2020-09-02 Nr. AB-15981-3-61-3-01574-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1033-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01574-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722; 2) įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti 2018 m. kovo 8 d. prašymus ne ginčo tvarka dėl kredito gavėjo kreditingumo ir atsakingo skolinimo principo pažeidimų 2014 m. kovo 14 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d. sutartyse su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „4 finance“ ir „General financing“; 3) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba, atsakydama į jo 2017 m. gruodžio 29 d. prašymą, informavo, jog dėl vartojimo kredito davėjo UAB „General financing“ neteisėtos veiklos priežiūros ir dėl to priimtus sprendimus galima rasti atitinkame interneto tinklalapyje, o dėl vartojimo kredito davėjo UAB „4finance“ padarytų daugybinių įstatymų pažeidimų Lietuvos banko valdybos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-194 nuo 2015 m. gruodžio 18 d. minėta UAB „4finance“ išbraukta iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ir neturi teisės sudaryti vartojimo sutarčių, o Lietuvos bankas nebeatlieka šios bendrovės veiklos priežiūros ir nenagrinėja vartojimo kredito gavėjų skundų dėl UAB „4finance“ galimai padarytų įstatymų pažeidimų, tačiau vartojimo kredito gavėjai manantys, kad UAB „4finance“ savo veiksmais galėjo pažeisti jų teises ir teisėtus interesus iki 2015 m. gruodžio 17 d. imtinai sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

3. Ginčijamu sprendimu Tarnyba, atsakydama į du pareiškėjo 2018 m. kovo 18 d. prašymus atsisakė juos išnagrinėti dėl vartojimo kredito davėjų UAB „General financing“ ir „4finance“ padarytų įstatymų pažeidimų ir jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimų pripažinimo dėl to, kad nuo galimų įstatymų ir teisės ir teisėtų interesų pažeidimų iki minėtų prašymų pateikimo dienos praėjo daugiau kaip trys metai. Tačiau minėtas sprendimas, remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, minėtame rašte prieštarauja 2018 m. sausio 19 d. rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis dėl jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimų, padarytų iki 2015 m. gruodžio 17 d., dėl ginčo išnagrinėjimo ne teismo tvarka į Lietuvos banką ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kadangi galimas įstatymų pažeidimas yra trunkamas ir tęsiasi nuo neteisėtų sutarčių sudarymo iki įvykdymo. 2014 m. kovo 21 d. vartojimo kredito sutartis su UAB „General financing“ sudaryta penkių metų laikotarpiui, o 2014 m. rugsėjo 30 d. vartojimo kredito sutartis su UAB „4finance“ sudaryta dviejų metų laikotarpiui, todėl galimas įstatymų ir teisių bei teisėtų interesų pažeidimas trunka atitinkamai dvejus ir penkerius metus. Tarnyba neteisėtai atsisakė pradėti prašymuose nurodytą procedūrą, kadangi sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktui, nes nuo galimo įstatymų ir teisių ar teisėtų interesų pažeidimo nepraėjo trys metai.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, tačiau ginčo rašte toks Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkto taikymas ir aiškinimas dėl trejų metų senaties termino nuo padarytų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų praėjimo prieštarauja minėtam įstatymui ir nesaugo nuosavybės teisių.

5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnyje nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, išskyrus šios taisyklės išimtis šiame kodekse ir kituose įstatymuose. Apie pažeistas savo teises 2014 m. kovo 21 d. ir 2017 m. rugsėjo 30 d. greito vartojimo kredito sutartyse dėl netinkamo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo ir atsakingo skolinimo principo pažeidimo pareiškėjas sužinojo iš atstovo Lietuvos banko valdybos 2015 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-194 ir esant trunkamam pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimui minėtose sutartyse Lietuvos bankas privalėjo priimti išnagrinėti pridedamus prašymus ne ginčo tvarka.

6. Atsakovas Lietuvos Bankas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Paaiškino, kad 2014 m. kovo 21 d. su UAB „General Financing“ sudarytos vartojimo kredito Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandoris Nr. 8 (toliau – ir Sutartis Nr. 1) ir 2014 m. rugsėjo 30 d. su UAB „4finance“ sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 9868076001 (toliau – ir Sutartis Nr. 2) sudarymo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymas parengtas įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje, kaip ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinta, kad valstybės narės užtikrina, jog prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankamą informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje.

8. Atsakovas vertino, kad tiek Direktyvoje, tiek Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta vartojimo kredito davėjo pareiga prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Atsakingojo skolinimo principas numato vartojimo kredito davėjo pareigas, kurios turi būti vykdomos vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, tai reiškia, kad jos yra vienkartinio pobūdžio ir turi būti visiškai įvykdytos prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Nė vienas iš nurodytų teisės aktų nenumato jokių minėtos vartojimo kredito davėjo iki sutartinės pareigos vykdymo išimčių, t. y. nei laikotarpis, kuriam sudaroma vartojimo kredito sutartis, nei kitos aplinkybės niekaip nedaro įtakos Direktyvoje ir Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintai vartojimo kredito davėjo pareigai konkrečiu momentu (iki vartojimo kredito sutarties sudarymo) įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, jos nepanaikina ir nepakeičia jos vienkartinio pobūdžio, todėl šiuo atveju, kaip teigė atsakovas, neturi jokios teisinės reikšmės Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos taikymo atžvilgiu.

9. Faktą, kad vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigą vartojimo kredito davėjas privalo įvykdyti iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, kad tai yra vartojimo kredito davėjo veikla iki vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kad šios pareigos įvykdymo momentui neturi įtakos vėliau atsiradusios aplinkybės, teismas patvirtino ir kitoje byloje, kurioje, be kita ko, teismas pasisakė dėl Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų vykdymo. Teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4666-580/2015 konstatavo, kad šioje byloje nėra vertinama faktinio vartojimo kredito grąžinimo aplinkybė. Nors ekonominiu požiūriu vartojimo kredito grąžinimas yra galutinis kreditavimo veiklos tikslas, tačiau šioje byloje pritaikytais teisės aktais reglamentuojama kredito davėjo veikla iki vartojimo kredito sutarties sudarymo. Atsakingo skolinimo principas numato pareigas, kurios turi būti vykdomos įvertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą, tai reiškia, jog turi būti vykdomos prieš suteikiant kreditą. Nei Vartojimo kredito įstatymas, nei Nuostatai, nei Direktyva 2008/48/EB nenumato, jog mokumo vertinimas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į faktinį: kredito grąžinimą.

10. Pažymėjo, kad Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta 2014 m. kovo 21 d., Sutartis Nr. 2 sudaryta 2014 m. rugsėjo 30 d. Tuo tarpu pareiškėjo 2018 m. kovo 19 d. prašymus Lietuvos bankas gavo 2018 m. kovo 29 d., t. y. tiek Sutarties Nr. 1, tiek Sutarties Nr. 2 atveju nuo galimo Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo (galimai netinkamo pareiškėjo kreditingumo įvertinimo) praėjus daugiau kaip 3 metams, todėl Lietuvos bankas, vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, pagrįstai ir teisingai skundžiamame rašte pareiškėjui nurodė, kad nebus nagrinėjamos pareiškėjo 2018 m. kovo 19 d. prašymuose jo nurodytos aplinkybės ir nebus pradedama Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, nes nuo galimų Vartojimo kredito įstatymo pažeidimų iki pareiškėjo 2018 m. kovo 19 d. prašymų pateikimo Lietuvos bankui dienos praėjo daugiau kaip 3 metai.

11. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos banko atliekamos finansų rinkos priežiūros ir ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką funkcijos yra atskiros ir įtvirtintos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose bei atitinkamai atskiruose Lietuvos banko įstatymo skirsniuose (septintajame ir septintajame skirsniuose).

12. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banke yra vykdomos dvi skirtingos vartotojų prašymų nagrinėjimo procedūros pagal skirtingus teisės aktų reikalavimus — vartotojo ir finansų rinkos dalyvio ginčo nagrinėjimo procedūra ir galimo Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Iki 2018 m. birželio 15 d. pirmoji procedūra (ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra) buvo vykdoma pagal Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio ir Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedūros Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23, nuostatas, antroji procedūra (Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra) – pagal Vartojimo kredito įstatymo 28–37 straipsnius, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2017 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 03-74, nuostatas ir Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatus, patvirtintus Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-44.

13. Atsižvelgdamas į tai, kad, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pagal pareiškėjo 2018 m. kovo 19 d. prašymus Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra negali būti pradėta, Lietuvos bankas skundžiamame rašte, kaip ir Lietuvos banko 2018 m. sausio 19 d. rašte, dar kartą informavo pareiškėją apie jo teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, kad vartojimo kredito davėjai galimai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nustatytus sudarytose vartojimo kredito sutartyse, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad prieš kreipdamasis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo pareiškėjas privalo raštu kreiptis į vartojimo kredito davėjus, jiems nurodyti ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą, o jeigu vartojimo kredito davėjų atsakymai pareiškėjo netenkins arba atsakymų pareiškėjas negaus per 14 darbo dienų, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taip pat Lietuvos bankas skundžiamame rašte pažymėjo, kad kreipiantis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo, turi būti nurodytas konkretus pareiškėjo reikalavimas vartojimo kredito davėjams ir jį pagrindžiančios aplinkybės.

14. Taigi pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, kad skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018 m. sausio 19 d. rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjas, nepriklausomai nuo to, kad Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra negali būti pradėta, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjas apie tai buvo informuotas minėtuose Lietuvos banko raštuose.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722, kuriuo atsisakyta pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teismas nurodė, kad vartojimo kreditų teikimo sąlygas, vartojimo kredito davėjų pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymas, kurio 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.

18. Vartojimo kredito davėjų atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus ir šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymo 6-ojo skirsnio 26–37 straipsniai. Vartojimo kredito įstatymo 26 straipsnio 1–2 dalyse numatyta, kad asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato šis įstatymas ir priežiūros institucijos patvirtintos taisyklės. Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija, t. y.

Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūros funkcijas; jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva (Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 8 d., 27 str. 1–2 d.). Vartojimo kredito įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad vykdydama įstatymu jai pavestas funkcijas, priežiūros institucija:

1) prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai (...) tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų;

2) savo iniciatyva nagrinėja galimus šio įstatymo pažeidimus;

3) nagrinėja prašymus dėl galimo šio įstatymo pažeidimo;

4) skiria šiame įstatyme nustatytas sankcijas vartojimo kredito davėjams (...), pažeidusiems šį įstatymą. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 29 str. 1–2 d. nuostatomis, kreiptis į priežiūros instituciją dėl galimo šio įstatymo pažeidimo turi teisę vartojimo kredito gavėjai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vartotojų asociacijos (toliau – pareiškėjai), pateikdami priežiūros institucijai prašymą raštu, kuriame turi būti nurodytas pareiškėjo vardas, pavardė, adresas, pareiškėjui žinomos galimo įstatymo pažeidimo faktinės aplinkybės ir pridėti jas patvirtinantys dokumentai. Vartojimo kredito įstatymo 29 str. 3 d. 1–4 punktuose išvardinti atvejai, kuriems esant priežiūros institucija atsisako padėti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo nagrinėjimo procedūrą, tarp jų paminėtas ir atvejis, kai nuo galimo šio įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai (Vartojimo kredito įstatymo 29 str. 3 d. 4 p.).

19. Vartojimo kredito įstatymo 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija galimus šio įstatymo pažeidimus išnagrinėja ir sankcijas paskiria ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyto prašymo priežiūros institucijai pateikimo dienos ar šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.

20. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos bankas neteisėtai atsisakė pradėti jo 2018 m. kovo 18 d. prašymuose nurodytą procedūrą, nes galimi Vartojimo kredito įstatymo pažeidimai yra trunkami ir tęsiasi nuo neteisėto Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo iki įvykdymo, todėl nuo galimo Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nepraėjo 3 metai. Teismas nesutiko su minėtu pareiškėjo argumentu ir nurodė, kad vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priežiūros institucija turi teisę priimti sprendimą taikyti šio įstatymo nustatytas poveikio priemones tik atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, t. y. patraukimas atsakomybėn galimas tik atlikus šią procedūrą, o Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodoma, kad pradėti prašymo ištirti galimą Vartojimo kredito įstatymo pažeidimą nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu nuo galimo šio įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai. Taigi, kaip nurodė teismas, Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktas, nustatydamas konkretų terminą įstatymų leidėjas užtikrino, kad asmenims teisinė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus nebūtų taikoma neribotą laiką, ir tuo tikslu aiškiai apibrėžė trejų metų terminą nuo veikos padarymo dienos, kuriam praėjus nėra teisinio pagrindo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir taikyti poveikio priemones už Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1304 patvirtintoje Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcijoje nurodoma, kad Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatytas trejų metų terminas yra poveikio priemonės taikymo ūkio subjektui senaties terminas.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovo prašė pripažinti neteisėtomis ir panaikinti vartojimo kredito sutartis, kurios buvo sudarytos 2014 m. kovo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d. Į atsakovą dėl sutarčių pripažinimo sudarytomis netinkamai įvertinus jo kreditingumą ir nesilaikant atsakingo skolinimo principo pareiškėjas kreipėsi dviem prašymais 2018 m. kovo 18 d., t. y. praleidęs trejų metų senaties terminą. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinės atsakomybės taikymo senaties termino nepažeidė. Atsakovas, kaip priežiūros institucija, vykdanti Vartojimo kredito įstatymu jai pavestas kreditų davėjų veiklos priežiūros funkcijas ir prižiūrinti, ar vartojimo kredito davėjai tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, nustačiusi, kad yra praėjęs trejų metų senaties terminas, pagrįstai nepradėjo Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą,

22. Pareiškėjo teigimu, skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018 m. sausio 19 d. rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia Tarnybos sprendimą, priimtą dėl pareiškėjo 2018 m. kovo 29 d. prašymų, kuriuose pareiškėjas prašė įvertinti ir panaikinti pareiškėjo su UAB „General Financing“ ir UAB „4finance“ sudarytas vartojimo kredito Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Sprendime buvo konstatuota, jog nėra pagrindo pradėti tyrimą dėl bendrovių veiksmų sudarant vartojimo kredito Sutartis.

23. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos bankas nagrinėja įvairaus pobūdžio ginčus. Vienu atveju jis veikia kaip vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Lietuvos banko sprendimas tokiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.). Kitu atveju Lietuvos bankas veikia kaip priežiūros institucija ir nagrinėja jo kompetencijai priskirtų įstatymų pažeidimus, skiria sankcijas už tokius pažeidimus. Vienas iš tokių įstatymų, kurių laikymosi priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, yra nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito įstatymas, kurio 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija (nagrinėjamu atveju – Lietuvos bankas). Vartojimo kredito įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva.

24. Vartojimo kredito įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 2 dalį priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas. Vartojimo kredito įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, jei po pažeidimo nagrinėjimo procedūros yra priimamas vienas iš Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimų, toks priežiūros institucijos nutarimas, kuriame yra išdėstytas vienas iš sprendimų, gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-13/2014).

25. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju matyti, jog Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra nebuvo pradėta, t. y. nebuvo priimtas vienas iš Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimų, kuris gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

26. Teismas nurodė, kad skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, jog pareiškėjui buvo išdėstytos aukščiau nurodytos nuostatos, t. y. Lietuvos bankas informavo pareiškėją apie jo teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, kad vartojimo kredito davėjai galimai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, nustatytus sudarytose vartojimo kredito sutartyse, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad prieš kreipdamasis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo, pareiškėjas privalo raštu kreiptis į vartojimo kredito davėjus, jiems nurodyti ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą, o jeigu vartojimo kredito davėjų atsakymai pareiškėjo netenkins arba atsakymų pareiškėjas negaus per 14 darbo dienų, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018 m. sausio 19 d. rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

27. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo ginčo situaciją, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatumo 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kaip nurodė teismas, naikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722 pareiškėjo skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti 2018 m. kovo 8 d. prašymus ne ginčo tvarka dėl kredito gavėjo kreditingumo ir atsakingo skolinimo principo pažeidimų 2014 m. kovo 14 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d. sutartyse su UAB „4 finance“ ir „General financing“ laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti sprendimą, todėl, atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą.

III. 28. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

29. Pareiškėjas teigia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, pažeistos ir netinkamai taikomos procesinės ir materialinės teisės normos, todėl sprendimas yra naikintinas.

30. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 6 ir 7 straipsnius, nes administracinę bylą išnagrinėjo neteisėtas, nusikalstamas, šališkas teismas. Teigia, kad korumpuota teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų J. Gaidytės-Lavrinovič, I. Pelienės ir R. Krasausko atsisakė nagrinėti pirmą pareiškėjo reikalavimą ir neatleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai tuo tarpu kitose bylose buvo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

31. Pareiškėjo teigimu, pažeistas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nes priimtame sprendime nėra motyvų. Be to, pažeistas ABTĮ 145 straipsnis, nes būtina surinkti ir įvertinti naujus įrodymus, kurie paneigia padarytas išvadas, jog skundas yra nepagrįstas.

32. Atsakovas, pareiškėjo vertinimu, tyčia vilkino prašymų išnagrinėjimą ir išvadų pateikimą, nes 2018 m. sausio 19 d. rašte nurodė, jog dėl neteisėtų UAB „4finance” ir „General financing” veiksmų išnagrinėjimo ir pripažinimo ne teismo tvarka būtina kreiptis į atsakovą Lietuvos banką, prieš tai gavus netenkinantį atsakymą iš UAB „4finance” ir „General financing”, o ginčo rašte paaiškino, kad prašymų išnagrinėjimas ir išvadų pateikimas yra negalimas, nes suėjęs trijų metų sutarties terminas nuo vartojimo kredito sutarčių sudarymo. Atsiliepime į skundą atsakovas jau nurodo, kad pareiškėjas turi kreiptis dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

33. Atsakovas Lietuvos bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. pirmą kartą kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas suteikti informaciją ir patvirtinti faktus, kada ir kaip buvo nubausti vartojimo kredito davėjai UAB „4finance”, „General financing” ir BIGBANK AS filialas. Lietuvos bankas, vadovaudamasis Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2017 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 03-74, 42 punktu, kuriame nustatyta, jog prašymai ir skundai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo Lietuvos banke dienos, atsakė į pareiškėjo prašymą 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-320. Pareiškėjas kreipimesi nebuvo nurodęs jokių individualios situacijos aplinkybių (pavyzdžiui, pareiškėjo sudarytų vartojimo kredito sutarčių datos ir pan.), todėl atsakovas 2018 m. sausio 19 d. rašte, pateikdamas informaciją apie vartojimo kredito davėjus, nurodė bendrus vartotojų teisių gynimo būdus. Nežinodamas konkrečios situacijos ir faktinių aplinkybių, Lietuvos bankas negalėjo numanyti, kad galimai yra suėjęs administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas.

35. Lietuvos bankas 2018 m. kovo 29 d. gavo dar du pareiškėjo 2018 m. kovo 18 d. prašymus su priedais, kuriuose prašė Lietuvos banko pripažinti neteisėtomis ir panaikinti nuo sutarties sudarymo momento dvi pareiškėjo su vartojimo kredito davėjais sudarytas vartojimo sutartis: 1) 2014 m. kovo 21 d. su UAB „General Financing“ sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2) 2014 m. rugsėjo 30 d. su UAB „4finance” sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. 9868076001. Pažymi, kad tik 2018 m. kovo 18 d. prašymuose buvo nurodytos konkrečios pareiškėjo vartojimo kredito sutarčių sudarymo aplinkybės ir pateiktas konkretus pareiškėjo prašymas, susijęs su galimu jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Išnagrinėjęs visas faktines aplinkybes, nepraleisdamas teisės aktuose nustatyto termino prašymui išnagrinėti ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, Lietuvos bankas atsakė pareiškėjui 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-1722. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos bankas skundžiamame rašte nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog su pareiškėju sudarytų vartojimo kredito sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra teismo kompetencija, šiuo klausimu pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka. Tik įvertinęs visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Lietuvos bankas skundžiamame rašte nurodė, kad nebus nagrinėjamos pareiškėjo 2018 m. kovo 19 d. prašymuose nurodytos aplinkybės dėl kreditingumo vertinimo ir nebus pradedama Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, nes nuo galimų Vartojimo kredito įstatymo pažeidimų iki pareiškėjo 2018 m. kovo 18 d. prašymų pateikimo Lietuvos bankui dienos praėjo daugiau kaip 3 metai.

36. Teismas sprendime patvirtino, kad „atsakovas, kaip priežiūros institucija, vykdanti Vartojimo kredito įstatymu jai pavestas kreditų davėjų veiklos priežiūros funkcijas ir prižiūrinti, ar vartojimo kredito davėjai tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, nustačiusi, kad yra praėjęs trejų metų senaties terminas pagrįstai nepradėjo Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros“. Taip pat teismo sprendime konstatuota, kad „pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiamame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, prieštarauja Lietuvos banko 2018 m. sausio 19 d. rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka“. Teismas taip pat konstatavo, kad „atsakovas tinkamai išnagrinėjimo ginčo situaciją, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, naikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą <...> nėra teisinio pagrindo“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722, kuriuo atsisakyta pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

39. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog būtina surinkti ir įvertinti naujus įrodymus, tačiau konkrečiai neįvardija, kokie įrodymai turėtų būti renkami. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl naujų įrodymų rinkimo netenkina.

41. Byloje nustatyta, kad Lietuvos bankas 2018 m. sausio 2 d. gavo pareiškėjo raštą, kuriame Lietuvos banko prašė pateikti informaciją, kada Lietuvos bankas pritaikė poveikio priemones UAB „General financing“, UAB „4finance“ ir BIGBANK AS filialui už padarytus Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo. Rašte pareiškėjas nurodė, kad šią informaciją ir duomenis ketina panaudoti kaip rašytinius įrodymus civilinėse bylose. Lietuvos bankas 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-320 atsakė, kad Lietuvos banko viešai skelbiamą informaciją apie vartojimo kredito davėjo UAB „General financing“ veiklą, jo priežiūrą ir Lietuvos banko priimtus (nutarimus) sprendimus dėl jo veiklos (jeigu tokie nutarimai (sprendimai) buvo priimti), taip pat atitinkamą informaciją apie vartojimo kredito davėją BIGBANK AS filialą galima rasti Lietuvos banko interneto tinklalapyje. Lietuvos bankas taip pat paaiškino, kad UAB „4finance“ nuo 2015 m. gruodžio 18 d. neturi teisės sudaryti vartojimo kredito sutarčių, o Lietuvos bankas nebeatlieka šios bendrovės veiklos priežiūros ir nenagrinėja vartojimo kredito gavėjų skundų dėl UAB „4finance“ galimai padarytų Vartojimo kredito įstatymo pažeidimų. Lietuvos bankas, be kita ko, nurodė, kad vartojimo kredito gavėjai, manantys, jog UAB „4finance“ savo veiksmais galėjo pažeisti jų teises ar teisėtus interesus, nustatytus su šia bendrove iki 2015 m. gruodžio 17 d. (imtinai) sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

42. Lietuvos bankas 2018 m. kovo 29 d. gavo du pareiškėjo 2018 m. kovo 18 d. prašymus pripažinti neteisėtomis ir panaikinti nuo sudarymo momento dvi vartojimo kredito sutartis: 2014 m. kovo 21 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį su UAB „General financing“ ir 2014 m. rugsėjo 30 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį su UAB „4finance“, nes abi šios sutartys buvo sudarytos netinkamai įvertinus pareiškėjo kreditingumą ir nesilaikant atsakingojo skolinimo principo. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo 2018 m. kovo 29 d. prašymuose yra skundžiamas netinkamas pareiškėjo kreditingumo vertinimas iki prieš sudarant 2014 m. kovo 21 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „General financing“ ir 2014 m. rugsėjo 30 d. vartojimo kredito sutartį su UAB „4finance“ ir vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu bei 4 dalimi, informavo, jog nebus nagrinėjamos pareiškėjo prašymuose nurodomos aplinkybės ir nebus pradedama įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, nes nuo galimų Vartojimo kredito įstatymo pažeidimų iki pareiškėjo prašymo pateikimo praėjo daugiau nei 3 metai. Taip pat Lietuvos bankas paaiškino, kad su pareiškėju sudarytų vartojimo kredito sutarčių pripažinimas negaliojančiais sandoriais yra teismo kompetencija ir šiuo klausimu pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

43. Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte (ginčui aktuali redakcija) numatyta, kad pradėti prašyme nurodytą procedūrą atsisakoma, jeigu nuo galimo įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte yra nustatytas konkretus trejų metų terminas, kuriam suėjus negalima pradėti pažeidimo tyrimo procedūros ir taikyti poveikio priemones. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sutartys sudarytos 2014 m. kovo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 30 d., o pareiškėjas į Lietuvos banką su prašymais kreipėsi tik 2018 m. kovo 18 d., teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog Lietuvos bankas pagrįstai nepradėjo Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros.

44. Dėl pareiškėjo teiginio, kad skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018 m. sausio 19 d. rašte pateiktai informacijai, pagrįstai, teisingai, vadovaudamasis bylos duomenimis ir teisiniu reguliavimu, pasisakė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu papildomai nepasisako.

45. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusi teisėjų kolegija buvo šališka ir korumpuota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir ABTĮ (44 ir 45 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44 ir 45 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 45 str. 1, 5, 6 d.).

46. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

47. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame pareiškė nušalinimą visiems Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams. Pareiškėjas teigė, kad visi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai yra šališki ir suinteresuoti jo administracinės bylos baigtimi. Taip pat, kaip teigė pareiškėjas, teisėjai, nagrinėdami bylas, neišreikalauja ir nevertina prašomų įrodymų, slėpdami korupcinio pobūdžio veikas, tyčia vilkina bylų nagrinėjimą ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimą, kas kelia abejones teismo nešališkumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo argumentus dėl teisėjų kolegijos ir viso Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų šališkumo atmetė kaip nepagrįstus ir prašymo nušalinti šiuos teisėjus nuo nagrinėjamos bylos netenkino (b. l. 98–100). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra korumpuotos kriminalinės institucijos, taip pat pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, priėmę skundžiamą sprendimą, buvo šališki, korumpuoti yra nepagrįsti argumentais, kurie atitiktų objektyvųjį ir subjektyvujį teismo ir teisėjo nešališkumo aspektus. Pažymėtina, kad nėra pateikta duomenų, jog minėto teismo teisėjai yra priklausomi nuo atsakovo, o teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes sprendimas yra be motyvų. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas visiškai atitinka ABTĮ 86–88 straipsniuose nustatytus reikalavimus teismo sprendimo turiniui. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, nurodė, kokiais teisės aktais bei kokia ginčui aktualia teismų praktika vadovavosi, o sprendimo rezoliucinėje dalyje priėmė sprendimą dėl visų pagrindinių pareiškėjo skundo reikalavimų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą. Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą.

49. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos proceso dalyvių argumentus, kuriems teisėjų kolegija pritaria. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismui jau anksčiau išdėstytus argumentus. Likę pareiškėjo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

50. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė