2013-11-27 Nr. AB-9027-3-61-3-01753-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2893/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01753-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 1D-4776(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą valstybinės pareigūno pensijos dalį – 4 944,68 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 1994 m. rugpjūčio 5 d. išvada Nr. 12552 pareiškėjui nuo 1994 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 458,40 Lt valstybinė pareigūnų pensija. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, jam pensija buvo sumažinta. Dėl sumažintos pensijos pareiškėjas 2013 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. gegužės 9 d. atsakymu Nr. 1D-4776(11) nurodė, kad pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Vidaus reikalų ministerija neprieštaravo, jog dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos taikymo pareiškėjui susidarė 4 944,68 Lt nepriemoka, tačiau kartu nurodė, kad pensijos nepriemoką išmokėti neturi galimybės. Pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo nuostatomis nustatytas teisinis reguliavimas pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir jų apsaugos principus, taip pat asmens teisę gauti užtarnautą pensijos išmoką.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 22–24) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui perskaičiuojant ir išmokant atitinkamu laikotarpiu sumažintą valstybinę pensiją buvo vadovautasi teisės aktais nustatyta tvarka galiojusia iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 nutarimo, todėl, atsakovo teigimu, priimtas sprendimas yra teisėtas. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo mėnesius, nes pirma sumažinta pensija išmokėta 2010 m. vasario 26 d. Taip pat prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Tuo tarpu teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, pensijos perskaičiavimo kompensavimą prašė atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 32–38) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 4 944,68 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt keturis litus ir 68 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 1D-4776(11) dalį, kuria atsisakyta V. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Kitą sprendimo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 metais. Byloje pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. pažyma Nr. 11D (P)-796 patvirtina, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 26 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies iš esmės išnagrinėjo, jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo praleisti skundo padavimo terminai nepateikė, ir savo sprendimo tuo nepagrindė, priėjo išvadą, jog atsakovo prašymas pareiškėjo reikalavimams ar jų daliai taikyti paminėtuose įstatymuose nustatytus terminus yra nepagrįstas. Teismas pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, priteisė iš Lietuvos valstybės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad priteistina suma nėra didelė, o atsakovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių sunkią atsakovo finansinę padėtį ar kitų įrodymų, jog tokio dydžio reikalavimo jis negalės įvykdyti, prašymo kompensacijos išmokėjimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. nepatenkino.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 42–43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Nusprendus apeliacinio skundo nepatenkinti, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas nurodo, kad teismas turėjo bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Teigia, kad Vidaus reikalų ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama atitinkamus sprendimus privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. gegužės 6 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, pareiškėjo prašymas, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, buvo paliktas nenagrinėtas. Vidaus reikalų ministerija aiškiai nurodė teisinį pagrindą ir termino eigos pradžią. Teismo sprendime nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo termino šiuo atveju nebuvo vertinamas ir atitinkamai taikytas visų pirma dėl to, kad prašymas apskritai buvo paliktas nenagrinėtas; antra – pareiškėjo nurodytoje LVAT nutartyje ir pareiškėjo šioje byloje kreipimosi į pensiją mokančią instituciją laikotarpis skiriasi, kaip ir skiriasi šiais laikotarpiais galiojęs teisinis reglamentavimas dėl skundo padavimo termino. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu ir dėl to, kad panaikindamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimą teismas ne įpareigojo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo skundą, bet priteisė jam neišmokėtos pensijos dalį, nors, kaip nustatyta byloje, į ministeriją pareiškėjas kreipėsi praėjus paties teismo nurodytam trejų metų skundo padavimo terminui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimu (b. l. 47–48) prisideda prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu. Pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 23).

Atsižvelgiant į į tai, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimu, yra reikšminga ir aktualu atsakyti į pagrindinį klausimą, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. gegužės 28 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius