2017-01-02 Nr. AB-153-3-62-3-01786-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3100-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01786-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo kalinimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos. Gyvenamosiose patalpose, kurių plotas – 20 kv. m., buvo laikoma iki 16 nuteistųjų, žiemos laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 44 buvo šalta, nebuvo užtikrinta 18 laipsnių temperatūra, buvo drėgna, ant sienų ir lubų susidaręs pelėsis, jautėsi pelėsio kvapas. Taip pat buvo inventoriaus trūkumas, nebuvo spintos drabužiams laikyti, stalų, kėdžių, neturėjo sąlygų rašyti bei pavalgyti, taip pat trūko šviesos. Pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nesilaikė Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Atsakovas tokiais savo veiksmais sukėlė pareiškėjui didelius nepatogumus, kankinimą, garbės ir orumo pažeidimą, dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma gyvenamojoje patalpoje, atsakovas pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Tačiau pareiškėjui nebuvo sudarytos blogesnės sąlygos nei kitiems nuteistiesiems, atliekantiems bausmę. Pažymėjo, kad nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Be to, ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Gyvenamųjų patalpų apšvietimas užtikrinamas natūraliu ir dirbtiniu būdais, šilumos tiekimas yra centralizuotas, todėl užtikrinamas tinkamos temperatūros palaikymas gyvenamosiose patalpose. Vėdinimas atitinka higienos normos reikalavimus.

Akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių PN nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Pareiškėjas į pataisos namų psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jo skundas turėtų būti atmestas. Atsakovės atstovė teismo posėdyje taip pat prašė pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti 3 metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir pripažino, kad buvo pažeista V. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., atlyginimo.

Teismas nurodė, kad atsakovė prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pabrėžė, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas sprendė, kad kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. sausio 1 d., kadangi pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. rugsėjo 11 d. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę Pravieniškių PN ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų, reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų, todėl konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo nurodė vienam asmeniui tenkantį ploto trūkumą gyvenamosiose patalpose.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. buvo paskirtas gyventi 4 būrio 4 brigados 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 46,92 kv. m., ji buvo skirta gyventi viso 18 nuteistųjų (įrengtos 9 dviaukštės lovos), kiekvienam nuteistajam teko po 2,61 kv. m gyvenamojo ploto, trūko – 0,49 kv. m. ploto; nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 2-jo sektoriaus karantino 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 13,58 kv. m., ji skirta gyventi 6 nuteistiesiems, kiekvienam nuteistajam teko po 2,26 kv. m. ploto, trūko – 0,84 kv. m. ploto; nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d. buvo paskirtas gyventi 20 būrio 7 brigados 1 kambaryje, kurio plotas – 13,58 kv. m., jis buvo skirtas gyventi 6 nuteistiesiems, kiekvienam nuteistajam teko po 2,26 kv. m gyvenamojo ploto, trūko – 0,84 kv. m. ploto. Taigi minėti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtais laikotarpiais pareiškėjui atitinkamai teko 0,49 ir 0,84 kv. m. ploto mažiau, nei nustatyta teisės aktuose.

Teismas šiuo atveju sprendė dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad atsakovas pagrįstai akcentavo, jog Pravieniškių PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas akcentavo, kad minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės - dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, didelis psichologinis sukrėtimas (CK 6.250 straipsnis). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosiose patalpose šalta, patalpų temperatūra buvo žemesnė nei 18 laipsnių, drėgna, veisėsi pelėsis, nebuvo tinkamos dirbtinės apšvietos, patalpose nebuvo reikalingo inventoriaus nurodė, kad pataisos namų bausmės atlikimo patalpų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, šiluminės aplinkos ir santykinės oro drėgmės normas reglamentuoja 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)22 ir 26 punktai. Atsakovo atstovas nurodė, jog Pravieniškių PN šiluma yra tiekiama centralizuotai, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, taip kaip numatyta minėtoje Higienos normoje. Kauno visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose jokių patikrinimų neatliko, nuteistųjų skundų (taip pat ir pareiškėjo) dėl kalinimo sąlygų minėtose gyvenamosiose patalpose nebuvo gauta. Byloje nėra jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjo ginčijamu laikotarpiu 4 būrio 4 brigados 5 gyvenamojoje patalpoje, 2-jo sektoriaus karantino 1-oje gyvenamojoje patalpoje, 20 būrio 7 brigados, 1 kambaryje nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kad gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku buvo labai šalta, tvyrojo drėgmė, veisėsi pelėsis, nebuvo tinkamo vėdinimo, reikalingo inventoriaus, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai ir kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.

Teismas akcentavo, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, dėl to skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiką yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Kadangi pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl patyrė didžiulę emocinę, psichologinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, kuriais remdamasis pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, atliko išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę, ir pagrįstai konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovės atstovas akcentavo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius ir užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti nežmoniškomis kalinimo sąlygomis ar asmens žeminimą, kankinimą. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų, taip pat, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos arba, jam netinkamai buvo suteikta medicininė pagalba.

Atsakovės atstovo teigimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl jo teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Pravieniškių PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., kurią, pareiškėjo teigimu, patyrė dėl Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. gyvenamosios patalpos vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tinkamo apšvietimo, temperatūros gyvenamojoje patalpoje, drėgmės, nebuvo reikalingų baldų.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimų daliai (laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. įskaitytinai) dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, kitą skundo dalį tenkino dalyje ir pripažino, kad buvo pažeista V. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad kiti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai nėra nurodomi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su neturtinės žalos pinigais atlyginimu.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų jo buvimo Pravieniškių PN, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Atsakovė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė buvimo Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. įskaitytinai, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl teismas šiai pareiškėjo reikalavimo daliai taikė ieškinio senatį, ir vertino laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, tenkantis vienam asmeniui, taip pat gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo drėgna, šalta, nepakankamas apšvietimas bei nebuvo reikiamo baldų inventoriaus.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės)111.1–111.2 punktai nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta bylos medžiaga bei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas (3,1 kv. m.), pareiškėjui atitinkamai teko nuo 2,26 kv. m. iki 2,61 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, tokiu būdu pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam gyvenamojoje patalpoje, teko mažiau kaip 3,1 kv. m ploto.

Teisėjų kolegija, įvertinusi laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos minimalaus ploto – nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. (2014 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių, b. l. 38), iš viso 444 dienos, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovės veiksmus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka, kad šiuo atveju pakanka tik paties pažeidimo fakto pripažinimo, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos kompensacijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. (2013 m. lapkričio 28 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių), t. y. iš viso 444 dienas, kuriomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, vienam asmeniui teko nuo 2,26 kv. m. iki 2,61 kv. m. ploto. Taigi pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. užtikrinant minimalų teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, buvo pažeista.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015), bendruosius teisės principus. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu (iš viso 444 dienas) gyvenamojoje patalpoje teko nuo 2,26 kv. m. iki 2,61 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, jis visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurios galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją galima būtų įvertinti pareiškėjo nurodyta 5 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nenustatyti, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, mano, jog dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 230 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė