2017-04-19 Nr. AB-8526-3-61-3-04679-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3336-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04679-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. M. (N. M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-164/(00911) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui N. M. M., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (I t., b. l. 2–6).

Paaiškino, kad Departamentas Sprendime panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nurodydamas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyvis yra pareiškėjas, neįsteigtos 3 darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Bendrovė veiklą Lietuvoje sėkmingai vykdo nuo 2013 m. rugsėjo 4 d., pagrindinė jos veikla – konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų išrašas, 2016 m. vasario 8 d. darbo sutartis Nr. 4, 2016 m. liepos 18 d. darbo sutartis, 2016 m. rugpjūčio 12 d. darbo sutartis Nr. 7 patvirtina, kad Bendrovėje visu etatu dirba 3 darbuotojos. Teismui pateiktos darbo sutartys patvirtina, kad darbuotojos dirba visu etatu. Bendrovės veikos pobūdis ir darbuotojų atliekamos funkcijos jų neįpareigoja visą darbo dieną būti Bendrovės buveinėje.

Bendrovė atitinka visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, kadangi Bendrovėje be vadovo visu etatu dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, kiekvienas iš jų turi savo darbo vietą, tą faktą patvirtino ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) darbuotojai. Tai, kad darbuotojos realiai įdarbintos ir dirba, patvirtina su jomis sudarytos darbo sutartys ir Valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyriaus nurodymas, kad Bendrovė moka visus privalomus mokesčius.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo argumentu, kad 2016 m. spalio 5 d. nuvykus į (duomenys neskelbtini), Vilnius, jokių požymių, kad Bendrovė vykdytų veiklą, nenustatyta. Į Bendrovės patalpas patenkama tik turint raktą arba paskambinus prie durų esančiu specialiu mygtuku. Tikėtina, kad Migracijos valdybos darbuotojai neišsiaiškino šios aplinkybės, todėl 2016 m. spalio 5 d. atvykę ir nerado Bendrovės patalpų. Migracijos valdybos darbuotojai, atvykę 2016 m. lapkričio 7 d., nesunkiai patalpas rado. Pareiškėjas nesutiko su Departamento argumentu, kad jis daug keliauja, jo buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti Bendrovę.

Pasak pareiškėjo, jis keliauja tik Bendrovės veiklos plėtros klausimais, stengiasi surasti užsienio investuotojų Lietuvoje, dalyvauja parodose, siekdamas reklamuoti Bendrovės veiklą, vėliau turimą patirtį perkeldamas į Bendrovės veiklą Lietuvoje. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje būtinas, nes tik tokiu būdu jis gali atlikti darbą Lietuvoje, valdyti Bendrovę. Trumpalaikės pareiškėjo kelionės netrukdo sėkmingai vystyti veiklą Lietuvoje, priešingai, jo buvimas ir darbas Lietuvoje skatina Bendrovės veiklą. Bendrovės veikla yra pelninga.

Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 27 d. paaiškino, kad Pakistane turi tarptautinę įmonę, kurioje konsultuoja verslo klausimais. Tiek Bendrovė, tiek Pakistane veikiančių įmonių veikla susijusi su verslo konsultacijomis, todėl siekdamas išlaikyti veiklos stabilumą, jis privalo didelę savo laiko dalį keliauti ir stengtis užmegzti verslo ryšius su įvairiomis Lietuvoje ir užsienyje veikiančiomis kompanijomis. Bendrovė Lietuvoje veiklą vykdo gana neseniai, natūralu, jog dalis verslo ryšių susiję su kitomis pakistaniečių valdomomis įmonėmis.

Bendrovės veikla tiesiogiai susijusi su turimų aktyvių verslo ryšių skaičiumi ir stiprumu, todėl LLG pareiškėjui, kaip Bendrovės dalininkui, panaikinimas tiesiogiai užkerta kelią efektyviai vykdyti veiklą, gyventi ir, integruojantis į vietos bendruomenę, kurti stipresnius socialinius, o galbūt ir šeiminius, ryšius. Sprendimas užkerta kelią pareiškėjui plėsti veiklą šalyje, formuoja neigiamą esamų ir potencialių užsienio investuotojų požiūrį į Lietuvą bei galimybes joje sėkmingai vykdyti veiklą. Bendrovė tiek Sprendimo priėmimo laikotarpiu, tiek šiuo metu atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir LLG pareiškėjui negalėjo būti panaikintas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 27–32).

Nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2016 m. lapkričio 17 d. priėmė Sprendimą, įvertinęs visą surinktą medžiagą, konstatavęs, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis ketina gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Departamentas atliko išsamų tyrimą, t. y. kreipėsi į Valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyrių, vėliau – į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI), prašydamas atlikti Bendrovės patikrinimą, Departamentas buvo iškvietęs pareiškėją atvykti į apklausą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrovė iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą, 2016 m. spalio 17 d.

įpareigojo Migracijos valdybą atlikti Bendrovės patikrinimą. Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti LLG, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti. Remiantis Bendrovės darbuotojų paaiškinimais, padaryta pagrįsta išvada, kad, priešingai negu reglamentuota Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Bendrovės darbuotojai nedirba viso darbo laiko. VDI 2016 m. birželio mėn. atliekant Bendrovės patikrinimą, nuvykus jos registracijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (joks kitas veiklos adresas Departamentui nepateiktas), ten veikiančios Bendrovės rasti nepavyko.

VDI atstovai nuvyko ir internete (rekvizitai.lt) nurodytos Bendrovės buveinės adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), Vilnius, šiuo adresu Bendrovės nebuvo. Vėliau VDI ėmėsi ieškoti Bendrovės darbuotojų ir susisiekė su darbuotoja R. V., kuri nurodė, kad Bendrovėje dirba verslo konsultante ir psichologe. Pagal darbo sutartį šios darbuotojos pareigos nurodomos kaip vadybininkės. R. V., paklausta apie Bendrovės buveinę, nurodė, kad šiuo metu Bendrovė neturi patalpų veiklai, kartais vykdo susitikimus su potencialiais verslo partneriais viešbutyje „Grata“.

R. V. VDI nurodė, kad Bendrovėje dirba daugiausiai laisvu darbo grafiku, pagal poreikį, „kartais kelias valandas per dieną, o kartais ir daugiau, kai į Lietuvą atvyksta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius N. M. M.“. Bendrovės 2016 m. vasario 8 d. sudarytoje darbo sutartyje Nr. 4 su R. V. nesulygtas darbas laisvu grafiku, o nurodyta, kad nustatoma darbo dienos trukmė – 8 val. per dieną / 40 val. per savaitę. Pažymėjo, kad net tuo atveju, jeigu darbuotojas su darbdaviu susitaria, kad darbuotojas darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkys savo nuožiūra, tai nereiškia, kad jis nebeturi pareigos dirbti 8 val. per dieną.

Paprašyta įvardyti Bendrovės veiklą, R. V. nurodė, kad susitikinėja su galimais verslo partneriais ir Bendrovė sieks veiklą vykdyti medicinos konsultavimo srityje, taip pat domimasi jaunųjų įmonių „Start up“ paramos programomis. Nepaisant to, jog pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas nuo 2013 m. rugsėjo 4 d., kad praėjo maždaug pusė metų nuo sprendimo Bendrovės direktoriui išduoti LLG teisėtos veiklos pagrindu, Bendrovė nepradėjo vykdyti faktinės veiklos, yra dairomasi galimų veiklos partnerių ir dar net galvojama, kokioje srityje Bendrovė galėtų vykdyti veiklą.

Tačiau LLG teisėtos veiklos pagrindu išduodamas, kai įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Išvadą, kad Bendrovė intensyvios faktinės veiklos nevykdo, patvirtina ir aplinkybė, kad darbuotoja įprastai dirba tik kelias valandas per dieną, o daugiau dirba tik tada, kai į Lietuvą atvyksta pareiškėjas, kuris Lietuvos Respublikoje praleidžia ypač mažai laiko. VDI nerado Bendrovės direktoriaus. Pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio 23 d. išsiųstas kvietimas Nr. (15/4-9)10K-33017, kuriame pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Departamentą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrovė iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą.

Bendrovė pateikė raštą, kad pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos ilgesniam laikui, todėl prašyta susitikimą atidėti bent mėnesiui (iki 2016 m. rugsėjo 20 d.). Pareiškėjo apklausa įvyko 2016 m. rugsėjo 27 d., jos metu pareiškėjas daugiausiai kalbėjo apie save, o konkrečios informacijos apie Bendrovės vykdomą verslą nenurodė: pavyzdžiui, pareiškėjas neįvardijo, kokioms įmonėms teikia paslaugas, abstrakčiai atsakė „mes teikiame verslo sprendimus įvairioms organizacijoms“. Pareiškėjo paaiškinimai vertintini kaip neišsamūs, neinformatyvūs, abstraktūs ir formalūs. Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir direktorius, prašymo nagrinėjimu metu kitose įmonėse nedirbo, o prašyme deklaruotas jo atvykimo tikslas – teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, esminių, neatsiejamai su Bendrovės veikla ir pareiškėjo deklaruojamu tikslu susijusių, paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų pareiškėjui, kuris prašyme dėl LLG išdavimo darbą Bendrovėje deklaravo kaip gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą.

Aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė tokių paaiškinimų (nors tokią galimybę turėjo) rodo, kad pareiškėjo tikslas nėra teisėtos veiklos vykdymas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas vykdomą veiklą įrodinėja tik 3 bendradarbiavimo sutartimis, sudarytomis 2015 m. liepos mėn. ir 2015 m. gruodžio mėn. Pareiškėjas Bendrovės vykdomą veiklą įrodinėja tik sutartimis, sudarytomis su kitų Pakistano Islamo Respublikos piliečių valdomomis įmonėmis. Pateikti dokumentai – neinformatyvūs, nedetalūs, nepatvirtina realios Bendrovės veiklos vykdymo.

Departamentas turi pagrįstų įtarimų, kad Bendrovės pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, kaip jos veiklos įrodymai vertintini kritiškai, kyla pagrįstų abejonių, kad stengiamasi imituoti Bendrovės vykdomą veiklą. Departamentas 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. (15/4-9)10K-33017 paprašė pareiškėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrovė iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Bendrovė faktiškai vykdė sutartis, realiai teikė paslaugas ir / ar konsultacijas.

Bendrovės verslo partneriai (UAB „Bigbenas“, UAB „Globali sveikata“ ir UAB „MOS International Services“) registruoti tuo pačiu adresu, kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ši aplinkybė kelia pagrįstas abejones, ar Bendrovė turi realią galimybę vykdyti veiklą šiuo adresu. Atvykęs į apklausą pareiškėjas pateikė UAB „Centrum Hotels“ 2016 m. liepos 20 d. sutikimą, kuriame leidžiama Bendrovės buveinę įregistruoti patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal pateiktą patalpų nuomos sutartį šias patalpas Bendrovė subnuomoja iš UAB „MOS International Services“ nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą pareigą ne vėliau kaip per 7 darbo dienas pranešti, jeigu pasikeičia Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens buveinės adresas. Departamentas 2016 m. spalio 17 d. kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydamas atlikti patikrinimą Bendrovės naujos buveinės adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. 2016 m. spalio 21 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-49355 informuojama, kad nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, Bendrovės minėtu adresu nėra, ji savo veiklos nevykdo, pastate nei iškabų, nei kitos informacijos, kad Bendrovė vykdytų veiklą, nėra, nerastos ir Bendrovės darbuotojos D.

V., L. L. M. ir R. V.. Vėliau patikrinimą atlikusi Migracijos valdybos specialistė patikslino, kad nurodytu adresu vykta 2 kartus. Pirmą kartą Bendrovės nurodytose patalpose nerasta, patalpų administratorė nurodė, kad apie Bendrovę nieko nežino. Antrą kartą nurodytu adresu nuvykta, prieš tai telefonu pabendravus su pareiškėju ir iš anksto suderinus patikrinimo laiką; šį kartą buvo rastas pareiškėjas, kuris eina direktoriaus pareigas, ir kitos įmonės vertėja, darbo vietose Bendrovės darbuotojų nebuvo; šio patikrinimo metu patalpos jau buvo įrengtos.

Sprendime konstatuota, kad kyla pagrįstų įtarimų, jog biuras galėjo būti įrengtas tik dėl Migracijos valdybos darbuotojų atvykimo. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjas sunkiai surandamas Lietuvos Respublikoje, nes jis dažnai keliauja. Nors pareiškėjas teigia, kad Bendrovė vykdo sėkmingą veiklą nuo 2013 m. rugsėjo 4 d., aktyviai užsiima Bendrovės plėtra, Bendrovės veiklos vykdymą įrodinėja remdamasis tik keliomis 2015 m. pasirašytomis sutartimis su Lietuvos Respublikoje registruotomis Pakistano Islamo Respublikos piliečių valdomomis įmonėmis.

Teigė, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti Bendrovės veiklą, pavyzdžiui, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu, o skundo teiginiai dėl to, kad Departamentas trukdo vystyti verslą, yra nepagrįsti. Tvirtino, jog pareiškėjas šiuo atveju siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos – pareiškėjas siekė ne dirbti Bendrovėje ir gyventi Lietuvoje, o tik gauti LLG ir įteisinti buvimą ES.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo N. M. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 127–139).

Teismas pabrėžė, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, pagal kuriuos atsakovas įvertino, jog pareiškėjo įmonė Lietuvoje įsteigta tik tam, kad pareiškėjas gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, įvertinęs surinktus duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjo įmonės darbuotojos nedirba visą laiką, kad pareiškėjo įmonė sudaro sutartis su kitomis analogiškomis įmonėmis, kurios priklauso Pakistano piliečiams, kad tos sutartys yra sudaromos ne vykdyti verslui, o pateisinti pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs atsakovui pateiktas pareiškėjo įmonės sutartis, taip pat teismo posėdyje pateiktas sutartis, darė išvadą, kad tos sutartys yra itin abstraktaus pobūdžio, kad pareiškėjo įmonėje nėra darbuotojų, galinčių suteikti sutartyse nurodomas paslaugas (informacinių technologijų paslaugas ir pan.), nes darbuotojos yra vadybininkė bei marketingo asistentės, o paties pareiškėjo dažnai nebūna Lietuvoje. Vadinasi, pareiškėjo įmonės veikla, kuria, esą, pagrindžia nurodomos sutartys, pagrįstai gali būti vertinama kaip imituojanti verslą, o realiai pagrindžianti tik pareiškėjo buvimą Lietuvoje. Teismo vertinimu, atsakovas surinko visus faktinius duomenis, juos tinkamai pagrindė teisės normomis, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą apie abejotiną pareiškėjo įmonės veiklą, todėl naikinti skundžiamo sprendimo nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo N. M. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas N. M. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą (II t., b. l. 145–149).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas, kadangi įmonėje, be vadovo, pilnu etatu dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Kiekvienas iš darbuotojų turi savo darbo vietą. Tą faktą patvirtino ir Migracijos valdybos darbuotojai, kurie lankėsi įmonės buveinėje. Apie realų darbuotojų įdarbinimo ir darbo faktą patvirtina su darbuotojais sudarytos darbo sutartys, kuriose darbuotojai yra įdarbinti pilnu etatu bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyriaus nurodymas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ moka visus privalomus mokesčius. Aplinkybė, kad darbuotojos visą dieną statiškai nebūna įmonės ofise nepaneigia fakto, kad įmonės darbuotojos įmonėje dirba visą darbo laiką.

Pareiškėjas nurodo, kad jokie galiojantys teisės aktai neriboja verslo subjektų dėl verslo partnerių pasirinkimo. Sutarčių sudarymas su tos pačios pilietybės piliečiais, kaip ir pareiškėjas, netrukdo vykdyti įmonės veiklos, tačiau atvirkščiai – sutarčių pagrindu įmonė vykdo savo veiklą. Plėtoti verslą Lietuvoje užsienio piliečiams nėra taip paprasta dėl kultūrinių barjerų. Kadangi atsakovo įmonė veiklą vykdo nuo 2013 m., ji turi sukaupusi kelerių metų patirtį Lietuvos rinkoje, todėl normalu, kad įmonės paslaugomis nori pasinaudoti kitos įmonės, kurių vadovai taip pat yra užsieniečiai ir tokiu būdu išvengiant kultūrinių barjerų jie gali vykdyti veiklą.

Nei Įstatymas, nei Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašas nenustato, jog įmonės veiklai pagrįsti turi būti pateiktos išsamios ir konkrečios įmonės veiklos sutartys. Tai, kad įmonės pateiktos sutartys su verslo partneriais yra bendro pobūdžio ir abstraktaus spektro, savaime neįrodo, jog įmonė imituoja verslą. Pareiškėjas yra užsienio pilietis, gerai nemokantis lietuvių kalbos, todėl sudaryti kitokio (itin detalaus) pobūdžio sutartis pareiškėjui nėra paprasta. Įstatymai apibrėžia sutarties laisvės principą, todėl abstraktaus pobūdžio sutarčių sudarymas neprieštarauja įstatymams. Prie teismui pateiktų įrodymų, pareiškėjas pateikė ir įmonės banko išrašą, iš kurio matyti, kad įmonė sutarčių pagrindu vykdė / gavo mokėjimus iš kitų įmonių. Taigi ne tik sutartys, tačiau ir banko išrašas pagrindžia įmonės veiklą.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad įmonėje nėra darbuotojų, galinčių suteikti sutartyse nurodytas paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės darbuotojų funkcijos neapima sutartyse nurodytų įsipareigojimų vykdymo. Darbuotojų darbo pobūdis yra įvairialypis.

Pažymi, kad pareiškėjas keliauja išimtinai įmonės veiklos plėtros klausimais, stengiantis surasti užsienio investuotojų Lietuvoje, dalyvauja parodose, siekdamas reklamuoti savo įmonės veiklą, vėliau turimą patirtį perkeldamas į įmonės veiklą Lietuvoje. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtinas, nes tik tokiu būdu jis gali atlikti darbą Lietuvoje, valdyti įmonę, kuruoti jos veiklą ir vadovauti savo darbuotojams.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Teigia, kad net ir darbuotojui ir darbdaviui sutarus, kad darbuotojas darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkys savo nuožiūra, vadovaujantis imperatyviomis Įstatymo 45 straipsnio nuostatomis, įmonė ir užsienietis atitinka Įstatymo nuostatas tik tuo atveju, jei darbuotojas dirba visą darbo laiką. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas įvertino aplinkybę, kad atlikus patikrinimą 2016 m. spalio 21 d. nurodytu įmonės biuro adresu nei įmonės iškabos, nei kitos informacijos, kad minėta įmonė vykdytų veiklą, nebuvo, pareiškėjas, darbuotojai nerasti. Pareiškėjas įmonės biure rastas tik kito patikrinimo metu 2016 m. lapkričio 7 d., kai su pareiškėju iš anksto buvo suderintas susitikimo laikas. Mano, kad aplinkybė, jog patikrinimo darbo metu buvo rastos įrengtos darbo vietos savaime neįrodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai dirba visą darbo laiką. Papildomai informuoja, kad 2017 m. balandžio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra dirbančių asmenų, o minėtos įmonės skola Sodrai 2017 m. kovo 31 d. duomenimis – 2 400,72 Eur. 2017 m. balandžio 3 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, mokesčių mokėtojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma – 817,23 Eur.

Tvirtina, jog pareiškėjo pateiktose sutartyse, paaiškinimuose įmonės veikla apibūdinta labai plačiai ir nekonkrečiai – dokumentai yra neinformatyvūs, nedetalūs, nepatvirtina realios įmonės veiklos vykdymo.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ne atskirus skundo argumentus, o būtent visų duomenų visumą.

Pažymi, kad Departamentas nevertino pareiškėjo pateiktų sandorių teisėtumo ar galiojimo, šie duomenys buvo vertinami tiek, kiek jie patvirtina (nepatvirtina) UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymo faktą, vykdymo vietą ir pan. Mano, kad teismas pagrįstai pareiškėjo pateiktas sutartis įvertino kaip nepatvirtinančias realios įmonės veiklos vykdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-164/(00911) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui N. M. M., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, Pakistano Islamo Respublikos pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą Migracijos valdybai skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt. Departamento Imigracijos reikalų skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių turėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2016 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, o Migracijos valdyba 2016 m. vasario 10 d. išdavė tokį leidimą, turėjusį galioti iki 2018 m. vasario 10 d.

Departamento Imigracijos reikalų skyrius, gavęs duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo veiklos Lietuvos Respublikoje, 2016 m. kovo mėn. pradėjo pratikrinimą dėl šios įmonės veiklos. Įvertinęs tyrimo metu gautus duomenis, t. y. duomenis iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, VDI Vilniaus skyriaus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus, pareiškėjo pateiktus bei jo apklausos metu gautus duomenis, Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-164/(00911) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui N. M. M., panaikinimo“, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. vasario 10 d., motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė „<...>gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis ketina gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“. <...>, kuri <...> neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, t. y. įmonėje nėra įsteigtos trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba 3 Lietuvos Respublikos ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, tai patvirtino šioje įmonėje dirbančios Lietuvos Respublikos pilietės. <...>“.

Sprendimų dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir panaikinimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Nagrinėjamu atveju Departamentas byloje ginčijamu 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-164/(00911) pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose numatytais pagrindais. Kadangi iš ginčijamo sprendimo bei atsiliepimų į skundą ir apeliacinį skundą matyti, kad duomenys, kuriuos atsakovas teigia esant neatitinkančius tikrovės, yra apie prašyme dėl leidimo laikinai gyventi keitimo nurodyto pagrindo – užsiėmimo ir ketinimo toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – buvimą, įvertinus aplinkybių, su kuriomis atsakovas siejo tokio leidimo laikinai gyventi panaikinimą, visumą, matyti, kad atsakovas iš esmės įrodinėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkas ir vadovas yra (buvo) pareiškėjas, yra fiktyvi, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi buvimą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame 2017 m. sausio 19 d. sprendime, įvertinęs, kad „<...> pareiškėjo įmonės veikla, kurią, esą, pagrindžia nurodomos sutartys, pagrįstai gali būti vertinama kaip imituojanti verslą, o realiai pagrindžianti tik pareiškėjo buvimą Lietuvoje. <...>“, iš esmės taip pat pasisakė dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyvumo ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto pagrindo panaikinti pareiškėjui išduoto (pakeisto) leidimo laikinai gyventi buvimo.

Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyvumo: Įstatymo, kaip numato jo 2 straipsnio 6 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), prasme fiktyvi įmonė – Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad atsakovui pranešus pareiškėjui apie atliekamą tyrimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir pasiūlius pateikti įrodymus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš tikrųjų vykdo komercinę veiklą, pareiškėjas, kuris šios įmonės vadovu yra (buvo) nuo 2013 m., įrodymų, kurie patvirtintų veiklos, kuri iš tiesų būtų vykdoma ir iš kurios būtų gaunamos ar siekiama ateityje gauti bent kiek reikšmingesnes pajamas, nepateikė, o pateikti ir atsakovo surinkti įrodymai iš esmės patvirtina tik atsakovo išvadą, kad vykdyta veikla buvo orientuota tik į tai, kad įmonė atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus: nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registre registruota 2013 m. rugsėjo 4 d., nuo kada pareiškėjas yra ir jos akcininku bei vadovu (I t., b. l. 57–60), nėra pateikta jokių duomenų, kad įmonė iki 2016 m. kovo mėnesio pradėto tyrimo būtų turėjusi buveinę ar veiklos vykdymo vietą: nei internetinėje erdvėje, nei Juridinių asmenų registre nurodytais adresais, kaip nustatyta tyrimo metu, jos buveinės ar veiklos vykdymo vietos nebuvo (I t., b. l. 138), nors, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, pareiškėjas, kuris 2015 metais buvo vienintelis šios įmonės darbuotojas, privalėjo vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai pranešti apie įmonės buveinės adreso pasikeitimą (Įstatymo 36 str. 1 d. 4 p., 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Pažymėtina, kad, kaip teigiama, nuo 2016 m. liepos 20 d. nuomojamose patalpose esančią buveinę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus tarnautojas rasti ir į ją patekti galėjo tik iš anksto sutartu laiku (I t., b. l. 179–180, 194).

Iki 2015 m. gruodžio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal pateiktus duomenis, dirbo tik vienas darbuotojas (I t., b. l. 74), t. y. pareiškėjas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas, pagal kurį įmonėje, su kurioje vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla siejamas užsieniečio prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, visiems užsieniečiams yra taikomas nuo 2015 m. gegužės 1 d. (2014 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 44-1, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 141-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 31 str. 1–3 d.). 2015 m. gruodžio 9 d., t. y. prieš pareiškėjui kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbinti dar trys asmenys (I t., b. l. 69–71, 123–124), iš kurių du jau 2016 m. sausio 26 d. atleisti jų prašymu (I t., b. l. 132). 2016 m. vasario 8 d. į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priimti du darbuotojai (I t., b. l. 127–130), o 2016 m. vasario 11 d. ½ dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleista kitam užsieniečiui (I t., b. l. 171). Taip pat pažymėtina, kad 2017 m. balandžio 4 d. duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nebedirba nei vienas asmuo (I t., b. l. 171).

Nors pareiškėjas tiek atsakovui, tiek teismui teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas sutartis, pagal kurias, kaip teigiama, buvo teikiamos paslaugos (I t. b. l. 84–96, 159–170; II t. b. l. 80–121), ką patvirtina darbų priėmimo – perdavimo aktai, sąskaitos-faktūros, įrodymai apie apmokėjimą (I t. b. l. 97, 98–114; II t. b. l. 53–79, 122), teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimais ir išvada, kad daugelyje šių sutarčių paslaugos, kurias pareiškėjas įsipareigoja teikti, apibūdinamos itin abstrakčiai, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad įmonė turėjo išteklių teikti tokias paslaugas, ir apart kelių taip pat itin lakoniškų paslaugų priėmimo-perdavimo aktų ir išrašų iš banko sąskaitos, sutarčių vykdymą patvirtinančių įrodymų, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ gali būti vertintina kaip iš esmės tik imituojanti jos steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nei nurodė, nei su juo pateikė kitų įrodymų, patvirtinančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą, o pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje, kaip minėta, nebedirba nei vienas asmuo, veiklos nebevykdo.

Kadangi nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyvumo, o tuo pačiu – buvus pagrindą Departamentui priimti ginčijamą 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-164/(00911) panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, naikinti ginčijamą atsakovo sprendimą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Nors konstatavus, kad pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, panaikinti pareiškėjui išduotą (pakeistą) leidimą laikinai gyventi buvo, ir kitų apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas / nepagrįstumas iš esmės nekeistų galimo procesinio sprendimo byloje, pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamos atsakovo sprendimo išvados dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams, susijusiems su darbuotojų įdarbinimu: Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas reikalavimas įmonėje įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, aiškintinas kaip nustatantis reikalavimą įsteigti bent tris darbo vietas, kuriose būtų dirbama visą darbo dieną arba darbo savaitę Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 straipsnio prasme. Į bylą pateiktose UAB „(duomenys neskelbtini)“ su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse numatyta, kad šalys susitaria dėl 8 val. per dieną ir 40 val. per savaitę darbo laiko, t. y. viso darbo laiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Nors pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 143 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas į darbo laiką neįeina pravaikšta ar neatvykimas į darbą administracijos leidimu, iš pareiškėjo apklausos ir darbuotojų paaiškinimų, kurių turinys nėra informatyvus (I t., b. l. 183–185), nėra galima spręsti, kad iš tiesų darbuotojams buvo nustatytas ne visas darbo dienos arba darbo savaitės laikas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 146 str. 1 d. 1 p.), todėl tokia atsakovo išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, susijusių su darbuotojų įdarbinimu, nėra pagrįsta surinktais faktiniais duomenimis.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių teisė teisme susipažinti su visais byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga, gali būti apribota tik tokiu atveju, kai į bylą yra teikiama medžiaga, kurios duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau - ir ABTĮ) 49 str. 1 ir 2 d.). Nagrinėjamu atveju, Departamentas, 2016 m. gruodžio 28 d. lydraščiu teikdamas dokumentus, susijusius UAB „(duomenys neskelbtini)“ (II t., b. l. 9–18), neteigė ir nepateikė įrodymų, kad juose esantys duomenys sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį, todėl pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 3 d. nutartimi nepagrįstai nurodė jų neteikti susipažinti pareiškėjui ir / ar jo atstovams (II t., b. l. 21–22). Be to, ABTĮ 14 straipsnis, kurio nuostatomis pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi priimdamas šią nutartį, reglamentuoja susipažinimo ne su nagrinėjamų, o su išnagrinėtų administracinių bylų medžiaga tvarką.

Kadangi duomenys, kurie nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties, tačiau nėra teikiami susipažinti proceso dalyviams, negali būti įrodymais administracinėje byloje (ABTĮ 56 str.), Departamento 2016 m. gruodžio 28 d. lydraštis (su jame esančiais duomenimis, kuriuos buvo siekiama apsaugoti) ir su juo pateikti dokumentai grąžinami jį pateikusiam asmeniui.

Pažymėtina, kad šie duomenys, kuriais nesirėmė nei priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas, nei skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas, iš esmės ir nėra reikšmingi vertinant ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. M. M. (N. M. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 28 d. lydraštį ir su juo pateiktus dokumentus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė