2015-12-22 Nr. AB-24962-3-61-3-02147-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1459-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02147-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. P. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2092 dalį dėl atsisakymo išmokėti neteisėtai sumažintos pensijos dalį ir VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (10.1)S-17087 bei 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (10.1)S-5866; 3) įpareigoti VSDFV atlikti veiksmus, t. y. išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtos senatvės pensijos dalį – 15 490,08 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo dirbantis senatvės pensininkas ir jam buvo sumažinta senatvės pensija. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d., prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) buvo pripažintos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kuriomis buvo sumažintos pensijos ir dėl kurių pareiškėjui atsirado tiesioginė pasekmė – senatvės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

– 15 490,08 Lt. 2014 m. sausio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas pateikti duomenis apie tai, kokia suma buvo sumažinta senatvės pensija ir grąžinti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Kauno skyrius 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. (10.1)S-17087 bei 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (10.1)S-5866, taip pat VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2092, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo, atsisakė pareiškėjui grąžinti neišmokėtos senatvės pensijos dalį. Pareiškėjas su ginčijamais sprendimais nesutiko, kadangi jie prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui.

Nurodė, jog neapgynus pažeistų pareiškėjo konstitucinių teisių ir nekompensavus dėl neteisėto reguliavimo atsiradusių pareiškėjo praradimų, Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatos būtų ir toliau realiai taikomos, tuo tarpu nėra duomenų, kad šias pareiškėjo teises apgynus būtų pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, ginamos ir saugomos vertybės. Teigė, kad skundžiamų aktų argumentai, jog yra praleistas senaties terminas bei kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos bus taikomos tik ateičiai, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nesutiko su VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2092 nurodytu trejų metų senaties termino aiškinimu. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas negali būti taikomas, kadangi pareiškėjui pensija buvo sumažinta, o ne paskirta. Pareiškėjas tikėjo, kad valstybė išmokės sudariusią nepriemoką. Be to, nurodė sergąs sunkia liga, jam nustatyti specialieji poreikiai. Dėl daugybės atliktų operacijų jis neturėjo galimybių ginti savo teisių.

Jei teismas vertintų, kad pareiškėjas praleido terminą, prašė jį atnaujinti, kadangi buvo suklaidintas Lietuvos valstybės atsakingų institucijų.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 24–26) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių dėl 2010–2011 metais neišmokėtos senatvės pensijos kreipėsi 2014 m. sausio 16 d., o į VSDFV – 2014 m. vasario 10 d., taigi, praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam terminui, todėl 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (6.5)I-2092 VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėto jo prašymą. Pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti termino ir duomenų, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti. Be to, nėra pagrindo naikinti ir VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalies, kuria atsisakyta išmokėti pensijos dalį, nes ji buvo panaikinta 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (10.1)S-17087, o likusi šio sprendimo dalis yra informacinio pobūdžio.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 27–30) prašė bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą nutraukti, o likusius pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyrius pareiškėjo 2014 m. sausio 16 d. prašymo dalį, kurioje keltas reikalavimas dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, turėjo persiųsti pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV, todėl ši VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalis buvo panaikinta, o VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2092 atsakė ne tik į 2014 m. vasario 10 d. gautą VSDFV adresuotą prašymą, bet ir į minėtą VSDFV Kauno skyriui adresuoto 2014 m. sausio 16 d. prašymo dalį. Pažymėjo, kad tiek į VSDFV, tiek į VSDFV Kauno skyrių pareiškėjas kreipėsi praleidęs Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas, nepaisydamas VSDFV nurodymo, nepateikęs prašymo atnaujinti terminą ir jokių įrodymų, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Atkreipė dėmesį, jog šio klausimo pagal kompetenciją neišsprendus VSDFV bei jam nesant priskirtam teismui kompetencijai, byla šioje dalyje turi būti nutraukta. Pažymėjo, jog nepanaikinta VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalis yra informacinio pobūdžio ir teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 44–48) skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2092 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; priteisė pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 15 490,08 Lt (4 486,24 Eur) senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai; kitoje dalyje skundą atmetė.

Nustatė, kad 2014 m. sausio 16 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas išduoti pažymą apie 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį ir išmokėti susidariusią nepriemoką. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, VSDFV Kauno skyrius 2014 m. sausio 27 d. rašte Nr. (10.1)S-5866 nurodė pensijų mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus ir pateikė duomenis apie Laikinojo įstatymo galiojimo metu perskaičiuotos pensijos dydžius, taip pat paaiškino, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pensijos dalį. Nesutikdamas su tokiu VSDFV Kauno skyriaus priimtu sprendimu ir prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2092, nustačiusi, kad VSDFV Kauno skyrius 2014 m. sausio 27 d. rašte Nr. (10.1)S-5866, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo dalį, kuria pareiškėjas prašė išmokėti senatvės pensijos dalį, ir atsisakęs senatvės pensijos dalį išmokėti, viršijo savo kompetenciją, šią rašto dalį, panaikino. VSDFV paaiškino, kad likusi skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus sprendimo dalis yra informacinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo ją naikinti. Taip pat VSDFV sprendime konstatavo, kad pareiškėjas praleido teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą senatvės pensijos dalį apskundimo terminą, todėl, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį išmokėti neišmokėtą senatvės pensiją.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, taip pat, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvos sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, taikytinomis ir šiam ginčui, kuriose, be kita ko, nurodyta, jog tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai nustatyta Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 16 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, taigi jį paduodamas pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas minėtame prašyme neprašė atnaujinti termino, nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. VSDFV, kaip išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra nustatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, įvertinęs tai, kad pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, su prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris jo prašymo VSDFV neperdavė, o priėmė dėl jo sprendimą, be kita ko, konstatuodamas, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti prašomą pensijos dalį, taip pat tai, kad VSDFV ginčijamu 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2092 panaikino VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. (10.1)S-5866 dalį, kuria buvo atsisakyta pareiškėjui išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, konstatavo, kad VSDFV, nurodydama, kad VSDFV teritorinis skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo dalį išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, viršijo jam suteiktą kompetenciją, išreiškė poziciją dėl ginčo esmės. Pažymėjo, jog nors skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjui pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo ir pareiškėjo skundą iš esmės. Tai, teismo vertinimu patvirtina ir tai, kad VSDFV 2014 m. kovo 6 d. ginčijamame sprendime Nr. (6.5)I-2092 pareiškėjas informuojamas, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 m. bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos bei nurodyta, kad priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka.

Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamas ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tokiu atveju pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą.

Papildomai teismas vertino pareiškėjo skunde nurodytus ir teismui pateiktus medicininius duomenis, patvirtinančius, kad jis nuo 2008 m. gruodžio 1 d. serga onkologine liga, jam taikomi chemoterapijos kursai, taip pat nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Pažymėjo, jog šios aplinkybės VSDFV sprendime nebuvo vertintos ir konstatavo, kad tai jam sukliudė tinkamai ir laiku ginti pažeistas teises. Teigė, kad pareiškėjui pasinaudojus privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjo ginčijamo VSDFV sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, teismo vertinimu, lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, šią sprendimo dalį teismas panaikino.

Pareiškėjo reikalavimus dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų panaikinimo teismas atmetė. Atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 ir 110 straipsnius bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, darė išvadą, kad pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 52–55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimo priėmimo valandą (16 val. 00 min.) pareiškėjas jau buvo miręs. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos yra nepaveldimos, pareiškėjui neišmokėta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pensija negalėjo būti jam priteista jau po jo mirties. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 5 punkto pagrindu.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė pareiškėjui priteistinos neišmokėtos pensijos dalies dydį – 15 490,08 Lt, nes skirtumas tarp perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą ir mokėtos pensijos, atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas senatvės pensijos yra 14 083,29 Lt.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV ginčijamame sprendime išreiškė savo valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo. Priešingai, VSDFV aiškiai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus 3 metų senaties terminą. VSDFV nurodyta bendro pobūdžio informacija negali būti vertinama kaip pareiškėjo skundo išnagrinėjimas iš esmės.

4. Teismo sprendime nurodyti prieštaringi argumentai (pripažinimas, jog pareiškėjas praleido terminą pareikšti reikalavimus bei konstatavimas, jog jis tinkamai pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka) rodo, jog nebuvo tinkamai įsigilinta į bylos esmę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–73) VSDFV palaiko VSDFV Kauno skyriaus apeliacinio skundo reikalavimą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

2. Byloje ginčijamame VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2092 neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, tad pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių, yra nepagrįsta ir prieštarauja LVAT suformuotai praktikai. Neteisingai interpretavęs minėtą VSDFV sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčas VSDFV yra išnagrinėtas iš esmės, todėl nepagrįstai nagrinėjo ir tenkino pareiškėjo reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies.

Pareiškėjo teisių perėmėja R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62–63) prašo jį atmesti. Pareiškėjo teisių perėmėja nesutinka su atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliaciniu skundu. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo mirties dieną bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas, byla iš esmės buvo išnagrinėta jam dalyvaujant, o buvo likęs tik sprendimo paskelbimas, kuris sutapo su pareiškėjo mirties data. Be to, nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, kurio pakeitimo projekte yra numatyta, kad nuo jo įsigaliojimo dienos pensijų nepriemokos bus paveldimos, t. y., kad po 2014 m. gegužės 22 d. mirus asmeniui, kuriam priklausė kompensacija, ji atiteks paveldėtojams. Pažymi, jog drauge su trimis pareiškėjo vaikais (R. V., A. V. ir R. J.) yra įstatyminiai pareiškėjo turtinių teisių paveldėtojai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.13 str., 5.11 str.). Nesutinka su apeliantu, jog nagrinėjamas ginčo teisinis santykis neleidžia perimti teisių ir teigia, jog ABTĮ 101 straipsnio 5 punktas šioje byloje negali būti taikomas.

2. Pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino bylos duomenis. Sprendimo motyvai yra išsamūs, tiek dėl termino, tiek dėl ginčo esmės, priimtu sprendimu teismas veiksmingai užtikrino konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą.

Pareiškėjo teisių perėmėjai R. V., A. V. ir R. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 100–102) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė pareiškėjo teisių perėmėja R. V.. R. V., A. V. ir R. J. papildomai nurodo, kad palaiko pareiškėjo R. P. V. poziciją, pareikštą pirmosios instancijos teisme, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo, kuriuo teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2092 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui R. P. V. neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 15 490,08 Lt (4 486,24 Eur), o kitoje dalyje skundą atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas jau po pareiškėjo mirties, be to, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų mokėjimo klausimais paduoti, o VSDFV, kaip ginčą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija, savo pozicijos ir valios dėl ginčo esmės, t. y. minėtu laikotarpiu susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nepareiškė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV Kauno skyrių pareiškėjas kreipėsi 2014 m. sausio 16 d. (Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data laikytina kreipimusi į VSDFV).

Tačiau teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad jis nėra pasinaudojęs privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2092 VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, nusprendė, jog pareiškėjo nurodytos kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti jo prašymus. Tai, kad VSDFV nurodė, jog VSDFV teritorinio skyriaus informacinio pobūdžio raštu pareiškėjui buvo pateikta išsami, teisinga informacija (duomenys apie paskirtos, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos bei išmokėtos pensijos sumas) ir VSDFV neturi pagrindo tenkinti reikalavimą šį raštą panaikinti, nereiškia, kad VSDFV pasisakė ir dėl ginčo esmės, t. y. išreiškė pritarimą (ar nepritarimą) VSDFV teritorinio skyriaus 2010 metų sprendimui mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą daro atsižvelgusi į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. AS520-789/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-816/2014, taip pat nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Kiek tai susiję su tuo, jog 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2092 VSDFV nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 27 d. rašto Nr. (10.1)S-5866 dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos dalį yra naikintina, teisėjų kolegija pažymi, jog ir ši ginčijamo VSDFV sprendimo dalis negali būti laikoma VSDFV pozicijos ir valios dėl nagrinėjamo ginčo esmės išreiškimu, kadangi VSDFV Kauno skyriaus rašto dalies neteisėtumą VSDFV konstatavo atsižvelgusi į VSDFV Kauno skyriaus turimą kompetenciją, o ne į jo priėmimo pagrindus ir aplinkybes. Be kita ko, šia sprendimo dalimi VSDFV neatsisakė tenkinti pareiškėjo prašymo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

Iš apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo turinio taip pat matyti, jog teismas, įvertinęs pareiškėjo į bylą pateiktus išrašus iš medicininių dokumentų (b. l. 13, 15–17), taip pat pareiškėjo paaiškinimus dėl jo turimų sveikatos problemų (pareiškėjas serga onkologine liga, jam taikomi chemoterapijos kursai, nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis), nusprendė, jog pareiškėjo prasta sveikatos būklė galėjo turėti įtakos termino praleidimui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka. Teisėjų kolegija neginčija to, kad pareiškėjas turi nurodytų sveikatos problemų, tačiau į bylą pateikti duomenys nėra pakankami spręsti, jog pareiškėjo sveikatos būklė ginčui aktualiu metu (t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. pradžios) buvo tokia, kad jis negalėjo laiku kreiptis į atitinkamą instituciją dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo (pvz., didelių specialiųjų poreikių lygis pareiškėjui nustatytas nuo 2013 m. lapkričio 13 d.). Be to, jau minėta, kad į VSDFV Kauno skyrių pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. sausio 16 d. prašymu, t. y. terminą praleidęs beveik metus. Į bylą pateikti duomenys nepagrindžia tokio pareiškėjo delsimo kreiptis į VSDFV dėl jo teisių gynimo. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taigi pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundą.

Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 11 d., likus kelioms valandoms iki pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje paskelbimo pareiškėjas R. P. V. mirė. Patvirtintą pareiškėjo mirties liudijimo kopiją drauge su apeliaciniu skundu teismui pateikė VSDFV Kauno skyrius, prašydamas administracinę bylą nutraukti.

2014 m. gruodžio 23 d. atsiliepime į apeliacinį skundą R. V., be kita ko, nurodė drauge su trimis pareiškėjo vaikais esanti jo teisių perėmėja, o 2015 m. birželio 25 d. pateikė teismui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus.

Pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalies nuostatą, tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis <...>), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl praleisto termino kreiptis į privalomą išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog pareiškėjas, nors ir praleido teisės aktais nustatytą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą, tačiau pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka bei priteisė jam neišmokėtos senatvės pensijos dalį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritarė ir šioje nutartyje konstatavo, kad R. P. V. nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, tai, jog byloje klausimas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjas tinkamai pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsižvelgusi į pareiškėjo R. P. V. mirties dieną galiojusį teisinį reglamentavimą, kuris nenumatė galimybės paveldėti teisės kreiptis į VSDFV dėl skundo (prašymo) išmokėti negautą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, išnagrinėjimo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams pareiškėjo procesinių teisių perėmimas negalimas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimdama naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o administracinę bylą pagal atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą nutraukti (ABTĮ 101 str. 5 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 5 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė