2022-02-23 Nr. AB-4836-3-64-3-02909-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-327-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02909-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 20-IL-40-01129-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Išnagrinėjus pareiškėjo 2020 m. lapkričio 2 d. prašymą priimtas Sprendimas motyvuotas iš policijos informacinės sistemos gauta informacija, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijoje teistas už prekybą vogtomis prekėmis. Veika, susijusi su užsienio valstybe negali būti jokiu aspektu vertinama, kaip teistumą nulemiantis faktas pagal Lietuvos nacionalinę teisę. Skirtingų valstybių baudžiamoji politika nėra vienoda ir net panašiai įvardintos veikos ne visuomet užtraukia vienodas pasekmes. Todėl neįvertinus šio įrašo sistemoje aplinkybių ir pagrįstumo ir jo atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra neproporcinga ir neteisinga. Aptariamu įrašu Šiaulių AVPK vadovavosi formaliai, atsižvelgdamas į ją nesprendė, ar ši aplinkybė pagrįstai įtraukta į pareiškėjo asmens charakterizavimą.

2.2. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 2 dalį (dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu). Šis faktas nesudarė absoliutaus pagrindo, neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

2.3. Šiaulių AVPK neįgyvendino pareigos motyvuoti skundžiamą sprendimą, nes jokių argumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei šiuo metu skundžiamame Sprendime nepateikė. Šiaulių AVPK nenurodė kokiu būdu jo nurodytos aplinkybės yra susijusios su leidimo laikyti (nešioti) ginklą išdavimu.

2.4. Šiaulių AVPK neįvertino, ar pareiškėjas šiuo metu turi galiojantį teistumą, ar ne, ar išties jo elgesys negali būti vertinamas kaip pasikeitęs ir keliantis grėsmę, jog jis negalėtų gauti leidimo. Šiaulių AVPK skundžiame Sprendime tik išvardijo prieš daug laiko pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, tačiau nepateikė jokių argumentų, kaip praeityje padarytų nusikalstamų veikų padarymas sąlygojo aplinkybę, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei šiuo metu. Šiuo metu pareiškėjas nėra padaręs jokių nusikalstamų naujų veikų ar pažeidimų, pareiškėjas užsiima teisėta veikla ir gauna teisėtas pajamas, dalyvauja visuomenės veikloje bei elgiasi rūpestingai ir atsakingai, dirba teisėtai, nedaro jokių neteisėtų veikų, padeda nors ir be ginklo medžiotojų būrelio veiklai, niekada nėra jokiu aspektu padaręs jokių veikų, susijusių su ginklais ir šaudmenimis. Sutiktina, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti Įstatymo tikslų įgyvendinimą. Atitinkamai pareiškėjas ir buvo nurodęs aplinkybes, kurios leido spręsti, kad šiuo metu jis vertas pasitikėjimo ir gali gauti specialią teisę.

2.5. Leidimo laikyti (nešiotis) ginklus nesuteikimo motyvai siejami su veikomis, kurios laiko požiūriu buvo prieš 5–6 metus ir net neturėjo tiesioginio ryšio su ginklais. Dėl to pareiškėjo nebuvo pagrindo laikyti sisteminiu pažeidėju, negerbiančio įstatymų. Praėjęs laikotarpis, nuo padarytų nusikalstamo pobūdžio veikų, buvo pakankamas tarpas, per kurį pareiškėjas padarė išvadas dėl savo galimai netinkamo elgesio. Nėra jokių požymių, kad pareiškėjas pažeidinėtų įstatymus ar nenorėtų jų laikytis.

2.6. Pareiškėjas turi jaustis teisiškai saugus ir turi būti aišku, kiek laiko praeityje įvykusių aplinkybių pagrindu bus atsisako pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjo teisės eliminavimas visam gyvenimui būtų neproporcinga ir neteisinga priemonė, o šiuo atveju termino nenurodymas lemia šališkumo ir objektyvumo stoką, pareiškėjui net nežinant, kada jam galėtų būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. 5 metų laikotarpis yra pakankamas asmeniui reabilituotis ir iš naujo įvertinti jį charakterizuojančius duomenis. Po 5 metų nenustačius jokių naujų aplinkybių, nebegalima formaliai varžyti pareiškėjo teisės gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

3. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių AVPK atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė tokiais argumentais:

4.1. Pareiškėjo prašymas išduoti leidimą naudotis (nešiotis) ginklus gautas 2020 m. lapkričio 5 d. Atliekant patikrinimus iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gauta informacija, kad: pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijoje teistas už prekybą vogtomis prekėmis; Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžiu pripažino pareiškėją kaltu dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo visuotinai pavojingu būdu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį; pareiškėjas nuteistas už tai, kad tyčia padegė buvusios sugyventinės naujo draugo automobilį „Volvo XC90“; naują nusikaltimą įvykdė turėdamas galiojantį teistumą.

4.2. Nors viena iš pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų, padaryta Vokietijoje, tačiau tai yra biografijos faktas, charakterizuojantis pareiškėją, kuris yra reikšmingas, vertinant jį su kitais įrodymais.

4.3. Gauti duomenys apie pareiškėjo veiksmus, kad naują tyčinį nusikaltimą įvykdė dar turėdamas galiojantį teistumą, visuotinai pavojingu būdu tyčia sukeldamas gaisrą, charakterizavo pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas net po 2015 m. balandžio 15 d. priimto sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus padarė aukščiau išvardintas nusikalstamas veikas.

4.4. Pareiškėjas nevykdė Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi pareiškėjui paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminas buvo pratęstas iki 3 metų. Pareiškėjas taip pat padarė 2 administracinius nusižengimus, t. y. 2018 m. spalio 5 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 3 dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį 23 km/h bei 2019 m. sausio 5 d. baustas pagal ANK 414 straipsnio 4 dalį už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų įėjusį pėsčiąjį. Tai patvirtino pareiškėjo rūpestingumo ir atsakingumo stoką.

4.5. Surinktų duomenų visuma patvirtino, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai pažeidė Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui ir tokiu būdu įrodė, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Todėl pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas apibendrino, kad Šiaulių AVPK, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Šiaulių AVPK 2020 m. lapkričio 2 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus; Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir Aprašo 92.3 punktu, priėmė 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 15-IL-86-00262-e panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000188, nes pareiškėjas dėl įvykdytos vagystės Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (vagystė); pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijoje teistas už prekybą vogtomis prekėmis; Šiaulių apylinkės teismas priėmė 2017 m. kovo 17 d. nuosprendį, kuriame pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas priskiriamas apysunkių nusikaltimo kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis)), nes pareiškėjas tyčia padegė buvusios sugyventinės naujo draugo automobilį „Volvo XC90“; naują nusikaltimą pareiškėjas įvykdė dar turėdamas galiojantį teistumą.

8. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 17 punktu, priėjo išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs atvejus, kada asmeniui gali būti neišduotas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios, įstatymų leidėjas nesuteikė diskrecijos Šiaulių AVPK, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą.

9. Teismas pabrėžė, kad praeityje padaryti nusikaltimai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir vertinami kartu su kitais įrodymais. Įvertinęs, kad bylos medžiaga patvirtino Sprendime nurodytas aplinkybes, jog net ir po anksčiau išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pareiškėjas Vokietijoje buvo nuteistas už prekybą vogtomis prekėmis ir Lietuvoje už tai, kad tyčia padegė buvusios sugyventinės naujo draugo automobilį „Volvo XC90“ ir naują nusikaltimą įvykdė dar turėdamas galiojantį teistumą ir atsižvelgęs į nurodytų veikų pobūdį, kiekį ir padarymo laiką, teismas konstatavo, kad šiuo atveju Šiaulių AVPK turėjo taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą.

10. Vertindamas pirmiau aptartus duomenis, teismas nurodė, kad yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas. Nustatęs, kad nuo paskutinių nusikalstamų veikų padarymo praėjo 5 metai, teismas pripažino, kad šiuo atveju nebuvo galima teigti, jog visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuo metu dirba teisėtai, nedaro jokių neteisėtų veikų, padeda nors ir be ginklo medžiotojų būrelio veiklai, niekada nėra jokiu aspektu padaręs jokių veikų, susijusių su ginklais ir šaudmenimis, pripažino, kad aplinkybės, kuriomis remiantis buvo panaikintas anksčiau pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus ir po jo panaikinimo pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, šiuo metu išlieka aktualios ir leido Šiaulių AVPK neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką ir charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus.

12. Teismas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų ginčijamo Sprendimo priėmimo argumentų nevertino, nurodęs, kad Šiaulių AVPK juos turėjo nurodyti skundžiamame Sprendime, atlikęs pareiškėjo prašymo pagrįstumo vertinimą.

13. Įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir grįsdamas jo neteisėtumą ir nepagrįstumą, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas neatsakė, kodėl buvo vertinami 2016 m. rugpjūčio 23 d. duomenys dėl Vokietijoje padarytos veikos, nes iš Šiaulių AVPK nebuvo pateiktas dėl to Vokietijoje priimtas sprendimas, jis nebuvo atsiųstas vykdyti Lietuvoje, nustatyta tvarka nebuvo pripažintas pagal BK. Šios aplinkybės svarbios ne tik bausmės vykdymui, bet ir asmens kriminalinės padėties vertinimui. Vien formaliai vadovautis esamu įrašu apie asmens nubaudimą kitoje valstybėje Šiaulių AVPK ir teismas neturėjo teisės ir pagrindo.

16.2. Teismo išvada, kad po ankstesnio leidimo panaikinimo pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, ir šiuo metu yra aktualios ir leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką ir charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus, nepagrįsta. Tokia išvada prieštarauja duomenims, pozityviai apibūdinantiems pareiškėją. Teismas nenurodė, kodėl nėra reikšmingi duomenys apie teisėtą pareiškėjo darbo veiklą, jo dalyvavimą medžiotojų veikloje be ginklo, teigiamą charakterizavimą. Teismo išvados, jog pareiškėjas charakterizuojamas kaip asmuo, linkęs (galintis) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nėra pagrįstos. Teismas neįvertino, ar pareiškėjas šiuo metu turi galiojantį teistumą, ar ne, ar išties jo elgesys negali būti vertinamas kaip pasikeitęs, o vis dar keliantis grėsmę. Teismas pareiškėjo pavojingumą įvertino formaliai, nors turėjo individualizuoti pareiškėjo situaciją, nustatyti, kokie konkretūs faktoriai liudija jo esamą pavojingumą ir negalimumą gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Nei Šiaulių AVPK, nei teismas neanalizavo pareiškėjo asmens esamu metu, taip pažeisdami pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

16.3. Siekiant sureguliuoti ginčo situaciją teismas turėjo aiškiai apibrėžti laikotarpį, kiek pareiškėjo padaryti pažeidimai turi aktualumą. Šis terminas negali trukti ilgiau nei baudžiamaisiais įstatymais nustatyta teistumo taikymo trukmė asmeniui už padarytas veikas, atsižvelgus į tai, kad net baudžiamieji įstatymai nustato baigtinius terminus, kuriems suėjus asmuo yra laikomas neteistu. Priešingu atveju, Šiaulių AVPK paliekama subjektyvi diskrecija dėl asmenybės vertinimo (naudoti tuos pačius argumentus, tuos pačius duomenis taikyti ir vertinti neribotą laiką). Liko neatsakyta, kiek laiko pareiškėjui bus atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pripažinęs, kad 5 metų laikotarpis nėra pakankamas asmeniui reabilituoti ir iš naujo vertinti jį charakterizuojančius duomenis, teismas privalėjo pagrįsti, koks laikotarpis pakankamas. Taip šiuo atveju pažeistas teisingumo principas, nesilaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad nustatytos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemonės privalo būti proporcingos.

17. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui.

19. Šiaulių AVPK apeliaciniame skunde papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos akivaizdžiai nesuderinamos su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, o pareiškėjo interesas naudotis ginklu medžioklei nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Surinktų duomenų visuma, patvirtino, kad pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Įstatymą, teismų praktiką, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Šiaulių AVPK) 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 20-IL-40-01129-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) bei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

23. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

24. Aiškinant šią teisės normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-974-14).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

26. Ginčijamame administraciniame sprendime kaip faktinis šio administracinio akto priėmimo pagrindas nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (vagystė), 2016 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijoje buvo teistas už prekybą vogtomis prekėmis, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas visuotinai pavojingu būdu buvo) už tai, kad tyčia sudegino automobilį.

27. Aplinkybę, kad pareiškėjas teistas Vokietijoje, Šiaulių AVPK grindė oficialiais duomenimis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų bazės, todėl nėra jokio pagrindo abejoti šiais duomenis. Dėl kitų faktų, susijusių su pareiškėjo nuteisimu už nusikalstamų veikų padarymą, ginčo nėra.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nusikalstamų veikų pobūdis ir kiekis patvirtina, kad pareiškėjo nusikalstamas elgesys buvo tyčinis, ne vienkartinis, sąmoningas teisei priešingas veikimas. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos rodo jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei viešajai tvarkai ir sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs nusižengti. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės (teisės turėti ginklą) subjektui. Todėl nurodytos pareiškėjo nusikalstamos veikos pagal savo pobūdį ir laiką ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo praradusios aktualumo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, todėl Šiaulių AVPK priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, laikydamas (nešiodamasis) šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui bei pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

29. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kurios, pareiškėjo teigimu, jį teigiamai charakterizuoja, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių.

30. Nėra jokio pagrindo pripažinti, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka proporcingumo principo, nes vien tik kompetentingų institucijų disponavimas neigiama informacija apie šį asmenį, siekiantį įgyti teisę turėti (nešiotis) šaunamąjį ginklą yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti ginklus. Priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Taigi nagrinėjamu atveju atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra proporcinga prevencinio pobūdžio priemonė.

31. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys