2016-11-22 Nr. BB-4766-1-50-9-00434-2013-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-345-746/2016

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00434-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.7.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistojo gynėjai advokatei Anželikai Meškaitei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. M. ir jo gynėjos advokatės Anželikos Meškaitės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo, iš dalies patenkinus Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Markauskienės apeliacinį skundą ir panaikinus Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. išteisinamąjį nuosprendį, R. J. M., perkvalifikavus jo nusikalstamus veiksmus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį, pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 69 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam R. J. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę per dvejus metus atlyginti padarytą turtinę žalą (27 237,95 Eur) bankrutuojančiai UAB „R. a.“ ir įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžiu R. J. M. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. J. M. nuteistas už tai, kad jis, iki 2012 m. vasario 27 d. (turėtų būti – 2012 m. kovo 8 d.) būdamas UAB „R. a.“ direktoriumi, iššvaistė didelės – 15 300 Eur – vertės svetimą bankrutuojančios UAB „R. a.“ turtą ir taip padarė šiai bendrovei 15 300 Eur turtinę žalą.

1.1. R. J. M. einamų pareigų pagrindu valdydamas jam patikėtą bendrovės turtą ir būdamas atsakingas už jį, žinodamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „R. a.“ iškelta bankroto byla ir jis yra įpareigotas UAB „R. a.“ bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ įgaliotam asmeniui perduoti bendrovės dokumentus ir visą turtą, 2012 m. liepos 18 d.–2013 m. birželio 27 d. bankroto administratoriaus UAB „Karaliaučiaus grupė“ įgaliotam asmeniui neperdavė jam patikėto svetimo UAB „R. a.“ turto (600 Eur vertės diskinės žoliapjovės–šienapjovės, 13 000 Eur vertės mėšlo šalinimo krautuvo „Weidemann“, 1100 Eur vertės keturračio motociklo „MF700“) ir perleido jį byloje nenustatytiems tretiesiems asmenims.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. J. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš dalies patenkinęs Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. Markauskienės apeliacinį skundą, panaikino Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendį dėl R. J. M. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog R. J. M. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paversti savo turtu, t. y. elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaryti žalą turto savininkui, išteisinamajame nuosprendyje, neteisingai nurodęs, jog teismas kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį gali tik esant proceso dalyvių prašymui, nepagrįstai savo iniciatyva nesvarstė klausimo dėl R. J. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į kitą BK straipsnį.

2.2. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, kad R. J. M. kaltinimas buvo pateiktas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme R. J. M. ir jo gynėjai bei kitiems proceso dalyviams iš anksto buvo pranešta, kad jam inkriminuota nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 arba 2 dalį kaip turto iššvaistymas arba 183 straipsnio 1 dalį kaip turto pasisavinimas, taip užtikrindamas teisę žinoti kaltinimą, taip pat byloje padarė pertrauką, taip suteikdamas R. J. M. ir jo gynėjai laiko pasirengti gynybai.

2.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. J. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atsižvelgusi į baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad „R. J. M. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. žinojo, jog UAB „R. a.“ yra iškelta bankroto byla ir jis turi pareigą perduoti įmonės turtą bankroto administratoriui, suvokė, jog neperduodamas bankroto administratoriui pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. apie vienerius metus, jam patikėto svetimo turto ir jį naudodamas bei juo disponuodamas savo nuožiūra nevykdant UAB „R. a.“ veiklos ar kitaip veikiant šios bendrovės interesais, turtas dėvisi ir jo vertė mažėja, o galiausiai jį perduodamas byloje nenustatytiems tretiesiems asmenims, dėl to nebeliko kaltinime nurodyto turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditorių išieškojimus, švaisto bankrutuojančios įmonės turtą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bankrutuojanti įmonė patirs žalą – neteks turto, ir to norėjo“. Anot apeliacinės instancijos teismo, visa tai rodo, kad dėl tyčinių, pavojingų R. J. M. veiksmų bankrutuojanti UAB „R. a.“ ne tik neteko savo turto ir patyrė žalą, bet ir iš esmės buvo pasunkintos bankrutuojančios įmonės galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius.

2.4. Dėl to apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo R. J. M. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį ir pripažino jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. M. ir jo gynėja advokatė A. Meškaitė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

4. Kasatoriai nurodo, kad už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis) ir (ar) iššvaistymą (BK 184 straipsnis) atsako tik toks asmuo, kuriam šis turtas yra patikėtas veikos padarymo metu. Tuo tarpu R. J. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nesutampa su vadovavimo bendrovei laikotarpiu, t. y. praėjus daugiau nei metams po jo atleidimo iš direktorius pareigų, jis savo žinioje neturėjo nei pagal įstatymą, nei pagal bendrovės įstatus, nei pagal kokį nors civilinį sandorį jam patikėto turto. Dėl to, anot kasatorių, neturėdamas prievolių, R. J. M. neatitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos specialiojo subjekto požymių.

4.1. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „priešingai nei tvirtina R. J. M., jis atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 ir 184 straipsniuose, specialaus subjekto požymius, nes įmonės direktorius, net ir įmonei iškėlus bankroto bylą, atsako už jam patikėtą turtą iki šio turto perdavimo bankroto administratoriui“, nurodo, kad R. J. M. UAB „R. a.“ direktoriumi buvo iki 2012 m. kovo 8 d. Taigi, kasatorių teigimu, R. J. M. einamų direktoriaus pareigų pagrindu jam patikėtą bendrovės turtą valdė iki 2012 m. kovo 8 d., todėl kad nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra kaltinamas, jis, kaip bendrovės direktorius, galėjo padaryti tik tuo laikotarpiu, kuriuo einamų pareigų pagrindu valdė jam patikėtą bendrovės turtą. Tuo tarpu kaltinimas R. J. M. yra pateiktas už 2012 m. liepos 18 d.–2013 m. birželio 27 d. padarytą nusikalstamą veiką, susiejant šį laikotarpį su jam patikėto svetimo turto neperdavimu bankroto administratoriui. Kartu kasatoriai pažymi, kad R. J. M., kaip direktoriaus, atleidimo momentą 2012 m. kovo 8 d. ir neva nusikalstamos veikos padarymo pradžią 2012 m. liepos 8 d. skiria keletas mėnesių, todėl, pasak kasatorių, neaišku, kokių norminių aktų pagrindu nuo jo atleidimo 2012 m. kovo 8 d. iki neva nusikalstamos veikos pradžios 2012 m. liepos 18 d. ir kokias pareigas buvęs direktorius turėjo bendrovės turtui.

4.1.1. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. J. M. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į tai, kad: bankrutuojančios įmonės veiklai (jeigu tokia veikla vykdoma po bankroto bylos iškėlimo) vadovauja ne buvęs direktorius, o bankroto administratorius; buvęs direktorius po jo atleidimo netenka savo įgaliojimų ir pareigų; R. J. M. po jo atleidimo iš direktoriaus pareigų bendrovės turtu jis, kaip fizinis asmuo, o ne kaip direktorius, naudojosi žodinio bankroto administratoriaus leidimo pagrindu, t. y. teisėtai.

4.1.2. Anot kasatorių, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą administratorius užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą ir vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai; nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (11 straipsnio 3 (turėtų būti – 5) dalies 4, 6 punktai, 14 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, kasatorių teigimu, bankrutavus įmonei ir jos vadovui netekus įgaliojimų, buvęs direktorius apskritai negali priimti kokių nors įmonei reikšmingų sprendimų ar būti už ką nors atsakingas, nes atsakomybė už bankrutuojančios įmonės turto naudojimą (valdymą) tenka bankroto administratoriui. Kartu kasatoriai pabrėžia, kad Įmonių bankroto įstatyme nenumatytos išlygos įmonės turto perdavimui, t. y. visus įgaliojimus (teises valdyti ir disponuoti) ir pareigą apsaugoti įmonės turtą bankroto administratorius įgyja ne nuo turto perdavimo momento, o nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

4.1.3. Taigi, kasatorių nuomone, akivaizdu, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius įgyja visas valdymo ir disponavimo teises jo administruojamos įmonės dokumentams, turtui ir lėšoms, o įmonės direktorius tokias teises praranda.

4.2. Kasatoriai, nurodę, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tuo, jog R. J. M. neva atsisakė perduoti turtą bankroto administratoriui tiek žodžiu, tiek veiksmais, nepasirašydamas jam pateiktų bankroto administratoriaus atstovo dokumentų, t. y. turto perdavimo akto, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turto perdavimo akto nepasirašymas asmeniui neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Dėl to, kasatorių nuomone, turi būti aptarta esminė faktinė aplinkybė – kada ir kokiu būdu įvyko bankrutavusios įmonės UAB „R. a.“ turto paėmimas (perdavimas).

4.2.1. Kasatorių teigimu, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad turtui – didelių gabaritų žemės ūkio technikai – paimti reikėjo keleto sunkvežimių, išnuomoti angarą jam laikyti ir saugoti. Tam reikėjo lėšų, todėl, anot bankroto administratoriaus I. M. parodymų, jis bendrovės techniką apžiūrėjo su antstoliu, kuris 2012 m. liepos 18 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ir techniką paliko ten, kur buvo – faktiškai lauke (duomenys neskelbtini). Pasak kasatorių, atsakydamas į pirmos instancijos teismo klausimus, ar apžiūrėjus bendrovės turtą 2012 m. liepos 18 d., turtas buvo paliktas aptvertoje teritorijoje ar rakinamoje patalpoje, ar buvo kam nors perduotas saugoti, bankroto administratorius paaiškino, kad technika buvo tiesiog palikta „ten, kur buvo“, t. y. neapsaugota ir nepatikėta niekam saugoti). Taigi, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visas įmonės turtas, net praėjus pusei metų po bankroto bylos iškėlimo ir keletui mėnesių po direktoriaus atleidimo, t. y. iki 2012 m. liepos 18 d., egzistavo, buvo pilnos komplektacijos, o jo buvimo vieta bankroto administratoriui buvo žinoma. Anot kasatorių, bankrutuojančiai bendrovei priklausanti technika 2012 m. liepos 18 d. nebuvo nei pasisavinta, nei iššvaistyta, buvo bankrutuojančios UAB „R. a.“ buveinės vietoje – (duomenys neskelbtini) ir nebuvo sugadinta.

4.2.2. Taigi, kasatorių nuomone, R. J. M., būdamas bendrovės direktoriumi iki 2012 m. kovo 8 d., bendrovės turto nepasisavino ir neiššvaistė. Anot kasatorių, bankroto administratorius pagal įstatymą turėjo pareigą perimti bendrovės turtą, t. y. organizuoti turto paėmimą (išvežimą, saugojimą, realizavimą), tačiau po direktoriaus R. J. M. atleidimo to nedarė (bendrovės turto paėmimas nebuvo organizuojamas net pusantrų metų nuo bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki pat 2013 m. birželio 28 d.). Dėl to kaltinti R. J. M. tuo, kad jis 2012 m. liepos 18 d.–2013 m. birželio 28 d. neva neperdavė turto bankroto administratoriui, nėra pagrindo. Kartu kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad R. J. M. įmonės dokumentus savo automobiliu nuvežė į bankroto administratorius įmonės buveinę Vilniuje ir juos perdavė, tačiau to paties padaryti su žemės ūkio technika nuteistasis neturėjo objektyvių galimybių.

4.2.3. Be to, kasatoriai pažymi, kad bankroto administratoriui žinant apie turto egzistavimą, jo buvimo vietą (turtas nebuvo slepiamas) ir turint valdymo teises į bankrutuojančios bendrovės turtą, perdavimo akto nepasirašymas nėra ir nebuvo kliūtis perimti turtą ir užtikrinti jo išgabenimą bei apsaugą, nes, kaip minėta, bankrutuojančios įmonės turto valdymo teisės nėra siejamos su turto perdavimo akto surašymu. Dėl to, kasatorių nuomone, nėra teisinio pagrindo atsakomybę už turtą ir jo išsaugojimą perkelti po pusantrų metų „kad ir buvusiam „paskutiniam“ direktoriui, t. y. asmeniui, kuris iš esmės už turtą nebeatsako ir neprivalo jo saugoti“.

4.3. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad R. J. M. po bankroto bylos iškėlimo naudojosi bendrovės turtu kaip savo, nors tam teisės neturėjo, nes įmonė nebegalėjo vykdyti veiklos, nurodo, kad šis teismo argumentas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra paimtas iš konteksto ir neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant R. J. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

4.3.1. Anot kasatorių, baudžiamojoje byloje nustatyta (tai patvirtino ir bankroto administratorius), kad po UAB „R. a.“ bankroto bylos iškėlimo su R. J. M. vyko derybos dėl bendrovei priklausančios žemės ūkio technikos pirkimo. Kasatorių teigimu, nors R. J. M. kažkiek naudojosi technika savo reikmėms, ją remontavo, tačiau, nepavykus technikos nusipirkti pačiam, jis žinojo, kad administratorius pardavinės turtą aukcione. Dėl to jis, išmontavęs už savo pinigus pirktas dalis, techniką paliko prieinamoje vietoje (kad ir už sodybos aptvarų), tačiau 2013 m. vasario 2 d. atvykus bankroto administratoriui su banko (įkaito turėtojo) atstovu H. Varanavičiumi, jie, turtą apžiūrėję ir nufotografavę, jo nepaėmė. Taigi, anot kasatorių, bankroto administratorius technikos apžiūrėti buvo atvykęs du kartus – 2012 m. liepos 18 d. ir 2013 m. vasario 7 d., tačiau jos nepaėmė iki 2013 m. birželio 28 d., nors ir tokią pareigą, ir galimybę tai padaryti turėjo.

5. Kasatoriai taip pat nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas yra esminė veikos kvalifikavimo aplinkybė, todėl ji privalėjo būti nustatyta (įrodyta) ikiteisminio tyrimo metu, o teismas turėjo patikrinti, ar surinkta pakankamai įrodymų taip kvalifikuoti veiksmus ir taikyti baudžiamąją atsakomybę. Anot kasatorių, kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013). Tuo tarpu šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, o bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriamos aplinkybės dėl to, ar R. J. M. kam nors neteisėtai perleido turtą, todėl, kasatorių nuomone, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

6. Nuteistojo R. J. M. ir jo gynėjos advokatės A. Meškaitės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

7.1. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo R. J. M. ir jo gynėjos kasacinis skundas yra paduotas iš esmės dėl, jų nuomone, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka netinkamai pritaikytų BK 184 straipsnio 2 dalies normų. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

7.2. Kita vertus, kasatoriai skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl R. J. M. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir nurodo, kad: turtui – didelių gabaritų žemės ūkio technikai – paimti reikėjo keleto sunkvežimių, išnuomoti angarą jam laikyti ir saugoti; tam reikėjo lėšų, todėl, anot bankroto administratoriaus I. M. parodymų, jis bendrovės techniką apžiūrėjo su antstoliu, kuris 2012 m. liepos 18 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ir techniką paliko ten, kur buvo – faktiškai lauke (duomenys neskelbtini); atsakydamas į pirmosios instancijos teismo klausimus, ar apžiūrėjus bendrovės turtą 2012 m. liepos 18 d., turtas buvo paliktas aptvertoje teritorijoje ar rakinamoje patalpoje, ar buvo kam nors perduotas saugoti, bankroto administratorius paaiškino, kad technika buvo tiesiog palikta „ten, kur buvo“, t. y. neapsaugota ir nepatikėta niekam saugoti; apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visas įmonės turtas, net praėjus pusei metų po bankroto bylos iškėlimo ir keletui mėnesių po direktoriaus atleidimo, t. y. iki 2012 m. liepos 18 d., egzistavo, buvo pilnos komplektacijos, o jo buvimo vieta bankroto administratoriui buvo žinoma; bankroto administratorius pagal įstatymą turėjo pareigą perimti bendrovės turtą, t. y. organizuoti turto paėmimą (išvežimą, saugojimą, realizavimą), tačiau po direktoriaus R.

J. M. atleidimo to nedarė (bendrovės turto paėmimas nebuvo organizuojamas net pusantrų metų nuo bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki pat 2013 m. birželio 28 d.); R. J. M. įmonės dokumentus savo automobiliu nuvežė į bankroto administratorius įmonės buveinę Vilniuje ir juos perdavė, tačiau to paties padaryti su žemės ūkio technika nuteistasis neturėjo objektyvių galimybių; apeliacinės instancijos teiginys, kad R. J. M. po bankroto bylos iškėlimo naudojosi bendrovės turtu kaip savo, nors tam teisės neturėjo, nes įmonė nebegalėjo vykdyti veiklos, nurodo, kad neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra paimtas iš konteksto ir neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant R.

J. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą; baudžiamojoje byloje nustatyta (tai patvirtino ir bankroto administratorius), kad po UAB „R. a.“ bankroto bylos iškėlimo su R. J. M. vyko derybos dėl bendrovei priklausančios žemės ūkio technikos pirkimo; bankroto administratorius technikos apžiūrėti buvo atvykęs du kartus – 2012 m. liepos 18 d. ir 2013 m. vasario 7 d., tačiau jos nepaėmė iki 2013 m. birželio 28 d., nors ir tokią pareigą, ir galimybę tai padaryti turėjo; šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, o bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriamos aplinkybės dėl to, ar R.

J. M. kam nors neteisėtai perleido turtą, ir kt.

7.3. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo.

7.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu.

Dėl kasatorių argumentų dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo subjekto

8. Esminis kasatorių skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, jų nuomone, R. J. M. nepagrįstai pripažino tinkamu BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektu ir dėl to nepagrįstai jį nuteisė pagal šį BK straipsnį. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. J. M. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į tai, kad: bankrutuojančios įmonės veiklai (jeigu tokia veikla vykdoma po bankroto bylos iškėlimo) vadovauja ne buvęs direktorius, o bankroto administratorius; buvęs direktorius po jo atleidimo netenka savo įgaliojimų ir pareigų; R. J. M. po jo atleidimo iš direktoriaus pareigų bendrovės turtu jis, kaip fizinis asmuo, o ne kaip direktorius, naudojosi žodinio bankroto administratoriaus leidimo pagrindu.

9. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako, be kita ko, ir tas, kas iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Taigi už turto iššvaistymą (kaip, beje, ir už turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis) atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas buvo patikėtas. Įgaliojimai turtui kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus reikalavimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-573/2011, 2K-322/2012, 2K-630/2013, 2K-451/2014).

10. Nagrinėjimo kasacinio skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš penkiolika dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ar vadovu. Įgaliojimų netekę bankrutuojančios įmonės valdymo organai įmonės turto valdymą privalo perduoti bankroto administratoriui. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik įmonės bankroto administratoriui (10 straipsnio 7 dalies 1 punkto 2013 m. kovo 28 d., 2 punkto 2003 m. sausio 28 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto 2006 m. balandžio 20 d. redakcija). Taigi valdymo organų įgaliojimų netekimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą reiškia, kad įmonės valdymą perima kitas asmuo – įmonės bankroto administratorius, kuriam vieninteliam ir suteikiama teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti. Tai, kad darbo ar civiliniai santykiai su įmonės valdybos nariais ir vadovu nutraukiami vėliau, t. y. praėjus penkiolikai dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, nesuteikia teisės įmonės valdybos nariams ar vadovui šiuo laikotarpiu atlikti kokias nors valdymo funkcijas. Šis penkiolikos dienų terminas skirtas išimtinai įmonės turto ir dokumentų perdavimui teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įmonės bankroto administratorius ne tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis, disponuoja, bet ir užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą ir vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 3, 4, 6 punktų 2013 m. kovo 28 d. redakcija).

11. Minėta, kad R. J. M. yra nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2012 m. liepos 18 d.–2013 m. birželio 27 d. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: R. J. M. UAB „R. a.“ direktoriumi buvo 2011 m. gegužės 5 d.–2012 m. kovo 8 d.; Vilniaus apygardos 2012 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „R. a.“ iškelta bankroto byla ir įmonei paskirtas bankroto administratorius; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis dėl bankroto bylos UAB „R. a.“ iškėlimo įsiteisėjo 2012 m. gegužės 10 d.; R. J. M. buvo įgaliotas perduoti įmonės turtą ir dokumentus įmonės bankroto administratoriui, tačiau to nepadarė; po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties įsigaliojimo R. J. M. nebuvo įpareigotas saugoti bankrutuojančios UAB „R. a.“ turto. Vadinasi, nuo 2012 m. gegužės 10 d. bankrutuojančios UAB „R. a.“ valdymą perėmė šiai bendrovei paskirtas bankroto administratorius ir tik jam buvo suteikta teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios UAB „R. a.“ turtą (lėšas) bei juo disponuoti, taip pat jis turėjo užtikrinti ir šio turto apsaugą. Taigi, kaip teisingai skunde nurodo kasatoriai, nusikalstamos veikos padarymo metu – 2012 m. liepos 18 d.–2013 m. birželio 27 d. – R. J. M. nebuvo bankrutuojančios UAB „R. a.“ direktoriumi ir bendrovės turtas jam tuo metu patikėtas nebuvo, t. y. einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu jo teisėtame valdyme nebuvo turto, kuriam jis būtų turėję teisiškai apibrėžtus reikalavimus. Tai, kad R. J. M. neperdavė bendrovės turto bankroto administratoriui, nėra pagrindas išvadai, kad bendrovės turtas jam buvo patikėtas. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai R. J. M. pripažino BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektu ir jį už šį nusikaltimą nuteisė.

12. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė BK 184 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai pripažino R. J. M. kaltu iššvaisčius svetimą turtą. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad R. J. M. neatitinka ir BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjekto požymių, nes, kaip minėta, ir BK 184, ir 183 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų subjekto požymiai yra tie patys. Dėl to apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje naikintinas paliekant joje galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Jonas Prapiestis