2K-506/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-506/2012

Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00316-2007-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.13.8; 2.3.2.1.3.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo A. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutarties, kuria Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje A. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalyje, nutraukta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą,

n u s t a t ė :

A. S. kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugsėjo mėn. naktį iš 14-osios į 15 d., tikslus laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio „duomenys neskelbtini“, kambaryje panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametę R. R., gimusią 1993 m. rugpjūčio 25 d., taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei atimdamas galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, t. y. ją išžagino.

Kasaciniu skundu kaltinamasis A. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes ją priimant padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų darant išvadas dėl galimybės, taikant BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą išimtį, vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jis nebuvo išduotas pagal Europos arešto orderį (toliau – EAO).

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė BPK 70 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių, nes nebuvo gautas jį išdavusios užsienio valstybės sutikimas; jis neturėjo galimybės išvykti iš Lietuvos, nes buvo laisvės atėmimo įstaigoje; nebuvo prašoma jo sutikimo persekioti dėl veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, ir tokio sutikimo jis nedavė; BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, už jo padarymą numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo teisėtas, nes turėjo būti taikoma BK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta išimtis. Kasatoriaus manymu, apeliacinėje nutartyje išdėstytas šios procesinės normos aiškinimas, kad 5 punkte nurodyta išimtis gali būti taikoma tik tuo atveju, kai baudžiamajame procese asmeniui nėra taikoma jokia laisvės apribojimo priemonė, prieštarauja šios normos esmei ir prasmei. Ši norma negali būti aiškinama kitaip, nei nurodyta pačiame įstatyme: baudžiamasis persekiojimas galimas tik tuo atveju, kai už nusikalstamą veiką, padarytą iki asmens perdavimo, Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto bausmės arba negali būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Šioje įstatymo normoje reglamentuojama baudžiamojo persekiojimo, o ne laisvės atėmimo bausmės atlikimo galimybė, kaip skundžiamoje nutartyje aiškina teismas teigdamas, kad kasatorių išdavusios užsienio valstybės sutikimas būtų būtinas tik tuo atveju, jeigu jis būtų nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme ir reikėtų vykdyti nuosprendį.

Skundžiamoje nutartyje cituojamo EŽTT sprendimo byloje Artur Leymann ir Aleksei Pustovarov (C-3 88/08 PPU) aplinkybės skirtingos – šioje byloje atsakomybėn traukiamas asmuo pagal EAO buvo išduotas būtent dėl tos veikos, už kurią nuteistas, tik proceso metu keitėsi veikos faktinių aplinkybių aprašymas. Tuo tarpu kasatorius nebuvo išduotas baudžiamajam persekiojimui dėl jam inkriminuojamos veikos, jis buvo išduotas atlikti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės.

Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2011 m. rugsėjo 1 d.) įsigaliojusi BPK 3 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu arba kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė; kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas. Taigi, ir pagal šią baudžiamojo proceso normą jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas, t. y. atlikti baudžiamojo proceso veiksmai (pranešimas apie įtarimą, įtariamojo apklausa, kaltinamojo akto surašymas, perdavimas teismui ir t. t.), pripažintinas neteisėtu.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokuratūra pateikė dokumentus, kuriuos prašė pripažinti kaip Jungtinės Karalystės sutikimą persekioti jį pagal BK 149 straipsnio 3 dalį; teismas nutartyje pripažino, kad kompetentingos institucijos sutikimas šiuo metu jau yra gautas. Tačiau pateikti dokumentai, kasatoriaus manymu, kelia pagrįstų abejonių, nes byloje nėra užsienio valstybės dokumento originalo, dokumento faksogramos kopijoje matyti ranka padaryti ištaisymai, prirašymai, nėra net teisėjo pavardės, iš dokumento turinio neaišku, dėl kokios veikos svarstomas perdavimas, nes nenurodyta nei veikos aprašymo, nei baudžiamojo įstatymo, neaišku, ar leidimas persekioti būtų išduotas, jei asmuo būtų Jungtinėje Karalystėje, ar šis dokumentas reiškia, kad leidžiama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, nenurodyta, ar šis dokumentas yra galutinis, ar gali būti skundžiamas ir pan. Kasatoriaus įsitikinimu, jei šie dokumentai ir atitiktų užsienio valstybės sutikimui persekioti asmenį dėl veikos, dėl kurios nebuvo išduotas pagal EAO, reikalavimus, jų pateikimas apeliacinės instancijos teisme nepašalina nuo 2010 m. gruodžio 6 d. jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

Atsiliepimu į kaltinamojo A. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo skundą iš dalies tenkinti – Šiaulių apygardos teismo nutartį pakeisti: panaikinus Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį, baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Atsiliepime nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas netinkamai aiškino BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, remdamasi Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas A. S. lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir nutarta jį pasiųsti atlikti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtą neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, 2009 m. kovo 30 d. išdavė Europos arešto orderį. A. S. 2010 m. rugpjūčio 25 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir 2010 m. rugsėjo 9 d. perduotas Lietuvos Respublikai atlikti laisvės atėmimo bausmę. Dėl A. S. baudžiamojo persekiojimo už 2007 m. rugsėjo mėn. naktį iš 14 į 15 d. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, generalinio prokuroro išduoti Europos arešto orderį nebuvo prašoma. Pagal A. S. bylos ikiteisminio tyrimo metu galiojusį BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, pagal tarptautinės teisės normas turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, arba nesant kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas, baudžiamasis procesas negalėjo būti pradedamas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Nepaisant šios įstatymo nuostatos, A. S. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, vėliau byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti į teismą. Bylos nagrinėjimo teisme metu įsigaliojo naujos redakcijos proceso įstatymas, reglamentuojantis baudžiamojo proceso ypatumus asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn – neteko galios BPK 3 straipsnio 3 punktas ir BPK papildytas nauju 32 straipsniu (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1478 redakcija, įsigaliojusi 2011 m. rugsėjo 1 d.). Nors pagal šį straipsnį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamąjį procesą pradėti galima, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą ir jis negali būti apklaustas kaip įtariamasis, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė, jeigu nėra kompetentingos institucijos leidimo. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti su įtariamuoju A. S., negavus leidimo jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, buvo neteisėti.

Aplinkybė, kad byloje nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti A. S. baudžiamojon atsakomybėn dėl išžaginimo, paaiškėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti, motyvuodamas tuo, kad 2011 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu kreiptis į Jungtinės Karalystės atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl leidimo išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas ir leisti vykdyti A. S. baudžiamąjį persekiojimą. Joniškio rajono apylinkės teismas prokuroro prašymą atmetė ir, remdamasis BPK 32 straipsnio nuostatomis, 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi bylą nutraukė.

BPK 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu atlikus visus nedraudžiamus proceso veiksmus nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba asmuo turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad byloje atlikti ne visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai – nebuvo kreiptasi į atitinkamas institucijas dėl leidimo A. S. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 149 straipsnio 3 dalį.

BPK 254 straipsnio 2 dalyje numatyta teismui galimybė bylą grąžinti prokurorui, jeigu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą arba, jeigu yra prokuroro prašymas papildyti ikiteisminį tyrimą. A. S. byloje teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad nėra atitinkamo leidimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras ėmėsi priemonių nedelsiant šį pažeidimą ištaisyti. Dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokuroras kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl leidimo išplėsti A. S. baudžiamojo persekiojimo ribas ir, kol nebus gautas atsakymas, prašė bylą grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Toks prašymas grąžinti bylą neprieštarauja BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatoms, todėl teismas galėjo prokuroro prašymą tenkinti, bet to nepadarė.

Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs kaltinamojo A. S. skundą, panaikindamas Joniškio rajono apylinkės teismo nutartį ir bylą grąžindamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, iš esmės vadovavosi BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau, neteisingai išaiškinęs jo turinį, baudžiamojo proceso įstatymą pritaikė netinkamai. Šios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje gali būti taikoma BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta išimtis. Ši išimtis gali būti taikoma tik tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto bausmės arba negali būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Apygardos teismas nurodė, kad per visą bylos baudžiamąjį procesą pagal BK 149 straipsnio 3 dalį A. S. nebuvo taikyta jokia laisvės apribojimo priemonė, be to, jis pagal BK 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme nenubaustas, todėl, teismo manymu, BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymas yra galimas. Iš minėto įstatymo turinio matyti, kad aptariamos išimties taikymas galimas sprendžiant ne bausmės paskyrimo už padarytą nusikaltimą klausimą, tik tokiu atveju, jei Lietuvos Respublikos įstatymai už perduoto asmens padarytą veiką iš vis nenumato su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Tuo tarpu veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, kurios padarymu kaltinamas A. S., sankcijoje yra numatyta vienintelės rūšies bausmė – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Tai yra esminė aplinkybė, dėl kurios BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos išimties patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn be atitinkamos institucijos leidimo taikymas yra negalimas.

Atsiliepime nurodoma, kad, nesant jokių BPK 70 straipsnio 1 dalyje numatytų išimtinių aplinkybių A. S. baudžiamąjį persekiojimą vykdyti be atitinkamos institucijos leidimo, Šiaulių apygardos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl keistinas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokuroras pateikė iš Jungtinės Karalystės gautą leidimą A. S. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip A. S. teisių ir teisinės padėties atstatymas. Kadangi ankstesni ikiteisminio tyrimo veiksmai su A. S. surašant jam pranešimą apie įtarimą, apklausiant jį kaip įtariamąjį laikytini neteisėtais BPK 32 straipsnio prasme, todėl byla grąžintina prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 32, 70, 254 straipsnių nuostatų taikymo

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartimi Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis pagrįstai panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartyje neteisingai aiškintos ir taikytos BPK 32 straipsnio nuostatos. 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1478 BPK šiuo straipsniu buvo papildytas siekiant sureguliuoti proceso veiksmų atlikimo tvarką tais atvejais, kai baudžiamojon atsakomybėn turėtų būti traukiami asmenys, turintys konstitucines neliečiamumo garantijas, arba asmenys, kurie pagal tarptautinės teisės normas naudojasi imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Ministras Pirmininkas ir ministrai bei Konstitucinio Teismo ir kitų teismų teisėjai, negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyta jų laisvė be Lietuvos Respublikos Seimo išankstinio sutikimo (Konstitucijos 62, 100, 104, 114 straipsniai). Tarp Seimo sesijų pradėti Ministro Pirmininko, ministro ar teisėjo baudžiamąjį persekiojimą, leisti šiuos asmenis suimti bei kitaip suvaržyti jų laisvę gali tik Respublikos Prezidentas.

Respublikos Prezidentas iš viso negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucijos 86 straipsnis), kol apkaltos proceso tvarka nėra pašalintas iš pareigų.

Imunitetą taip pat turi Europos Sąjungos parlamento nariai. Leidimą patraukti Europos Sąjungos parlamento narį baudžiamojon atsakomybėn gali duoti Europos Sąjungos parlamentas.

Rinkimų laikotarpiu neliečiamybės teise naudojasi ir kandidatai. Kandidatai į Respublikos Prezidentus, Seimo, Europos Sąjungos parlamento bei savivaldybių tarybų narius negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn be Vyriausiosios rinkimų komisijos leidimo.

Imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos naudojasi asmenys, turintys diplomatinės neliečiamybės teisę – diplomatinį imunitetą.

Pirmiau nurodytų pareigų neužimantys asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, jokios neliečiamybės neturi ir jiems BPK 32 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Ekstradicijos ar asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį procedūros su BPK 32 straipsnyje nustatytu reguliavimu niekaip nesusijusios. BPK 70 straipsnyje nustatytos užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribos neturi būti tapatinamos su nacionaliniais ar tarptautiniais imunitetais nuo baudžiamosios jurisdikcijos.

Vykstant procesui pirmosios instancijos teisme buvo aišku, kad yra kreiptasi į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją dėl A. S. baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo. Tokioje situacijoje teismas privalėjo bylos nagrinėjimą atidėti arba padaryti pertrauką, o ne bylą nutraukti. Procesas turi būti nutraukiamas, kai atsiranda nepašalinama procesinė kliūtis. Nagrinėjamoje byloje kilęs klausimas dėl būtinybės kreiptis į asmenį išdavusią ar perdavusią užsienio valstybę dėl sutikimo išplėsti baudžiamosios atsakomybės ribas galėjo būti vertinamas tik kaip laikina kliūtis, trukdanti tęsti procesą, bet ne kaip pagrindas nutraukti procesą.

Pranešimo apie įtarimą įteikimas, kaltinamojo akto surašymas, bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui iki sutikimo išplėsti baudžiamosios atsakomybės ribas gavimo nelaikytini tokiais ikiteisminio tyrimo stadijos trūkumais, dėl kurių baudžiamoji byla turėtų perduodama prokurorui padarytiems pažeidimams pašalinti.

Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl iš Jungtinės Karalystės gauto sutikimo išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas nenagrinėtinos. Visi su šiuo sutikimu susiję klausimai galės būti sprendžiami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina tik tai, kad nei BPK, nei kitų teisės aktų nuostatos itin konkrečių reikalavimų tokio sutikimo turiniui nenustato.

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje laikytini nenagrinėtinais, nes, gavus sutikimą išplėsti baudžiamosios atsakomybės ribas, šie argumentai negali būti pagrindas tenkinti kasacinį skundą ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kaltinamojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Gintaras Goda