2018-05-17 Nr. AB-9815-3-65-3-00331-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-341-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00331-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. spalio 14 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4206 ir Valdybos Utenos skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (10.126)Š34-18, taip pat įpareigoti Valdybos Utenos skyrių tęsti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą pareiškėjui.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 9 d. teismui pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 13 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą.

Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis apeliacinį skundą teismui teikė nepraleisdamas vieno mėnesio termino. Tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2018 m. vasario 7 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena buvo 2018 m. kovo 7 d. Iš antspaudo ant voko matyti, kad pareiškėjas apeliacinį skundą per pašto įstaigą išsiuntė tik 2018 m. kovo 9 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti nepareiškė, todėl jo apeliacinį skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas S. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 13 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą jo skundą nagrinėti.

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai skaičiavo terminą apeliaciniam skundui paduoti. Apeliacinis skundas paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, mėnesiu priimta laikyti 30 dienų terminą, vasario mėnuo turi 28 dienas, todėl paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti buvo 2018 m. kovo 9 d. Jei toks skaičiavimas būtų klaidingas, pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Jis neturi teisinio išsilavinimo ir apeliacinį skundą rengė pats, todėl galėjo padaryti klaidą skaičiuodamas terminus. Terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas viena diena. Nėra duomenų, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Manydamas, kad jis termino apeliaciniam skundui paduoti nepraleido, pareiškėjas negalėjo pirmosios instancijos teismui pateikti prašymo atnaujinti šį praleistą terminą. Pareiškėjas pažymi, kad teisė į teisingą teismą bei teismo teikiamą gynybą yra svaresnė prieš formalų įstatymo taikymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų panaikinti Valdybos 2017 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4206 ir Valdybos Utenos skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. (10.126)Š34-18 bei tęsiamas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas.

Pirmosios instancijos teismas nepriėmė pareiškėjo apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimo kaip paduoto praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pareiškėjo nuomone, jis apeliacinį skundą padavė per nustatytą terminą, tačiau, jei teismas padarytų priešingą išvadą, pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. įskaitant) laikantis įstatymo įtvirtintų apeliacinių skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 65 straipsnio 1–3 dalių nuostatas dėl vieno mėnesio termino pasibaigimo, yra akcentavęs, jog vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną, t. y. tą dieną, kuri atitinka termino pradžios dieną, apibrėžtą kalendorine data arba nurodant įvykį. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos (t. y. atitinkančios termino pradžios dieną) dienos nėra, laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Šių taisyklių yra privaloma laikytis neatsižvelgiant į tai, kokį skaičių dienų turi mėnuo ar mėnesiai, per kuriuos yra skaičiuojamas vieno mėnesio procesinis terminas, t. y. vieno mėnesio terminas neturėtų būti skaičiuojamas dienomis (žr., pvz., 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-113-602/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-171-552/2018).

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas buvo priimtas 2018 m. vasario 7 d., todėl paskutinė diena apeliaciniam skundui dėl minėto teismo sprendimo paduoti buvo 2018 m. kovo 7 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo padavė 2018 m. kovo 9 d. (žyma ant voko, b. l. 164). Pareiškėjas apeliacinį skundą padavė praleidęs terminą apeliaciniam skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Šiuo atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti grindžia tuo, jog jis klaidingai apskaičiavo šį terminą, nes neturi teisinio išsilavinimo, terminas praleistas tik viena diena (pastebėtina, kad iš tiesų terminas buvo praleistas dviem dienomis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, ir turėdamas pagrindą manyti, kad jis pats negali tinkamai apginti savo galbūt pažeistų teisių, gali kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-531/2013, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-922-756/2016).

Maža termino praleidimo trukmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. Tai, jog terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių, bet ne kaip pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1290-575/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-10-502/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie jokias objektyvias, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusias aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakė priimti jo apeliacinį skundą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. N. (S. N.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė