mokestinės nepriemokos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams, fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas); 7.7. nėra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui; 7.8. iki paraiškos pateikimo dienos (įskaitant paraiškos pateikimo dieną) yra įregistravęs valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre ir pareiškėjas yra nurodytas valdos valdytoju; 7.9. nėra išsinuomojęs pieno kvotos; 7.10. iki paramos paraiškos pateikimo vertėsi prekine žemės ūkio gamyba, t. y. bet kuriuos dvejus metus per paskutinius ketverius metus jo arba sutuoktinio valdos ekonominis dydis buvo didesnis nei 2 EDV (žemės ūkio valdos ekonominis dydis, išreiškiamas ekonominio dydžio vienetais (EDV), apskaičiuojamas pagal Žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais, apskaičiavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d.

įsakymu Nr. 3D-1106 (Žin., 2010, Nr. 155-7882).

Kaip minėta, byloje yra kilęs ginčas dėl to, kokie reikalavimai taikytini siekiančiam gauti paramą pagal Priemonę pareiškėjui ir ar konkrečiu atveju Agentūra pagrįstai atsisakė administruoti 2012 m. Paraišką dėl pareiškėjo neatitikimo nacionaliniame teisės akte – Įgyvendinimo taisyklėse – įtvirtintiems reikalavimams. Kaip matyti iš paminėtų Reglamento Nr. 1698/2005, Programos bei Įgyvendinimo taisyklių nuostatų, šiuose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai asmenims, siekiantiems gauti paramą, pagal Priemonę nėra identiški. Nors Reglamente Nr. 1698/2005 yra įtvirtinti tik trys reikalavimai, kuriuos turi atitikti perleidėjas, Programa bei Įgyvendinimo taisyklės nustato ženkliai platesnį tokių reikalavimų pareiškėjams sąrašą.

Taigi šioje byloje svarbu nustatyti, kokie atrankos kriterijai, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu nustatytą reguliavimą, gali ir turi būti taikomi pareiškėjams, siekiantiems gauti paramą pagal Priemonę. Iš esmės byloje išsiskyrė pareiškėjo ir atsakovo pozicijos, ar Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį perleidėjams (pareiškėjams) keliamų reikalavimų sąrašą, ar tai yra tik minimalūs pareiškėjų atrankos kriterijai, kurie gali būti tikslinami individualiai kiekvienoje valstybėje narėje.

Dėl nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės santykio

Išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino ginčijamą Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta administruoti 2012 m. Paraišką. Šis teismas iš esmės konstatavo, kad susiklosčiusiems teisiniams santykiams tiesiogiai taikytinos Reglamento Nr. 1698/2005 nuostatos, o Įgyvendinimo taisyklės taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam reglamentui. Nustatęs, kad Įgyvendinimo taisyklėse numatyti kriterijai, kurių neatitiko pareiškėjas, nėra įtvirtinti Reglamente Nr. 1698/2005, teismas vertino, jog šiuo atveju turėjo būti tiesiogiai taikomos šio reglamento, o ne Įgyvendinimo taisyklių nuostatos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Agentūra neturėjo teisinio pagrindo atmesti pareiškėjo 2012 m. Paraišką, kadangi tikrinant šios paraiškos atitiktį Įgyvendinimo taisyklių 7 punkto reikalavimams, turėjo būti vertinamos ūkio perleidimo momentu, o ne paraiškos pateikimo metu buvusios aplinkybės. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog pagal Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnį paramos skyrimui yra reikšmingas būtent ūkio perleidimo momentas, o ne paraiškos pateikimo momentas.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pirmosios instancijos teismas susiklosčiusią situaciją įvertino kaip nacionalinės teisės akto (ministro įsakymu patvirtintų taisyklių) ir Europos Sąjungos teisės akto (reglamento) normų koliziją. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis ir analizuojama, ar jam įgyvendinti skirtos nacionalinės teisės normos šioms neprieštarauja. Tai pagrindžia toliau nurodomi teisės aktai bei teismų praktika.

Pagal Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 str.) esančio 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal paminėtą Konstitucinį aktą, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis nustato, jog vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Šis straipsnis taip pat įtvirtina, jog reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir nagrinėjamai bylai aktualaus Reglamento Nr. 1698/2005 94 straipsnis, taip pat numatantis, jog šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Nr. C-253/00 Antonio Muñoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, 27 p.). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (Teisingumo Teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-4/10 ir C-27/10 Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, 66 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis taip pat laikosi nuostatos, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009).

Taigi Europos Sąjungos valstybės narės, pripažindamos Europos Sąjungos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principą, privalo užtikrinti, jog nacionalinės teisės aktai netrukdys pasiekti visiško jos veiksmingumo. Europos Sąjungos teisės viršenybės principas reiškia, jog teismas turėtų suteikti Europos Sąjungos teisės normai pirmenybę tuo atveju, jei būtų jos ir nacionalinės normos kolizija. Todėl sprendžiant bylas, kuriose taikomi nacionaliniai teisės aktai, priimti vadovaujantis (remiantis) tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais – reglamentais – itin svarbu atsižvelgti į nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės santykį bei įvertinti, ar minėti nacionaliniai teisės aktai neužkerta kelio veiksmingam Europos Sąjungos teisės taikymui.

Tačiau taip pat pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Nr. C‑316/10 Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, 39, 40, 41 p.).

Taigi ne kiekvienas atvejis, kai reglamento ir nacionalinės teisės nuostatos identiškai nesutampa, laikytinas tokių nuostatų kolizija. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, būtina įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje Agentūros pritaikytos nacionalinės teisės nuostatos vertintinos kaip prieštaraujančios Europos Sąjungos teisei ir jos neatitinkančios, t. y. ar šiuo atveju egzistuoja Įgyvendinimo taisyklių ir Reglamento Nr. 1698/2005 teisės normų kolizija.

Dėl pareiškėjui taikytinų atrankos kriterijų

Minėta, jog Agentūra atsisakė administruoti pareiškėjo 2012 m. Paraišką, remdamasi tuo, jog jis neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 7.1, 7.3, 7.4 ir 7.10 punktų, t. y. paraiškos pateikimo dieną buvo sulaukęs pensinio amžiaus, taip pat neatitiko reikalavimų nuo 2004 m. kasmet nustatyta tvarka deklaruoti žemės ūkio naudmenas, užsiimti žemės ūkio veikla ne mažesniame nei 1 ha žemės ūkio naudmenų plote bei iki paramos paraiškos pateikimo verstis prekine žemės ūkio gamyba. Pažymėtina, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad pagrindinis ginčo aspektas yra tai, kuriuo momentu perleidėjui (pareiškėjui) taikytinas reikalavimas nebūti sulaukusiam nustatyto pensinio amžiaus. Kaip minėta, Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktas šį reikalavimą aiškiai sieja su paraiškos pateikimo momentu, tačiau Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies a punkte paraiškos pateikimo momentas neminimas, o paminėtas reikalavimas expressis verbis siejamas tik su perleidimo laiku. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės santykį įvertino kaip koliziją būtent šiuo paminėtu aspektu, ir konstatavęs, jog Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punktas dėl prieštaravimo Reglamentui Nr. 1698/2005 negali būti taikomas, sprendė, jog Reglamento Nr. 1698/2005 nuostatų neatitinka ir kiti Agentūros pritaikyti Įgyvendinimo taisyklėse numatyti pareiškėjų atrankos kriterijai. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma vertins, ar egzistuoja kolizija tarp Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto ir Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies a punkto.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip jau minėta, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas (Reglamento Nr. 1698/2005 15 str. 1 d. ). Kaimo plėtros programų rengimas ir tvirtinimas detaliau reglamentuojamas Reglamento Nr. 1698/2005 18 straipsnyje. Jis nustato, jog valstybė narė kaimo plėtros programas rengia glaudžiai bendradarbiaudama su partneriais, o Komisija įvertina pasiūlytas programas pagal jų suderinamumą su Bendrijos strateginėmis gairėmis, nacionalinės strategijos planu ir šiuo reglamentu. Jei Komisija mano, kad kaimo plėtros programa prieštarauja Bendrijos strateginėms gairėms, nacionalinės strategijos planui ar šiam reglamentui, ji prašo valstybės narės persvarstyti pasiūlytą programą. Iš šių nuostatų matyti, kad galima preziumuoti, jog Komisijos patvirtintos Programos nuostatos laikytinos atitinkančiomis inter alia Reglamento Nr. 1698/2005 nuostatas.

Reglamento Nr. 1698/2005 7 straipsnis nustato, jog valstybės narės atsako už kaimo plėtros programų įgyvendinimą atitinkamu teritoriniu lygmeniu pagal jų pačių institucinę tvarką vadovaujantis šiuo reglamentu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagal Reglamento Nr. 1698/2005 75 straipsnio 1 dalies a punktą operacijos finansavimui turi būti atrenkamos pagal kaimo plėtros programai taikomus kriterijus, o pagal Reglamento Nr. 1698/2005 71 straipsnio 3 dalį taisyklės dėl išlaidų atitikimo reikalavimams nustatomos nacionaliniu lygmeniu, atsižvelgiant į šiuo reglamentu nustatytas specialias sąlygas tam tikroms kaimo plėtros priemonėms. Be to, Komisijos reglamentas (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (toliau – ir Reglamentas Nr. 65/2011), taip pat numato, jog nepažeidžiant specialiųjų šio reglamento nuostatų, valstybės narės užtikrina, kad visi Sąjungos ar nacionalinės teisės aktuose arba kaimo plėtros programose nustatyti tinkamumo kriterijai būtų tikrinami pagal valstybių narių nustatomus rodiklius, kuriuos galima patikrinti (Reglamento Nr. 65/2011 4 str. 2 d.). Pagal Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 2 dalies b punktą atliekant administracinius paramos paraiškų patikrinimus, inter alia tikrinamas atrankos kriterijų, nustatytų kaimo plėtros programoje, laikymasis.

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir pritaikius sisteminį bei lingvistinį teisės aktų analizės metodus, kaip teisės aiškinimo principus, akivaizdu, jog pareiškėjams, siekiantiems gauti paramą pagal Priemonę, taikytini atrankos kriterijai yra nustatomi ne tik reglamentuose, bet ir nacionaliniu lygmeniu, kaimo plėtros programose, kurių valstybės narės privalo laikytis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies a punktas, apibrėžiantis perleidėjo amžių, tik nustato amžiaus ribas, kurių privalo neperžengti į paramą pagal Priemonę pretenduojantis asmuo, tačiau neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo, jog parama visais atvejais privalo būti suteikta visiems į šias ribas patenkantiems bei kitas sąlygas atitinkantiems asmenims.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog priėmus Reglamentą Nr. 1698/2005 buvo panaikintas jo pirmtakas – ankstesniu laikotarpiu paramos kaimo plėtrai teisinius santykius reguliavęs 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (toliau – ir Reglamentas Nr. 1257/1999). Iki šio Reglamento Nr. 1257/1999 įsigaliojimo paramos pagal Priemonę teikimą reguliavo šią Priemonę įvedęs 1992 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2079/92, nustatantis Bendrijos pagalbos schemą ankstyvam pasitraukimui iš prekinės žemės ūkio gamybos. Istoriniu aspektu verta pažymėti, jog šio reglamento 5 straipsnis, nustatęs reikalavimus perleidėjui, kartu įtvirtino ir sąlygą, jog tai yra minimalūs reikalavimai, kuriuos valstybės narės turėtų įtraukti, nustatydamos tinkamumo kriterijus asmenims, siekiantiems gauti paramą. Taigi pirmajame reglamente, reguliavusiame tokio pobūdžio kaip kad nagrinėjamoje byloje paramos skyrimą, įtvirtintas reikalavimų sąrašas savo valdą perleidžiantiems ūkininkams nebuvo baigtinis – įtvirtino tik tam tikras ribas, kurių neperžengiant jiems gali būti numatyti papildomi reikalavimai. Be to, Reglamento Nr. 1257/1999 37 straipsnio 4 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti papildomas ar griežtesnes sąlygas skirti Bendrijos paramą kaimo plėtrai, jeigu tokios sąlygos atitinka šiame reglamente nustatytus tikslus ir reikalavimus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalis neįtvirtina baigtinio pareiškėjų atrankos kriterijų sąrašo. Nepažeidžiant šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų (inter alia ir 23 straipsnio 2 dalies a punkte perleidėjams nustatytų amžiaus ribų), nacionaliniu lygmeniu yra įtvirtinami jas detalizuojantys ar net susiaurinantys reikalavimai pareiškėjams.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje, kurią patvirtino Komisija, įtvirtintų kriterijų pareiškėjams sąrašas yra platesnis, negu Reglamento Nr. 1698/2005 sąrašas, kuriame pateikiami tik trys kriterijai. Programoje inter alia yra įtvirtintas ir reikalavimas, kuris numatytas Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte, t. y. jog pareiškėjas (perleidėjas) būtent paraiškos pateikimo dieną turi būti nesulaukęs pensinio amžiaus. Minėta, jog Europos Sąjungos teisė įpareigoja, vertinant paramos paraiškas, patikrinti, ar yra laikomasi kaimo plėtros programoje nustatytų kriterijų. Nagrinėjamu atveju, vertinant nacionalinės teisės suderinamumą su Europos Sąjungos teise, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į tikslus, kurių buvo siekiama nustatant paramos teikimo pagal Priemonę mechanizmą.

Iš jau anksčiau minėto iki Reglamento Nr. 1698/2005 įsigaliojimo galiojusio Reglamento Nr. 1257/1999 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad anksčiau į pensiją išėjusių ūkininkų paramos mechanizmo tikslas – be kita ko, suteikti pajamų pagyvenusiems ūkininkams, kurie nusprendžia baigti ūkininkauti, ir skatinti jų pakeitimą ūkininkais, kurie prireikus gali padidinti veikiančių žemės ūkio valdų ekonominį gyvybingumą. Pastarasis tikslas taip pat nurodytas šio reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje, numatančioje, jog ūkininkai turėtų būti skatinami anksti išeiti į pensiją, kad būtų pagerintas žemės ūkio valdų gyvybingumas. Ši ankstyvo išėjimo į pensiją parama yra ekonominė paskata, kuria siekiama paskatinti pagyvenusius ūkininkus galutinai baigti ūkininkauti anksčiau, nei jie tai darytų įprastomis sąlygomis, ir taip palengvinti struktūrinius žemės ūkio sektoriaus pakeitimus, siekiant labiau užtikrinti žemės ūkio valdų gyvybingumą (Teisingumo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Nr. C-401/11 Blanka Soukupová prieš Ministerstvo zemědělství, 24 p.).

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje taip pat nurodoma, jog pagal pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonę senyvo amžiaus ūkininkai skatinami baigti prekinę žemės ūkio veiklą ir perduoti ūkius jaunesniems ūkininkams. Tokios programos tikslas – padėti pusiau natūriniams ūkiams tapti perspektyviais prekiniais ūkiais, skatinti jaunimą ūkininkauti, nes senyvo amžiaus ūkininkai yra mažiau pasirengę modernizuoti ūkius, jiems trūksta ūkio vadybos žinių. Be to, taip siekiama spręsti ūkininkų senėjimo problemą.

Taigi atsižvelgiant į Priemonės įgyvendinimo tikslą, akivaizdu, jog jos skyrimui itin svarbus yra paramą pagal Priemonę siekiančių gauti asmenų ankstyvas išėjimas į pensiją – Priemonė nukreipta į ūkininkų skatinimą pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos ir baigti ūkininkauti anksčiau, nei jie tai darytų įprastomis sąlygomis, t. y. sulaukę pensinio amžiaus. Iš to darytina išvada, kad paramos pagal Priemonę tikslų pasiekimui itin svarbus yra jos paskyrimo laikas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo inter alia dėl to, ar pagrįstai iš siekusio gauti paramą pagal Priemonę asmens buvo reikalaujama, jog paraiškos pateikimo dieną jis nebūtų sulaukęs pensinio amžiaus. Nors perleidimo momentu, kurį įvardina Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalies a punktas, pareiškėjas pensinio amžiaus dar nebuvo sulaukęs, tačiau šiuo atveju nuo perleidimo 2007 m. iki paraiškos pateikimo 2012 m. yra praėję daugiau nei penkeri metai. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į jau aptartus paramos pagal Priemonę skyrimo tikslus, yra pagrindas manyti, jog paraiškos pateikimas ir paramos skyrimas po perleidimo praėjus tokiam laiko tarpui galėtų iškreipti pačios paramos skyrimo esmę ir prasmę. Manytina, jog paramos suteikimas turėtų tapti ekonomine paskata ir impulsu anksčiau nei įprasta pabaigti ūkininkavimą ir išeiti į pensiją, tačiau tokiu atveju, kai tarp išėjimo į pensiją ir paramos paskyrimo yra itin didelis laiko atotrūkis, abejotina, ar toks tikslas galėtų būti pasiektas ir parama atitiktų savo paskirtį.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad jau minėtoje Teisingumo Teismo byloje Blanka Soukupová prieš Ministerstvo zemědělství (Nr. C-401/11) buvo pateikta generalinio advokato Nilo Jääskinen išvada, kurioje jis nurodė, jog „Vis dėlto galima daryti prielaidą, kad įprastomis aplinkybėmis ūkininkai nenutrauks savo veiklos, kol neturės alternatyvaus pajamų šaltinio tam tikra pensijos forma. Todėl atrodytų, kad su šia logika būtų suderinama kaip sąlygą, kad būtų mokama ankstyvo išėjimo į pensiją parama, nustatyti reikalavimą, kad paraiška dėl paramos būtų pateikta iki to momento, kai įgyjama teisė gauti įprastą senatvės pensiją“. Paminėtoje išvadoje taip pat buvo pažymėta, jog „<…> pagal Reglamento Nr. 1257/1999 11 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms neleidžiama įtraukti į schemą ūkininkų, kurie jau sulaukė „įprasto pensinio amžiaus“.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog nacionalinėje teisėje – Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte – įtvirtintas reikalavimas siekiančiam gauti paramą pagal Priemonę asmeniui paraiškos pateikimo dieną nebūti sulaukusiam pensinio amžiaus vertintinas kaip neprieštaraujantis Reglamentui Nr. 1698/2005 ir atitinkantis jo tikslus bei paramos pagal Priemonę skyrimo esmę. Atsižvelgiant į tai, jog šis reikalavimas yra nustatytas Komisijos patvirtintoje Programoje, jis privalo būti taikomas atrenkant pareiškėjus, kuriems bus skiriama parama.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2007 m. gegužės 9 d. gauna senatvės pensiją. Taigi 2012 m. Paraiškos pateikimo dieną, t. y. 2012 m. birželio 26 d., jis buvo sulaukęs pensinio amžiaus. Ši nustatyta faktinė aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, kaip teisingai skundžiamame Sprendime nustatė ir Agentūra, neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte įtvirtinto reikalavimo, kurį numato ir Programa. Atsižvelgdama į tai, jog šiuo atveju tarp Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkto ir Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio nėra kolizijos, o paminėtoje nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtintas atrankos kriterijus privalo būti taikomas siekiantiems gauti paramą pagal Priemonę asmenims, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Agentūra skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė administruoti pareiškėjo 2012 m. Paraišką. Nustačiusi, jog pareiškėjas neatitiko vieno iš Agentūros Sprendimo pagrindu nurodytų Įgyvendinimo taisyklėse numatytų reikalavimų, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog tai yra pakankamas pagrindas ginčijamą Sprendimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo atitikimo kitiems Sprendime paminėtiems Įgyvendinimo taisyklių reikalavimams.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, byloje taikytinų nacionalinės bei Europos Sąjungos teisės normų santykį įvertinęs kaip jų koliziją bei atsisakęs taikyti Įgyvendinimo taisyklių 7.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog Agentūra pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą atsisakyti administruoti 2012 m. Paraišką, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą, kuriuo prašoma panaikinti Agentūros sprendimą, atmesti.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog tenkinti atsakovo apeliaciniame skunde pateiktą prašymą nutraukti bylą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktą šiuo atveju nėra pagrindo. Pagal šį punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pažymėtina, jog šiuo atveju buvo sprendžiama dėl Agentūros Sprendimo, kuriuo atsisakyta administruoti pareiškėjo 2012 m. Paraišką teisėtumo, o ne dėl Agentūros atsisakymo administruoti 2007 m. Paraišką, dėl kurio ginčas buvo išspręstas ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-748/2009.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. C. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė